Читать книгу Velnio širdis - Lynn Raye Harris - Страница 2

Po aštuonerių metų…

– Aš prašau tavo malonės, ar ką? – Markosas Navara spoksojo į gležną figūrą, vilkinčią juodus drabužius. Pistoletas, nukreiptas tiesiai į jo širdį, nė nesujudėjo.

– Pasakiau: judinkis.

Šįsyk balsas nebebuvo toks šiurkštus. Užpultasis pasitraukė nuo viešbučio kambario durų pakankamai aukštai iškėlęs rankas, kad tik įsibrovėlis nepamanytų, jog Markosas ruošiasi iškrėsti ką nors beprotiško.

Tarkim, pulti prie ginklo.

Jei tik galėtų pakankamai prisiartinti, kaip tik tai ir padarytų. Tai nebuvo pirmas kartas, kai jo gyvybė kabojo ant plauko, bet Markosas buvo toks tariamai paklusnus tikrai ne iš baimės. Metai, praleisti Pietų Amerikos džiunglėse tarp daugybės partizanų, pripratino jį prie žiaurių dalykų. Navara tvirtai žinojo: tokiose situacijose visada įmanoma perimti kontrolę. Kol tik jo rankos laisvos, šansas yra.

Markosas Navara iš tikrųjų nebijojo. Įniršęs – šis žodis geriausiai apibūdintų tai, ką jis jautė. Įniršį iki kaulų smegenų.

Priešais jį stovintis žmogus buvo žemas, tačiau Markosas geriau už kitus žinojo: mažas – nebūtinai silpnas. Kambaryje buvo taip tamsu, kad jis negalėjo įžiūrėti jokių įsibrovėlio bruožų. Buvo akivaizdu tik tai, jog Markosas buvo pranašesnis ir ūgiu, ir svoriu.

Tą pačią akimirką, kai tik atsirastų galimybė, jis imtųsi veiksmų. Svarbiausia buvo išlaikyti laisvas rankas ir išlikti ypač budriam. Markosas nė nedrįso pagalvoti, ką darytų, jei įsibrovėlis pabandytų jį kaip nors sutramdyti. Staiga atgijo prisiminimai: tamsus kambarys, aštrus prakaito kvapas, įniršis ir jo paties kraujuojančios rankos.

Gana. Susikaupk.

– Švaistai laiką, – ramiai tarė Markosas. – Savo kambaryje paprastai nelaikau daug grynųjų.

– Užsičiaupk.

Markosas sumirksėjo. Juodai apsirengusios žmogystos balsas nebebuvo stačiokiškas. Būtybė, taip šaltakraujiškai laikiusi į jį nukreiptą ginklą, neabejotinai buvo moteris. Jis šiek tiek atsipalaidavo.

Dios mío.

Ką jis įžeidė šįsyk? Kuri iš jo buvusių meilužių įsiuto taip, kad neviltis ją privedė prie šito? Fijona? Kara? Lijana?

Savo mylimosioms jis būdavo dosnus, tačiau vis tiek atsirasdavo tokių, kurios negalėdavo susitaikyti su Markoso sprendimu nutraukti santykius, kai ateidavo laikas. Gal tai buvo viena jo paliktų moterų – tik kodėl jis iš karto jos neatpažino? Nebuvo toks beširdis, kad pamirštų kūną ar balsą moters, suteikusios tiek daug malonių akimirkų.

Ne, tai reiškia, kad čia ne pamesta meilužė. Nebent jis tapo užmaršus. Markosas susiraukė. Tai neįmanoma. Taip, pastaruoju metu jo galva buvo užimta daugybe įvairiausių reikalų, tačiau jų nebuvo tiek, kad Markosas nebepajėgtų prisiminti moters, su kuria kadaise mylėjosi.

Laikydamas rankas taip, kad užpuolikė galėtų jas matyti, Markosas atsargiai tipeno į kambario vidurį laukti tolesnių nurodymų. Kai jis praėjo, įsibrovėlė atsitraukė, tuomet ryžtingai išsitiesė – atrodė dėl to suirzusi.

Kelios akimirkos prabėgo visiškoje tyloje, tebuvo girdėti palubėje dirbantis ventiliatorius.

– Grąžink papuošalą, – pareikalavo, dabar ji jau nė nebandė imituoti vyriško balso. Taigi nusprendė nebeapsimetinėti?

Bueno. Tai padės greičiau išsiaiškinti, kas ji tokia.

– Bijau, kad neturiu nė menkiausio supratimo, apie ką kalbi.

Moteris kažką irzliai sumurmėjo. Pistoletas nuo į kambarį tvieskiančios mėnesienos švytėjo melsva spalva. Markosas pastebėjo, kad ji prie ginklo prisuko duslintuvą. Tai anaiptol nenuramino.

– Puikiai žinai, ką turiu galvoje. El Corazón del Diablo. Grąžink, jei trokšti dar pagyventi.

Ak, dabar aišku. Jis nekreipė dėmesio į absurdiškas Dorų pretenzijas ir atsisakė parvežti brangenybę atgal į Ameriką. Markoso Navaros verslo reikalai čia susikomplikuos, jei jis nepadarys galo tiems grobikiškiems reikalavimams. Argentinos teismai jau buvo priėmę sprendimą jo naudai. Ir visiškai nereikėjo Amerikos teisėsaugos leidimo turėti tai, kas ir taip teisėtai jam priklausė. To, už ką buvo sumokėjęs krauju.

Ar šią moterį siuntė Dorai? Gal tas ieškinys tebuvo paprasčiausia gudrybė parvilioti brangakmenį į Jungtines Valstijas ir ten jį pavogti? Senasis Dora miręs, tačiau jo dukterys tebebuvo gyvos. Markosas stengėsi atsikratyti širdgėlos, kurią pajuto vos tik pagalvojęs apie jauniausiąją iš jų – Frančeską.

Kodėl jis vis dar apgailestavo (jauniausioji Dora manipuliavo juo kaip ir visais kitais), buvo neaišku.

Viena vertus, Markosas tvirtai tikėjo, kad Frančeska buvo niekuo dėta, kita vertus, jis žinojo ir tamsiąsias žmogaus prigimties puses. Po nekaltu veideliu neretai slepiasi klasta.

– Jei nušausi mane, querida, niekada neatgausi papuošalo.

– Galbūt gausiu šį tą dar geresnio, – sukuždėjo ji.

Markosas sukluso. Tas balsas…

Buvo jį pamiršęs…

– Aš dabar pat pasiimsiu papuošalą, – tęsė ji. – Jis seife. Atidaryk.

Markosas įsiuto. Kas ši liekna moteris ir kaip ji drįsta bandyti pavogti jam nuo gimimo priklausantį šeimos turtą? Tai ne pirmas kartas, tačiau jai nepavyks.

Kai papuošalas buvo nukniauktas pirmąsyk, o Markosas tebuvo berniukas, karinė chunta įkalino jo tėvus. Šie niekada nebegrįžo. Kaip ir tūkstančiai kitų, Navaros tėvai buvo tarp dingusiųjų – tų, kuriuos valdančioji partija pašalino dar iki atkuriant demokratiją.

Kur kas labiau nei tą deimantą jis kaltino savo dėdę. Jei ne Federiko Navaros ambicijos ir gobšumas, gyvenimas būtų susiklostęs visiškai kitaip. Visgi El Corazón del Diablo buvo vienintelis jam likęs šeimos daiktas, ir Markosas niekam neleis jo paveržti darkart.

– Matyt, nebūsi visko taip jau kruopščiai apgalvojusi, pamiršai šią mažą detalę.

Ji žengė žingsnelį pirmyn, pistoletą tvirtai laikė rankoje. Tada, tarytum geriau tai apsvarsčiusi, sustojo, ir taip nežymiai papurtė galvą, jog Markosas net suabejojo, ar moteris išties tai padarė.

– Užsičiaupk ir atidaryk seifą. Tučtuojau.

Akimirksnį Markosas stovėjo sustingęs.

– Gerai.

Jei jam pasisektų, paslaptingoji atsirastų prie pat jo.

Markosas nužingsniavo prie sienos, kurioje buvo seifas. Pastūmė slankiojamą medinę uždangą ir suirzęs ėmė sukioti ratuką. Dešinėn, kairėn, dešinėn. Teisingai surinkus kodą, durys atsidarė.

– Frenke, – sušnypštė kažkoks balsas. – Greičiau.

Markosas sustingo ir iš visų jėgų stengėsi nustatyti, iš kur tiksliai tas balsas sklido. Neįprastai silpnas, lyg kokio nematomo žmogaus.

– Frenke, – prabilo ir vėl, šįsyk kiek garsiau.

– Nutilk, – sušnabždėjo įsibrovėlė. – Stengiuosi.

Ak, štai kas, – radijas. Moteris naudojosi radijo imtuvu, kad galėtų bendrauti su kažkuo, buvusiu ne šiame kambaryje. Keistas ir gana nemokšiškas triukas įgudusiam plėšikui. Dar vienas šios neaiškios situacijos motyvas, kurį reikia turėti omenyje.

– Pasitrauk nuo seifo, – įsakė, o pistoletas suspindėjo, kai ji mosuodama ginklu davė ženklą Markosui judintis. – Ir rankas laikyk taip, kad aš jas matyčiau.

Kilstelėjęs rankas, Navara lėtai atsitraukė. Įsibrovėlė palaukė, kol Markosas priartėjo prie kitos sienos, ir tik tada pajudėjo. Įjungė žibintuvėlį. Nužvelgė tai, kas buvo seife, tuomet atsigręžė į jį.

– Brangakmenio čia nėra, – pasakė negalėdama patikėti. – Kur jis?

Markosui jos kone pagailo. Nelabai, tik truputį.

– Ten yra kalnas kitų papuošalų. Pasiimk juos vietoj to vieno.

Jos balsas sudrebėjo.

– El Corazón del Diablo. Kur jis?

– Jo čia nėra, – pakartojo Markosas.

– Tai neįmanoma. Mane užtikrino, – ginklas vėl buvo nukreiptas į vyrą, o moters balsas kupinas ryžto. – Kur tu jį paslėpei?

– Mesk tai iš galvos, Frenke, – meiliai tarė jis, pabrėždamas vardą, kuriuo į moterį kreipėsi tasai balsas. Ją užtikrino? Kas gi? – Tau nepavyko. Čiupk tai, kas yra seife, ir nešdinkis.

– Ne tu čia diktuoji taisykles, Navara. Neaiškinsi, ką turiu daryti. Daugiau niekada, – paskutiniuosius žodžius ji ištarė taip tyliai, jog Markosas nebuvo tikras, ar gerai išgirdo. Daugiau niekada?

– Kas tu? – paklausė, o pyktis degino jį tarytum tikrų tikriausia liepsna.

Prieš jai atsakant arba, kas buvo labiausiai tikėtina, įsakant Markosui užsičiaupti, jis palietė ir spustelėjo šviesos jungiklį.

– Šunsnukis! – suriko ji prisimerkdama nuo kambarį užliejusios šviesos. Įsibrovėlė tebelaikė ryžtingai į Markosą nukreiptą pistoletą.

Jam nė motais. Frenkė buvo patraukli, ir Markosas niekada anksčiau nebuvo jos matęs. Saulės išblukinti plaukai susukti į standų kuodą pakaušyje, o kuodo storis liudijo, jog garbanos vešlios. Oda blyški, lengvo auksinio atspalvio. Akys, spoksojusios į Markosą, buvo tamsios, o žvilgsnis – aštrus. Frenkė vilkėjo juodą darbininko kostiumą, vienu dydžiu per mažą, tad nemenki iškilumai buvo glaudžiai aptempti.

Atrodė įniršusi ir ryžtinga, tačiau tada prikando putlią apatinę lūpą ir Navara išsyk sumojo, ką tai reiškia: Frenkė nebuvo geležinė. Vos tik ji atskleidė savo silpnąją vietą, Markosą užliejo aistra.

Dίos, dabar tikrai ne pats tinkamiausias metas žavėtis moterimi. Ypač ta, kurios rankose buvo pistoletas, nukreiptas tiesiai jam į širdį. Markosas užgniaužė gaivališką instinktą ir stengėsi įsiminti kiekvieną Frenkės bruožą. Ji gali pabėgti, o jis galbūt liks gyvas, tad reikėjo įsidėmėti šios moters išvaizdą.

Moteris tai ar vyras, stipri ar silpna ši žmogysta, Markosas Navara ją pričiups. Jis iškas ją iš po žemių ir privers sumokėti už tai, kad pamanė galinti paveržti paveldėtą brangenybę.

– Kas tu tokia, Frenke, ir kodėl tau reikia mano papuošalo?

Ji trumpam išplėtė akis, paskui vėl prisimerkė. Pistoletas rankose sudrebėjo. Keista, juk vos prieš kelias akimirkas ji viską kontroliavo.

– Tikrai nežinai, ar ne? – nusijuokė ji dusliai. – Dievaži, aišku, kad nežinai. Nes esi savanaudis, Markosai Navara. Savanaudis ir žiaurus.

Jam ramybės nedavė kažkokie neaiškūs prisiminimai. Markosas, negalėdamas to pakęsti, nuvijo juos šalin. Nebuvo laiko gilintis. Dabar svarbiausia įsidėmėti šią moterį, o galbūt netgi nuginkluoti bei pagrobti, iki kol ji spės pasprukti.

– El Corazón del Diablo yra mano. Tu jo šiąnakt iš manęs nepavogsi, todėl arba pasiimk tai, kas yra seife ir dink iš čia, arba nušauk mane, ir viskas bus baigta.

– Norėčiau, – pagrasino moteris apimta įtūžio. – Patikėk, norėčiau. Tačiau man reikia papuošalo, Navara. Vienaip ar kitaip, tu jį man atiduosi.

***

Frančeska nurijo apmaudo kartėlį. Kai jis įjungė šviesą, ji pamanė, jog prasmegs skradžiai žemę. Jei Markosas būtų pažvelgęs į ją gailesčio kupinomis akimis arba liūdnai papurtęs galvą, Frančeska būtų subyrėjusi lyg kortų namelis. Valia ir pasiryžimas būtų išgaravę kaip ankstyvo rytmečio rūkas, ji būtų tapusi silpna ir pažeidžiama.

Tačiau Markosas jos neatpažino, jo kūnas neįsitempė – jokio ženklo, kad turėtų bent menkiausią nuovoką, kas stovi priešais jį.

Buvo skaudu. Pragariškai skaudu – jis neatpažino jos. Juk Frančeska jam pirmajam buvo pasirengusi atiduoti El Corazón del Diablo. Meilė susuka protą, tad ji Navarai padovanojo ne tik savo širdį, bet ir brangakmenį.

Tai, kas įvyko vėliau, daugelio, išskyrus lengvatikius, visiškai nenustebino. Papuošalą jis pasiliko, o jos meilę paniekino. Atstūmė Frančeską. Tiesą ji suprato per vėlai. Markosas apgaule išviliojo deimantą, negana to, privertė merginą patikėti, jog ji rūpi jam.

Velnio širdis buvo taikliai pavadinta. Frančeska atidavė papuošalą pačiam velniui ir už tai jai teko sumokėti didžiule širdgėla.

O dabar jis stovėjo štai čia – dailus, išdidus, vilkėjo pagal užsakymą pasiūtą smokingą ir niekinamai žvelgė į Frančeską lyg į kokią blakę. Klastinga moters širdis pašėlusiai daužėsi.

Po galais, jis vis dar žavus. Aukštas, plačiapetis, įspūdingas kaip filmo žvaigždė. Turėjo šviesų randą, kuris vingiavo nuo lūpų kampučio, ji pamanė, jog tai po kadaise įvykusios avarijos likusi žymė. Tačiau vyriškam žavesiui tai nepakenkė, priešingai, Markosas su randu atrodė tik dar stipresnis. Jis buvo tipiškas išvaizdus lotynų amerikietis – štai kodėl moterys pačios puldavo jam prie kojų.

Visai kaip Frančeska. Idiotė.

Jos gyvenimas sugriuvo tada, kai ji leidosi paviliojama saldžių Markoso melagysčių ir jo geidulingo kūno. Mergina buvo tikra: jei duos Navarai tai, ko jis trokšta, jųdviejų laukia bendra ateitis. Tikra kvailė. Kaip šitoks vyras galėtų apskritai atkreipti dėmesį į putlią, drovią, neišvaizdžią mergiotę?

Tai buvo neįtikima. Sesuo bandė ją perspėti, tačiau Frančeska nesiklausė. Pamanė, jog Livija pavydi. Livija buvo gražuolė. Toji, kuriai ir turėjo atitekti visas Markoso dėmesys. Bet jauniausioji Dora nenorėjo pripažinti tiesos, nes tuo metu jai reikėjo meilės.

Navara apkvailino juos visus, priminė ji sau. Tiesiog užbūrė.

Nesvarbu. Visgi tai jos kaltė, kad leido Markosui sugriauti ramų Dorų šeimos uostą. Tai jos kaltė, kad tėvas nusišovė, kad motina, kiūtodama skersvėjų košiamame name šiauriniame Niujorke, gyveno prisiminimais apie kadaise valdytus turtus, o sesuo nutraukė beveik visus ryšius.

Frančeska priėmė netinkamus sprendimus. Sprendimus, kurie galiausiai jai atsiėjo ne tik įžeista savigarba.

Buvo besusitaikanti, jog gyvenimas jai išties negailestingas ir kad atims visus, kuriuos myli. Frančeska rankose tvirčiau suspaudė įkaitusį ginklą.

Žakas dar nebuvo prie mirties slenksčio, nors vieną dieną tai taps neišvengiama. Šis garbaus amžiaus vyriškis priglaudė Frančeską, kai ji pabėgo po tėvo savižudybės, davė jai darbo ir išmokė visų juvelyrikos verslo paslapčių. Žakas rūpinosi ja juodžiausiais gyvenimo momentais – kai ji troško mirti, visai kaip vaikelis, kurio ji niekada nelaikė ant rankų. Po Markoso išdavystės jai prireikė kelerių metų, kol vėl įsileido vyrą į savo gyvenimą. Robertas nesuvirpino jos širdies kaip Markosas, tačiau Frančeska pasakė sau, jog Navarą vertinti labiau nei patį gyvenimą paskatino jaunatviški troškimai.

Frančeska netikėtai pastojo ir, vos tai sužinojusi ėmė laukti šios naujos gyvybės. Tačiau ne Robertas – nors jis ir buvo kelis mėnesius šalia, pasipiršo, atrodė, jog ruošiasi santuokai ir tėvystei. Bet tik iki tol, kol nėštumas tapo akivaizdus. Tada tas niekšas Frančeską paliko.

Po siaubingo persileidimo Žakas buvo vienintelis, kuris ja rūpinosi, vienintelis, kuris buvo kartu. Frančeska mylėjo senąjį juvelyrą ir jautėsi jam skolinga.

– Vėrinys, Markosai, – ryžtingai tarė ji, darsyk nukreipdama ginklą į jo širdį. – Pasiimsiu jį dabar.

– Jo čia nėra, querida. Švaistai savo laiką.

Frančeska nuleido ginklą ir nukreipė jį Markosui į kirkšnį.

– Nužudyti tave būtų pernelyg paprasta. Galbūt aš tiesiog turėčiau apsaugoti moterų giminę ir atimti iš tavęs galimybę mylėtis. Šaudau gana gerai, užtikrinu.

Kadaise jai prireikė išmokti gerai valdyti ginklą. Ir nors Frenkė niekuomet netroško pakenkti kitam žmogui, jos visiškai negraužė sąžinė, kad Navara pagalvos priešingai, jei tik tai padės apsaugoti Žaką.

Jo kalbėjimas ėmė panėšėti į niurnėjimą. Nepakenčiamą, rūstų niurnėjimą.

– Tu taip lengvai nepaspruksi. Kad ir kas būtum, Frenke, aš tave surasiu. Surasiu ir tuomet tetrokši, kad niekada nebūtum manęs sutikusi.

Frančeskos širdis daužėsi kaip pašėlusi. Ji nekreipė į tai dėmesio.

– Aš jau to noriu. O dabar atiduok papuošalą, kol neatėmiau iš tavęs galimybės kada nors susilaukti palikuonių.

Ištarusi šiuos žodžius pajuto didžiulį kartėlį. Kaip ironiška grasinti tuo, ko jokiai kitai gyvai būtybei niekada nelinkėtum. Tačiau ji privalėjo išlikti stipri, šalta, negailestinga – tokia šią akimirką ir buvo.

Markosas spoksojo į ją apimtas bejėgiško įtūžio, jo žandikaulis virpėjo, o dailios juodos akys laidė į Frančeską žaibus. Markosas viena ranka lėtai palietė ir atrišo peteliškę. Tuomet ją trūktelėjo ir atlaisvino.

Frančeska stengėsi kvėpuoti ramiai, kai jis atsisegė viršutinę marškinių sagą ir atidengė kaklo duobutę.

– Ką čia išdarinėji? Dabar ne metas bandyti mane suvilioti, – šaltai išrėžė ji.

Markosas užkišo ranką už sniego baltumo marškinių ir parodė sidabrinę grandinėlę. Ištraukė iš po drabužio, nusiėmė ją per galvą ir sviedė tiesiai į Frančeską. Moteris nesunkiai ją pagavo, nors širdis nerimo. Ji nebuvo tikra, kaip pajėgė grandinėlę sugauti, mat beveik nepastebėjo, kaip Markosas ją švystelėjo.

Sidabrinis papuošalas buvo šiltas nuo jo odos, tačiau Frančeskai atrodė, jog grandinėlė buvo karšta it ištraukta iš ugnies. Ji papuošalą tvirtai sugniaužė, tačiau delne pajuto prie grandinėlės prisegtą raktą.

– Ką aš su šituo daiktu turėčiau daryti?

– Po lova yra seifas. Deimantas jame.

Per paprasta. Jis kažką sumanė.

Ne, Markosui labiau nei papuošalas rūpėjo jo vyriškas pasididžiavimas. Nieko keista. Prieš grasindama ji puikiai tai apgalvojo.

Įsibrovėlė mostelėjo ginklu.

– Paduok jį man.

Vyras gūžtelėjo pečiais, tada visiškai nesijaudindamas pajudėjo. Frančeska sekė iš paskos, tačiau laikėsi saugaus atstumo, jei Markosas staiga sugalvotų apsigręžti. Iš šio sukčiaus visko galėjai tikėtis. Visgi ji gerai nepažinojo Navaros, vis dar ne, tačiau buvo tikra: jis – pavojingas tipas.

Velnias angelo apdarais.

Kaip tik tai pirmiausia ir patraukė Frančeską: grėsmingai ryškus, jausmingas vyriškumas, mąslumas, slėpę kažkokias baisias paslaptis, apie kurias mergina, gyvendama nerūpestingą gyvenimą, nė negalėjo nujausti. Ir dar ta šypsena, kurią Markosas dovanodavo tik jai vienai.

Jauniausioji Dora nuslopino kilusį pasišlykštėjimą.

Nebebuvo ta naivi mergiotė. Ji buvo palaidota praeityje. Dabar Frančeska buvo moteris, žinojusi viską apie paslaptis ir skausmą.

Ji sustojo tarpduryje, o Markosas vis dar sėlino link lovos, užėmusios didžiąją kambario dalį. Lova buvo užtiesta šilkiniais patalais, o ant naktinio stalelio sidabriniame kibirėlyje įstatytas aprasojęs butelis šampano. Visai greta puikavosi dvi krištolinės taurės.

Frančeskos rankas ir kojas užliejo karščio banga, tačiau ji stengėsi valdytis. Kaito ausys. Be jokios abejonės, Navara laukė moters. O ar jis ne visada tai ir tedaro?

Jai reikėjo atgauti papuošalą ir pasišalinti iki kol atvyks meilužė. Dar vienas žmogus viską apsunkintų. Štai kas jam rūpėjo – kažkokia mergužėlė ir tai, jog Markosas, jai atvykus, neabejotinai bus sumišęs.

– Pasiskubink, – mestelėjo, kai jis atsiklaupė prie lovos. – Ir nesugalvok juokauti. Nušausiu tave, prisiekiu.

Jis ramiai pažvelgė į įsibrovėlę.

– Tuo įtikinti stengiesi mane ar pati save?

Frančeska stipriau suėmė pistoletą.

– Nežaisk su manim, Markosai. Viską daryk viena ranka, – pridūrė ji, kai jis pakišo ranką po lova.

Tad vieną ranką jis laikė ant grindų ten, kur ginkluotoji galėtų ją matyti, o kita siekė seifo. Moteris išgirdo, kaip metalas įbrėžė grindis, paskui Markosas ištraukė didelę juodą dežę.

– O dabar pastumk ją štai čia ir sėsk ant lovos, – paliepė ji.

Navara atsistojo ir kupinas pagiežos nuspyrė seifą – šis nuskriejo prie Frančeskos. Moteris kilstelėjo koją, kad jį sustabdytų, nuo seifo smūgio ji susiraukė.

– Dabar gali eiti, – pasakė Markosas, žodžiai nuskambėjo šaltai ir negailestingai. – Pasiimk tą seifą ir kulniuok iš čia, aš tavęs nepersekiosiu.

– Ant lovos, – įsakė Dora.

Jis geidulingai šyptelėjo. Visgi Frančeska neturėjo iliuzijų: jis tikrai buvo įpykęs. Budrus it pantera, tik ir laukdė progos ją pričiupti.

– O aš dar maniau, kad tau rūpi tik mano brangenybės.

– Ant lovos, Markosai. Greičiau.

– Kaip įsakysi. Turėčiau iš pradžių nusirengti?

Kadangi moteris tylėjo, Markosas atsisėdo ir atrėmė galvą į lovos kraštą. Frančeska nurijo seiles. Dievulėliau, nerūpestingai atsilošęs ir sulenkęs vieną kelį jis atrodė kaip uždraustų malonumų pagunda. Gražuoliui atsisegus dar vieną sagą, iš po marškinių pasimatė švelni, įdegusi oda, kurią Frančeska kadaise troško bučiuoti.

Niekada neturėjo galimybės to padaryti, nors geidė visa siela. Markosas Navara vis dar nesuprato, kas ši jam įsakinėjanti moteris. Neįtikėtina. Ji sulyso, tačiau juk taip radikaliai nepasikeitė. Vis dar buvo Frančeska Dora – nerangi, stokojanti grakštumo, kaip ir visada.

Tai, kad šis tipas nesugebėjo jos atpažinti, buvo tik dar vienas įrodymas, kad Markosui ji tikrai niekada nerūpėjo.

– Patinka tai, ką regi, querida?

Frančeskos viduje kažkas suvirpėjo, tada ji įkišo ranką į kišenę ir ištraukė antrankius. Sviedė juos į Markosą. Šis pagavo juos viena ranka ir jau nebesistengė vaidinti gundytojo. Jo akyse žybsėjo menkai teslepiama neapykanta.

Ne tik tai.

Ar tai, ką moteris matė Markoso žvilgsnio gelmėse, buvo baimė? Ji visa drebėjo, tačiau negalėjo liautis. Frančeska negalės saugiai išsinešdinti iš šio kambario, jei kaip nors nesulaikys Markoso. Ji rankose suspaudė ginklą, tačiau su kiekviena prabėgančia sekunde tvirtai laikyti pistoletą darėsi vis sunkiau, nes delnai buvo drėgnutėliai. Jai reikia baigti šį reikalą ir sprukti.

– Prisirakink prie lovos. Ir pasirūpink, kad išgirsčiau, kaip užsisegi antrankius.

Markoso ranka, laikanti naujutėlaičius antrankius, tirtėjo iš baimės.

– Jau verčiau mane nušauk, – sumurmėjo jis. – Nes aš tave surasiu. O suradęs taip atkeršysiu, kad net baisiausi tavo nakties košmarai atrodys lyg malonūs sapnai.

– Neerzink manęs, – burbtelėjo įsibrovėlė. – Ir daryk, ką paliepiau.

Jis dar minutėlę rūsčiai žvelgė į moterį, jo krūtinė greitai kilnojosi. Tada vieną antrankį jis prisegė prie lovos kojos. Kitu apjuosė riešą, sustingusiu žvilgsniu spoksodamas į Frančeską. Ji galėjo prisiekti, jog jo lūpos pabalo. Visgi ne, Markoso Navaros niekas negąsdino, jis tikrai nebijojo būti prirakintas prie prabangios lovos ištaigingame viešbutyje. Tiesą sakant, Frančeska galėjo lažintis, kad šis gražuoliukas ir anksčiau buvo štai šitaip prirakintas – žinoma, dėl kur kas malonesnių priežasčių.

Tyloje pasigirdo spragtelėjimas. Antrankiai Markosui buvo kaip tik, jis trūktelėjo, tačiau ranka laikėsi nepajudinamai, ir Frančeska lengviau atsiduso.

Tik štai Markosas vėl prašneko:

– Iškasiu tave iš po žemių, Frenke. Sumokėsi tokią kainą, kokios net neįsivaizduoji. Iš pradžių pririšiu tave lyg šunį…

– Tylėk, – išrėžė ji, ginklas rankose suvirpėjo, kai vėl nukreipė jį į Markosą. Frančeskos širdis daužėsi taip smarkiai, jog darėsi silpna. Navara nė nenujautė, kad ji jau išgyveno patį baisiausią košmarą. Šis tipelis negalėjo iškrėsti nieko baisesnio už tai, ką Frančeskai buvo padarę tie banditai: primušė ją kone iki mirties ir nužudė dar negimusį mažylį.

– Nenoriu tau daryti nieko bloga, Markosai. Tačiau jei priversi, prisiekiu, padarysiu viską.

– Dabar atidaryk seifą ir pasiimk savo laimikį, – tarė šaltai. – Užtikrinu, mes dar susitiksim.

Dora pasilenkė prie šalia kojų buvusio seifo.

Staigiai užliejo svaigi adrenalino banga. Jau netrukus El Corazón del Diablo priklausys jai. Gyvenimas grįš į senas vėžes. Žakas sustiprės ir kurs nuostabius papuošalus. Ji toliau darbuosis parduotuvėlėje, kurioje juodu pardavinėjo savo kūrinius.

Merginą pervėrė baimė. O jei Markosas ją suras? Tačiau ne, ji neturėtų dėl to jaudintis. Netgi jei Navara supras, kas ši įsibrovėlė ir ją suseks, papuošalas jau bus toli, kur Žakas pasirūpins jam būtina priežiūra.

Jau ne pirmą kartą Frančeską užgraužė abejonės ir kaltė. Ar ji pasielgė gerai? Bet ar turėjo kitą pasirinkimą? Markosas turtingas. Jam puikiai klosis ir be vėrinio. Be to, deimantas iš Frančeskos buvo išviliotas apgaule.

Ar prisieki mylėti, gerbti ir saugoti…

Išgirdusi triukšmą iš gretimo kambario, Frančeska pakėlė galvą.

– Branguti, kur tu? – sušuko kažkokia moteris rafinuotos turtuolės balseliu.

Frančeska sustingo, sulaikė kvapą. Kadaise ir ji tokia buvo. Tačiau per Markosą viską prarado.

Vis dėlto…

Anksčiau ji nebuvo laiminga. Nepaisant visų rafinuotų manierų pamokėlių, Frenkė niekada nebuvo tokia, kokią ją matyti norėjo motina. Nebuvo tobula kaip Livija. Viskas, prie ko Frančeska prisiliesdavo, subyrėdavo, viskas, ko imdavosi, nepavykdavo. Kai pabėgo, Dorų jaunėlei palengvėjo.

Tačiau neilgam. Iki kol naujas košmaras beveik neatėmė iš jos sveiko proto.

– Mielasis! – vėl šūktelėjo moteris.

Frančeska iškėlė ginklą ir davė ženklą Markosui tylėti. Keista, bet jis pakluso. Ji neturėjo laiko galvoti kodėl. Pakėlė seifą ir dingo pro atdaras balkono duris. Paskutinis dalykas, kurį ji matė, buvo Markoso Navaros akys.

Kupinos pagiežos ir žadančios atpildą.