Читать книгу Ta pati, bet kita - Lynn Raye Harris - Страница 2

Izabela žiūrėjo į jį prasižiojusi. Atrodė kaip į krantą išmesta žuvis. Geriau apibūdinti ir neišeitų. Jei nebūtų žinojęs tiesos, Adanas tikrai būtų pamanęs, kad ji sukrėsta. Jis vyptelėjo. Kas būtų galėjęs pamanyti, kad Izabela Maro yra tokia puiki aktorė? Niekada nenumanė, kad ši moteris turi tokių gabumų, antraip būtų kreipęs į tai daugiau dėmesio.

Nes, akivaizdu, ji visiškai jį apkvailino. Kaip ir visus kitus.

Ir jis tikrai sužinos kodėl.

Izabela veikė ne viena, Adanas buvo tikras. Ar ji turėjo meilužį, kuris padėjo jai pasprukti?

Ši mintis buvo tarsi dūris aštriu peiliu į krūtinę.

Kokia ji šalta ir žiauri moteris. Izabela atsisakė savo sūnaus, visai dar kūdikio, paliko jį augti be motinos. Ši moteris labiau rūpinosi savimi negu Rafiku.

Adanas negalėjo jos už tai pakęsti.

Ir jam nepatiko, kaip žiūrint į šią moterį, užverda kraujas. Taip, tai buvo pyktis, bet ne tik. Jis įdėmiai tyrinėjo vos pridengtą jos kūną. Izabela vilkėjo raudoną bikinį ir užsimetusi atogrąžų motyvais papuoštą sarongą, surišamą vienoje pusėje ant klubų. Jos speneliai styrojo per ploną bikinio liemenėlės audinį ir traukė jo dėmesį. Adanas atminė, nors viso to nenorėjo, jos nuostabias kreminės spalvos krūtis, dideles rausvas areoles ir spenelių pumpurus. Atminė ir tai, kaip ji drovėjosi, kai jie pirmą kartą mylėjosi, kaip vėliau greitai prie jo prisitaikė, kaip visą nepakartojamai aistringą mėnesį kiekvieną naktį laukė jo lovoje.

Vėliau Adanas nebegrįždavo pas Izabelą į lovą, nes ji pastojo. Jis mielai būtų to nedaręs, tačiau ji jautėsi taip blogai, kad nebuvo jokių minčių apie mylėjimąsi.

– Tavo žmona? – Izabela ryžtingai papurtė galvą. – Tu klysti.

Už nugaros Adanas išgirdo artėjančius sunkius žingsnius.

O po akimirkos į kambarėlį įėjo vyras, kurį Izabela pavadino Grantu, – vyras, kurio akyse švietė beveik neslepiama simpatija Izabelai, o kartu su juo – milžiniškas iš Samoa kilęs žaliūkas.

– Dar kartą paprašysiu jūsų išeiti, – tarė Grantas. – Makuna jus palydės.

Adanas abejingai pažvelgė į jį. Lauke jo laukė šešių vyrų apsaugos komanda. Ne todėl, kad jis tikėjosi kokių nors problemų, bet todėl, kad buvo valstybės galva ir niekur nevykdavo be apsaugos. Pakaktų vieno ženklo, ir jie šturmuotų šią vietą apnuogintais ginklais.

Adanas to visai nenorėjo, tačiau neketino iš čia išeiti be Izabelos. Be savo žmonos.

– Viskas gerai, Grantai, – Adanas išgirdo už jo stovinčios Izabelos balsą. – Pasikalbėsiu su juo kelias minutes.

Grantas atrodė sumišęs. Tačiau po akimirkos linktelėjo galva ir patapšnojo Makunos ranką. Tada jie abu išėjo, o Adanas ir vėl liko vienas su Izabela.

– Protingas sprendimas, – tarė jis.

Izabela susmuko į kėdę, kurioje sėdėjo prieš tai. Pirštai, kuriais nusibraukė nuo veido savo maištaujančius plaukus, virpėjo. Į jį sutrikusios žvelgė jos gausiai išdažytos akys.

– Kodėl tu manai, kad esu tavo žmona? Aš niekada nebuvau ištekėjusi.

Pyktis draskė jį savo aštriais nagais.

– Gali neigti, kiek tik nori, tačiau tai nieko nepakeis.

Įdėmiai žvelgdama į Adaną Izabela suraukė antakius.

– Nežinau, kodėl tu man tai pasakoji ar kodėl manai, kad esu tavo žmona. Niekada nesu tavęs sutikusi. Aš net nežinau tavo vardo.

Adanas nė sekundei tuo nepatikėjo.

– Adanas, – tarė jis, nes ginčytis dėl to būtų buvę bergždžia, kai ji ir toliau primygtinai laikėsi savo prasimanytos istorijos.

– Adanas, – pakartojo ji. – Palikau Džafarą labai seniai. Manau, prisiminčiau, jog turiu vyrą.

– Neketinu su tavimi žaisti šio žaidimo, Izabela, – suurzgė Adanas. – Ar tikrai manai, kad patikėsiu, jog nieko neprisimeni? Negi manai, kad aš toks kvailas?

Izabela piktai pašnairavo į jį.

– Niekada to nesakiau. Tik tai, kad tavęs nepažįstu. Manau, kad tu mane su kažkuo painioji. Šiame versle tai būtų ne pirmas kartas, kai vyras bando su manimi suartėti. Išgirsta, kaip aš dainuoju, ir ima manyti, kad gali lengvai mane pakabinti. Tačiau to nebus, aišku?

Adanas užsimanė gerai ją papurtyti.

– Tu esi Izabela Maro, Hasano Maro ir amerikietės Betės Tailer, dukra. Beveik prieš trejus metus mes susituokėme. Prieš dvejus metus tu išėjai į dykumą ir nuo to laiko tavęs niekas nematė.

Jis negalėjo prisiversti priminti jai apie Rafiką, tik ne dabar, kai ji akivaizdžiai bando jį apkvailinti meluodama.

Izabela mirktelėjo, jos veide nebuvo matyti jokių emocijų, tarsi ji nieko neprisimintų.

Po akimirkos ji papurtė galvą.

– Ne, aš…

– Kas? – paragino Adanas, kai ji nutilo.

Prieš pradėdama kalbėti, Izabela nurijo sunkų gumulą.

– Man atsitiko nelaimė, tas tiesa. Tačiau po jos iki galo nepasveikau. – Ji pirštais perbraukė lūpas. Adanas pastebėjo, kaip jie virpa. – Yra dalykų, kurių gerai neprisimenu, bet… – Ji papurtė galvą. – Ne, kas nors būtų man apie tai pasakęs.

Staiga Adanas sustingo.

– Kas nors? Kas galėtų tau tai papasakoti, Izabela? Kas žino, kad tu esi čia?

Izabela atrėmė jo žvilgsnį.

– Mano tėvai. Tėvas išsiuntė mane pas mamą, kad visiškai atsigaučiau. Gydytojas sakė, kad man reikia išvykti iš Džafaro, kad ten per karšta, kad ten aš patiriu per daug… įtampos.

Adanas įtūžo. Jis negalėjo patikėti tuo, ką girdi. Jos tėvai žinojo, kad ji gyva. Tai neįmanoma.

Tačiau tiesa buvo ir tai, kad nuo to laiko, kai Izabela pradingo, su Hasanu Maro jis beveik nesimatė. Pastaruoju metu jis daugiau laiko praleisdavo keliaudamas užsienyje negu savo šalyje. Adanas manė, kad tai susiję su jo verslo interesais ir sielvartu, praradus dukrą, tačiau jei buvo šis tas daugiau? O jei Maro kažką slėpė?

Ar tas vyras padėjo savo dukrai ištrūkti iš santuokos, kai pats iš pradžių dėl šių vedybų buvo baisiausiai patenkintas?

Adanas papurtė galvą. Ji meluoja, žaidžia su juo, neigia tiesą tik todėl, kad jis pričiupo ją. Izabela išgyveno dykumoje, dėl to nekilo abejonių, o to be pagalbos nebūtų galėjusi padaryti.

Tačiau kas jai padėjo?

– Niekada nesu girdėjęs apie atrankinę amneziją, Izabela, – suurzgė jis. – Kaip gali prisiminti savo tėvus, prisiminti Džafarą, tačiau pamiršti mane?

– Aš nesakiau, kad man amnezija! – sušuko ji. – Tu tai pasakei.

– O kaip tuomet tu tai vadini, jei sakai, kad žinai, kas ir iš kur esi, tačiau negali prisiminti vyro, kurį palikai?

– Mes nesusituokę, – toliau atkakliai tvirtino Izabelė… tačiau jos apatinė lūpa drebėjo. Tai buvo pirmas ženklas, kad jos šarvuose atsirado plyšys, tarsi žinotų, kad ją pričiupo, ir dabar beviltiškai bandytų sugalvoti, kaip išsisukti.

Adanas nusiteikė dar ryžtingiau. Jai tai nepavyks, tik ne dabar, kol jis neužbaigė su ja reikalų. Ji turi už daug ką atsakyti. Ir dar daugiau už ką sumokėti.

Izabela ant krūtinės sukryžiavo rankas. Jos krūtys prisispaudė viena prie kitos ir išryškėjo jų glotnus putlumas. Adanas strėnose pajuto keistą dilgčiojimą, kuris ėmė plisti link papilvės.

Ne.

Vyras negailestingai užspaudė savo geidulį. Ar yra toks lėkštas, kad jį jaudina pusnuogės moters kūnas, nors ji pasielgė taip klastingai? Nors jis turėjo daugiau negu vieną priežastį jos nekęsti?

– Tuomet pažiūrėkime į tai iš kitos pusės, – tarė ji, prikandusi apatinę lūpą. – Akimirkai tarkime, kad tu esi teisus, kad mes tikrai esame susituokę – kur tu pats buvai ir kodėl anksčiau manęs neieškojai?

– Buvau Džafare, – piktai išspaudė Adanas. – Ir, kaip tu labai gerai žinai, maniau, kad esi mirusi.

Įdegusi Izabelos oda akivaizdžiai išblyško.

– Mirusi?

Adanui pabodo tie išsisukinėjimai ir bandymai jį suklaidinti.

Jis perskrido per kelias laiko zonas ir per tą laiką, kol bandė išsiaiškinti, ar nuotrauka yra tikra ir ar mikrofoną laikanti ir į fotoaparato objektyvą tarsi į slaptą meilužį žvelgianti moteris tikrai yra jo žmona, nebuvo sudėjęs nė bluosto.

Bandė save įtikinti, kad tai neįmanoma. Ji nebūtų galėjusi išgyventi dykumoje.

Tačiau įžengęs į šį barą ir pamatęs ją stovinčią scenoje – jos veidas atrodė toks pažįstamas, tačiau ir keistai svetimas – iš karto suprato, kad tai Izabela.

Ir jo mandagaus elgesio rezervas jau išseko.

– Tu išėjai į dykumą, Izabela. Ką darei paskui, niekas nežino, tačiau iš ten tu negrįžai. Mes ieškojome tavęs savaičių savaites.

Moteris papurtė galvą.

– Tai nesąmonė, visiška nesąmonė.

– Tikrai? – Adanas ranka suėmė jos alkūnę ir truktelėjęs pakėlė iš kėdės. Ji nesipriešino, tarsi mintys būtų nuklydusios kažkur toli. Vyras užgniaužė jaudulį, kuris jį užliejo, pirštams prisilietus prie nuogos moters odos.

Izabela pažvelgė į jį savo žaliomis akimis, kuriose siautėjo jausmų audra.

– Aš neprisimenu.

Adano tai nesujaudino.

– Susirink daiktus. Mes išvykstame.

***

Susituokę.

Izabela papurtė galvą. Tai neįmanoma. Tačiau krūtinėje kaip ledo gabalas nugulė baimės jausmas. Tiesa, kad jos prisiminimuose buvo keli migloti momentai, tačiau ar tikrai šis vyras buvo šių pamirštų akimirkų dalis? Kaip galėjo pamiršti tokį ypatingai svarbų dalyką kaip vyras?

Negalėjo to pamiršti. Tai neįmanoma. Be to, jos tėvai nebūtų to nuo jos slėpę. Kodėl galėtų taip pasielgti? Dėl kokio siaubingo dalyko būtų priversti tai padaryti?

Buvo tik vienas būdas viską išsiaiškinti. Izabela pasisuko, čiupo savo rankinę ir puolė joje ieškoti mobiliojo telefono.

– Ką tu darai? – paklausė Adanas.

Izabela išsitraukė telefoną ir pergalingai jį iškėlė.

Jai į akis lindo plaukai, lipo prie lūpų dažais paryškintų lūpų, tačiau buvo nesvarbu. Žinojo, kad atrodo beprotiškai. Taip ir jautėsi.

Kažkoks pamišimas.

Jis sakė, kad ji mirusi, kad visi Džafare manė, jog ji mirusi.

Tačiau jos tėvas žinojo, kad taip nėra, tad kodėl jie visi taip galvoja?

Kai Izabela klausinėjo jo apie nelaimingą atsitikimą, tėvas atsakė, kad būtų geriau, jei ji nežinotų visų smulkmenų. Izabela pakliuvo į automobilio avariją ir ją ištiko koma. Paskui teko vartoti daug medikamentų, vaistų nuo skausmo ir dėl jų jos atsiminimai tapo labai migloti. Tėvas tvirtino, kad tai nieko tokio.

Nieko tokio.

Jos motina, kaip paprastai, nieko nežinojo apie Izabelos gyvenimą Džafare. Betė Tailer išvyko iš šalies prieš dešimt metų ir, nors atrodė patenkinta, kai Izabela atvykdavo pas ją paviešėti, joms abiem šiek tiek palengvėjo, kai Izabela pradėjo gyventi savo gyvenimą.

Bet jei ji buvo ištekėjusi, ar jos mama apie tai nežinotų? Ar nebūtų dalyvavusi vestuvėse?

Izabela įdėmiai pažvelgė į griežtą, tačiau patrauklų šalia stovinčio vyro veidą. Jis neatrodė jai kaip niekas. Moteris papurtė galvą. Ne, jos tėvai nebūtų jai apie tai melavę. Tam nebuvo jokios priežasties!

– Aš paskambinsiu savo tėvui, – tarė ji ieškodama jo telefono numerio. – Jis žinos visą tiesą.

Adanas įsitempė, tarsi ji būtų pliaukštelėjusi jam per veidą.

– Ar nori man pasakyti, kad tavo tėvas tikrai žino, jog esi čia?

Izabela suraukė kaktą.

– Aš juk jau tai sakiau, ar ne?

Adanas nusikeikė arabiškai. Iš jo lūpų išskriejęs keiksmažodis buvo toks bjaurus, žiaurus ir nešvankus, kad Izabela net krūptelėjo. Valstijose gyveno jau ilgiau nei metus – o gal jau beveik dvejus – ir buvo girdėjusi daug nešvankybių. Tačiau nebuvo pratusi girdėti keikiantis arabiškai. Gyvendama Džafare ji buvo lepinama ir saugoma – ir auklėjama taip, kad kada nors ištekėtų už galingo šeicho.

Kol viską pakeitė nelaimingas atsitikimas.

Jis čiupo telefoną jai iš rankų.

– Tu jam neskambinsi.

Izabela bandė atgauti telefoną, tačiau Adanas laikė jį pakėlęs taip, kad ji negalėtų pasiekti. Moteris sunėrė rankas ant krūtinės ir piktai pažvelgė į jį. Turėtų jausti palengvėjimą.

– Tuomet spėju, kad meluoji, jog esame susituokę. Nes mano tėvas galėtų atskleisti tavo melą, ar ne?

– Jei tau smagiau taip galvoti, žinoma, taip ir daryk. – Jis įsikišo telefoną į vidinę kišenę.

Izabela stengėsi nespoksoti į tvirtus raumenis, kurie buvo matyti per jo marškinių V formos iškirptę. Jei būtų pamačiusi jį paplūdimyje, pamanytų, kad jo kūnas nuostabus. Dėl to nekilo jokių abejonių.

Tačiau šis vyras buvo atšiaurus ir abejingas, todėl nereikėtų laikyti jo patraukliu. Be to, jis tikras melagis.

– Jei tu dėl to nesibaimini, kodėl negaliu jam paskambinti? – metė iššūkį Izabela.

– Nes ketinu pats tai padaryti, kai mes grįšime į Džafarą.