Читать книгу Lemtingas aukcionas - Lucy Monroe - Страница 2

– Tu turbūt juokauji? – Neo Stamosas įsistebeilijo į įmantrų sertižkatą su vietinės labdaros organizacijos logotipu.

Jo seniausias ir vienintelis tikras draugas, ką jau kalbėti apie tai, kad dar ir verslo partneris, Zefyras Nikosas tikrai nusiteikęs papokštauti. Juk jis, be abejo, juokauja. Negali būti, kad šis sertižkatas skirtas Neo. Tikriausiai Zefyras paėmė jį kam nors kitam ir dabar tik erzina Neo.

– Aš kuo rimčiausiai nusiteikęs. Sveikinu trisdešimt penktojo gimtadienio proga, filos mou.

Kitaip nei pirmaisiais draugystės metais, kai jie stengdavosi tarpusavyje kalbėtis tik angliškai, kad kuo geriau išmoktų, dabar jie kalbėdavosi graikiškai, kad nepamirštų savo gimtosios kalbos.

– Draugas suprastų, kad tokios dovanos man nereikia.

– Priešingai, tik draugas žinotų, kad ši maža dovanėlė tau labai tinka ir netgi yra būtina.

– Privačios fortepijono pamokos? – Visiems metams. Nieku gyvu. – Nemanau.

Zefyras atsirėmė į rankų darbo raudonmedžio stalą, kainavusį daugiau nei jo per pirmuosius darbo metus gautas darbo užmokestis.

– O aš manau. Tu prakišai lažybas.

Neo piktai pažvelgė į draugą žinodamas, kad, nors ir ką jis pasakys, atrodys kaip verkšlenimas, o ne racionalūs argumentai. Jie vienas kitam ne kartą turėjo progų priminti, kad lažybos yra lažybos. Ir jis turėjo geriau pagalvoti, prieš lažindamasis su savo sukčiumi draugu.

Zefyras neslėpė suprantąs, kad Neo svarsto, kaip išsisukti.

– Galvok apie tai kaip apie gydytojo rekomendaciją.

– Gydytojo rekomendaciją? Kaip iššvaistyti valandą kartą per savaitę? Neturiu nė pusvalandžio, ką jau kalbėti apie valandą.

Neo papurtė galvą. Jo madingus vardinius kostiumus ne veltui pirkdavo ir pagal jo asmeninius poreikius pritaikydavo privilegijuota vyrų aprangos įmonė. Ir ne todėl, kad Neo patikdavo viešinti visam pasauliui, jog jis milijardierius. Jis paprasčiausiai neturėjo laiko apsipirkinėti.

– Nebent žinai ką nors, ko nežinau aš. – Pavyzdžiui, kad atšauktas vienas jų pasaulinių nekilnojamojo turto plėtros projektų. – Mano tvarkaraštyje nėra vietos fortepijono pamokoms.

Ir nesvarbu, ar jis pralaimėjo lažybas, ar ne.

– Tikrai vyksta šis tas, apie ką tu nežinai, Neo. Tai vadinama gyvenimu ir jis vyksta aplink tave, bet tu toks užsiėmęs įmonės reikalais, kad jis lekia tau pro šalį.

– Stamos & Nikos Enterprises iš tikrųjų yra mano gyvenimas.

Zefyras su gailesčiu pažvelgė į draugą. Juk jis ir pats dirbo taip pat sunkiai, kad ankstesnis jų gyvenimas taptų tolima praeitimi.

– Įmonė turėjo būti mūsų raktas į naują gyvenimą, o ne vienintelis gyvenimo tikslas. Ar pamiršai, Neo? Mes ketinome tapti verslo magnatais, iki mums sukaks trisdešimt.

– Ir mums pavyko. – Jie uždirbo savo pirmąjį milijoną per trejus metus nuo tada, kai įžengė į Amerikos žemę. Po kelerių metų jau buvo multimilijonieriai ir, prieš Neo sukankant trisdešimt, jau valdė turtą, kurio vertė viršijo milijardą dolerių. Šiuo metu jis su Zefyru buvo pagrindiniai bendrovės, kuriai priklausė kelių milijardų dolerių vertės turtas, akcininkai. Stamos & Nikos Enterprises ne tik buvo pavadinta ir jo vardu; šiai bendrovei jis atidavė savo dienas ir naktis.

Ir Neo toks gyvenimas visiškai tiko.

– Atmeni, norėjai nusipirkti didelį namą, sukurti šeimą? – priekaištingai paklausė Zefyras.

– Kai kurie dalykai keičiasi. – Kai kurios svajonės tebuvo vaikiškos fantazijos, ir geriau apie jas pamiršti. – Man patinka maniškiai apartamentai.

Zefyras nepritariamai dėbtelėjo.

– Esmė ne ta, Neo.

– O kokia? Tu manai, kad man reikia išmokti skambinti fortepijonu?

– Taip, aš iš tikrųjų taip manau. Net jei tavo gydytojas nebūtų įspėjęs tavęs labiau rūpintis savimi per paskutinį sveikatos patikrinimą, vis tiek akivaizdu, kad laikas ką nors paaukoti. Įvertinus kasdienį stresą, nebūtina būti gydytoju, kad suprastum, jog tavęs už kampo tykoja širdies smūgis.

– Sportuoju šešias dienas per savaitę. Mano valgiaraštį sudarinėja geriausias mitybos specialistas. Mano namų šeimininkė ruošia valgius tiksliai pagal nurodymus ir aš maitinuosi tikrai kur kas reguliariau nei tu. Mano kūnas yra puikios žzinės būklės.

– Miegi mažiau nei po šešias valandas ir neturi jokio būdo, kaip atsikratyti kasdienės įtampos.

– Kaip manai, kam aš sportuoju?

– Tai tik dar vienas būdas patenkinti poreikį konkuruoti. Tu visada stengiesi išspausti iš savęs viską, ką gali.

Zefyras teisus. Juk jis petys į petį varžėsi kartu su Neo. Tik Zefyras jau prieš kelerius metus iš biuro išeidavo dažniau šeštą, o ne aštuntą valandą. Ir galbūt jis turėjo pomėgių, nesusijusių su nekilnojamojo turto plėtra ar investicijomis, tačiau tai nereiškė, kad jo gyvenimas buvo geresnis nei Neo. Jis paprasčiausiai buvo kitoks.

– Nieko blogo, kad mano platūs užmojai.

– Tiesa, – susiraukęs burbtelėjo Zefyras. – Kai žinai, kaip atkurti gyvenimo pusiausvyrą. O tu, mano drauge, neturi jokio gyvenimo.

– Mano gyvenimas – visavertis.

– Tu esi gabesnis už bet kurį mano sutiktą žmogų, tačiau tavo gyvenime nėra jokios jį įprasminančios atsvaros.

Juokiasi puodas, kad katilas juodas.

– Manai, kad fortepijono pamokos suteiks mano gyvenimui prasmės?

Gal Zefyrui pačiam reikia poilsio. Juk jis kliedi.

– Ne. Manau, kad jos suteiks tau galimybę kartą per savaitę pabūti Neo Stamosu, o ne Graikijos magnatu, kuris gali nevaržomas pirkti ir parduoti įmones, ką jau kalbėti apie žmones.

– Aš žmonėmis neprekiauju.

– Ne, mes perkame nekilnojamąjį turtą, jį plėtojame ir parduodame. Ir mums puikiai sekasi iš to uždirbti. Tavo planai įvairinti mūsų investicijas ankstyvajame etape atsipirko, bet kada ateis laikas sustoti?

– Aš patenkintas savo gyvenimu.

– Tačiau tau vis negana to, ką pasieki.

– Galima pamanyti, kad tu – kitoks.

Zefyras gūžtelėjo pečiais. Pagal užsakymą pasiūtas itališkas kostiuminis švarkas slystelėjo jo pečiais kaip antra oda.

– Mes kalbamės apie tave. – Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės ir įsmeigė akis į Neo. – Kada paskutinį kartą mylėjaisi su moterimi?

– Tie laikai, kai mes pasakodavomės apie savo pergales, jau praėjo, Zy.

Draugas šyptelėjo.

– Man visai neįdomus tavo pergalių skaičius. Ir net jei man tai būtų įdomu, negalėtum įvardyti nė vienos, nes niekada to nedarei.

– Po velnių, ką čia šneki? Aš mėgaujuosi seksu, kada tik noriu.

– Taip, seksu. Tačiau tu niekada su niekuo nesimylėjai.

– Tarsi tai kuo nors skirtųsi.

– Tu vengi artumo.

– Ir kaip, po galais, mes nukrypome nuo fortepijono pamokų iki psichologinių vapaliojimų? Ir nuo kada tu ėmeisi postringauti apie šį šlamštą?

Zefyras įsižeidė.

– Aš paprasčiausiai atkreipiu tavo dėmesį į tai, kad tavo gyvenimo interesai labai siauri. Tau reikia plėsti savo akiratį, pažvelgti toliau už horizonto.

– Žinai, galėtum žlmuotis kelionių agentūros reklamoje. – Ir dar velniškai veidmainiškoje.

– Taip kalba draugas, kuris nenori, kad užverstum kojas nuo streso, nesulaukęs keturiasdešimtojo gimtadienio.

– Iš kur tiek genialių minčių?

– Ar kartais gydytojas neįspėjo tavęs apie tai po sveikatos patikrinimo? Praeitą mėnesį, kai kartu žaidėme golfą, Gregoris pasivedėjo mane į šalį ir įspėjo, kad tiek dirbdamas, nuvarysi save į kapus pirma laiko.

– Aš pasirūpinsiu, kad jam atimtų licenciją.

– Nieko panašaus tu nepadarysi. Jis – mūsų draugas.

– Jis – tavo draugas, o man jis – gydytojas.

– Kaip tik apie tai aš kalbu, Neo. Tavo gyvenime nėra jokios pusiausvyros. Viskas tau tik verslas ir darbas.

– Tai gal pakalbėkim apie tave? Jei visapusiškam gyvenimui tokie svarbūs santykiai, kodėl tu su niekuo jų neužmezgi?

– Aš susitikinėju su moterimis, Neo. Ir dar, prieš tau pasakant, kad ir tu vaikštai į pasimatymus, leisk priminti, kad susitikti su moterimi dėl vienintelio tikslo – sekso – ir niekada jos daugiau nepamatyti, nėra vadinama pasimatymu. Tai vadinama pakabinimu.

– Kokiam amžiuj tu gyveni?

– Šiame. Lygiai kaip ir tu, mano drauge. Todėl nebūk šiknius ir priimk mano dovaną.

– Taip paprastai?

– Tai tu mieliau nevykdysi lažybų susitarimo?

Neo nežinojo, ką atsakyti.

– Aš nenoriu mokytis skambinti fortepijonu.

– O kadaise apie tai svajojai.

– Apie ką? Kada?

– Kai mes buvome berniukai ir gyvenome Atėnų gatvėse.

– Tada aš turėjau daug svajonių, kurias išmokau paleisti.

Kad sukauptų tokį turtą, kurį valdo dabar, buvo būtina nuolat aukotis, ir Neo mielai paaukojo viską, ko reikėjo.

Taip jis nors kažko pasiekė. Tapo žmogumi, visiškai nepanašiu į veltėdį tėvą, kuris dingo iš Neo gyvenimo, kai šiam tebuvo dveji, ir motiną, jautusią didesnę meilę alkoholiui, nei savo kūdikiui.

– Ir taip kalba žmogus, nuėjęs kelią nuo Atėnų gatvių iki Volstrito.

– Aš gyvenu Sietle.

Zefyras gūžtelėjo pečiais.

– Fondų birža yra Volstrite, ir mes pretenduojame į didelę jų dalį.

Neo jautė, jog ima pasiduoti, bent jau dėl to, kad nenuviltų vienintelio žmogaus pasaulyje, kuris jam rūpėjo tiek, kad vis dėlto galėtų jam nusileisti.

– Gerai, pamėginsiu dvi savaites.

– Pusę metų.

– Vieną mėnesį.

– Penkis.

– Du, ir tai galutinis mano pasiūlymas.

– Nupirkau pamokas visiems metams, jei teiktumeis atkreipti į tai dėmesį.

– Ir jei pajusiu iš to naudą, lankysiu jas visus metus. – Nors jis buvo tikras, kad taip nebus.

– Sutarta.

§

Kasandra Beiker dar kartą pasitaisė savo puikios stambiais mėlynais ir baltais raštais puoštos Liz Claiborne suknelės apačią. Vien todėl, kad gyveno kaip kokia atsiskyrėlė urve, neturėjo taip ir atrodyti. Bent jau taip tikino save, internetu užsakinėdama naują pavasarinę aprangą iš savo mėgstamiausios parduotuvės.

Rengdamasi stilingais drabužiais, nors juos retai dėvėdavo kur nors kitur nei namuose, ji bent taip stengėsi pasijusti normali.

Tai, žinoma, pavykdavo ne visada. Bet ji stengėsi.

Reikėtų paskambinti fortepijonu. Tai padėdavo atsipalaiduoti.

Arba bent jau visi kiti primygtinai tai teigė, ir Kasandra kartais tuo patikėdavo. Tik dabar jos grakštūs pirštai nejudėdami gulėjo ant Fazioli fortepijono klavišų.

Neo Stamosas turėjo pasirodyti už mažiau nei penkių minučių.

Pasiūliusi labdaringam lėšų rinkimo aukcionui fortepijono pamokas visiems metams, kaip darydavo kasmet, Kasandra manė, kad gaus dar vieną fortepijono studentą. Kylančią žvaigždę, kuri norėtų dirbti su pripažinta talentinga, nors ir atsiskyrusia, pianiste bei Naujojo amžiaus muzikos kompozitore.

Kesė išsegė segtuką iš savo ilgų rudų plaukų, išlygino juos, suėmė ir vėl susegė ties sprandu. Rankos vėl nusileido ant klavišų, tačiau pirštai gulėjo nejudėdami.

Ji buvo tikra, kad, kaip ir ankstesniaisiais metais, aukcione laimės koks nors žmogus, su kuriuo ją sies meilė muzikai. Nekilo dvejonių, kad būsimasis mokinys gali ir nesižavėti fortepijonine muzika.

Neturėjo jokios priežasties net pagalvoti, kad visiškas naujokas muzikoje – ne kas kitas, o milijardierius magnatas – taps jos mokiniu visiems metams. Tai buvo blogiau nei neįtikėtina; tai asmeninis košmaras moteriai, kuriai sunku nepažįstamiesiems net atverti duris.

Stengdamasi kaip nors išsklaidyti nemalonų jausmą, Kasandra praleido daug laiko skaitydama straipsnius apie magnatą ir studijavo jo nuotraukas. Tačiau niekas nepadėjo.

Kesės nerimas dėl to, kad teks su juo susitikti, dar labiau padidėjo. Iš jo nuotraukų atrodė, kad jis retai, jeigu apskritai kada nors klausėsi kokios nors muzikos. Kam tokiam vyrui iš tikrųjų prisireikė išmokti skambinti fortepijonu?

Tačiau akivaizdu, kad jis ketino mokytis. Nes kai už jos pamokas aukciono dalyviai siūlė dar tik po kelias dešimtis tūkstančių dolerių, Zefyras Nikosas visus pribloškė šimto tūkstančių dolerių pasiūlymu. Buvo sunku tai įsivaizduoti – kažkas sumokėjo šimtą tūkstančių dolerių už Kesės vienos valandos pamoką kartą per savaitę. Nors pamokos truks visus metus, pasiūlyta kaina buvo daugiau nei ekstravagantiška.

Labdaringo lėšų rinkimo renginio organizatorė buvo ištikta ekstazės, ir ilgiau nei Kesei buvo įprasta kalbėti su nepažįstamais žmonėmis, kalbino ją telefonu. Ji liejo pagyras ponui Nikosui, kad šis nupirko pamokas savo geriausiam draugui ir verslo partneriui Neo Stamosui.

Ir iš tikrųjų – netrukus Kesei paskambino labai dalykiška ir gana šalta asmeninė pono Stamoso padėjėja, kad sutartų dėl pamokos laiko. Kesė bendravo su ja pakančiai, nes jos pamokų tvarkaraštis buvo gana lankstus, o visuomeninis gyvenimas… Jo beveik nebuvo.

Šiaip ar taip, pamoka antradienį, dešimtą valandą, nesukėlė Kesei jokių nepatogumų. Nors pono Stamoso padėjėjos tonas leido suprasti, kad toks sprendimas prilygo pono Stamoso pirmagimio paaukojimui.

Nesuprasdama, kodėl puikios išvaizdos, turintis aiškų tikslą ir itin užimtas verslininkas galėtų norėti mokytis pas ją skambinti, laukdama pirmojo susitikimo su nauju mokiniu, Kesė nerimavo labiau nei įprasta. Iš tikrųjų tokio nerimo nejuto nuo tada, kai paskutinį kartą skambino viešai.

Visą rytą bandė save įtikinti, kad elgiasi absurdiškai. Tačiau tai nepadėjo.

Suskambėjo durų skambutis, ir Kesė sustingo, nors žinojo, kad netrukus jį išgirs. Jos širdis smarkiai daužėsi, o kvėpavimas patankėjo ir tapo paviršutiniškas.

Ji pasisuko ant suolelio, tačiau neatsistojo.

Ji privalo. Turi atidaryti duris. Turi susitikti su savo naujuoju mokiniu.

Durų skambutis nuskambėjo antrą kartą. Nekantrus kvietimas, laimei, išvadavo ją iš sąstingio. Kesė pašoko ir nuskubėjo atidaryti durų, nors ją ir toliau kamavo įvairiausi klausimai, susiję su naujuoju mokiniu.

Ką ji ras už durų? Patį Neo Stamosą? O gal jo asmeninę padėjėją?

O gal asmens sargybinį arba vairuotoją? Ar milijardieriai kalbasi su savo fortepijono mokytojais, ar tam siunčia savo pavaldinius? Ar jai teks mokyti, kai kambaryje bus ir daugiau žmonių? Jei taip, ar jo asmens sargybiniai ir vairuotojas lauks per pamoką? Arba jo padėjėja?

Nuo minties apie tai, kad nepažįstami žmonės slampinės jos namuose, Kesei pritrūko oro. Vis tik galėjo savimi didžiuotis, nes žingsnis po žingsnio judėjo siauru koridoriumi link savo kuklaus namo paradinių durų.

Galbūt jis bus vienas. Tačiau jei vairavo automobilį, gal jis bus nepatenkintas, kad teks statyti savo brangų automobilį paprasto vakarų Sietlo gyvenamojo rajono gatvėje. Ar vertėtų pasiūlyti jam pasinaudoti savo tuščiu garažu?

Jai jau veriant duris, durų skambutis suskambėjo trečią kartą. Ponas Stamosas, kuris tikrovėje atrodė dar įspūdingiau nei nuotraukose, neatrodė sutrikęs dėl to, kad buvo pagautas nekantriai skambinantis į duris.

– Panelė Kasandra Beiker? – Į ją laukiamai žvelgė žalios, sodrios vasaros lapų spalvos akys, puošiančios nepaprastai patrauklų veidą.

Kasandra užvertė galvą, kad galėtų pažvelgti tamsiaplaukiam magnatui tiesiai į akis.

– Taip. – Tada prisivertė pasiūlyti, kaip ir bet kuriam kitam mokiniui. – Galite vadinti mane Kese.

– Jūs atrodote kaip Kasandra, ne kaip Kesė. – Jo balsas buvo gilus, ir Kasandros ausyse nuskambėjo kaip puikiai suderinta styga.

– Mano mokiniai vadina mane Kese. – Nors vadinti šį vyrą mokiniu, – pamanė Kasandra, – nelabai tiktų.

Vyro lūpų kamputis kilstelėjo. Tačiau net ir turėdamas lakią vaizduotę, to nebūtum galėjęs pavadinti šypsena.

– Aš vadinsiu jus Kasandra.

Kesė žiūrėjo į jį, nebūdama tikra, kaip reikėtų reaguoti į tokį arogantišką elgesį.

Jo veido išraiška leido suprasti, kad jis mano, jog pats gali nuspręsti, kokiu vardu jam labiausiai tinka ir patinka ją vadinti, nors Kese ją vadino tie nedaugelis žmonių, su kuriais ji nuolat bendravo.

– Manau, pradėti pamoką bus lengviau, jei įleisite mane į vidų, – vyro balse buvo girdėti nekantrumo gaidelė, tačiau veido išraiška nepasikeitė.

Vis dėl to ji pasijuto nekultūringa ir nemandagi.

– Žinoma, aš… Ar norėtumėte pasistatyti automobilį garaže?

Jis net nesivargino atsisukti ir pažvelgti per savo Armani švarku apgaubtus pečius į aptakų mersedesą, stovintį jos įvažiavime. Tik papurtė galvą ir tarė:

– Tai visiškai nebūtina.

– Puiku. Tai eime į vidų. – Kasandra pasisuko ir nuėjo į kambarį, kuriame vykdavo pamokos.

Kai namas buvo pastatytas antroje devynioliktojo amžiaus pusėje, šis kambarys tarnavo kaip svetainė. O dabar jame išsiteko beveik tik Fazioli. Be instrumento, kambaryje dar buvo vienas didžiulis karalienės Anos stiliaus krėslas, kuriuo naudodavosi retai pas ją apsilankantys svečiai, ir mažytis apskritas staliukas.

Kesė ranka parodė platų ir glotnų fortepijono suolelį, kurio apdaila buvo lygiai tokia pat kaip Fazioli.

– Prisėskit.

Neo taip ir padarė. Ir sėdėdamas prie fortepijono atrodė daug labiau atsipalaidavęs, nei ji būtų jo biure dangoraižio viršūnėje.

Beveik metro devyniasdešimties, jis buvo per aukštas suoleliui, tačiau dėl to nesijautė nepatogiai.

Vyro kūnas nebuvo lankstus ir grakštus ar, priešingai, nepasipuošęs gelbėjimosi ratu, būdingu vyrams pianistams, kuriuos Kasandra pažinojo, tačiau atrodė ištreniruotas ir labai raumeningas. Rankos buvo stiprios, pirštai ilgi, bet stambūs, o jų nuospaudos visiškai netiko pianistui arba, kaip ji įsivaizdavo, milijardieriui.

Vyro kostiumas labiau tiko valdybos posėdžių salei, o ne jos muzikos kambariui, tačiau ir dėl to jis nesijautė nesmagiai.

Galbūt neįtikėtinai turtingas Adonis sabalo spalvos plaukais neturėjo nepatogumo geno, kurį turi visi normalūs žmonės.

– Ar, prieš pradedant pamoką, galiu pasiūlyti jums ko nors atsigerti?

– Mes jau sugaišome kelias minutes valandos, skirtos šiai pamokai. Galbūt bus produktyviau, jei apsieisime be malonybių.

– Aš ne prieš, jeigu pamoka kiek užtruks, – tarė Kasandra jausdamasi kalta, bet ir visiškai tikra, kad neturi dėl ko taip jaustis.

– Bet aš prieš.

– Aišku. – Kad ir kaip būtų keista, šiurkštus jo elgesys šiek tiek numažino Kesės nerimą.

O gal ji paprasčiausiai mažiau nerimavo dėl to, kad jis neatsivežė savo palydos? Šiaip ar taip, ši situacija nebeatrodė tokia nepakeliama. Tad Kesė nusprendė būti paslaugi.

Ką gi, jokių malonybių.

– Galbūt kitą savaitę neskambinkite prie durų, o tiesiog užeikite į vidų, – pasiūlė ji.

Jis pažvelgė prikaustančiomis žaliomis akimis.

– Jūs nerakinate durų? – Neo nelaukė jos atsakymo ir tęsė toliau: – Uždaręs duris, aš jas užrakinau.

Nekilo jokių dvejonių, kad jo padėties žmogui užrakinti duris dvigubu užraktu buvo įprasta.

– Stebiuosi, kad neatsivedėte asmens sargybinių, kurie patikrintų namą.

Kesė nuoširdžiai tuo stebėjosi.

§

– Aš turiu apsaugą, bet negyvenu kaip kokiame humoristiniame detektyviniame seriale. Jus kruopščiai patikrino, dar prieš mano padėjėjai paskambinant susitarti dėl pamokų. – Taip taręs, Neo nužvelgė jos liauną kūną. – Vargu, ar jūs keltumėte man kokį nors pavojų.

– Suprantu. – Kesė pasijuto nepatogiai, kad ją šnipinėja nepažįstami žmonės.

– Tai nebuvo asmeniška.

– Tik būtina. – Kaip ir duomenų apie jį paieška internete.

Bet Kasandra numanė, kad jos biogražja patikrinta kur kas išsamiau. Buvo aišku, kad jis žino jos gyvenimo istoriją ir tai, ką jos vadybininkas vadina jos savitumu. Tačiau dėl to jis nesielgia su ja kaip su pamišėle.

– Taigi. – Jis pabrėžtinai pažvelgė į savo laikrodį. Ne Rolex.

Kesei tai pasirodė keista, bet ji nutylėjo.

Jis aiškiai parodė, kad čia atvyko mokytis skambinti fortepijonu, o ne pasikalbėti. Ir dabar jo stačiokiškas elgesys Kesę nuteikė netikėtai gerai.

Likusi valandos dalis prabėgo stebėtinai greitai.

Nepaisant visiškai kitokios įtampos, kurią Kesei sukėlė šis magnatas.

§

Neo niekaip nesuprato to pasitenkinimo jausmo, kai prabudęs antradienio rytą prisiminė, kad šiandien jo laukia antroji fortepijono pamoka.

Tikrovėje Kasandra Beiker buvo tokia, kokia ir pavaizduota tyrimo ataskaitoje. Gana tyli, nepatogiai besijaučianti tada, kai šalia yra nepažįstamų žmonių, tačiau ir žavinga. Neo darbotvarkėje šiandien buvo ir daug svarbesnių reikalų, tačiau antrasis susitikimas su pasaulinio garso pianiste, atsisakiusia viešų pasirodymų, buvo pats pirmasis dalykas, šovęs jam į galvą.

Neo negalėjo patikėti, kad su Kasandra Beiker praleistas laikas teikė jam tiek malonumo.

Jos – rusvaplaukės, šiek tiek strazdanotu veidu ir liaunu kūnu – nebūtum galėjęs pavadinti gražuole, ir ji tikrai nepanėšėjo į tas moteris, su kuriomis jis paprastai smagiai leisdavo laiką. Ją labiau būtum galėjęs pavadinti paprasta mergaite iš gretimo namo, ir Neo būtų atvirai pripažinęs, kad šiandieniniame jo gyvenime tokių mergaičių tikrai nebuvo daug. O ir Kasandros nebūtų sutikęs be Zefyro įsikišimo.

Zy taip pat buvo tas žmogus, kuris pirmasis supažindino Neo su Kasandros muzika. Jo partneris padovanojo jos kompaktinius diskus gimimo dienos proga ir per Kalėdas. Iš pradžių jis klausėsi Kasandros muzikos sportuodamas, vėliau paleisdavo įrašus dirbdamas prie kompiuterio. Galiausiai Kasandros muzika jo namuose jau beveik nenutildavo.

Neo neatkreipė dėmesio į tai, kas atliko kūrinius, paprasčiausiai klausėsi muzikos per savo MP3 grotuvą. Jis net neatpažino jos vardo, užrašyto ant dovanų sertižkato. Tai jis suvokė tik tada, kai gavo preliminarią tyrimo ataskaitą. Tik tada jis pirmą kartą suprato, kad ji yra sukūrusi didžiąją dalį muzikos, kurios jis su tokiu malonumu klausydavosi.

Ir jis nebuvo vienintelis, kuriam Kasandros muzika teikė malonumo. Kasandra Beiker buvo viena perkamiausių Naujojo amžiaus muzikos atlikėjų ir kompozitorių. Neo niekada nebūtų patikėjęs, kad tokia populiari muzikantė galėtų būti tokia nepretenzinga. Tačiau ji nė karto nepabandė užsiminti apie savo neginčijamą talentą arba žinomumą, todėl dar labiau priminė mergaitę iš gretimo namo.

Nors Kasandros išvaizda buvo tikrai vidutinė, jos gintaro spalvos akys buvo stulbinamai gražios, o jų atviras ir nuoširdus žvilgsnis traukė ir žavėjo Neo. Jos akių spalva buvo neginčijamai unikali, o nenatūralių gražuolių, kurias jis kabindavo – Zefyras privertė Neo taip galvoti, – akys su spalvotais glaustiniais lęšiais nė iš tolo joms neprilygo.

Nors ir ne gražuolė, Kasandra labai jį intrigavo ir atrodė labai pažeidžiama. Ši atsiskyrėlė pianistė kažkuo buvo be galo patraukli. Galbūt tai lėmė žinojimas, kad ji sukūrė muziką, kurios jis taip mėgdavo klausytis.

Kad ir kokia būtų priežastis, Neo nekantravo susipažinti su ja artimiau. Ir kada paskutinį kartą jis leido sau tokią asmeninę prabangą, nesusijusią su seksu?

Kai po keturių valandų atvyko prie Kasandros namų, durys buvo neužrakintos, kaip ji ir sakė. Toks atsainumas dėl saugumo jam nepatiko, tačiau dar didesnį susirūpinimą kėlė koridoriumi sklindantys muzikos garsai. Juk taip ji niekaip neišgirs, kad jis jau viduje.

Suraukęs antakius Neo nuėjo link kambario, į kurį Kesė jį pirmą kartą palydėjo prieš savaitę.

Ji pakėlė akis nuo fortepijono, o pirštai ir toliau nesustodami bėgiojo klavišais.

– Labas rytas, Neo.

– Jūsų durys buvo neužrakintos.