Читать книгу Netikėtas pasiūlymas - Lori Foster - Страница 3

Ji – pati tinkamiausia moteris jo kūdikiui išnešioti.

Tonis Ostinas toliau gręžė ją akimis – tyrinėjo veido bruožus, vertino kūno sudėjimą. Aišku, jau ne kartą yra apžiūrinėjęs ir anksčiau, bet dabar žvelgė į ją kur kas įdėmiau. Ji nebuvo graži, bet nieko tokio: grožis – ne esminis Tonio plane. Vis dėlto ši moteris įspūdinga, net stulbinanti – laikysena, pasitikėjimu savimi ir orumu.

Nors Tonis stengėsi susivaldyti, žvilgsnis vis nuklysdavo prie jos – ir galiausiai Olivija Anderson pagavo jį spoksant. Blanki, smalsi šypsenėlė jos lūpose užėmė Toniui kvapą, bet jis krestelėjo galvą ir tarė sau, kad tokia jo reakcija – tik jaudulys dėl plano, nieko daugiau.

Nieko kito ir negalėjo būti.

Olivija atrodė kaip visad elegantiška. Vilkėjo paprasta juoda suknele, avėjo juodus aukštakulnius, bet ne tai paskatino Tonį itin susidomėti. Jis apsisprendė, o ši moteris glaudžiai susijusi su priimtu sprendimu, net jei pati to dar nežino. Tonis pasitrynė rankas, jausdamas vis didėjantį jaudulį.

Jau trejus metus juodu pažįstami kaip verslo partneriai ir Tonis suprato, kad Olivija atvyko į vakarėlį tik norėdama tą partnerystę sustiprinti. Jų santykiai nebuvo asmeniniai. Tonis nė neketino ko nors keisti.

Vos prieš dvi dienas Olivija pateikė jam verslo plėtros pasiūlymą – ji norėjo atidaryti dar vieną naujoviško apatinio trikotažo parduotuvę kitame „Ostino karūnos" viešbutyje. Kol kas Tonis nieko neatsakė, bet atsakys. Šįvakar. O tada pateiks savo klausimą.

Pirmą kartą po labai ilgo laiko jis nervinosi prieš išdėstydamas verslo pasiūlymą. Kaip tik tada ilgakojė Olivija ryžtingais, grakščiais žingsniais patraukė Tonio link, o jis tegalvojo apie tai, kokį gražų kūdikį juodu drauge galėtų sukurti.

Tonis pasitiko Oliviją šypsodamasis.

„Jis duos man, ko noriu."

Olivija virpėjo iš susijaudinimo. Tonis visą vakarą ją stebėjo, kone tyrinėjo. O tai galėjo reikšti tik viena. Būsimos pergalės nuojauta pakylėjo.

Jai artinantis Tonis žvelgė tiesiai į akis. Jo lūpos truputį persikreipė. Olivija žinojo, kad tokia atvirai geidulinga išraiška sujaudindavo visas vienišas – ir netgi ne visai vienišas – moteris. Bet pati susijaudins tik tuo atveju, jei Tonis praneš laukiamą žinią.

Verslas buvo visas Olivijos gyvenimas, ir ji draudė sau gaišti laiką kitiems dalykams ar netgi jų trokšti. Be abejonės, Tonis elgiasi taip pat. Bent jau būdamas su ja.

Olivija puikiai žinojo Tonio reputaciją tarp moterų – jos pačios tą reputaciją ir kūrė. Tvirtino, kad Tonis – nuostabus meilužis; Olivija nė nebandė spėlioti, kiek moterų iš tiesų tai patyrė. Jai Tonis atrodė esąs labai apdairus, nes niekada nekalbėdavo apie savo santykius. Tiesą sakant, apskritai atrodė esąs abejingas kalboms.

Olivija taip pat stengėsi būti abejinga – Toniu domėjosi tik verslo sumetimais. Bet teko pripažinti, jog kartkartėmis mintys visgi nuklysdavo…

Ji sustojo vos už kelių colių nuo jo. Apsiavusi aukštakulniais siekė kokias penkias pėdas ir vienuolika colių [5 pėdos 11 colių – 177,5 cm (čia ir toliau – vert. pastabos)], tad žvelgė kone tiesiai Toniui į akis. Juodu liko stovėti prie balkono durų, kur niekas negalėjo nugirsti jų pokalbio, aplinkui tvyrojo rami, intymi atmosfera. Olivija nusipurtė įkyrių minčių ir sveikindamasi kilstelėjo stiklinę sodos vandens:

– Toni.

– Sveika, Olivija. – Jo balsas buvo žemesnis nei paprastai, žvilgsnis įdėmesnis. – Ar tau smagu?

Tonis atrodė įsitempęs ir lyg kažko laukė – buvo be įprastos ramybės kaukės, po kuria slėpdavosi bendraudamas su Olivija. Ji apsimestinai susidomėjusi nužvelgė ką tik suremontuotas patalpas. Šįvakar buvo švenčiama didžiulio Tonio viešbučio, įsikūrusio miesto centre ir skaičiuojančio dešimtmečius, renovacijos pabaiga. Nauji prabangūs baldai ir madingas interjeras leis varžytis su kitais viešbučiais, kuriuose apie kainas nė nekalbama.

– Viskas labai gražu, Toni. Kodėl neturėtų būti smagu?

Tingi jo šypsena tapo platesnė, žvilgsnis – skvarbesnis.

– Nemanau, kad esi vakarėlių mėgėja. Atrodai susirūpinusi. – Tonis kiek pakreipė galvą. – Nekantrauji grįžti prie verslo reikalų?

Kartu su paskutiniu sodos vandens gurkšniu Olivija nurijo ir perdėm skubų atsakymą. Nulydėjo akimis praeinančią porelę, o tada pratarė:

– Svarsčiau, ar jau būsi nusprendęs. Aiš – ku, vakarėlis nėra tinkamiausia vieta tai aptarinėti, bet… – Pažvelgė į Tonį ir sugavo jį atidžiai ją stebintį. Vėl. – Gal teiktumeisi mane apšviesti?

Tonis nusijuokė ir nuleido klausimą negirdomis. Buvo tikras verslo žaidimų profesionalas, bet Olivija – taip pat.

– Gal norėtum dar ko nors išgerti?

– Ne, ačiū, – atsakė ji.

– Jau ir taip per daug?

– Sodos vandens? Manau, susidorosiu. O tu… – Olivija apsivijo platų jo riešą pirštais, prisitraukė Tonio taurę ir pauostė. Neužuodusi alkoholio kvapo susiraukė.

– Ir aš negeriu. Pernelyg daug kolegų tą daro, manau, kad kas nors turi likti blaivus ir viską prižiūrėti.

Olivija nenorėjo parodyti nuostabos, bet susivokė klausianti:

– Niekada sau to neleidi?

– Kartkartėmis išgeriu taurę vyno per vakarienę. Labai retai.

– Aš blaivininkė.

– Priežastys asmeninės?

Olivija sudvejojo. Keista, kaip galima metų metus pažinoti žmogų, bet niekad nepasakyti ir nepadaryti to, kas peržengtų verslo santykių ribas, o paskui staiga pradėti kalbėtis labai intymiomis, asmeninėmis temomis. Bet Olivija buvo nieko prieš. Juk kuo geriau pažįsti verslo partnerius, tuo lengviau su jais dirbti. Jos didžiausias noras buvo kuo ilgiau dirbti su Toniu Ostinu. Tad linktelėjo:

– Labai asmeninės. Nekenčiu svaigiųjų gėrimų.

– Gal kada nors papasakosi kodėl?

– Gal.

Tonis kurį laiką tylėjo. Atrodė, kad tyrinėja jos kabančius perlinius auskarus, paskui staiga paklausė:

– Ar turi išsikėlusi penkmečio tikslą, Olivija? Ar gal kokį ilgalaikį tikslą, kurio sieki savo darbu?

Olivija vėl pajuto sukirbant jaudulį, bet jį nuslopino. Tonis domisi ja, – anksčiau to nebūdavo, – vadinasi, patvirtino jos verslo planą. Tonis Ostinas – tobulas verslininkas. Iš jo išmoks visko, ko jai prireiks.

Sklido kalbos, kad Tonis per trejus metus nuo tėvo mirties dvigubai išplėtė „Ostino karūnos" viešbučių tinklą. Jo vadovaujami viešbučiai iš vidutinių tapo madingi ir išskirtiniai. Visi aukštesnio lygio verslo suvažiavimai troško ypatingojo „Karūnos" aptarnavimo.

Tonio Ostino darbuotojai jį mylėjo ir džiaugėsi jo vadovavimu. Kadangi verslo pasaulyje buvo pionierius, valdantis greičiausiai besiplečiantį viešbučių tinklą, Tonis periodiškai figūruodavo verslo žurnaluose. „Ostino karūnos" viešbučiai buvo išsibarstę po visą šalį ir tikriausiai netrukus jų atsiras visame pasaulyje.

Olivijos stebimas Tonis atsirėmė į sieną, platūs pečiai išryškėjo netgi po elegantišku tamsiu kostiumu. „Jis gerai sudėtas", – pati sau pripažino Olivija. Vos įžengęs į ketvirtą dešimtį ir turi daugiau energijos bei ryžto nei visi kiti jos pažįstami. Šią akimirką rudi Tonio plaukai, tamsesni bei tankesni nei pačios Olivijos ir labiau garbanoti, buvo užkritę ant kaktos, o žalios akys įdėmiai tyrinėjo jos veido bruožus.

Olivija nusišypsojo.

– Aišku, kad turiu planą. Labai rimtą planą. Jei nori, galiu tau jį pateikti.

Ji labai nustebo, kai Tonis pasigavo vieną iš minioje besisukiojančių padavėjų.

– Mudu su panele Anderson būsime vidiniame kabinete. Prašom atnešti užkandžių bei gėrimų – tik nealkoholinių – ir pasirūpinti, kad mūsų niekas netrukdytų, nebent būtinai prireiktų.

Padavėja linktelėjo, paėmė tuščias jų taures ir nuėjo. Olivijos nervų galūnėlės ėmė dilgčioti. „Jis duos man, ko noriu." Ji to nesitikėjo, nesitikėjo, kad Tonis šįvakar norės aptarti verslo reikalus, vis dėlto…

Tonis suėmė ją už parankės ir nuvinguriavo per minią. Keletas žmonių tai pastebėjo, bet Olivija nekreipė į juos dėmesio. Tonis tik linktelėdavo tiems, kurie pernelyg įsispoksodavo – buvo prie to įpratęs. Tai, kad jo nepažįstantys žmonės nuolat skleidžia gandus, tapo kasdienybe. Juk, šiaip ar taip, Tonis į aukštumas prasimušęs vietinis vaikinas, o aplinkui visad atsiranda landūnų, besitikinčių iškapstyti ką nors nešvaraus. Bet jie buvo Tonio gimtajame Viloubruke, Indianoje, o čia jį pažįstantieji į gandus nekreipė dėmesio.

Olivija mintyse repetavo kalbą, kartojosi, ką sakys, kaip įtikins Tonį, kad mąsto teisingai. Buvo panirusi į svarstymus, ar bendradarbiaudama su juo galėtų greičiau pasiekti savąjį penkmečio tikslą, kai Tonis truktelėjo ją į blausiai apšviestą kambarį, kvepiantį brangia oda ir pačiu Toniu. O tai – bent Olivijai – buvo gryno jaudulio kvapas. Šiame kambaryje gali įvykti lūžis, kurio ji taip laukė. Visa, ką turėjo, visa, ką kada nors turės – tai verslas. Jam atidavė visas jėgas ir gavo mainais tai, ko tikėjosi. Stebėti besiplečiantį verslą jai buvo beveik tas pat, kaip gyventi gyvenimą, kokio išties troško. Beveik.

Tonis uždarė duris ir atsirėmė į jas. Keista, bet iki šio vakaro nebuvo pastebėjęs, kokia miela gali būti Olivija Anderson, kai yra susijaudinusi, kai šypsosi… Savaime suprantama, jis ištyrinėjo ir įvertino kiekvieną bruožą atskirai. Bet niekada anksčiau nesudėjo jų visų draugėn, nepažvelgė kaip į visumą ir nesuprato, kokia iš tiesų gundanti šios moters išvaizda.

Šįvakar švelnius tamsiai rudus plaukus ji buvo susisukusi į elegantišką kuodą, bet Tonis žinojo, kad jos plaukai kone tiesūs ir siekia pečius. Ji visad atrodė elegantiška. Buvo stilingesnė ir madingesnė už bet kurią kitą Tonio pažįstamą moterį. Ir nesvarbu, kad jos akys tamsiai rudos, o ne žalios kaip jo. Jam patiko jos akys. Jose aiškiai atsispindėjo jausmai, stiprus charakteris ir aistra. Aistra darbui.

Tonis pasitraukė nuo durų ir spragtelėjęs įjungė vienintelį šviestuvą, kuris paskleidė didžiuliame kambaryje blausų spindesį. Elgėsi bailiai, bet pageidavo, kad apšvietimas liktų neryškus – pateikdamas Olivijai savo pasiūlymą norėjo prisidengti šešėliais. Jis staiga paklausė:

– Ar buvai kada ištekėjusi, Olivija?

Klausimas ją apstulbino, bet, laimei, neįžeidė. Olivija papurtė galvą.

– Ne. Ir artimiausioje ateityje tokios sąjungos sudaryti neplanuoju.

– Sąjungos? – Tonis susivokė besišypsantis. Olivija į viską žvelgė labai keistai, lyg tai būtų koks nors verslo sandoris.

Ji gūžtelėjo pečiais ir apsidairiusi klestelėjo ant vienos iš dviejų vienodų kėdžių, sustatytų greta masyvaus Tonio darbo stalo.

– Darbas yra mano gyvenimas. Pageidaučiau, kad taip ir liktų.

Tonis lėtai prisėdo ant kėdės priešais ją ir susimąstęs patrynė smakrą. Nors būtent tokio atsakymo ir tikėjosi, – net laukė, – vis tiek sunerimo. Neteisinga, kad tokiomis savybėmis pasižyminti, tokia protinga ir stipri moteris kaip Olivija visą gyvenimą nugyventų viena.

– Kiek tau metų?

Ji sumirksėjo, bet gana noriai atsakė:

– Dvidešimt šešeri. Tiesą sakant, mano penkmečio planas sudarytas tik praėjusiais metais. Sulaukusi trisdešimties tikiuosi būti sukūrusi rimtą verslą, turėti dar bent tris parduotuves.

Tonis numojo į tai ranka.

– Nepalieki vietos vyrui, vaikams ar kokiems kitiems asmeniniams tikslams.

Dabar jau Olivija susiraukė ir nepatikliai dėbtelėjo. Tonis suprato turįs truputį atleisti vadeles, palikti jai daugiau erdvės. Bėda ta, kad jis nebuvo kantrus. Kai ko nors įsigeisdavo, norėdavo gauti tuojau pat.

Šiuo metu norėjo vaiko.

Tonis pamėgino suimti Olivijos ranką, bet ji staigiai ją atitraukė, o paskui susigėdo tokio elgesio.

– Nesuprantu, kam tie asmeniniai klausimai. Maniau, kad esi patenkintas mūsų verslo reikalais…

– Daugiau nei patenkintas. Tavo verslas labai pelningas, o dvi atidarytos parduotuvės jau atnešė mano viešbučiams naudos. Nematau kliūčių atidaryti daugiau parduotuvių.

Olivija garsiai iškvėpė ir apdovanojo jį nuostabia šypsena.

– Ačiū. Savaime suprantama, tai ir tikėjausi išgirsti. Bet turiu prisipažinti, kad visais tais asmeniniais reikalais mane sutrikdei. Žinau, labai svarbu suprasti savo partnerius, įsitikinti, jog jie staiga nepakeis prioritetų ir neapleis verslo. Jeigu nerimavai dėl to, galiu užtikrinti…

– Norėčiau turėti vaiką.

Išgirdusi tokį pareiškimą, ištartą laiku, o gal ir ne visai, Olivija išsižiojo ir kilstelėjo antakius. Gražiosios lūpos, putlios ir minkštos, prasivėrė. Tonis matė liežuvį – rožinį, drėgną ir… Jos oda irgi buvo graži, o tai, aišku, pranašumas, kaip ir puiki sveikata bei neįtikėtinas sumanumas.

Olivija atsikrenkštė, tyliai nervingai susijuokė ir pratarė:

– Manyčiau, kad tai anatomiškai neįmanoma.

– Įmanoma, jei rasiu tinkamą moterį kūdikiui išnešioti.

Ji atsilošė į kėdės atkaltę, įsikibo ranktūrių ir vėl išsižiojo. Tą akimirką Tonis liepė sau nebežiopsoti į jos lūpas.

Beldimas į duris išgelbėjo jį nuo būtinybės dar ką nors sakyti. Tonis palaukė, kol padavėja išėjo, tyliai užvėrė paskui ją duris ir tik tada atsisukęs vėl pažvelgė Olivijai į akis. Ji vis dar atrodė apstulbusi.

– Kone girdžiu, kaip veikia tavo smegenys, Olivija, ir pirmiausia noriu patikinti, kad tai niekaip nesusiję su tavo verslu. Šiaip ar taip, turėsi trečiąją parduotuvę. Pirmadienį ryte pasirašysiu dokumentus ir pasirūpinsiu, kad kurjeris juos pristatytų.

Olivija dukart išsižiojo prieš išspausdama:

– Ačiū.

Tonis pripylė taurę sodos vandens ir padavė jai.

– Vis dėlto norėčiau su tavimi aptarti kai ką kita.

– Tiek jau supratau.

Jis šyptelėjo, išgirdęs sausą balso toną.

– Kaip sakiau, noriu vaiko. Turiu puikių darbuotojų, kurie jau gali tvarkyti kasdienius mano verslo reikalus, taigi man nebereikia skirti tam tiek daug laiko. Galiu kuo puikiausiai leisti sau auginti vaiką ir suteikti jam visas įmanomas privilegijas, bet ne tiek, kad jis išleptų ar nesuprastų darbo vertės. Labai rū pin siuosi, kad vaikutis augdamas perimtų tinkamas elgesio normas, tvirtus įsitikinimus ir…

Olivija pasilenkė į priekį ir palietė jo ranką. Prisilietimas Toniui patiko, pajuto jį visu kūnu iki pat pilvo ir iškart prakeikė save už tai, kad reaguoja taip, kaip yra sau uždraudęs. Laimei, Olivija, regis, nepastebėjo jį užklupusių bėdų.

– Nė neabejoju, kad būtum nuostabus tėvas, Toni.

Jos pagyrimas sušildė Tonį iki pat sielos gelmių.

– Ačiū.

– Nėra už ką. Bet kaip tai susiję su manimi?

Tonio žvilgsnis šoktelėjo nuo Olivijos pirštų, liečiančių jo ranką, prie veido.

– Na… noriu, kad tu būtum motina.

Jis tikėjosi kiek kitokios reakcijos. Olivija prisidengė burną grakščia ranka ir po ilgos bežadės pauzės pasigirdo kone isteriškas juokas. Tonis atsistojo, suėmė ją už dilbių ir kilstelėjo nuo kėdės.

– Olivija! Ar tau viskas gerai?

Ji papurtė galvą ir vėl sukikeno.

– Argi neaiškiai viską ką tik išdėsčiau? Argi nesakiau, kad verslas yra mano gyvenimas? Negaliu tekėti, ir jau tikrai ne už…

– Tekėti? Dieve šventas, aš nenoriu tavęs vesti! – Tonis akimirksniu susivokė, kaip bjauriai tai nuskambėjo, ir suskubo paaiškinti: – Man tik reikia, kad išnešiotum mano kūdikį. Kai pagimdysi, būsi laisva daryti ką nori. Pasirūpinsiu, kad persikraustytum gyventi bet kur, kur tik pasirinksi, tačiau, savaime suprantama, privalėsi persikraustyti. Noriu auginti savo vaiką be jokių trukdžių, be to, nė vienas iš mūsų nenorėtume skandalo. Pamaniau, kad šiaurės vakarai tavo tikslams labai tiktų.

– Tik nori, kad aš…

– Išnešiotum kūdikį. – Vis dar spausdamas Olivijos rankas, Tonis pajuto, kaip ji įsitempė, kaip suvirpėjo kūnas. Prisivertė ją paleisti. – Kaip pati sakei, man tai anatomiškai ne įmanoma, tiesa, aš ir netrokštu to iškęsti. Iš mintingasis Dievas žinojo, kad vyrai tokiems išbandymams netinkami. Ir nenoriu, kad pagalvotum, jog turiu… na, nederamų kėslų. Esama medicininių procedūrų, kurios garantuotų apvaisinimą mano sperma. Viskas būtų…

Olivija susverdėjusi atsitraukė, lyg jis būtų jai smogęs.

– Aš viską tuoj sumausiu, ar ne? – Tonis persibraukė ranka per plaukus ir gūžtelėjo pečiais. – Nori tikėk, nori – ne, bet pirmą kartą nepasitikiu savimi pateikdamas verslo pasiūlymą. Kaip tik apie tai ir kalbame. Apie verslo sandorį. – Jis laukė, bet Olivija toliau tylėjo išplėtusi akis, tad pridūrė: – Na? Galėtum viską truputį palengvinti, jei pasakytum… ką nors.

– Pasakyčiau. Jei turėčiau bent menkiausią supratimą, ką sakyti.

Tonis linktelėjo ir lėtai, giliai įkvėpė.

– Tau reikia laiko apgalvoti. Gal mudu vėl atsisėskime ir aš išvardysiu visas priežastis, dėl kurių pasirinkau tave, visas privilegijas, kurias gausi, jei pritarsi tam, kaip ketinu sutvarkyti teisinius reikalus, ir…

– Baisiai daug tų aptartinų dalykų, o jau tuoj vidurnaktis. Aš ir taip atidirbau visą dieną, rytoj ryte žadu apsilankyti biure. – Olivijos balsas dar drebėjo, bet ji visgi atsisėdo. Tonis su palengvėjimu atsikvėpė. Ji nepradėjo šaukti, kad prie jos seksualiai priekabiauja, nepuolė lauk pro duris. Ne, Olivija – tebūnie palaiminta – protinga moteris. Tai viena iš savybių, kurios ir patraukė Tonį prie jos.

– Pirmiausia tu man labai tinki, Olivija. Ne kaip žmona ar kokiems kitokiems asmeniniams santykiams, bet kaip genų donorė. Tavo protas mane kartais stulbina, ypač prisimenant tau nepalankias gyvenimo aplinkybės. Tai, kaip tu iškilai…

– Atsiprašau?

Tonis kilstelėjo antakius, be žodžių prašydamas paaiškinti, kodėl buvo nutrauktas.

– Iš kur, po galais, žinai apie nepalankias mano gyvenimo aplinkybes?

Oje! Iš užsispyrėliškai atkišto smakro Tonis suprato ją supykdęs. Greitai apgalvojo galimybę sumeluoti, bet taip pat greitai šią mintį ir atmetė. Kaip pats sakė, Olivija labai protinga.

– Pasidomėjau tavimi. Tik išklausyk mane ir suprasi, kodėl taip pasielgiau. – Tonis luktelėjo. Olivija tiesiog žvelgė į jį, tad jis pradėjo pasakoti apie savo atradimus: – Žinau, kad tavo tėvai gaudavo kuklias viduriniosios klasės pajamas. Jie žuvo per upės potvynį, kai tau tebuvo šešiolika. Žinau, kad koledže studijavai nepalengvintą kursą ir tuo pat metu dirbai, o viską, ką dabar turi, įgijai pasitelkusi protą, be menkiausios pagalbos iš šeimos ar draugų. Tiksliau, tikros šeimos net nėra ir, kiek man pavyko sužinoti, artimų draugų – taip pat.

Matydamas, kad Olivija toliau tyliai sėdi, jis tęsė. Ji atrodė tuo pačiu metu ir išdidi, ir pažeminta, Tonio balsas dar labiau pritilo, širdis daužyte daužėsi į šonkaulius.

– Niekada nebuvai užmezgusi ilgesnių santykių su vyru, tik verslo ryšius, padedančius pasiekti tikslus; gyveni kukliai, tyliai, nors aiškiai turi nemenką sumą taupomojoje sąskaitoje, ir laikaisi atokiai nuo žmonių. Dalyvauji tik su verslu susijusiuose renginiuose.

Olivija ilgai tylėjo. Tonis pajuto atgailą, paskui užplūdo ryžtas.

– Buvai labai kruopštus.

– Privalėjau įsitikinti, kad tu tiksi, Olivija. Pasistenk suprasti. Man nereikia moters, kuri pagimdžiusi nuspręstų, kad nori pasilikti vaiką, mane ar mus abu. Visa, ką apie tave sužinojau, įrodo, jog esi nesuinteresuota prie ko nors prisirišti nei dabar, nei artimiausioje ateityje. Aš tiesiog privalėjau rasti įrodymų, kad nenorėsi vaiko ar vyro. Juk nenori?

Ji pakreipė galvą ir įsmeigė akis į tolimąją kambario sieną.

– Teisingai. – Trūksmingai įkvėpusi Olivija vėl piktai pažvelgė į Tonį. – Bet taip pat nesu suinteresuota devyniais mėnesiais atsilikti. Nėštumas smarkiai sutrikdytų mano tvarkaraštį, ką jau kalbėti apie tai, kaip šitai atsilieptų reputacijai. Apie mane nuolatos plaktų liežuviais.

– Ne. Ne, jei aš pažadėčiau įgyvendinti tavąjį penkmečio tikslą per metus. Ne, jei pažadėčiau paramą, o tai užtikrintų, kad tavo verslo pradžia bus sėkmingesnė, nei kada būtum galėjusi tikėtis, net po penkerių metų. Ne, jei aš perkraustysiu tave tuojau pat arba pasirūpinsiu, kad gautum ilgas atostogas.

– Tu visa tai padarytum?

Olivijai sunkiai sekėsi tuo patikėti, bet Tonis neabejojo.

– Žinoma. Aš į tai žiūriu labai rimtai. Galiu sau leisti būti dosnus, be to, tikrai noriu vaiko. Dabar. Mano gimtadienis lapkričio 14-ąją. Truputį daugiau kaip po savaitės. Iki kito gimtadienio noriu laikyti glėbyje nuosavą vaiką. Tada man bus trisdešimt penkeri. – Jis sudvejojo. Atsiverdamas jautėsi pažeidžiamas, bet taip pat suprato, kad turi iki galo paaiškinti savo troškimą. – Trisdešimt penkeri – pati viršūnė. Jeigu turėsiu vaiką, tai turi įvykti dabar. Vis dar esu pakankamai jaunas, kad spėčiau paskui trimetį, ir pakankamai subrendęs, kad priimčiau išmintingus sprendimus dėl vaiko ateities. Jei lauksiu, net metus ar du, vaikui gimstant jau būsiu priartėjęs prie keturiasdešimties. Privalau galvoti toli į ateitį, apie tai, kaip mano amžius atsilieps vaikui paauglystėje, kai jam ar jai būsiu labiausiai reikalingas.

Olivija vėl atrodė labai nustebusi. Kai paklausė, balse nuskambėjo įtampa:

– Tu nerimauji dėl savo… biologinio laikrodžio?

Tonis suirzo dėl to, kaip ji tai pateikė, bet linktelėjo.

– Ko gero, galima ir taip pasakyti.

– Kodėl?

– Kas kodėl?

– Kodėl tu taip labai nori vaiko? Kodėl nenori tiesiog įsitaisyti žmonos ir daryti viską, kaip įprasta? Ir, svarbiausia, kodėl aš?

Ji su juo vis dar ginčijosi. Tonis nusprendė, kad tai geras ženklas, ir pasijuto tvirčiau. Jis įkalbės Oliviją. Juk, šiaip ar taip, būdamas vyras ir daugiau pasiekęs verslininkas turi pranašumą. Kai perėmė verslą, teko sudaryti ir sudėtingesnių sandorių nei šis.

Bet tiesa ir ta, kad Tonis sutiko vos keletą tokių kietų verslininkų kaip Olivija. Tai viena iš priežasčių, kodėl ją pasirinko, vienas iš daugelio dalykų, kuriais žavėjosi.

Jis atsirėmė alkūnėmis į kelius, pasilenkė į priekį ir atkakliai dėstė toliau:

– Noriu vaiko dabar, nes tiek mano jaunesnysis brolis, tiek jaunesnioji sesuo turi vaikų. Jei tiksliau, brolis visai neseniai susilaukė trečiojo vaiko – berniuko, ir aš supratau, kiek daug netenku, kiek daug neteksiu amžiams, jei nesiimsiu skubių veiksmų. Nesuprask klaidingai: man labai patinka būti dievinančiu dėde, turėti galimybę vaikus lepinti, kad jie šauktų ir šokinėtų aplink, kai tik pasirodau. Pajutusi vaiko meilę siela atsigauna, tai bene didžiausias komplimentas, kokio žmogus gali sulaukti.

Bet aš tiems vaikams neturiu jokios įtakos. Taip ir turi būti. Aš nesu jų tėvas, tik dėdė – tinkamas atnešti dovanų ir kartkartėmis duoti nesvarbų patarimą. Bet noriu būti tas, kuris augina, kuris palieka dalį savęs.

Olivija nusišypsojo.

– Pajutai savo mirtingumą?

– Ko gero. Bet ne tik tai. Į verslą orientuotas protas, sėkmingos įmonės sukūrimas ir kolegų pagarba – niekis, palyginti su vaiko auginimu. Mano brolis ir sesuo nusprendė per daug neįsitraukti į verslą, bet jie augina nuostabius, mylinčius, gražius vaikus. Ir tai daug didesnis laimėjimas nei manasis. Noriu daryti ką nors, kas yra tiek pat svarbu. – Tonis pažvelgė Olivijai į akis ir pridūrė: – Ir noriu, kad mane mylėtų taip kaip juos. Besąlygiškai, visiškai.

– Bet jokios žmonos?

– Tokie santykiai kaip mano brolio bei sesers ir jų sutuoktinių, kaip supratau, nelengvai sukuriami. – Toniui taip palengvėjo, kad Olivija jo neišjuokė, jog net nusišypsojo. Rodės, su ja kalbėtis kur kas paprasčiau, nei manė. Jis nė nesusimąstęs apnuogino sielą, to niekada nėra daręs su jokiu kitu žmogumi. – Atrodo, lyg jie su savo antrosiomis pusėmis būtų vienas žmogus. Jie viskuo dalijasi, vienas kitą palaiko ir kartu linksminasi. Linksminasi nuoširdžiai, be jokio sąžinės graužimo. Kartais atrodo, kad jie skaito vienas kito mintis – taip yra susigyvenę. Tai mane stulbina. Kartais net pavydžiu. Atrodo, kad susikurti tokius santykius neįtikėtina, bet juos pamatęs nebenorėčiau tenkintis prastesniais. Deja, neradau moters, kuri tiktų, ir, tiesą sakant, jau pavargau ieškoti. Dauguma moterų negali susitaikyti su tuo, kiek laiko skiriu verslui, nebent jos pačios yra verslininkės. Bet tokiu atveju dauguma jų yra taip įsitraukusios į darbą, taip siekia įsitvirtinti vyriškame verslo pasaulyje, kad neturės laiko nei man, nei tuo labiau vaikui.

Pastebėjęs, kaip Olivija krūptelėjo, jis suprato, jog ji bus priėmusi kritiką asmeniškai.

– Olivija. Nenoriu smerkti. Žinau, moterims viskas daug sudėtingiau nei vyrams, joms retai taikomos tos pačios taisyklės. Ir suprantu poreikį veržtis pirmyn. Dar visai neseniai buvau toks pat.

– Iki tavo verslas liovėsi reikalavęs tiek daug dėmesio.

– Teisingai. – Tonis nė neketino atsiprašinėti už tai, kad pasiekė tikslus. Užsitarnavo poilsį. – Žinai, sėkmė turi ir neigiamą pusę. Vis atrodo, kad moterys domisi ne manimi, o mano banko sąskaita.

Olivija išsižiojo.

– Nejau nenumanai, koks esi patrauklus? Kaip puikiai atrodai? – Ji mostelėjo ranka. – Koks esi… žavus? Patikėk, moterys lakstytų paskui tave, net jei neturėtum viešbučių tink lo.

Tonis atsilošė kėdėje ir sušnibždėjo:

– Ne tu.

Olivija atrodė taip, lyg norėtų nusikąsti liežuvį, bet Tonis nė neketino leisti jai atsiimti žodžių ar užpildyti pakibusią tylą. Staiga jis pasijuto esąs grobuonis, o Olivija – jo grobis. Juto nuo jos žodžių užplūstant energiją, atgaivinančią susidomėjimą, kurio labai ilgai nejautė. Tai suteikė jėgų, nors Tonis kaip įmanydamas stengėsi nekreipti dėmesio į jausmus ir susitelkti į tikslus. Olivijos komplimentai jo planui nebuvo būtini – bet jie suteikė pasitenkinimo.

Be galo susidomėjęs laukė, ką ji sakys toliau.

Olivijos akys nė nekryptelėjo šalin.

– Na, ne. Kaip sakiau, aš turiu kitų tikslų ir nesivaikau vyrų, kad ir kokie jie būtų patrauklūs.

Apgalvodamas jos žodžius Tonis prisimerkė ir nusišypsojo stebėdamas, kaip Olivija muistosi.

– Tai viena iš priežasčių, kodėl tave pasirinkau. Nė karto nepažvelgei į mane gundančiai.

Olivija vėl sumirksėjo.

– Nemanau…

– Žinai, apie ką aš. Nereikės jaudintis, kad priimsi pasiūlymą, norėdama paspęsti man spąstus, nes ne itin manęs trokšti. – Tonis luktelėjo, paskui pasitikslino: – Tiesa?

– A… tiesa.

– Bet tu tobulai tinki man. Jau sakiau, žaviuosi tavo protu. Žinau, kad mano dukteriai ar sūnui, gimusiam iš tokių tėvų kaip mudu, šiuo atžvilgiu nieko nepristigs. Dar tu turi nemažai sveikos nuovokos, tai irgi kelia susižavėjimą. Esi sveika kaip arklys. Patikrinau visus pastaruosius dvejus metus – nepraleidai nė vienos darbo dienos. Esi gero būdo, dosni – visi, kas tave pažįsta, taip sakė. Ir esi tinkamo kūno sudėjimo.

– Tinkamo kūno sudėjimo?

Olivijos balsas skambėjo taip, lyg ją kas smaugtų. Tonis nuleido akis į jos kojas.

– Patraukliai sudėta, – paaiškino jis ir kurį laiką nepakėlė akių. – Tavo kojos gražios, pečiai statūs, nugara tiesi. Esi stambių kaulų, ne pernelyg trapi, bet vis tiek labai moteriška. Nesi linkusi į antsvorį, bet gana… tvirta. Jei turėčiau dukterį, netektų nerimauti, kad bus labai smulkutė – bjauriuosi tokiomis moterimis. Ji labai gražiai atrodytų. Tu visada atrodai gražiai.

Aplenkęs mintis Tonio žvilgsnis nukrypo į Olivijos krūtis, kurias puikiai išryškino juoda trikotažinė suknelė. Jis išgirdo Oliviją sakant:

– Mano maža krūtinė.

Toniui kažkaip pavyko gūžtelėti pečiais, nors tą akimirką toli gražu nesijautė abejingas, paskui prisivertė pakelti akis į jos veidą. Olivijos akyse švietė iššūkis. Jis šyptelėjo iš tokio nediduko puikybės proveržio.

– Visai ne. Viskas… gerai. Be to, jei turėsiu sūnų, tai tikrai bus nesvarbu, o jei – dukterį, neteks jaudintis dėl paskui ją lakstančių jaunuolių, kol būsiu pasirengęs su tuo susidoroti.

Olivija blankiai šyptelėjo iš jo sąmojo ir nusuko akis šalin, lyg norėdama apgalvoti ką išgirdusi. Skrandį Toniui sutraukė nerimas. Ir dar kažkas. Velniškai juokinga, bet kuo ilgiau jis kalbėjosi su Olivija, tuo labiau ji jam patiko. Nesureagavo taip, kaip būtų sureagavusios dauguma moterų – nepradėjo apstulbusi svirduliuoti ir šaukti iš nepasitenkinimo. Neatrodė ir pernelyg įsižeidusi. Vis dėlto buvo kiek sutrikusi. Ir tarsi susimąstė.

Nors ir nenoromis, Tonis pratarė:

– Gal pagalvok apie tai? Paskirk tam savaitgalį ir susisiek su manimi pirmadienį. Jei sutiksi, galėsime paskambinti gydytojui, su kuriuo kalbėjausi, ir viskuo pasirūpinti gerokai prieš mano gimtadienį.

Olivija krūptelėjo.

– Sakei, klinikinė procedūra?

– Taip. – Tonis skubėjo ją nuraminti: – Bet, kaip supratau, ji nebaisi. Aš pristatysiu spermos…

Vienas plonas antakis kryptelėjo.

– Pristatysi spermos?

– Taip. – Tonio veidas nukaito. Jautėsi kvailai.

– Ir kaip tiksliai tu tai padarysi?

– Nesvarbu, – pro dantis iškošė Tonis. Olivija susijuokė. Jis nebuvo pastebėjęs jos humoro jausmo; verslo susitikimuose Olivija paprastai demonstruodavo tik ryžtą siekti tikslų. Išgirdus jos juoką, Tonį lyžtelėjo šiluma. Jis suirzęs pašnairavo į Oliviją ir tęsė: – Aš pristatysiu spermos ir jie… na, ko gero, tai labai panašu į apsilankymą pas ginekologą. Tik, užuot atlikę įprastą procedūrą, dirbtinai įsodins mano spermą, – tai vadinama apvaisinimu, – o paskui lauksime ir žiūrėsime, ar pavyko.