Читать книгу Viliojantis iššūkis - Lori Foster - Страница 3

Timpčiodama mini sijonėlio palanką žemyn, Džosė Džekson įėjo į triukšmingą patalpą. Prieblandoje pro melsvai pilkus cigarečių dūmų debesis buvo sunku įžiūrėti, kas sėdi baro gale. Pagaliau pastebėjo vyrą, kaip sutarta, įsitaisiusį nugara į ją ant paskutinės baro kėdės.

„Įžūli, – tarė sau, bandydama įsijausti į vaidmenį. – Drąsi, seksuali, pasitikinti savimi." Ji mirtinai išgąsdins tą vargšą vyruką, ir jis iš karto pasipustys padus.

Džosė specialiai parinko visuomet sausakimšą, judrią vienišų žmonių susitikimo vietą tikėdamasi, kad viskas tuo ir pasibaigs. Tačiau jis nustebino ją, sutikdamas čionai ateiti. Na, bent sesuo sakė, kad jis sutiko. Tačiau sesuo taip pat minėjo, kad jis jai „idealiai" tiks, o tai reiškia, kad Džosei jis tikriausiai net labai nepatiks. Siuzana apibūdino jį kaip patikimą. Subrendusį. Susitvarkiusį gyvenimą.

Džosei jau buvo įgrisę sesers rengiami pasimatymai su nepažįstamaisiais, tačiau dar labiau ji bodėjosi vyrais, kurie, Siuzanos nuomone, turėjo jai tikti: manieringi, nuobodūs ir per daug besirūpinantys aplinkinių nuomone apie save. Vyrai, kuriems nė motais romantika ar jaudulys. Jie tik norėjo susirasti į save panašią moterį, kurią galėtų vesti ir toliau nuobodžiai gyventi.

Jai jau dvidešimt penkeri. Beveik visą gyvenimą Džosė dirbo, norėdama įgyvendinti užsibrėžtus tikslus ir įtikti seseriai. Ką gi, pagrindinį tikslą pasiekė, dabar gali skirti laiko kitiems dalykams. Pavyzdžiui, laisvalaikiui. Ji nusipelnė pagaliau atsipalaiduoti ir pasilinksminti. Galbūt Bobas Morisonas nori turėti mielą šeimyną ir gražų namelį jaukioje aplinkoje. Tačiau Džosė Džekson turi kitų planų. Jei susitikimo vieta jo dar neatbaidė, vos pažvelgęs į ją, jis tikrai apsigalvos.

Džosė lėtai artinosi prie jo. Kažkas tyliai už nugaros švilptelėjo ir ji pajuto, kaip nukaito skruostai. Tada kažkas drąsiai plekštelėjo jai per užpakalį, ir Džosė apsisukusi vos neišbėgo lauk. Tačiau įstengė rūsčiai žvilgtelėti į priekabiautoją ir vos išsilaikė ant aštuonių centimetrų aukštakulnių. Nemažas žygdarbis, ypač žinant, kad paprastai ji avi tvirtus batus guminiais padais. „Viskas bus gerai, – nuramino save, – viskas…"

Vyriškis atsisuko į ją ir minčių gija staiga nutrūko.

Jergutėliau. Jai užgniaužė kvapą, visa apmirė stebeilydamasi į jį. „Ką gi. Tikrai neatrodo nuobodus, panele Džose, tik jau ne su tais gražiai aptemptais džinsais ir juodais teniso marškinėliais. Negali būti, kad tai jis." Nors kartą nepažįstamasis atrodė per daug… tinkamas, per daug vyriškas, patrauklus ir seksualus. Tikrai seksualus. Nejaugi likimas iš jos tyčiojasi, atsiųsdamas tokį žavingą vyrą. O gal?

Džosė prisivertė žengti dar vieną netvirtą žingsnį, nors ją labai varžė siauras mini sijonėlis ir bateliai absurdiškai aukšta pakulne.

– Bobas? Bobas Morisonas?

Jo tamsios akys buvo beveik juodos, kaip ir blizgantys tiesūs plaukai, netvarkingai, tačiau žaviai sukritę ant kaktos. Jis lėtai, atidžiai nužvelgė beveik nepridengtas kojas, akimirką sustojo prie liemens, tada taip įsistebeilijo į krūtinę, kad Džozė beveik pasijuto liečiama. Galiausiai žvilgsnis nukrypo į veidą. Tada vyras giliai įkvėpė: regis, buvo apstulbęs taip pat kaip ir ji. Džosė laukė, kol jis prabils ar ką nors padarys, patvirtindamas prielaidą, kad nėra toks, kokio ji norėtų, kad jis – dar vienas tipiškas Siuzanos pasiūlytas vyriškis, turintis įpratinti ją prie ramaus šeimyniško gyvenimo.

Tačiau jis atsistojo, gerokai už ją aukštesnis, metro aštuoniasdešimt trijų centimetrų vyras, ir nusišypsojo. „Tokia šypsena gali pražudyti", – pagalvojo ji. Širdis tankiau suplakė. Vyriškis tiesiog tryško žavesiu ir šiluma, neatrodė nė trupučio sunerimęs, pasipūtęs ar nuobodus. Tiesą pasakius, jinai suvirpėjo. Ir tikrai ne iš nusivylimo.

Jis ištiesė delną – didelį delną, kuriame pradingo jos ranka, ir, regis, paženklino ją savo jėga ir kaitra. Balsu, nuo kurio moterims tikriausiai kyla įvairiausių fantazijų, tarė:

– Aš… Bobas. Labai malonu susipažinti, Džose.

Paprastai jis nemeluodavo.

Nikas Harisas pasižiūrėjo į priešais stovinčią dailią merginą ir atleido sau. Meluoti buvo būtina, tiesiog privaloma, nes susidūrė su pačia žavingiausia, seksualiausia moterimi, kokią tik galima įsivaizduoti, – ji stovėjo taip arti, tačiau ne jam skirta. Geriau jau šimtą kartų pameluos, padarys bet ką, kad tik ji neišeitų. Bobui, žinoma, nelabai patiktų, jei kas nors apsimestų juo, tačiau jo draugas neturėjo jokio noro su ja susipažinti. Bobą labiau domino jos sesuo, griežta moteris, suorganizavusi šį susitikimą. Nikas nesuprato, ką Bobas įžvelgė Siuzanoje Džekson, tačiau dabar labai tuo džiaugėsi. Tai dėl Bobo silpnybės moterims Nikas sėdėjo čia šeštadienio vakarą, pasirengęs atsiprašyti už savo draugą ir partnerį.

Kaip gerai, kad sutiko Bobui pagelbėti. Priešingu atveju nebūtų su ja susipažinęs, o dėl Džosės tikrai vertėjo praleisti amerikietiškojo futbolo varžybas, į kurias iš anksto buvo nusipirkęs bilietą. Dėl jos galima ir visai sporto atsisakyti.

Ji atrodė nustebusi kaip ir jis, stovėjo išpūtusi žalias akis, vos pravėrusi burną. Putlios lūpos buvo nudažytos ryškiai raudonai ir matėsi rausvas liežuvis. Po galais, kiek visokių dalykų jis galėtų padaryti su tuo liežuviu…

Nors ir pavėluotai, prisiminė mandagų elgesį:

– Gal norėtum prisėsti?

Paprastai jis būdavo tikras džentelmenas, supratingas, blaiviai mąstantis, o retkarčiais, jei prireikdavo, mokėjo būti netgi ypač žavus. Tačiau dabar stovėjo netekęs žado. Viskas dar pablogėjo, kai ji atmetė ilgus šilkinius rudus plaukus, gūžtelėjo ir užkėlė dailų užpakaliuką ant baro kėdės šalimais. Jis dar kelias akimirkas lyg apkerėtas žiūrėjo į šią jos kūno dalį, kol galiausiai įstengė atplėšti žvilgsnį. Jos trumpas juodas sijonėlis užkilo dar aukščiau, atidengdamas grakščias šlaunis. Švystelėjusi aukštakulniu bateliu apauta pėda, ji užsimetė koją ant kojos. Nikas sunkiai nurijo seiles – net pats išgirdo, ir paliepė sau tučtuojau susitvardyti. Nenorėjo, kad Džosė pamatytų, kokį įspūdį jam padarė.

– Gersi ko nors?

Ji dvejojo (Nikas beveik matė, kaip ji svarsto), o paskui papurtė galvą. Jausmingos žalios akys erzindamos, flirtuodamos nukrypo į jį, ir Nikas pajuto, kaip ėmė trūkčioti raumenys.

– Darau daugybę dalykų, tačiau gėrimas nėra vienas jų.

Prireikė akimirkos, kol jis atsigavo nuo jos žvilgsnio ir neįprastų žodžių. Tikėjosi teisingai supratęs jų reikšmę:

– O? Dėl religinių įsitikinimų? Dietos?

Ji šyptelėjo ir nuleido ilgas blakstienas.

– Man tiesiog patinka, kai galiu save kontroliuoti. Noriu visada žinoti, ką, kaip ir su kuo darau. Alkoholis dažniausiai viską tik supainioja.

Džosei kalbant raudonis nudažė skruostus, kaklą ir tarpelį tarp krūtų, boluojantį pro gilią iškirptę. Tarsi mažytės puošmenos čia buvo išsibarsčiusios švelnios strazdanėlės, ir Nikas svarstė, ar jų yra ir žemiau. Buvo girdėjęs įvairių dalykų apie rudaplaukes, tačiau visada manė, kad tai tik fantazijos ir nieko daugiau. Dabar teko pakeisti nuomonę. Atrodė, kad ši rudaplaukė su kiekvienu įkvėpimu spinduliuoja vis didesniu geidulingumu. Vien į ją žiūrint darėsi taip karšta, tarsi būtų sukramtęs aitrųjį pipirą.

Turės paveržti iš Džosės galimybę kontroliuoti, nepaisant jos nuostatų, jei pats norės išgyventi. Nikas niekada jokiai moteriai nebuvo leidęs savęs valdyti. Nuo tada, kai dar buvo paauglys, ir jo gyvenimo vadžias į savo rankas bandė perimti pamotė. Taigi ir dabar neleis šiai mažai panelytei, kad ir kokia patraukli būtų, jam įsakinėti. Net jeigu tai pradėtų patikti.

Džosė trumpam buvo atėmusi jam žadą, tačiau dabar Nikui pasidarė lengviau žiūrėti į ją, uosti muskusinį kvapą ir klausytis kimaus, tylaus balso. Ji droviai tebežvilgčiojo į jį, tarsi gėdydamasi, nors išvaizda sakė ką kita. O galbūt Džosė susidomėjo juo, kaip jis ja? Būtų labai paranku. Bent žinotų, kad skęsta ne vienas.

Nikas užsakė dvi taures kokakolos, tada lėtai, duodamas laiko atsitraukti, uždėjo delną ant Džosės rankos, gulinčios ant baro. Jos akys vėl išsiplėtė, tačiau ji neatšlijo. Rankutė buvo liauna ir gležna. Pirštai vėsūs. Nikas svarstė, ar jai šalta, nes ką tik atėjo iš lauko, ar paprasčiausiai jaudinasi. Tačiau neatrodė, kad Džosė būtų dėl ko nors sunerimusi.

– Nesitikėjau, kad taip atrodysi. – Žinodamas, kokios moterys patinka Bobui, Nikas manė, kad susitiks su konservatyvia dorovės sergėtoja, panašia į šios merginos seserį Siuzaną. Ta moteris vien žvilgsniu gali sustingdyti vyrą. Ji taip ir bandė padaryti, kai pirmą kartą atėjo tartis su juo ir Bobu dėl reklaminės kampanijos. Jai jis iš karto nepatiko, tarsi akimirksniu būtų pažinusi mergišių. Taigi Nikas paliko ją Bobui. O kai pasimatymas buvo suorganizuotas, manė, kad sutiks tokią pat šaltą, blankią ir greitą kritikuoti moterį. Tikėjosi pamatyti pilkus plaukus ir neišraiškingas šviesiai rudas akis. Santūrias, atsargias manieras.

Tačiau Džosė Džekson buvo visiškai nepanaši į seserį. Kaip gerai, kad Bobas neatėjo. Dar būtų gavęs širdies smūgį stengdamasis nuo jos pabėgti.

Ši mintis sukėlė Nikui šypseną.

– Šypsaisi, nes išvydai tai, ko nesitikėjai?

Pajutęs jos sutrikimą jis sukikeno.

– Šį kartą taip. Tačiau esi labai malonus netikėtumas.

Smulkūs balti dantys pranyko už putlių lūpų. Jis norėjo, kad jos prisiliestų prie jo lūpų. Norėjo, kad jos…

– Tu taip pat ne toks, kokio tikėjausi. Paprastai sesė bando mane supažindinti su rimtais, nuobodžiais tipais, dėvinčiais trijų dalių kostiumus. Tokie visada kupini įsipareigojimų, rūpinasi savo verslu ir aplinkinių nuomone. – Ji drąsiai, įžūliai įsmeigė į jį akis. – Juk tu ne toks, tiesa?

Nikas užgniaužė kylantį juoką. Jis matė, kad ji įsivaizduoja besišaipanti iš jo. Tačiau šią akimirką įsipareigojimai ir verslas jam rūpėjo mažiausiai. Velniškai vylėsi, kad ji nesitiki, jog jam rūpi kitų nuomonė. Niekada nerūpėjo.

Bobui – taip, bet jis ne Bobas.

– Nuobodžiu manęs dar niekas nebuvo apšaukęs.

Tai buvo tikra tiesa, nes Bobas dažniausiai skųsdavosi, kad Nikui trūksta rimtumo. Geriau pagalvojus, galbūt Džosės sesei ir nepatiko jo paprastas, nerūpestingas elgesys, kai jie pirmą kartą susitiko. Nikui tai nerūpėjo. Formalumai ir taisyklių laikymasis – jo pamotės stiprioji vieta, todėl jis, žinoma, tuo bjaurėjosi. Svarbiausia, kad jų verslas klestėtų, tačiau tai neturi tapti gyvenimo taisykle. Akivaizdu, Džosė su tuo sutinka, nors, atrodo nustebinta jo atsakymo. Įdomu.

Nenorėdamas laukti nė minutės, kol galės apkabinti, Nikas atsistojo ir pakėlė ją.

– Pašokime.

Džosė sutriko. Jos kojos tapo tarsi medinės, o veidas persikreipė iš nuostabos. Pamėgino išlaisvinti ranką, tačiau jis tvirtai ją laikė.

– Kas ne taip? Tu ir nešoki?

– Ir?

– Kaip ir negeri? – paklausė Nikas ir švelniai patrynė nykščiu jos delną tikėdamasis nuraminti. Nenorėjo, kad Džosė paspruktų. Tačiau jei ji greitai neatsidurs jo glėbyje, jis sprogs nuo jausmų antplūdžio. Dar niekas iki šiol nebuvo taip pribloškęs, tačiau, po galais, kaip jam tai patinka!

– Šoku, – atsakė ji ir pažvelgė į savo kojas. – Bet tik ne su tokiais bateliais.

Jis taip pat pasižiūrėjo žemyn. Gražios nedidelės pėdos, grakščiai išlinkusios nuo aukštakulnių. Truktelėjęs ją arčiau Nikas tarė:

– Neleisiu tau suklupti. – Tada tyliau pridūrė: – Pažadu.

Vedama į šokių aikštelę Džosė atgavo žadą, tačiau nepuolė prieštarauti. Salėje sukosi daugybė porų, kartais kliūdamos viena už kitos. Jis pasinaudojo proga stipriau ją priglausti, jausti nuo šlaunų iki krūtinės. Viena ranka tvirtai apkabino liemenį, kitą plačiai laikė ant nugaros. Ji buvo nuostabi, šilta ir švelni. Nikas netikėtai pajuto prasidedančią erekciją. Jo šlaunys įsitempė, pulsas padažnėjo.

Net ir su aukštakulniais Džosė buvo nedidukė. Nikas smakru lietė jos viršugalvį ir jautė švelnius, šilkinius plaukus, pasklidusius ant pečių ir krūtinės. Pagalvojęs, kaip jie glostytų jo nuogą krūtinę ir pilvą, Nikas sukando dantis, bandydamas nuslopinti kylančią aistrą. Tiesiog juokinga, kad Džosė taip stipriai jį traukia. Tarsi slaptos svajonės įgavo pavidalą ir dabar stovėjo prieš jį. Puikiau sudėtos moters – nuo ilgų blakstienų ir strazdanėlių iki dailių kojų – jis net negalėjo įsivaizduoti. Jos balsas pats seksualiausias, o nuraudimas – pats patraukliausias.

Viskuo kalti tie iškaitę skruostai, tarsi nekaltybė susilietų su karštu, kūnišku erotizmu. Prakeikimas.

Nikas spustelėjo ją per liemenį ir stipriau prisitraukė. Nedidelės pilnos Džosės krūtys įsirėmė į šonkaulius, lieknos šlaunys prigludo prie kojų. Per trankią muziką Nikas vos išgirdo, kaip Džosė tyliai atsiduso. Negalėjo nepajusti, kaip atsipalaidavo jos kūnas.

Lūpomis prisilietė prie Džosės ausies ir giliai įkvėpė, mėgaudamasis saldžiu jos aromatu.

– Štai taip. Atsipalaiduok. Laikau tave.

Jis tikrai ją laikys. Bent jau kol kas.

Nikas svarstė, ką reikės pasakyti Bobui ir jos seseriai. Be jokios abejonės, Siuzana Džekson neapsidžiaugs sužinojusi, kas nutiko. Ji atvirai parodė, kad jo nemėgsta ir juo nepasitiki. Jie kalbėjosi vos penkiolika minučių. Nikas pasinaudojo visu žavesiu tikėdamasis, kad ji bent kiek sušvelnės, tačiau Siuzana iš karto pareiškė savo nuomonę apie jį. Žinoma, jis gal kiek ir persistengė norėdamas pakerėti, tačiau tokios moterys kaip Siuzana – įžeidžios, tvirtai įsikibusios savo pažiūrų ir įžūlios – visuomet erzino. Jos priminė pamotę, labiausiai iš visų moterų mėgusią įsakinėti ir valdyti kitus.

Kada geriausia pasakyti jai, kas jis iš tikrųjų? Bobas tvirtino, kad Džosė bus sugniuždyta, jei jis atsisakys su ja susitikti, kad ji iš tų merginų, kurios negali pačios savimi pasirūpinti. Taigi jos sesuo turi surasti jai draugų, nes pati yra per daug drovi, be to, visą dėmesį skiria karjerai. Tačiau mergina, taip švelniai judanti šalia, abiem nekreipiant jokio dėmesio į muzikos ritmą, visai nepanaši į užguitą ar į tokią, kuri būtų pasinėrusi į profesinę veiklą.

Gali būti, kad Bobas panorės paskirti kitą pasimatymą, kai tik sužinos, ką praleido, pamiršęs savo juokingus moterims keliamus reikalavimus ir pradinį susižavėjimą Siuzana. Žinoma, dabar Nikas tikrai neleis, kad taip atsitiktų. Aplinkybės lėmė, kad jis pirmas sutiko Džosę. Sakoma, tas, kas rado, to ir bus. O Bobas gali toliau domėtis Džosės priešingybe Siuzana, jei jau ieško žmonos. Kodėl Bobas pasiryžęs siekti nuobodžios, mažytės būsimos namų šeimininkės, Nikui visiškai neaišku. Ypač, kai dar tiek laisvų štai tokių moterų.

Įspraudus pėdą tarp jos kojų, Nikui pavyko tvirčiau prisiglausti. Džosė apstulbusi atšlijo, tada pritariamai sumurmėjo. Juto neįtikėtiną jos šilumą, jaudinamą kojų trynimąsi šokant. Nuo sukilusių emocijų ir pojūčių kūnu perbėgo virpulys. Truputį pasilenkęs ir lėtai pasisukęs pasiekė, kad Džosė apskėstų jo šlaunį. Ji lengvai aiktelėjo, krūtinė pakilo ir vėl nusileido, o rankos tvirčiau įsikibo į jo marškinius. Taip jautriai sureagavo, pamanė Nikas ir pajuto, kaip smarkiai ėmė plakti jo širdis.

– Džiaugiuosi, kad šį vakarą atėjau. – Nuo susijaudinimo žemu ir dusliu balsu pasakė Nikas. Bet iš tikrųjų jis norėjo, kad ji sužinotų, koks dėkingas Bobui, nusprendusiam čia nepasirodyti.

Akivaizdu, kad kils painiava, todėl norėjo, kad Džosė teisingai suprastų jo motyvus.

Nuo jos šypsenos jam suvirpėjo širdis.

– Žinai, maniau, kad pasibjaurėsi šia vieta.

Jis apsidairė aplink, nors ir nelabai patiko šis dūzgiantis, perpildytas baras, tačiau nekėlė ir siaubo. Įsikūrusi prie pat upės, su restoranu apačioje ir šokių sale bei baru viršuje, tai buvo populiari, daugelio mėgstama susitikimų vieta.

– Kodėl?

Abu turėjo šaukti, kad vienas kitą girdėtų, todėl Nikas pradėjo po truputį judėti link nuošalesnės kertės, toliau nuo kitų šokėjų ir aplink tvyrančio šurmulio. Norėjo su ja kalbėtis, sužinoti apie ją viską, suprasti, iš kur atsirado toks stulbinamos išvaizdos ir drovios šypsenos kontrastas. Norėjo jos paragauti, skanauti ilgai ir godžiai.

– Iš to, ką sesuo papasakojo apie tave, supratau, kad būsi truputį… lėtas.

Bobas lėtas. Po galais, Bobas beveik miręs, toks jis lėtas ir nerangus. Jis ir yra Bobas. Nikas atsargiai paklausė:

– Ką dar tavo sesuo sakė apie… mane?

– Kad tu patikimas.

Jie atsidūrė šokių aikštelės pakrašty ir jis prunkštelėjo.

– Patikimas? Skamba taip, tarsi būčiau koks skalikas.

Išgirdęs švelnų juoką jis persigalvojo. Vietoj nuošalesnės kertelės šokių salėje, nulydėjo ją balkono durų link. Buvo ankstyvas rugsėjis ir gana vėsu. Nuo upės pūtė drėgnas vėjelis, atbaidęs kitų šokėjų norą įkvėpti gaivaus nakties oro. Išėjus į balkoną, Nikas ją paleido, ir Džosė apglėbė save rankomis, kad nesušaltų.

Žemiau žybsėjo automobilių, išvažiuojančių iš stovėjimo aikštelės ir sukančių į siauras aplinkines gatveles, šviesos. Iš tolumos atsklido katerio sirenos, keletas žmonių stoviniavo laukdami įeiti ar išeiti iš restorano. Jų balsus beveik užgožė muzika. Nikas pasisuko veidu į Džosę. Jos akys žibėjo tamsoje, rudus plaukus lengvai draikė vėjelis. Ištiesęs ranką jis sugavo ilgą garbaną ir švelniai patrynė tarp pirštų.

– Nusivylei, kad neatrodau patikimas?

– O nesi?

– Ne.

Jis turėjo būti bent kiek su ja sąžiningas, savo požiūrio į gyvenimą niekad neslėpė nuo jokios moters. Netgi nuo tos, kurios troško taip karštai kaip šios.

– Esu nepavojingas. Gali manimi tikėti ir nebijoti. – Džosė šyptelėjo. Jis švelniai traukė plaukų sruogą, kol mergina priartėjo. Tada paleido garbaną ir pažvelgė į naktinį dangų viršum jos galvos. – Esu geras vyrukas. Nepavojingas. Bet ne toks, kuriuo galėtum visiškai pasikliauti, Džose.

Kilstelėjusi ranką ji nusibraukė plaukus nuo skruosto ir įsižiūrėjo į jį.

– Ar tu linksmas?

Pagundos įsikūnijimas stovėjo tamsoje ir didelėmis akimis žiūrėjo į jį. Ji buvo arti. Nikas palietė skruostą, pajuto, kokia švelni ir šilta oda.

– Nori, kad būčiau linksmas?

Džosė atsitraukė, perėjo per balkoną ir nusisukusi atsirėmė į turėklus. Užsimerkusi atsilošė, atmetė galvą, kad plaukus kedentų vėjas. Atsukusi veidą į mėnulį tarė:

– Taip. Manau, nusipelniau šiek tiek prasiblaškyti. Noriu daryti tai, ko dar nesu dariusi, ir pamatyti tai, ko nesu mačiusi. Noriu atidėti šalin darbus ir nors truputį pasidžiaugti gyvenimu.

Jis žiūrėjo į stovinčią Džosę, standžiu si jonėliu aptemtus sėdmenis, kojas, apautas tokiais aukštakulniais, kad ji buvo priversta stovėti ant pirštų galiukų, į vėjyje besiplaikstančius plaukus… ir neatsispyrė. Priėjo taip arti, kad kojomis apsivijo Džosės kojas ir prisispaudė prie apvalių jos sėdmenų. Ji pajus jo erekciją, bet tai nesvarbu.

Lengvai spustelėjęs pajuto jos išgąstį, nuostabą ir susidomėjimą.

Pasilenkęs pabučiavo Džosės kaklą, ausį. Švelniai, tyliai sušnabždėjo:

– Galiu parodyti tau daugybę būdų, kaip patirti džiaugsmą, Džose.

Vieną sekundės dalį manė, kad ji atšlis, ir jau ėmė krimstis. Tačiau Džosė priglaudė viršugalvį prie jo krūtinės ir pasuko taip, kad jo lūpos lengviau pasiektų kaklą. Jis ragavo jos odos šilumos, lietė ją liežuviu, ir nuo drėgnų bučinių jos kūnas virpėjo. Nuleido ranką ant jos pilvo ir ėmė švelniai glamonėti. Jo širdis daužėsi it pašėlusi, malonus jaudulys sukosi verpetais, kilo ir putojo.

– Taip.

Žodis virto dejone ir Nikas užsimerkė abejodamas, ar gerai išgirdo.

– Džose?

Ji apsisuko tvirtame glėbyje, nugara prisispaudė prie turėklų. Atstumo neliko. Baikščiai, neužtikrintai šyptelėjo ir tarė:

– Gerai. Parodyk.

Nikas dar labiau susijaudino. Jau dabar kūnas pulsavo geismu. Lėtai, įsmeigęs į ją akis, palinko, leisdamas maloniai nuojautai dar labiau sustiprėti. Išgirdęs skubrų, trūkčiojantį Džosės kvėpavimą, suprato, kad ji įsiaudrinusi taip pat kaip ir jis. Pabučiavo švelnias lūpas. Ji atsakė tylia dejone ir apsivijo rankomis tvirtus pečius.

Lūpų blizgis kvepėjo vyšniomis. Jis lėtai jį nulaižė, gardžiuodamasis kiekvienu jos įkvėpimu ir atodūsiu. Džosė mėgino jį pabučiuoti, tačiau jis įsiurbė apatinę lūpą ir švelniai krimstelėjo. Džosei net ėmė sopėti putlias, prisirpusias lūpas nuo troškimo, kad jas pabučiuotų.

Jų liežuviai susilietė. Nikas įsisiurbė į lūpas, negalėdamas daugiau atsispirti. Ji buvo tokia karšta, tokia saldi.

Dar po trisdešimties sekundžių neįtikėtino bučiavimo jis suprato, kad Džosė visai nepatyrusi.

Ji neatsakė į jo bučinius ir prisilietimus. Tiesiog priėmė juos, stovėdama įsitvėrusi jį, o aplink ją verpetais sukosi nuostaba ir lūkesčiai. Jis vedė, tačiau ji, nors ir mielai sutinkanti, nesekė paskui. Tiesą pasakius, atrodė, kad nežino kaip.

Sudejavęs Nikas atsitraukė. Įdėmiai pasižiūrėjo į ją. Pažvelgė į jos kūną, tokį patrauklų, vos pridengtą trumpu, siauru sijonėliu ir palaidine gilia iškirpte, jos plaukus, išsitaršiusius ir laisvai krintančius ant pečių, šypseną, drovią ir kartu viliojančią. Ką viliojančią? Širdis, rodės, tuoj iššoks iš krūtinės. Nusivylęs tyliai nusikeikė.

Džosė Džekson – apgavikė. Nepaisant stulbinamos išvaizdos, gundomų žodžių ir gestų, ji iš tikrųjų labiau tiktų Bobui. Tačiau nuo šios minties Niką net supykino. Sau prisiekė, kad Bobas jos niekada nepalies. Jis neleis.

Nikas pažinojo moteris. Pradėjo jas tyrinėti vos sulaukęs paauglystės. Suprato, kuo geros, kokį švelnumą ir malonumą gali suteikti. O iš savo motinos ir pamotės patyrė, koks blogis gali jose slypėti, žinojo, kaip jos moka manipuliuoti ir apsimetinėti.

Ši meilutė kažką rezga. Vis dėlto Nikas dar niekada nebuvo atsisakęs priimti iššūkį – ypač tokį viliojantį. Nutaisęs šypseną jis paglostė jos skruostą ir smilkinį.

– Mieloji, abu žinome, ko norime, tai gal eikime iš čia ir susiraskime ramią vietelę?

Jis laukė, kad ji atsisakys, nepasiduos provokuojama. Tada turės viską paaiškinti. Paskui ir jis prisipažins. Abu galės pradėti nuo pradžių, skirs daugiau laiko vienas kitam pažinti. Akimirką tikrai atrodė, kad ji atsisakys.

Tačiau Džosė išmušė jį iš vėžių, linktelėjusi galva ir tyliai, nedrąsiai sušnibždėjusi:

– Rodyk kelią.

O, taip. Jis tikrai parodys kelią. Tiesiai į beprotybę. Nikas nemėgo skubinti moterų gultis į lovą, tik jau ne praėjus vos kelioms minutėms po pažinties. Jis – ne kvailys. Vis dėlto paėmė ištiestą ranką ir pasuko išėjimo link. Su kiekvienu žingsniu per kūną nuvilnydavo nauja jaudulio banga.

Jaudulys ir įsitikinimas, kad netrukus padarys didžiulę taktinę klaidą, dėl kurios vėliau labai gailėsis, niekaip neįstengė jo sustabdyti.