Читать книгу Sėkmės sesuo - Lindsay McKenna - Страница 1

Karinių oro pajėgų pareigūnė Vikė Mabri atsibudo nuo savo pačios riksmo. Ji nusimetė lengvą žalios vilnos JAV kariuomenės antklodę, paklodę ir nuleido suprakaitavusias, basas pėdas ant vėsių medinių grindų. Vikė sunkiai kvėpavo, plaukai krito ant veido, ji dejuodama palinko į priekį, alkūnėmis atsirėmė į kelius.

Prakeikimas! Tas pats sapnas! Tiksliau, košmaras. Vikė užsidengė prakaituotą veidą delnais ir kelis kartus giliai įkvėpė. Prakaitas upeliais varvėjo per smilkinius ir tekėjo žandikauliais.

– Tai tik sapnas… tik sapnas… – kartojo ji pro sukąstus dantis.

Vikė miegojo nuoga, nes norėjo susilieti su žeme. Žinoma, JAV kariuomenės gultas neatstojo lovos, bet kito pasirinkimo nebuvo.

Gaudydama orą tikėjosi, kad jos riksmas neprikėlė viso Juodojo jaguaro eskadrilės bendrabučio.

Dviaukštis pastatas stovėjo dideliame, savaime susidariusiame kalno urve, primenančiame duonos kepalą, už maždaug penkiasdešimties mylių į pietus nuo garsiosios archeologinių kasinėjimų bazės Maču Pikču, Peru, tačiau beveik vien iš moterų sudaryta eskadrilė čia atvyko ne kasinėti. Jos tykojo narkotikų prekeivių, kurie skraidino kokainą iš Peru prie Bolivijos pasienio. Iš ten narkotikai pasklisdavo po visą pasaulį.

Dabar Vikė troško būti bet kur, tik nesėdėti čia pažliugusi prakaitu.

– Velnias… – sumurmėjo pakėlusi galvą. Drebančiais pirštais nusišluosčiusi aprasojusią viršutinę lūpą, apsisuko ir aklomis siektelėjo vandens ąsočio ir stiklinės ant naktinio staliuko. Vanduo. Apčiuopusi stiklinę nusišypsojo. Vikė viską darė automatiškai. Kiekvieną naktį nubudusi po košmaro įsipildavo drungno vandens, atsigerdavo ir vėl užmigdavo sunkiu miegu.

Užsivertus stiklinę pro lūpų kampučius nubėgo vandens lašeliai. Vikė mėgavosi vėsiu vandeniu, varvančiu per krūtinę ir tekančiu tarp mažų jos krūtų. Dabar būtų mielai palindusi po dušu ir nusiplovusi baimės tvaiką, bet miego reikėjo labiau.

Juodojo jaguaro eskadrilė skraidė be paliovos. Trūko lakūnų, todėl visi dirbo kur kas daugiau, nei turėtų. Vikė girdėjo, jog majorė Maja Stivenson, rizikingos ketverių metų misijos vadė, rūpinasi, kad prie jų prisidėtų daugiau Apačų lakūnų ir palengvintų tokį įtemptą grafiką. Jos visos meldėsi, kad tai įvyktų kuo greičiau. Dvidešimt keturių valandų pamaina diena iš dienos buvo savižudybė. Kai lakūnai prastai pailsėję, gerokai padidėja žūties per varginančias ir pavojingas užduotis tikimybė.

Pastačiusi geltono plastiko stiklinę ant naktinio staliuko Vikė pastebėjo pro jos kambarėlio durų apačią sklindančią blyškią švieselę. Šiaip naktis buvo tyli. Ji girdėjo kažką knarkiant, kažką kalbant per miegus koridoriaus gale. Šie garsai buvo įprasti ir ją ramino. Miegas buvo labai brangus. Ar ji pažadino savo kaimynes? Lakūnai neretai sapnuodavo košmarus ir nubusdavo rėkdami. Juk kasdien danguje kovodami su narkotikų prekeiviais rizikuodavo gyvybe.

Lėktuvai, gabenantys milijonų dolerių vertės krovinį, gal ir negalėjo numušti Vikės ar jos kolegių, bet narkotikų baronai samdydavo rusų lakūnus, kurie skraidė mirtinai pavojingais Rusijos karinių oro pajėgų sraigtasparniais, vadinamais Juodaisiais rykliais. Jie be didelio vargo galėjo numušti JAV kariuomenės oro pajėgų Apačus. Pastaruoju metu per tuos šunsnukius Majos komanda neteko dviejų sraigtasparnių ir dviejų ekipažų.

Pažvelgusi į laikrodį Vikė pamatė, kad dabar trečia ryto. Košmaras kartodavosi tuo pačiu laiku. Kodėl? Ji nusišluostė veidą, pakėlė kojas nuo vėsių grindų ir vėl pakišo jas po antklode. Susupusi savo ilgą, beveik šešių pėdų kūną į kokoną atsigulė ant pilvo, prispaudė veidą prie pagalvės ir užsimerkė. Galbūt taip pabėgs nuo košmaro. Pusę šešių turės keltis ir ruoštis dvidešimt keturių valandų darbo dienai. Vikė meldėsi, kad Didžioji Dvasia greičiau grąžintų jai miegą.

– Gyvate! Kelk savo subinę nuo gulto!

Laukinukė tyčia spyrė į medinę lovos koją.

Vikė Mabri, visiems žinoma kaip Gyvatė, miegojo užsidengusi galvą žalios vilnos antklode. Iš po jos kyšojo tamsiai rudi plaukai.

– Oi… – sudejavo Gyvatė muistydamasi po antklode.

– Nagi, Gyvate! Pabudome ir kelkimės. Po dviejų valandų laukia užduotis. Jau pusė šešių, mieloji. Keliamės, keliamės, – išsišiepusi tarė Laukinukė ir dar kartą stuktelėjo į lovos koją juodu išblizgintu batu.

– Dink iš čia, – sumurmėjo Gyvatė.

Laukinukė kikendama nuėjo prie stalo, kur stovėjo automatinis Gyvatės kavos aparatas. Tai buvo vienintelis prabangos daiktas, kurio ji negalėjo atsisakyti Juodojo jaguaro bazėje džiunglėmis apaugusiame kalne.

– Kiek kartų girdėjau šitas dejones, – atsakė draugė ir nuspaudė mygtuką. Gyvatė visada pasiruošdavo kavos pupeles ir aparatą vos baigusi dvidešimt keturių valandų pamainą, kad rytą ar naktį išvirtusi iš lovos galėtų aklomis nuspausti mygtuką ir gauti gėrimo. Laukinukė atsigręžusi per petį stebėjo, kaip Gyvatė vis dar aimanuoja ir rąžosi lovoje.

– Dink iš čia…

– Negaliu, vade.

Vikė buvo pusiau navahė, tad kolegės ją vadindavo ir vade pagal jos pareigas, ir Gyvate. Kiekvienas Apačų pilotas turėjo slapyvardį, o Vikė savojo tikrai nusipelnė. Sykį, kai buvo paskirta į slaptųjų operacijų padalinį, įlipusi į sraigtasparnio kabiną rado ant sėdynės susirangiusią anakondą. Žinoma, ji taip suklykė, kad sudrebėjo ir visas urvas, ir visas dviejų aukštų pastatas. Pagal navahų tikėjimą gyvatės laikomos blogiu ir Vikė tikrai nesidžiaugė radusi anakondą savo lėktuve.

Mažytį medinį kambariuką užliejo skanus kavos aromatas. Pro plonas sienas Vikė girdėjo, kaip pamažu keliasi ir šurmuliuoja kitos lakūnės. Ji tyliai suniurnėjo ir nusimetusi antklodę atsisėdo. Tada nieko nematančiomis akimis pažvelgė į draugę ir nusibraukė nuo veido rudus, pečius siekiančius plaukus.

– Atrodai nekaip, – išsišiepė Laukinukė. – Kas nutiko? Vėl sapnavai košmarą?

Vikė suraukusi nosį pažvelgė į kavos aparatą. Gundantis aromatas padėjo išblaškyti miegus.

– Taip. Nežinau, kodėl jį sapnuoju. Iš pradžių sapnuodavau kartą per mėnesį, bet dabar jau beveik metai, kaip jis kartojasi… – niūriai pažvelgė į blondinę porininkę. Laukinukė buvo vardu Džesika Meril. Ji jau buvo spėjusi apsivilkti juodą kombinezoną su kiniška apykakle. Dabar ji atsirėmė į duris ir sukryžiavusi kojas rankomis įsisprendė į šonus.

Vikė pasitrynė akis, atsistojo ir nupėdino prie kavos aparato. Kava jau buvo paruošta. Puiku. Ji įsipylė stipraus, juodo gėrimo į baltą keraminį puodelį ir gurkšnodama per kraštelį pažvelgė į Laukinukę. Ši vis dar šelmiškai šypsojosi.

– Kas tau taip juokinga iš pačio ryto?

– Tu, – atsakė draugė ir ištraukusi iš medinės komodos švarų kombinezoną numetė jį ant lovos. – Tau aplink akis violetiniai ratilai, Gyvate. Stovėdama nešukuotais plaukais ir su kavos puodeliu rankose atrodai labiau laukinė nei aš, – paerzino, tada iš Vikės palovio ištraukė juodus, išblizgintus lakūnės batus.

– Velniop tave, panele linksmuole… be kavos negaliu.

– Ir karšto dušo, – dar plačiau išsišiepė Laukinukė. – Pasimatysim prie stalo po dvidešimties minučių, Gyvate.

– Gerai… – nutęsė Vikė žvelgdama draugei pavymui. Aplink girdėjosi, kaip visas eskadronas ruošiasi naujai pamainai. Metas parodyti tiems šunsnukiams. Pastačiusi puodelį ant komodos atidarė metalinę spintelę, išsitraukė mėlyną medvilninį chalatą ir rankšluostį. Reikia susiimti ir palįsti po dušu. Bent jau nusiplaus prakeikto košmaro prakaitą. Atidariusi duris į koridorių nejučiomis nusišypsojo. Per ateinančias dvidešimt keturias valandas kariniame sraigtasparnyje patirs daug baimės, tačiau bent jau pradės dieną švari.

– Vis dar atrodai šūdinai, – pareiškė Laukinukė įsitaisiusi priešais Gyvatę prie bendro pusryčių stalo. Visa patalpa buvo nustatytas stalų ir suolų eilėmis. Čia buvo visi – mechanikai, lakūnai ir aptarnaujantis personalas. Vieni buvo ką tik baigę pamainą ir norėjo užkąsti prieš krisdami miegoti, kiti mėgino atsibusti prieš darbą.

– Anksčiau tas košmaras kartodavosi kas mėnesį, – burbtelėjo Vikė tepdama sviestą ant viso grūdo skrebučio. – Dabar – kas savaitę ir galiu pasakyti, kad tai užknisa.

Laukinukė susiraukusi pakėlė akis nuo aliuminio padėklo, nukrauto kiaušiniais, šonine ir vaisiais.

– Man trūksta informacijos. Sakei, kad prasidėjo prieš metus. Ar tai vis tas pats sapnas?

Vikė gūžtelėjo pečiais.

– Taip, – suurzgė. – Iš pradžių stoviu tamsoje, širdis daužosi krūtinėje, – liūdnai šyptelėjo. – Na, kaip pradeda daužytis, kai žinai, kad už kalnų tyko Juodieji rykliai, o tavo įranga jų nerodo?

– Kuo puikiausiai žinau, – sumurmėjo Laukinukė. – Gerai, pasakok toliau…

Vikė paėmė skrebutį ir atsikando. Aplink juokėsi ir klegėjo kitos moterys. Tas garsas ramino. Buvo matyti ir keli vyrai, bet jų čia buvo nedaug. Majorė Stivenson nuo pat pradžių kūrė moterų eskadrilę, bet vėliau buvo priversta priimti ir vyrų. Šiaip ar taip, moterų buvo dešimt kartų daugiau. Vikei tai patiko. Ji mėgo moterų draugiją. Iki šiol patirtis su vyrais buvo slegianti.

– Gyvate, sapnas.

– Aha… – išsišiepė Vikė. – Aš tamsoje. Jaučiu, kad kažkas mane persekioja, bet nematau kas. Tik jaučiu.

– Turi stiprią nuojautą, – sumurmėjo Laukinukė. – Turbūt dėl to kaltas navahų kraujas.

– Galbūt, – linktelėjo Vikė. – Šiaip ar taip, jaučiu, kad tamsoje mane vejasi siaubūnas, šešėlis. Jaučiu, kad turiu kažką apsaugoti. Slepiuosi. Peršnioja tokia baimė, kad nė neatsibudusi užuodžiu jos tvaiką.

Žydrose Laukinukės akyse pasirodė užuojauta.

– Nežiūrėk į mane šitaip, – suurzgė Gyvatė. – Nenoriu tavo gailesčio.

– Nebūgštauk, nė nemanau tavęs gailėtis, Gyvate.

– Melagė…

Abi nusijuokė ir toliau gurkšnojo kavą.

Vikė su Laukinuke jautė stiprų ryšį. Kai kartu perėjo pragarą, Vikė apie savo porininkę sužinojo vieną svarbų dalyką – nors kaip lakūnė kiek per žema, penkių pėdų šešių colių, Laukinukė ūgį kompensavo drąsa. Už tai ir gavo tokį slapyvardį; mūšyje ji elgdavosi beprotiškai kaip laukinė, bet visada išnešdavo sveiką kailį.

– Vadinasi, tave persekioja siaubūnas, o tu kažko ieškai, – priminė bičiulė.

– Taip, – sumurmėjo Vikė ir aliuminio šakute pasmeigė paskutinį omleto kąsnelį. – Žinau, kad tas daiktas arti. Aš jį jaučiu, bet mane persekioja tas grėsmingas pavidalas. Turiu rasti jį pirma. Bėgioju po tamsią patalpą, panašią į didelį sandėlį. Jis pilnas visokiausių dėžių, o aš vis ieškau. – Vikė atsiduso ir pastūmė lėkštę su šakute į šalį. – Tada pamatau šviesos spindulį ir bėgu prie jo. Skutu kiek įkabindama. Šviesa vis ryškėja. Sau už nugaros girdžiu siaubūno žingsnius. Jis irgi bėga labai greitai, vejasi mane. Bijau, kad nespėsiu pagriebti to daikto pirma. Dūstu nuo dulkių. Dėžės labai senos, nuklotos dulkėmis ir voratinkliais. Beveik nieko neįžiūriu, matau tik šviesą.

Vikė paėmė kavos puodelį ir nurijo didelį gurkšnį – nusidegino liežuvį. Tyliai nusikeikusi pastatė puodelį ant stalo.

– Galiausiai jį surandu. Šviesa sklinda iš senos, apdulkėjusios dėžės. Sustoju kaip įkasta, pasuku į dešinę ir pasileidžiu tarp dėžių. Siaubūnas mina man ant kulnų. Žinau, kad turiu pasiekti tą dėžę pirmiau nei jis. Jaučiu, kad jeigu jis mane aplenks, mums visiems galas.

– Tikras košmaras.

– O ką aš tau sakiau. Pribėgusi prie dėžės pakeliu dangtį, o ten viduje kybo septynkampė žvaigždė. Rodos, iškalta iš krištolo. Ji labai graži. Man ji lyg ir matyta, tik nežinau kur. Vos ją paliečiu, siaubūnas čiumpa mane už peties, – išbėrė Vikė ir nusivaipė. – Tada ir pabundu šaukdama. Turbūt pažadinu kitas…

– Gyvate, – švelniai tarė Laukinukė. – Mes visos čia kartkartėmis pabundame rėkdamos. Juk dalyvaujame mūšyje dvidešimt keturias valandas. Ko tikiesi? Mes juk žmonės, – ji viliūkiškai nusišypsojo. – Be to, nuolat lindėdamos urve negalime nuleisti garo kaip kiti kariškiai.

Tai tiesa. Vikė sutrikusi linktelėjo.

– Nežinau, ką daryti, Laukine. Šis sapnas kartojasi vis dažniau. Norėčiau, kad dabar šalia būtų tėtis. Jis navahų žiniuonis, galbūt padėtų suprasti tą sapną, nes pačiai man tikrai nepavyks.

– Ar navahų kultūroje yra žvaigždės simbolis?

– Bent jau aš nieko apie jį negirdėjau, – purtydama galvą atsakė Vikė. – Dėl to ir esu tokia sutrikusi – nesuprantu, ką tai reiškia. – Ji skėstelėjo rankomis ir įsistebeilijo į draugę kitapus stalo.

– Manęs neklausk. Turiu labai įvairių genų, – sukikeno Laukinukė. – Gyslomis teka truputis šejenų kraujo, bet neatmenu, kad tėvai būtų kalbėję apie krištolinę žvaigždę.

– Nežinau, ką daryti. Per šitą nesąmonę neišsimiegu, o miegas man būtinas, – trindama surauktą kaktą niūriai tarė Vikė. – Galbūt reikėtų pasikalbėti su psichologu.

– Psichologų čia nėra, – sukrizeno draugė. – Gal pasikalbėk su Elizabet arba gydytoju?

Vikė papurtė galvą.

– Ne. Nuojauta kužda, kad reikėtų pasikalbėti su majore. Ji juk kilusi iš Jaguaro klano, labai paslaptingos bendruomenės. Nujaučiu, kad ji gali ką nors žinoti ar bent jau duoti užuominą. Nenoriu jos varginti dėl tokių keistybių, kai visos esam tokios pervargusios. Trūksta pilotų, trūksta sraigtasparnių, trūksta laiko. Visi tikisi, kad sulaikysime tuos nusikaltėlius taip pat kaip anksčiau, kai mūsų Apačų dar nereikėjo Afganistane ir Irake.

– Taip… – nutęsė Laukinukė braukydama per raudonmedžio stalą blizgančiu rožiniu nageliu. – Dabar mums tikrai sunkus metas.

– Iš Dalas Klein vakar girdėjau, jog majorė Stivenson stengiasi kaip įmanydama, kad gautume kelis Apačų lakūnus, metus tarnavusius Afganistane. Tada truputį atsigautume.

– Būtų puiku, – atsakė Laukinukė ir atsitiesusi nusišypsojo. – Jeigu nereikės žaisti su vyrais, kurie nėra matę mūšio, tai bus Dievo dovana.

– Tikiuosi, jai pavyks, – sumurmėjo Vikė. – Mums reikia kiek pailsėti. Negalime taip gyventi ir toliau.

– Galbūt dėl to tave vis kamuoja košmaras, – užjaučiamai tarstelėjo draugė ir pažvelgė į savo laikrodį. – Na, metas judintis, Gyvate. Po dešimties minučių turime būti pasitarimų kambaryje, išklausyti leitenantės Klein informaciją apie šios dienos misiją.

– Gerai… – Gyvatė išsirangė iš už stalo. Ji jautėsi pavargusi. Tiksliau, pervargusi, bet seseriai lakūnei to nesakys. Juodojo jaguaro bazė – ne vieta skųstis asmeninėmis bėdomis. Jos priklausė karinei eskadrilei ir rūpinosi viena kita. Ketverius metus skraidė kartu, tad buvo tiesiog neišskiriamos. Kiekviena savo ištikimybę įrodė krauju, ašaromis ir prakaitu. Tiesiogine to žodžio prasme.

Atidavusi aliuminio padėklą valgyklos seržantei Vikė kartu su Laukinuke išėjo į urvą, kuriame buvo įsikūrusi jų eskadrilė. Nešina juodu maišu su šalmu pažvelgė pro urvo žiotis. Iki krašto, kur kilo ir leidosi jų Apačai, buvo geras ketvirtis mylios. Net vos išaušus urvo žiotis supo įprasti, balti debesys.

Šiame aukštyje rūkas – kasdienybė, bazė buvo įkurta aštuoni tūkstančiai pėdų virš jūros lygio, giliai kalne. Tobula slaptavietė. Priešais urvą stūksojo juoda, šimto pėdų aukščio ir penkių pėdų storio lavos siena. Jos viduryje buvo skylė, kurią jos vadino akimi. Ji buvo maždaug pusantro karto platesnė nei sraigtasparnio mentės – Apačai kaip tik pralįsdavo vidun, bet būtų pakakę vieno netikslaus judesio ir lėktuvas būtų atsitrenkęs į akmeninę akį. Tada iš įgulos ir dvidešimt milijonų kainuojančio paukščio nieko nebeliktų.

Juoda, blizganti siena užstojo juos nuo blogiukų. Niekas negalėjo patekti vidun, nors jeigu koks išprotėjęs Juodojo ryklio lakūnas paleistų vidun raketą, gal jam ir pasisektų. Žinoma, toks narsuolis iškart būtų nukautas. Visi tai žinojo. O Juodųjų ryklių lakūnai nebuvo savižudžiai, todėl iki šiol niekas nemėgino pulti jų bazės.

Žingsniuodamos Vikė ir Laukinukė prasilenkė su keliais elektriniais golfo vežimėliais, gabenančiais personalą ir krovinius. Visa bazė dūzgė kaip didelis avilys.

– Man kilo mintis, – tarė Laukinukė joms artinantis prie dviejų aukštų pastato, kuriame buvo eskadrilės štabas. Ji stabtelėjo prie aliuminio laiptų, vedančių į pasitarimų kambarį.

– Nežinau, ar noriu ją išgirsti. – Vikė skeptiškai kilstelėjo antakį. – Kai tu imi galvoti, man darosi neramu.

Laukinukė sukikeno atidengdama lygius, baltus dantis.

– Gal po susirinkimo su Dalas užsuk pas majorę Stivenson? Jos durys visada atviros. Jeigu įkiši galvą ir ji bus nelabai užsiėmusi, papasakok jai, ką sapnavai.

– Tikrai nenoriu jos varginti… – šyptelėjo Gyvatė.

– Ji norės sužinoti, – tarstelėjo Laukinukė ir pasilaikydama už turėklo užbėgo laiptais. – Niekas nesirūpina mumis labiau nei ji. Jeigu neišsimiegi, majorė turi žinoti. Laiptų viršuje Laukinukė atidarė duris ir praleido Vikę pirmą. Greitai ją prisivijusi pridūrė: – Juk majorė indėnė kaip ir tu. Brazilijos indėnė. Kas geriau paaiškins tavo sapną? Galiu lažintis iš stikliuko piskos, kad ji tau padės.

Vikė karčiai šyptelėjo.

– Iš stikliuko piskos? – Peru tai buvo populiarus alkoholinis gėrimas. Panašus į degtinę, bet trenkdavo į galvą kaip visu greičiu įsibėgėjęs bulius. Vikei patikdavo sėdėti prie baro restorane Kuske ir visą vakarą pamažu gurkšnoti stikliuką stipraus gėrimo. Tai buvo vienas iš jos mėgstamų atsipalaidavimo būdų. Muzika, šokiai su lotynų amerikiečiais ir stikliukas piskos bent kelioms valandoms leisdavo pamiršti darbą.

– Taip, – tarstelėjo Laukinukė ir sustojo prie atvirų pasitarimų kambario durų. Pareigūnė Dalas rengė užrašus. Kitos seserys lakūnės jau sėdėjo. Laukinukė padavė jai ranką.

– Pradedam, Gyvate? Šį kartą noriu laimėti.

– Lažiniesi iš piskos, kad majorė Stivenson išaiškins mano sapną?

– Taip, drauge. Sukertam?

– Ir jeigu ji paaiškins, piską statysiu aš?

– Taip.

Vikė paspaudė smulkią Laukinukės ranką.

– Gerai, lažinamės, o dabar eime. Leitenantė jau piktai žvilgčioja mūsų pusėn, kad trinamės ant slenksčio…