Читать книгу Aukštuomenės skandalas - Louise Allen - Страница 2

Nors ir apsvaigęs, Risas vis tiek pajėgė tvarkyti reikalus su autokratišku valdingumu. Skubindamasi viršun persirengti su ant kulnų minančia apsnūdusia kambarine Tėja prisiminė, kaip jis nusišypsodavo, paaiškindavo, įtikindavo – ir viskas būdavo padaryta pagal jaunojo grafo Palgreivo pageidavimus. Viskas, išskyrus jo santuoką.

Suaugęs jis vis dar šypsojosi, bet, regis, įtikinėti nebeliko reikalo. Jo šviesybės nurodymai buvo vykdomi. Dabar už fajetono, kuriame sėdėjo ji iš lagamino ištraukta paprasta suglamžyta suknele ir skraiste, laukė kelioninė karieta. Apstulbusi namų tarnaitė buvo netikėtai paaukštinta į ledi tarnaitės pareigas ir susijaudinusi plepėjo su Riso kamerdineriu Hodžu, kol karieton buvo kraunami likę daiktai.

Norėdama įsitikinti, kad užuolaidėlė iki galo nuleista, Tėja truktelėjo ant šoninio langelio audinį, nors auštant gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios, kuri galėtų pamatyti ją sėdinčią karietoje, o juolab atpažinti, kai veidą dengia tankus vualis. Ji nusižiovavo ir pakrutino kojų pirštus, po spartietiško pasivažinėjimo pašto karieta mėgaudamasi storu kilimu po kojomis ir patogiomis sėdynėmis. Jos naujoji tarnaitė – Molė ar Polė? – keliaus kartu su ja fajetonu, o Risas, kaip ji įsivaizdavo, karietoje su kamerdineriu.

Tai gerai. Ji nė nenutuokė, kaip ją sukrės susitikimas su suaugusiu Risu. Išskyrus kelis žvilgsnius iš tolo, kai ji lankėsi debiutančių pokyliuose, jųdviejų keliai taip ir nesusikirto. Paskutinis prisiminimas apie Risą buvo jaunatviškai patiklus dvidešimt dvejų metų vaikinas, išbalęs stovintis prie altoriaus, kai išgirdo, jog jo gyvenimas byra į šipulius. Po to jis apsigyveno Londone ir net tada, kai ir jai išpuldavo ten lankytis, turtingas ir patyręs vyras, kuris neieškojo nuotakos, retai kada prasilenkdavo su jauna dama vestuvių turgaus įkarštyje.

Durelės prasidarė, vidun galvą kyštelėjo liokajus.

– Atleiskite, ponia, bet gal nuleisti jūsų sėdynę, kad galėtumėte pamiegoti? – kalbėdamas jis atitraukė audeklu apmuštą skydelį ir atidengė fajetono priešakyje ertmę. Ji buvo girdėjusi apie miegamuosius fajetonus, bet niekada neteko tokiu keliauti.

– Ne, ačiū. – Altėja jautėsi pernelyg įsitempusi, kad gultųsi. Tai tarnaitė, kuri buvo ištempta iš patalo ja pasirūpinti, nusipelnė poilsio.

Durelės ir vėl prasivėrė, fajetonas kryptelėjo į šoną, kai kažkas padėjo koją ant laiptelio.

– Risai?

– Nemiegi? – Nusiskutęs, bet apsunkusiais vokais jis įlipo vidun, nusivilko švarką ir įsitaisė ant liokajaus paruoštos gulimosios vietos. Batuotos kojos pranyko tuščioje ertmėje. – Pažadink mane, kai sustosime pusryčių. – Jis užsimerkė ir susiraitė ant šono. – Arba jeigu užpuls plėšikai.

Jam nusivilkus švarką, Tėja galėjo nekliudoma apžiūrėti pakaušį, plačius pečius, raumeningas šlaunis ir – ji nė nesistengė nukreipti žvilgsnio – tvirtą, siaurą užpakalį.

Ilgą minutę ji spoksojo – vis dėlto ji tik žmogus ir tik moteris, – paskui, fajetonui trūktelėjus iš vietos, įsmeigė akis į vežikus. Ak, taip, iš tiesų, jos vaikystės laikų bičiulis suaugo. Ji jautėsi taip, tarytum būtų švilptelėjusi draugiškam skalikui, o prie šono prisistatė vilkas. Gal jis ir Risas, bet jau vyras. Suaugęs vyras. Turintis, reikia nepamiršti, nekokią reputaciją.

Ji prisiminė mačiusi jį ložėje Kovent Gardeno teatre vaišinantį dailią moterį šampanu. Girdėjo, ką kuždėjosi kartu su ja sėdėjusios ištekėjusios damos. Tą paukštytę jis paveržė iš lordo Hepltveito, ir atstumtasis triukšmingai tvirtinto iškviesiąs jį į dvikovą, tačiau tada pats prisiminė Riso rapyros valdymo įgūdžius.

Po kelių minučių Tėja pratraukė užuolaidėlę. Ne taip nervinsis, jeigu matys, kur jie, be to, dairydamasi pro langą nežiūrės į šalimais snaudžiantį vyrą. Risas tyliai knarkė; nenuostabu, juk šitiek išgėrė. Tas garsas keistai ramino.

Žybtelėjęs vandens ruožas pasakė, kad jie rieda Vestminsterio tiltu. Kad ir kaip gaila, naujieji dujiniai žibintai nešvietė, tačiau vaizdas buvo toks dramatiškas, kaip apie jį rašė Vordsvortas. Nūnai miestas ryto grožį velkąs kaip drabužį, – sumurmėjo ji.

Šalia jos, tarytum pabudintas balso, Risas atsiduso ir pasivertė; akys buvo kietai užmerktos. Jo plaukai buvo madingai trumpai kirpti, tik viena tamsi sruoga krito ant kaktos, gyvai primindama kadaise pažinotą jaunuolį. Tėja ištiesė ranką, norėdama ją nubraukti, ir sustingo. Vos banguotų plaukų galiukai tiesėsi prie jos pirštų, kaip įsielektrinęs paglostyto katino kailiukas.

Tėja sunėrė rankas ant kelių. Kai kuriuos dalykus geriau palikti svajose ir prisiminimuose. Kai kuriuos dera nurašyti mergiškoms kvailystėms. Po kelių minučių ji išsitraukė iš rankinuko kelioninį žemėlapį, kurį buvo įsidėjusi, jeigu kartais tektų leistis į kelią vienai, ir jį išlankstė.

Jie judėjo Sautvarko link. Kaip darė nuo pat kelionės pradžios, Altėja pabandė prisiminti svarbiausius įvykius. Iš namų paspruko į Kingshedo nakvynės namus – ne pačius artimiausius, bet toliau esančius, kad jos nepažintų, nepaisant papildomos valandos ėjimo pėsčiomis. Sėdo į pašto karietą. Pasisamdė vežiką iki Riso namų, o ten padarė visų sunkiausia – įtikino jį pasiimti ją kartu.

Ar jis būtų sutikęs, jei nebūtų gėręs arba būtų atsitokėjęs, kad ir ji jau suaugusi? Ji žvilgtelėjo į jo veidą, besiilsintį ant sulenktos rankos. Tos žydros, vešliomis blakstienomis apkraštuotos akys užmerktos. Įdubėlė nosyje tokiu kampu buvo labiau pastebima, lūpos knarkiant vos vos krutėjo. Už ausies matyti randelis – tas tai jau naujas.

Tėja atplėšė akis, įsispitrino į žemėlapį ir vaizdą pro langą. Namų darėsi vis mažiau, priekyje laukė istorijos kupinas Deptfordas. Pasak jos kelionių vadovo, būtent ten Frensiui Dreikui buvo suteiktas sero titulas ir lankydamasis Anglijoje ten buvo apsistojęs caras Petras I. Ji įdėmiai dairėsi didingos praeities ženklų ir nusivylė išvydusi žmonių pilnas nešvarias gatves. Ratai dardėjo grindinio akmenimis, fajetonas keliskart staigiai stabtelėjo, bet Risas, jos palengvėjimui, miegojo toliau. Kažin ar pabudęs, išsiblaivęs ir pagirių skeliama galva, dėl jos nepersigalvos?

Važiuojant Blekhito link, kelias darėsi vis statesnis. Pažadink, jei užpuls plėšikai, – nurodė Risas. Na, jei tokių yra, čia tam tinkama vieta. Altėjai kažkodėl nebuvo baisu, juk giedras birželio rytas. Labiau galvą kvaršino spėlionės, kur jis bus liepęs sustoti pirmą kartą pakeisti arklius. Jeigu labai arti Londono, jis dar gali išsiųsti ją atgal. Kelias vis labiau kilo; jie pradundėjo pro aludę Saulės smėlynuose, užeigą Lapės po kalva ir svečių namus Moiros grafas. Įvažiavus į Šutershilo rajoną Londone, Altėja mažumėlę atsipalaidavo.

Fajetonas ėmė riedėti lėčiau. Priekyje ji matė pastatus, ant kurių siūbavo užeigų ženklai. Vežikai įsuko į Raudonojo liūto kiemą, laukan išbėgo arklininkai pakeisti nusivariusius žirgus, o šeimininkas, be abejonės, paviliotas herbo ant karietos durelių, per kiemą patraukė tiesiai prie jų.

Tėja nuleido langelį.

– Ššš! Jo šviesybė miega, – sukuždėjo ji vyriškiui. Šalia išdygo Hodžas, ir ji sumurmėjo: – Jeigu norite, užvalgykit ko nors, bet nežadinkite jo šviesybės.

Hodžas neparodė jokios nuostabos, bet vėlgi, tikriausiai žinojo, kokios būklės jo šeimininkas sėdo į fajetoną. Linktelėjęs nužingsniavo į užeigą, tarnaitė nusekė jam pavymui. Tėja užsklendė langelį ir liko budėti nusileidusi ant veido vualį, budriai sergėdama, kad niekas netrikdytų Riso miego. Nors atvyko pašto karieta, susipjovė du arklidžių šunys, flirtuodama su arklininku spigiai nusikvatojo virtuvės tarnaitė, Risas tik giliau įsikniaubė veidu į alkūnę. Altėja pagalvojo, kad taip jis pramiegos visą rytą, ir pati ėmė knapsėti.

Ją pabudino dureles pravėręs Hodžas. Ištiesė puodelį kavos, į servetėlę suvyniotą šonine įdarytą bandelę ir dirstelėjo į šeimininką.

– Ar jis visuomet taip miega? – sukuždėjo Tėja.

Kamerdineris pakratė galvą.

– Ne, miledi. – Jai skubiai išgėrus auštančią kavą, Hodžas paėmė puoduką ir tyliai uždarė duris, palikdamas sutrikusią Tėją.

Ar Hodžas norėjo pasakyti, kad Risas visada tiek geria ir paskui kietai įminga?

Pamačiusi Risą maukiantį brendį tarytum limonadą, Altėja pasijuto sukrėsta. Tuoj po neįvykusių vestuvių pasklido gandai, kad jam niekas nerūpi, kad jis džiūgavo nusimetęs atsakomybę už žmoną ir stačia galva nėrė į palaidą mergišiaus gyvenimą.

Žinoma, kad jam rūpėjo. Ji matė jo veidą išgirdus apie išdavystę, juto, kaip drebėjo jo pirštai, kai įspraudė jam į ranką savo nosinę, kaip įsitempė kūnas, jį trumpam apkabinus. Tačiau tada jis nusisuko nuo altoriaus su liūdna šypsenėle lūpose, prisipažino visą laiką įtaręs, kad nuotaka gali pabėgti, ir palinkėjo skandalingajai porelei sėkmės.

Meluoti nelinkusiam žmogui tai buvo įspūdingas pasirodymas, kuris sutrikdė paskalų nešiotojus ir sušvelnino ant Serenos ir Polo kritusią gėdą, o pačiam Risui padėjo pasirodyti nesant auka, kurios reikėtų gailėtis, – tai tikriausiai bent kiek pagydė jo sužeistą išdidumą.

Kai Altėja atvyko į Londoną pirmąkart pasirodyti aukštuomenėje, jai tepavyko sužinoti tik tiek, kad jis aprimo, užėmė vietą Lordų rūmuose ir tvirta ranka ėmėsi valdyti savo žemes, tačiau tarp moterų pelnė šokiruojančią reputaciją. Užuot ieškojęsis kitos nuotakos, flirtavo taip, lyg flirtas būtų tapęs elegantiška karo forma, ir išlaikė būrį, kaip jai pavyko suprasti iš kuždesių, gražių ir brangiai atsieinančių meilužių. Į jaunoms damoms deramas pramogas Riso nekviesdavo arba jis pats nebuvo linkęs jose dalyvauti.

Viltis dėjusių tekinamų merginų motinos niršo: jaunas, turtingas ir dailus grafas turėtų rūpintis palikuonimis. Pageidautina, su vienos iš jų mergyte, kurios tikrai geriau išauklėtos negu toji vėjavaikė Serena Haslou. Jeigu lordas Denhemas liautųsi mėgautis kūniškais malonumais ir azartiniais žaidimais, greit ateitų į protą ir vieną iš jų vestų.

Fajetonas išdardėjo iš kiemo ir pasuko į rytus, Dartfordo link. Niekas nevertė Riso leistis į šitą kelionę po Europą. Vos prieš kelis mėnesius, kai Europoje šėlo karas, apie tai nebūtų nė pagalvojęs. Tai kodėl gi ryžosi dabar ir kodėl vakar ji pajuto, kad jo nusiteikimas visiškai netvirtas?

***

Nepaaiškinamai vis kratanti lova staiga pakrypo. Pusiau įmigęs Risas stvėrėsi už krašto, nesugraibė ir ėmė slysti žemyn, kol batuota koja į kažką atsirėmė. Auliniai lovoje? Džentelmenas visuomet bent jau batus nusiauna.

– Kur, po perkūnais?..

– Važiuojame iš Vest Hilo į Dartfordą. Kelionės vadove įspėjama, kad kelias nepaprastai status. – Dalykiškas balsas jį prabudino greičiau negu nepatogi lova.

– Tėja? – Risas atsisėdo, nusibraukė nuo akių plaukus ir sudejavo pamatęs saulės šviesą. Jei tai sapnas, jis nepaprastai nemalonus. – Ką, po velniais, darai mano fajetone?

– Sakei, kad galiu vykti su tavimi į kelionę po Europą. Juk vakar nebuvai toks apsvaigęs, kad neprisimintum, ką pažadėjai? – Tvarkinga, nekrintanti į akis su savo purvo rudumo drabužiais, paprasta kaip Londono žvirblelis ir visiškai tikra Altėja žvelgė į jį nepritariamu žvilgsniu.

– Turėjau vilties, kad tai buvo košmaras. Ko taip į mane dėbsai? – Risas sulankstė lovą taip, kad galėtų atsisėsti. – Burnoj kaip arklių pritrypta.

– Ir nenuostabu – vakar buvai kaip negyvas. Siūlau liepti vadeliotojams sustoti, kad galėtum papusryčiauti. Mes užkandome Šutershile.

Atkirsti, kad už kelionę atsakingas jis ir pats nuspręs, kur stoti, reikštų leistis į vaikystės laikų kivirčus. Nors, tiesą sakant, Tėja niekada nesikivirčydavo. Ir nezyzdavo. Tiesiog išpūsdavo tas savo neišraiškingas rudas akis, o jis pasijusdavo ją apvylęs. Kalbant atvirai, jam tikrai norėjosi ko nors užkąsti ir išmaukti kvortą juodos kavos, o tada, jeigu pasiseks, kas nors vožtels jam per galvą, ir jis, pamiršęs galvos skausmą, panirs į palaimingą užmarštį.

Risas nuleido langą ir persisvėręs laukan riktelėjo:

– Sustokite prie sekančios padorios užeigos!

– Tai bus Buliausužeiga, – suraukusi kaktą Tėja tyrinėjo kelionės vadovą.

– Kad juos kur, tuos pavadinimus! Ką, po velniais, man reikės su tavimi daryti? – Jis turėjo būti visiškai girtas, kad pasidavė tai mergiotei. Atmintyje iškilo blausūs prisiminimai apie klaikų vyrišką kostiumą.

– Nuvežti pas krikštamotę, – staiga įtariai prisimerkė ji, – kaip žadėjai.

– Tu manimi pasinaudojai, – atkirto Risas.

– Ar moterys dažnai tavimi naudojasi? – maloniai pasiteiravo ji.

– Kai man sekasi, – subambėjo Risas, ir Tėja nusijuokė. Kaip jis galėjo pamiršti tą valiūkišką juoką? Vyras prikando lūpą, kad pats nenusišypsotų. – Apie tokius dalykus kalbėtis nedera, o apie situaciją išvis patylėsiu. Jeigu pasklis kalbos, tu sužlugdyta. – Jis įdėmiai įsispitrėjo į merginą. – Tu jau nebe vaikas. – Nejaugi? Net ir dosniai vertinant, ji atrodė vos septyniolikos.

– Taip, nebe vaikas. O dėl sužlugdymo… – Tėja patraukė pečiais, fajetonas ėmė riedėti lėčiau. – Tik į naudą. Tada tėtis liausis bandęs ištekinti mane už kokio nors sukto, pinigus medžiojančio… Noriu pasakyti, tada galėsiu gyventi kaip noriu, o ne pamažu virsti senmerge!

Kas jai darosi? Kiekviena mergina trokšta gauti vyrą, ir taškas. Kodėl Tėja tvirtina priešingai?

– O taip nutiks prieš tavo tėvui mane nušaunant ar po to? – pasiteiravo Risas, kai fajetonas sustojo ir atsiskubino arklininkas. Risas pravėrė dureles. – Ne, žirgų pamainos mums nereikės, tik norėčiau papusryčiauti.

– Gerai pagalvojus, aš irgi noriu, – Tėja nušoko žemėn jam nespėjus pasiūlyti rankos. – Bandelės su šonine ir šiltos kavos užteko vos užkandai.

Ji nuleido storą vualį, tad Risas neturėjo ką prikišti, bet jai grįžus, kaip jis spėjo, iš tualeto, pakišo po privataus salono durų rankena kėdę.

– Labai išmintinga, – sėsdamasi pastebėjo Tėja. – Jeigu čia būtų vaidinamas farsas, kas nors būtinai įsiveržtų pro duris, vos man pakėlus vualį ir pradėjus valgyti. Ir, žinoma, per kokį nors siaubingą sutapimą tas žmogus mane atpažintų ir būtų paskalų nešiotojas. Tada su bizūnu atlėktų tėtis…

– Ar dažnai žiūri komedijas? – Risas įsipylė dar kavos ir įsidėjo cukraus. Jam reikėjo gerai pasistiprinti.

– Pastaruoju metu – ne, – atsakė Tėja, pernelyg smarkiai kaukštelėdama per kiaušinio viršų. Pažiro lukšto gabaliukai, Risas susiraukė. – Tėtis puikiai žino, kokia man kančia būti toli nuo Londono, nesilankyti galerijose, teatruose ir bibliotekose. Laukiu nesulaukiu, kada nuvažiuosime į Paryžių!

Risas priminė sau, kad verkšlenti nevyriška.

– Gal turi kokią draugę Kento ar Sasekso apylinkėse? Ką nors, pas ką galėtum apsistoti?

– Tu pažadėjai! – Tiesa. Tai, kad buvo girtas, – ne pasiteisinimas. Džentelmenas negali laužyti duoto žodžio. Be to, jis jai skolingas. Ne už tą įvykį su spyna, kurį miglotai prisiminė aptarinėjus praėjusią naktį, bet už ilgus metus draugystės, kurios kulminacija buvo toji akimirka bažnyčioje, kai ji įspraudė jam į ranką nosinaitę, pažvelgė tomis akimis, kurios suprato jo skausmą, ir trumpai apkabino.

Tada Tėja nepasakė nieko ir beveik iškart paleido jį iš glėbio, tarytum būtų žinojusi, kad pernelyg didelė užuojauta jį palauš. Šešiolikmetė mergina pasiūlė jam vienintelį dalyką, kurį galėjo, – savo supratingumą ir ramų buvimą šalia, kuris padėjo neišskysti. Tas giedrų akių žvilgsnis rodė, kad ji kliovėsi, jog jis pasielgs tinkamai; taip ir buvo.

Kas būtų nutikę, jeigu jos nebūtų buvę šalia? Ar jis būtų leidęsis vytis, iškvietęs savo geriausią draugą dvikovon? Paleidęs į jį kulką ir sugriovęs tris gyvenimus?

– Taip, tiesa. Gerai, savo žodžio neatsiimsiu.

– Ačiū. – Jos ranka keliant puodelį mažumėlę virpėjo, bet daugiau ji niekuo neišsidavė baiminusis išgirsti atsisakymą.

Ji visuomet buvo narsi. Risas įsipylė dar kavos, kad ji nesuprastų, jog jis pastebėjo, ir pajuto kirbant kaltę. Nereikėjo jos pamiršti. Tačiau džentelmenui nedera rašyti laiškus jaunai merginai.

– Kodėl tu?.. – paklausė Tėja ir nutilo. – Nesvarbu.

– Kodėl vakar buvau girtas? Velnias žino. Metai staiga pasirodė labai ilgas tarpas, ir aš pradėjau abejoti, ar tikrai to noriu, ar tai tebuvo įgeidis. Pirma įtikinėjau save, kad nusipelniau atostogų, – Risas jau norėjo nebaigti sakinio, bet Tėjai jis visada galėdavo pasisakyti viską, – prieš pradėdamas ieškoti žmonos debiutančių pokyliuose.

Ir nekenčiu savęs už tai, kad pasinaudojau Bonaparto pralaimėjimu kaip pasiteisinimu, kodėl turėčiau atidėti paiešką dar vieniems metams. Štai kodėl gėriau. Esu bailys. Reikėjo kaip nors tvarkytis su tais prisiminimais. Mažai tikėtina, kad istorija pasikartos; visiškai saugu bandyti vesti dar kartą. Protu Risas tai suvokė, bet jausmais, matyt, ne. Regis, kai kurių dalykų jis visgi nepajėgs prisipažinti net Tėjai.

– Tu visuomet turi planą, – atsiliepė ji tokiu abejingu balsu, kad Risas net sutriko. Bet ko jis tikėjosi? Kad ji sukrėsta aiktelės, kad jis pamiršo Sereną?

– Ir dėl to dabar turime leistis į kelią. Turiu būti Doveryje pusę penkių. Turėsime valandą pakrauti karietas ir spėti išplaukti su potvyniu.

– Gabensiesi karietas į Prancūziją? Kaip? – balsas iš po vualio – Tėja dėjosi kepuraitę – nuskambėjo kažkaip dusliai. Ar jis ją kažkuo nuliūdino?

– Nusisamdžiau laivą. Neketinu vargti be patogumų.

– Puiku. – Tėjos balse buvo girdėti pritarimas. Matyt, jam pirma pasigirdo. – Prabanga man patinka. Tai reiškia, kad liks gerokai daugiau vietos pirkiniams.

– Pirkiniams?! – Toji Tėja, kurią jis prisiminė, nerodydavo jokio susidomėjimo vaikščiojimu po parduotuves. Bet vėlgi, tada ji buvo padūkusi mergaitė. Žvelgdamas į klaikią suknelę Risas nusipurtė pagalvojęs, kaip ji įsivaizduoja pirkinius. Na, bet prieš išleisdama į pobūvius pamotė netruks sutvarkyti jos garderobą. Tada jo skaudamoje galvoje iškilo miglotas prisiminimas, kad Tėja minėjo kelis sezonus lankiusis debiutančių pobūviuose. Taip pat ir apie piršlybas, ir kažkokį vyrą, už kurio ji lyg ir turėjo tekėti. Ne, negali būti.

– Žinoma. Todėl visi ir važiuoja į Paryžių.

Šįkart Risui buvo nė motais, kaip tai atrodys, ir jis balsiai suunkštė.