Читать книгу Kalėdinė pelenės medžioklė - Liz Fielding - Страница 2

– Melagis!

Liusei Pelenei Brait įsiveržus į savo sužadėtinio magnato Ruperto Pasipūtėlio Princo Henšo spaudos konferenciją ir sviedus į jį sužadėtuvių žiedą, patalpoje buvo girdėti tik šaižus ką tik sukilusios audros stūgavimas.

– Apgavikas!

Visų akys nukrypo į kruviną Henšo skruostą, kurį pradrėskė atsitrenkusi didžiulė deimantinė papuošalo akis.

Susirinkusiesiems – miesto žurnalistams, finansų žinovams, televizijos žinių tarnybų atstovams – užėmė amą.

Henšo korporacijos vardu jie buvo sušaukti į išsamią spaudos konferenciją. Buvo domimasi bet kokia Henšo veikla. Geranoriškai, jei buvai vienas jo akcininkų. Išgąstingai, jei atsitiko taip, kad teko atsidurti jo taikinyje ir tavo įmonei grėsė būti perimtai. Bent jau taip buvo iki šiol.

Dabar visas dėmesys buvo skiriamas Ruperto pokyčiams. Jo santykiams su Pelene, kuri savo meilės galia atvedusi Ponaitį Šliužą į doros kelią ir taip perkeitusi jį į Pasakų Princą.

Labai originalu.

– Kodėl? – paklausė Liusė, nematydama į ją nukreiptų fotoaparatų, jai virš galvos kybančių, prie veido kišamų mikrofonų. Ekrane šmėkščiojančių savo pačios atvaizdų, kuriuose ji, didesnė nei tikrame gyvenime, dėvi vienetinius Liusės B apdarus. Teįstengė sukaupti dėmesį į ant pakylos stovintį vyrą. – Kodėl taip pasielgei?

Kvailas klausimas. Viskas buvo aiškiai išdėstyta jos aptiktame aplanke, kuris niekada neturėjo pakliūti jai į rankas. Viskas kuo aiškiausiai išdėstyta juodu ant balto.

– Liuse! Mieloji… – prabilo Rupertas pasiploninęs liežuvį ir taip pasinaudojęs priešais esančiu mikrofonu nugramzdino jos klausimą Kodėl aš? – Šie užimti žmones skaičiuoja savo laiką. Jie atvyko išgirsti mano planų, mūsų planų, kuriuos kūrėme įmonės ateities labui, – pabrėžė jis. – Jų nedomina buitiniai kivirčai.

Jo švelni šypsena bylojo apie rūpinimąsi ja. Tai buvo pažįstama, padrąsinama šypsena, prieš kurią net ir dabar taip sunku atsilaikyti…

– Nežinau, kas tave taip nuliūdino, bet akivaizdu, kad esi išvargusi. Tegul Gordonas parveža tave namo, o vėliau apie tai pasikalbėsime, gerai?

Jai teko priešintis kone hipnotizuojančiam jo balso meilumui. Savo pačios silpnumui. Troškimui, kad ši visą jos gyvenimą užvaldžiusi, ją pačią įžymybe pavertusi pasaka neišsisklaidytų.

Facebook tinkle ji turėjo Liusės B gerbėjų puslapį, Twitter tinkle jos kiekvieną kvėptelėjimą sekė pusė milijono žmonių. Ištraukta iš užkrosnio ir nuskraidinta į rūmus, vietoje skarmalų aptaisyta šilkinėmis sukniomis, ji buvo šiuolaikinė Pelenė. Bet Pasakų Princo rengiamas vestuvių pokylis tebuvo gerai apgalvotas būdas įsiteikti masėms. Niekas taip nepradžiugina liaudies kaip karališkosios vestuvės.

Pasitelkti tokį triuką veikiausiai bus pasiūliusi kokia nors itin galvota ir karjeros ištroškusi viešųjų ryšių specialistė.

– Pasikalbėsime! – atkirto Liusė, kažkam paslaugiai prikišus jai mikrofoną ir susilyginus jų balso tonams. – Nenoriu su tavimi kalbėtis, Ruptertai Henšai! Išvis nebenoriu daugiau tavęs matyti. – Ji iškėlė aplanką, kad jis pamatytų. Kad suprastų, jog daugiau nebėra jokios prasmės neigti. – Žinau, ką padarei. Viską žinau!

Tardama pastaruosius žodžius, Liusė pajuto patalpoje pasikeitus atmosferą. Niekas nebežiūrėjo pakylos link. Ar Ruperto link. Jai pavyko užtemdyti jo šlovę. Įsiveržė į šį iščiustytą viešbutį plyštančia galva, nes ką tik išsiaiškino, kad jos naujasis jaudinantis gyvenimas, jų sužadėtuvės, viskas tebuvo puikiai surežisuotas rinkodaros spektaklis. Užkirsdama kelią šioms apsimestinėms sužadėtuvėms, kurios kaip ir tariamas Ruperto atsivertimas tebuvo akių dūmimas, ji atsidūrė dėmesio centre.

Ir pavėluotai sumojo pasielgusi ne itin apdairiai.

Per kelis mėnesius nuo jos audringo romano su milijardieriumi viršininku pradžios Liusė pamažu apsiprato su žurnalistų jai rodomu dėmesiu, bet dabar viskas buvo kitaip. Iki šiol ji buvo visokeriopai remiama tiek per asmeninius interviu, tiek jai pristatant savo veidą ir vardą, pervadintą drabužių parduotuvių tinklui.

Kai be leidimo įsiveržė į šią spaudos konferenciją, nemąstė apie nieką, tik apie tai, kaip kuo greičiau susiremti su vyru, kuris ja taip begėdiškai pasinaudojo.

Staiga be paliovos varstoma žvilgsnių pasijuto vieniša, pažeidžiama ir tenorėjo kur nors pasprukti. Nuo melo, fotoaparatų, mikrofonų. Pranykti. Tačiau, kai norėdama atsitolinti nuo Ruperto, nuo visų, žengtelėjo žingsnį atgal, užkliuvo už kažkieno kojos.

Stengdamasi nepargriūti, ištiesė ranką ir stvėrė kažkam už atlapo. Išgirdusi grėsmingai plyštant medžiagą ir instinktyviai atsisukusi atsiprašyti, sau už nugaros išvydo tikrų tikriausią minią.

O vyriškis, į kurio atlapą buvo įsikabinusi, dabar laikė ją tvirtai suspaudęs, traukė prie savęs kažką rėkdamas jai į ausį, aplink stumdėsi kiti artyn jos besiskverbiantys žurnalistai, triukšmingai jos dėmesio reikalaujantys fotografai.

Užuot atsiprašinėjusi, Liusė išplėšė suspaustą ranką. Kažkam pabandžius pastverti aplanką, sušėrė juo įkyruoliui. Norėdama atsikovoti nors kiek laisvos erdvės, ėmė mosuoti savo krepšiu ir bemat buvo užtvindyta akinamų blyksčių lavinos.

Kažkas iš įsišėlusios minios čiupo jai iš nugaros už palto. Išlėkė viena saga, nedaug trūko, kad būtų dar kartą praradusi pusiausvyrą. Staiga išvydus, kaip alkūnėmis žarstydami žurnalistus ir operatorius į šalis kelią jos link pro spūstį skinasi du Ruperto asmens sargybiniai, gyslomis plūstelėjo adrenalinas.

Iki šiol jai teko pažinti tik švelniąją Ruperto Henšo pusę, iki šiol ji iš tiesų tikėjo, kad jis – jos pasakų princas. Tačiau dabar, savo rankose laikydama neginčytiną įrodymą, kaip beatodairiškai šis vyras gali siekti savo tikslų, žinojo, kad jai nebus leista lengvai išsisukti.

Be abejo, jie pasirūpins, kad viskas atrodytų taip, jog jie tik gelbsti ją nuo žurnalistų antpuolio, bet viešai jį užsipuldama, atsidūrė kitoje barikadų pusėje.

Ji žvelgė jam į akis, įskaitė tikrąją jo meilių žodžių, jo šypsenos reikšmę, žinojo, kad jis imsis visko, kad tik ją užčiauptų.

Vėl švytuojant savo krepšiu ir taip skinantis kelią pro žmonių jūrą Liusei jau buvo pavykę kiek pasistūmėti į priekį, kai staiga, kažkam čiupus jai už riešo, fotoaparato objektyvui trinktelėjus jai per smilkinį, apsisuko galva ir ji susvirduliavusi loštelėjo atgal.

Jos batelio smailam kulniukui įmynus į kažką minkšto, beprotišką triukšmą nustelbė kažkieno spiegimas.

Negirdėtais keiksmais besiplūstančiam jai už nugaros stovėjusiam vyriškiui atšokus atgal, Liusei nė nešovė į galvą atsiprašinėti. Atsirado tarpas, ir ji nebedelsė. Išsyk nėrė pro jį.

§

Kalėdos.

Metas užsidirbti pinigų.

Stabtelėjęs prie blizgančių nerūdijančio plieno turėklų parduotuvėje, kurią prieš du šimtus metų įkūrė Natanielis Hartas, kitas Natanielis Hartas atsigręžęs žvelgė žemyn į raibuliuojantį pirkimo manijos apsėstą sąmyšį.

Kadangi niekas neskaičiavo pinigų nedidukėms prabangos prekėms, iš kurių išeina šaunios jokių didelių pastangų nereikalaujančios dovanėlės, tokį vaizdą buvo galima išvysti visose didžiuosiuose miestuose įsikūrusiose Hastings & Hart parduotuvėse. Kvepalai, juvelyrikos dirbiniai, šilkiniai šaliai – viskas, ko tik gali prireikti vilties netekusiems kiekvieną mielą sekundę skaičiuojantiems vyriškiams, buvo patogiai išstatyta pirmajame aukšte.

Laimei, moterys nebuvo linkusios į apsipirkimą žiūrėti pro pirštus. Užtvindžiusios stiklinius liftus, jos kilo atrijumi aukštyn, tarytum iki pat dangaus. Architektūrinė iliuzija, sukurta pasitelkiant šviesą, stiklą ir veidrodžius.

Jis žinojo, kad tai tebuvo iliuzija, nes pats ją sukūrė, taip pat žinojo, kad tai – savotiškas kalėjimas. Kuriame jis – belaisvis.

§

Liusei tebeskaudėjo petį nuo tada, kai nėrusi prie atsarginio išėjimo ir sukėlusi ten visus ant kojų, pasipustė padus ir metėsi siauromis tamsiomis už viešbučio esančiomis gatvelėmis.

Nė nenumanė, kur link traukia, tik žinojo, kad jai lipama ant kulnų, trokštama ją sugauti ir suvesti su ja sąskaitas. Bet jai jau įgriso būti išnaudojamai.

Jos kulniukui įstrigus į gatvės groteles ir trakštelėjus pusiau, Liusė skausmingai suklupo ir įtūžio kupinu balsu suaimanavo. Kažkas sparčiai artėdamas jos link šūktelėjo, tačiau ji nė neatsigręžė, tik trumpam stabtelėjo ištraukti kojos iš grotelių, palikusi batelį pasileido pirmyn, be atvangos dairydamasi pravažiuojančio taksi. Tačiau, esant neišvengiamai būtinybei, taksi niekada nepasirodo!

Kvailė, kvailė, kvailė…

Jai galvoje skambantys žodžiai atliepė raišą šlumščiojimą šaltu šlapiu šaligatviu.

Liusė ką tik padarė didžiausią savo gyvenimo klaidą. Tebūnie tai antroji didžioji klaida. Pirmoji buvo, kai ji pakliuvo į jai paspęstus stebuklinius spąstus.

Žvelgdama atgalios suprato, kad išvadindama savo buvusį Pasakų Princą melagiu ir apgaviku šalies žurnalistų akivaizdoje pasielgė neapgalvotai. Bet kas gi lieka, kai netikėtai sugriūva jos pasakų pilis?

Stabtelėti ir susimąstyti?

Atsitraukti, susirasti sąjungininkų ir tik tada imti šaudyti iš saugaus atstumo? Vargu, ar to būtų galima tikėtis iš merginos, kurią Rupertas tvirtino mylįs dėl jos spontaniškumo ir aistros.

Štai tuo jie ir skyrėsi.

Ta moteris, kuri pasirodė ant Įžymybių žurnalo viršelio, nebuvo kokio nors viešųjų ryšių specialisto fantazijos vaisius. Ji buvo tikra. Gebanti justi ne vien džiaugsmą, bet ir skausmą. Kaip tik dėl to ji ir puolė stačia galva, pasiryžusi pradurti butaforinę pasakų pilį keturių colių Louboutin batelių kulniukais, išleisti iš jos šiltą orą ir pamatyti visur aplink besidraikančias jos liekanas.

Kvailė buvo teisi, bet juk kas, ką tik sužinojęs, kad tapo paties ciniškiausio ir niekingiausio sąmokslo auka, galėtų mąstyti blaiviai?

O dėl sąjungininkų, nebuvo nė vieno, į kurį ji galėtų kreiptis. Visi, kurie ją pažinojo nuo kūdikystės, kurie turėjo kokią nors jos nuotrauką ar žinojo apie ją kokią nors istoriją, jau buvo papirkti spaudos. Jos asmeninis gyvenimas tapo vieša nuosavybe, tai, kas nebuvo žinoma, buvo prikurta.

O visa kita priklausė Rupertui.

Ji negalėjo pasitikėti nė vienu iš tų žmonių, kurie jai gerinosi, apsimetė jos draugais; bet kuris galėjo pasirodyti esąs Ruperto pasamdytas padlaižys.

O dėl mamos…

Ji neturėjo nei motinos, nei jokios užuovėjos, kur galėtų prisiglausti. Vos atgaudama kvapą linkstančiais keliais instinktyviai patraukė prie žėrinčių kalėdinių švieselių apsuptyje šurmuliuojančios pirkėjų minios, bet sustoti nevalia.

Nespės nė mirktelėti, ir jos persekiotojai ją pasivys. Be to, Liusės nė per nago juodymą nedžiugino sparčiai krintanti temperatūra, iš švininio dangaus pasipylusios didžiulės baltos snaigės, nugara nuvilnijęs šaltukas. Kirsdama kampą kalėdinio šurmulio link išvydo nesimetrišką stiklinę viršun besistiebiančią Hastings & Hart piramidę, kuri it švyturys rodė kelią žiemos sutemose.

Dar visai neseniai, Ruperto paprašyta nupirkti jo darbuotojams kalėdinių dovanų, lankėsi šioje parduotuvėje. Taip suteikdama ją visur sekiojusiems bulvarinio žurnalo fotografams progą paspragsėti fotoaparatais. Viskas surašyta jos aptiktame aplanke.

Taip buvo stengiamasi ją visapusiškai užimti. Kad nebeliktų laiko mąstyti.

Atrodė, tarytum parduotuvė dabar iš jos tyčiotųsi ir vis dėlto net ir norėdama, nesugalvotų geresnės vietos slapstytis nei devyni šiltutėliai aukštai su kone šimtu parduotuvių kiekviename. Nusprendusi, kad viduje jai kurį laiką bus saugu ir nebereikės sliūkinti gatvėmis, pasileido per gatvę sukinėdamasi tarp susispraudusių automobilių ir patraukė tiesiai įėjimo link, kai staiga pamačiusi duris saugojantį durininką sustojo it įbesta.

Dar vakar jis sveikinosi su ja priliesdamas skrybėlės kraštą ir taip išreikšdamas pagarbą jos aukštai socialinei padėčiai, apie kurią bylojo jos automobilis su vairuotoju.

Šiandieninis jos apsilankymas nebus toks įspūdingas, bet susikuitusi ir šlubčiojanti, ji tikrai kris jam į akis. Pasitaisiusi paltą ir pasikabinusi ant peties rankinę, pasistiebusi ant basos kojos ir grėsmingai svirduliuodama, sulėtino žingsnius, dėdamasi neva einanti apsipirkti, o iš tiesų tenorėjo kuo greičiau nepastebėta prasmukti vidun.

– Ponia, avalynės skyrius pirmajame aukšte, – tarė durininkas visiškai abejingu veidu atverdamas jai duris. Ir prilietė sau skrybėlę.

§

Iš viršaus stebint pirmąjį aukštą, Neto dėmesį patraukė du prie įėjimo stabtelėję augaloti tamsiais kostiumais apsitaisę vyriškiai. Jie žvalgėsi aplink, bet nebuvo panašu, kad suglumę ir netekę vilties dairytųsi įspūdingos Kalėdų dovanos.

Visų pirma, vyrai neina apsipirkti poromis, antra, jau iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad jie čia atvyko ne tam, kad išrinktų savo gyvenimo moterims po buteliuką kvepalų.

Ne kartą teko susidurti su tokio tipo žmonėmis, tad iš karto įspėjo, kad jie – asmens sargybiniai.

Durininkas, pripratęs sutikti tiek karališkosios šeimos narius, tiek įvairias žvaigždes, būtų pranešęs parduotuvės apsaugos darbuotojams apie įžymybės pasirodymą. Valandėlę Netą pagavo smalsumas, ir jis su nekantrumu laukė, kas pasirodys pro duris.

Nė gyvos dvasios.

Bent jau nieko, kam prireiktų asmens sargybinių paslaugų, tik kasdienis susijaudinusių ir išvargusių pirkėjų srautas, kuris aplenkdamas dvejetą, spietėsi pagrindinėje salėje.

Susiraukęs ir nesijudindamas iš vietos Netas matė, kaip persimetę keliais žodžiais vyriškiai išsiskyrė ir ėmė atidžiai dairytis po žėrinčius prekystalius, akivaizdžiai kažko ieškodami.

Veikiausiai pasprukusio globotinio.

§

Pagrindinėje salėje, įpuolusi į kalėdinę sumaištį, apsupta apkvaitusių pirkėjų, kuriems terūpėjo kuo greičiau apsirūpinti dovanomis, prisigriebusi egzotiškų nekasdieninių gėrybių, Liusė tikėjosi, kad niekas jos nepastebės. Kad parduotuvės viduje jai bus saugu.

Gryniausias savęs kvailinimas.

Iš paskutiniųjų stengėsi laikytis oriai, bet jai nepavyko apmulkinti durininko, lygiai tokios pat bergždžios buvo pastangos vaikščioti nekrypuojant ir neatkreipti į save smalsuolių dėmesio. Žmonės žvilgtelėdavo į ją ir čia pat dar kartą atsigręždavo, tarytum niekaip negalėtų prisiminti, kur ji jiems matyta.

Viskas akivaizdu.

Rupertas buvo saldžiausias žurnalo Įžymybės taikinys, tad jau kuris laikas leidinys knibždėte knibždėjo jųdviejų – daugiausia jos – nuotraukų. Jų romanas buvo šviežiena, visi nėrėsi iš kailio, kad įamžintų kiekvieną Liusės krustelėjimą.

Visa jos veikla, visos jos aplankytos vietos buvo apipinamos istorijomis, tad dabar nunarinusi akis besiskverbdama pro minią jautėsi akylai stebima.

Staiga jos rankinės gilumoje ėmė plyšauti mobilusis telefonas, suskambėjusios dainos žodžiais tariant, ji buvo įsimylėjusi nuostabų vaikiną.

Vargu, ar būtų galima labiau prašauti pro šalį.

Ar nutaisyti didesnį skambėjimo garsą.

Belieka sau ant kaktos ryškiais dažais užsirašyti: Atsargiai! Kvaila blondinė!

Laikydama aplanką stengėsi sužvejoti tą bjaurybę, o kai galiausiai pavyko, jau buvo įsijungusi balso pašto paslauga. Ne pirmą kartą.

Besprukdama spėjo praleisti pustuzinį skambučių, prietaisas pypsėjo pranešdamas, kad be visa ko gauta dar ir žinutė, nors iš tiesų primindamas, kad ji tebemedžiojama.

Reikėjo kuo greičiau nešdintis iš pirmo aukšto ir dingti visiems iš akių. Suvokusi savo pastangų bergždumą atrodyti nerūpestingai nusispyrė ir kitą batelį – galų gale keturiais coliais žemesnė moteris sunkiau pastebima – ir kartu su aplanku įgrūdo telefoną į rankinę.

Kiek siekė jos atmintis, artimiausias moterų tualetas buvo trečiame aukšte. Jei pavyks iki jo nusigauti nepastebėtai, galės ten kurį laiką pasislėpti, užsirakinti kabinoje ir pamąstyti. Kitaip tariant, užsiimti tuo, kuo jai derėjo užsiimti, prieš įsibraunant į tą spaudos konferenciją.

Baimindamasi stiklinių liftų ir judančių laiptų – jos raudonas paltas buvo pernelyg ryškus, pernelyg pastebimas, o ją sekantys žmonės pernelyg arti, pernelyg sumanūs, kad suprastų, po kuria šluota ji tupi, – Liusė nuskubėjo prie laiptų.

Tai buvo geras sumanymas. Visa bėda ta, kad, pasiekus antrąjį aukštą, į šoną įsimetė dieglys, linko keliai, o galva tebesvaigo nuo smūgio į smilkinį.

Valandėlei susilenkusi pamėgino nusikratyti skausmo.

– Kaip jaučiatės? – pasiteiravo jos nuoširdžiai susirūpinusi ponia.

– Gerai, – pamelavo Liusė. – Įsimetė dieglys, ir tiek.

Tačiau moteriai pasišalinus ji išsyk užlindo už lubas siekiančios iš sidabrinių ir baltų snaigių sukurtos dekoracijos. Saugiai pasislėpusi klestelėjo ant grindų ir laisva ranka ėmė masažuoti įsitempusias kulkšnis. Pamačiusi savo kojų ir kojinių būklę, išsiviepė. Tačiau šiuo metu ji negali nieko pakeisti.

Atsirėmusi nugara į sieną ėmė gaudyti kvapą ir dėbtelėjo į savo naują išmanųjį telefoną, kuris taip greitai tapo neatsiejama jos naujojo gyvenimo dalimi.

Jame buvo jos visų pažįstamų kontaktiniai duomenys, suplanuoti jos būsimi susitikimai. Ji į jį įrašinėjo savo mintis. Savo asmeninį dienoraštį. Džiugesį, skepticizmą, kartkartėmis pasitaikančias dvejones. Šis prietaisas padėjo jai palaikyti ryšį su pasauliu, kuris, rodės, buvo be išlygų ja susižavėjęs.

Su jos Facebook puslapiu, YouTube vaizdo įrašais, jos Twitter paskyra.

Sužinoję, kad ji viena pati įsiregistravo Twitter tinkle, Rupertui dirbantys viešųjų ryšių specialistai ne itin nudžiugo. Tiesą sakant, šviesindamas jai plaukus, tai padaryti ją pamokė jos kirpėjas.

Ruperto pakalikų reakcija buvo pirmasis ženklas, kad jai nevalia mąstyti savo galva, tereikia nenukrypti nuo scenarijaus.

Pamatę, kaip viskas šauniai klojasi, jie skatino ją pasirašius Pelenės slapyvardžiu dalytis su savo nesuskaičiuojama galybe gerbėjų kiekviena savo mintimi, kiekvienu krustelėjimu. Reguliariai viešai aprašinėti, kaip ji jaučiasi atsisveikindama su savo Pelenės gyvenimu ir virsdama Ruperto pasakų princese.

Pati savo noru kūrė iliuziją. Atliko už juos visą juodą darbą.

Tačiau visa tai buvo dvišalis procesas.

Kaip tik šiuo metu į jos dėžutę plūdo žinutės iš gerbėjų, kurie žiūrėjo tiesioginę transliaciją, stebėjo visą erzelynę, ir vis dėlto, nepaisant visko, skaitomų žinučių turinys kėlė jai šypseną.

§

@LiuseiB Šauniai darbavaisi rankine, Pelene! Kas čia vyksta?

Pelenei

VelsoRagana, [+] trečiadienis, gruodžio 1-oji, 16.08

§

@LiuseiB Mieloji, ką tas šunsnukis padarė?

Pelenei

dženapb, [+] trečiadienis, gruodžio 1-oji, 16.09

§

@LiuseiB Atsiųsk man savo numerį. Tau prireiks pagalbos.

Pelenei

vrguru, [+] trečiadienis, gruodžio 1-oji, 16.12

§

Puikus pasiūlymas, – pagalvojo Liusė, o jos veidą puošusi šypsena ėmė pamažu blėsti. Bet tik ne iš vrguru, t. y. pono viešųjų ryšių specialisto, kuris, kaip visuotinai žinoma, pardavinėjo nešvankias paslaptis nešvankiems laikraštpalaikiams ir bulvariniams žurnaliūkščiams. Jam buvo nė motais, kas tu: reabilitacijos klinikoje besigydantis modelis, su asmenine padėjėja romaną užmezgęs politikas ar kokios siaubingos tragedijos auka. Jis parduotų tavo istoriją už šūsnį grynųjų, o kitą rytą jau būtum įžymybė.

Ir ne iš jokio kito viešųjų ryšių šarlatano, kurie išsirikiavę tik ir tyko sužiaumoti kokį riebų kąsnelį. Jau niekada nebegalės pasitikėti nė vienu iš šios padermės.

Ji nenumanė, kiek dar veiks telefonas – vos apie tai prisiminęs, Rupertas nedels nė akimirkos – tad pasinaudodama proga, paskubomis parašė gerbėjams žinutę.

Galbūt kartu jai vertėtų atnaujinti ir savo dienoraštį. Tuo atveju, jei jai kas nors nutiktų. Ne tai, dėl ko ją perspėjo jos kirpėjas. Patardamas jai susikurti asmeninį tinklalapį, įrašinėti savo mintis į mobilųjį telefoną, o vėliau skelbti įrašus jai vienai prieinamoje interneto talpykloje.

– Taip elgdamasi, užsitikrinsi sau pensiją, princese, – tada postringavo jis.

Tuo metu ji manė jį ciniškai šaipantis, bet vis dėlto pradėjo dienoraštį, nes jautė poreikį išsilieti ir negalėjo niekuo visiškai pasitikėti.

§

Dienoraščio įrašas. Viskas ėmė ristis į pakalnę po fotosesijos, kai susizgribau pamiršusi vestuvių programą ir nuvykau į biurą pasiskolinti Ruperto kopijos. Jo žiežula asmeninė padėjėja kartu su juo buvo išsidanginusi į Liusės B spaudos konferenciją, o jos pačios padėjėja atostogauja, tad viską prižiūri laikinai pasamdytas žmogus; jei ne jis, niekada nebūčiau gavusi rakto nuo asmeninės Ruperto dokumentų saugyklos. Jau laikiau ranką ant vestuvių programos, kai staiga pastebėjau aplanką su antrašte Pelenės projektas.

Na, žinoma, atsiverčiau jį. Argi jūs pasielgtumėte kitaip?

Susitikimas su vedybų planuotoja atšaukiamas. Šventė atšaukiama. Be jokių kalbų atšaukiama ir vakarienė viešbutyje Ritz. Ką jau kalbėti apie vedybas… kurios atšaukiamos, atšaukiamos, atšaukiamos.

Malonu pasidalyti geromis žiniomis.

§

Visiems dėkoju už rūpestį. Pasaka išgaravo – pabučiuotas princas pavirto varle. Nebebus jokios laimingos pabaigos. Štai taip.

#Pelenė

LiusėB, [+] trečiadienis, gruodžio 1-oji, 16.41

§

Jai spaudžiant mygtuką Siųsti, telefonas vėl ėmė plyšauti šiurpiąją melodiją, ir Liusei vos širdis iš krūtinės neišplazdėjo. Tai buvo aiškus priminimas jokiu būdu neišsišokti, tad, nors ir nesurado jėgų visiškai atsiriboti nuo pasaulio, išjungė mobiliojo telefono garsą.

Vis tiek turėtų būti kas nors, kam ji galėtų paskambinti. Kuo galėtų pasitikėti. Tik ne iš čia.

Ši vieta – anaiptol ne rojaus kampelis.

Reikia paskubėti, kol niekas jos nepastebėjo, bet visų pirma būtina pakeisti išvaizdą.

Šį rytą išsiruošdama iš namų, vilkėdama ryškiai raudoną paltą, jautėsi sklidina Kalėdų dvasios. Kupina šventiško džiugesio, kuris kaip niekad jaudino, teikė nenusakomų vilčių.

Dabar jautėsi tokia pastebima, kaip pusnyje sėdintis Kalėdų Senelis.

Mielai būtų visko atsisakiusi. Nusimetusi dirbtinės princesės kaukę, atvirtusi į tikrąją save.

Lengviau pasakyti nei padaryti.

Dar šį rytą ji turėjo viską, ko tik gali trokšti moteris. Šią popietę ji neturėjo visiškai nieko, išskyrus drabužius, kuriuos vilkėjo; labai tikėtina, kad jos laukia šalta naktis.

Tačiau kol kas galėtų apsieiti ir be palto, tad nusivilkusi drabužį išvertė jį taip, kad matytųsi tik juodas pamušalas. Kur kas geriau, bet niekas taip nepraverstų kaip atliekama kepurė.

Ji netgi neturi šalio. O kam jis jai? Dar prieš pusvalandį visur buvo vežiojama vairuotojo, kuris, nuolat turėdamas po ranka skėtį, pasirūpindavo, kad jai nužengus ant šaligatvio, neužkristų nė lašelis. Dar prieš pusvalandį buvo lepinama, branginama.

Labai branginama. Į ją buvo investuota galybė laiko ir pinigų. O Rupertas – ne jos svajonių jaunikis, bet tikrasis Rupertas – tikėsis, reikalaus atlygio už savo pastangas ir išlaidas.

Vis dar kiek drebančiomis kojomis užsimetė ant pečių rankinę, po pažastimi pasikišo paltą ir tebegniauždama telefoną plaštakoje, kaišiodama nosį iš už dekoracijos, Liusė ėmė atsargiai žvalgytis aplink.

Niekur nė ženklo stambių grėsmingų vyrų ar ją medžiojančių žurnalistų, tik susirūpinę pirkėjai, niekaip neišsirenkantys tinkamo drabužio Kalėdų vakarėliui ar ieškantys dovanų artimiesiems. Giliai įkvėpusi, iš paskutiniųjų stengdamasi dėtis nerūpestinga, ji įsimaišė į minią.

Sukaupusi visus drąsos likučius, palengva žingsniavo taikydamasi apie aplinkinių ritmo, dėdamasi, kad visiškai normalu gruodžio vidury vaikščioti prašmatniausioje Londone parduotuvėje basomis, o iš tiesų troško pasileisti pirmyn, užkilti laiptais šokuojant iškart per dvi pakopas ir dingti visiems iš akių.

Užuot žvalgiusis aplink ko nors neįprasta, Liusė žiūrėjo tiesiai sau prieš akis, stengdamasi ničniekuo neatkreipti į save dėmesio.

§

Netas išsikvietė savo apsaugos viršininką, kad praneštų jam apie susiklosčiusią padėtį; apie tai, jog gali būti, kad yra pagrindo būti akyliems. Tai atlikęs tęsė savo popietinį pasivaikščiojimą po parduotuves, skrupulingai apžiūrėdamas kiekvieną iš eilės, ir tik tada laiptais kildavo į kitą aukštą.

Netgi per Kalėdų karštinę H&H reputacija turi būti nepriekaištinga. Gal tai ir nebuvo jo širdžiai mieliausia vieta, bet niekas negalės jo vėliau apkaltinti, kad atleido vadeles, o jis buvo akylas viskam, kas traukė akį, viskam, kas neįprasta.

Pavyzdžiui, kodėl priešais jį einanti moteris nusivilko paltą? Ar parduotuvėje per šilta? Itin svarbu, kad abi pirkėjų rankos būtų laisvos, bet, norint vienu metu įsiteikti ir personalui, ir žieminius drabužius dėvintiems klientams, reikėjo elgtis itin subtiliai ir apgalvotai.