Читать книгу Provokuojantis žaidimas - Lori Foster - Страница 3

„BUVAI BLOGAS BERNIUKAS. Eik į mano kambarį.“

Būtent šie žodžiai, įžūliai šmėžuojantys ant minkšto balto medvilninio nertinio, glaudžiai aptempusio apvalią moterišką krūtinę, patraukė Brento Bramvelo dėmesį. Jis apžiūrinėjo naują parduotuvių pasažą: tikrino, ar dabar, kai dauguma tuščių vietų išnuomotos, viskas yra kaip reikiant, kai vienoje iš vitrinų kažkas sujudėjo.

Brentas nepajėgė įveikti smalsumo ir, nepaisydamas ledinio ankstyvo lapkričio vėjo, sulėtino žingsnį. Tebuvo matyti tik nertiniu apsirengusios moters liemuo. Ji kabino naujas žaliuzes, tad stovėjo ant kėdės ar kopėtėlių, o veido po nukarusiomis užuolaidomis nesimatė. Palangė slėpė moters kojas iki šlaunų.

Bet tai, ką Brentas matė per vidurį, – tai atrodė gundomai. Apvalaini klubai, lieknos šlaunys, pilnos krūtys.

Nekreipdamas dėmesio į ledinio sniego gūsius, smaigstančius jam skruostus ir šiaušiančius plaukus, Brentas lėtai artinosi. Vėl perskaitė žodžius ant nertinio ir pagalvojo, kažin kokia moteris viešai demonstruotų tokį pasiūlymą. Jau beveik pasiekęs vitriną, likus vos porai pėdų [1 pėda = 30,48 cm (čia ir toliau – vert. pastabos).], jis sustojo ir matė, kaip moteris išsitempė į viršų. Nertinis kiltelėjo ir Brentas išvydo lygią, blyškią odos juostelę. Įžiūrėjo netgi bambą – negilų įdubimą žaviame pilve.

Brentui užėmė kvapą ir kaip tik tą akimirką moteris, nulipusi žemyn, įsmeigė akis tiesiai į jį. Didžiulės šviesiai rudos akys – su tankiomis blakstienomis, šiek tiek smalsios – žiburiavo juoku.

Brentas krito. Smarkiai.

Tiesiogine to žodžio prasme. Kojos slystelėjo ant apledėjusio šaligatvio ir Brentas susivokė be kvapo gulįs ant nugaros, įsmeigęs akis į pilką, audringą dangų.

Jis vis dar stengėsi įkvėpti oro, kai išgirdo atidarant parduotuvės duris. Moteris išskubėjo laukan, šaltas vėjas įsisuko į tamsius garbanotus jos plaukus, ir ji taip pat paslydo, mėgindama įveikti ledą. Jai pasisekė labiau nei Brentui – moteris išlaikė pusiausvyrą ir atsiklaupė šalia jo. Ji apglėbė Brento galvą šiltais delnais, o jis tiesiog žiūrėjo į ją – žvelgė į gražiausias kada nors matytas rudas akis. Jos atrodė gilios ir kerinčios.

Nepažįstamoji nukaitusi neramiai paklausė:

– Ar neužsigavote?

Brentas galvojo, ką atsakyti, bet nieko nesumąstė. Tiesiog linktelėjo abejodamas, ar pajėgs kalbėti. Buvo ir gėda, ir nejauku. Šaligatvis kietas, nusėtas druskos ir ledo gabalėliais ir toks šaltas, kad Brentas pradėjo kalenti dantimis.

Moteris susiraukė.

– Leiskite, padėsiu atsistoti. Ar galite paeiti?

Jis jau žiojosi suirzęs tarti „taip“, bet persigalvojo. Ji miela, visai nedrovi, o Brentui buvo įdomu.

– Atrodo, taip, – atsakė jis ir laukė norėdamas pamatyti, ką nepažįstamoji darys.

Ji nė nesudvejojusi viena ranka apglėbė jį per pažastis ir pamėgino padėti atsikelti. Brentas buvo stambus. Netgi kitam vyrui būtų buvę sunkoka jį išlaikyti, bet moteris stengėsi, tą teko pripažinti. Brentas pajuto lieknas rankas, apsivijusias aplink juosmenį, pajuto petį, įspraustą jam į pažastį, nepažįstamajai užsitraukus jo ranką sau ant pečių. Jos apvalaini klubai prigludo jam prie šlaunies. Kai abu atsistojo, Brentas pasirodė esąs gerokai aukštesnis.

Slidinėdami į šalis jie pradėjo slinkti pirmyn. Brentas tik vos vos rėmėsi į moterį, tik tiek, kad ir toliau liktų šalia. Ji nusivedė jį į savo parduotuvę.

– Labai atsiprašau. Visą popietę šaligatvius barsto druska, bet kai šitaip šalta, viskas vėl greitai užšąla. – Nepažįstamoji žvilgtelėjo į Brentą, kerėdama jį didžiulėmis rudomis akimis. – Tikiuosi, nesusižeidėte.

Ji neabejotinai buvo žavinga. Tamsūs garbanoti plaukai atrodė švelnūs lyg šilkas. Skruostai įraudę nuo šalčio, bet šiaip oda blyški ir glotni. Brentas neskubėdamas apžiūrinėjo nepažįstamąją, kol ši vedė jį prie kėdės už prekystalio.

Ji mūvėjo labai aptemptais išblukusiais džinsais, avėjo baltais odiniais sportbačiais. Nertinis atrodė suminkštėjęs nuo nešiojimo, prigludęs prie kūno, krūtų. Atsisėdęs Brentas galėjo dar įdėmiau apžiūrėti moterį. Nepraleido pro akis ir to, kad jos speneliai nuo šalčio pastirę.

– Man viskas gerai, – pasakė jis, kai moteris neramiai jį nužvelgė. – Ko gero, nukentėjo tik išdidumas.

Nuo jos plačios šypsenos jis neteko žado.

– O, nežinau. Spėju, kad atidžiau paieškoję rasite ir daugiau mėlynių.

Nustebintas jos įžūlumo, Brentas atsakė:

– Visko gali būti. – Paskui paklausė: – Kas jūs?

Ji ištiesė mažutę plaštaką ir prisistatė:

– Šedou Kalahan. Savininkė.

Brentas, suėmęs jos ranką, pajuto, kokia ji mažutė ir trapi. Ir šilta, nors buvo šalta.

– Šedou? Neįprastas vardas [Angl. shadow – šešėlis.].

– Na, beveik visi man sako, kad esu neįprastas žmogus.

– Kodėl gi?

Šedou dirstelėjo į savo suspaustą ranką. Nusišypsojo dar plačiau.

– Koks ilgas rankos paspaudimas, ar ne? Neseniai skaičiau straipsnį, kuriame tvirtinama, kad jei vyras nepaleidžia moters rankos ilgiau kaip tris sekundes, tai yra akivaizdi vilionė. – Šedou akys žybtelėjo. – Ar jūs kartais manęs neviliojate?

Brentas buvo visiškai priblokštas. Jis paleido jos ranką, bet lėtai, nenorėdamas parodyti nuostabos. Paskui pridūrė:

– Regis, svarsčiau, ar labai „blogas“ turėčiau būti, kad būčiau nusiųstas į jūsų kambarį.

Šedou nusijuokė vėl jį trikdydama.

– Nesitikėjau šiandien su kuo nors susitikti. Parduotuvė šįvakar jau uždaryta. Paprastai šitą nertinį dėviu tik būdama su artimais draugais.

– Artimais vyriškos lyties draugais?

Ji gūžtelėjo pečiais ir Brento akys vėl nukrypo į krūtis.

– Draugas yra draugas, nesvarbu, kokios lyties.

– Netiesa. Vyrai su patraukliomis moterimis susidraugauja tik turėdami slaptų ketinimų.

Šedou susikryžiavo rankas ant krūtinės ir nė kiek nesutrikusi atsirėmė nugara į sieną.

– Kalbate prisimindamas savo patirtį?

Brentas atvirai ją apžiūrinėjo.

– Žinoma.

– Žinote, – tebesišypsodama nutęsė Šedou, – atrodote ganėtinai suktas. Leiskite, pamėginsiu atspėti jūsų vardą. Hektoras? Liucijus? Atrodote kaip Liucijus, kupinas niekšingų, piktų užmačių.

– Jei jau taip, – lėtai pratarė Brentas, pradėjęs šiek tiek irzti dėl moters įžūlumo, – kodėl atsivedėte mane vidun? Argi nemanote, kad pavojinga įsileisti didžiulį, suktą vyriškį, kai esate visai viena?

Šedou mostelėjo į nepridengtas vitrinas ir į kitapus jų šaligatviu srūvančią žmonių minią.

– Manau, kad jei čia imtų dėtis pernelyg baisūs ar nepadorūs dalykai, kas nors tikrai pastebėtų.

Brentas pasitrynė smakrą.

– Ko gero, jūs teisi.

– Kam tas nusivylimas balse, Hektorai? Šiaip ar taip, aš dabar tikrai neturiu laiko būti išprievartauta.

– Ar ir toliau vadinsite mane Hektoru, jei neprisistatysiu?

– Žinoma. Na, bent dar dvi minutes. Paskui turėsiu primygtinai paprašyti, kad leistumėte man grįžti prie savo darbų.

Brentas atsistojo ir oficialiai ištiesė ranką. Šedou ją paspaudė.

– Nusivilsite sužinojusi, kad aš esu angeliškasis Brentas. Ne Hektoras. Tiksliau – Brentas Bramvelas.

Šedou, vos regimai šypsodamasi, nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

– Tinka. Ir klystate: nė kiek nenusivyliau su jumis susipažinusi, Brentai. Priešingai, jūs esate kaip tik tas, kurio ieškojau.

Šedou, rodės, buvo smagu, kad Brentas vėl ilgokai spaudžia ranką.

– Tikriausiai kritau smarkiau nei galvojau. Ką pasakėte?

– Gerai mane išgirdote, – patikino jį Šedou, išlaisvindama savo ranką. – Tik pažiūrėkite į save. Aukštas ir gražus. Paltas viską truputį slepia, bet, manyčiau, esate netgi gerai sudėtas. Ir ne per senas. Maždaug trisdešimt penkerių?

– Trisdešimt ketverių, – nevalingai pataisė Brentas, paskui paklausė: – O kam būtent esu tinkamas?

Šedou nusijuokė, prisitraukė sau kitą kėdę ir mostelėjo Brentui sėstis.

Jis išties buvo labai patrauklus. Ji iškart tai pastebėjo. Žalios Brento akys buvo įdėmios ir atviros, rusvi antakiai sunkūs, dabar nuleisti ir irzliai suraukti. Jo veido bruožai buvo griežti, nosis tiesi ir siaura, skruostikauliai aukšti, o žandikaulis – tvirtas. O lūpos… Brento lūpos buvo labai gundančios, dailios, apatinė šiek tiek putlesnė, ant kairio skruosto – duobutė. Šedou atsiduso.

Geriausia tai – bent jau jos manymu – kad Brentui buvo nesvetimas keistas sąmojis, kuris Šedou patiko. Pasaulyje buvo tikrai nedaug dalykų, kuriuos ji mėgo labiau už juoką. Pagaliau pasiekė tą ribą gyvenime, kai galėjo iki valios mėgautis paprasčiausia laime būti gyva. Nuolatinis, neblėstantis optimizmas buvo viena iš priežasčių, dėl kurių žmonės visuomet manydavo, kad Šedou yra kitokia, gal net keistoka. Ir netgi tai jai atrodė juokinga.

Brentas nuo taip užtrukusio jo asmens apžiūrinėjimo, rodės, tuoj pratrūks, taigi Šedou nusprendė paaiškinti:

– Firminės parduotuvės šiame komplekse nusprendė susivienyti ir surengti konkursą – pavadinome jį „Meilė ir juokas“. Kiekvienas iš mūsų privalome surasti dešimt vyrų, atitinkančių vienišų moterų reikalavimus, iš esmės – tai patrauklumas, humoro jausmas ir romantiška prigimtis. Konkurso dalyvių nuotraukos bus eksponuojamos mūsų parduotuvėse ir kiekviena atėjusi moteris galės balsuoti už savo numylėtinį: vienas balsas vieno apsilankymo metu. Savaime suprantama, tikimės, kad šis sumanymas pritrauks į parduotuves daugiau žmonių.

Buvo akivaizdu, kad Šedou vėl pribloškė Brentą, tad skubėjo tęsti kalbą, kol jis dar nespėjo atsipeikėti ir pradėti prieštarauti:

– Yra daugybė paskatinimų, kad vyrai norėtų dalyvauti konkurse. Prisideda visos parduotuvės. Didįjį prizą – atostogas konkurso nugalėtojui ir jo pasirinktai damai – dovanos kelionių agentūra. Nuotraukas darys fotografas, antros durys nuo maniškių. Yra ir kitų prizų, pavyzdžiui, visą mėnesį nemokama kava su bandele ir daugybė nuolaidų kuponų. Nuo manęs bus įteiktas dviejų šimtų dolerių vertės čekis. Dovanos gana įspūdingos.

Brentas nieko nesakė, tik žvelgė į ją primerkęs akis. Šedou nujautė, kad bus kažkaip jį įžeidusi ar suerzinusi. Ji pasmalsavo:

– Koks jūsų ūgis?

Brentas pašoko.

– Manau, aš jau eisiu. Buvo, hm… neįprasta su jumis susipažinti.

Šedou nulėkė paskui jį, svarstydama, kas iš viso to, ką pasakė, perpildė taurę. Brentas staiga sustojo. Jis apsidairė mažutėje jos parduotuvėlėje lyg ir stebėdamasis, akys lakstė tai šen, tai ten, kol stabtelėjo prie atskirų daiktų.

– Kas, po velnių, čia per parduotuvė?

Šedou iškart užsigavo ir įsisprendė rankomis į klubus.

– Dovanų krautuvėlė.

Brentas dviem ilgais žingsniais pasiekė duris, iškišo lauk galvą ir pasižiūrėjo į viršuje kabančią iškabą.

– „Seksualu“? Kas čia per pavadinimas?

– Žinot, pavadinimą sugalvojo mano draugė, dirbanti reklamos srityje. Dar ji sugalvojo puikią reklamos kampaniją. Kai kurie šūkiai ant mano marškinėlių ir kitų daiktų – taip pat jos kūryba. – Brento akys taip patamsėjo, kad atrodė greičiau juodos nei žalios. Šedou pakreipė galvą. – Ar norėtumėte lankstinuko?

Brentas atsisuko į ją.

– Gal jūs man tiesiog paaiškinkite, kokiu verslu čia užsiimate.

Akimirką pagauta užsispyrimo Šedou susiraukė, paskui gūžtelėjo pečiais. Dėl šito tikrai nevertėjo irzti. Ji persibraukė ranka plaukus, apsižvalgė ir pagalvojo, nuo ko pradėti.

– Mano sritis – seksualių daiktų pardavimas, – galiausiai pasakė ji. – Ne įprastų šilkinių ir satino chalatėlių. Nesu kokia rimtuolė, manau, ir meilė tokia neturėtų būti. Tai, ką parduodu, yra smagu. Ir patogu. Tai, kas seksualu, gali būti linksma, ir atvirkščiai, jei tik drabužį dėvi tinkama moteris. Manau, kad vyrai tai jau seniai žino.

Pamačiusi, kad Brentas susidomėjo, Šedou išsamiau ėmė dėstyti savo teorijas:

– Kartą atlikau apklausą ir, mano nuostabai, dauguma vyrų sakė, kad moterys atrodo labai seksualiai, kai yra susitaršiusios. Įsivaizduojate? Noriu pasakyti, moterys visą laiką laksto, stengdamosi būti tobulos. Pasidariusios tobulą manikiūrą, tobulai apsirengusios, tobulai kvepiančios ir tobulai susišukavusios. Visa tai nesą- monės.

Neatrodė, kad Brentas tuo visiškai patikėjo.

– Vienas vyriškis, – tęsė ji, – vedęs jau dešimt metų, pasakė, kad labiausiai susijaudina, kai pamato žmoną su prijuoste, ruošiančią valgį. Kitas aiškino, kad jam žmona atrodo seksualiausia, kai tik prabunda ryte, šilta ir apdujusi. Jaunas koledžo studentas pareiškė, jog seksualiausias iš visų drabužių, kokius tik yra matęs moteris dėvint, buvo gerokai padėvėti šortai, padaryti iš nukirptų džinsų. Bet aukščiausiai jų sąraše buvo humoro jausmas.

– Tai ką jūs parduodate? – jau pagautas smalsumo paklausė Brentas. – Prijuostes ir šortus iš nukirptų džinsų?

Šedou nusišaipė:

– Aišku, kad ne. Parduodu marškinėlius, kaip šitie, kurie yra paprasčiausiai juokingi. Ir apatinius, pasiūtus iš minkščiausios medvilnės, kuri, galiu pasakyti, yra daug patogesnė už šilką. – Ji pastebėjo, kaip Brento akys išsiplėtė – tikriausiai dėl to, kad papasakojo, kokius apatinius labiausiai mėgsta. Šedou perėjo parduotuvę ir paėmė nuo lentynos naktinius marškinius. – Kad ir šitie naktinukai. Jie švelnūs, šilti ir patogūs. – Ji įkišo vidun ranką. – Bet kartu ganėtinai permatomi. Matote mano pirštus?

Brentas stebėjo, kaip ji prispaudė ranką prie medžiagos.

– Hmm.

– O daugybė sagučių priekyje – tikras iššūkis. Ar įsivaizduojate, kaip stovite, laukiate, stebite moterį…

– Jūs?

– Bet kuri jūsų trokštama moteris, – patikslino Šedou, – atsisega visas šitas sagutes?

– Galėtų tiesiog nusitraukti naktinius per galvą.

Šedou suirzusi atkirto:

– Tada nebūtų smagu. Turite pasitelkti bent truputį vaizduotės.

– Pasistengsiu nepamiršti.

Ji įsmeigė akis į Brentą, naktinukai liko kaboti ant rankos.

– Gerai. Matau, kad nesate iš tų vyrų, kurie vertina humorą bet kuriuo metu. – Šedou grąžino naktinius marškinius ant lentynos. – Gal vis dėlto norėtumėte užpildyti paraiškos formą konkursui? Man dar trūksta trijų vyrų.

– Pagalvosiu.

Jis bent jau iš karto neatsisakė. Tai Šedou šiek tiek nuramino.

– Nelaukite per ilgai, – įspėjo ji. – Iki lapkričio pabaigos turime nufotografuoti visus dalyvius. Konkursas vyks dvi pirmąsias gruodžio savaites.

– Nufotografuoti? Nutaisiusius kokias gašlias ir nieko neslepiančias grimasas?

– Aišku, kad ne. – Šedou vos nenusijuokė iš pasibjaurėjimo, perkreipusio Brento veidą. Ką jis turi slėpti? Tikėdamasi Brentą nuraminti, paaiškino: – Nebūtina apsinuoginti, bet mes skatiname šiurkštoką įvaizdį. Na, žinote, džinsai ir auliniai. Jei norite, galite parodyti krūtinę, bet tai viskas. Draugai, kuriuos įkalbėjau dalyvauti, vilkėjo flanelinius marškinius ar megztinius. Tai aukščiausios klasės renginys. Jokių gašlių vaizdelių.

Brentas papūtė lūpas, tamsus jo žvilgsnis vėl nuslydo Šedou. Tai ją suneramino.

– Ką darote? – paklausė ji.

– Galvoju.

– O? Apie ką?

– Tiesą sakant, – be galo maloniai šypsodamasis atsakė Brentas, – galvoju apie tai, kad mums reikėtų kartu pavakarieniauti ir aptarti visa tai išsamiau. – Jis reikšmingai pasižiūrėjo į Šedou rankas, ant kurių nebuvo matyti nė vieno žiedo. – Juk nesate niekam pasižadėjusi?

– Tik kokiam pustuziniui vaikinų. Nieko rimta. – Nors ir nenoromis, Šedou pasiūlymu susidomėjo. Brentas atrodė lyg ir abejingas, truputį įsitempęs, bet vis tiek buvo labai gražus vyras ir mokėjo juokauti. – O kaip jūs?

– Ar tai vienas iš kriterijų? – paklausė jis. – Norėdamas dalyvauti konkurse, turiu būti vienišas?

– Ne, tai vienas iš kriterijų, jei norite, kad su jumis vakarieniaučiau.

– Tada, matyt, turėsiu prisipažinti, kad esu vienišas, mieste gyvenu neseniai ir su niekuo nesusisaistęs.

– Viskas iš karto? – Šedou šyptelėjo matydama, kad Brentas su ja flirtuoja. Jai tai patiko. – Iš tiesų ir aš šiose apylinkėse esu naujokė, nors jau turiu keletą draugų, taigi negaliu tvirtinti, kad esu visai viena.

Brentas žvilgtelėjo į laikrodį.

– Aš dabar jau vėluoju į susitikimą, bet galėčiau užsukti jūsų pasiimti po valandos.

Šedou pakreipė galvą ir nužvelgė jį tiriamu žvilgsniu.

– Gal vakarienę kol kas atidėkime. Šiaip ar taip, aš jūsų iš tiesų nepažįstu. Jūsų vardas gali būti Hektoras ir galbūt apie viską man melavote. Bet mielai rytoj papietaučiau. Čia? Kavinėje?

Brentas taip ilgai dvejojo, kad Šedou išsigando, jog jos santūrumas jį atbaidė, bet juk privalo būti atsargi. Ji tai suprato.

Jau buvo susiruošusi pati viską atšaukti, tikėdamasi išgelbėti savo reputaciją, bet Brentas prabilo:

– Jūsų labai gražios akys. Dar nesu matęs tokio rudos spalvos atspalvio. Svaigina kaip viskis. Ar galėtumėte pietauti apie vidurdienį?

Visa tai jis išsakė lėtai, vienu atsikvėpimu. Ar padarė taip tyčia – supynė į viena įžūlius komplimentus ir pasiūlymus tam, kad susilpnintų Šedou budrumą?

– Vidurdienis tinka. Susitiksime ten.

– Ne, aš užsuksiu čia ir keliausime kartu. – Išeidamas Brentas pasiėmė vieną iš jos lankstinukų. Šedou matė, kaip jis įdėmiai perskaitė jos vardą ir parduotuvės numerį, išspausdintus viršutiniame lankstinuko kampe. Brentas išėjo netaręs daugiau nė žodžio, šįkart labai atsargiai žengdamas apledėjusiu šaligatviu.

Jam iškeliavus, Šedou prispaudė ranką prie širdies. Ši pasiutusiai daužėsi į jos delną. Varge, šitoks vyriškis gali padaryti didžiulį įspūdį, o ji jį vos pradėjo pažinti. Vis dėlto Šedou iš karto pamatė, kad Brentas linkęs visada viską kontroliuoti. Įžūlus jos elgesys jam ir nepatiko, ir kartu intrigavo.

Šedou pamanė, kad pietūs turėtų būti įdomūs.

Visą ilgą naktį svarstęs įvairias galimybes, Brentas nusprendė, kad yra patenkintas nuomodamas prekybos plotą Šedou Kalahan. Labai patenkintas.

– Mike, man reikia, kad surastum vieną segtuvą.

– Gerai, pone Bramvelai. Kurį?

Brentas atsilošė darbo krėsle, nenuleisdamas akių nuo ant stalo atversto lankstinuko.

– Panelės Šedou Kalahan. Ji nuomojasi parduotuvę naujuosiuose pastatuose Sautvoče.

– Tuojau atnešiu.

– Ačiū. – Brentas tyrinėjo lankstinuką, kuriame buvo reklamuojama viskas: stalo žaidimai ir kvapieji aliejai, firminiai drabužiai ir pagalbos sau knygos, žadančios sugrąžinti linksmybes į kieno nors seksualinį gyvenimą. Tai buvo taip įžūlu, kad net juokinga. Ir pelninga. Brentas nesunkiai įsivaizdavo, jog tokia naujoviška idėja greitai taps populiari. Moteris, sugalvojusi tokį verslą, neabejotinai Brentą domino.

Jis neprisiminė, jog kada nors būtų sutikęs kitą tokį gyvą – ar tokį gražų – žmogų. Panelė Kalahan, netgi vilkinti senais džinsais ir nertiniu, spinduliavo neslopinamą seksualumą ir pasitikėjimą savimi. Jos patrauklumas nepriklausė nei nuo drabužių, nei nuo parduotuvėse perkamų kvepalų. Viskas dėl elgesio, dėl to, kaip judėjo ir kalbėjo, kaip laisvai šypsojosi. Ji buvo velniškai seksuali.

Į moteris ir jų motyvus Brentas visuomet žiūrėdavo itin atsargiai; privalėjo taip elgtis. Moteris prie jo traukdavo čekių knygelė ir ryšiai, ne išvaizda ir tikrai ne charakteris. Jis būtų galėjęs virsti šlykščiausio būdo troliu, bet moterys vis tiek stengtųsi patraukti jo dėmesį. Praėjo daug laiko nuo tada, kai Brentas paskutinį kartą juto užkariavimo sukeltą jaudulį. Velnias, nutekėjo tikrai daug vandens nuo tada, kai paskutinį kartą reikėjo ką nors užkariauti.

Bet Šedou Kalahan, pažėrusi komplimentų ir atvirai besigėrėdama juo, nežinojo, kad Brentas turtingas. Tai kodėl ji taip stengėsi pati kontroliuoti padėtį? Brentas tokį Šedou ketinimą pamatė iškart, nes paprastai pats to siekdavo. Ir kokią minutę ar dvi netgi leido jai imti viršų – vien iš nuostabos.

Mikė atnešė reikalingą segtuvą ir Brentas ėmėsi darbo. Už poros trumpų valandų vėl susitiks su Šedou, tik šį kartą norės būti pasiruošęs. Šedou (keistas vardas) dar nežinojo, kad patalpas nuomojasi iš Brento, ir jam tai puikiausiai tiko. Jis ketino pasinaudoti visais įmanomais pranašumais. Bet, prieš įsiveldamas į ginčus, ketino išsiaiškinti apie Šedou viską, ką galės, ir daugiau nė už ką nesileisti jos nustebinamas.

Šedou tą rytą nė karto nepagalvojo apie Brentą. Ji buvo pernelyg užsiėmusi, aptarnavo prieš šventę užplūdusią pirkėjų minią: neįprastus Šedou parduodamus daiktus žmonės pirko tiems iš savo artimųjų, kuriems išrinkti dovanas visada būna sunku. Šedou patiko skuba, bendravimas su klientais, jaudulys dėl konkretaus daikto, kuris kam nors atrodydavo „tiesiog tobulas!“ Ji neturėjo kada nė pagalvoti apie Brentą.

Bet štai vakar vakare Šedou apie jį daug mąstė. Brentas įdomus. Įdomesnis už kitus jos pastaruoju metu sutiktus vyrus, kurių dėmesys Šedou paprastai keldavo nuobodulį. Ji nežinojo, kas būtent jai pasirodė taip patrauklu, bet ketino išsiaiškinti. Kai turės laiko.

Brentas atėjo be penkiolikos dvyliktą, jo skruostai buvo įraudę nuo šalčio. Šedou jam šyptelėjo, paskui vėl atsisuko į dvi jaunas moteris, niekaip negalinčias išsirinkti vieno iš dviejų stalo žaidimų.

– Šis truputį brangesnis ir jį sužaisti prireikia daugiau laiko. Bet baudas, kurias kiekvienas žaidėjas privalo sumokėti, sukūrė ir parašė žymus psichologas, todėl garantuoju… – Šedou keletą kartų kilstelėjo antakius, – kad jos veiksmingos.

Moterys, kurioms apibūdinimas padarė deramą įspūdį, sukikeno. Šedou mostelėjo į kitą stalo žaidimą ir tęsė:

– Čia linksmybės geranoriškesnės. Žaidėjai patys sukuria baudas ar apdovanojimus atsižvelgdami į partnerį. – Klientės pasirinko, ir Šedou kasos aparatu išmušė kvite prekės kainą, paskui palinkėjo moterims sėkmės ir smagiai pasilinksminti.

Brentas prisiartino prie Šedou kruopščiai apžiūrinėdamas apdarą. Ji jam nusišypsojo.

– Patinka?

Ji buvo apsirengusi baltai. Storas medvilninis megztinis siekė šlaunų vidurį, prie jo Šedou mūvėjo tampres, sukištas į minkštus odinius batus. Ji apsisuko, ištiesusi rankas į šalis, ir Brentas perskaitė ant megztinio nugaros užrašytus žodžius: „Pripažinkit – dar nematėt taip GERAI atrodančios keturiasdešimtmetės.“

Jis papurtė galvą.

– Labai gražu. Bet jums ne keturiasdešimt.

– Iš kur žinote? – Šedou buvo trisdešimt vieneri, bet to nebuvo jam minėjusi. Ji nusišypsojo. – Mano vairuotojo pažymėjimas saugiai glūdi rankinėje. Šnipinėjote?

Brentas tepasakė:

– Žinau, kad jums ne keturiasdešimt.

– Manote, kad kaip keturiasdešimtmetė gerai atrodau?

– Per gerai, – pabrėžtinai atsakė jis. – Maniau, kad moterys visada sako esančios jaunesnės, ne vyresnės.

– Ir kam man šitaip daryti? Jeigu sakyčiau, kad man dvidešimt, žmonės galvotų, jog, būdama tokia jauna, atrodau siaubingai. Bet kaip keturiasdešimtmetei – visai neblogai.

– Ponia, manau, kad atrodote velniškai gerai, kad ir kokio būtumėte amžiaus.

Jo žodžiai nuskambėjo taip nuoširdžiai, kad Šedou širdis smarkiai sutuksėjo iš susijaudinimo. Tačiau ji puikiai tai nuslėpė.

– Palaukite, pasiimsiu paltą, atsitempsiu iš parduotuvės užkaborių savo padėjėją ir galėsime eiti.

Kai Šedou grįžo iš galinės parduotuvės dalies, paskui ją atėjo moteris, nešina pilnu glėbiu paklodžių su užrašais. Vilkdamasi paltą Šedou išdėstė nurodymus:

– Čia Kelė, mano nepakeičiama dešinioji ranka, labai miela, nors ir drovoka dama. Kele, čia Brentas Bramvelas. Jei manęs prireiktų, mes būsime kavinėje.

Kelė nusišypsojo.

– Neskubėkite. Aš su viskuo susidorosiu.

– Aišku, kad susidorosi. Nė minutės nesuabejočiau. Kai baigsi jas krauti, vieną pakabink, kad visi matytų užrašus, gerai? Gal netgi prie vitrinos, kur įžiūrėtų ir praeiviai.

Brentas paėmė Šedou už parankės ir išsivedė pro duris.

– Kas užrašyta ant tų paklodžių, jei nori, kad visi matytų?

Net ir per storus jų paltus, apsupta šalčio, Šedou juto pašonėje Brento šilumą. Ji išsilenkė apledėjusio šaligatvio lopo ir dar labiau priartėjo prie Brento.

– A… tinkamos vietos kūno dalims.

Brentas akimirksniui sutriko, paskui nusijuokė.

– Juokauji?

– Ne, – atsakė Šedou. – Tai tarsi vaizdinis vadovas. Tikiuosi, kad jas puikiai pirks.

– Ar sau tokių jau nusipirkai?

Iki kavinės reikėjo paėjėti vos pro vieną kitą parduotuvę, taigi Brento klausimas nuskambėjo jiems ją jau pasiekus. Šedou įėjo ir giliai įkvėpė nuostabaus šviežiai iškeptos duonos, bandelių ir įvairių skonių kavos kvapo.

– Man čia be galo patinka, – užuot atsakiusi, pareiškė ji Brentui. – Niekas taip nenuramina kaip mielių ir šiltos duonos kvapas.

– O, nežinau. Sugalvočiau keletą man mielesnių kvapų.

Šedou nusirengė paltą, atsisėdo prie mažo staliuko ir palaukė, kol Brentas nusivilks ir atsisės priešais. Tada, pasirėmusi žandą kumščiu, įdėmiai nužvelgė jį.

– Aš tave suerzinau. Štai kodėl taip įžūliai elgiesi.

Jis kilstelėjo antakį.

– Įžūliai? Maniau, kad tiesiog kalbamės.

Šedou dar kurį laiką jį stebėjo, paskui atsiduso.

– Gerai. Ne, greičiausiai tai tinka daugumai vyrų ir tikriausiai daugybei moterų.

– Prašau?

Ji nusijuokė iš Brento sutrikimo.

– Atsakau į tavo klausimus, jei jau tvirtini, kad jie nėra įžūlūs. Ne, aš neturiu tokių paklodžių ir sutinku, kad daugybė vyrų galėtų sugalvoti kitų patrauklių kvapų – ne tik kepamos duonos. Tai tinka ir moterims.

– Bet ne tau?

Šedou pagrasino jam pirštu.

– Aš mėgstu keptą duoną. Žinai, tai labai saugu. A, štai ir Eliza.

Šedou vėl ėmėsi supažindinimo procedūros. Eliza, viena jos draugių, nuvėrė Brentą vertinančiu žvilgsniu.

– Aš valgysiu salotų, – pasakė Šedou, nutraukdama įdėmią apžiūrą, – ir tuno sumuštinį su rugine duona, o desertui – obuolių pyragaitį.

Brentas žvilgtelėjo į valgiaraštį ir užsisakė tą patį.

– Ar norite paragauti ypatingos šios dienos kavos?

Šedou atsakė Brentui dar nespėjus išsižioti:

– Aišku. Atnešk visą kavinuką.

Elizai nueinant, Brentas susiraukė.

– Kas ta „ypatinga dienos kava“?

– Neįsivaizduoju. Bet čia ji visada nuostabi. Be to, man patinka rizikuoti. – Šedou įsmeigė akis į savo vandens stiklinę ir pridūrė: – Tau ne?

Brentas atsilošė kėdėje. Jo akys, vos pastebimai įspėdamos Šedou, žėrėjo ryžtu.

– Didžiąją šios savaitės dalį būsiu užsiėmęs – reikia įsikurti, – atsakė į jos klausimą, – bet jei iš tiesų taip mėgsti rizikuoti, gal sutiktum penktadienį su manimi pavakarieniauti?

Šiandien tik pirmadienis. Šedou truputį nusiminė, kad Brentas nenori su ja susitikti iki pat savaitės galo.

– Nežinau. Nesu tikra, kad tu patikimas. Labai gražus, bet ir plepus. Nujaučiu, kad gali būti pavojingas, o perprasti žmones man paprastai sekasi labai neblogai. Anksčiau nesisekdavo… – Ji gūžtelėjo pečiais. – Bet dabar sekasi.

– Iš tavo kalbos sakyčiau, kad esi atsargi, nelinkusi rizikuoti.

– Yra skirtumas tarp polinkio rizikuoti ir paprasčiausio kvailumo. – Šedou pasilenkė į priekį ir, įsmeigusi į Brentą akis, pareiškė: – Aš niekada nesielgiu kvailai.

Pastebėjo, kaip jo lūpos dėl tokio jos pasipiktinimo vos regimai kryptelėjo, bet Brento atsakymas buvo gana švelnus:

– Nereikia manęs įtikinėti. Žiūrinėjau tavo lankstinuką. Akivaizdu, kad esi protinga moteris, turi gerą galvą verslui.

Atrodė, kad jis kalba nuoširdžiai, bet Šedou tuo abejojo. Nenorėjo pernelyg greitai įsivelti. Gana, kad Brentas jai atrodo toks patrauklus, toks žavingas. Jei dar mokėtų sakyti komplimentus ir būtų pastabus, taptų beveik šventuoju, o ji nebuvo tokia kvaila, kad tuo patikėtų.

Eliza atnešė maistą ir kol viską išdėliojo, jie abu tylėjo. Keletą kartų jų akys susitiko, bet tik Šedou įsidėjus į burną didžiulį kąsnį salotų Brentas paklausė:

– Taigi. Jei nenori vakarieniauti, ką tuomet norėtum veikti? Šią savaitę kraustausi į naują namą, bet spėčiau apsitvarkyti ir pakviesti tave į svečius, jei norėtum praleisti visas įžangas.

Šedou susimąsčiusi kramtė, ji suprato, jog Brentas užmetė jauką ne šiaip sau, kad jautėsi esąs teisus, būdamas toks įžūliai tiesmukas.

Apsivilkęs dalykišku tamsiai pilku kostiumu, smulkiai dryžuotais marškiniais ir pasirišęs šilkinį kaklaraištį, Brentas atrodė kaip vyriškos elegancijos įsikūnijimas. Iš po marškinių rankogalio kyščiojo labai brangus deimantinis laikrodis, o plaštakos buvo didelės, ant krumplių šen bei ten ryškėjo šviesiai rudi plaukeliai. Šedou paėmė servetėlę ir prisispaudė ją prie burnos. Davė sau pakankamai laiko pagalvoti.

– Kuo tu užsiimi, Brentai?

Jis truputį prisimerkė.

– Nekilnojamuoju turtu. Kodėl gi neatsakai į klausimą?

Šedou pamaišė šaukšteliu sodriai kvepiančią tamsią kavą.

– Tu turtingas?

Brentas atsiduso, atsilošė kėdėje ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Tavo minčių eigą sekti sunkoka. Ar tau reikia sužinoti, kiek uždirbu pinigų, kad pasakytum, ko konkrečiai iš manęs nori?

Šedou pajuto iki kaulų smegenų įsismelkiantį apgailestavimą, tikrai. Brentas atrodė labai skyrėsi nuo kitų vyrų. Ji atsistojo, atsisegė rankinę ir išsitraukė keletą kupiūrų, kurios turėjo padengti jos užsisakyto maisto sąskaitą. Juto tylų Brento žvilgsnį, bet tik apsivilkusi paltą pratarė:

– Man iš tavęs nieko nereikia. Nebent tikrai norėtum užpildyti paraišką dalyvauti konkurse. Man vis dar reikia trijų vyrų. – Šedou užsitraukė rankinės dirželį ant peties ir nusišypsojo Brentui. – Ačiū, kad pakvietei pietų. Buvo… pamokoma.

Jo veide šmėstelėjo nuostaba. Šedou apsisuko ir, nė nežvilgtelėjusi atgal, patraukė prie durų. Jai už nugaros pakibo bežadė tyla, bet tik akimirkai, paskui Šedou išgirdo, kaip Brentas paskubomis stojasi. Ji jau buvo beveik prie savo parduotuvės durų, kai jis pasivijo.

Brentas didele plaštaka suėmė Šedou virš alkūnės, truktelėjęs ją sustabdė ir atsuko į save.

– Palauk minutėlę.

– Nusprendei dalyvauti konkurse? – Šedou mandagiai šypsojosi.

– Pamiršk tą prakeiktą konkursą. Maniau, kad papietausime.

Ji vos išlaikė šypseną.

– Tai buvo anksčiau, kol dar nebuvai aiškiai pasakęs, kodėl apskritai mane pakvietei. Jeigu būčiau iš pat pradžių žinojusi, ko nori, nebūčiau sutikusi eiti.

Vėjas plaikstė Šedou plaukus aplink veidą, ji suvirpėjo. Nuleido galvą, kad šaltis ne taip geltų.

Brentas pasibjaurėjęs prunkštelėjo ir paragino:

– Eime. Čia per šalta kalbėtis.

Parduotuvėje buvo šilta ir nelabai daug klientų. Kelė pakėlė galvą ir šūktelėjo Šedou:

– Galiniame kambaryje tavęs laukia siuntinys!

– Ačiū. – Šedou atsisuko į Brentą. – Nemanau, kad dar turime ką pasakyti. Iš tiesų gaila, nes tu atrodei linksmas. Bet manęs vienos nakties nuotykiai nedomina. – Jai buvo skaudu, bet ir toliau plačiai šypsojosi, nenorėdama suteikti jam nė menkiausio pasitenkinimo. – Šiaip ar taip, ačiū.

Brentas užvertė akis.

– Ne, nepavyks. Ne šį kartą. Gal tu neturi ką pasakyti, bet aš turiu.

Du klientai pakėlė akis – jų dėmesį patraukė susirūpinimo kupinas Brento balsas. Šedou nusileido:

– Eikš, pasikalbėsime mano kabinete. Bet tik minutėlę. – Ji susiraukusi žvilgtelėjo į Brentą per petį. – Man reikia dirbti.

Brentas buvo suirzęs. Jo sunkūs žingsniai to neišdavė, bet suraukti antakiai buvo labai išraiškingi. Šedou atidarė duris į mažą kabinetą ir įeidama spragtelėjo šviesos jungiklį. Vidury jos darbo stalo stovėjo didžiulė puokštė geltonų rožių. Šedou sutrikusi stabtelėjo.

Brentas vos į ją neįsirėžė.

– Kas?..

Šedou balsu nusistebėjo:

– Kažkas atsiuntė man gėlių! – Paėmusi kortelę greitai ją perskaitė, paskui įtariai pasižiūrėjo į Brentą. – Ar čia tu siuntei?

Jis žvilgtelėjo į kortelę jos rankose.

– Kodėl taip manai? Kas pasirašė kortelę?

– Niekas. Rašo, kad gėlės nuo slapto gerbėjo.

– Na, kadangi aš esu čia ir aiškiai išdėsčiau savo ketinimus, tai ne kažin kiek to slaptumo, ar ne? – Brento balse buvo girdėti vis didesnis susierzinimas.

– Bet kas tada? Vieninteliai vyrai, kuriuos pažįstu, – mano draugai.

– Jau sakiau…

– Aha, žinau. Vyrai turi slaptų motyvų. – Šedou nutaisė grimasą. – Reikėjo tai prisiminti, kai sutikau su tavimi papietauti.

Brentas vos nesuurzgė.

– O kodėl, tavo manymu, aš norėjau su tavimi geriau susipažinti? Kad galėtume būti bičiuliai? – Jo balsas pritilo, Brentas žingtelėjo artyn: – Tu graži moteris, Šedou. Gal kiek kvaištelėjusi, bet su tuo aš susidoročiau. Beje, tai tu pirma pradėjai man aiškinti, koks aš tau patrauklus.

– Na, tu ir esi patrauklus. – Šedou neketino trauktis, atsisuko tiesiai į Brentą. – Moteris turėtų būti akla, kad to nepastebėtų. Bet tai savaime nereiškia, kad norėčiau šokti su tavimi į lovą. Žinai, aš vis dėlto turiu šiokių tokių skrupulų ir apdairumo.

Brentas, rodės, apgalvojo jos žodžius, paskui švelniai paaiškino:

– Tu darai viliokės įspūdį, Šedou. – Jis suėmė ją už peties, neleisdamas pajudėti. – Ne, nepyk. Jeigu neteisingai tave supratau, atsiprašau. Bet negali kaltinti vien mane, kad klaidingai supratau ženklus. Nedažnai sutiksi tokių atvirų ir tiesmukų moterų.

Šedou atsitraukė nuo jo.

– Man jau anksčiau minėjo, kad turėčiau ne viską sakyti, ką galvoju. Aš stengiuosi, bet kartais tai taip erzina – ta būtinybė perkratyti mintis prieš sakant, ką manai.

Rūsti Brento veido išraiška sušvelnėjo.

– Taigi aš tave traukiu?

– Taip, žinoma.

Tai pelnė jai šypseną.

– Ir nesikratytum galimybės mane geriau pažinti?

– Norėčiau. Bet tik ne tuo atveju, jei vis lauksi, kada galėsi įmušti įvartį.

– O, manau, su tavimi bus įdomu, – kreivai šypsodamasis pratarė Brentas, – kad ir kaip baigtųsi.

Štai ir vėl tas nuginkluojantis nuoširdumas.

– Ačiū.

– Labai prašom. – Atrodė, kad jam palengvėjo ir kartu grįžo ryžtas. – Tai gal vėl pamėginkime papietauti? Sakykime, trečiadienį?

Šedou suprato, kad reikėtų atsisakyti, bet tik paklausė:

– Ar dalyvausi konkurse? Man tavęs vis tiek reikia.

Tik pamačiusi Brento veido išraišką susivokė, kaip nuskambėjo jos žodžiai. Jai jo reikia. Žiūrėdamas į jos lūpas, Brentas paklausė:

– Gal pasakysiu trečiadienį?

Tai, kaip jis į ją žiūrėjo, prilygo bučiniui. Šedou širdis daužėsi; plaučiai susitraukė. Ji niekaip negalėjo atsisakyti.

Šedou ištiesė ranką.

– Sutarėme.

Brento delnas buvo karštas, jis tvirtai suspaudė jos plaštaką ir atsargiai truktelėjo prie savęs. Brentui pasilenkus, Šedou sustingo, bet nepasitraukė. Jo šiltos, tvirtos lūpos vos juntamai palietė jai skruostą. Jos pačios reakcija į tokį paprastą bučinuką Šedou apstulbino ne mažiau nei Brento įžūlumas.

Nenorėdama nė akimirkai leisti jam paimti viršų, ji pasakė: