Читать книгу Paveldėti su sąlyga - Lynne Graham - Страница 1

Graikų milijardierius Lisandras Metaksis įžengė į prabangų savo puikios jachtos saloną, kur jo jau laukė asmeninių padėjėjų komanda. Buvo pusė aštuonių ryto. Žinodami, kad jų nepaprastai turtingas ir vietoje nenustygstantis darbdavys paprastai pradeda dirbti jau nuo šešių ir retai miega ilgiau nei penkias valandas, visi stengėsi atrodyti žvalūs.

Vyresnysis asmeninis sekretorius Dmitrijus įteikė jam aplanką.

– Tikiuosi, būsite patenkintas, pone.

Prakaulus, tamsokas ir kartu gražus Lisandro veidas dvelkė ryžtu. Jis ištraukė Madrigalo dvaro nuotraukas. Karalienės Elžbietos I laikų rūmus nuo smalsių akių iš visų pusių slėpė tankūs miškai, bet iš oro jie buvo aiškiai matyti. Šį senovinį pastatą jam teko regėti tik mamos vaikystės nuotraukų albumuose. Raiškiose iš lėktuvo darytose nuotraukose galėjai pastebėti, kad per pastaruosius dešimtmečius pastatas smarkiai apiro.

Jis žvelgė vis šalčiau ir griežčiau, nes buvo akivaizdu, kad pastatui reikia didelio remonto. Stogas pasišiaušęs, plytos aptrupėjusios, o kraigas įtartinai pakrypęs. Bet Gladisė Stiuart vis atsisakydavo parduoti šią nuosavybę jo šviesaus atminimo tėvui Aristidui. Tačiau dabar senoji miršta, ir galima tikėtis, kad jai pasitraukus iš gyvenimo pagaliau bus įmanoma įsigyti rūmus.

Madrigalo dvaras jau daugiau kaip keturis šimtus metų priklausė jo motinos šeimai, bet vėliau finansinės negandos privertė jį parduoti. Laikui bėgant Madrigalo dvaro susigrąžinimas tapo Metaksių garbės reikalu. O šeimos garbė Lisandrui, graikui iki kaulų smegenų, nepaprastai svarbi. Jis garsėjo negailestingumu ir stoti jam skersai kelio buvo pavojinga. Tačiau vienas turtingiausių pasaulio žmonių niekada nepamiršo savo kuklios pradžios, to baisaus pažeminimo, kurį teko iškęsti, kol likimas jam nusišypsojo ir atsiuntė įtėvius – Virdžiniją ir Aristidą Metaksius.

Tos neatperkamos skolos pripažinimas kėlė tamsias slegiančias mintis, metančias nerimo šešėlį ant šiaip šaltakraujiško Lisandro veido. Pastarieji įvykiai vertė kuo greičiau išpirkti Virdžinijos tėvoniją, nebeatidėliojant šių ambicingų planų ateičiai. Kad ir kiek tai kainuotų, jis turi nedelsiant atgauti dvarą. Teko niūriai pripažinti, kad laikas yra gyvybiškai svarbus.

Vidun įėjo nuostabi brunetė, įsisupusi į permatomą skarą, nė kiek neslepiančią stulbinančios figūros. Pirštų galiukais ji švelniai provokuojamai brūkštelėjo jam per ranką.

– Grįžkime į lovą, – kviesdama sušnibždėjo ji.

Lisandras vos pastebimai įsitempė ir nerodydamas jausmų nutęsė:

– Aš užsiėmęs.

Darbuotojai persimetė reikšmingais žvilgsniais. Nė viena moteris neišsilaikydavo greta Lisandro ilgiau nei kelias savaites. Šita meilutė gal dar to nenutuokia, bet ji jau praeitis.

– Dmitrijau, – Lisandras kilstelėjo savo dailiai sušukuotą tamsiaplaukę galvą, – kas nurodė aptvertoje sodo dalyje suręsti polietileno šiltnamius?

Asmeninis sekretorius nejaukiai susiraukęs žingtelėjo priekin ir nuoširdžiai sumišęs pažvelgė į nuotrauką.

– Mmm… ar čia ne dalis Madrigalo dvaro žemių, pone? Prisipažinsiu, nežinau.

Lisandras smerkiamai dėbtelėjo į Dmitrijų ir paliepė tuojau pat konferenciniu telefono ryšiu jį sujungti su Metaksių teisininkais. Jungtinėje Karalystėje reziduojantiems teisininkams ši diena virto tikra kankyne, paženklinta nuolankiais atsiprašinėjimais. Kilo grėsmė, kad lėks galvos, teks aukotis. Jie pažadėjo imtis skubių veiksmų, bet graikų magnatas liepė kol kas nieko nedaryti. Kai panorės veikti, jis pats nurodys datą ir laiką.