Читать книгу Aukštuomenės skandalas - Louise Allen - Страница 1

Londonas, 1814 m. liepos 3 d.

Laikrodis su permatomu vidiniu mechanizmu ant židinio išmušė keturias. Nebėra prasmės gultis. Be to, jis jautėsi apsvaigęs, nors ir nebuvo tiek girtas, kad užmigtų ir nebesuktų galvos, kas paakino sukurpti šį beprotišką planą. Dar blogiau – kas jį apsėdo, kad viską suplanavo iki paskutinės smulkmenos, ir dabar atšaukęs sumanymą savo tarnų, finansų patarėjų, turto valdytojų ir savo paties visuomeninį gyvenimą apverstų aukštyn kojomis, negana to, pasirodytų nežinąs, ko norintis.

– O iš tikrųjų ir nežinau, – pranešė Risas Denhemas rausvai gelsvo kailio katinui apdraskytomis ausimis, kuris dėbčiojo nuo tako į jį su tokia panieka ir taip iš aukšto, kaip moka tik katės arba našlaujančios hercogienės. – Tai yra nežinau, ko noriu. Visuomet žinodavau, tik ne šį kartą.

Virtuvės peliautojo pasirodymas grafo kambariuose, ką ir kalbėti apie jo kabinetą, buvo negirdėtas dalykas.

Namiškiai turbūt jau kyla ir rūpindamiesi artėjančiu šeimininko išvykimu į Europą nepastebėjo paliktų pravertų durų ties tarnų laiptais.

– Iš pradžių planas atrodė neblogas, – susimąstęs pratarė Risas. Žvakės šviesoje švytėjo taurės dugne teliūskuojantis šlakas brendžio. Risas įsipylė dar ir vienu mauku išlenkė. – Aš girtas. Toks girtas nebuvau jau daugelį metų. – Nuo tada, kai pabudęs vieną rytą suprato, kad gėrimu niekad neištrins nenusisekusių vestuvių dienos, neatkurs tikėjimo draugyste ir romantiškos meilės iliuzija.

Katinas nukreipė dėmesį į lėkštę su šaltos jautienos, sūrio ir duonos likučiais, kuri buvo palikta prie grafinų.

– O tu liaukis laižęsis. – Risas ištiesė ranką prie maisto. – Man reikia pasistiprinti labiau negu tau. Po trijų valandų turiu būti daugmaž blaivus. – Netgi apsiniaukusiu protu suvokė, kad tai neįmanoma.

– Pripažink, aš nusipelniau atostogų. Ūkis tvarkingas, finansai kažin ar galėtų būti geresni, mirštu iš nuobodulio, o Bonapartui Elboje jau mėnesį niekas negresia, – paaiškino jis katinui kramtydamas jautieną. – Manai, aš per senas kelionei po Europą? Nesutinku. Būdamas dvidešimt aštuonerių tik geriau viską įvertinsiu. – Katinas nusišaipė ir ištiesęs aukštyn užpakalinę koją ėmė praustis intymią vietą.

– Baik. Džentelmenai kabinete nesitvarko kiaušų. – Jis švystelėjo kąsnelį riebesnės mėsos, ir katinas viską metęs liuoktelėjo jai pavymui. – Bet ištisiems metams? Ir apie ką aš galvojau? – Apie galimybę pasprukti.

Žinoma, jis gali grįžti kada panorėjęs, ir jo tarnai prie to, kaip įprasta, sklandžiai prisitaikytų. Galų gale, jeigu ištiktų kokia bėda, jis grįžtų nedelsdamas. Tačiau atsisakyti pareikšto įgeidžio būtų neatsakinga. Žmones toks elgesys erzina, jie jaučiasi nuvilti, o Risas Denhemas niekina žmones, kurie nuvilia kitus.

– Ne, kad jau suplanavau, tai ir padarysiu, – pareiškė jis. – Aplinkos pakeitimas išeis man į naudą, o tada jau būsiu nusiteikęs išsirinkti dailią, kuklią ir gerai išauklėtą merginą, kuri mėgsta tvarkytis namuose ir turi vaikams gimdyti tinkamus klubus. Iki sukaks trisdešimt, būsiu vedęs. – Ir mirsiu iš nuobodulio. Atmintyje praskriejo virtinė merginų, kurios savo kerais kadaise išsklaidė tokį nuobodulį. Jos niekada nesitikėjo, kad jis bus ištikimas. Žmona gi tikėsis. Risas atsiduso.

Bičiuliai, kurie prieš valandą paliko jį ant slenksčio po šventinio atsisveikinimo vakaro klube, jau visi vedę arba netrukus tokie bus. Kai kurie netgi turi vaikų. Visus iki vieno džiugino mintis, kad dar vienas jų pateks į santuokos spąstus. Kaip pasakė Fredas Harikas, laikas ir tokiam palaidūnui kaip tu, Denhemai, liautis vogus trupinėlius ir atsikąsti tiek, kad spąstų spyruoklė suveiktų.

– Ir kodėl toji mintis mane taip slegia?

– Negaliu atsakyti, milorde. – Tarpduryje bejausmiu veidu, kuris reiškė didžiulį nepritarimą, stovėjo Grifinas.

Kas, po paraliais, nepatinka jo vyresniajam liokajui? Risas tiesiau atsisėdo krėsle. Po perkūnais! Žmogus turi teisę išlenkti vieną kitą taurelę savo paties namuose.

– Kalbėjausi su katinu, Grifinai.

– Kaip pasakysite, milorde.

Risas dirstelėjo į taką. Rausvai gelsvo kailio gyvūnėlis išnyko, palikęs ant šilkinių kilimo plaukelių vos matomą riebalų dėmę.

– Pas jus lankytojas, milorde. – Sprendžiant iš liokajaus tono, tai, o ne jo šeimininko sentimentalus pašnekesys su nematomu katinu, ir buvo akmeninio veido priežastis.

– Koks lankytojas?

– Jaunas žmogus, milorde.

– Vaikinukas? Grifinai, aš nenusiteikęs spėlioti.

– Kaip pasakysite, milorde. Panašus į vaikiną. Tačiau aš negalėčiau garantuoti.

Panašus? Ar Grifinas nori pasakyti tai, ką aš pagalvojau?

– Na, tai kur… jis? – Ji? – Apačioje?

– Mažojoje svetainėje. Atėjo prie paradinių durų, atsisakė eiti pro tarnų įėjimą ir pasakė esąs tikras, kad jūsų šviesybė norės jį priimti.

Įsmeigęs akis į grafiną, Risas keliskart mirktelėjo. Kiek jis išgėrė nuo tada, kai grįžo iš Vaito klubo? Teisybė, daug, bet juk ne tiek daug, kad nevilties gaidelė Grifino balse būtų jam pasivaidenusi. Jo liokajus pajėgus susidoroti su bet kuo nė nemirktelėjęs, ar tai būtų vagiliaujantis žemesnio rango liokajus, ar įsiutusi palikta porceliano indus daužanti meilužė.

Riso nugara nuvinguriavo nerimas. Meilužės. Nejau Džordžina nepriėmė jųdviejų congé1 vakar taip ramiai, kaip pasirodė? Juk turėjo likti patenkinta tuo dailiu deimantų vėriniu ir už namuką dar metams sumokėta nuoma? Risas pakilo ir nusitraukė kaklaskarę; švarką paliko ten, kur ir buvo numetęs, ant sofos. Juokinga. Galbūt jis ieško malonumų be emocinių pančių, bet jis ne lordas Baironas, kad vyriškai apsirengusios isteriškos moterys sekiotų jam iš paskos. Risas lankėsi pas profesionales arba laimingai ištekėjusias, jokiu būdu ne pas vienišas damas ir nestabilios psichikos mėgėjas persirenginėti vyriškais drabužiais.

– Gerai, pažiūrėkime, kas tas paslaptingasis jaunuolis. – Panašu, kad kojos jo klauso, ir tai džiugino, sprendžiant iš to, kaip sekant koridoriumi paskui Grifiną svyravo baldai. Rytoj, ne, šįryt, jo laukia siaubingos pagirios.

Grifinas pradarė duris į kambarį, kuris buvo skirtas lankytojams, neatitinkantiems jo griežtų standartų ir nevertiems kinų stiliumi apstatytos svetainės. Ant kieto krėslo palei tolimąją sieną sėdėjęs žmogus pašoko ant kojų. Žemo ūgio, apsivilkęs prastai pasiūtu tamsiu kostiumu, kuris neįdėmiai Riso akiai pasirodė tinkąs nebent jaunesniojo rango klerkui, šalia kojų turėjo pasistatęs porą lagaminų, o ant kito krėslo gulėjo sutrinta bebrenos skrybėlė.

Risas pasimarkstė. Jis tikrai ne toks girtas.

– Grifinai, jei čia vaikinas, tai mudu didžiojo chano eunuchai.

Mergina jaunuolio drabužiais susierzinusi atsiduso, įsisprendė kumštukais į lytį išduodančius apvalainus klubus ir pareiškė:

– Risai Denhemai, tu girtas. Ir būtent tada, kai vyliausi, kad bent tavimi galėsiu pasikliauti.

Tėja? Ledi Altėja Kertis, Velingstono grafo dukra, kurios jis susilaukė su skandalingąja pirmąja žmona, niekuo neišsiskirianti mergiotė, kuri nė per žingsnį nuo jo nesitraukė visą vaikystę, ištikimoji draugė, kurios jis neregėjo nuo tos dienos, kai jo pasaulis subyrėjo į šipulius. Čia, ankstyvą rytmetį jo viengungiškuose namuose, apsirengusi kaip berniukas. Vaikščiojantis skandalas, pasiruošęs bet kurią akimirką sprogti it rūkstantis patrankos sviedinys. Jis beveik girdėjo šnypščiant degiklį.

***

Risas buvo stambesnis, nei ji prisiminė. Tvirtesnis. Ir… vyriškesnis, žiūrėdama, kaip jis stovi tarpduryje vienmarškinis, galvojo ji. Smakras tamsiai apžėlęs rytmetiniais šeriais, juodi plaukai, kuriuos paveldėjo iš valės motinos, užkritę ant akių, mėlynos akys apniukusios nuo gėrimo ir miego stygiaus. Pavojingas nepažįstamasis… Sumirksėjusi ji atsitokėjo, kad praėjo jau šešeri metai nuo tada, kai matė jį iš arti. Natūralu, kad jis pasikeitė.

– Tėja? – Risas greitai prisiartino ir suėmė ją už pečių. Akys žvelgė įdėmiai, nors iš burnos tvoskė brendžiu. – Ką, po galais, čia veiki? Ir dar šitaip apsirengusi! – Ištiesęs ranką, jis ištraukė pelės kailiuko rudumo kasą iš po švarko. – Ką mėginai apgauti, kvailele tu? Pabėgai iš namų?

Iš pykčio Risas kietai suspaudė lūpas. Tėja išsprūdo iš jo gniaužtų – alsuoti kaipmat pasidarė lengviau, nors keliai vis tiek tirtėjo.

– Aš taip apsirengusi, nes važiuojant naktį pašto karieta to užtenka apsisaugoti nuo ištvirkėlių. Puikiausiai suprantu, kad dienos šviesoje neatrodau kaip vyras. Be to, aš ne pabėgau, o išvykau iš namų.

Riso lūpos sukrutėjo: ji matė, kad jis tyliai skaičiuoja valų kalba iki dešimties. Būdamas berniukas, sakydavo balsiai, ir ji išmoko skaičiuoti. Un, dau, tri…

– Grifinai, atnešk dar brendžio. Arbatos ir ko nors užvalgyti ledi Altėjai. Kurios, žinoma, čia nėra.

Tėja leidosi nuvedama į kabinetą. Risas numetė jos krepšius ant tako priešais židinį ir nustūmė bjaurų rausvai gelsvą katiną nuo vieno iš krėslų, sustatytų palei židinį iš šonų.

– Sėskis. Tas kostiumas ir taip atrodo baisiai; keli katino plaukai nieko nepakeis.

Katinas sušnypštė ir priplojo ausis prie galvos.

Vos Tėjai spragtelėjus pirštais, gyvūnėlis užrietė uodegą klaustuku ir išsinešdino. Lieka tikėtis, kad tai ne pranašiškas ženklas, koks sutikimas jos laukia.

– Ar čia tavo katinas?

Risas prisimerkė.

– Katinas atslinko iš virtuvės ir jaučiasi kaip namie. – Klestelėjęs ant krėslo priešais, jis persibraukė rankomis per plaukus. – Prašau, pasakyk, kad viskas ne dėl kokio nors vyro. Septintą aš išvykstu į Doverį ir nenorėčiau atidėti kelionės dėl dvikovos su kokiu nors nenaudėliu, kurį vaizduojiesi įsimylėjusi.

Būtų geriau, jei jis būtų blaivus. Kalbant apie dvikovą, ji neįsivaizdavo, kad tokios būsenos jis sugebėtų muškieta pataikyti net į daržinės duris.

– Aišku, kad ne dėl vyro. – Aišku, kad taip, bet jei išklosiu tau visas smulkmenas, nieko nepasieksiu. – Nebūk juokingas. Ir kodėl, meldžiu pasakyti, turėtum dėl manęs kautis dvikovoje? – Stebėtina, kaip sunku buvo nedrebinti balso. Ji tikriausiai labiau pavargusi, nei įsivaizdavo.

– Visuomet tekdavo, – staiga šyptelėjęs atkirto Risas, braukdamas smiliumi per nosies nugarėlę. Tobulą graikišką profilį sudarkė peštynės su kaimo berniūkščiais, kurie ją pravardžiavo. Jai buvo šešeri, jam – dvylika. Šypsena pranyko taip greitai, kaip pasirodžiusi. – Tai jei ne dėl vyro…

– Tam tikra prasme taip. – Smirdinčioje tamsioje karietoje per ilgas kelyje praleistas valandas ji išmoko kalbą mintinai. Nevisiškas melas, nevisiška tiesa… – Prisimeni, kad jau trečius metus lankausi debiutančių pokyliuose. Ne, aišku, kad neprisimeni – mieste mūsų keliai taip ir nesusikirto. Tau neteko kęsti visų tų vestuvių turgaus baisybių.

Riso žandikauliai sukrutėjo, ir ji prikando lūpą. Kaip kvaila ir netaktiška buvo užsiminti apie vedybas! Jam vis dar rūpi; tikriausiai vis dar skauda.

– Žodžiu, tėtis pasakė, kad tik veltui švaistau pinigus, ir dar vieni metai pokyliuose su gerokai už mane jaunesnėmis merginomis nieko nepadės. Tad jis išsiuntė mane atgal į Langli Parką ir ėmėsi ieškoti man jaunikio vietoje.

– Nori pasakyti, kad išvis nesulaukei pasiūlymų? – Riso balsas nutrūko Grifinui įnešus padėklą. Tada jis mostelėjo jai vaišintis, o pats kliūstelėjo taurėn tamsaus gėrimo. – Na, aš juk žinau, kad dėl tavo motinos…

– Ak, taip, piršosi keletas labai tinkamų į poras jaunesniųjų sūnų. Tėvas duoda padorų kraitį, be to, dar yra ir mano patikos fondas. – Abu šie dalykai buvo svarbios paskatos, kompensuojančios kitus dalykus – jos paprastą kalbėseną, domėjimąsi mokslu, vidutiniokišką išvaizdą, ką ir kalbėti apie motiną, kuri iki skubotų vedybų buvo aktorė ir tėvo meilužė, ir tragiškai mirė gimdydama. – Aš juos visus atstūmiau.

– Kodėl? – virš taurės krašto prisimerkė Risas, matyt, bandydamas sufokusuoti žvilgsnį.

– Nepamilau nė vieno iš jų. – Jie nemylėjo manęs. Nė vienas. – Tėtis išrinko serą Entonį Meldretą. – Ar Risas supras, jeigu ji paaiškins, kodėl dabar jaučiasi tokia išduota? Kodėl privalėjo išvykti? Senasis Risas būtų supratęs, bet ar supras šis apsvaigęs vyras? Ne, geriau neatskleisti visų kortų. – Mudu vienas kitam netikome, bet tėtis pasakė, kad arba ištekėsiu už Entonio, arba liksiu Langli Parke ir visą likusį gyvenimą būsiu pamotės kompanione.

– Perkūnas! – Regis, Risas prisiminė jos pamotės polinkį į hipochondriją, melancholiją ir absoliutų savanaudiškumą. Ilgais pirštais pasitrynė kaktą, tarytum būtų bandęs nuvyti galvos skausmą, o galbūt prikviesti kokią rišlią mintį. – Suprantu tavo bėdą.

Ar tikrai supranta? Veikiausiai ne, sunku tikėtis, kad toks vyras kaip Risas suprastų, į kokią protą bukinančią nuobodybę tektų pasinerti senmergei dukrai. Tai tas pats, kas būti palaidotai gyvai. Be to, nereikia tikėtis, kad jis supras, kaip baisu ištekėti už vyro, kuris jai neįkvepia nei simpatijos, nei pasitikėjimo, su kuriuo ji neturi nieko bendro.

– Įsivaizduoju, kaip būtų sunku, – tęsė jis, patvirtindamas Tėjos įsitikinimą, kad jis nieko nenutuokia. – Tačiau bėgti… – Risas susiraukė. – Dabar neturiu šitam laiko. Kaip tik ruošiuosi kelionei po Europą.

– Žinau, tėtis man sakė. Toks domėjimasis kultūra, kurio iki šiol nerodei, jam atrodo pagirtinas. Prašau, Risai, paklausyk. Man dvidešimt dveji. Aš nebėgu – tiesiog imu gyvenimą į savo rankas.

– Dvidešimt dveji? Nesąmonė. Taip neatrodo. – Tai nebuvo komplimentas.

Tėja sukando dantis ir stūmėsi toliau.

– Kad galėčiau pati valdyti savo pinigus ir būti nepriklausoma, man tereikia gauti dviejų iš trejeto patikos fondo valdytojų sutikimą. – Ne kažin kokie turtai, bet ji gautų laisvę ir galimybę rinktis. – Jeigu sutikimo nebus, negausiu nieko, kol tėtis pritars mano santuokai.

– Vienas iš jų, spėju, yra tavo tėvas, – Risas pakėlė grafiną, akimirką jį tyrinėjo ir pastatė atgal. – Kad ir kaip šią akimirką gundytų visiška užmarštis…

– Taip, – nutraukė ji, – o močiutė puikiai žinojo, koks jis. – Nėra prasmės vaidinti mylinčią dukrą. Visą vaikystę jos tėvas tebuvo tolima neryški figūra ir pradėjo pastebėti ją tik mergaitei sulaukus tokio amžiaus, kai nebebuvo galima išsiųsti jos į vaikų kambarį. Jau ir taip blogai, kad gimė mergaitė. Mergaitė, kuri nepaveldėjo nė krislelio legendinio motinos grožio, buvo bevertė, nebent naudingai ištekėtų. Tėja jautėsi taip, tarytum tėvo visai nepažinotų, ir, kad ir kaip gaila, jį pažinti nejuto jokio noro.

Jeigu šis sumanymas neišdegs, tėtis susizgribs, ką ji sugalvojo, ir paspaus trečiąjį patikos valdytoją poną Hilą, ji spąstuose. Prisiminusi šaltus, be meilės vaikystės namus, ji nusipurtė. Debiutančių pokyliai buvo jos kelias į laivę, bet dabar ir toji galimybė buvo iš jos atimta.

– Močiutė turėjo paskirti tėtį vienu iš valdytojų, nes kitaip būtų atrodę labai keista, bet ji įrašė sąlygą, jog man tereikia tik dviejų iš jų pritarimo priimant svarbius sprendimus, kad galėčiau jį apeiti.

Nusiraminusi, kad bent jau surado Risą namuose, ji pasijuto ištroškusi ir alkana kaip vilkas, ir įsipylė arbatos.

– Antrasis patikėtinis yra jaunesnysis ponas Hilas, močiutės advokato sūnus. Kalbėjausi su juo, ir jis visiškai pritarė, kad galėčiau pinigus tvarkyti pati. Turiu tai patvirtinantį laišką. Jei tik tėtis nesuuos, ką sumaniau, ir nemėgins jo paveikti… – Altėja užčiuopė prie širdies įkištą voką ir pajuto raminamai traškant pergamentą. Juk tėvui nepavyks bauginimu pakeisti šito rašto? – Trečioji mano patikėtinė yra krikšto motinėlė Agnesė.

– Krikštamotė. Ji tai jau tikrai leis tau tvarkyti savo turtą. – Regis, brendis nedarė jokios įtakos Riso suvokimui, o galbūt svaigulys išsisklaidė. – Nors ką tu su juo darysi būdama tokio amžiaus…

Jis klausėsi, nors ir atrodė įsitikinęs, kad jai vis dar šešiolika arba kad ji nepajėgi priimti sprendimus. Tėja stiprindamasi nurijo gurkšnį arbatos ir ištiesė ranką prie antros bandelės. Nuo pusryčių Langli Parke praėjo daug laiko, o popiet keičiant arklius ji spėjo pagriebti tik pyragėlį.

– Ar tau niekad nešovė mintis, kaip tau pasisekė su krikštamote? – paklausė Risas. Vien nuo minties apie ledi Hagson jo lūpose sušvito šypsena.

– Kiekvieną mielą dieną, – karštai pritarė Tėja. – Kai visi dar buvome vaikai, nė nepagalvodavau apie tai, bet dabar suprantu, kaip mums pasisekė, kad ji pavertė savo nelaimę rūpinimusi krikštavaikiais. – Tik krikšto motinėlės namuose ji patyrė meilę ir šilumą.

– Kiek Agnesės bandoje buvo avelių? Penkiolika?

– Taip. Ji tikriausiai labai mylėjo savo vyrą, paskui neteko jo būdama tokia jauna, jiedviem nespėjus susilaukti vaikų.

Risas pritariamai numykė.

– Tai jau praeityje, ir, jeigu tu pabėgai, atsiprašau, išvykai iš namų, norėdama surasti ją, tai jos Londone nėra. Gal pati ką tik tai išsiaiškinai? Ar todėl ir atsiradai pas mane? – Mieguistos žydros akys tiriamai žvelgė į ją per taurės kraštą.

– Žinojau, kad jos nėra mieste, ir nedrįsau rašyti, bijodama, kad jos atsakymas nepapultų tėčiui į rankas. Ji Venecijoje. Todėl ir atvažiavau tiesiai pas tave. Vos sužinojau, kur ji ir ką planuoji tu… – Štai čia toji keblioji dalis. Ar tai, kad Risas atstumtasis, padės?

Jis nebuvo toks girtas, kad nepagautų užuominos, o galbūt pernelyg gerai ją pažinojo.

– Oi, ne. Ne, ne, ne. Tu su manimi niekur nevažiuosi. Tai neįmanoma, neįgyvendinama ir nesuvokiama.

– Nuo kada pasidarei toks davatka, kad nebegali padėti senai draugei? – pasipiktino ji. Senasis Risas pakibtų ant tokio jauko.

– Nesu davatka, – supratęs jos žodžius kaip įžeidimą, Risas trinktelėjo taurę ant stalo, paliedamas brendį ant nublizginto raudonmedžio. Kvapas fiziškai priminė, su kuo jai tenka turėti reikalą. – Bjaurus žodis… kažkuo primena susiraukšlėjusią džiovintą slyvą ir… – Vyras papurtė galvą, tarytum mėgindamas sugrąžinti mintis prie reikalo. – Negali bastytis po Europą su vyru, su kuriuo nesi susituokusi. Tik pagalvok, koks kiltų skandalas.

– Tik tuo atveju, jeigu mane atpažintų, o kas gi tai padarys? Segėsiu vualį, ir visi mus pamatę galvos, kad esu tavo meilužė. – Risas užvertė akis. Su vualiu ar be jo, ji vargiai panaši į meilužę. – Jeigu atvirai, man nerūpi, jei mano reputacija bus sužlugdyta. Blogiau būti jau negali! Risai, neprašau manęs linksminti, tiesiog pasiimk mane kartu. Viena vykti negaliu, tai būtų sudėtinga, nors jeigu tu man nepadėsi, aš pasisamdysiu gidą ir tarnaitę ir vis tiek pabandysiu.

– O kur gausi pinigų? – pasiteiravo jis. – Gal tikiesi, jog aš paskolinsiu, kad galėtum pabėgti?

– Jokiu būdu ne. Bet jeigu man teks pasilikti, mano gyvenimas baigtas. – Risas neatrodė įtikintas. – Pusantrų metų taupiau. – Į apatinius įsiūti ritinėliai banknotų ir monetų šildė ir ramino ją visą ilgą kelią.

– Taip ir įsivaizduoju, kad tėvas įteikė pinigus be jokių klausimų. – Jo lūpų kampučiai vos regimai kryptelėjo. Altėjai tai teikė vilties, kad senasis Risas, nerūpestingas, padykęs berniūkštis, kuris būdavo pasiruošęs bet kokiai išdaigai, vis dar kiūtojo kažkur šio grėsmingo vyro viduje.

– Aišku, kad ne. Tris mėnesius iš man skirtų pinigų teišleidau vos po kelis svarus. Likusius pasiėmiau iš tėčio kabineto. Pasirašiau kvitą, kad pinigus gavau.

– O kas tave išmokė ardyti spynas, poniute?

– Tu.

– Velniūkštė! Bet negaliu prieštarauti. – Risas nuoširdžiai išsišiepė. – Kiek prisimenu, tau puikiai sekėsi. Atsimeni, kaip atrakinai močiutės stalčių ir ištraukei mano laidynę? O aš turėjau puikiausią alibi, sodininkui po nosimi oranžerijoje iškūlęs tris langus.

– Tu pasakei, kad amžiams liksi man skolingas. – Altėja susilaikė triumfuojamai nešyptelėjusi.

– Tada man buvo trylika, – atkirto Risas. – Per tiek laiko galima ir pamiršti.

– Man regis, džentelmenas niekada nepamiršta, kad yra skolingas, ypač damai. – Risas nužvelgė jos klaikius drabužius, bet susilaikė nuo komentaro. – Risai, turi tris galimybes. Vežkis mane kartu, palik mane likimo valiai Londone arba išsiųsk atgal pas tėtį. – Kad nurodymas neskambėtų pernelyg tiesmukai, Altėja nusišypsojo. – Galvok apie tai kaip apie paskutinį nuotykį. O gal stinga drąsos?

Jis papurtė galvą ir susiraukė.

– Nė negalvok, kad šitaip mane išprovokuosi. Man dvidešimt aštuoneri, Tėja. Aš pernelyg senas tokioms nesąmonėms.

Risas nesenas niekam, galvojo ji, stengdamasi išlaikyti atvirą ir nekaltą veido išraišką. Paskutiniam nuotykiui, paskutinei svajonei jis būtų idealus variantas.

– Prašau?..

Anksčiau visada pavykdavo. Altėja neturėjo supratimo, kodėl iš būrio krikštavaikių, kurie leisdavo ilgas vasaras pas ledi Hagson, būtent jai pavykdavo įkalbėti Risą padaryti bet ką, ko paprašytų. Jai, niekuo neišsiskiriančiai mažytei Altėjai, o ne berniukams ir netgi ne žydraakei gražuolei Serenai, kurią jis galiausiai įsimylėjo.

– Aš tikriausiai iš proto išsikrausčiau. – Altėja sulaikė kvapą. Risas patraukė ilgą gurkšnį brendžio; ant raumeningo kaklo sukrutėjo Adomo obuolys. – Pasiimsiu tave kartu. Bet elkis gražiai, padūkėle, arba įsodinsiu į patį pirmą laivą namo.