Читать книгу Galingieji Vulfai. Azartiškasis Džekas - Lynn Raye Harris - Страница 1

Pirmas skyrius

Оглавление

Kara Teilor į siaurą atlasinį sijonėlį nusišluostė sudrėkusius delnus, vildamasi nepalikti ant jo žymių. Šis vakaras turėjo būti ypatingas. Per visą jos, kaip krupjė, karjerą, ši diena turėjo būti reikšmingiausia, tačiau ką tik patirtas smūgis nustelbė visą džiaugsmą.

Bobis jai liepė šį žaidimą pralošti. Norėdama nusiraminti Kara giliai įkvėpė. Jai pavyks. Nevalia dabar visko mesti. Po kelių minučių prie šio stalo susės turtingiausi ir drąsiausi pasaulio vyrai. Kara jų nekentė, nors tik jų dėka šį darbą ir turėjo. Jie buvo pratę statyti milijonus, pratę pralaimėti ne mažiau, nei laimėti. Jiems tai buvo vaikų žaidimas.

Argi svarbu, kad šį vakarą ji bus jų pralaimėjimo instrumentas? Nė vienas jų negrįš namo nuskurdęs. Nė vienas jų nežino, ką reiškia netekti visko, ką reiškia kiekvieną dieną kovoti dėl išlikimo.

Tačiau Kara žinojo. Kai prieš penkerius metus per Naująjį Orleaną praūžęs uraganas Katrina sugriovė jos šeimos namus, ji visomis išgalėmis stengėsi padėti savo artimiesiems juos atstatyti. Uraganas ne tik sunaikino namus, bet ir nupūtė tamsias jos tėvo paslaptis dengusį šydą. Po tėvo išdavystės ir motiną ištikusio sielvarto būtent jai, vyriausiajai iš vaikų, teko atsakomybė pasirūpinti šeimos saugumu ir gerove. Prireikė daug laiko ir jėgų, ką jau kalbėti apie atidėtas svajones, kol galiausiai šeima vėl atsistos ant kojų.

Šį vakarą Kara pagaliau galės padėti tašką finansiniams savo šeimos rūpesčiams. Mamai nebereikės jaudintis dėl mokesčių už namą ir nežmoniškų draudimo sumų. Po uragano metinės draudimo įmokos gerokai šoktelėjo aukštyn. O kraustytis į žemyno gilumą mama nenorėjo.

Nors mamos užsispyrimas Karą varė į neviltį, mergina ją suprato: Naujasis Orleanas buvo jos namai. Šiame mieste ji gimė ir užaugo, todėl negalėjo jo palikti. Regis, jo palikti negalėjo ir Karos sesuo Ivė. Kara ėmė kramsnoti savo apatinę lūpą. Jeigu ne mamai ir mažajam broliukui Remiui padedanti Ivė, Karos čia nebūtų. O kadangi ji jau čia, darys viską, kad užtikrintų jų ateitį.

Po šio vakaro Remiui bus garantuota visa reikiama rūpyba – tai ir yra svarbiausia. Pakviesdamas Karą į naujų lošimo namų Nicoje atidarymą, Bobis pažadėjo premiją, kuri turėjo padėti įgyvendinti visus užsibrėžtus tikslus.

Tačiau pirmiausia ji privalo sąmoningai pralaimėti šią partiją.

– Supranti, ką turi daryti, tiesa? – jai už nugaros pasigirdo lipšnus Bobio balsas.

Užgniaužusi nerimą, Kara lėtai atsisuko.

– Žinoma.

Pliaukštelėdamas jai per užpakaliuką Bobis Goldas mirktelėjo. Kara visomis išgalėmis pasistengė nekrūptelėti. Bobis jai niekada nepatiko, bet jis buvo Las Vegaso lošimo namų karalius, o dabar atidarinėjo ir šį naują multimilijoninį pramogų centrą senoje Prancūzijos pilyje, stūksančioje pačiame Nicos centre.

Kai Kara pradėjo dirbti krupjė, jos šefas buvo vienas Bobio konkurentų. Bobis netruko ją pastebėti ir pasiūlė merginai darbą. Iš pradžių ji atsisakė, bet pinigai ir nuolatinis jų poreikis paėmė viršų. Išskyrus kartkartėmis pasitaikančias Bobio priekabes, dėl savo sprendimo gailėtis jai dar neteko.

Ligi šiol.

Bobiui nusišypsojus, šviesoje žybtelėjo auksinis jo dantis. Kara tiksliai nežinojo, ar tas auksinis dantis jam tikrai reikalingas, ar tėra tuštybės įgeidis. Šiaip ar taip, jis kėlė jai pasibjaurėjimą.

Karai kaito skruostai, bet ji nebuvo tikra, ar taip jaučiasi dėl nerūpestingo Bobio nurodymo, kaip naudotis krūtimis, ar dėl to, kad turės sukčiauti, nes tai prieštaravo jos moraliniam nusistatymui. Veikiausiai dėl abiejų priežasčių. Žodis sukčiavimas jos žodyne buvo svetimas, ypač nuo tada, kai paaiškėjo tėvo apgavystės. Žinoma, neištikimybė yra kitokio pobūdžio sukčiavimas, tačiau rezultatas visada toks pat. Suklastotas.

O ji nebuvo sukčiautoja, ir taškas.

Kara dar kartą nervingai perbraukė delnais per sijoną. Jai norėjosi prisidengti pernelyg atidengtas krūtis, bet tol, kol į ją šnairavo Bobis, to daryti buvo nevalia. Paprastai jos uniforma būdavo ilgas sijonas, balti marškiniai aukšta apykakle ir peteliškė.

Šį vakarą Bobis ją aprengė kitaip: trumpu, tampriu juodos spalvos atlasiniu sijonėliu ir tamsiai raudonais marškiniais su gilia V formos iškirpte. Peteliškė šį kartą juosė nuogą kaklą.

Kara, išgyvenk šį vakarą ir galėsi grįžti namo, o Bobį Goldą pamirši visiems laikams.

Pagalvojusi, kad turės išvykti iš Nicos, su miestu net nesusipažinusi, Kara pajuto ilgesio dūrį. Po Katrinos sukeltų pasekmių svajones apie nuotykius jai teko atidėti neribotam laikui, o dabar, gavusi galimybę apsilankyti nuostabiame pasaulio kampelyje, ji vėl tuojau turėjo išvykti.

– Padarysiu viską, kas mano galioje, šefe, – tarė ji.

Bobio veidas sugriežtėjo, žvilgsnis tapo šaltas ir žiaurus. Šį žvilgsnį Kara jau buvo mačiusi. Nuo minties, ką Bobis galėtų padaryti, ją nusmelkė šaltis.

– Pasirūpink, kad taip ir būtų, Kara. Nenorėčiau tavęs bausti.

Jai nespėjus nieko pasakyti, jis nusisuko ir patraukė link baro. Kara giliai atsiduso. Ji nusisuko nuo stalo kaip tik tą akimirką, kai prasiskyrė privatų įėjimą skirianti juodo aksomo užuolaida. Į patalpą įėjo aukštas šviesiaplaukis vyras ir patraukė tiesiai prie baro. Jam užsisakinėjant gėrimą, Kara girdėjo jo akcentą. Vokiškas. Vadinasi, tai – grafas fon Hofšteinas.

Minutėms slenkant vėžlišku žingsniu, į prabangią salę įžengė dar keletas vyrų, kuriuos Bobis buvo pakvietęs į šį ypatingą lošimą. Apkūnus šeichas su galvos apdangalu ir trijų dalių kostiumu, ant rodomojo kairės rankos piršto mūvintis žiedą su didžiuliu rubinu. Gražus aukštaūgis vyras žvilgančia, juoda tarsi derva oda. Viena po kitos buvo užimtos visos vietos. Visi dalyviai buvo tylūs – veikiausiai ruošėsi būsimam žaidimui.

Kai buvo likusi viena laisva vieta, užuolaida vėl prasiskyrė, ir į vidų įžengė dar vienas vyras. Karos pulsas patankėjo. Vyriškis buvo aukštas ir lieknas, vilkėjo nepriekaištingai pasiūtą smokingą. Jo plaukai buvo tamsūs – juodi ar tamsiai rudi, – o nepaprastos sidabriško pilkumo akys skvarbiai žvelgė į pasaulį. Jo žandikaulis buvo griežtas ir gražus, lūpos atrodė juslingos. Visa jo esybė bylote bylojo apie turtus. Iš elgsenos galima buvo spręsti, kad jam nė velnio niekas nerūpi.

Karos nugarą nusmelkė šaltis, ji suvirpėjo. Tokios reakcijos į vyrą ji dar niekada nebuvo patyrusi. Į Las Vegasą ji atsikraustė su savo buvusiu vaikinu Džeimsu, bet ne todėl, kad jai suspurdėjo širdis, kai jis įėjo į kambarį.

Šalta ir kupina abejingumo šio vyro veido išraiška tapo dar šaltesnė, kai jo žvilgsnis nukrypo į ją. Tyliai nusikeikusi, kad taip įkyriai į jį spokso, Kara nukreipė akis į šalį.

Nuostabu. Jis turbūt pagalvojo, kad ji viena tų lošimo namų darbuotojų, kurios tik ir laukia progos pasigauti turtingą vyrą. Per visą karjerą ne vienas buvo ją palaikęs pasilinksminimo ieškančia plaštake, tačiau vos kuris pamėgindavo su pokerio žetonais nusipirkti ir ją, kaipmat sulaukdavo mandagaus atkirčio.

Pajutusi prisilietimą prie rankos, Kara krūptelėjo, jos širdis ėmė beprotiškai daužytis. Bobis atitraukė ją nuo stalo. Negalėdama pakęsti į savo iškirptę įsmeigto šefo žvilgsnio, iš jo vypsnio suprasdama jį žinant, kad ją trikdo, Kara sukryžiavo ant krūtinės rankas.

– Nė nemanyk elgtis kilniai, Kara, – perspėjo Bobis. – Mano pažadėta premija gerokai pagelbės tavo mielai mamytei, nepamiršk to. – Jis palinko į priekį ir savo stora letena perbraukė jai per ranką. – Vyriškis raudonu kaklaraiščiu yra vardu Brubeikeris. Kai ateis laikas, lošimą perleisi jam. Visu kitu pasirūpins jis pats.

– Klausau, šefe, – vildamasi, kad neišduoda pasišlykštėjimo, atsakė Kara.

Ji grįžo prie stalo ir ištraukė malką kortų. Paaiškinusi žaidėjams lošimo taisykles, ji kortas sumaišė. Paskui padavė malką žaidėjui dešinėje, ir šis jas dar kartą permaišė. Po dar kelių permaišymų Kara perkėlė malką ir išdalijo kortas.

Vyras sidabriškomis akimis sėdėjo tiesiai priešais ją. Jis atsivertė kortas, bet veidu neišdavė nei pasitenkinimo, nei susierzinimo – tiesą sakant, jokios emocijos, – paskui vėl jas užvertė. Per Las Vegase praleistus metus Kara buvo mačiusi užtektinai sukčių, žinovų ir mėgėjų. Iš nereikšmingų gestų ir ženklų ji nesunkiai suprasdavo, ką žaidėjas galvoja apie gautas kortas.

Tačiau šis vyras buvo neperprantamas.

Iki tol, kol pakėlė į ją akis. Jo žvilgsnis pervėrė Karą tarsi grąžtas, ir jos širdis ėmė audringai plazdėti. Pirmą kartą šį vakarą ji apsidžiaugė esanti be apykaklės. Nes nuo jo žvilgsnio beprotiškai prakaituotų.

Neatrodė, kad jo mintys suktųsi apie priešais užverstas kortas. Jis iš lėto ją nužvelgė, akimis trumpam apsistojo ties krūtimis, paskui vėl pakėlė žvilgsnį į akis. Jo dėmesys Karai nebuvo atgrasus kaip Bobio. Ne, atvirkščiai, – jos oda net dilgčiojo nuo kaitros ir geismo.

Kara nuleido akis į žalią stalo gelumbę. Ji privalo susitelkti į lošimą, pasirengti reikiamą akimirką atlikti pavestą užduotį. Nebuvo laiko vėpsoti į gražius vyrus.

Į gražius, nenaudingus vyrus…

***

Sklaidydamas kortas Džekas Vulfas laukė, kol kas nors atsakys. Lošimo namuose jis lankėsi jau senokai, tačiau išgirdęs, kad Bobis Goldas pačioje Nicoje, kur Džekas pastaruoju metu daugiausia laiko praleisdavo verslo reikalais, atidaro lošimo namus, nepajėgė atsispirti pagundai.

Nors jis ir Bobis nebuvo bičiuliai, jųdviejų pažintis tęsėsi jau ilgai, bet nė viena jos akimirka nebuvo maloni. Lošimo namų magnatas niekada nepraleisdavo progos pabambėti prieš tingius, grynakraujus britų aristokratus ir jų nesugebėjimą valdyti pinigus. Džekas žinojo, kad taip jis mėgina įgelti jo seniai mirusiam tėvui, ir, nors jam visai nerūpėjo, kaip menkinamai žmonės atsiliepia apie tą apgailėtiną padarą, kurį jam teko nelaimė vadinti tėvu, jis negalėjo atsispirti progai įveikti Bobį jo paties žaidime.

Lošimo namuose Džekas lankydavosi retai – vertybinių popierių birža buvo kur kas azartiškesnė sritis, – bet šis vakaras buvo ypatingas. Kartą juodu su Bobiu buvo susirėmę vienas prieš vieną. Lošimas tada netgi nebuvo rimtas – paprasta vieno Džeko draugų, kuris Bobiui negalėjo liautis pasakojęs, koks šis esąs puikus lošėjas, suorganizuota rungtis. Bobis tuo metu buvo ką tik atidaręs lošimo namus, jam baisiai magėjo išbandyti su Džeku jėgas. Tačiau žingsnis po žingsnio viską pralošęs, Bobis supyko.

Taip, Bobis Goldas buvo kvailas ir niekingas žmogus. Nors Džekui pinigų nereikėjo, jis norėjo pasimėgauti matydamas, kaip, jam laimėjus banką, išrausta kiauliškas to bukagalvio veidas. Džekas buvo beveik tikras, kad Bobis prie žaidimo stalo jo neprileis, tačiau lošimo namų karalius jam tik nežymiai linktelėjo galva. Džekui iš karto pasidarė smalsu, kokius spąstus Goldas jam bus paspendęs.

Žaidimai kortomis jam nebuvo iššūkis jokiomis prasmėmis – bent jau ne taip, kaip anksčiau. Prabėgo daug metų nuo tada, kai vien paimti kortas į rankas jam būdavo didžiausias malonumas, tačiau sugebėjimo skaityti sėdinčiųjų prie stalo veidus jis niekada neprarado. Ir nepraras. Tai jam buvo antroji prigimtis. Vaikystėje jis privalėjo iš vieno raumens truktelėjimo, voko virptelėjimo, lūpos timptelėjimo suprasti, ką ketina daryti jo tėvas. Tais laikais įžvalgumas buvo tiesiog būtina išgyvenimo sąlyga. Šį įgūdį jis vėliau pritaikė prie lošimų stalo.

Tačiau pastaruoju metu Džeką kur kas labiau viliojo dideli statymai akcijų biržoje, azartas, kai sudarydavo svaiginamą sandorį, ir pasitenkinimas, kuris užplūsdavo po kelių minučių viską pradėjus iš naujo. Sumos ten būdavo kur kas didesnės, jaudulys – gerokai stipresnis.

Džekas vėl pakėlė akis į krupjė ir, pastebėjęs ją nervingai nusukant žvilgsnį į šalį, kilstelėjo antakį. Vos įėjęs pro užsklandą ir pamatęs ją su tuo trumpučiu sijonėliu bei vos krūtis dengiančiais marškinėliais, iš karto suprato, kad vakaras bus gerokai įdomesnis, nei tikėjosi.

Jis susidomėjęs stebėjo, kaip Goldas pasivedė ją į šalį pasikalbėti. Merginos kūno kalba išdavė gynybinę poziciją, veidas buvo neįskaitomas, nors Džekas lyg ir pajuto sumišimą, kai ji atmetė savo ilgus plaukus. Kai Bobis pirštais perbraukė jai per ranką, jam kilo noras šokti per stalą ir vožti tam storuliui į veidą.

Seksualioji krupjė paskelbė pirmąją pertrauką, ir vyrai, pakilę nuo stalo, pasklido kas kur po prabangiai įrengtą patalpą. Kai kurie išsitraukė mobiliuosius, kiti ėmė tyliai šnekučiuotis tarpusavyje.

Džekas liko sėdėti vietoje. Ištiesęs po stalu ilgas kojas, jis gurkštelėjo savo gėrimo. Mineralinio su citrina. Kai norėdavo išsaugoti aštrų protą, alkoholio nevartodavo.

Krupjė skubiai sutvarkė žetonus. Džekas tarsi apžavėtas stebėjo, kaip ji savo laibais ilgais pirštais su nenusakoma elegancija, regis, glamonėja kiekvieną žetonų krūvelę. Jis įsivaizdavo tas rankas ant savo kūno ir akimirksniu nudžiugo, kad liko sėdėti vietoje.

Vienoje rankoje laikydamas apskritą padėklą, per ją persimetęs rankšluostėlį, prie stalo priėjo padavėjas.

– Gal pageidautumėte ko nors iš baro, pone?

– Ne, ačiū, – atsakė Džekas. – O jūs? – pamodamas į krupjė, paklausė jis.

Mergina pakėlė į jį iš nuostabos išplėstas žalias akis. Ji iš tiesų buvo nepakartojama, pradedant ant nugaros vilnijančiais ilgais juodais plaukais, po gundančiais marškinėliais nepadoriai pūpsančiomis apvaliomis krūtimis ir baigiant ilgiausiomis jo matytomis kojomis. Džekas pamėgino įsivaizduoti, kaip jaustųsi, jei tos kojos šiąnakt apsivytų jo juosmenį.

– N-ne, ačiū, – gerkliniu ir melodingu balsu, kuris nuskambėjo keistai droviai, atsakė mergina. Jai vedant žaidimą ar aiškinant nepatenkintiems žaidėjams taisykles, tokių problemų nekildavo. Ši jos savybė Džeką suintrigavo, pakurstė jo kraują.

– Aš nesikandžioju, – nerūpestingai pasakė jis.

Juodaplaukė nuleido akis, paskui vėl jas pakėlė, bet šį kartą žvelgė į jį tiesiai ir ryžtingai. Tikra liūtė.

– Mesjė, tai visai neturi reikšmės. Darbo metu man neleidžiama priimti gėrimų iš klientų.

– Gal tuomet po darbo?

Džekui pasirodė, kad ji pati nesusivokė prikandusi apatinę lūpą.

– Nemanau.

– Bet juk darbas kada nors baigsis, – toliau spaudė Džekas.

– Aš jūsų nepažįstu, – atkirto ji. – Tačiau vien jūsų buvimas prie šio stalo įrodo, kad mudu neturime nieko bendra…

– Kaip galite taip sakyti? Aš žaidžiu kortomis, jūs dalijate. Sakyčiau, tarp mūsų labai daug bendra.

Ji nurijo seiles, ir grakštus jos kaklas sutrūkčiojo. Tačiau balsas nuskambėjo šaltai.

– Ne tai turėjau galvoje, puikiai žinote. Kitaip nei sumos ant stalo, aš nesu lošiamas objektas.

Džekas nusijuokė. Šioji moteris – ne iš kelmo spirta. Jam ji patiko. Jis ištiesė ranką prisistatyti.

– Džekas Vulfas. – Jis nesitikėjo, kad mergina atsakys į jo gestą, bet ji greitai spustelėjo jam ranką ir skubiai atitraukė. Nuo prisilietimo sudilgsėjo jo delnas.

– Kara Teilor.

– Malonu susipažinti, Kara Teilor. Labai malonu.

Ji nieko jam neatsakė, bet jos kreminės spalvos oda užkaito. Džekui nespėjus nieko daugiau pasakyti, prie stalo, dėdami į kišenes telefonus ir delninius kompiuterius, ėmė rinktis žaidėjai.

Visiems susėdus į vietas, Kara vėl išdalijo kortas. Džekui patiko stebėti, kaip juda jos pirštai, kaip vadovaudama lošimui ji regimai valdo situaciją ir elgiasi tarsi tikriausias ramybės įsikūnijimas. Visa tai kontrastavo su liežuvio aštrumu ir droviu pažeidžiamumu, kuris atsiskleidė per jų pokalbį. Ši moteris buvo paslaptis, kurią Džekas ketino šį vakarą atskleisti.

Net neabejojo, kad jo žavesiui ji neatsispirs. Neatsispirdavo nė viena moteris.

Tai buvo viena priežasčių, kodėl būti Vulfu buvo gera, nors pats vardas jam kėlė panieką, kaip ir vyras, iš kurio jį paveldėjo. Kai to reikėjo, Džekas mokėjo būti žavingas, kaip ir šaltakraujiškai tvardytis. Išmušti jo iš pusiausvyros negalėdavo niekas.

Vyrams prie stalo įgaunant vis daugiau drąsos, lošimas paspartėjo, bankas stalo centre augo. Lieknasis juodaodis vos girdimai barbeno pirštais į stalą. Tai buvo nervingas įprotis, iš kurio Džekas suprato, kad vaikino kortos geros, bet nepakankamai.

Tuo geriau.

Tramdydamas norą nusišypsoti grafas fon Hofšteinas vos pastebimai kilstelėjo viršutinę lūpą ir vėl nuleido akis į kortas. Džekas jam kaipmat pajuto panieką. Tokį žmogų lengva perprasti, tai arogantiškas, savimi pernelyg pasitikintis pasipūtėlis.

– Šimtas tūkstančių eurų, – pranešė grafas. Iš jaudulio jo akcentas dar sustiprėjo.

Visi žaidėjai atsiduso ir atvertė kortas. Juodaodis padvejojo ilgiau, bet galiausiai taip pat pasišalino iš žaidimo. Džekas metė į stalo vidurį žetonus.

– Statau dar šimtą.

Grafas primerkė akis, bet taip pat metė savo žetonus.

– Atsakau.

Džeko gyslomis plūstelėjo adrenalinas. Jis dievino šią akimirką, dievino atversti kortas ir parodyti laimėjęs. Tokiam jauduliui negalėjo prilygti niekas – šis pojūtis galinga srove jį pakylėdavo ir priversdavo – nors ir labai trumpam – pamiršti praeities pyktį bei skausmą.

Pralaimėti jis tiesiog negalėjo. Nes, skirtingai nuo grafo, jam įtakos nedarė bereikalinga arogancija. Grafo kortos paprasčiausiai nebuvo užtektinai geros – tą anas būtų supratęs ir pats, jeigu būtų sekęs žaidimą.

Džekas žvilgtelėjo į Karą ir, pamatęs jos lūpose žaidžiant visa žinančią šypseną, paklausė savęs, kaip ji supranta, kad jis laimėjo. Turbūt už viso šio grožio slypi šaltas protas.

Džekas atvertė ant stalo kortas. Grafas supliuško. Karos akys žybtelėjo.

– Eilė ir spalva, – paskelbė ji. – Ponas laimi.

***

Žaidimas vyko jau gerą valandą. Kara toliau vartė kortas, vyrai toliau lošė. Tik juodaodžiui buvo gana – jis pakilo ir pasišalino, o visi kiti drąsiai bandė laimę toliau. Brubeikeris, nusamdytas Bobio žaidėjas, kramsnojo kokteilio šiaudelį, o Karai kaskart pažvelgus jam į akis, pataikūniškai nusišypsodavo.

Bankas beprotiškai augo. Vyrai drąsėjo, statomos sumos darėsi vis fantastiškesnės. Džekas Vulfas nerūpestingu ir ramiu rankos mostu svaidė žetonus į banką taip, tarsi anie tebūtų žaisliniai. Tačiau reikėjo pripažinti, kad prie savęs jis jau buvo susikrovęs nemenką jų krūvelę. Nors jo strategijos Kara neperprato, ji matė, kad žaidimą jis išmano.

Las Vegase ji buvo prisižiūrėjusi užtektinai virtuozų, bet nejau taip pinigais besišvaistantis vyras iš tiesų galėjo būti profesionalus lošėjas? Nuo tokios minties ją ėmė pykinti, nors ji ir suvokė, jog tai įmanoma. Žinoma, jis galėjo statyti už savo šefą, žaisti siekdamas pelno. Rizikavo, regis, visi, kurie skyrė savo pinigus tam, kad šis vyras jų sumas padidintų, bet kadangi jam sekėsi taip šauniai, matyt, atlygio tikimybė gerokai viršijo riziką.

Iš pradžių Kara pamanė, kad jis skaičiuoja kortas. Bet galiausiai suprato, kad jis toks sumanus, jog žino, kokios kortos liko. O kelis kartus tikrai laimėjo vien blefuodamas. Atrodė, kad jam nerūpi niekas, o toks požiūris, Karos manymu, leido jam lengviau rizikuoti.

Džekas sugavo jos žvilgsnį ir pamerkė akį. Kara nukaito ir iš karto už tokią reakciją save subarė. Kažkoks vidinis magnetas ją nuolat traukė prie niekam tikusių vyrų. Kai Džeimsas dingo su jos nuomos pinigais ir visa mamai taupyta suma, ji prisiekė sau daugiau niekada nepatikėti gražiu veideliu ir žavinga šypsena.

O Džekas Vulfas kaip tik visa tai ir turėjo, neskaitant stipraus magnetizmo, kurio merginai vis nesisekė perprasti. Jis, matyt, buvo iš tų, kurie keliauja iš vienų lošimo namų į kitus žaisdami kortomis, gyvendami iš išloštų sumų ir leisdami naktis su moterimis, kurios ateina medžioti turčių.

Kažkas atsikrenkštė, ir Kara suprato, kad partija baigta.

– Ponai, skelbiu penkiolikos minučių pertrauką, – rausdama dėl savo užsisvajojimo paskelbė Kara.

Ketindama trumpam pasišalinti į personalo patalpas ir atsipalaiduoti be Džeko Vulfo jai daromo poveikio, ji atsitraukė nuo stalo.

– Gal reikia draugijos?

Pamačiusi jį besiartinantį, Kara sustojo kaip įbesta. Dieve, pasigailėk, jis atrodė tiesiog dieviškai. Aukštas, juodbruvas, niūraus veido ir neišpasakytai gražus – kaip kino žvaigždė. Vyriškis jai, tiesą sakant, kažką priminė. Kažkokį aktorių, kurio vardo jai dabar niekaip nesisekė prisiminti. Kine ji buvo be galo seniai, todėl nieko nuostabaus, kad į galvą niekas taip ir neatėjo. Štai kaip žmogų veikia dvylikos valandų darbo diena.

– Svečiai į darbines patalpas neįleidžiami, – atsakė jam Kara.

– Tuomet lik čia, – atsiliepė Džekas, o jo ironišką veido išraišką iškreipė širdies plakimą greitinanti šypsena.

Kažin, koks jausmas būtų, jeigu jis pabučiuotų? Ar tos lūpos būtų tokios pat reiklios ir griežtos, kaip ji ir įsivaizduoja? O gal bučiuotų švelniai, rūpestingai ir svaiginamai?

Kad ir kaip iš tikrųjų būtų, ji balsavo už pastarąjį variantą. Be to, ji galėtų jo klausytis valandų valandas. Tas britiškas akcentas tirpdė Karą tarsi saulė pavasarinį sniegą. Jo balsas buvo toks kerintis, tarsi visi iki vieno britai gyventų žavingą gyvenimą ir tiksliai žinotų, kaip elgtis bet kurioje situacijoje. Greta jo Kara jautėsi maža ir nereikšminga. Pernelyg paprasta.

Valios pastangomis mėgindama sutramdyti kaitrą ir ilgesį, kuriuos šis vyras jai kėlė, Kara persimetė per petį plaukus.

– Pone Vulfai, neturėtumėte su manimi kalbėtis. Aš dirbu, o jūs esate klientas.

– Bet man patinka su tavimi kalbėtis, Kara.

– Tik todėl, kad manote galįs laimėti, – stengdamasi, kad jos žodžiai nuskambėtų kaip galima kandžiau, atitarė ji. Tačiau šitai Džeko, regis, nepaveikė, – jo lūpos nė nevirptelėjo.

– Na, štai, pagaliau pradėjome kalbėtis atvirai. – Jis pastatė savo stiklą ant stalo ir papurtė galvą tebelūkuriuojančiam padavėjui. Vyriškis pasišalino. – Vadink mane Džeku.

– Verčiau jau vadinsiu pavarde. – Tačiau iš tiesų jai magėjo jį vadinti vardu. Vadinti ir vadinti. Kara pabandė įsivaizduoti, kaip tartų jo vardą, susipynus jų kūnams. Kambaryje tvyrotų tamsa, atmosfera kibirkščiuotų. Karos tarpkrūčiu nuvinguriavo prakaito lašelis, ir ji akimirkai užmerkė akis. Kodėl ji galvoja apie tokius dalykus? Juk niekada taip nesielgdavo. Jai niekada nesinorėdavo vyro, kurį ką tik sutiko. Nesinorėdavo su juo kristi į karštą, nuodėmingą lovą.

– Manau, kad pati sau prieštarauji, – tyliai ir juslingai sumurkė Džekas. – Tu irgi jauti, kad tarp mūsų kažkas yra. Ir norėtum sužinoti daugiau.

– Klystate, – nurijusi seiles užginčijo Kara, – Džekai. Tenoriu užbaigti šį žaidimą, grįžti namo ir išsinerti iš šitos aprangos… – Džekas žybtelėjo akimis, ji nutilo, taip ir neužbaigusi sakinio.

– Aš taip pat norėčiau tave išnerti iš šios puikios aprangos.

Karos širdis jau dundėjo beprotišku greičiu, jai svaigo galva.

– Bent jau esate atviras.

– Bet tu – ne. – Jis nusišypsojo.

– Prisipažįstu, jūs man atrodote patrauklus, – vis labiau skęsdama ugnyje ėmė gintis Kara. Ji pati nesuprato, ar ta kaitra kyla iš gėdos, ar dėl šio vyro artumo. – Bet aš jūsų nepažįstu, o grįžti namo su nepažįstamais nesu pratusi.

Ji sakė tiesą, tačiau Kara buvo bepradedanti galvoti, kad gal vertėtų kartelę nuleisti. Nuo pat atvykimo į Nicą ji buvo be galo įsitempusi. O šį vakarą įtampa ją kaustyte kaustė. Galbūt naktis su Džeku Vulfu ir padėtų atsikratyti dalies to susikaustymo?

Bent jau iki tol, kol jis susigaudytų, kad dėl jo pralaimėjimo kalta ji.

– Gal tuomet mums vertėtų susipažinti artimiau? – pasiūlė Džekas.

– Gal, – pati save nustebindama atsakė Kara. Nejaugi ji tikrai svarsto tokią galimybę? O gal tiesiog leidžia šio su ja flirtuojančio vyro meilikavimams nustelbti sveiką protą? Arba tiesiog nežino, ką atsakyti, todėl ėmė ir leptelėjo pirmus į galvą atėjusius žodžius.

Šiaip ar taip, iš čia išvažiuoti su Džeku ji neketino. Nes, po lošimo privalės su pinigais dumti atgal į Naująjį Orleaną. Karai dilgtelėjo sąžinė, bet argi ji turi pasirinkimą?

Dėl mamos, Ivės ir Remio, – pasakė ji sau. – Darau tai dėl jų.

Džekas žengė žingsnį link jos – jo kūnas spinduliuote spinduliavo kaitrą ir seksualumą. Jai norėjosi priglusti prie šio stipraus vyro, leistis jo išgelbėjamai. Tačiau Kara Teilor taip nesielgdavo. Ji mokėjo pasirūpinti savimi, jai nereikėjo būti niekieno išgelbėtai.

Niekada.

– Labai lauksiu, – kuo ramiausiai atsakė Džekas aistringai nužvelgdamas ją nuo galvos iki kojų. Jo žvilgsnis buvo atvirai seksualus, ir Karai tai patiko. Tačiau ji nesuprato kodėl.

– Metas grįžti prie stalo, – skubiai ištarė ji ir, Džekui nespėjus jos paliesti, atsitraukė. Nes jeigu paliestų, ji nemanė, kad galėtų atlikti jai pavestą užduotį.

Eidama prie stalo Kara sugavo Bobio žvilgsnį. Jis žiūrėjo į ją suraukęs kaktą, visas jo veidas buvo net persisukęs nuo žiaurios paniekos. Dabar jos širdis sutvinksėjo jau dėl kitų priežasčių. Jeigu ji neįvykdys Bobio Goldo paliepimo, vienas Dievas žino, ką jis padarys. Pinigai būtų mažiausia bėda.

Galingieji Vulfai. Azartiškasis Džekas

Подняться наверх