Читать книгу Mano Valentinas - Lucy Monroe - Страница 2

Dieną prieš vykstant į ligoninę Fetei reikėjo mokyti dailės pradinukus. Šį darbą ji gavo atsitiktinai. Beveik. Fetė buvo sakiusi Agatai Grisafi, kaip ji myli vaikus ir mėgsta būti su jais, bet jos darbas neleidžia daug šito patirti. Agata pasikalbėjo su anūko mokyklos direktoriumi ir sužinojo, kad šis labai džiaugtųsi, jei žymi menininkė vieną dieną per savaitę mokytų jo mokinius.

Štai kaip tai prasidėjo ir kaip nutiko, kad Fetė pažinojo meilužio motiną ilgiau nei jį patį. Kai kas gal sakytų, kad prie šito prisidėjo Apvaizdos ranka, ir, Fetės manymu, galbūt tai būtų tiesa.

Džosujė, Tino numylėtas aštuonmetis sūnus, priklausė antrajai grupei, kurią ji tądien mokė. Kaip paprastai, jis meiliai paklausė, ką ji mananti apie jo nupieštus Marsalos rūmus. Vaikai kaip tik dirbo prie projekto, kuriame turėjo atskleisti rašymo ir dailės gabumus, pavaizduodami savo miestą – tokį, kokį jį mato aštuonmečiai ir devynmečiai.

– Gražu, Džijau.

– Ačiū, sinjora.

Ji nuėjo prie kito vaiko – padėjo mergaitei pasirinkti spalvą žuviai, nardančiai jūroje prie Marsalos krantų.

Pamokos pabaigoje, visiems vaikams išėjus iš klasės, Džosujė priėjo prie jos stalo.

– Sinjora Džuljelmo?

Vaikai kreipdavosi į ją itališku Viljams pavardės atitikmeniu, nes šitaip jiems buvo lengviau, ir ji neprieštaravo.

– Ką, branguti?

Jis vyptelėjo išgirdęs meilų žodelį, skruostai kiek nuraudo, bet buvo matyti, kad jam malonu, ir Fetė nusprendė dar kada nors jį taip pavadinti. Retkarčiais.

Nesvarbu, kad Tino sūnus jos širdyje užėmė ypatingą vietą, ji nesiekė atkreipti į tai dėmesio. Tai tik sutrikdytų Džosuję, ko gero, įsiutintų Tiną ir sukompromituotų ją mokykloje.

– Norėčiau pakviesti jus šįvakar pavakarieniauti su savo šeima, – oficialiai ištarė jis. Buvo akivaizdu, kad ilgai repetavo šitą frazę.

– Ar tėtis žino, kad kvieti mane vakarienės? – paklausė ji, rimtai svarstydama, kur link viskas suka.

– Taip, sinjora. Jam bus labai malonu, jei ateisite.

Ji nustėro.

– Ar jis taip tau sakė?

– O taip. – Džosujė vėl droviai nusišypsojo. – Jis labai džiaugiasi, kad ir man jūs patinkate.

Lyg pavasario šaltinis joje sukunkuliavo viltis. Gal juodi debesys pagaliau sklaidosi. Ar gali būti, kad ji vėl turi galimybę įgyti tikrą šeimą – šeimą, kurios iš jos šį kartą niekas neatims? Ši viltis gąsdino, net skaudino.

– Man bus didelė garbė kartu su jumis pavakarieniauti.

– Ačiū, sinjora. – Džosujė padavė jai sulankstytą popieriaus lapą. – Mano tėvas nubraižė jums žemėlapį, jei prireiktų.

Ji paėmė lapą.

– Ačiū, man labai malonu.

Jai teko ten kelissyk pietauti su Agata, nors ši labiau mėgo lankytis Picolate, dievino Fetės studiją. Sakydavo, kad mėgaujasi privilegija pamatyti menininko darbą iš arti, kol jis dar nebaigtas.

– Tai aš sugalvojau nupiešti žemėlapį. Padėjau tėčiui.

Po šios užuominos ji išlankstė lapą ir pasigrožėjo aiškiai vaikiška ranka nupieštu piešiniu. Tačiau detalios nuorodos buvo surašytos įstriža Tino keverzone.

– Puikiai padirbėjai, Džijau. Ypač man patinka vynuogėmis apkibę vynuogienojai, kuriuos nupiešei, kad žinočiau, ką pamatysiu.

– Dabar vynuogės kaip tik noksta. Senelis sakė, kad jam grįžus iš Neapolio, gal jau bus galima jas skinti.

– Jei senelis taip sako, jis turbūt teisus.

– Jis vynininkystės meistras, – išdidžiai tarė Džosujė.

– Taip. Padedi jam skinti vynuoges?

– Truputį. Senelis pasiima mane į laukus. Tėtis nedirba laukuose, bet nieko tokio. Taip sako senelis.

– Manau, kad tavo tėtis yra talentingas verslininkas.

– Senelis sako, kad tėčiui labai gerai sekasi uždirbti pinigų, – paprastai atsiliepė Džosujė.

Fetė nusijuokė.

– Tikriausiai.

– Jis gali išlaikyti šeimą. Taip močiutė sako.

– Neabejoju, kad ji teisi. – Ar Džosujė piršliauja? Fetė susitvardė nenusišypsojusi. Nenorėjo, kad Džosujė pagalvotų, jog juokiasi iš jo, ir taip jį įskaudinti.

– Močiutė mano, kad jam vėl reikėtų vesti. Ji jo mama, jis turėtų jos klausyti, man rodos.

Dabar tikrai buvo sunku susilaikyti nenusijuokus, ji nemanė, kad Tinas pritartų sūnui.

– O tu ką manai, Džijau?

– Man patiktų mama, nesanti aukštai aukštai danguje.

Ji nebesusilaikė. Palietė jį. Tik patapšnojo petį, nors labai norėjo apkabinti.

– Suprantu, Džijau. Tikrai suprantu.

Jis pakreipė galvą.

– Jūs niekada nekalbate apie šeimą.

– Neturiu šeimos. – Ji priglaudė ranką prie pilvo. Neturėjo. Anksčiau. O dabar galbūt turi.

– Ir mamos?

– Ne. Meldžiausi, kad ją turėčiau, bet Dievo valia buvo kitokia. – Ji gūžtelėjo pečiais.

– Manote, kad aš turėsiu kitą mamą?

– Tikiuosi, Džijau.

– Ir aš, bet jei tik galėsiu ją mylėti.