Читать книгу Paslėpta aistra - Lori Foster - Страница 3

– Negali amžinai bijoti.

Karlė, kad ir kaip nervinosi, sukikeno.

– Nespausk, Brenda. Tikrai neįkalbėsi manęs įsiveržti į vakarėlį šitaip apsirengus.

– Įsiveržti? Tu jau dešimt minučių vėluoji.

Karlė buvo pasistačiusi automobilį už namo, toliau nuo didžiojo į vakarėlį plūstančių žmonių srauto. Aplink baseiną ir šalia stovintį namelį žybčiojo lempelės, nors maudytis oras buvo pernelyg žvarbus.

– Tai tavo kaltė. Ką sau galvojai, rinkdama man kostiumą, kuris taip… taip… – Karlei sunkiai sekėsi rasti žodžių apibūdinti apnuoginantį haremo kostiumą, kurį jai išrinko geriausia draugė. Jei jau apskritai tenka eiti į tą kvailą Brendos Helovino vakarėlį, Karlė mieliau būtų persirengusi moliūgu ar ragana. Bet kuo, kad tik kostiumas nebūtų toks atviras.

– Kaip? Atrodai fantastiškai. Kas čia bloga? Noriu, kad šįvakar pasilinksmintum. Atsipalaiduotum ir šiek tiek pabendrautum. Pasišnekėtum su žmonėmis.

– Nori pasakyti „su vyrais"? – Karlė papurtė galvą. – Aš ne atsiskyrėlė, Brenda. Turiu mokinių ir begalę veiklos mokykloje – esu užsiėmusi. – Ji žvilgtelėjo į drabužius. – Ką iš tiesų sau manei?

– Sakei, kad neturi laiko pati išsirinkti kostiumą. – Brenda abejingai kilstelėjo petį. – Be to, iš tavęs išėjo labai seksuali haremo mergina. Visi čia šįvakar susirinkę vieniši vyrai varvins seilę. Tau bus naudinga suprasti, kokia gali būti patraukli, kai nesislepi už savo baisiųjų kostiumėlių.

Karlė susigūžė. Ji visai nesijautė patraukli. Tiksliau būtų pasakyti: „per daug atvira", „neprisidengusi" ar tiesiog „apsinuoginusi". Buvo kone įsitikinusi, kad atrodo juokingai.

– Ką būtent iš vienišų vyrų pakvietei?

Brenda nerūpestingai mostelėjo ranka.

– Man atrodo, tu beveik visus pažįsti: keletą Džeisono bendradarbių, porą kaimynų, draugų… Tailerį.

Karlė sekundę sustingo, paskui pašnairavo į draugę.

– Taileris Remzis karnavale? Nemaniau, kad tavo garsusis svainis vargintųsi ruoštis tokiam…

– Nesityčiok iš mano vakarėlio, Karle.

– Nesityčioju. Tik maniau, kad jo skonį labiau atitinka prašmatnūs banketai. – Karlė neįsivaizdavo Tailerio, vilkinčio karnavaliniu kostiumu. Tas vyrukas visad atrodydavo toks… elegantiškas. O jam į parankę visad būdavo įsikibusi kokia rafinuota, elegantiška moteris.

– Taileris atėjo, nes jį pakvietė Džeisonas. Jis niekada nenuviltų brolio. Juk žinai, kokie jie artimi. – Brenda krestelėjo galvą ir pridūrė: – O judu su Taileriu turite šį tą bendra.

Karlė nusisuko.

– Svaičioji, Brenda. Mes gyvename visiškai skirtinguose pasauliuose.

– Tu Tailerio tiesiog nesupranti. Augdamas jis taip pat patyrė nemažai vargo. – Draugė palietė Karlės ranką. – Bet šalia jo bent jau buvo Džeisonas.

– Mano brolis turėjo savą gyvenimą, – pratarė Karlė. – Ir jis buvo teisus: savo problemas turiu spręsti pati.

– Džeisonas niekada neatstumtų brolio, jeigu šiam prireiktų pagalbos.

– Džeisonas – šaunus vaikinas. Bet jie su Taileriu visai nepanašūs.

– Dabar gal ir ne, bet anksčiau buvo panašūs, – šyptelėjusi tarė Brenda. – O tada Džeisonas sutiko mane. Manau, kad Taileriui bus taip pat. Kai ras ką nors, kas jam tikrai rūpės…

Karlė prisimerkė ir išsitiesė.

– Vargu ar kada nors taip nutiks. Tailerio santykiai su moterimis retai užtrunka tiek, kad spėtų jas pažinti.

Brenda kilstelėjo antakius ir įsmeigė akis į draugę.

– Atrodo, tu gana budriai seki mano jaunojo svainio gyvenimą.

– Ne toks jau jis jaunas, – atkirto Karlė, bet pričiupta visgi nuraudo. – Noriu pasakyti, Taileris juk suaugęs vyras. Jam jau turbūt per trisdešimt… ai, tiek to.

– Karle, Taileris – geras vaikinas. Gal ir keičia merginas kiek per dažnai, bet tik dėl to, kad moterys, su kuriomis dažniausiai susideda, labiausiai domisi jo socialine padėtimi ir vis didėjančia banko sąskaita. Taileriui atrodo, kad jis nori neįpareigojančių santykių, bet šito jam nepakanka.

Karlė manė, kad iš tiesų moteris prie Taile rio traukia šio vyruko išvaizda ir nepaprastas žavesys, bet apie tai nutylėjo. Nenorėjo, kad Brenda pagalvotų, jog ji yra susižavėjusi Taileriu Remziu.

Varge. Susižavėjusi! Ne, tai netiesa. Tikrai ne.

Karlė papurtė galvą, lyg norėtų nusikratyti kvailų minčių.

– Tau nebūtina ginti Tailerį, Brenda. Ne mano reikalas, ką jis veikia.

– Puiku. Jeigu baigei spyriotis, gal jau grįžkime į vakarėlį? Atrodo, tuoj pradės lyti.

Karlė pakėlė akis į tamsų dangų ir įkvėpė drėgmės pritvinkusio oro.

– Tu eik, Brenda. Aš, ko gero, dar porą minučių palūkėsiu.

Brenda sudvejojo, paskui linktelėjo.

– Neužtruk per ilgai.

Per ilgai? Karlė pasvarstė, ar dar kokia valanda jau būtų per ilgai. Jai išties nesinorėjo eiti vidun – nors niekas neatpažintų. Šitaip apsirengusios niekas nesusietų jos su Karle Makdaniels – pradinės mokyklos mokytoja ir užkietėjusia vieniše. Šįvakar jos įkūnijamas personažas buvo visai nepanašus į įprastąją Karlę. Net plaukai ir akys buvo kitokie – dėl peruko, kurį gavo kartu su kostiumu, ir spalvotų glaustinių lęšių.

Na taip, ji bailė. Nuo skyrybų praėjo jau dveji metai. Tiek laiko užteko atgauti nepriklausomybę ir grįžti į įprastas vėžes, bet toli gražu nepakako, kad vėl imtų pasitikėti savimi. Brenda tikino, jog ji yra žavi ir patraukli. Karlės buvusysis tvirtino visai ką kita.

Ji suvirpėjo ir prisivertė nebegalvoti apie nerimą keliančius dalykus, tada sukaupusi drąsą patraukė durų link. Juk gali pradžiuginti Brendą – kokią valandą pasisukios tarp žmonių, o paskui spruks. Staiga jos mažas, tvarkingas, tuščias namas pasirodė esąs labai mielas.

Taileris Remzis nekentė vakarėlių.

Jis labai stengėsi neatrodyti nuobodžiaująs ir dairėsi aplinkui apsimestinai linksmu žvilgsniu. Nieko nauja – tas pats ritualas, žaidimai. Vakarėlyje buvo keletas moterų, vienišų ir aiškiai išsirengusių medžioklėn – jos sekiojo jį akimis nuo pat tos akimirkos, kai jis pasirodė. Kleopatra, elfė, indėnė – visos nepriekaištingai vaidino susikurtus personažus. Taileris suprato, kad šias moteris traukia jo reputacija. Juokingiausia, kad diduma kalbų apie jį netgi nebuvo tiesa.

Taileris nusisuko svarstydamas, kodėl gi leidosi Brendos įkalbamas ateiti. Tiesa, jau kurį laiką nuobodžiavo, niekaip nerado sau vietos. Jam reikėjo kibirkštėlės, ko nors, kas pralinksmintų. O brolis pastaruoju metu dažnai juokdavosi.

Aišku, Taileris visai nenorėjo susitupėti. Dar nesutiko moters, su kuria galėtų praleisti visą likusį gyvenimą. Džeisonui pasisekė, kad rado Brendą, ji – pati šauniausia. Tačiau tokių moterų pasaulyje reta. Vėl apžvelgęs kambarį Taileris suprato, koks visgi puikus laimikis Brenda. Namas buvo pilnas moterų, bet nė viena nepatraukė dėmesio. Jos visos atrodė… vienodos. Juokėsi, flirtavo, gėrė. Stovėjo taip, kad atrodytų geriausiai, jų gestai buvo nuspėjami.

Taileris šįvakar jau ne kartą girdėjo, kaip šauniai atrodo su pirato kostiumu. Visi jį atpažino – jis nebuvo išsidažęs kaip kai kurie kiti svečiai. Taileris padarė vienintelę nuolaidą vakarėlio temai – dabitiškai užsirišo raištį ant kairiosios akies. Vilkėjo besiplaikstančiais baltais marškiniais, kurie jam pasirodė labai patogūs, ir siauromis juodomis kelnėmis. Prie plataus diržo su didžiule žalvario sagtimi kabojo prisegtas dėklas su kardu. Juodi auliniai batai siekė kelius.

Jis atsisėdo ir abejingai ėmė stebėti minią. Jam ant kelių tuojau pat pritūpė šviesiaplaukė valkirija – žalvarinė jos krūtinę dengianti plokštė sužaižaravo vakarėlio šviesomis – ir šelmiškai nusišypsojo. Taileris atpažino šypseną – ji priklausė buvusiai jo draugei Valerijai. Šypsena nedviprasmiškai atskleidė moters ketinimus. Anksčiau Taileris atitinkamai į tai atsakydavo, bet dabar tepajuto kylant susierzinimą. Moteris palinko artyn. Taileris pasistengė nutaisyti mandagią veido išraišką. Tarp jų būta trumpo romano, pačios Valerijos reikalavimu – „be įsipareigojimų". Rezultatą buvo galima nuspėti iš pat pradžių.

Šiai moteriai reikėjo vyro, kuris žinotų, kaip elgtis, kuris galėtų sau leisti visa, kas geriausia, kuris suktųsi tam tikruose sluoksniuose – jos sluoksniuose. Valerijai patiko Tailerio sportinis automobilis, profesiniai ryšiai ir seksas. Kaip tik tokia eilės tvarka.

O Taileriui reikėjo ko nors, su kuo galėtų papramogauti, kai nebesinori galvoti apie bylas ir tai, kad asmeninis gyvenimas iš esmės… tuščias. Tačiau viskas baigėsi.

Taileris tai suprato. Kodėl nesuprato Valerija?

– Ar neatpažįsti manęs, Taileri?

Kadangi nebuvo kur daugiau dėti rankų, vieną Taileris uždėjo moteriai ant nugaros, kitą – ant nuogos šlaunies.

– Žinoma, atpažįstu. Tu gražuolė vikingų deivė. – Garsusis įgimtas jo žavesys nustelbė susierzinimą.

Valerija nusijuokė žemu balsu.

– Esi labai tikroviškas piratas. Ar planuoji paplėšikauti vakarėlyje ir sprukti su pasigrobtomis moterimis?

Taileris nebuvo nusiteikęs žaisti, taigi nedvejodamas sumelavo:

– Tiesą sakant, mieloji, taip ir ketinu pasielgti.

Valerija patempė lūpą ir perbraukė pirštais jam per plaukus.

– Atrodai labai šauniai, Taileri.

Jis vos susilaikė neužvertęs akių. Pagalvojo apie tai, kad grįš į tuščius namus – ir ši mintis nebeatrodė tokia jau nepatraukli.

Taileris pakėlė galvą ir pastebėjo svainę. Brenda stoviniavo prie virtuvės durų ir kalbėjosi su vyriškiu, persirengusiu romėnų generolu. Jau buvo apsisprendęs važiuoti namo ir leistis užliejamam liūdesio, kai Brenda staiga pasisuko į virtuvę lūkesčio kupinu veidu ir plačiai nusišypsojo. Šalia jos stovintis romėnas vos nepaleido iš rankų taurės su gėrimu.

Taileris pirmą kartą tą vakarą pajuto kylant jaudulį. Jis viltingai įsmeigė akis į virtuvės duris. Brenda staiga kažkuo labai susižavėjo ir jam parūpo kodėl. Svainės akyse nušvito išdykėliškos liepsnelės – tokia ir turėjo būti jos įkūnijama fėja.

Lėtai išsilaisvinęs iš kibių Valerijos gniaužtų Taileris atsistojo. Jam buvo smalsu. Taip įdėmiai stebėjo Brendą, kad nė negirdėjo atstumtosios valkirijos skundų. Akimis siurbte įsisiurbė į virtuvės tarpdurį.

Ir tada išvydo ją.

Jo keliai sustingo, šlaunys staiga įsitempė. Naujoji viešnia nedrąsiai atsistojo šalia Brendos, regis, abejinga visiems į ją krypstantiems žvilgsniams. Atrodė nuostabiai.

Ilgi, tamsūs, garbanoti plaukai krito jai ant pečių, o kostiumas buvo toks, kad nereikėjo įtempti vaizduotės. „Prašmatnu" – toks pirmasis žodis šovė jam į galvą.

Nepažįstamoji nebuvo liekna, bet kūno lin kiai buvo tobuli, moteriški. Ilgos, gražios, gana raumeningos kojos erzinamai pridengtos tik lengvutėmis permatomomis haremo kelnėmis. Moters liemuo buvo lieknas, švelniai iškilusiame pilvuke tamsavo bambos šešėlis. Ji stovėjo išdidžiai atlošusi pečius – tiesius ir, kaip moteriai, gana plačius – nors aiškiai netroško čia būti. Blyškios krūtys atrodė putlios ir tvirtos. Veidą nuo nosies iki pat plaukų dengė puošni kaukė. Taileriui tai nerūpėjo.

Naujoji viešnia pasilenkė ir kažką sušnabždėjo Brendai į ausį. Šeimininkė liovėsi šypsotis ir apsidairė po kambarį lyg ieškodama padrąsinimo. Iš pradžių jos žvilgsnis nuslydo pro Tailerį, bet paskui, pastebėjusi susižavėjimo kupinas jo akis, ji vėl pasisuko į haremo merginą. Viešnios dėmesys netrukus nukrypo į jį.

Taileris sugavo atvykėlės žvilgsnį. Netgi per juos skiriantį atstumą juto, kaip moteris nervinasi. Atrodė, kad Tailerio dėmesys ją nustebino ir suerzino. Nepažįstamoji, regis, buvo pasiruošusi bet kurią akimirką sprukti.

Taileris surimtėjo, nusitraukė nuo akies raištį ir patraukė viešnios link. Susidarė įspūdis, kad ji nepajėgia pajudėti, moters akys vis labiau plėtėsi. Prisiartinęs jis pastebėjo, kokia ji išbalusi, akys – nenatūralaus ryškiai mėlyno atspalvio. Glaustiniai lęšiai? Kostiumo dalis?

Tai Tailerį suintrigavo.

Kai iki paslaptingosios atvykėlės buvo likę vos pora pėdų, jį staiga sustabdė Valerija. Jis žvilgtelėjo į buvusią draugę neslėpdamas susierzinimo.

– Man reikia eiti.

– Taileri, palauk! Norėjau su tavimi pasikalbėti. – Jos ranka slystelėjo aukštyn nuo jo alkūnės ir sugniaužė marškinius. – Rytoj man reikia palydovo. Banketui. Bus… smagu, – sumurkė Valerija.

Jam tai nerūpėjo. Valerija visada atsirasdavo tada, kai jai iš Tailerio ko nors prireikdavo. Nė neabejojo: dabar jai jo prireikė, kad patektų į labdaringą pokylį. Valerija žinojo, jog ten, kur vienas patiekalas kainuoja ne mažiau kaip tūkstantį dolerių, bus įtakingų žmonių.

Jis papurtė galvą ir vėl atsisuko į moterį haremo kostiumu… bet ji buvo dingusi. Taileris įžengė į virtuvę kaip tik laiku – dar spėjo pamatyti, kaip nepažįstamoji neria pro užpakalines duris. Jo galvoje praskriejo šimtai minčių. Toji nepaprastai graži, jaudinanti moteris bėga. Nuo jo?

Taileris nenorėjo išleisti jos iš akių, nes vėliau galėjo neberasti. Iš tiesų, neįveikiamas troškimas pasivyti nepažįstamąją atrodė juokingas, bet jis vis tiek ketino ją sekti.

Mėginant praeiti pro šalį, Brenda čiupo už parankės.

– Taileri! – Ji tvirtai suėmė jo ranką ir iškart sustabdė. – Nė nepasisveikinsi?

– Ką? – burbtelėjo Taileris, neslėpdamas nekantravimo.

Brenda įsmeigė į jį akis.

– Kas tau?

– Kas ji tokia?

Brenda kilstelėjo antakius ir žvilgtelėjo per petį.

– O… viena iš viešnių.

Taileris prisimerkė.

– Ji jau išeina?

– Ne, ji… – Brenda papurtė galvą. – Truputį drovisi. Vargais negalais įkalbėjau šįvakar ateiti, bet dabar ji persigalvojo.

– Ko gero, eisiu pakvėpuoti grynu oru.

Šypsena Brendos veide priblėso. Ją gerokai nustebino toks netikėtas svainio pareiškimas.

– Pradeda lyti, Taileri. Gal tu?..

Jau eidamas šalin, tik nebe taip greitai, jis nuramino:

– Nesijaudink, Brenda. Pažadu nebristi į purvynus. – Išėjęs pro užpakalines duris jis įsižiūrėjo į apniukusį vakarą, dairydamasis pasprukusios nepažįstamosios. Apšviestas takelis vedė link namuko prie baseino, o nedidelį pastatą juosė dar daugiau spalvotų lempelių. Lietaus lašams tykštant ant veido, Taileris pastebėjo kažką judant. Jis nusiyrė į priekį, nekreipdamas dėmesio į lietų.

Širdis smarkiai daužėsi, kojos sparčiai mynė plokščiais akmenimis grįstą taką. Raumenys buvo taip įsitempę, kad judesiai tapo šiurkštūs ir neritmingi. Jis neprisiminė, kada paskutinį kartą taip nekantravo pamatyti moterį.

Nekantravimas ir lūkestis visiškai užvaldė, tik prie namuko durų jis prisivertė stabtelėti. Atlošė galvą, leisdamas lietui atvėsinti veidą. Jautė, kad reaguoja perdėm audringai. Juk, šiaip ar taip, ji tik moteris. Bet paskui prisiminė plačias, nuostabos kupinas akis ir pajuto, kaip suspaudė papilvę.

Jis uždėjo ranką ant durų rankenos – beveik tikėjosi, kad bus užrakinta. Durys tyliai prasivėrė ir į vidų įsiveržė prislopinti vakarėlio garsai. Pro langus skverbėsi blausi spalvotų lempelių šviesa, ji ilgino šešėlius ir mirgėjo ant įvairių formų bei paviršių. Taileris palaukė, kol akys kiek apsipras su prietema, ir tada išvydo ją.

Moteris stovėjo nusisukusi, vieną ranką prispaudusi prie kaktos, kitą, sugniaužtą į kumštį, įrėmusi į šoną. Durims trinktelėjus Taileriui už nugaros ji krūptelėjo ir staiga atsigręžė. Nepažįstamosios ranka suvirpėjo, prigludo prie krūtinės, ji skubiai žingtelėjo atgal ir sustojo įsmeigusi akis į įsiveržėlį.

Taileris sunkiai nurijo seiles. Juto, kaip ji nervinasi, kaip dvejoja, ir jame sukilo kažkoks pirmapradis, vyriškas jausmas. Dar nebuvo tekę susidurti su taip besielgiančia moterimi ir niekad anksčiau jis nejuto tokio visa nustelbiančio noro paguosti, nuraminti. Troško šią pat akimirką ją apkabinti, paliesti… ir pamylėti. Taileris giliai įkvėpė, atsišliejo nugara į uždarytas duris ir prisivertė švelniai nusišypsoti.

– Labas.

Karlė stovėjo kaip įbesta ir negalėjo pajudėti. Juto, kaip Tailerio žvilgsnis slysta jos kūnu, girdėjo kiekvieną jo įkvėpimą. Nežinojo, ką daryti. Taileris negalėjo jos atpažinti, bet, regis, jam patiko tai, ką matė. Karlė nebuvo patyrusi šitokios vyro reakcijos. Ji nepajėgė prabilti, balsas tarsi užstrigo gerklėje.

Taileris tyliai sušnabždėjo:

– Tu labai graži.

Karlės žvilgsnis neramiai klaidžiojo, širdis daužėsi. Brenda sakė, kad vyrams ji atrodys patraukli, bet… Ji nepatikėjo. Paprastai Taileris antrą kartą į ją nė nežvilgtelėdavo, kita vertus, niekad nematė jos taip apsirengusios. Šis kostiumas – neabejotina klaida.

Taileris ją vis dar stebėjo ir Karlė įkvėpė. Privalėjo ką nors pasakyti.

– Tu atrodai… pavojingas.

Vyras šyptelėjo, blykstelėjo balti dantys.

– Ne šauniai?

Karlė sutrikusi papurtė galvą, o tada kaltinamu ir viltingu balsu dar tyliau paklausė:

– Kas nutiko tavo merginai?

Taileris pakreipė galvą, lyg stengdamasis ją išgirsti, paskui palengva atsitraukė nuo durų.

– Ji ne mano mergina.

„Melagis", – pagalvojo Karlė. Toks vyras kaip jis vienas į vakarėlį neitų. Gražias moteris Taileris traukė be menkiausių pastangų. O Va lerija Raš – tikrai viena tokių: graži, madinga, rafinuota ir labai pasitikinti savimi. Ji turėjo viską, ko Karlei stigo.

Tai kodėl Taileris dabar čia? Karlė visada atkreipdavo į jį dėmesį – tokio vyro negalėjai nepastebėti. Tamsiaplaukis, žavingas, pribloškiantis. Bet nepasiekiamas. Bent jau jai. Tiesa, po katastrofiškos santuokos Karlė nebenorėjo jokio vyro, netgi Tailerio Remzio.

Kadangi ji tylėjo, Taileris žengė dar žingsnį į priekį. Ji žingtelėjo atgal ir atsirėmė nugara į sieną. Taileris stebėjo ją akylai, lyg persekiotojas. Karlė pajuto, kaip ima trūkti oro. Viskas viduje virpėjo, sukosi galva, o kūnas juste juto šalia esantį vyrą. Ji nedrįso nuleisti nuo jo akių.

Jis žengė dar žingsnį.

Lietus įsismarkavo, ėmė belsti į langus, aplinkui švilpavo vėjas. Karlė džiaugėsi tamsa. Nenorėjo, kad tikrovė pernelyg greitai įsiveržtų. Nenorėjo, kad Taileris ją atpažintų. Dar ne dabar.

Gal niekada.

Jis ištiesė ranką norėdamas ją pasiekti, bet ir vėl nuleido.

– Ar pažįsti mane?

Karlė papurtė galvą.

– Ne.

Ji tikrai nepažinojo šio vyro – tokio rimto ir atidaus, spinduliuojančio netramdomą seksualumą. Oras gerte prisigėrė jo kvapo, ryžto.

Tailerio žvilgsnis vėl nuslydo Karlės kūnu, paskui smigo į akis. Ji nedrįso išsižioti. Ir ką gi būtų pasakiusi? Tailerį veikė ne Karlė Makdaniels, o naktis, maskarado atmosfera ir paslaptingumas. Jei sužinotų, kas ji tokia, labai greitai prarastų susidomėjimą. Tik mandagiai linktelėtų, kaip visada darydavo sutikęs Karlę, ir patrauktų savais keliais.

Taileris žingtelėjo jos link. Karlė pamėgino pasitraukti ir nugara vėl atsirėmė į sieną. Būtų siaubinga, jeigu suprastų, kas ji tokia, ypač dabar, kai elgiasi kaip tikra drovuolė. Juk ji – profesionalė, mokytoja, subrendusi ir savarankiška. O elgiasi kaip bailė. Kaip baili nekalta mergelė.

Tą akimirką Karlė nusprendė neišsiduoti. Taileris niekada nesužinos, kas ji tokia. Jai reikia eiti, reikia…

Taileris čiupo ją už rankos.

– Palauk. Prašau.

Karlė suvirpėjo. Nustebo, kad Taileris laiko ją taip stipriai, bet pasistengė išsivaduoti. Jis tuojau pat ją paleido. Išskėtė rankas į šalis ir pabandė švelniai nuraminti:

– Viskas gerai. Atsiprašau.

Karlė vėl suvirpėjo.

– Tau šalta, – pratarė Taileris.

Draskoma abejonių – noro daryti viena ir suvokimo, kad turėtų elgtis visai kitaip – ji nusisuko. Taileris akimirksniu atsidūrė jai už nugaros – nelietė, bet jo kūno šiluma apgaubė Karlę. Ji pajuto, kaip kartu su pulso tvinksniais kūnu perbėgo karštis ir susitelkė pilve. Šis pojūtis buvo nepažįstamas… ir jaudinantis. Jo kvėpavimas glostė sprandą – ji suvirpėjo nuo stiprėjančio jaudulio.

Delnai slysdami šildė nuo vėsos ir lietaus drėgmės pašiurpusius pečius. Karlė juto, kaip ją visą tarsi apgaubia Tailerio kvapas.

Jo prisilytėjimas buvo nedrąsus, atsargus, bet kai ji nesujudėjo, Taileris pasilenkė arčiau – krūtinė vos juntamai prigludo prie jos nugaros, šlaunys slystelėjo jos šlaunimis. Ji vėl suvirpėjo.

Jo pirštai toliau švelniai lyg plunksnelės glostė jai rankas – aukštyn ir žemyn. Taileris lėtai, trūkčiojamai įkvėpė ir delnais tvirtai apglėbė Karlės pečius. Ji juto, kaip jis dvejodamas sulaikė kvėpavimą. O kai pagaliau prabilo, balsas buvo tylus ir virpėjo:

– Geidžiu tavęs. Ko gero, užsigeidžiau tą pačią akimirką, kai tik pamačiau.

Lūpos labai švelniai prisilytėjo prie jos kaklo ir Karlė sustingo. Taileris lėtai prisitraukė ją prie savęs, priglaudė jos nugarą sau prie krūtinės ir laukė stipriai laikydamas prispaustą prie tvirto kūno.

– Geidžiu tavęs, – pakartojo jis. – Lik su manimi.

Karlė tik pačiose beprotiškiausiose svajose vaizdavosi Tailerį tariantį jai tokius žodžius. Tai buvo neįtikėtina. Siaubinga.

Tai buvo slapčiausia jos svajonė.

Ji sunkiai nurijo seiles, stipriai užsimerkė ir sušnibždėjo:

– Ir aš tavęs geidžiu.