Читать книгу Paveldėti su sąlyga - Lynne Graham - Страница 2

– Metaksiai laukia mano mirties. – Irzliame

Gladisės Stiuart žvilgsnyje sublizgo karštligiška neapykanta. – Jie tikri maitvanagiai!

– Na, kad ir kokie būtų plėšrūs, jiems dar teks truputį palaukti, – pamatavusi kraujo spaudimą senajai moteriškei linksmai tarė slaugytoja: – Jūs dar labai stipri.

– Daryk, kas priklauso, ir nesikišk į asmeninį pokalbį! – pagiežingai sušnypštė ligonė, laibais pirštais gniauždama antklodę. – Aš sakiau anūkei. Ofelija… kur tu? Ofelija?

Jauna neįprastai šviesių mėlynų akių moteris lankstė nuvilktą patalynę. Atsiprašydama žvilgtelėjo į slaugytoją ir priėjo arčiau. Ji buvo neaukšta, vilkėjo dukslų megztinį ir kelnes, kurie neišryškino jos liekno liemens. Prinokusių kviečių spalvos plaukai buvo surišti paprasta sodininko virvele. Bet niekas negalėjo paslėpti jos grožio.

– Aš čia, – tarė ji senelei, tiriamai žvelgdama į pikto apmaudo surakintas lūpas.

– Jei būtum deramai pasistengusi, jau prieš kelerius metus būtum ištekėjusi! – karčiai ir smerkiamai murmėjo Gladisė Stiuart. – Tavo motina buvo visiška kvaiša, bet nors išmanė, kaip pasinaudoti savo išvaizda!

Ofelija, kuri buvo vienišė, nes pati taip pasirinko ir to norėjo, nepalankiai vertino velionės motinos meilę savo atvaizdui ir vos nenusipurtė. Jai labiau patiko patogūs drabužiai ir grynas oras.

– Deja, iš to jai nebuvo daug laimės…

– Aš nepaliaudama prisiekinėjau, kad Metaksiai sumokės, ir… klausykis, aš dar nebaigiau! – Liesi pirštai konvulsyviai sugniaužė ploną Ofelijos riešą, priversdami pasilenkti. – Tu gal dar sulauksi, kol Lisandras Metaksis pats pasibels į šitas duris!

Buvo matyti, kad tokia mažai tikėtina prielaida Ofelijai nepadarė įspūdžio; kodėl mergišius milijardierius, garsėjantis savo milžiniškoje malonumų jachtoje vežiojamu lyg ir haremu, turėtų jos siekti.

– Ko jam čia gali prireikti?

– Ogi šito namo. Jei turėsi jį, – patenkinta Gladisė sušvokštė anūkei į ausį, – pažadu, jis visas tavo viltis ir svajones pavers tikrove.

Niršus įsitikinimas, su kuriuo buvo ištartas paskutinis teiginys, prikaustė Ofelijos dėmesį prie senelės. Sumišimą jaunosios moters akyse pakeitė besiskleidžianti viltis.

– Ar tu kalbi apie… Molę? – trūkčiojamai sušnibždėjo ji.

Tvirtai žinodama, kad dabar Ofelija gaudys kiekvieną jos žodį, Gladisė nusisuko, kiekvienas kaulėto veido bruožas pergalingai švytėjo.

– Man žinoti, tau spėlioti. Bet jeigu vykdysi savo pareigą man ir žaisi teisingai, nenusivilsi.

– Seniai svajoju išsiaiškinti, kur mano sesuo, – tvirtai tarė Ofelija. – Man tai būtų už viską svarbiausia.

Gulinti moteris šiurkščiai nusijuokė:

– Tu visada buvai sentimentali kvailė!

Tylus beldimas į duris pranešė, kad atvyko vikaras.

– Pabandykite šiek tiek pailsėti, kol galite, – prislopinusi balsą paragino Ofeliją slaugytoja. Ši linktelėjo, susukusi paėmė patalynę ir pasisveikindama šyptelėjo vikarui. Šis buvo geras žmogus, nuolat lankė senelę ir kantriai kentė jos pagiežingų skundų papliūpas.

– Tik veltui gaištate laiką, – rūgščiai tarstelėjo Gladisė dvasiškam tėvui. – Tai jūsų bažnyčiai nepaliksiu nė skatiko!

Ofelija stebėjosi, kad senelė dar gali kalbėti lyg būtų turtinga, nors iš tiesų buvo iki ausų paskendusi skolose. Žinoma, Gladisė Stiuart niekada nepripažintų šios gėdingos tiesos; ji buvo lyg apsėsta pinigų, socialinės padėties ir išoriškumo. Vis dėlto Madrigalo dvaras, karalienės Elžbietos laikų rūmai, kuriuos nupirkti Gladisė Stiuart įtikino savo velionį vyrą, be remonto apgailėtinai nyko. Jau dešimtmečius viskas buvo apleista, stogas prakiuręs, drėgmė sunkėsi į sienas, o didumą valdos baigė pasiglemžti gamta. Leisti gražiam senam pastatui pražūti ir neparduoti jo vėl Metaksių šeimai buvo jos keršto dalis.

Pro laiptinės langą Ofelija matė toli, ne tik vingrius dvaro parkus ir sodus. Beveik visos apylinkės dabar priklausė Lisandrui Metaksiui, graikų laivybos magnatui. Jo tėvas buvo turtingas, bet sūnus ir įpėdinis turėjo Mido prisilietimo dovaną ir sukaupė milijardus. Kalbant apie taškymąsi grynaisiais, niekam nepavykdavo geriau nei Lisandrui Metaksiui. Vos paskelbus apie kokios nors nuosavybės pardavimą, jis žaibiškai ją nupirkdavo už tokią kainą, kurios niekas kitas negalėdavo suderėti. Prieš trisdešimt su trupučiu metų šiose apylinkėse Metaksiai teturėjo tik sargo namelį prie įvažiuojamojo keliuko. Dabar dauguma vietos ūkių ir pusė kaimo kotedžų priklauso jiems.

Madrigalo dvaras buvo nedidukė nepriklausoma sala Metaksių valdomos bendruomenės vidury, ir visai netrukus (juk Gladisė Stiuart jau miršta) Lisandras Metaksis užvaldys ir nuostabius senuosius rūmus. Niekas jo nesustabdys, – liūdnai pagalvojo Ofelija. Net jei senelė paliks jai dalį dvaro, nors tai dar neaišku, nepakeliama neapmokėtų sąskaitų ir žlugdančių įsipareigojimų našta vers kuo greičiau parduoti namą ir sodus bei parkus. Ofelija tik vylėsi ir meldė, kad atėjus tai dienai Lisandras Metaksis leistų jai ilgam išsinuomoti mūrine tvora aptvertą sodą. Juk jis gana atokiai nuo rūmų ir turi atskirą keliuką.

Sukrovusi atsineštą patalynę į skalbyklę, Ofelija užsimovė guminius aulinius ir išėjo laukan. Ji retai miegodavo dieną ir buvo įsitikinusi, kad net dvidešimt minučių padirbėjus gryname ore galima susigrąžinti jėgas. Lyginant su visais kitais žemės plotais, kurių ji viena nepajėgė prižiūrėti, aptvertasis sodas buvo stačiai grožio ir tvarkos oazė. Kruopščiai prižiūrimose lysvėse ji augino retus daugiamečius augalus, kuriuos ketino panaudoti savo smulkiajam verslui. Ir nors jau dabar turėjo nuolatinių vietos klientų, vis dar negalėjo pasiryžti samdyti pagalbininkų.

Pusvalandį paplušėjusi ji nenoromis grįžo vidun. Nusispyrė aulinius ir nutipeno į kiek mistišką senovinę virtuvę. Čia stovinti viryklė, įrengta dvidešimto amžiaus trečiame dešimtmetyje, skleidė malonią šilumą ir buvo pats moderniausias daiktas visoje patalpoje.

– Laba diena, Ofelija, – manieringai pasilabino Hadokas. Jo įmantrumui neprilygo niekas.

– Labas, Hadokai, – atsakė Ofelija.

– Arbatos metas, arbatos metas! – pranešė jai Hadokas, žygiuodamas lakta pirmyn ir atgal.

Ofelija suprato užuominą ir padavė papūgai žemės riešutą. Ji buvo labai prisirišusi prie šio paukščio, kuriam buvo jau beveik šešiasdešimt metų.

– Hadokas gerutis! Hadokas gerutis! – pareiškė savo nuomonę paukštis.

Žinodama, kaip jis mėgsta švelnumą, Ofelija paglostė plunksnuotą galvutę ir paglamonėjo paukštį.

Akmenimis išklotame koridoriuje pasigirdo pažįstami žingsniai. Virtuvėn įžengė Pamela Arnold, trumpai apsikirpusi rausvaplaukė gyvų rudų akių moteris, artėjanti prie trisdešimties.

– Jums jau tikrai reikia vyriškio, kad galėtumėte prisiglausti ir turėtumėte su kuo pabūti kartu.

– Dėkui už patarimą, bet dar nejaučiu tokios būtinybės.

Tiesą sakant, Ofelija visai nejuokavo, nes, išskyrus seniai mirusį senelį, jos gyvenime vyrai kėlė tik rūpesčius, širdies skausmą ir nusivylimą. Tėvas išėjo iš namų, kai ji dar buvo visai maža. O sukūręs naują šeimą jis visai pamiršo Ofeliją. Motina susitikinėdavo su vyrais, kurie apgaule viliodavo iš jos pinigus, mušdavo ją ir būdavo neištikimi. Ofelijos pirmoji meilė paskleidė apie ją paskalas, dėl kurių mokykloje iš jos buvo žiauriai tyčiojamasi.

– Oi, ne!.. Ar vėl reikės valgyti? – sunkiai atsiduso Ofelija, matydama, kaip šeimininkė deda ant nušveisto pušinio stalo troškintuvą. – Turėčiau neleisti, kad ir vėl…

– Kodėl ne? Juk jau esate nusivariusi nuo kojų, – nukirto Pamela. – Be to, esate geriausia mano draugė, ir nors man nepatinka, kaip aukojatės, noriu kiek galėdama padėti.

Ofelija nepritariamai kilstelėjo antakį:

– Aš nesiaukoju.

– Aukojatės, ir dar tokiai tikrai nemaloniai poniai. Bet aš užsičiaupiu ir daugiau neištarsiu nė vieno nepagarbaus žodžio.

– Senelė finansiškai rėmė mano motiną ir įsileido į savo namus, kai aš jų neturėjau. O juk galėjo nekreipti į mus dėmesio.

Ofelija nieko nebesakė, nes šiurkštus Gladisės Stiuart būdas tikrai buvo atstumiantis. Tvirta moteris, prasimušusi iš skurdžiausių sluoksnių ir įveikusi griežtą britų socialinę sistemą bei ištekėjusi už kilmingo vyro, niekada nebuvo iš tų, kurie atsuka kitą skruostą. Bet galiausiai pakako vienintelio, bet labai rimto nusivylimo, kuris nepataisomai apnuodijo niūrų Gladisės būdą ir, galima sakyti, sunaikino daug trapesnę būtybę, Ofelijos motiną Keitę.

Nors visa tai vyko daugiau nei prieš trisdešimt metų, šeimoje įsigalėjęs pyktis, kartėlis, skausmas ir pažeminimas paliko Ofelijos gyvenime neišdildomas žymes. Nors ji stengėsi neužsisklęsti, ta didžiulė nelaimė labiausiai paveikė žmones, kuriuos ji mylėjo ir nuo kurių buvo priklausoma. Savaime suprantama, jos šeimos kančios ir iki kaulų įsismelkęs nepalankumas neišvengiamai paveikė ir ją. Net Metaksių pavardė Ofelijai skambėjo grėsmingai, trikdė ramybę ir žadino priešiškumą, svetimą jos didžiadvasei prigimčiai.

Virdama kavą Ofelija plačiai nusižiovavo. Tarsi viską suprasdamas Hadokas pašvilpavo, tiesa kiek pro šalį, gerai žinomą lopšinės melodiją.

Akimirksniu nusikėlusi į anuos laikus Ofelija įsitempė. Kadais Hadokas švilpaudavo prieš miegą jos mažajai sesutei. Atmintyje iškilęs švytintis Molės veidas ir susipynusios tamsios garbanėlės sukėlė liūdesį. Kai gimė Molė, Ofelijai buvo tik aštuoneri, bet jai teko nemažai rūpintis sesute, nes motina Keitė to nepajėgė. Tačiau dabar Ofelija jau aštuonerius metus nematė sesers.

– Ša, Hadokai, – subarė Pamela užsidengdama delnais ausis.

Įsižeidusi papūga demonstratyviai nusisuko nuo rausvaplaukės.

– Hadokas labai protinga papūgėlė, – virpančiu balsu Ofelija nuramino paukštį.

– Hadokas labai sumani papūga, – pasipūtęs atkartojo paukštis.

– Metaksių nekilnojamojo turto fondas davė pinigų bendruomenės centro remontui, – tarė Pamela. – Šitaip jis tarp mūsiškių išpopuliarės kaip niekad.

– Metaksis chamas, neraliuota kiaulė! – kiek pajėgdamas garsiau sučerškė Hadokas, o jo akių karoliukai liepsnote suliepsnojo vos išgirdus šį vardą. – Metaksis neįžengs į Madrigalo dvarą!

Pamela skausmingai sudejavo:

– Atleiskite, pamiršau jį, tuoj išnešiu.

– Ištvirkęs paleistuvis! Patvarko vieną, pabėga su kita! Nepasitikėk Metaksiu!

– Hadokas juk nekaltas. Žmonės prikalba visokių dalykų jam girdint, – liūdnai pratarė Ofelija.

– Suprantama… Aš pamokau jį šiokių tokių gudrybių, nes jis kalba kažkaip senoviškai.

– Metaksis niekšas!

– Hadokai! – aiktelėjo Ofelija.

Hadokas susigėdęs nunarino galvą ir krypuodamas patrepsėjo ant savo laktos. Ofelija nesistebėjo, juk jis, kaip ir visos kitos papūgos, troško dėmesio ir mėgo linksminti aplinkinius.

– Na, šito tai aš jo nemokiau, – atsargiai tarė Pamela.

Ofelija žinojo, kas jį to išmokė, bet nieko nebesakė. Norėdama lengviau pakelti sunkią dabartį, ji stengdavosi galvoti apie ateitį. Jai labai patiko sodininkystė, kurią studijavo koledže, bet pareigos namie neleido siekti savarankiškos karjeros. Dabar jai buvo dvidešimt penkeri. Aptvertajame sode auginami augalai buvo jos išsigelbėjimas, nes visą kitą laiką ji skyrė milžiniškam griūvančiam namui ir senai ligotai moteriai prižiūrėti. O pastaruoju metu šias užduotis dar slėgė neapmokėtos sąskaitos ir nenumaldomai mažėjančios pajamos. Labai gaila, bet vargu ar artimiausiu laiku Metaksis pasibels į jos duris! Keista, kad senelei kyla tokių fantazijų, juk ji niekada nepasižymėjo humoro jausmu.

***

– Netuščiažodžiaukime, – sausai tarė Lisandras Metaksis vyriausiajam savo Londono teisininkui.

– Sužinojau, nors tai be galo stebina, kad jūs įtrauktas į ponios Stiuart testamentą kaip paveldėtojas. Kaip suprantu, Jums būtina dalyvauti, kai advokatas skaitys testamentą, tad jis sutiko tai padaryti jums patogią dieną.

Lisandras labai lėtai ir be garso iškvėpė orą. Mistikai jis tiesiog neturi laiko. Kodėl Gladisė Stiuart įtraukė jį į testamentą? Kažkokia nesąmonė.

– Gal senoji ponia apgailestavo, kad netinkamai elgėsi su jūsų šeima būdama gyva, ir taip norėjo mirusi užglostyti visus nesutarimus, – spėliojo teisininkas nervingai laukdamas, nes galingiausias jo klientas vis dar tylėjo. – Gulint mirties patale žmogaus jausmai tikrai neretai pasikeičia.

– Norint nusipirkti tą valdą, man nereikia tos moters palaiminimo.

Lisandras niekad nebuvo sutikęs Gladisės Stiuart. Bet jo velionis tėvas kartą ją apibūdino kaip piktavalę aukso ištroškusią žiežulą. Be abejo, nesibaigianti jos neapykanta visus tuos metus kėlė nerimą jo tėvams, Aristidui ir Virdžinijai. Lisandras manė, kad tai tik perdėtas įtėvių sąžiningumas. Galiausiai, kokia čia bėda? Jo tėvas tik nutraukė sužadėtuves su Gladisės dukra Keite ir vedė Virdžiniją. Taip jau kartais nutinka, ir normalūs žmonės nepaverčia to viso gyvenimo nelaime.

Po keturiasdešimt aštuonių valandų Lisandro sraigtasparnis nusileido Madrigalo dvare. Kaip visada, jis keliavo ne vienas. Kartu atskrido būrelis rūpestingų darbuotojų ir naujausia lovos partnerė Anička – rusų kilmės blondinė, papuošusi bent du to mėnesio aukštos klasės madų žurnalų viršelius.

– Kokie gražūs rūmai, – netikėtai svajingu balsu tarė viena padėjėja.

Didžiulius plačiai išsidriekusius šviesių plytų rūmus puošė dvipusiai švieslangiai ir fantastiška stogo linija: tai buvo puošnių kaminų, frontonų ir bokštelių miškas. Lisandras nebuvo sužavėtas. Istorija jo niekad nedomino, o apgriuvęs, netvarkingų sodų apsuptas pastatas neatitiko jo polinkio prie tvarkos ir drausmės. Jei šitiek trūkumų matyti iš pirmo žvilgsnio, čia greičiausiai bus tik ledkalnio viršūnė, – niūriai mąstė Lisandras, tvirčiau sučiaupdamas juslias lūpas. Greitai atlikti remontą bus tikras išbandymas.

– Jis griūva, – nepatenkinta burbtelėjo Anička valydamasi nuo delnų rūdis, prilipusias jai neatsargiai atsirėmus į geležinę baliustradą ant akmeninio tilto per griovį.

Užgriozdintame akmeniniame prieangyje viduramžiškos vinimis sutvirtintos ąžuolinės durys buvo praviros. Lisandras kritiškai nužvelgė sienas, kurias verkiant reikėjo perdažyti, stambiai išraižytas niūrias plokštes ir nušiurusius Viktorijos stilių imituojančius baldus. Tai lindynė, tikra dvidešimt keturių karatų prabos lindynė, atsidūrusi prie sunykimo ribos. Bet, nepaisant kainos, jis privalo ją nupirkti. Nors ir milijardierius, Lisandras buvo kritiško proto verslininkas. Iškilusi perspektyva buvo didžiausias iššūkis žmogui, kuris jausmų niekada nelaikė svarbesniais už praktiškumą.

Advokatas Mortonas pasveikino Lisandrą didžiojoje salėje, pasiūlė palydai palaukti ir palydėjo turtuolį į išblukusią svetainę, kurioje baldai niūksojo apgaubti apdangalais nuo dulkių.

– Deja, ponios Stiuart anūkė Ofelija užtruko, bet tuojau turėtų atvykti, – apgailestaudamas atsiprašė pusamžis vyras.

Kaip tik tuo metu Ofelija kieme nuspaudė seno apdaužyto Land Roverio stabdžius. Ji vėlavo ir dėl to niršo, nes buvo pranešusi advokatui, kad jau turi šiai popietei planų, bet jis nekreipė į tai dėmesio. Pasak seno posakio, pinigai gali viską, ir graikų milijardierius buvo aiškiai svarbesnis nei ji.

Toks požiūris Ofeliją siutino, nes praėjo vos savaitė po senelės laidotuvių ir kiekvieną laisvą akimirką atimdavo kalnas su netektimi susijusių reikalų. Ji tikrai buvo tokia užimta, kad net teko asmeniškai nuvežti augalus geriausiam savo klientui, kuris dukart ieškojo jos aptvertajame sode ir nerado. Negana to, netikėtą naujieną, kad Lisandras Metaksis taip pat dalyvaus skaitant testamentą, advokatas pranešė vos vakar.

Skubiai eidama pro virtuvę Ofelija pagalvojo, kaip beprasmiška buvo atitempti Lisandrą Metaksį į Madrigalo dvarą. Vis dėlto dėl kokios priežasties jos senelė turėjo nekenčiamą giminaitį įtraukti į testamentą? Iš pradžių nepatikėjusi pribloškiamu Donaldo Mortono pranešimu, Ofelija padarė nesmagią išvadą, kad Metaksio įtraukimas į testamentą galėtų reikšti tik tai, kad palikdama šį pasaulį jos senelė kerštavo. Bet nieko konkretaus Ofelija nenujautė.

Ji pripažino, kad Lisandras Metaksis būtų labai tikėtinas Madrigalo dvaro pirkėjas ir naujasis savininkas. Ji net pripažino, kad tai būtų geriausia lemtis, kokia galėtų ištikti šį senovinį turtą, nes tikrai reikėjo žmogaus, galinčio jo išlaikymui turėti maišus pinigų. Vis dėlto būtų daug mieliau nesusitikusi su Lisandru, nes negalėjo pamiršti, kad jo tėvas sužlugdė jos motinos, o kartu ir jųdviejų su seserimi, gyvenimą. Aristidas buvo plevėsa. Turtingas, išlepintas ir savanaudis mergišius, niekad nepagalvojęs, kokią žalą daro kitiems. O jei tikėti įvairiais atsiliepimais, Lisandras Metaksis buvo daug blogesnis nei jo velionis tėvas, nors, visuomenei išlaisvėjus, jam paprasčiau gyventi savo niekingą gyvenimą. Jis – pirmasis Metaksis, peržengęs Madrigalo slenkstį per daugiau nei trisdešimt metų.

Sutrikusių žmonių grupelė laukė didžiojoje salėje: trys vyrai ir moteris dalykiniais kostiumais. Kita moteris buvo nepaprastai miela blondinė, vilkinti trumpa gelsvai žalsva suknele. Ji demonstravo savo itin ilgas kojas ir it karalienė mėgavosi susižavėjusių vyriškių alpuliu.

– Laba diena, – praeidama pasisveikino Ofelija.

Prie svetainės durų Ofelija giliai įkvėpė. Kažkur galugerklyje jai ėmė pašėlusiai tvinkčioti.

Donaldas Mortonas, šeimos advokatas, nedelsdamas pristatė:

– Ponas Metaksis… čia Ofelija Karter.

– Pone Metaksi… – Ofelijos atsakas buvo nenatūralus. Ją sustingdė stulbinamai tamsios, bronza tviskančios akys. Nors laikraščiuose buvo mačiusi nuotraukų, neįsivaizdavo jo ūgio. Jis buvo beveik dviejų metrų ir mažai kuo priminė žemą, kresną savo tėvą. Jai užėmė kvapą. Lisandras buvo pritrenkiamai žavus, juodais trumpais plaukais ir liesų griežtokų veido bruožų, kuriuos pabrėžė skvarbus gilių tamsių akių žvilgsnis. Jo vyriškų lūpų tobulumą išryškino blankus, tamsiai mėlynas, šiurkštus šešėlis. Net ji pajuto atvirą ir jusliai jaudinantį jo patrauklumą, ir tai sukrėtė, nes vyrai paprastai jos taip neveikdavo.

– Panele Karter.

Tamsios Lisandro akys susiaurėjo – jį viliojo kažkas, ko negalėjo aiškiai apibūdinti. Ji buvo smulkutė, su vešliais viršugalvyje surištais šviesiais it saulė plaukais. Gražiame širdies formos veide spindėjo mėlynos ir skaidrios kaip krištolas akys. Iš pradžių jis nepastebėjo, jog ji apsitaisiusi kaip valkata: blizgiu nusidėvėjusiu švarku, džinsais, sukištais į purvinus batus, nes kai nusimetė švarką, po marškiniais išryškėjo stebėtinai apvalios formos virš ir žemiau laibo liemens. Jis nusprendė, kad ji patraukli, iš tiesų patraukli, ir skausmingai intensyvus jo kūno atsakas kiek išgąsdino jį netikėtu staigumu.

Pastebėjus, kad Lisandro Metaksio žvilgsnis prikaustytas prie jos iškilių krūtų, Ofeliją užplūdo raudonis, ji kilstelėjo smakrą ir piktai sušnabždėjo:

– Kur nukreiptas tas įžūlus žvilgsnis?

Lisandras neprisiminė nė karto, kad moteris taip priešiškai reaguotų į jo dėmesį, ypač tokia smulkutė. Tai jį pralinksmino ir jis pagalvojo, kad galėtų pakelti ją viena ranka. Kažin ar jos įžūlumas apgalvotas, siekiant sužadinti susidomėjimą?

– Gal į batus… – lėtai ir tyliai sumurmėjo Lisandras.

Nuo neapibūdinamų sodrios tarties pustonių Ofelijai pašiurpo oda. Ji įsmeigė žvilgsnį į tarp tankių blakstienų spindinčias bronzines akis, kurios it seisminės žemės drebėjimo bangos krėtė jos šaltakraujiškumą. Jai džiūvo burna, širdis daužėsi lyg narvelyje besiblaškanti įkalinta paukštė.

– Man patinka auliniai batai, – tingiai sumurkė Lisandras, tuo metu advokatas žvelgė į juos vis labiau glumdamas. – Su kulnais. Bet ne purvini ir ne guminiai.

Šelmiškai deranti pajuoka bei dviprasmybė siutino ir trikdė Ofeliją, ji nežinojo, kaip elgtis. Veidas įkaito tiek, kad būtų galima kepti kiaušinius. Pagaliau Ofelija atplėšė nuo jo akis ir sustingusia nugara krito ant kėdės, nutarusi į jį nebežiūrėti ir nereaguoti.

– Pradėkime, – paragino Lisandras advokatą.

Ofelija vylėsi, kad tai, kas testamente rašoma apie Lisandrą Metaksį, pakirs beribį jo pasitikėjimą savimi. Kaip jis drįsta tyčiotis iš jos išvaizdos? Įžūlus vyras, garsėjantis mergišiaus reputacija. Kodėl ji leidosi jo erzinama? Ir kada jai pačiai pradėjo rūpėti, kaip atrodo? Prisiminė velionės motinos perdėtą rūpinimąsi išvaizda. Maistui ir nuomai reikalingi pinigai dažnai būdavo iššvaistomi. Visi Ofelijos drabužiai buvo išskirtinai praktiški.

– Pirmiausia noriu kai ką paaiškinti, – nervingai tarė Donaldas Mortonas. – Testamentas buvo surašytas prieš keturis mėnesius, kai ponia Stiuart suprato, kad jos liga nepagydoma. Ji buvo pasiryžusi nepalikti jokio pagrindo testamentą užginčyti teisme. Dėl to poniai buvo atlikta medicininė ir psichiatrinė ekspertizė ir ji pripažinta visiškai veiksni.

Ofelija dar labiau įsitempė, supratusi, jog testamentas bus neįprastas. Ji vylėsi, kad neteks pasijusti nejaukiai, nors negalėjo įsivaizduoti aplinkybių, kurios priverstų atsiprašyti Metaksio už savo šeimos netaktą.

– Madrigalo dvarą ir tai, kas jame yra, lygiomis dalimis palieku savo anūkei Ofelijai Karter ir Lisandrui Metaksiui su sąlyga, kad jie susituoks…

– Susituoks? – kandžiai, nepatikliai pertraukė Lisandras Metaksis.

Apstulbusios Ofelijos laibos rankos prilipo prie krėslo porankių. Žydros akys išsiplėtė:

– Bet tai juokinga!

– Deja, testamento sąlygos yra neįprastos ir sudėtingos. Buvo stengiamasi atkalbėti ponią Stiuart, bet ji nepasidavė. Jei santuoka įvyks, norint gauti palikimą reikės įvykdyti tam tikras sąlygas. Santuoka turi trukti metus ar daugiau ir jūs abu turite gyventi dvare.

Tai buvo keisčiausi iš visų Ofelijos kada nors girdėtų reikalavimų. Santuoka! Dėl susipynusios jų šeimų istorijos vien toks pasiūlymas žeidė orumą. Bet nors visiems gyvenimas nesustojo, Gladisė Stiuart užstrigo praeities kartėlyje. Matyt, testamentas – paskutinė desperatiška senelės pastanga atkeršyti. Atkeršyti po trisdešimties su trupučiu metų nuo tos dienos, kai Aristidas Metaksis paliko Ofelijos motiną Keitę prie altoriaus.

Prašmatnios aukštuomenės vestuvės, kuriomis Gladisė Stiuart taip didžiavosi, virto šeimos pažeminimu. Ji beveik įgyvendino snobišką ambiciją ištekinti dukrą už turtingo, naudingų ryšių turinčio vyro, ir štai viskas griuvo. Nepraėjus nė vienuolikai valandų jaunikis pabėgo su nuskurdusia aristokrate Virdžinija Veivni, tuomet gyvenusia sargo namelyje prie įvažiuojamojo keliuko į Madrigalo dvarą. Deja, per daug žmonių džiaugėsi Gladisės nesėkme. Ji niekuomet nebuvo populiari, ir įnirtingas pagyvenusios moters pyktis atsivėrė jos viduje kaip opa.

– Savaime suprantama, tuoktis dar nežadėjau, – beprotiškas pasiūlymas Lisandro balsui suteikė pašaipų niekinamą atspalvį.