Читать книгу Sėkmės sesuo - Lindsay McKenna - Страница 2

ANTRAS SKYRIUS

Оглавление

Vos tik Vikė įėjo į pasitarimų kambarį išklausyti nurodymų naujai dvidešimt keturių valandų pamainai, leitenantė Dalas Klein pakėlė galvą nuo popierių, kuriuos sklaidė tribūnoje.

– Gyvate, eik tiesiai pas majorę Stivenson. Šiandien tavo porininkė bus Laukinukė, tad ji išklausys nurodymus dėl užduoties ir perduos tau vėliau. Keliauk.

– Gerai, ponia, – sumurmėjo Vikė nustebinta tokio nurodymo. Įprastai vadė norėdavo, kad pirma visos lakūnės kartu išklausytų informaciją. Vikė metė klausiamą žvilgsnį draugei. Ši tik patraukė pečiais. Turbūt irgi nesuprato, kas čia vyksta.

Vikė apsisuko su šalmu rankoje ir sparčiu žingsniu triukšmingu koridoriumi patraukė į majorės Stivenson kabinetą. Sustojusi prie durų pasibeldė. Žvilgtelėjo vidun. Vadė buvo prie stalo, jai iš dešinės mažyčiame kabinete sėdėjo du Vikei nepažįstami žmonės.

– Užeik, Gyvate, – sumurmėjo Maja ir pakėlusi galvą ragindama pamojo ranka. – Ir uždaryk duris.

Hmm, blogos naujienos. Nuo tada, kai prieš ketverius metus buvo įkurta Juodojo jaguaro eskadrilė, majorė Stivenson laikėsi atvirų durų politikos. Kiekvienas – pareigūnas, savanoris ar atsarginis – galėjo užeiti bet kada ir pasikalbėti apie bet ką. Vikei toks vadovavimo principas buvo labai priimtinas.

– Taip, ponia, – burbtelėjo ji ir uždariusi duris sustojo prie viršininkės stalo. Maja vilkėjo juodą kombinezoną su eskadrilės emblema ant kairės rankovės – vieninteliu ženklu, leidžiančiu jas atpažinti. Ant jų uniformų nebuvo net valstybinės vėliavos. Jeigu būtų nukautos, niekas negalėtų nustatyti tautybės.

– Laisvai, Gyvate. Sėskis.

Vikė atsisėdo truputį kairiau nuo Majos stalo ir smalsiai pažvelgė į vyrą ir moterį, šie įsitempę sėdėjo šalia. Moteris tikrai buvo Amerikos čiabuvė – vario spalvos oda, nuožmios auksinės akys, įsmeigtos į Mają. Vyras šalia jos turbūt taip pat buvo Amerikos čiabuvis, bet Vikė dėl to kiek abejojo. Jo oda irgi turėjo vario atspalvį.

Sutelkusi dėmesį į vadę Vikė pasidėjo šalmą ant kelių ir alkūnėmis atsirėmė į porankius.

Maja Stivenson buvo Brazilijos indėnė pečius siekiančiais juodais plaukais ir smaragdų žalumo akimis. Dar kūdikį ją įsivaikino pora iš Šiaurės Amerikos.

Vikė jautė Mają supančią energiją. Ne paslaptis, kad ji priklauso paslaptingajam Jaguaro klanui. Užauginta pagal navahų tradicijas Vikė prisiminė, kaip tėvas, grynakraujis navahas, pasakodavo, kaip jaguaras vaikščiojo pietvakarių kalnais ir slėniais, kur buvo įkurtas rezervatas.

– Gyvate, susipažink su Kaja Alseon ir Džeiku Vienišiumi Karteriu. Čia pareigūnė Vikė Mabri. – Maja akimirką sučiaupė lūpas. – Pasisveikink su jais.

Vikė pasisuko ir sutiko klausiamą Kajos žvilgsnį.

– Laba diena, – tarė ji. Nuojauta sakė, kad nors nepažįstamieji apsirengę civilių drabužiais, abu priklauso kariuomenei. CŽV? Galbūt. FTB? Ne. Ši žinyba veikia tik JAV. Už likusį pasaulį atsakinga CŽV.

– Malonu susipažinti, pareigūne Mabri, – tyliu, kimiu balsu tarė Kaja.

Maja atsilošė girgždančioje kėdėje vieną ranką padėjusi ant popieriais nukrauto stalo.

– Na, Kaja, ar tai ji?

Kaip suprasti? – suraukusi kaktą pagalvojo Vikė. Ji smalsiai žvilgtelėjo į vadę ir į Kają. Staiga pasijuto pažeidžiama. Kas, po velnių, čia vyksta?

– Taip, majore, tai ji, – linktelėjo Kaja.

Vikei šie žodžiai nuskambėjo grėsmingai. Ji dar labiau susiraukė.

– Kas ji? – suurzgė atsisukusi į Mają. Majorei Vikė būtų patikėjusi savo gyvybę. Maja jai niekada nemeluotų, bet Vikė nepasitikėjo šiais svečiais, kurie sėdėjo kaip vilkai avelių kailiais per dvi pėdas nuo jos.

Majos lūpos virto siauru brūkšniu.

– Gyvate, ar pastaruoju metu nesapnavai nieko įdomaus?

Vikė apstulbusi kilstelėjo antakius.

– Ponia?

Kodėl ji stebisi, kad Maja apie tai žino? Visi šnabždėjosi, kad ši moteris aiškiaregė ir mato tai, ko nemato kiti. Vikė tvirčiau suspaudė šalmą.

– Ar ko nors nesapnavai? – išsišiepė Maja nenuleisdama nuo Vikės akių.

– Sapnavau, ponia, – atsakė ši ir sunkiai nurijusi seilę žvilgtelėjo į svečius, kurie įdėmiai ją stebėjo. Ji pasijuto kaip mėginukas, kurį jos motina tyrinėja pro mikroskopą. Vikės motina biologė žavėjosi viskuo, kas gyva. Dabar Vikė suprato, kaip stebimas jos smalsaus žvilgsnio jaučiasi vabaliukas. Nekaip. Labai nekaip.

– Ar gali papasakoti sapną?

Vikės lūpos trūktelėjo.

– Ponia, galiu papasakoti jums, bet tikrai nenoriu pasakoti jo… čia, – mostelėjo ranka, o vadės akys linksmai sužibo.

– Nejuokink, Gyvate. Šie žmonės atvyko todėl, kad keisti sapnai aplankė ir Kają. Ji nori įsitikinti, ar jie ką nors reiškia.

Vikė sutrikusi atsisuko į viešnią ir metė į ją skvarbų žvilgsnį. Tada linktelėjo Majai.

– Gerai… – Ji prabilo apie krištolinę žvaigždę. Kalbėdama Vikė stebėjo Kajos reakciją. Ta moteris vos nustygo vietoje. Vikei baigus pasakoti Maja karčiai šyptelėjo, tarsi būtų išgirdusi, ką norėjo.

– Tai tiek, – tarė Vikė.

Maja kilstelėjo smakrą ir pažvelgė į Kają Alseon.

– Na, ar tai ji? – pakartojo klausimą.

Ji? Skamba kaip eilutė iš Matricos. Vikė visus tris filmus žiūrėjo mažiausiai dvidešimt kartų. Jai labai patiko simbolinės žinutės.

Kaja linktelėjo.

– Taip, majore, tai ji. Nėra jokios abejonės.

Vikė vėl sunkiai nugurkė seilę ir atidžiai pažvelgė į Kają. Ji buvo aukšta, mažiausiai šešių pėdų ūgio. Plaukai supinti į dvi storas, juodas kasas, dar labiau išryškinančias Amerikos čiabuvių kilmę. Moteris buvo apsivilkusi kasdieniškai – džinsais, turistiniais batais ir tamsiai žaliais trumparankoviais marškinėliais. Kas ji tokia? Nuojauta – ji niekada Vikės neapgaudavo – šnibždėjo, jog Kaja vykdo slaptą užduotį.

– Kas ji? – gindamasi perklausė Vikė ir pažvelgė į vadę nebyliai prašydama: klokite tiesiai, kas čia dedasi.

Maja paėmė baltą keraminį puodelį ir gurkštelėjo kavos. Pastačiusi jį ant stalo tarė:

– Kaja ir Džeikas ieško įrodymų, Gyvate. Kaja yra kilusi iš rytų čerokių žiniuonių šeimos, kaip ir tu. Iki šiol tarnavo JAV laivyne, pilotavo naikintuvą. Grįžus iš tarnybos namo jos senelė, viena tautos vyresniųjų, išsiuntė į vizijos paiešką.

– Taip, ant kalno sulaukti pranašingos vizijos. Esu apie tai girdėjusi.

Maja linktelėjo.

– To ir tikėjausi. Tavo tėvas, navahų žiniuonis, supažindino tave su jūsų tradicijomis.

– Taip, ponia.

Bet pati Vikė nenorėjo tapti žiniuone. Ji matė, kokį pragarą perėjo tėvas, kokį spaudimą ir kitų žmonių lūkesčius jam teko ištverti, ir netroško tokio gyvenimo.

– Esi girdėjusi apie pranašingus sapnus?

– Taip, ponia, esu.

– Kiek laiko sapnuoji tą patį sapną apie krištolinę žvaigždę?

– Daugiau nei metus.

Maja pažvelgė į viešnią.

– Ar taip gali būti?

Kaja linktelėjo.

– Taip. Ji pradėjo sapnuoti beveik iš karto po to, kai buvo pavogti mūsų genties totemai.

Vikė rūsčiai pažvelgė į Kają.

– Apie ką, po velniais, kalbate?

– Kaip matote, savo pavaldiniams leidžiu laisvai reikšti mintis, – išsišiepė Maja.

– Viskas gerai, – šyptelėjo Kaja ir atsisuko į Vikę. – Noriu tau kai ką papasakoti, vade.

Buvo įprasta taip kreiptis į karininkus, kurie nebuvo nei pareigūnai, nei savanoriai ir užpildė tarpą tarp dviejų subordinacijos pakopų. Vikė linktelėjo.

– Mielai pasiklausysiu. Dabar jaučiuosi, tarsi stovėčiau priešais netikrą veidrodį, kuris iš tiesų yra langas, o jūs stebėtumėte mane iš kitos pusės.

Kaja vėl šyptelėjo.

– Pasistengsiu ištaisyti padėtį dabar pat, vade Mabri.

– Vadinkite mane Gyvate.

Kaja linktelėjo.

– Gerai, – tarė ji ir įsmeigė akis į Vikę. – Truputį daugiau nei prieš metus į Batatų klano žiniuonio, kuris rūpinasi šventaisiais kristalais, namus, įsilaužė vagys. Jie nugvelbė tris iš septynių totemų, kurie priklauso septyniems mūsų genties klanams.

– Taip, esu girdėjusi apie jūsų kristalus. Mano tėvui kadaise teko dirbti kartu su jūsų žiniuoniais.

Rodos, Kajai šios naujienos patiko. Ji dėstė toliau:

– Viskas geriau, nei tikėjausi. Jeigu tavo tėvas praktikuojantis žiniuonis, tikrai būsi apie mus girdėjusi. Kiekvienas mūsų klanas turi savo krištolinį totemą. Legenda byloja, kad jie buvo padirbdinti žvaigždėse ir atnešti mums. Jie labai galingi. Gero žiniuonio rankose jie padės išsaugoti klano sveikatą ir gerą nuotaiką. Dviširdžio, blogo žmogaus rankose kristalai gali būti panaudoti blogam tikslui, net žmogžudystei.

– Supratau, – tarstelėjo Vikė. – O koks šioje istorijoje mano vaidmuo? – Ji to tikrai nesuprato. Juk yra kilusi iš navahų, o ne iš rytų čerokių. Visų genčių totemai skirtingi.

– Nenutuokiu, kodėl sapnas apie krištolinę žvaigždę aplankė tave, Gyvate. Tikėjausi, kad Didžioji Dvasia pasirinks rytų čerokį, bet atsitiko kitaip. Didžiosios Dvasios keliai nežinomi. – Kaja gūžtelėjo pečiais ir atsiprašomai pažvelgė Vikei į akis. – Regėjau, kad trys moterys, tarp jų ir aš, turi grąžinti krištolinius totemus mano genčiai. Mes… – Ji pažvelgė į savo porininką. – Visai neseniai grąžinome Spalvų klano kristalą. Jis mūsų rezervate pas kristalų saugotoją. Dabar metas surasti krištolinę žvaigždę.

– Kol kas seku tavo mintį. Manai, kad sapnuoju Batatų klano totemą? – paklausė Vikė mėgindama sudėlioti nuoseklų scenarijų. Sapnų aiškinimas – jai ne naujiena. Tik tėvui tai puikiai sekėsi, o jai ne.

– Savo vizijoje pamačiau, kad pavogta krištolinė žvaigždė nusileido Peru, – tarė Kaja.

– Ji čia? Kur? Jau žinote?

Kaja papurtė galvą.

– Ne, pėdsakai prasideda Limoje, bet kur tiksliau – neturiu žalio supratimo.

Maja atsisėdo tiesiau girgždančioje kėdėje ir pasidėjo alkūnes ant stalo.

– Mums reikia tavęs, Gyvate. Tai tu susapnavai krištolinę žvaigždę. Kaja yra tikra, kad kaip tik tau skirta grąžinti totemą rytų čerokiams.

– Atsiprašau? – prunkštelėjo Vikė. – Bet aš juk ne čerokė. Aš pusiau navahė, pusiau vokietė.

Dabar pirmą kartą prabilo Džeikas Vienišius Karteris.

– Gyvate, nesvarbu, ar tavo gyslomis teka čerokių kraujas. Tu taip pat esi Amerikos čiabuvė ir Didžioji Dvasia prašo tavęs pagalbos. Nežinia kodėl, bet ji pasirinko tave. Todėl ir sapnuoji tuos sapnus, – liūdnai šyptelėjo jis. – Aš ir pats tik pusiau čerokis, bet mūsų kalboje nėra žodžio kodėl, todėl neabejojame tuo, kad Didžioji Dvasia skyrė kitų tautų žmones surasti mūsų totemus.

Vikė puikiai išmanė šią filosofiją; su ja užaugo.

– Gerai, suprantu. Pastaruoju metu sapnas kartojasi kas savaitę. Per jį negaliu nė padoriai išsimiegoti.

– Nesistebiu, – nusijuokė Maja.

– Iš sapno negaliu nurodyti tikslios vietos, kur yra žvaigždė. Matau tik įprastą Limos rajoną su vieno ir dviejų aukštų pastatais.

– Ir tave kažkas persekioja, – sumurmėjo Kaja.

– Taip. Nežinau kas, bet sau už nugaros jaučiu vyrą, kuris nori mane nužudyti.

Džeikas žvilgtelėjo į Mają.

– Jai reikia išgirsti istoriją iki galo.

– Tai pasakokit.

Džeikas įdėmiai pažvelgė Vikei į akis.

– Žinome, kad multimilijonierius Robertas Marstonas kolekcionuoja archeologinius radinius ir senųjų pasaulio tautų totemus, pavyzdžiui, Amerikos čiabuvių pypkes. Jis turi ir dūdmaišių, barškučių, plunksnų bei kitų daiktų, kuriuos naudojame per apeigas.

Vikės šnervės išsiplėtė.

– Mano tėvas tokius šunsnukius vadina galios medžiotojais. Jie medžioja mūsų žmonių relikvijas, kurios palaiko dvasinę genties gerovę.

Kaja šyptelėjo.

– Tiesiai į dešimtuką, Gyvate. Marstonas kaip tik toks. Kol kas nepavyko įrodyti, kad jis pasamdė vyrus, kurie pavogė mūsų genties totemus. Mūsų įrodymų jam apkaltinti neužtenka. Trūksta tiesioginių įkalčių, bet Interpolas ir FTB turi duomenų apie jo ryšius su kitais vagišiais. Jis renka galingus totemus tik dėl pačios galios. Savo namuose yra sukaupęs ne vieną kolekciją. Pagrindinė jo būstinė Toronte, Kanadoje, bet jis turi namus Honkonge ir Glastonberyje, Anglijoje.

– Įtariame, kad jis visas vertybes laiko už JAV ribų. Antraip, surinkę pakankamai įrodymų ir pateikę kaltinimus, galėtume gauti kratos orderį ir apieškoti jo namus, – paaiškino Džeikas. – O to jis neleis. FTB įtaria, kad vertingiausius daiktus Marstonas laiko Honkonge ir Anglijoje.

– Manome, kad vienas jo samdytų vagių Gilas Roulandas nusprendė pasilikti Spalvų klano totemą sau, – kalbėjo toliau Kaja. – Peršasi prielaida, kad jis turėjo nugabenti totemą Marstonui į Honkongą, bet nusprendė paslėpti jį Australijoje, Raudonajame centre. – Kaja liūdnai šyptelėjo. – Roulandas išsirinko blogą urvą ir užsimušė. Mus pas jį nuvedė daugybė sapnų ir aborigenų žiniuonė. Roulandą radome jau negyvą ir turime įrodymų, kad Spalvų klano kaukę jis turėjo atiduoti Marstonui. Šiam pakanka pinigų ir įtakos, negalime jo prigriebti tiesiogiai. Jis pats nepraneš policijai, kad jo žmogus Roulandas dingo su Spalvų klano kauke. Žinome, kad Roulando Raudonajame centre ieškojo kiti Marstono vyrai, nes jie kėsinosi mus nužudyti. – Kaja papurtė galvą. – Robertas Marstonas klastingas kaip kojotas.

– Apgavikas, – sumurmėjo Vikė. – Pažįstamas tipažas.

Vieną tokį prisiminė iš apmokymų Riukeryje, JAV kariuomenės aviacijos bazėje Alabamoje, kur išmoko skraidyti mirtinai pavojingu Apačų sraigtasparniu. Grifas Hačinsonas priklausė metais aukštesnei klasei ir kartu su kitais susimokė, kad ji nepasirodytų pratybose be pateisinamos priežasties ir už tai būtų išspirta iš kariuomenės už dezertyravimą. Kiti vaikinai jo klasėje nenorėjo, kad Apačais skraidytų ir moterys. Hačinsonas ir jo kojotų gauja nėrėsi iš kailio, kad moterys susimautų.

– Marstonas slidus kaip žaltys. Niekšų niekšas, – suraukusi kaktą tarė Kaja. – Jo vyrai ne kartą mus užpuolė.

– Vos išsigelbėjome, – pridūrė Džeikas neramiai žvelgdamas į Kają.

– Marstonas turi ir pinigų, ir savų veikimo būdų, – sumurmėjo ji neapykantos kupinu balsu. – Gyvate, netekę totemų mano žmonės labai kenčia. Kristalai jiems daugiau nei protėvių palikimas. Jeigu tavo tėvas žiniuonis, suprasi, kad juose glūdi žmogui nesuvokiama galia.

Vikė linktelėjo.

– Su savimi nešiojuosi mėlyną akmenėlį, kurį man davė tėvas, – pasakė ji ir iš kišenės išsitraukusi seną, nutrintą elnio odos maišelį atkišo jiems pažiūrėti. – Gydymas kristalais man ne naujiena. Žinau, kad jie gali būti panaudoti ir geriems, ir blogiems tikslams. Niekada nesiskiriu su šiuo akmenėliu. Tikiu, kad skraidant jis mane saugo.

– Tada supranti, apie ką kalbu, – tarė Kaja.

Vikė jos balse girdėjo dėkingumą ir palengvėjimą.

– Taip, suprantu, – įsikišo maišelį atgal į kišenę. – Bet nežinau, kuo galiu padėti. – Sutrikusi pažvelgė į Mają. – Galbūt žinote jūs?

– Turiu porą minčių, Gyvate. – Maja pirštais barbeno į stalą. Regis, ji kaupėsi. – Bet nė viena iš jų tau nepatiks. – Vadė vėl pažiūrėjo į Kają ir Džeiką. – Negaliu skolinti Gyvatės slaptoms operacijoms Limoje ar kur kitur. Man ir taip trūksta lakūnų. Jeigu atiduosiu ją jums, pati liksiu be pagrindinės pilotės. Suprantu jūsų operacijos svarbą, Kaja, bet mano rankos surištos. Mums žadama atsiųsti Afganistane tarnavusių Apačų pilotų. Jie turėtų atvykti rytoj, bet kol juos apmokysime, užtruksime mažiausiai mėnesį. Jie privalės mokytis su mano patyrusia komanda, antraip negalėsiu leisti jiems savarankiškai medžioti narkotikų prekeivių.

Vikė nustebusi įsistebeilijo į vadę.

– Gausime pastiprinimą? – linksmai paklausė ji. Pastiprinimas reiškė, kad truputį sutrumpės darbo valandos ir jos turės daugiau laisvo laiko. Tai reiškė daugiau miego, daugiau poilsio ir didesnį budrumą per užduotis. Širdis ėmė spurdėti iš džiaugsmo.

– Per daug nesidžiauk, Gyvate, – tarė Maja. – Jų tik trys ir visi, žinoma, vyrai, bet jie nors jau matė, kaip vyksta karas.

Tik trys. Vikė susmuko kėdėje. Kai Amerikos kariuomenė mėtoma po visą pasaulį, Maja nesulauks tokio pastiprinimo, kokio tikėjosi. Vikė čia praleido ketverius metus be jokių pertraukų. Nors ir mylėjo savo darbą, norėjo sumažinti valandų skaičių. Trys lakūnai pravers, bet joms reikia daug daugiau.

– Taigi nors Gyvatė turėtų ieškoti jūsų totemo, negaliu leisti, kad ji užsiimtų tik tuo, – nepatenkinta pasakė Maja Kajai ir Džeikui. – Kai tik galėsiu, duosiu jai laisvo laiko, bet nieko daugiau prižadėti negaliu.

Kaja patraukė pečiais ir dėkinga nusišypsojo.

– Tai vis tiek geriau nei nieko, majore. Labai džiaugiamės, kad suprantate, kaip tai svarbu mūsų genčiai. Majoras Maikas Hiustonas, Medūzos – ji yra Persėjo padalinys – vadas, duos jums viską, ko reikės, kad Gyvatė galėtų pradėti paieškas.

– Man reikia daugiau lakūnų, – suurzgė Maja. – O Hiustonas net ir norėdamas negali jų duoti.

– Suprantu, majore. Maikas susisieks su jumis dėl detalių, kad Gyvatė galėtų kuo greičiau imtis ieškoti kristalo. Akivaizdu, kad pradėti reikia nuo Limos.

– Pritariu, – atsakė Maja ir metė Vikei niūrų žvilgsnį. – Bet šią užduotį vykdysi ne viena, Gyvate. Tau reikia porininko, kuris saugotų užnugarį, kol ieškosi kristalo.

– Dėl to bėdų nebus, – atsakė Vikė tikėdamasi, kad jos porininke bus paskirta Laukinukė.

Pasklaidžiusi ant stalo popierius Maja atlošė pečius ir ištraukė vieną lapą.

– Čia sąrašas lakūnų, kurie rytoj atvyksta pas mus. Vienas jų turi Amerikos čiabuvių kraujo. Noriu, kad jis dirbtų su tavimi.

Vikė suraukė kaktą.

– Kodėl negaliu dirbti su Laukinuke, juk su ja kartu skraidome?

– Nes ji man reikalinga čia, kad apmokytų naujus lakūnus ir padėtų jiems įsibėgėti. Tiesą sakant, manau, kad būtų geriausia, jeigu judu kartu skraidytumėte ne tik per Juodojo jaguaro užduotis, bet ir ieškotumėte kristalo. – Maja numetė lapą ant stalo ir rimtai pažiūrėjo į Vikę. – Jis bus tavo porininkas ir danguje, ir žemėje, kur ieškosite krištolinės žvaigždės.

– Taip, ponia, – atsakė Gyvatė slėpdama nusivylimą. – Ar galiu paklausti, kas jis toks?

Maja suraukė juodus antakius.

– Tu jį pažįsti. Grifas Hačinsonas.

Pasaulis staiga sustojo. Vikė aiktelėjo, pašoko nuo kėdės, šalmas nuriedėjo ant grindų.

– Ponia?

– Girdėjai, ką pasakiau. Grifas Hačinsonas, – Maja pakartojo ir kilstelėjo ranką. – Verčiau nepradėk. Žinau visą istoriją. Man tai irgi nepatinka, bet jis vienintelis turi indėnų kraujo. Abu lengvai apsimesite lotynų amerikiečiais. Hačinsonas turi ir meksikiečių, ir baltųjų, ir šejenų kraujo. Laisvai kalba ispaniškai. Jeigu ketini stoti prieš vyrus, kurie gali tave nužudyti nespėjus nė mirktelėti, nenoriu, kad kristumėte į akis kaip Šiaurės Amerikos turistai. Turite atrodyti kaip ispanai. Taigi, nuspręsta, jokių prieštaravimų. Sėskis.

Vikė priblokšta pakluso. Galva ūžė, darėsi silpna. Širdyje ėmė kilti įsiūtis. Jausdama, kaip iš pykčio traukia skrandį, pažvelgė į žalias vadės akis. Gyvatė žinojo, kad ji neatšauks ką tik duotų nurodymų, bet Grifas Hačinsonas buvo tikras kalės vaikas. Greičiau spjaus jam į veidą, nei pasisveikins. Vikei atrodė, kad nesugebės išbūti su juo vienoje Apačo kabinoje – ką jau kalbėti apie krištolinės žvaigždės paieškas. Ji sugniaužė kumščius ir nenuleido nuo Majos akių. Kabinete buvo tylu, tarsi juos suptų stiklas, kuris tuoj suduš.

Vikė kelis kartus nurijo seilę, kol galiausiai atgavo balsą, bet prakalbo kimiai ir silpnai:

Sėkmės sesuo

Подняться наверх