Читать книгу Galingieji Vulfai. Azartiškasis Džekas - Lynn Raye Harris - Страница 2

Jeigu ne Kara, Džekas būtų seniausiai užsinuobodžiavęs. Kortos buvo pernelyg parankios, žaidimas pernelyg nereikšmingas. Jeigu ir pralaimėtų, akcijų biržoje atgautų viską, ko netekęs. Bet jis nepralaimės. Nes nepralaimi niekada. Žmonės buvo įsitikinę, kad jis turi sėkmės geną, bet iš tiesų tik mokėjo pasikliauti savo įgūdžiais ir vadovautis tikimybių teorija bei skaičiais. Vaikystėje kitos išeities tiesiog neturėjo. Kai mirė tėvas, kai brolis Džeikobas– o neilgai trukus ir Lukas– juos paliko, atsakomybė dėl jaunesniųjų brolių ir sesers teko jam.

Kad uždirbtų pinigų, Džekui reikėjo pasitelkti visas jėgas. Nors rūpintis šeimos finansais jam sekėsi puikiai, užgydyti atviras, nenorinčias užsitraukti žaizdas buvo neįmanoma. Nuo Viljamo Vulfo buvo nukentėję visi iki vieno jo šeimos nariai. Kad ir kaip Džekas stengėsi, susidoroti su skausmu kiekvienas galėjo tik pats. O švelnioji Anabela Viljamo paliktus randus turės visą gyvenimą.

Džekas nuvijo prisiminimą apie randuotą sesers veidą ir susitelkė į lošimą. Metas pasinerti į praeities apmąstymus netinkamas. Stalo viduryje žetonais buvo sukaupta penkiolika milijonų eurų. Šeichas gausiai prakaitavo, grafas fon Hofšteinas nepaliaujamai raukėsi.

Net Kara atrodė susimąsčiusi. Ji vėl kramsnojo savo gražiąją apatinę lūpą, kurią Džekas taip troško paglamonėti savosiomis. Jos pirštai, nuo pat pradžių užtikrintai ir tvirtai dirbę savo darbą, dabar drebėjo. Vienas žaidėjų, nereikšmingas vyriokas raudonu kaklaraiščiu, kurį buvo ką tik atsilaisvinęs, stebeilijo į ją taip, tarsi mėgintų perduoti žinią mintimis.

Kara pakėlė akis į Džeką, ir jam sutraukė skrandį. Ji atrodė… dvejojanti. Išraiškingos jos akys buvo išsiplėtusios, o kreminės spalvos oda tapo blyški ir kone perregima.

– Pone? – kreipėsi į jį Kara.

Džekas tik po akimirkos suprato, kad ji kalbasi su juo. Kad atėjo jo eilė.

– Atsakau, – mesdamas žetonus į krūvą tarė Džekas. Jautėsi pavargęs ilgiau čia tūnoti, norėjosi ištrūkti iš tamsios, šleikštulį keliančios šios patalpos atmosferos į gryną orą. Įkalbėti Karą Teilor pasivažinėti su juo po pakrantę. Iki Natanielio vestuvių Londone dar buvo likusios kelios dienos. Kurias praleisti lovoje su tokia gyvybinga moterimi būtų tiesiog tobula.

Vyras raudonu kaklaraiščiu dabar kvailai šypsodamas paklojo ant stalo kortas.

– Pilna troba, pone Vulfai,– pasakė jis.– Karalienės ir karaliai.

Džekas atsiduso.

– Tai nuostabu. – Paskui vieną po kitos atvertė savo kortas. Dešimt. Dešimt. Dešimt.

Vyro akys sužaižaravo. Džekas atvertė dvi širdis, ir oponentas, triumfuojamai įkvėpęs, skubiai ištiesė rankas link žetonų krūvos.

– Dar ne, – atversdamas paskutinę kortą sulaikė jį Džekas. Vyriškiui atvipo žandikaulis.

Grafas fon Hofšteinas sudejavo.

– Mein lieber Gott.

Kara Teilor pažiūrėjo į paskutinę kortą ir nusišypsojo. Bet jos lūpų kampučiai virptelėjo.

– Keturios vienodos. Ponas laimi.

Džekas pakilo. Jis nejautė nei pasitenkinimo, nei triumfo. Žaidimas jam paprasčiausiai buvo baigtas.

– Ponai, atsiprašysiu, einu išsikeisti žetonus į pinigus.

Karai surenkant kortas, jos rankos akivaizdžiai drebėjo. Prieš pažvelgdamas sau per petį, Raudonasis Kaklaraištis nukreipė į ją įsiūčio kupiną žvilgsnį. Džeką nusmelkė bloga nuojauta. Kažkas čia buvo ne taip, tačiau pakeisti rezultatą buvo per vėlu. Po velnių, jis žinojo, kad Bobis Goldas jam kažką sumanė.

Tarsi tai patvirtindamas, Bobis išniro iš už durų kitame salės gale. Ir priėjo prie vieno savo apsaugos darbuotojų. Po kelių sekundžių augalotas vyriškis žengė stalo link. Kiti žaidėjai jau kilo pamiklinti kojų, bet Džekui pro akis neprasprūdo Karos veidas, kai prie jos priėjęs apsaugos darbuotojas kažką sušnabždėjo jai į ausį.