Читать книгу Mano Valentinas - Lucy Monroe - Страница 1

Valentinas Grisafis nubraukė švelnutę kaštoninę garbaną, kad ši nekliudytų jam žiūrėti į miegančios meilužės veidą.

Meilužė. Senamadiškas žodis, apibūdinantis labai šiuolaikišką moterį. Fetei Viljams jis nepatiktų. Jeigu per kvailumą ištartų jį Fetei girdint, ji tikrai nenutylėtų. Jo carina americana [Brangioji amerikietė (it.) (čia ir toliau – vert. pastabos).] – ne gležna gėlelė.

Gražuolė amerikietė. Šitai jai tinka. Bet jeigu jis išsiduotų, kad mintyse vadina ją meiluže? Ojojoi.

Ji aiškintų, koks netikęs šis žodis, o povo plunksnos mėlynumo akys liepsnotų pykčiu. Ir, ko gero, būtų teisi. Jis neapmoka jos sąskaitų. Neperka jai drabužių. Nors čia, Marsaloje, jie kartu praleidžia daugybę valandų, ji negyvena pas jį. Jai nieko iš jo nereikia, tik draugijos.

Taigi ne meilužė. Bet ir ne mergina. Jųdviejų nesieja ilgalaikiai įsipareigojimai ir meilė. Tai tik fizinis ryšis, kuris tęsis ir gilės tiek, kiek jiedviem bus patogu. Ypač jam. Nors ir Fetė turi ką pasakyti šia tema.

Ji pasitraukdavo taip pat lengvai, kaip ir jis, ir lygiai taip pat nesistengė rasti jam daug laiko. Laimei, tokie santykiai tiko jiems abiem.

Gal jie tapo ir draugai, ir jis dėl to neapgailestavo, bet tai nutiko vėliau. Jau jam atradus, kaip saldus, gracingas jos kūnas atsiliepia į lengviausią jo prisilietimą. Po bučinių, ištirpdančių jo smegenis ir jos pasipriešinimą. Po to, kai jis sužinojo, kiek malonumo teikia jos dosnus jausmingumas, sykį jam išsiliejus.

Jųdviejų seksas buvo fenomenalus.

Štai kodėl jautė, ką praras artimiausiomis savaitėmis.

Jis apvedė pirštu tobulus jos veido bruožus ir pasilenkė prie ausies:

– Carina, laikas keltis.

Ji suraukė nosytę, dailios lūpos protestuodamos persikreipė, egzotiškos spalvos akys atkakliai nenorėjo atsimerkti. Ką tik patenkintas kūnas nepajudėjo nė per centimetrą, tebegulėjo susirietęs kaip visuomet po sueities.

– Ei, bella mia [Gražuole (it.).]. Kelkis.

– Jeigu ateitum pas mane, galėčiau pamiegoti, kol apsirengsi ir išeisi. – Ji įsikniaubė į pagalvę.

– Didžiumą vakarų aš irgi išeinu, carina. Tu tai žinai. – Jis mėgo pusryčiauti su Džosuje. Aštuonmetis sūnus buvo Valentino akių šviesa. – Be to, žadinu tave ne tam, kad išeitum. Turime pasikalbėti.

Fetės vokai suvirpėjo, bet lūpų kampučiai tebebuvo išriesti žemyn.

– Šitokia tu atrodai dieviška, ar žinai?

Ji atsisėdo ir su irzliu išgąsčiu pažvelgė į jį, prispaudusi prie krūtinės oranžinę, nepaprastai švelnią Egipto medvilnės paklodę, kurią, jos prašymu, jis visuomet tiesdavo ant lovos.

– Normaliems žmonėms kaprizai nepatinka, Tinai.

Jis atsakė šypsena ir gūžtelėjo pečiais.

– Ką galiu pasakyti? Aš kitoks. O gal tu. Nepamenu, kad kuri nors kita mano mylimoji būtų tokia miela suirzusi.

Jam nepatiko žodis mylimoji, bet vis vien geresnis nei meilužė. O sykį ji vos jo neužmušė, pavadinta lovos partnere. Pasakė, kad jeigu jis nori vartoti tokį klinikinį terminą, tegul įsigyja anatomiškai tobulą pripučiamą lėlę.

Valentinas nežinojo, kodėl šįvakar jį persekioja tokios mintys. Paprastai nešvaistydavo laiko, svarstydamas apie jos vietą savo gyvenime, nei taip jau labai mėgo tikslius apibūdinimus. Tai kodėl šįvakar šitaip susirūpino?

– Man neįdomios jūsų buvusios pergalės, senjore Grisafi. – Dabar ji tikrai atrodė prastai nusiteikusi, akys piktai spindėjo.

– Atsiprašau. Bet juk žinai, kad mudviem susitikus nebuvau nekaltas berniukas. – Jis jau mylėjo ir prarado žmoną, ką jau kalbėti apie moterį, kuri dalijosi su juo guolį vėliau.

Juodu su Fete buvo kartu jau metus – šitiek ilgai nesitęsė jo ryšis su jokia moterimi po mylimosios Renatos mirties. Tačiau jo praeities tai nepakeis.

– Abudu mes nebuvome nekalti, tačiau labai nemandagu kalbėti apie buvusias meiles, gulint lovoje su dabartiniu mylimuoju.

– Tu taip jaudiniesi dėl mandagumo taisyklių, – nusišaipė jis.

Jis dar nepažinojo žmogaus, kuriam taip mažai rūpėtų jo išvaizda ir įvairios visuomenės nustatytos taisyklės. Jo carina americana buvo kuo tikriausias laisvas paukštis.

Jos lūpas iškreipė lengvutė šypsenėlė.

– Gal ir ne, bet šitai taisyklei pritariu šimtu procentų.

– Puikiai pasakyta.

– Gerai. – Ji susirangė šalia jo, prigludo prie krūtinės, ranka apsivijo dubenį, sukeldama nemenką reakciją kiek žemiau. – Sakei prižadinęs mane ne tam, kad eičiau savo keliais?

– Ne. Mudviem reikia pasikalbėti.

Ji palenkė galvą.

– Apie ką?

Jis nesusitvardė. Pasilenkė ir pabučiavo į nosies galiuką.

– Tu tikrai žavinga, vos pabudusi.

– Maniau, kad esu žavinga, kai būnu irzli.

– Ar kada nors pabundi nesuirzusi?

– Rytais būnu visai geros nuotaikos. Tu, aišku, to nežinai, nes mes nepraleidžiame kartu visos nakties, bet patikėk mano žodžiu. Skundžiuosi tik tada, kai tenka keltis po to, kai tu būni taip nuostabiai mane pamylėjęs.

Jie jau seniai dėl to ginčijosi. Jai nepatiko, kad jis atsisako praleisti kartu visą naktį. Fetė suprato jo norą grįžti namo pusryčiauti su sūnumi, bet ne tai, kad atkakliai keliasi iš jųdviejų lovos, vien trumpai nusnūdęs po mylėjimosi.

Valentinas suirzo, kad ji vėl pradeda spausti, ir tai pasijuto balse:

– Tebūnie taip, o dabar turiu kai ką pasakyti.

Ji įsitempė ir atšlijo, žydrai žalios akys žvelgė atsargiai.

– Ką?

– Nieko bloga. Na, ne vien bloga. Tiesiog mano tėvai leidžiasi į kelionę. Nori aplankyti draugus Neapolyje.

– O, iš tiesų? Nežinojau.

– Aišku, juk nesakiau tau.

– Na ir?

– Ir negaliu palikti Džosujės vieno per naktį, kai seneliai jo neprižiūrės. – Nesvarbu, kad jų vynuogyno Vigne di Grisaffi sklype gyvena daugybė darbuotojų, o namų prižiūrėtoja turi savo kambarį jų name. Tai ne tas pats.

– Suprantu. – Fetės veido išraiška sakė, kad ji tikrai supranta. – Kiek laiko nebus tavo tėvų?

– Tik dvi savaites.

– Aš visai tavęs nematysiu?

– Tikriausiai.

Regis, ji ruošėsi kažką sakyti, bet galiausiai tik linktelėjo.

– Ilgėsiuosi tavęs, – staiga pripažino jis. Susiraukė. Nenorėjo to sakyti. – To. – Perbraukė ranka per jos kūną. – Ilgėsiuosi šito.

– Išgirdau, ką pirma sakei, kietuoli. Nebeatsiimsi savo žodžių. Pripažink, kad tau patinku ne tik lovoje – mėgsti ir mano draugiją.

Jis nusinešė ją atgal į lovą, lūpomis ieškodamas jos lūpų.

– Ko gero, neką mažiau. O kalbant apie seksą. Turėsiu dvi savaites gyventi be tavęs, tai išnaudokime laiką dabar.

– Ar kada nors tau atsakiau? – kimiai nusijuokė ji.

– Ne, ir šįvakar ne metas pirmam kartui.

***

Fetė nubudo, apsupta mylimo vyro šilumos ir kvapo. Atmerkė akis ir susiraukė. Ji nesapnavo. Anksti ryte jie pasimylėjo, ir Tinas paprašė, kad liktų nakčiai. Pirmą kartą gyvenime. Na, gal nepaprašė… greičiau pranešė, kad ji pasilieka, bet juk tas pats. Ji – jo glėbyje, jo lovoje, rytą, po meilės nakties.

Tai didinga.

Nuostabu, taip, kaip ji ir manė būsiant.

– Nubudai? – sudundėjo virš jos jo balsas.

Ji pakėlė galvą nuo Valentino krūtinės ir sušvito šypsena.

– O kaip atrodo?

– Atrodo, nemelavai sakydama, kad rytais tavo nuotaika būna gera. Gal reikės pradėti vadinti tave solare.

Saulės šviesa? Jai suspaudė širdį.

– Tajus vadindavo mane Saulės šviesa.

– Buvęs vaikinas? – suniurzgė Tinas, o neskustas jo veidas tapo toks gundantis. – Tu teisi, kalbėti apie buvusius amores lovoje su esamuoju tikrai prastos manieros.

Ji nusijuokė, nė kiek neįsižeidusi.

– Jis buvo ne mano vaikinas, o vyras, – pasakė ir iššoko iš lovos išvirti kavos.

– Buvote susituokę?

– Taip. – Keista, juodu jau metus kartu, o ji pirmąsyk pasisako, kad buvo ištekėjusi. Bet juk tokie jų santykiai. Jiedviem su Tinu rūpi vien dabartis.

Apie jį ir praeities tragedijas, tokias panašias į jos pačios, Fetė daugiau sužinojo iš jo motinos negu iš jo. Keista, Tinas visai nesidomėjo Fetės menu, o jo motina buvo jos gerbėja. Jiedvi susitiko Fetės parodoje Palerme. Nors ir skirtingo amžiaus, dvi moterys tuojau suartėjo ir su jauduliu aptiko esančios kaimynės. Nuo Grisafių vynuogyno tebuvo dvidešimt minučių kelio automobiliu iki mažyčio Fetės butuko Picolate.

Ji niekada nesilankė tenai kaip Tino viešnia. Matėsi su Tinu jau du mėnesius ir tik paskui suvokė, kad Agatos dažnai minimas Valentinas ir yra Tinas, su kuriuo Fetė leidžia naktis. Iš pradžių ji sutriko, bet netrukus priprato. Bet taip ir neprisipažino Agatai susitikinėjanti su jos sūnumi. Kruopščiai slėpė jų santykius, manydama, kad tai Tinas turi nuspręsti, kada pasakyti šeimai apie ją.

Kita kone neįtikėtina likimo užgaida Fetė buvo ir jo sūnaus Džosujės mokytoja. Kartą per savaitę mokė Marsalos pradinės mokyklos vaikus dailės. Sykį ji prarado galimybę tapti motina, bet vaikus dievino, ir tai buvo vienas iš būdų bendrauti su jais. Džosujė buvo be galo meilutis ir ji suprato Tino norą būti su juo. Pritarė jam.

– Išsiskyrusi? – Tinas įdėmiai žvelgė į ją rudomis akimis, aiškiai nenorėdamas baigti Tajaus temos.

– Našlė. – Ji nesileido į smulkmenas, suprasdama, kad Tinas to nenorėtų. Jam niekada nereikėjo smulkmenų. Bent apie jos gyvenimą.

Jis sakė norįs galvoti apie tai, kas yra čia, šią akimirką. Kadangi toks pat buvo ir jos šūkis, jai nekliuvo tai, kad Tinas visai nesidomi jos gyvenimu prieš atvykstant į Siciliją. Bet turėjo pripažinti, kad jis ne per daugiausiai domisi ir jos gyvenimu čia.

Tinas žinojo, kad ji menininkė, bet kažin ar numanė ją esant populiarią keramikę. Žinojo, kad ji gyvena Picolate, mažame miestelyje, vos kelios minutės kelio į pietus nuo Marsalos, bet vargu ar būtų parodęs, kur yra jos butas. Juodu buvo kartu visus metus, bet mylėdavosi tik jo apartamentuose.

Ne jo namuose, nes čia jis negyveno. Sakėsi laikąs apartamentus verslo tikslais, bet jai atrodė, kad jis turi galvoje ne verslą, o galimybę pasimylėti nestebint budriai motinos akiai. Tinas labai kruopščiai stengėsi atskirti jųdviejų gyvenimus.

Iš pradžių tai jai nekliudė. Jai taip pat nereikėjo gilaus emocinio ryšio, kaip ir jam. Jis žadėjo jai seksą ir tai davė.

Tačiau kažkuriuo metu Fetė suprato negalinti neduoti jam meilės.

Net ir tuomet neprieštaravo, kad jų santykiai išliktų tokie seklūs. Ar bent taip save įtikino. Ji prarado visus, kuriuos mylėjo, neabejojo vieną dieną prarasianti ir jį. Aišku, jai patiko praleisti kartu visą naktį. Patiko. Bet kuo mažiau jis bus įsipynęs į jos gyvenimą, tuo jai bus lengviau, kai tas metas ateis.

Bent šitaip ji manė. Dabar jau nebuvo tokia tikra.

– Tai viskas, ką gali pasakyti?

Ji įjungė kavos aparatą ir pasisuko į Tiną.

– Ką?

Jis apsimovė trumpikes, tad į aukštą, tobulą figūrą tebebuvo galima varvinti seiles.

– Tavo vyras mirė.

Jie vis dar apie tai?

– Taip.

– Kaip?

– Autoavarija.

– Kada?

– Prieš šešerius metus.

Jis persibraukė pirštais susivėlusius po nakties plaukus.

– Nesakei man.

– Ar labai norėjai?

– Manyčiau, kad per metus kokį sykelį galėjai užsiminti esanti našlė. – Tinas atėjo į virtuvę ir atsirėmė į barą greta jos.

– Kam?

– Tai svarbi žinia apie tave.

– Apie mano praeitį.

Jis susiraukė.

– Tu linkęs galvoti apie šią dieną, ne apie vakarykščią. Daug kartų taip sakei, Tinai. Kas nutiko?

– Gal mane domina moteris, su kuria miegu jau ištisus metus.

– Beveik metus.

– Nesikabinėk prie žodžių.

– Džiugu, kad domiesi.

– Aš… – Pirmą kartą jos mylimasis, šaltas it ledas Valentinas Grisafis, ieškojo žodžių.

– Nesijaudink, Tinai. Nieko bloga.

– Ne, ne, žinoma, ne. Mes juk ir draugai, ne tik meilužiai, si?

– Taip. – Jai labai palengvėjo.

– Gerai. Gerai. – Akimirką jis patylėjo. – Ar prie kavos gausiu ir pusryčius?

– Manau, galima šitai sugalvoti.

Jo veido išraiška buvo kone baikšti.

– Tu juk moki ruošti valgį?

Ji nuoširdžiai nusijuokė.

– Mes – ne be proto turtingi vynininkai, Tinai. Kai kurie neišgali samdytis namų šeimininkės, kuri jiems ruoštų valgį – taigi privalo mokėti virti. Bet, skubu nuraminti, kad tą daryti moku puikiai.

– Aš paskui nuspręsiu. Ji nusijuokė ir žengė prie jo, norėjo užkutenti šį didžiulį vyrą ar bent priversti jį kvatotis, kol jis sulaikys jos pirštus.

***

Fetė užbaigė trečią nėščios moters formą, kurią lipdė jau daugelį dienų. Nelipdė nėščių moterų nuo pat avarijos, pražudžiusios Tailišą ir atėmusios iš jos galimybę turėti šeimą.

Bent taip ji manė.

Priglaudė moliu išterliotą ranką prie vis dar plokščio pilvo, stebėdamasi ir žavėdamasi. Kad pirmąkart užsiaugintų pilvuką, jai prireikė ketverių metų ir vaisingumo konsultantų pagalbos.

Iš tiesų pirmą sykį pastojo po dviejų santuokos su Tailišu mėnesių, būdama aštuoniolikos. Nėštumo testui parodžius teigiamą rezultatą, juos apėmė džiaugsmas, bet kai po kelių savaičių negimdinis nėštumas vos jos nepražudė, jie nusirito į nevilties bedugnę. Žinoma, esant negimdiniam nėštumui, nebuvo jokios galimybės išgelbėti kūdikį.

Nors Fetė vos nemirė, juodu su Tajumi bandė vėl. Abudu desperatiškai troško vaikų – tą pajėgia suprasti tik tie, kas neturi šeimos. Po metų nesėkmingų bandymų ėmė ieškoti gydytojų pagalbos. Tyrimai parodė, kad po negimdinio nėštumo jai liko vienintelė sveika kiaušidė.

Jų su Tajumi susirasta vaisingumo specialistė pasakė, kad vienintelė kiaušidė gerokai sumažina galimybę pastoti. Bet ji nurodė taisykles, kurių laikantis jiems galėjo pasisekti. Jos buvo varginančios, jų seksualinis gyvenimas tapo beaistris, tiesiog klinikinis.

Tačiau tai suveikė. Kai nėštumo testo juostelė nusidažė mėlynai, Fetė pasijuto lyg gavusi didžiausią gyvenimo dovaną. O šįsyk jautė, kad nutiko stebuklas.

Tinas kiekvienąsyk naudodavosi prezervatyvu. Tuos kartus, kai jis užsidėdavo prezervatyvą jau šiek tiek pažaidęs, ir vienintelį kartą, kai jis suplyšo (paskui Tinas ėmė pirkti juos kitur), galima buvo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir nė nereikėtų visų. Bet vienas iš tų kartų nutiko kaip tik prieš porą mėnesių.

Kadangi ji teturėjo vieną sveiką kiaušidę, jos mėnesinės būdavo nereguliarios, kas du mėnesius. Fetė nekreipė dėmesio, kai jos prasidėjo vėliau nei paprastai. Ne pirmas kartas. Mintis apie nėštumą nė nešovė į galvą. Net tada, kai krūtys pasidarė labai jautrios. Pagalvojo, kad kaltas PMS. Net tada, kai ėmė pykinti nuo kiaulienos kvapo. Niekada pernelyg nemėgo mėsos.

Net tada, kai dienomis pradėjo jaustis pavargusi. Juk dauguma Sicilijos įmonių vidurdienį porai valandų užsidaro, kad žmonės galėtų pailsėti. Gal ji tiesiog perėmė naujosios tėvynės įpročius. Net nepagalvojo galinti būti nėščia, kai vienąsyk ryte apsiraudojo prie sudaužytos stiklinės. Tą kartą ruošėsi ne tokius lengvus kaip įprastai pusryčius – labai norėjo kiaušinių.

Netoptelėjo net tada, kai vieną dieną prieš pietus keturis sykius teko bėgti į tualetą. Nuėjo pas daktarą pasiteirauti, ar nebus pasigavusi kokios nors pūslės infekcijos, o paaiškėjo, kad nešioja Tino kūdikį.

Ji globėjiškai priglaudė ranką prie pilvo. Dabar visi nėštumo simptomai atrodė ypatingi. Ji – moteris, kuriai visas galimybes turėti šeimą išplėšė mirtis, laukiasi. Beveik neįmanoma patikėti, kad ji buvo šitokia akla. Fetė manė niekada nebepastosianti.

Tačiau gydytojas ją apžiūrėjo ir patvirtino – ji pastojo. Pastojo.

O dangau.

Apkabinusi save ji žvelgė į lipdomą beveidę nėščią figūrą. Neapsakoma nuostaba ir džiaugsmas, kuriuos jautė, sužinojusi, kad laukiasi kūdikio, Tino kūdikio, atsispindėjo visose tos figūros linijose, jos rankos, pakeltos virš galvos, nedviprasmiškai reiškė džiaugsmą. Fetė atsigręžė į pačią pirmą figūrą, kurią nulipdė sužinojusi apie nėštumą.

Ši išreiškė baimę, temdančią džiugesį. Veide atsispindėjo nerimas. Ranka globėjiškai priglausta prie kiek atsikišusio pilvo. Tai buvo afrikietė moteris. Į jos tradicinį drabužį kabinosi kitas vaikas, ne paliegęs iš bado, bet ganėtinai liesas. Abi figūros stovėjo ant pagrindo, primenančio išdžiūvusią žolę.

Tai buvo jaudinanti statula, į ją žiūrint pačiai Fetei norėjosi verkti. Nieko nauja. Vien mene Fetė leisdavo sau išlieti širdies skausmą, vienatvės pojūtį, su kuriuo susitaikė, bet su kuriuo taip ir neišmoko gyventi. Kai kurie jos darbai skleidė džiaugsmą ir ramybę, o kiti žadino tokius jausmus, apie kuriuos ne visi nori kalbėti.

Vis dėlto jos darbus puikiai pirkdavo, kiekviena statulėlė kainuodavo nemažus pinigus. Bent jau tos, kurias ji išleisdavo iš dirbtuvės. Vakar nulipdytoji nėščia moteris vėl virs molio luitu. Pernelyg sujaukta. Nė vienas jausmas joje neišsiskiria iš kitų.

Kai kurie darbai nepavykdavo. Ji priėmė tai kaip kūrybos kainą. Visą dieną praleido prie šios statulos, bet nesėdėjo iki pat vėlaus vakaro kaip prie pirmosios. Gal ir dėl to, kad Tinas jai paskambino.

Jis retai kada skambindavo, nebent paskirti susitikimo laiką. Net kai išvykdavo iš šalies savaitei ar ilgesniam laikui, ji neišgirsdavo iš jo nė žodelio. Bet vakar paskambino. Kaip suprato, be jokios priežasties, vien pasikalbėti. Keista.

Tikrai, tikrai.

Bet gera. Kiekviena galimybė praplėsti griežtai seksu apsiribojančius santykius – tikra palaima. Ypač dabar.

Vis tiek keista.

Ji nežinojo, kada pasakys jam apie kūdikį. Be abejo, pasakys, bet tinkamu laiku. Per pirmus tris mėnesius yra galimybė persileisti, o jos sveikata neleidžia šios galimybės atmesti. Praradus visas viltis turėti šeimą sunku patikėti, kad dabar gali būti kitaip.

Vis dėlto ji galėjo tikėtis.

Ji nieko nesakys apie nėštumą, kol jis taps matomas.

Šią savaitę važiuos pas gydytoją. Tolesni tyrimai nustatys, ar nėštumas – gimdinis. Nors jos vaisingumo specialistas sakė, kad dar viena negimdinio nėštumo galimybė beveik lygi nuliui, Fetė norėjo būti tikra.

Ir neprasitars Tinui, kol pati įsitikins.