Читать книгу Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina - Magnus Linton - Страница 3

JAUNO ŠVEDO Håkano galva iškyla virš visos šokėjų jūros. Įkišęs raktą į trijų gramų maišelį truputį pakapsto ir ištraukęs nedidelį žiupsnelį sniego baltumo miltelių paduoda savo merginai, ši paskubom juos sušniaukščia.

– Klubai čia tik šiiiiiek tiek geresni nei namie.

Jis nulaižo miltelius, įstrigusius metalinio rakto grioveliuose, nekreipdamas dėmesio į policininkus, kuriems sumokėta, kad nepastebėtų, kas vyksta klube. Ketvirta valanda ryto, dar nespėjus „įspirti“ kokainui, Håkanas padeda piliulę ant vidurinio piršto ir ištiesęs ranką sukiša jį savo merginai į burną. Ji godžiai praryja piliulę, žaismingai laižydama Håkanui delną.

– Dievinu kolumbietes. Jos – tikros moterys. Tokios velniškai moteriškos.

Ji kone perpus žemesnė už Håkaną, vis bando pakibti jam ant kaklo, tačiau tas nustumia – nenori bučiuotis. Po kurio laiko griebia merginą iš už nugaros, pakelia nuo grindų ir sugrūda liežuvį jai į ausį.

Klubas įsikūręs šešiakampiame pastate pramoniniame rajone. Bosų dunksėjimas užpildo patalpą, kurios tamsoje juda šimtai šokėjų su akiniais nuo saulės.

– Truputį anksčiau grojo Alexi Delano, – sako Håkanas, – geriausias vakarėlis, kokiame tik esu buvęs. Neįtikėtina. Jis irgi švedas.

Švedas. Lygiai taip pat galėjo būti vokietis, amerikietis, britas ar ispanas. Tiesą sakant, galėjo būti iš bet kurios turtingos Vakarų šalies, Håkanas – tik vienas iš tūkstančių naujųjų keliautojų po pasaulį, traukiančių į Medeljiną – naująją narkotikų turizmo Meką. Miestas, XX a. paskutiniame dešimtmetyje garsėjęs kaip pasaulio žmogžudysčių sostinė, virto beribių galimybių rojumi turtingiesiems.

El Poblado – Medeljino rajonas, kuriame įsikūrę daugybė prekybos centrų, sušių barų ir interneto kavinių, pastaraisiais metais kone kas antrą mėnesį čia atsidaro nauji nakvynės namai. Dėl ekonominės globalizacijos tradiciniai backpackeriai virto flashpackeriais – pasiturinčiais keliautojais, tuo pat metu siekiančiais komforto ir nuotykių, ir tai atskleidžia bendrą turizmo tendenciją – keliautojai kur kas labiau domisi savimi nei turistiniais objektais. Šiuolaikiniam jaunajam keliautojui pamatyti Amazonę ar Patagoniją neatrodo nė iš tolo taip įdomu, kaip patirti Buenos Aires, Rio de Žaneirą ar Medeljiną. Leidybos milžinai, tokie kaip Lonely Planet, siūlo daugiau miestų gidų nei kelionių gidų, nes tradiciniai turistų traukos objektai tapo tokie nuvalkioti ir komerciški, kad siekiant išlaikyti pinigų srautus turi būti parduodamos vadinamosios „neatrastos vietos“. Laiko leidimas, o ne lankymas. Trečiojo pasaulio šalys yra naujoji banga.

Visa tai lėmė staigią Medeljino sėkmę. Miestas labai patrauklus išoriškai – idealaus klimatas, parduotuvės, pašėlę naktiniai klubai, madingi žmonės, ir viskas griežtai atskirta nuo žiaurių gaujų – tačiau labiausiai jaunąjį avangardą traukia tai, ką tiksliausiai apibūdina pasakymas „elektros užtaisas, tvyrantis ore“. Mitas. Kitaip nei senos nostalgiškos Buenos Airių tango istorijos, Rio de Žaneiro paplūdimiai ar Havanos revoliucija, Medeljinas gali pasiūlyti kur kas labiau intriguojantį produktą, kurį dailiai supakavus įmanoma labai sėkmingai parduoti, – kokainą. Tačiau supakuoti jį reikia taip, kad patys milteliai sudarytų tik dalį visos siūlomos patirties.

Šiandien sąvoka flashpacker įsitvirtino kelionių versle ir yra svarbus veiksnys nakvynės namų valdytojams daugelyje skurdžiausių pasaulio valstybių. Tie, kurie vadovauja nakvynės namams, paprastai patys yra buvę backpackeriai, dažniausiai iš Jungtinių Valstijų ar Europos, jie puikiai žino, kad šiuolaikiniai keliautojai siekia ne tik įsigyti rimto kalibro narkotikų žemomis kainomis, bet nori ir kultūrinės patirties. Dėl šios priežasties itin išpopuliarėjo tokios pramogos, kaip Pablo Escobaro turas (tai ekskursija, kurios metu keliautojai gauna progą žvilgtelėti į didžiausio pasaulio nusikaltėlio gyvenimą), ir nesunku suprasti populiarumo priežastis: žiauri Medeljino kartelio iškilimo ir žlugimo istorija yra lengvai parduodamas produktas.

Netoli nuo Medeljino stūkso Hacienda Nápoles griuvėsiai – 3000 hektarų Escobaro ranča, kurioje įrengtas aerodromas, bulių kautynių arena ir privatus zoologijos sodas. Klestėjimo laikais devintajame dešimtmetyje kasdien Majamio kryptimi iš čia kildavo keturi lėktuvai, pilnutėliai kokaino, o grįždavo lygiai tokie pat pilni pinigų. Medeljine yra Barrio Pablo Escobar – 400 namų, kuriuos Escobaras pastatė ir dovanojo benamėms miesto šeimoms. Čia stūkso ir La Catedral liekanos, kadaise pats Escobaras suprojektavo šį legendinį kalėjimą, o 1992 m. be jokių pastangų iš jo pabėgo. Viso pasaulio akyse Baltieji rūmai ir Kolumbijos vyriausybė užsitraukė gėdą. Kitoje miesto dalyje galima aplankyti stogą, ant kurio 1993 m. buvo nukautas šis vyras, visų žinomas kaip El Patrón ir 1989 m. „Forbes“ įtrauktas į dešimties turtingiausių pasaulio žmonių dešimtuką. Escobaras buvo nužudytas CŽV, nacionalinės Kolumbijos policijos ir Jungtinių Valstijų Kovos su narkotikais administracijos (Drug Enforcement Administration – DEA) bendromis pastangomis, taip pat bendradarbiauta su samdomais žudikais ir narkotikų mafija – tai buvo jungtinė operacija, tačiau ji lėmė rimtus politinius nesutarimus ir turėjo įtakos abiejų valstybių santykiams dar daugelį metų.

Medeljinas naujovių ištroškusiems keliautojams patrauklus dar ir dėl to, kad vis labiau domimasi – žinoma, per saugų atstumą – vieta, iš kurios kilo vienas didžiausių pasaulio kriminalinių tinklų. Nelegali prekyba narkotikais šiuo metu pasaulyje generuoja apytiksliai 300 milijardų JAV dolerių – tai yra gerokai daugiau nei daugumos valstybių bendrasis vidaus produktas, o du pagrindiniai sunkieji narkotikai – heroinas ir kokainas – siejami su dviem valstybėmis: Afganistanu, kur pagaminama 90 procentų viso pasaulio heroino, ir Kolumbija, iš kur atkeliauja 60 procentų kokaino.

Heroinas asocijuojasi su kančia, o kokaino įvaizdis sėkmingai formuojamas kaip narkotiko, skirto norintiems atsiriboti nuo padugnių. Kokainas yra neabejotinai mėgstamiausias pasaulio turtingųjų narkotikas, o jo populiarumas nenumaldomai auga nuo pat 1860 m., kai vokiečių chemikai pirmą kartą išgavo alkaloidą. Kokainas prigyja naujose teritorijose (Rytų Europa ir kai kurios Azijos dalys tampa klestinčiomis rinkomis) ir socialiniuose sluoksniuose, kuriems baltieji milteliai iki šiol buvo nepažįstami. Europos ir Jungtinių Valstijų elitas, kuris paprastai yra socialiai apsaugotas nuo piktnaudžiavimo narkotikais, vis dažniau propaguoja „švarų gyvenimą“, tačiau tarp vidurinės klasės europiečių ir amerikiečių kokaino vartojimas auga.

Håkanas nustumia savo merginą į šalį ir išnyksta šokėjų minioje. Aplink jo burną matyti raudono ledinuko pėdsakų, jaunasis švedas prieina prie kito šviesiaplaukio jaunuolio, kurio užpakalinėje kišenėje pūpso plastikinis butelis.

– Neblogas vakarėlis, tiesa? Rūgšties? Ekstazio? Kokaino?

Vyrų akys susitinka ir jie apsikeičia „prekėmis“.

Staiga įgriūva ir po šokių aikštelę išsibarsto buvusių modelių kariauna, jos lyg žalios kulkos šauna į minią. Reklamuoja naujas cigaretes, visos vilki vienodas aptemptas palaidines, derančias prie cigarečių pakelio. Modeliai laksto aplink ir siūlo nemokamai užtraukti dūmą. Visi priima. Håkanas ir jo naujasis draugas skraidžioja padebesiais, jie iškelia rankas ir ploja, toks vaizdas grąžina į dešimtojo dešimtmečio reivo laikus.

Globalizacija ir padidėję žmonių srautai suartino įvairias subkultūras, ir jos per gana trumpą laiką susiliejo. Vienoje šalyje nepriimtinas ar net draudžiamas elgesys kitur gali būti ne tik leistinas, bet ir skatinamas, taip daugybė vargingų pietų pusrutulio valstybių virto poilsio regionais, pritaikytais daugeliui kitose pasaulio dalyse niekinamų ar kriminalizuotų veiklų. Šie saugūs prieglobsčiai atsiranda ne tiek dėl kitokių tų šalių įstatymų, kiek dėl milžiniškos korupcijos, nes neturtingi policininkai yra lengvai paperkami. Šio klubo pavadinimas „Karnavalas“, netyčia, tačiau gana ambicingai jis atsiduria katalikybės, hedonizmo ir komercializacijos sandūroje, visi trys elementai matomi čia kasnakt. Šioje šalyje korumpuotas policininkas akimirksniu gauna išrišimą, jauni europiečiai – kūnišką pasitenkinimą, ir visi susitinka velniškame šokio cirke, kur pinigai yra nenuginčijamas karalius.

Visos cigarečių merginos išeina vienu metu. Netrukus grosiančių atlikėjų vardų projekcijos švyti ant sienų futuristiniais šriftais, klubas jau visiškai sausakimšas. Oras prisipildo prakaito ir cigarečių dūmų kvapo, o klubo lankytojai nagais ir kreditų kortelių kampais kelia nedideles krūveles baltų miltelių prie nosies. Håkanas savo kokaino maišelį pirko rajone, kurį vadina „prekybos centru“.

– Velniškai puiku. Vienas gramas kainuoja vos septynis tūkstančius pesų. Keturis JAV dolerius.

„PIT STOP“ NAKVYNĖS NAMAI, septinta valanda vakaro, penktadienis. Gregas, Lucy, Brentas ir Ana garsiai šnekasi, susėdę aplink didelį stalą pasakoja savo kelionių nuotykius.

– Nieko sau! Pasiutai, – sako vienas.

Paplūdimio šlepetės šlepsi plytelėmis aplink baseiną, kreivas teniso stalas nustumiamas į šalį. Pora vyrukų tatuiruotais kūnais suka ratus, o trys šviesiaplaukės merginos susikaupusios atnaujina savo „Facebooko“ profilius prie bendrųjų kompiuterių vestibiulyje. Dvidešimt trejų kanadietis Gregas patraukia visų dėmesį:

– Buvau vos trylikos, kai viena mergaitė mokykloje privertė mane išbandyti rūgštį. Išėjau ieškoti tualeto ir pamačiau vyrą be rankų ir kojų, važiuojantį dviračiu. Pedalai sukosi ir dviratis važiavo savaime. Jis tiesiog sėdėjo ten lyg gumbas ant pro šalį plaukiančio rąsto. Tada pradėjau šlapintis ir staiga pajutau, kad jei nesiliausiu, galiu iššlapinti visą save. Atrodė, kad visas kūnas teka iš mano pimpalo. Ir vis tiek negalėjau sustoti. Buvau siaubingai persigandęs.

Jis nusijuokia.

Luz, valytoja, vienintelė ten esanti kolumbietė, nesupranta nė žodžio, tačiau bando juoktis kartu su visais. Ji paklausia vaikino su skiautere, kiek šis mokėjo už savo mobilųjį telefoną, tačiau niekas jos neišgirsta.

Brentas, kitas dvidešimtmetis, pradeda pasakoti savo istoriją:

– Kartą buvau visiškai tikras, kad visas mano kūnas yra vien iš vėmalų ir viduriai teka lauk per kiekvieną angą. Atrodė, mano oda tokia plona, kad galėčiau bet kurią akimirką sprogti. Dariau viską, bandydamas sulaikyti vidurius: stipriai užsimerkiau, suspaudžiau užpakalį ir užgniaužiau nosį. Po kurio laiko išėjome pasivaikščioti, ir aš vėl pradėjau nevaldomai „tripinti“. Staiga pasidarė beprotiškai baisu judinti kojas, išsigandau, kad kraujo krešulys gali įstrigti mano išangėje ar kurioje nors akyje ir viskas plūstelės lauk. Stovėjau lyg įkaltas ir visiškai paralyžiuotas. Cha cha cha.

Tada ateina Lucy, dvidešimt ketverių metų airės, eilė.

– Vankuveryje sutikau merginą, kuri buvo pasiryžusi paskrajoti skraidykle „tripindama“ nuo rūgšties. Ji ėjo palei kalno skardį laikydamasi sparno ir staiga šoko nuo uolos, nė nespėjusi sureguliuoti įrangos. Susilaužė stuburą dviejose vietose, tačiau išgyveno.

Tarp keturių medžių siūbuoja du hamakai. Už kampo dideliame ekrane rodo „Eurosport“ kanalą, kai kurie žmonės tyso užsimerkę. Galima suskaičiuoti apie keturiasdešimt, dauguma jų – dvidešimtmečiai backpackeriai. Pagrindinė čia vartojama kalba – anglų, girdėti pačių įvairiausių dialektų: airių, amerikiečių, australų, britų ir dar daugybė laužytų versijų. Nors visi atkeliavę iš skirtingos aplinkos, pagrindinė pokalbių tema viena – artėjantis kokaino vakarėlis. Ta pati kaip ir vakar. Ir užvakar. Visi žino, kad po dvylikos valandų šėlsmo klube, kai saulė pakyla, vienintelis išties įdomus dalykas yra nesibaigiantys pokalbiai nakvynės namuose, ir kuo išgyvenimai absurdiškesni ir labiau sukrečiantys – tuo smagiau juos pasakoti. LSD istorijos sulaukia kur kas daugiau dėmesio nei kokaino, paprastai jos daug smagesnės, nes kokainas nėra „tripinimo narkotikas“, jis – „kalbėjimo narkotikas“.

Dauguma nakvynės namų Medeljine pasiryžę patenkinti augantį kokaino poreikį, kurį jaučia keliautojai. „Pit Stop“ šeimininkas įrengė bunkerį, visiškai atskirtą nuo kambarių, kad iš klubų parsibeldusių keliautojų rytinis klegesys netrukdytų kitiems svečiams išsimiegoti. Kiekvieni nakvynės namai turi prekeivių tinklą, kuris privalo patenkinti visų norus. Ant kiekvienų durų yra ženklas, įspėjantis, kad narkotikai griežtai draudžiami, skirtas valdžiai nuraminti netikėto reido atveju.

2009 m. Bolivijoje buvo atidarytas pirmas pasaulyje kokaino baras, ir tai buvo ryškus neišvengiamo besiplėtojančio proceso ženklas. Medeljino nakvynės namuose, kaip ir visur kitur, pirminis backpackerių tikslas nėra pamatyti kažką naujo, kur kas svarbiau yra sutikti panašiai mąstančių žmonių, turinčių panašių pomėgių ir istorijų. Kelionių istorijų perpasakojimas, nesvarbu, ar jos būtų pagrįstos realybe, ar haliucinacijomis, virto labai svarbia šiuolaikinių nakvynės namų patirtimi. Paskutinį XX a. dešimtmetį backpackerius Lotynų Amerikoje traukė neištirti Brazilijos paplūdimiai ar slapti keliai į Maču Pikču. XXI a. pradžioje liudijimai sukosi apie asmeninius išgyvenimus ir fizinius potyrius, tokius kaip sklandymas Venesueloje, kelionės kalnų dviračiais Bolivijoje ar plaukimas kalnų upėmis Ekvadore. Įsibėgėjus antrajam dešimtmečiui matyti dar vienas backpackerių istorijų posūkis – ekstremalius fizinius išbandymus pakeitė ekstremalūs vidiniai išgyvenimai: dabar didžiausią susidomėjimą kelia yajé ceremonijos su Pietų Amerikos indėnų gentimis, LSD praturtintas nardymas Ramiajame vandenyne, metamfetamino naktys San Paulo klubuose ar ištisos dienos, praleistos šniaukiant kokainą gimtajame Pablo Escobaro mieste.

Taigi kokaino turizmo suklestėjimas Anduose ir baltųjų miltelių populiarumas uždaroje backpackingo kultūroje Lotynų Amerikoje yra visiškai suprantamas. Išaugus asmeninių ir unikalių patirčių poreikiui, kur kas svarbiau pasidarė tomis patirtimis pasidalyti. Kokainas yra puikus šių pasakojimų ritualų prieskonis. Nedaug yra vietų, kurios patenkintų išaugusius Amerikos ir Europos vidurinės klasės turistų poreikius geriau nei Medeljinas.

– Mes čia išties nemažai kalbamės.

Lucy atsilošė kėdėje prie plastikinio stalo, ant kurio primėtyta greitojo maisto likučių, cigarečių nuorūkų ir nukarpytų nagų. Raudoni dredai nukarę ant jos skruostų lyg puikūs variniai laidai. Pasak Lucy, iš pradžių Kolumbijos nebuvo jos kelionių planuose, juo labiau čia nebuvo ir prastai pagarsėjusio Medeljino, tačiau kai atvyko į Pietų Ameriką, visi, ką sutikdavo, pasakojo pačių nuostabiausių dalykų apie šią šalį. Ir tai nebuvo vien istorijos apie kokainą, visi pasakojo, kaip čia gražu ir kokie nuostabūs žmonės.

– Visi tikino, kad turiu ten nuvažiuoti, taigi aš ir atvažiavau.

Tačiau praėjus savaitei nuo atvykimo Lucy šalyje ničnieko nepamatė ir nesutiko vietinių žmonių. Ji šėlo klubuose.

– Daugiau nieko ir neveikiau, – nusijuokia ji. – Kol kas dar nieko nemačiau, tik linksminausi. Bet vartoju tik kokainą. Čia gali rasti visko, ko tik nori, bet kur. Bet man užtenka vien kokaino. Ir viskas. Gali jo gauti čia, nakvynės namuose. Visi turi. Kas nors nuperka, o tada visi pasidalijame. Žemų kainų ir aukštos kokybės derinys tiesiog veda žmones iš proto, – sako Lucy, – ypač turistus iš Australijos ir Naujosios Zelandijos, šios šalys labai nutolusios nuo didžiųjų rinkų ir narkotikų kainos ten neįtikėtinai aukštos.

Prieš atvykdama į Andus Lucy niekada nebuvo bandžiusi kokaino. Ji pirmą kartą pavartojo Bolivijoje. Tada Peru. Dabar Kolumbijoje.

– Kuo toliau į šiaurę, tuo geresnė kokybė ir žemesnė kaina, visi, kuriuos sutinku, sako, kad čia be proto pigu, manau, todėl visi ir vartoja.

Pasirodo Gregas. Jo veidas sveikas, pečiai platūs, užsidėjęs baltus akinius nuo saulės. Jo kelionės į Medeljiną istorija – visai tokia kaip Lucy ir visų kitų: atvyko į Pietų Ameriką be jokių ketinimų užsukti į Kolumbiją, tačiau apsisprendė aplankyti šią šalį prisiskaitęs blogų ir „Facebooko“ rekomendacijų, pasak jų, naktinis Medeljino gyvenimas – vienas geriausių pasaulyje.

– Namuose apie Kolumbiją neteko girdėti nieko gero. Tačiau vos atvyksti į Pietų Ameriką ir pradedi kalbėtis, visi tvirtina priešingai. Žmonės, kurie daug keliauja, sako, jog tai – viena gražiausių šalių pasaulyje, ir bent kol kas manau, kad jie neklysta. Patyriau čia nuostabių dalykų.

Tačiau, visai kitaip nei Lucy, Gregas kol kas išbandė tik vieną potyrį.

– Pirmieji mano sutikti žmonės pasiūlė kokaino. Ne pirkti, tiesiog pasiūlė pasivaišinti. Draugiškai. Jie buvo iš Kolumbijos. Man nėra tekę patirti nieko panašaus – dalija koksą nemokamai! Tai nutiko, vos tik kirtau sieną. Jie nė nespėjo uždėti antspaudų ant mūsų pasų.

PASAKOJIMĄ, kaip kokainas užkariavo Kolumbiją, galima pradėti nuo įvairių praėjusio tūkstantmečio laikotarpių. Iki ispanų užkariautojui Francisco Pizarro 1502 m. atvykstant į Naująjį Pasaulį, rytinių Andų gyventojai jau tūkstančius metų kramtė kokos lapus – ne vėliau kaip nuo 3000 metų prieš Kristų. Šie lapai visada buvo ir vis dar yra svarbus simbolis ir religinis objektas daugelyje tenykščių kultūrų. Kokos lapas pats savaime yra nekenksmingas, net naudingas. Kokaino ir kokos lapo ryšys yra panašus kaip vynuogės ir vyno – gali kramtyti kiek nori ir neapsvaigti labiau nei nuo puodelio kavos. Architektai ir darbininkai, pastatę Maču Pikču, kramtė koką, kaip ir aimarai, kurie prieš tūkstančius metų pastatė Kalasasajos šventyklą dabartinėje Bolivijos teritorijoje, ir daugybė kitų tenykščių Andų genčių.

Koka buvo vienas pirmųjų augalų, pradėtų kultivuoti vakarų pusrutulyje, ir kai XVI a. ispanai turėjo pasirinkti – uždrausti ar leisti vietinę tradiciją kramtyti ją, kolonizatorių materialūs interesai nulėmė sprendimą: lapai ir jų lengvos psichotropinės savybės teigiamai veikė vergus sidabro kasyklose, tad buvo nutarta leisti vietiniams juos vartoti. Kai ispanai nuspręsdavo sumokėti savo baudžiauninkams atlygį, jie mokėdavo kokos lapais. Kai vyrai, vadovaujantys kasykloms, pamatė, kokį poveikį lapai turi jų darbuotojams, nutarė atverti kiek komerciškesnę kokos rinką. Tomas Feilingas knygoje „The Candy Machine: how cocaine took over the world“ („Saldainių mašina: kaip kokainas užvaldė pasaulį“) rašo, kad XVI a. buvęs šventas vietiniams gyventojams augalas buvo pradėtas naudoti kaip įrankis jiems eksploatuoti, taigi galima sakyti, kad ispaniškosios karūnos katalikų pasiuntiniai tapo pirmaisiais narkotikų prekeiviais Amerikoje.

Europoje šis augalas dar šimtus metų liko nepastebėtas, nes kelios kokos siuntos, pasiekusios Senąjį Pasaulį, buvo taip prastai supakuotos, kad per ilgą kelionę jūra jų turinys supuvo. Tik 1860 m. vokiečių chemikas Albertas Niemannas atrado, kaip iš lapų išgauti kokainą. Metodas buvo visai paprastas ir šiuo metu žinomas kiekvienam Bolivijos, Peru ir, žinoma, Kolumbijos ūkininkui. Praėjus keletui dešimtmečių po Niemanno mirties, farmacininkas iš Korsikos užregistravo kokaino prisotinto Bordo vyno – „Vin Mariani“ – patentą. XIX a. pabaigoje šis vynas pasaulyje tapo plačiai žinomas kaip gaivinantis gėrimas. Jis kaipmat išpopuliarėjo tarp intelektualų ir kultūrinio elito. Markas Twainas, Jules Verne, Abrahamas Lincolnas, Thomas Edisonas, Emile Zola, caras Aleksandras III, popiežius Leonas XIII ir daugelis kitų gyrė kokos vyną dėl jo gydomųjų savybių.

Davidas T. Courtwrightas knygoje „Forces of Habit: drugs and the making of the modern world“ („Įpročio jėga: narkotikai ir modernusis pasaulis“) teigia, kad „Vin Mariani“ visai netyčia tapo vieno garsiausių visų laikų prekės ženklo „Coca-Cola“ pirmtaku. 1892 m. įsteigus pirmąją „Coca-Colos“ bendrovę prasidėjo pirmoji kokos manijos banga pasaulyje. Gėrimas, kuris iš pradžių trumpai buvo pardavinėjamas kaip Peru vyno kola, tapo didžiule sensacija visame pasaulyje, ir dvidešimt dvejus metus kokaino ekstraktas buvo pagrindinis legendinio slaptojo „Coca-Colos“ recepto ingredientas. Tačiau kai 1914 m. JAV kongresas priėmė Harrisono narkotikų mokesčių aktą, „Coca-Cola“ turėjo pašalinti kokaino ekstraktą iš gėrimo formulės. Šiandien raudona ir balta – Peru vėliavos spalvos – pasak Tomo Feilingo, „vienintelis priminimas apie andišką „Coca-Colos“ kilmę“.

Panaši yra ir kokaino, kaip pramoginio narkotiko, istorija. Legendinėje 1884-ųjų esė „Über Coca“ („Apie koką“) Sigmundas Freudas entuziastingai susistemino teigiamus šio narkotiko, tuo metu priskiriamo prie medicininių preparatų, poveikius, gyrė jo efektyvumą kovojant su prastu virškinimu, alkoholizmu ir impotencija. Netrukus kokainą Europoje atrado kaip efektyvią vietinio nuskausminimo priemonę. Gabenimo problema buvo išspręsta, kai didelės farmacinės bendrovės, tokios kaip „Merc“, ėmė gaminti grynąjį kokainą Anduose, dar prieš paleidžiant jį į transatlantinę kelionę, o ne po jos. Industrializacija ir platus kokaino paplitimas ligoninėse ir tarp gydytojų lėmė, kad dideli narkotiko kiekiai pasklido ne tais keliais, kuriais turėjo, – vėliau tai nutiks ir su daugybe kitų narkotikų. XX a. pradžioje įprotis uostyti ir leistis miltelius paplito įvairiuose andergraundo sluoksniuose Europoje ir JAV. Pasaulyje, ar bent jau turtingosiose šalyse, prasidėjo pirmoji kokaino epidemija.

Tačiau jau baigiantis Pirmajam pasauliniam karui kokaino bumas nurimo. Iki pat aštuntojo dešimtmečio nebuvo užfiksuota jokių didesnių narkotiko konfiskavimo atvejų. Nors būtent septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, kai pasaulis ruošėsi įžengti į antrą didžiąją kokaino epidemiją, buvo pastebėtos kolonijinės šios problemos šaknys ir pasėta sėkla to, kas vėliau išaugs į naujojo tūkstantmečio neorevoliucinę etnopolitiką. Jungtinės Tautos, siekdamos uždrausti visas kokos formas, neatsižvelgė į svarbų šio augalo vaidmenį vietinėse kultūrose; 1961 m. buvo nuspręsta visą kokos augalą, įskaitant ir nekenksmingus lapus, įtraukti į draudžiamų narkotikų sąrašą. Taip buvo praskintas kelias herbicidams – tokia veikla iki šių dienų verčia Kolumbijos žemdirbius kreiptis pagalbos į partizanus.

Į pasaulinę sceną kokainas sugrįžo 1969 m., pasirodžius filmui „Easy Rider“ („Nerūpestingas keliautojas“), kurio epizoduose Dennis Hopperis ir Peteris Fonda kiša miltelius į savo motociklų degalų bakus. Tai buvo paskutiniai revoliucingo septintojo dešimtmečio metai, kai dominavo marihuana ir LSD, o kokainas vis dar buvo narkotikas, apie kurį plačioji auditorija žinojo labai nedaug. Būtent todėl jį pasirinko filmo scenarijaus kūrėjai: kanapės – pernelyg paprasta, o heroinas – pavojinga. Kokainas buvo iš tiesų spalvingas: naujas, egzotiškas ir smagus.

Kokainas pasižymėjo dar viena savybe, kuri lėmė jo įtaką Vakarų kultūroms. Bohemos ir avangardo sluoksniuose narkotikų vartotojai siekė pašėlusių haliucinacijų be jokių stabdžių, tačiau kokainas siūlė kitokių potyrių – nuo jo protas tapdavo aiškus, todėl šis narkotikas patraukė visai kitą žmonių sluoksnį. Viename žurnalo Time straipsnyje kokainas buvo pavadintas „narkotiku, kurį renkasi daugybė solidžių žmonių, siekiančių aukštesnio socialinio statuso“. Priešingai nei marihuana ar LSD, kokainas nebuvo siejamas su jokiu maištingu politiniu judėjimu ar kruvinais švirkštais, o tai, kad jis buvo per brangus paprastam žmogui, formavo nuomonę, jog tai aukštos klasės narkotikas. Kokainas idealiai tiko žmonėms, negalintiems pakęsti narkomanų. Kaip pastebėjo Tomas Feilingas ir kiti istorikai, 1975 m. priklausomybė nuo kokaino dar nebuvo plačiai pripažįstama.

Tačiau jau aštuntajame dešimtmetyje kokainas ėmė plisti lyg maras, jis pakeitė populiariąją kultūrą, milijonai žmonių tapo priklausomi, o svarbiausia – kokainas sunaikino demokratiją daugybėje neturtingų šalių. Tuo laiku išryškėjo trys bruožai, iki šiol būdingi augančiam ir vis kruvinesniam kokaino karui pasaulyje: paklausa neslūgsta; Jungtinių Valstijų karas su narkotikais plečiasi, kaip ir karas su terorizmu; tiek kokaino produkcija, tiek ir kova su šiuo narkotiku koncentruojasi vienoje vietoje: Kolumbijoje.

VIENAS GRAŽIAUSIŲ NATŪRALIŲ ANDŲ stebuklų – snieguota viršukalnė Karibų jūroje. Vos 45 kilometrus nuo kokosų palmių saulėtuose Karibų paplūdimiuose nutolusiai Šventosios Mortos kalnų grandinei priklauso aukščiausias pasaulyje pakrantės kalnas, o masyvo viršūnės siekia net 5800 metrų aukštį. Jei galėtume nukeliauti į praeitį ir užkopti į kalnus apsirūpinę tolimojo matymo žiūronais, atsidurtume tragiškos tris dešimtmečius trunkančios kokaino dramos geografiniame centre su nuostabiais vaizdais.

Žiūrint tiesiai į šiaurę, visai netoliese matyti Majamis, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ten prasidėjo karas tarp Kubos ir Kolumbijos gangsterių dėl pagrindinės prieigos prie tuo laiku klestėjusios JAV kokaino rinkos, jis įamžintas Briano De Palmos filme „Scarface“ („Žmogus su randu“).

Vakaruose, dar arčiau, – Panamos miestas, 1989 m. subombarduotas JAV prezidento George’o Busho vyresniojo nurodymu tada, kai šalies lyderis, CŽV agentas ir kokaino prekiautojas Manuelis Noriega nebegalėjo patenkinti JAV interesų Panamoje.

Šiek tiek šiauriau nuo Panamos kanalo, šalia Kolumbijai priklausančios narkotikų kontrabandai naudojamos San Andreso salos, yra Nikaragva – 1986 m. Irano–Kontros skandalo centras. Jungtinės Valstijos sumokėjo 48 milijonus dolerių Kontrai – teroristinei organizacijai, kurios karą prieš kairiosios krypties sandinistus finansavo kokaino kontrabanda ir JAV.

Dar šiauriau – Meksika, šiuo metu balansuojanti ties žlugimo riba, 2007–2010 m. čia užfiksuota daugiau nei 22 000 su narkotikais susijusių nusikaltimų. Situaciją paaiškina tai, kad išardžius Medeljino ir Kalio kartelius mafija ėmė kontroliuoti narkotikų kelią tarp Kolumbijos ir Jungtinių Valstijų.

Rytuose, Šventosios Mortos kalnų papėdėje, prasideda 354 kilometrų ilgio džiunglių siena su Venesuela – socialistine valstybe, vos per keletą metų tapusia vienu svarbiausių kokaino kontrabandos kelių pasaulyje. Pasak Jungtinių Tautų, šiuo metu 40 procentų kokaino, kontrabanda gabenamo iš šiaurinių Andų į Europą, keliauja per Venesuelą.

Į pietus nuo snieguotų viršūnių matyti pati širdis – Kolumbija, viso pasaulio kokaino prekybos centras, iš kurio kiekvieną dieną į įvairius planetos kampelius išsiunčiama milijonai paketų miltelių. Tai chaotiška šalis, kurioje po Pablo Escobaro nužudymo 1993 m. nubudo patys baisiausi monstrai – sukarintos dešiniosios politinės krypties teroristinės grupuotės. Padedamos narkotikų pinigų, XXI a. pirmajame dešimtmetyje jos sugebėjo išsikovoti trečdalį vietų šalies Kongrese.

Įdomiausia, kad Šventosios Mortos kalnai yra vieta, kur visa ši istorija prasidėjo. Pastaruosius dešimtmečius Kolumbija gamino pagrindinę pasaulyje suvartojamo kokaino dalį, klausimas – kaip tai nutiko? Kokainas gali būti auginamas ir perdirbamas apytiksliai trisdešimtyje pasaulio šalių, tačiau laikui bėgant auginimo ir gamybos procesai susikoncentravo šioje šalyje. Kolumbija yra vienintelė valstybė, kurioje dideliais kiekiais gaminami visi trys labiausiai geidžiami pramoginiai narkotikai – kokainas, heroinas ir marihuana, jokiai kitai šaliai nelegali narkotikų gamyba nesukėlė tokių dramatiškų pasekmių. Buvimas svarbiausia kokaino tiekėja iš esmės pakeitė Kolumbiją daugeliu atžvilgių – nuo teisinių institucijų pertvarkymo iki esminių pokyčių gyventojų vertybių sistemoje, finansinių sąlygų šalyje diktavimo ir to, kad ginkluotas konfliktas tapo nuolatine visuomenės būsena. Narkotikams tenka vis svarbesnis vaidmuo ir Kolumbijos politikoje.

Šventosios Mortos kalnams būdinga klimato įvairovė – ledynai ir saulėti paplūdimiai, o žemiau esančiuose regionuose plyti tankūs atogrąžų miškai ir sausringos dykumos, kuriose gyvena pirmykštės vietinės gentys. Ši vietovė visada buvo atskiras organizmas – kultūriškai ir geologiškai ji lyg sausumos sala, kurią, kaip ir daugelį kitų Kolumbijos vietų, metų metus buvo vienodai sunku pasiekti tiek valdžiai, tiek įsibrovėliams.

Daugumoje Pietų Amerikos kampelių, kitaip nei dabartinėje Peru, Bolivijoje ar Meksikoje, nebuvo viešpataujančių inkų ar actekų imperijų, kurių lyderiai ar jėgos struktūros galėtų būti nugalėtos ir pavergtos ispanų. Kolumbijoje buvo šimtai mažų nepriklausomų genčių, kiekvienai jų būdinga sava kultūra, kalba, ekonomika ir istorija. Ispanai rado sprendimą problemos, kylančios iš jų nesugebėjimo valdyti šias gentis – jie ėmė gabenti vergus iš Afrikos. Tačiau dėl nepalankių geografinių Kolumbijos sąlygų – net trys kalnynai, ilgos abiejų vandenynų pakrantės, nė neminint to, kad pusėje šalies teritorijos veši džiunglės – daug vergų sugebėjo pabėgti, pasislėpti ir ilgainiui įsteigti mažas ir nepriklausomas bendruomenes toli nuo centrinių valdžios organų.

Narkotikų industrijai tokia socialinė ir kultūrinė regiono atskirtis, besitęsianti ir šiais laikais, neabejotinai buvo naudinga. Iki šių dienų decentralizacija ir diversifikacija – unikaliausi šalies bruožai, kurie, deja, yra neatskiriama idealių sąlygų kriminalinėms veikloms plisti dalis. Nelegali narkotikų gamyba ir prekyba Kolumbijoje prasidėjo septintojo dešimtmečio viduryje, Šventosios Mortos kalnai buvo pirmasis šios veiklos centras. Tačiau viskas prasidėjo ne nuo kokaino, o nuo marihuanos, kuri buvo mėgstamiausias kolumbiečių ir paties Pablo Escobaro narkotikas. Tada, kaip ir dabar, greito narkotikų gamybos struktūrų vystymosi varomoji jėga buvo nesibaigianti narkotikų paklausa Jungtinėse Valstijose.

Septintajame dešimtmetyje kanapių paklausos protrūkis JAV lėmė, kad Meksikoje ir Jamaikoje labai padaugėjo didelių marihuanos plantacijų. Dešimtmečio pabaigoje Baltieji rūmai įgyvendino didžiulę kampaniją prieš narkotikus: Meksikoje nuodingaisiais pesticidais buvo nupurkšta daugybė marihuanos laukų, tai sukėlė staigų naujų auginimo teritorijų poreikį – Kolumbijos ūkininkai mielai ėmėsi atsiradusios nišos. Izoliuoti, tinkamo klimato ir geografiškai pernelyg nenutolę nuo JAV rinkos Šventosios Mortos kalnai pasirodė pakankamai patraukli vieta amerikiečiams kanapių augintojams perkelti savo veiklą. Herbicidų purškimui Meksikoje artėjant prie pabaigos, 75 procentai visos Jungtinėse Valstijose surūkomos žolės buvo užauginama Kolumbijoje, Karibų jūros pakrantėje.

Iš pradžių Amerikos kanapių pionieriai keliavo į kalnus ir aprūpindavo nepasiturinčius ūkininkus sėklomis ir kitais ištekliais, reikalingais kanapėms auginti. Jau po keleto metų kolumbiečiai, įsikūrę kalnuose, buvo pajėgūs perimti plantacijų valdymą ir išstumti amerikiečius iš gamybos ir eksporto. Tačiau los gringos, amerikiečiai, kontroliavo pagrindinę rinką – JAV. Kalnų papėdėje įsikūrusio Santa Martos miesto laikraščiuose 1972 m. vis pasirodydavo straipsnių apie keistus vyrus, kurie atvirai gyrėsi uždirbantys didelius pinigus nelegaliai prekiaudami marihuana. Žinios apie pelningą žaliąjį derlių greitai sklido ir jau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje marihuanos laukai ėmė dygti visoje šalyje. Visiems regionams, kur vyko šis procesas, buvo būdingi du bruožai, ateityje tapsiantys itin svarbūs kitam Kolumbijos narkotikų bumui: šie regionai buvo neseniai apgyvendinti ir nepasiekiami vyriausybės institucijoms.

Tų laikų eksporto organizacijų, Medeljino ir Kalio kartelių pirmtakų, struktūros buvo gana paprastos. Jas sudarė daugiausia ūkininkai – tenykščiai žmonės, vergų palikuonys arba mestizo naujakuriai, ieškantys naujų žemių – dirbdavę žemę vietiniams eksportuotojams, kuriems paprastai priklausydavo keletas lėktuvų pakilimo takų ar nedidukas uostas ir kurie susitardavo su importuotoju kitame Karibų jūros krante.

Dauguma augintojų, įsikūrusių aplink Šventosios Mortos kalnus, buvo kilę iš šio regiono, ir daugelis jų nusprendė atsisakyti kanapių auginimo po kelių pelningų sezonų. Uždirbtų pinigų pakako grįžti prie legalios žemdirbystės, nerizikuojant savo patogiu gyvenimu. Marihuanos karštinė, la bonanza marimbera, šiandien Kolumbijos folklore romantizuojama kaip laukinė ir nerūpestinga era – tikriausiai todėl, kad ji akivaizdžiai kontrastavo su vėliau prasidėjusiu smurtu, o ne todėl, kad buvo ypatinga pati savaime.

Žaliąjį bumą nuo netrukus prasidėsiančio baltojo skyrė vienas svarbus kultūrinis bruožas, turėjęs didelės įtakos tam, kas įvyks kiek vėliau, kai jau devintajame dešimtmetyje Kolumbija taps viena žiauriausių vietų pasaulyje. Šis bruožas taip pat padėjo kurti to laikotarpio „rožinių akinių“ reputaciją – žaliasis bumas buvo aristokratiškas. Kolumbijos kaimo vietovės, kaip Karibų jūros pakrantės gyvenvietės, visada buvo feodalinės. Kultūriniu kapitalu apsirūpinę žemių savininkai giliomis kišenėmis ramiai ir taikiai karaliavo. Turėdami daugiau galios nei politikai ir ekonomistai, jie vadovavo gyventojams ir valdė infrastruktūrą. Jei žemių valdytojas nebuvo meras, gubernatorius, prezidentas ar koks nors kitas išrinktas pareigūnas, jis buvo kaimynas, pusbrolis, verslo partneris arba bičiulis la clase política – politikų klasės, kuri amžių amžius valdė Kolumbijos kaimo vietoves naudodama strateginį smurtą. Kai tik pradėjo gausiai byrėti iš kanapių gaunamas pelnas, vietinis valdžios elitas sustiprino su narkotikais susijusios veiklos kontrolę ir atotrūkis tarp neturtingų kalnų ūkininkų ir transportuotojų, prekybininkų ir eksportuotojų (los marimberos) dar padidėjo. Natūralu, kad esant tokiai situacijai įtakingos žemvaldžių šeimos – šioje patriarchalinėje visuomenėje dažniausiai jauni vyrai – ėmė kontroliuoti prekybą. Ši dinamika tarp izoliuotos ir neraštingos žemdirbių populiacijos ir elito klasės, turinčios lengvą prieigą prie pakrantės ir jos infrastruktūros (jie arba buvo tos žemės savininkai, arba galėjo papirkti tuos, kurie ją administruoja), buvo būtina sėkmingam eksportui.

Iš pradžių kanapes transportavo mažais krovininiais laiveliais ir nedideliais lėktuvais, kylančiais iš prieplaukų ir besileidžiančiais siauruose privačių žemių ruoželiuose. Tačiau, visame pasaulyje augant paklausai, atsirado naujų, efektyvesnių būdų. Kanapių magnatai investavo į didesnius orlaivius, ypač DC-3, lėktuvai naktimis kilo iš komercinio oro uosto Santa Martoje. Oro eismo kontrolieriai, apsauga ir Kolumbijos civilinės aviacijos tarnyba (KCAT) buvo papirkti siekiant užtikrinti oro uostų slaptumą. Kylant lėktuvams su kanapių kroviniais būdavo išjungiama elektra.

Nuo to laiko KCAT direktoriui priklausė svarbiausias vaidmuo narkotikų prekyboje (artėjančio bumo metu šis vaidmuo taps dar reikšmingesnis), ir labai dažnai tai turėjo lemtingų pasekmių šias pareigas einančiam žmogui. KCAT tapo dūzgiančiu epicentru, jį apraizgė žmogžudystės ir politiniai skandalai. Tarnyba vis dar yra dėmesio centre tų, kurie bando atskleisti tikrąjį valdžioje buvusių politikų vaidmenį narkotikų prekyboje. Álvaro Uribe, garbinamas dešiniosios pakraipos Kolumbijos prezidentas 2002–2010 m., nuo 1980 iki 1982 m. ėjo KCAT direktoriaus pareigas. Pasak Césario Gavirios, kuris buvo prezidentas 1990–1994 m., Uribe buvo priverstas atsistatydinti, nes ignoravo savo artimiausio pavaldinio, politiko ir valstybės tarnautojo Césario Villegaso veiksmus. Pastarasis daugelį metų bendradarbiavo su mafija ir garantavo oro uostų prieinamumą stiprėjantiems kokaino karteliams. Nežinia, kiek tiesos Uribe žodžiuose apie jo vaidmenį tuometiniuose narkotikų sandoriuose, tačiau, šiaip ar taip, narkotikų magnatų veikla, susijusi su Civilinės aviacijos tarnyba, paliudija: marimbos (marihuanos) suklestėjimas buvo korumpuotos politinės kultūros pradžios taškas, netrukus tai tapo nuolatine realybe, sistema, kurioje žemės savininkai, politikai, generaliniai direktoriai ir narkotikų prekeiviai susivijo į nuolat augantį klampų ir kruviną tinklą.

Tai, jog marimbos bumas kilo iš aristokratiškų sluoksnių, suteikė jam kiek absurdišką „gerų vyrukų“ sėkmės atspalvį, tačiau kokaino bumo, kurį kontroliavo Pablo Escobaro Medeljino kartelis ir kurio šaknys siekė kur kas mažiau idealizuojamą vidurinę miesto klasę, įvaizdis buvo visai kitoks. Los marimberos jau turėjo galią, kurią Escobaras ir jo vyrai siekė užsitikrinti žudydami visus, stojusius jam skersai kelio. Šiuolaikinėje Kolumbijos literatūroje ir liaudies muzikoje gausu dažnai itin kandžiai vaizduojamų kultūrinių kontrastų tarp marimberos ir coqueros (kokaino rinkos atstovų). Garsi Kolumbijos televizijos žvaigždė, turinti ryšių abiejose barikadų pusėse, apibūdino šį kontrastą aprašydama susitikimą su Dávilomis – viena galingiausių pakrantėje žemvaldžių šeimų, kuri kontroliavo kanapių bumą ir visai atsitiktinai artimai draugavo su Kolumbijos numylėtu prezidentu Alfonso Lópezu Michelsenu. Ji rašė:

„Kitaip nei kokos vyrukai, kurie, išskyrus keletą išimčių (pavyzdžiui, Ochoa), priklausė žemiausiajai arba žemesniajai vidurinei klasei, Dávilų šeima buvo neatskiriama pakrantės aristokratijos dalis. Los coqueros – žemi ir nepatrauklūs, o kanapių karaliai – aukšti ir išvaizdūs. Daugybė Dávilų šeimos moterų ištekėjo už galingų vyrų – prezidento Lópezo Pumarejo, prezidento Turbay’aus sūnaus ar Julio Mario Santo Domingo – turtingiausio žmogaus Kolumbijoje.“

Kitas aristokratiškas bruožas, neatsiejamas nuo žaliosios karštinės, – nebaudžiamumas. Kolumbija buvo ir yra vieta, kur viską galima nupirkti: jei tik tavo vardas ir odos spalva tinkami, o banko sąskaitoje guli solidi suma – gali būti ramus, bent jau dėl valdžios. Regionuose, išlaikiusiuose patriarchalines ir feodalines tradicijas bei nebaudžiamumo suvokimą ir susijusiuose su marimbos bumu, neretai vešėjo kraštutinė, kartais nutrūktgalviška jaunų vyrų iš turtingų baltųjų šeimų arogancija. Los marimberos būdingas nerūpestingas laisvumas ir svaiginantis buvimo bangos viršūnėje pojūtis virto begėdišku nesiskaitymu, kartais išeinančiu net už šalies ribų. Juanas Miguelis Retalis, jaunuolis iš Santa Martos aukštuomenės, skraidino savo DC-6, pilną marihuanos, į Džetmorą Kanzase. Lėktuvas nusileido penkių kilometrų ilgio kelio ruože – tik pirma jo partneris sukėlė dvi netikras sunkvežimių avarijas abiejuose atkarpos galuose ir šitaip sustabdė eismą. Retalį suėmė, jo išpirka siekė milijoną JAV dolerių. Vaikinas lengva ranka susimokėjo ir juokdamasis išskrido atgal į Santa Martą.

1978 m. marimbos karštinė ėmė slūgti, vyko procesai, vėliau tapsiantys įprastu reiškiniu. Jungtinės Valstijos atskleidė ryšius tarp marihuanos prekybininkų ir Julio Césario Turbay’aus, Kolumbijos prezidento Lópezo Michelseno įpėdinio; kai Baltieji rūmai pradėjo abejoti Kolumbijos vyriausybės siekiu kovoti su narkotikų industrija, siekdamas sugrąžinti pasitikėjimą Turbay’us gerokai padidino karines pajėgas. Jis pradėjo narkotikų valymo kampaniją: buvo išnaikintas marihuanos derlius, susprogdintos perdirbimo įmonės, o eksportui naudojami laivai ir lėktuvai – konfiskuoti. JAV imta auginti vis daugiau kanapių, nes pavyko išveisti atsparesnes rūšis. Naujoji veislė sinsemilla, kurią galima auginti beveik visur, net ir tokiose mažose erdvėse kaip balkonas, netrukus paplito Jungtinėse Valstijose, taip pat atsirado daugybė auginimo vadovų. Sutapus šiems įvykiams, Kolumbijos marihuanos verslo pelnas ėmė smukti.

Tuo metu apsukrūs narkotikų verslo atstovai jau žinojo apie fatališką situaciją Kolumbijoje. Marimbos karštinė atskleidė išbaigtą ir jų tikslams puikiai tinkamą sistemą: visa apraizgęs skurdas, rasizmas, nebaudžiamumas, korupcija ir smulkūs narkotikų magnatai, taip pat puiki strateginė geografinė padėtis, – tai ideali vieta nelegalioms gėrybėms gaminti. Paaiškėjo, kad Kolumbija nesunkiai gali prisitaikyti prie pačių įnoringiausių impulsų, sklindančių iš, atrodo, nepasotinamų narkotikų rinkų šiaurėje. Marimbos karštinės metu prekeiviai neskaičiavo dolerių, o juos svėrė. Be to, iškilo nauja armija budrių narkotikų pionierių, puikiai užuodžiančių pelną, tuo pat metu viso pasaulio turtingųjų svetainėse ėmė populiarėti naujas narkotikas. Toks buvo devintasis dešimtmetis, kurį geriausiai apibūdina pasakymai „klestėjimas“ ir „auksinis jaunimas“. Praėjus vos keletui metų vienas produktas, vienas miestas ir vienas vyras patrauks viso pasaulio dėmesį, o Kolumbija, kaip ir pasaulis, pasikeis visiems laikams.

MEDELJINO MIESTAS nusidriekęs per visą žaliąjį slėnį, nuo ten, kur vakarų ir centrinė kalnų grandinė susilieja į didžiulę rodyklę, nukreiptą Karibų link. Kalnų žiedas supa dangoraižius miesto centre, o šiaurėje ir vakaruose lūšnynai nusėja kalnų šlaitus lyg paskleistos čerpių šukės. Piečiau įsikūręs El Poblado metropolis daug kuo primena prestižinius Los Andželo rajonus: visureigiai rieda miesto gatvėmis, kuriose rikiuojasi žėrintys pastatai, susipinantys į bankų, prabangių parduotuvėlių ir restoranų labirintą. Per visą rajoną čiurlena vandens srovelės, šen bei ten augančios kokosų palmės meta ant praeivių taip reikalingą šešėlį nuo nepaliaujamai spiginančios saulės. Paulas Thoresonas – trisdešimt trejų metų norvegų kilmės amerikietis iš Sietlo – visai netyčia atvyko čia prieš šešerius metus ir pamanė, jog atsidūrė danguje:

– Idealus klimatas, „karštos“ merginos, ir nuostabus naktinis gyvenimas. Dievinu šią vietą.

Žemesnė El Poblado dalis nusėta „Blockbuster“ nuomos punktų ir restoranų „McDonald’s“, kiek aukščiau į kalvą kylančiose gatvėse galima rasti įmantresnių europietiškų vyno krautuvėlių, kavinių ir itališkų kepyklėlių. Vienos iš šių gatvių gale, tarp skrudinamos kavos ir ką tik iškeptų keksiukų kvapų, įsispraudęs Paulo Thoresono „Casa Kiwi“ – pirmieji El Poblade atsidarę svečių namai.

Braukdamas į uodegą surištus plaukus Paulas paaiškina, kad nebepriima svečių, kurie vartoja kokainą prie jo darbuotojų:

– Netrukus tai tapo nebevaldoma. Teko išspirti būrį žmonių, kai sužinojau, kuo jie užsiima. Svečiai pradėjo prekiauti narkotikais, daugelis jų apsistodavo net keletui mėnesių. Žmonėms pernelyg patiko šis miestas, jie ėmė ieškoti būdų užsidirbti, tačiau nenorėjo mokyti anglų kalbos. Tada jie sudarė sandorį su kažkokiu kolumbiečiu, kuris pardavinėjo pigų kokainą, – pasakojo Thoresonas, – tokie ilgalaikiai svečiai pirkdavo didelius kiekius ir pasidalydavo. Jie pardavinėdavo žmonėms, apsistodavusiems svečių namuose, ir riebiai užsidirbdavo. Buvo beprotiška. Kokainas čia neįtikėtinai pigus. Tačiau pagaliau susivokiau.

„Casa Kiwi“ atsidarė prieš penkerius metus. Netylant klegesiui apie Medeljiną tinklaraščiuose ir „Facebooko“ tinkle, reikalai judėjo pasakišku greičiu. Thoresonas jau pastatė kelis priestatus, o šioje miesto dalyje tai tėra vieni iš daugybės svečių namų, veikiančių lyg mažytės oazės žalioje klestinčioje jūroje. Klimatas ketinantiems čia investuoti fantastiškas, o „Casa Kiwi“ nebeturėjo laisvų vietų praėjus vos šešiems mėnesiams nuo atidarymo dienos. Visa tai tęsėsi, pinigai tiesiog plaukė. Thoresonas jau milijonierius.

– Negaliu skųstis.

Vienas iš svečių namų darbuotojų ateina paklausti Don Paulo, ar galėtų paskambinti. Prašymas atmetamas. Iš nedidelės terasos jis apžvelgia savo kūrinį. Apačioje liesas vaikinas Che Guevaros marškinėliais į internetinį tinklalapį kelia paskutinio vakarėlio nuotraukas, atvyksta keletas vyrukų, nešinų vaškuotomis banglentėmis, visur primėtyta naktines linksmybes reklamuojančių skrajučių.

Norint išlaikyti šį klestintį verslą, Thoresonui tereikia pasirūpinti, kad narkotikų vartojimas svečių namuose būtų kontroliuojamas. „Casa Kiwi“ nėra betoninio bunkerio ir atviros prekybos narkotikais, svečių namų internetiniame tinklalapyje – aiškūs įspėjimai su antrašte „Ketinate vartoti kokainą Kolumbijoje?“ Visais būdais siekiama skatinti lankytojus „gražiai elgtis“: nepersistengti mėgaujantis įvairiausiais malonumais, o svarbiausia – nedaryti to atvirai. Atsakingas elgesys čia labai vertinamas.

– Daugybė jaunuolių atvyksta vien dėl narkotikų. Tikrai dėl nieko kito. Jie mano, kad yra jėgiška šniaukti kokainą Pablo Escobaro mieste, be abejo, kai tik atsidarėme ir ėmėme garsėti savo vakarėliais, vyko daug šitokių dalykų. Tačiau toks elgesys sukuria prastą atmosferą ir pripildo erdvę neigiamos energijos. Kai daug žmonių vartoja narkotikus, įtampa tokia, kad gali peiliu pjaustyti. Tai labai intensyvu. Iš pradžių maniau, kad vakarėliai padeda verslui, ir šitai, žinoma, iš dalies tiesa: kai žmonėms smagu ir jie gerai leidžia laiką, jie leidžia pinigus. Taigi buvau labai atviras, tačiau žvelgiant plačiau tokie dalykai prišaukia bėdos. Tai tampa žemyn besisukančia spirale.

Brendimas, kurį patyrė „Casa Kiwi“, atspindi viso Medeljino miesto patirtį – nuo tada, kai jis garsėjo kaip pasaulio žmogžudysčių sostinė. Prekyba narkotikais nė kiek nesumažėjo ir dabar. Nusikalstamumo tinklai liko lygiai tokie pat stiprūs kaip ir praeityje, o Medeljino, kaip pasaulio prekybos narkotikais centro, vaidmuo nė kiek ne mažiau ryškus nei kartelio laikais. Vienintelis skirtumas, kad nieko nebedaroma atvirai. Tuo jau pasirūpinta. Escobaro įpėdiniai – gudresni ir įžvalgesni verslininkai, suvokiantys, kad verslui, ypač nelegaliam, niekas nekenkia labiau nei smurtas, karas ir žiniasklaidos dėmesys. Dešimtajame dešimtmetyje kokaino gamyba Kolumbijoje padvigubėjo, tačiau šį kartą Medeljinas buvo pagerbtas viso pasaulio antraštėse, nes iš „žmogžudysčių miesto“ virto „ateities miestu“.

Ir tai nebuvo melas. 1991 m., kai situacija buvo prasčiausia, Medeljine 100 000 gyventojų teko 381 žmogžudystė, 2007 m. skaičius sumažėjo iki 26, tai prilygsta Vašingtonui ir Los Andželui. The Washington Post pavadino tai „Medeljino stebuklu“, The New York Times paskelbė straipsnį antrašte „Narkotikų kontrabandininkų tvirtovė randa kitus namus“, o Newsweek išspausdino „Geri laikai Medeljine“.

Naujoji saugaus Medeljino miesto reputacija dominavo žiniasklaidoje, kol įvyko vienas didžiausių Lotynų Amerikos istorijoje politinių skandalų – buvo atskleista, kad naujosios vertybės grįstos visai ne taika ir ramybe, kaip buvo skelbiama, o giliai įsišaknijusiais narkotikų pinigais ir teroru, visai kaip Pablo Escobaro laikais. Akademikas Forrestas Hyltonas apybraižoje „Extreme Makeover – Medellín in the New Millennium“ („Ekstremalūs pokyčiai: Medeljinas naujajame tūkstantmetyje“) rašė: „Po 2000 m. teroras buvo tikroji sutaikymo priemonė, lėmusi reformas, reikalingas siekiant paversti Medeljiną turistų ir investuotojų rojumi. Ši civilizacija – barbariška. Kaip liudija masinių kapaviečių ekshumacija, net mirusieji nėra saugūs.“

Tai ilga, žiauri ir sudėtinga istorija. Tiesa buvo slepiama daugelį metų, kol 2009 m. povandeninės narkotikų industrijos srovės, kurios vis dar buvo labai galingos, iškilo į paviršių. Skurdas ir žiaurumas vėl susivienijo, kaip tai nutiko daugybę kartų Kolumbijos istorijoje, ir vėl liejosi kraujas. Tačiau visa tai vyko šešėlyje, patogiau buvo šitai nuslėpti nuo laimingo jaunimo „Pit Stop“, „Casa Kiwi“ ir kitose Medeljino oazėse.

ŠŪVIAI PASIGIRDO praėjus kelioms akimirkoms nuo tada, kai Diego išėjo iš namo. Iš viso buvo septyni. Vilkėdama vien marškinius ir apsijuosusi rankšluosčiu Lina išbėgo į gatvę, ten tysojo kūnas žmogaus, su kuriuo ji praleido dvidešimt šešerius metus. Diego gulėjo kraujo klane prie durų. Lina nualpo. Jam buvo šauta keturis kartus į galvą ir tris į pilvą. Mažyčiai tarsi plastikiniai smegenų gumulėliai buvo įstrigę plaukuose.

– Tai įvyko prieš penkis mėnesius ir devynias dienas.

Lina Cuevas sėdi šalia papuoštos eglutės viename prasčiausiai pagarsėjusių Medeljino mikrorajonų – Comuna 13. Ji skaičiavo dienas nuo šio įvykio. Nors Linai dvidešimt šešeri, ji neatrodo vyresnė nei aštuoniolikos, pasakodama savo istoriją suka plaukus į uodegėlę, veidas dar apvalus, tačiau kiek sumenkęs. Ji tvardosi ir neatrodo nė trupučio nustebusi dėl to, kas nutiko.

– Jie kovoja siekdami pasidalyti Medeljiną tarpusavyje.

Diego buvo Linos brolis, jis tik vienas iš daugybės jaunų vyrų, netekusių gyvybės kovose dėl narkotikų veiklos centrų pasidalijimo. Medeljinas, Kalis ir Bogota nėra vien finansų metropoliai ir nepakeičiami pinigų plovimo, prekybos ginklais ir viso kito, kas susiję su pasauliniu kokaino eksportu, centrai – šie miestai yra savarankiškai augančios rinkos. Nors JAV ir Europoje taip geidžiami milteliai niekada nebuvo itin populiarūs Kolumbijoje, situacija greitai keičiasi. Augant turizmui, tarptautinės pagalbos sektoriui, daugėjant užsienio investicijų ir kalbos mokyklų, suvokimas apie amerikiečių ir europiečių psichotropinių medžiagų pomėgius taip pat išsiplėtė. Vietinė paklausa įsisiautėjo.

Diego dirbo organizacijai, kontroliuojančiai narkotikų prekybą viename Medeljino mikrorajonų, ir buvo eilinė auka kruvinoje visos šalies realybėje. Kai viena ginkluota grupuotė viešpatauja teritorijoje, būna ramu, žmonės – patenkinti ir laimingi. Paprastai gyventojams, bent jau neturtingiems, visai nerūpi, ar kontrolė partizanų, sukarintų grupuočių, ar valdžios rankose, svarbiausia, kad būtų taika ir stabilumas. Tikrasis chaosas įsisiautėja, kai prasideda kovos dėl teritorijų ir didelio masto žudynės.

Taip pat ir su narkotikais. Maršrutai, laboratorijos, auginimo teritorijos ir pardavimai – viskas gana ramu ir visai nekrinta į akis tol, kol vienas narkotikų baronas ir jo karinis aparatas kontroliuoja teritoriją. Tačiau vos tik jį suima arba nužudo, užverda pragaras: buvusios taikios teritorijos netrukus virsta sunkiai įsivaizduojamo žiaurumo karo zonomis. Skurdas taip plačiai paplitęs visoje kokaino teritorijoje nuo Bolivijos iki Peru, Kolumbijos, Centrinės Amerikos, Meksikos ir Venesuelos, kad, subyrėjus nors vienai grandinės daliai, atsiranda tūkstančiai kandidatų, pasirengusių užimti atsilaisvinusį postą. Dalis smurto, kurį skatina kokaino industrija, – tai žudynės policininkų, prokurorų, politikų, žurnalistų ir kitų, stojančių skersai kelio mafijai ir jos finansiniams interesams, tačiau daugiausia žūsta neturtingų jaunų vyrų, kovojančių dėl vietos kriminalinėje hierarchijoje.

Mirus Escobarui, Medeljino kriminalinius elementus prižiūrėjo Diego Murillo, dar žinomas kaip Don Berna, vienkartinis El Patróno partneris, tuo metu buvęs Kolumbijos kariuomenės ir JAV karo prieš Medeljino kartelį sąjungininkas. Kol jis geležiniu kumščiu valdė miesto kriminalinį pasaulį, buvo ramu. Bernos filosofija buvo gana paprasta – nesiūbuok valties. Jis paisė įstatymų ir stiprino esamas jėgos struktūras, todėl jam buvo leista veikti netrukdomam. 1998–2002 m. Don Berna, padedamas kariuomenės, sėkmingai susidorojo su visomis partizanų grupėmis Medeljine, ir tada laikinai sumažėjo žmogžudysčių skaičius, bet 2001 m. miestas vėl paskelbė beprecedentę statistiką – 220 žmogžudysčių 100 000 gyventojų. Tačiau sudavus smūgį paskutinei miesto tvirtovei – Fuerzas Armadas Revolucionarias de Colombia (FARC) – įsivyravo taika. Netrukus Don Berna valdė 200 nusikalstamų gaujų, kurioms priklausė 8000 jaunų vyrų. Žmogžudysčių skaičius gerokai sumažėjo. Kol teisėsauga nekišo nagų prie narkotikų verslo ir kitų, rafinuotesnių, nelegalių veiklų, susijusių su jo kriminaliniu sindikatu, Berna mielai bendradarbiavo su vyriausybe: kovojo su vietiniais revoliucionieriais ir stengėsi pažaboti gatvės nusikaltimus, tokius kaip plėšimai, automobilių vagystės, prievartavimai, riaušės ir kiti prieš visuomenę nukreipti veiksmai.

Atrodė, kad Medeljinas pagaliau įžengė į savo aukso amžių. Deja, su tuo buvo susijusios ne tik partizanų, bet ir tūkstančių nekaltų žmonių mirtys. Už žmogaus teises kovojančios organizacijos nuolat pranešdavo apie lūšnynuose randamus kūnus. Don Berna vėliau aiškins, kad tai buvo kaina, kurią tenka mokėti siekiant atkurti „klimatą investicijoms, ypač užsienio, tai yra būtina, jei nenorime būti palikti globalizacijos užnugaryje“.

Diego Cuevaso nuosmukį lėmė tai, kad Don Bernos valdymas baigėsi, kaip ir prieš jį karaliavusio Escobaro. Siekdama demobilizuoti Kolumbijos sukarintas grupuotes, 2000 m. vyriausybė įgyvendino demobilizacijos programą. Berna kartu su daugybe kitų narkotikų teroristų nusprendė pasiduoti mainais į gerokai trumpesnį bausmės už vykdytas masines žudynes laiką. Dauguma kalinių, įskaitant ir Berną, sėkmingai tęsė nelegalią veiklą iš kalėjimo, kaip kadaise tai darė ir Escobaras, todėl 2008 m. gegužę vyriausybė išdavė trylika sukarintų organizacijų lyderių Jungtinėms Valstijoms. Po metų JAV pripažino Don Berną kaltu dėl su narkotikais susijusių nusikaltimų ir nuteisė šį antikomunistą, atnešusį Medeljinui taiką, trisdešimt vieniems metams kalėjimo.

Kai Jungtinėse Valstijose nuteisė Don Berną, jo mafijos tinklas – La Oficina de Envigado – ėmė byrėti. Prasidėjo masinis sumišimas, netrukus buvo atlaisvinti nauji postai. Niekas nežinojo, kieno įsakymams paklusti, paranoja ir žmogžudystės išplito visose narkotikų industrijos pakopose. Tapo aišku, kad viena pelningiausių kokaino infrastruktūrų pasaulyje, langas į Karibus, jau nebėra tvirta sistema kaip kadaise. Niekas nebelaikė vairo savo rankose – buvo galima imti viską. Karas tapo realybe, prasidėjo gaujų karai, pašoko žmogžudysčių skaičius, ir netrukus tapo aišku, kad be paties Don Bernos naujojo Medeljino saugumo negalėjo užtikrinti nei policija, nei kariuomenė. 2009 m. vien Medeljine buvo įvykdytos 2185 žmogžudystės, tai du kartus daugiau nei 2008 m., ir beveik visi nužudymai buvo susiję su narkotikais.

Linos brolio Diego rangas toli gražu nebuvo vienas aukščiausių, o jo likimas susiklostė kaip ir daugybės kitų. Diego darbas, kurį šis atlikdavo važinėdamas motociklu, buvo paprastas – surinkti kasdienę duoklę iš įvairių taškų ir nuvežti ją reikiamam žmogui tam tikru laiku – visiškai aiški užduotis. Tačiau kai gaujos lyderis buvo nužudytas, prasidėjo kovos tarp gaujos vidurinių rangų ir grupė, kuriai dirbo Diego, išsiskirstė. Tai sukėlė chaosą. Kuri gauja, kuris lyderis yra stipriausi? Kas galėtų užimti aukščiausią postą? Tai itin aktualūs žemiausiems rangams klausimai; jie turi greitai pasirinkti naują lyderį, kurį rems ir kuriam dirbs, o tada belieka melstis, kad sprendimas būtų teisingas ir kad grupė, iš kurios išėjo, neturėtų laiko keršyti tol, kol naujoji organizacija užtikrins apsaugą. Būtent čia Diego padarė lemtingą klaidą.

Lina nuduria akis į žemę. Jos brolis nebuvo vienintelis iš jos pažįstamų žmonių, kuris sumokėjo gyvybe, – du artimiausi Linos draugai taip pat neseniai buvo nušauti. Nors tos dvi mirtys nebuvo susijusios, abu buvo nužudyti tą pačią dieną. Prieš šešis mėnesius, prieš pat jos brolio mirtį, buvo nužudytas ir Linos vaikinas. Dar seniau jos dėdė.

– Šitoks smurtas – visiškai naujas. Iki tol niekada nebijojau. Mano dukrai septyneri, prieš šiuos įvykius leisdavau jai žaisti kieme. Dabar niekuomet taip nepasielgčiau. Mama nebuvo išėjusi iš namų nuo tada, kai nužudė Diego. Mums teks kraustytis iš čia. Fakto, kad jį nužudė prie pat namų durų, tiesiog negali pamiršti. Niekada negalėsi. Kaskart atidarius duris persmelkia.

VIETOJE, KURIĄ HÅKANAS vadina „prekybos centru“, – Barrio Antioquia, pirmaujančiame Medeljino narkotikų rajone, – 50 000 pesų kupiūros keliauja iš vienų nekantraujančių rankų į kitas. Visa tai vyksta vietoje, primenančioje įprastą biuro reikmenų parduotuvę, kol žmonės maloniai leidžia laiką lauke. Rajonas vibruoja nuo įvairiausių veiklų. Laiminga motina vaikštinėja vežimėlyje stumdama čiauškančią dukrą. Senukas rieda gatve ant dviračio, kukurūzų spragėsių dėžutė pavojingai balansuoja ant vairo. Vyrai, susėdę ant plastikinių kėdžių, išrikiuotų palei šaligatvio kraštą, iš rankų į rankas siunčia mažas brendžio taureles. Garsiakalbiai plyšauja salsos garsais ir oras prisipildo marihuanos kvapo. Penktadienis. Žmonės juokiasi ir linksminasi. Paskutinį kūną jau nutempė, šaligatvį nuvalė.

Alonso, Javieras ir Deyneris taupo naujam pirkiniui – Llama Martial.38 – ypatingam revolveriui. Nežinia, kam jis bus naudojamas. Galbūt atkeršyti žmogui, lygiai prieš šešis mėnesius čia nužudžiusiam Javiero brolį. Arba Alonso jį panaudos kitai užsakomajai žmogžudystei įvykdyti. O gal Deyneriui jo prireiks naujai suformuotoje vigilante grupėje, kuri savo rajone stengiasi sumažinti nusikalstamumą. Gal visiems šiems dalykams.

Alonso, samdomas žudikas, dabar valosi akinius, jis šiek tiek pasitraukia į šalį prieš pradėdamas filosofuoti apie specifines sritis, kurias apima jo kompetencija: žmogžudystes ir narkotikus. Daugiausia apie pastaruosius, nors pirmoji dažniausiai visuomet būna antrųjų pasekmė.

– Čia valdžia priklauso ne žmonėms, o narkotikams. Tai jie nulemia visus priimamus sprendimus ir viešpatauja. Visus karus ir susirėmimus tarp gaujų, lyderių, vaikų, mafijų, miestų, rajonų – viską galima priskirti narkotikams. Kokainas – pagrindinis kaltininkas, tačiau marihuanos vaidmuo taip pat svarbus. Tiesą sakant, santykis yra penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Priežastis, kodėl Barrio Antioquia tiek smurto, ta, kad istoriškai šioje miesto dalyje vyksta daugiausia su narkotikais susijusios veiklos. Narkotikai parduodami ties kiekvienu gatvės kampu. Kiekviename užkaboryje ir plyšyje.

Iš kitapus gatvės esančio balkono blykčioja Kalėdų dekoracijos, gatvėje zuja motoroleriai, taksi automobiliai ir visureigiai. Kartkartėm kas nors atlieka staigų judesį tarp automobilio lango ir pagrindinių pastato durų, bet šiaip narkotikai čia juda nepastebimai, išnyksta maloniame kasdieniame bruzdesyje. 80 procentų vietinių gyvena iš narkotikų, likę 20 sukasi, nes gauna remesas – tai pinigų perlaidos, kurias šeimos nariai siunčia iš JAV ar Europos. Vaistinės, raštinės reikmenų parduotuvės ir barai veikia kaip narkotikų prekybos priedanga, didžioji dauguma narkotikus čia perkančių klientų tiksliai žino, kurio prekeivio jie ieško ir kokia kaina gali įsigyti prekę bet kuriuo metu. Visa prekyba vyksta tyliai.

Staiga pasirodo du policijos motociklai ir sustoja pačiame sankryžos viduryje. Alonso suprunkščia:

– Čia nedidelis reidas, ilgai netruks.

Įprastiniai policijos patikrinimai Barrio Antioquia – tik pareigūnų pastangos pagerinti savo įvaizdį. Alonso paaiškina, kad šie du vyrai žėrinčiomis liemenėmis sustojo viduryje gatvės todėl, kad yra nepatenkinti savo mažu uždarbiu. Šiaip jie tiesiog pravažiuoja ir susirenka kyšius, kurie lyg atlyginimai laukia jų vienoje iš parduotuvių. Tačiau šįvakar kažkas negerai – jie gavo mažiau nei įprastai, todėl suirzo. Motociklai blokuoja kelią ir policininkai puikiai žino: kol jų transporto priemonės stovės viduryje sankryžos lyg švytintys protestuotojų plakatai, narkotikų prekyba nepajudės. Pirkėjai nieko negaus, kol policininkai neišvažiuos. Tai tęsis, iki prekeiviai paskubomis surinks pakankamai pinigų pareigūnams nuraminti.

Policininkai tiksliai žino, ką daro. Po dešimties minučių jų jau nebėra.

– Listo. Štai, – sako Javieras.

Alonso kalėjime praleido trylika metų, buvo nuteistas už devynias žmogžudystes, tačiau prieš dvejus metus jį paleido. Nuo to laiko Alonso tęsia savo smurtinę veiklą. Kitose šalyse jis būtų išskirtinis, tačiau Kolumbijoje per kokaino bumą devintajame dešimtmetyje tokia profesija tapo priimtinu užsiėmimu: jis vienas iš los sicarios – samdomų žudikų.

Alonso niekada neima mažiau nei cinco – tai 5 milijonai pesų, arba 2500 JAV dolerių. Tiesą sakant, dažnai ir gerokai daugiau. Priklausomai nuo to, kas taikinys, ir visai nesvarbu – kodėl.

– Motyvai – ne mano rūpestis. Klientas tiesiog pasako, ko jis nori, ir aš tai įvykdau. Neužduodu klausimų. Kaina, vieta, žmogus – tai viskas. Ne ką sudėtingiau, nei užsisakyti restorane. Aš kaip padavėjas: pasakyk, ko nori ir kaip, bet aš niekada nepaklausiu, kodėl tu to nori. Aukos – kaip patiekalai, kainos gali gerokai skirtis. Užsieniečiai brangūs. Mano paskutinė auka buvo amerikietis, už jį pareikalavau septyniasdešimties milijonų pesų.

Amerikiečio nužudymas yra iš lūpų į lūpas keliaujanti legenda apie smurto labirintus šioje visuomenėje, kur melas, narkotikai, įskundinėjimai, žmogžudystės ir greiti pinigai taip įsipynė į socialinį gyvenimo audinį, kad beveik viskas sukasi aplink juos. Užmezgę romaną amerikietis ir jo kolumbietė meilužė nusprendė atsikratyti sutuoktinio – taip pat kolumbiečio. Alonso pareikalavo 12 milijonų pesų ir atliko užduotį. Kai buvo įvykdyta žmogžudystė, amerikietis buvo išvykęs į Jungtines Valstijas, tad jo meilužė paprašė atsiųsti pinigų sumokėti Alonso, tačiau ji pasakė, kad darbas kainavo 40 milijonų. Gavusi pinigus ji įsidėjo į kišenę 28 milijonus pesų. Sugrįžęs į Medeljiną amerikietis kaipmat suuodė apgaulę ir netrukus viską išsiaiškino. Įvyko didžiulis kivirčas. Moteris paskambino Alonso.

– Man čia buvo geras sandoris. Gavau ne dvylika, o septyniasdešimt milijonų pesų. Net turint omeny, kad abiem atvejais man dirbo dešimties žmonių komanda, kai padengiau visas išlaidas ir visiems sumokėjau, man liko dvidešimt penki milijonai. Tarp šių darbų buvo dviejų mėnesių tarpas. Paprastai niekada nesiimu daugiau kaip vieno darbo per tris mėnesius.

Alonso beveik visą gyvenimą praleido tarp Medeljino kriminalinių elementų. Brutaliais Pablo Escobaro laikais jis dar buvo paauglys, tačiau dešimtojo dešimtmečio viduryje įsitraukė į žiaurias kovas prieš Las Milicias Populares – miesto partizanų tinklą, kuris kėsinosi į Medeljino lūšnynų kvartalų kontrolę. Gaujų nusikalstamumas Medeljine buvo dažnas reiškinys nuo pat septintojo dešimtmečio, tačiau iki Escobaro jis nekėlė rimtos grėsmės lūšnynų gyventojams. Viskas pasikeitė devintajame dešimtmetyje, kai gaujų veikla paplito it maras ir tapo pavojinga neturtingoms bendruomenėms ir gyventojams, bandantiems organizuoti infrastruktūrą – pastogę, vandenį, sveikatos apsaugą, mokyklas ir teisėsaugą valstybės pamirštose miesto dalyse. Su keletu partizanų grupių derybos buvo tęsiamos valstybiniu lygiu, buvo sudaryta nauja, progresyvi konstitucija ir įsteigta keletas kairiųjų pažiūrų partijų. Kilo pagrindinis klausimas: ar miesto masės vaidins aktyvų vaidmenį priimant sprendimus dėl šalies ateities, ar neturtingose miesto dalyse klestės banditizmas?

Esant realiai tokio scenarijaus grėsmei ir trūkstant valdžios įsikišimo, jauni vyrai ir moterys ėmėsi organizuoti vietinius ginkluotuosius būrius kovai su šitokia degeneracija kaimynystėje. Taip buvo stengiamasi užtikrinti saugumą, spręsti ginčus ir suteikti žmonėms bent jau teorinę apsisprendimo galimybę. Naktimis jie patruliavo gatvėse, palaikė tvarką, o dienos metu organizavo sporto renginius. Per pirmąjį etapą iki 1991-ųjų šie ginkluotieji būriai buvo daugiausia nepriklausomi ir stipriai remiami visuomenės, jie greitai augo, nes sugebėjo išlaikyti su kriminaline veikla susijusias gaujas atokiau. Tačiau netrukus kaimų partizanai – Nacionalinė išsivadavimo armija šiauriniuose lūšnynuose ir FARC vakariniuose – perėmė kontrolę, ir Medeljino priemiesčiai ėmė kentėti nuo labiausiai paplitusių demokratijos problemų Kolumbijoje: stambūs politiniai judėjimai dėl sudėtingų istorinių priežasčių tapo vis labiau priklausomi nuo ginklų, dėl to jų populiarumas labai sumenko ir galiausiai jie pasidarė kur kas labiau panašūs į ginkluotas sektas, o ne visuomenės remiamus judėjimus.

Pasak Alonso, kuris tuo metu buvo stipriai į marihuaną įjunkęs paauglys, ginkluotieji būriai buvo itin pavojingi tiems, kurie nesutiko su jų socialinėmis ir politinėmis taisyklėmis.

– Jie žudė žmones už narkotikų rūkymą ar trynimąsi gatvių pakampėmis vakarais. Nužudžiau tris milicianos, ir visai ne todėl, kad norėjau, o todėl, kad jei nebūčiau to padaręs, jie būtų nužudę mane. Ėmėme plėšti, kad įstengtume nusipirkti ginklų, tada įsteigėme lūšnynų grupuotę, kad išvytume partizanus iš kaimynystės. Žmonės mums buvo nepaprastai dėkingi.

Tai, kas prasidėjo kaip judėjimas, siekiantis pagerinti visuomenę, galiausiai visai išsigimė, ginkluotieji būriai vis labiau klimpo į nusikaltimus, su kuriais kovoti buvo įkurti. 1993 m. Alonso atsidūrė už grotų, o jo draugai iš vietinės ginkluotos grupuotės pradėjo vis glaudžiau bendradarbiauti su policijos pajėgomis ir kariuomene, siekdami išguiti partizanus iš Medeljino. Viskas baigėsi tuo, kad Don Berna perėmė miesto kontrolę. Ginklai ir narkotikai tapo neatskiriama visuomenės dalimi, korporacijų ir teisėsaugos akimis, visuomeninės organizacijos niekuo nebesiskyrė nuo partizanų veiklos.

Ši smurto tendencija siekia šeštojo dešimtmečio pilietinio karo laikus ir yra labai susipynusi su religinėmis dogmomis, tai lėmė stipriai iškreiptą tam tikrų Kolumbijos jaunimo grupių vertybių suvokimą. „Įstatymų sistema“ – partizanai, valstybė, sukarintos grupuotės, bažnyčia – keitėsi taip greitai, kad daugelis jaunuolių nė neturėjo progos išsiugdyti etikos jausmo. Ko verta gyvybė? Kieno gyvybė? Kaip turėtų būti interpretuojama pagarba gyvybei, kai esantys valdžioje patys jos beveik nerodo, kai žmogžudystės vykdomos viešai?

Sicarios prieš žudydami visada nubrėžia kryžių, taip užsitikrindami, kad yra teisingoje jėgų pusėje. Ypač jei daro tai, kas susiję su jų biologinės šeimos interesais, kiti apmąstymai ir sentimentai būna nereikalingi. Paklausus, kas „sunkiausia“ žudant kitą žmogų, Alonso atsakymas neturi nieko bendra su moraline dilema, jis kalba apie geriausius metodus.

– Nupjauti galūnes. Subadyti, – vardija jis, – tai sudėtingiausia. Nužudyti gali bet kas, bet ne kiekvienas sugeba tai padaryti tinkamai, nepalikdamas jokių užuominų ir pėdsakų, jokių įrodymų. Viską reikia atlikti švariai. Subadyti ką nors nepaliekant kraujo pėdsakų yra meno forma. Tai labai sudėtinga. Iš manęs kur kas geresnis samdomas žudikas nei vagis. Vogdamas aš jaudinuosi, sunkiau viską sutvarkyti atlikus reikalus ir apskritai kur kas rizikingiau. Auka gyva. Gali pranešti apie nusikaltimą. Galėjo pastebėti, kaip atrodai. Užuosti tavo kvapą. Gal net išgirsti balsą.

Ant šaligatvio lauke suskamba pora lošimo automatų. Atmosfera gatvėje primena pramogų parką vasarą: ore tvyro skrudintų riešutų kvapas, iš garsiakalbių sklinda įvairios dainos, aplink prakaituoti kūnai, linksmi įvairiausio amžiaus žmonės ir užkrečiamas juokas. Smurto nė žymės.

– Jis tikrai sugeba vadovauti rajonui.

Sakydamas „jis“ Alonso turi galvoje rajoną valdančios sukarintos organizacijos vadeivą. Pakrikusi sistema, kurią paliko Don Berna, ne visus kvartalus paveikė vienodai, ir nors būta Javiero brolio ir daugybės kitų mirčių, Barrio Antioquia susidorojo palyginti neblogai. Per pastaruosius kelerius metus smurtas Kolumbijoje ištobulėjo arba, kaip sako Alonso, buvo „profesionalizuotas“: skerdynės ir gatvės kovos beveik visai išnyko. Darosi vis „švariau“. Naujausia statistika popieriuje atrodo prastai, tačiau žudynės koncentruojasi Comuna 13 ir keliuose kituose skurdžiuose kvartaluose. O apskritai miestas klesti ir įsivyravo „naujas klimatas“.

– Mafija griežtai draudžia plėšimus, – sako Alonso, – bet kas, įvykdęs žmogžudystę, sulaukia mirties nuosprendžio. Jie velniškai griežti dėl šito. Kiekvienas rajonas turi savo valdovą, žmogus, valdantis šį, dirba išties gerai. Svarbiausia, kad viskas veiktų be jokių trikdžių. Kiekvienas, norintis prekiauti narkotikais, turėtų gauti galimybę tai daryti, tačiau tik ne kitų žmonių sąskaita. Pratinti vaikus prie narkotikų, plėšti pagyvenusius žmones ir prievartauti moteris yra netoleruotina.

Alonso pasideda kairiąją alkūnę ant kelio ir parėmęs delnu smakrą susimąsto. Mokslinčiaus išvaizda keistai atspindi jo dvigubą prigimtį. Nors rengiasi kaip gangsteris, šukuosena ir akiniai suteikia jam akademiškumo. Jo rankos dailiai sutvarkytos, nagų lakas žėri fluorescencinėje parduotuvės šviesoje. Užtrukusi tyla ir sustingusi išraiška sukuria įspūdį mąslaus žmogaus, galbūt užsigalvojusio apie keistą visuomenę, kurią ką tik apibūdino, arba gyvenimą, savo du vaikus. O gal apie tai, ką ateitis turi numačiusi tokiam kaip jis.

Staiga Alonso nubunda iš svajingo transo ir siekia savo mobiliojo telefono. Pašėlusiai maigo mygtukus ir netrukus paaiškėja, kad jis visai nebuvo nuklydęs į egzistencinius apmąstymus, tiesiog supanikavo, ar teisingai buvo padalyti Llama Martial pinigai. Ekrane pasirodę skaičiai suteikia palengvėjimą.

– El futuro? – nustemba dėl tokio klausimo. – Niekada nesusimąsčiau apie ateitį.

JAU BEVEIK ŠEŠTA VALANDA, ryto saulė Medeljine tokia intensyvi kaip staiga įžiebti stipriausi automobilio žibintai. Klube nėra langų, taip siekiama užtikrinti, kad visi, norintys šėlti iki vidurdienio, galėtų mėgautis apsvaigimo būsena netrukdomi saulės. Klientų džiaugsmui, išaušus naujai dienai pastatas nesiliauja pulsavęs technomuzika, tokiu metu čia galima sutikti daugiausia gringų, prepagos ir traquetos – tris socialines grupes, atliekančias svarbiausią vaidmenį šiuolaikiniame Medeljine.

– Motinos diena! Velnias, šiandien juk Motinos diena. Reikia paskambinti mamai.

Håkanas išeina iš klubo. Jo marškinėliai, išsitampę ir po visą naktį trukusių šokių nusėti prakaito dėmių, plazda lyg sijonas virš džinsų. Nei jis, nei jo mergina dar neketina baigti vakarėlio.

Gatvės prekeiviai nusileido iš kalvose esančių lūšnynų ir stoviniuoja prie klubo, ties pilvu laikydami mažas medines dėžutes, kuriose esančiomis gėrybėmis – nuo kramtomosios gumos, cigarečių, saldainių ir riešutų iki paslėptų mažų maišelių psichotropinių narkotikų – vilioja ateinančius ir išeinančius klubinėtojus.

Kartkartėm lyg iš megafono sklindantis balsas išbaido prekeivius perspėdamas, kad jie maišosi kelyje; signalizuojantys visureigiai įrieda į stovėjimo aikštelę ir iš jų išlipa būriai energingų prepagos ir traquetos. Prepagos – tai moteriškosios lyties palydovės, didžiulis augantis Kolumbijos verslas nuo tada, kai šalis tapo greitų pinigų visuomene; traquetos – jauni vyrai iš vargingų šeimų, staiga praturtėję iš vienos ar keleto misijų kokaino industrijoje.

Šiandien visur – atokiuose kaimuose ir miesto lūšnynuose – jaunuoliai, pasipuošę baltais Nike bateliais ir tepaluotais „Diesel“ džinsais, „Dolce & Gabbana“ marškiniais ir sunkiomis aukso grandinėmis, kontrastuoja su monotonija ir skurdu, siejamais su jų kilme. Traqueto išvaizda yra tiesioginė jų finansinės sėkmės išraiška, kilusieji iš gerų šeimų jų būdingiausiais bruožais laiko prastą skonį ir lengvabūdišką išlaidavimą. Nors neskoningai pasidabinusio traqueto perdėtas ir trumparegiškas elgesys gali atrodyti neracionalus, tačiau iš tiesų jis gana lengvai paaiškinamas: vakar jis buvo vargšas, šiandien turtingas, ir labai tikėtina, kad rytoj gali būti negyvas, taigi jo filosofija – „patirk viską, nes rytojus gali niekada neateiti“ – čia visai lengvai suprantama. Vienas labai svarbus „gyvenimo patiriant viską“ komponentas šiandieniniame pasaulyje yra seksas, ne su vargingomis putliomis mergaitėmis, kartu užaugusiomis kaime, bet su moterimis, kokias matai per televiziją, – aukštomis, lieknomis, šviesiaplaukėmis, – kurias gali užkariauti vėjavaikiškais pirkiniais ir turto demonstravimu.

Sąvoka traqueto apibūdina ir kultūrą, ir žmogų: artėjant rytui atmosfera tampa vis labiau traqueto, silikonas ir auksas pabyra iš ištįsusių limuzinų ir susimaišo su flashpackeriais. Dauguma eilinių kolumbiečių, kurie mėgsta savo žolę, tačiau yra pavargę nuo kokaino, jau paliko sceną žinodami, kad ankstyvos ryto valandos skirtos šiam keistam ménage á trios: prastai apsirengusiems keliautojams, išsipuošusiems traqueto ir vos prisidengusioms prepago – iš pirmo žvilgsnio tai gana padrika kompanija, tačiau visos trys grupės mielai buriasi aplink klubo baltąjį auksą ir jo teikiamą greitą ir stiprų pasitenkinimą.

Staiga į aikštelę įvažiuoja policijos automobiliai. Išlipa du pareigūnai. Sustoja pačiame eilės prie įėjimo į klubą viduryje, tiesiai priešais merginą, dėvinčią aukštakulnius ir ankštą suknelę. Pareigūnai apeina porą ratų aplink savo automobilį, vienas kelias akimirkas stabteli ir trina kaklą stebėdamas aplinką, mąstydamas apie savo ir savo kolegos oficialiai įteisintą degradavimą. Baigę įlipa atgal į furgoną ir nuvažiuoja tolyn nuo šviesos.

Håkanas naršo vieno iš pardavėjų dėžutę, tačiau neranda ko ieškojęs. Staiga kažką prisimena ir laimingas šūkteli:

– Tiesa!

Iš savo mobiliojo telefono išima bateriją. Sėkmė! Viduje lyg suspausta balta gėlė guli ekstazio tabletė. Po nakties nepaliaujamo kokaino vartojimo ryto vėsoje jo dantys barška lyg vaiko, Håkanas įsideda tabletę į burną ir sumurma:

– Motinos diena, Motinos diena… Reeeikia paskambinti.

Įdeda bateriją atgal. Įjungia telefoną. Randa motinos numerį ir paspaudžia „skambinti“.

Stovi tiesus, žvilgsnis įsmeigtas į klubo įėjimą, kur abiem kryptimis plaukia smagūs traquetos ir vienodi gringai. Håkanas skambina motinai į kitą pasaulio kraštą. Jis laukia.

Iš viršaus Medeljinas primena vulvą: iš šiaurės į pietus teka upė, lyg plyšys, skiriantis ovalų miestą į dvi dalis. Per pastaruosius penkiasdešimt metų šioje vietoje kartojosi daugybė smurto ciklų, kurie kyla iš įvairiausių patriarchų troškimų, ypač troškimo valdyti. Sėkmę čia visada garantavo fizinė jėga ir ginklai. Šie žiaurūs ciklai tęsiasi. Turint omenyje subtilius simbiotinius santykius tarp mafijos ir abiejų, aukštesniojo ir žemesniojo, visuomenės sluoksnių, nesunku suprasti, kad miestas ne tik pasidarė saugesnė ir patrauklesnė vieta daugybei investuotojų, bet ir svarbiausias kokaino kelio punktas. Jis puikiai tinka postmodernaus backpackingo avangardui; jaudinanti, tačiau saugi stotelė gringams gangsterių, kekšių ir kokaino apsuptyje, kur mamos kartais nutolusios vos per telefono skambutį.

Tačiau šįkart ne. Håkanas nuleidžia telefoną.

– Velnias. Ji neatsiliepia.