Читать книгу Atkeršyk - Maisey Yates - Страница 2

Kalėdinis Trefeno pobūvis bus prašmatnus kaip niekad!

Garsus advokatas Džeisonas Trefenas, visuotinai gerbiamas už savo gerus darbus, rengia kasmetinį šventinį pobūvį. Nors prieš dešimtmetį iškilmių metu įvykusi tragedija užtemdė pokylio tviskesį, Trefenas niekada neatšaukė šio renginio ir Manhatano elitas nekantriai laukia pakvietimų. Sklando gandai, kad dalyvaus ir Džeisono sūnus, dar vienas garsus Niujorko advokatas.

Jaunasis Trefenas nedalyvavo pokyliuose jau dešimt metų, nuo to nemalonaus įvykio, kuris tapo nesantaikos tarp tėvo ir sūnaus priežastimi – vienintelė dėmė jų iki tol nepriekaištinguose santykiuose. Ar pagaliau įvyks visų taip lauktas susitaikymas?

Susitaikymas. Jis buvo neįmanomas, bet Ostino tėvas nė nemirktelėjęs patikėjo, kad tai ir yra jo atvykimo į Kalėdų pobūvį priežastis. Visi tuo patikėjo.

Ostinas nekentė tokių susibūrimų, nes jie veikdavo kaip priminimas. Ypač šis. Paskutinį kartą kalėdiniame Trefenų pobūvyje jis dalyvavo prieš dešimt metų. Jo tėvui labai patiko šventės, bet tikrai ne dėl meilės religijai ar linksmybėms. Jos suteikė progą daryti tai, ką labiausiai mėgo – puikuotis savo turtais ir garsiu vardu. Savo geranoriškumu.

Šiam vakarui buvo numatytas aukcionas, kurio pajamos bus skirtos nuo smurto kenčiančių moterų globos namams.

Kokia ironija. Jei Ostino įtarimai buvo teisingi, nedaug žmonių savo kelyje buvo palikę tiek emocinio smurto patyrusių moterų, kiek pats Džeisonas Trefenas.

Be abejo, spauda tuo niekada nepatikėtų, nes jis buvo garbinamas. Beveik kasdien vakaro žiniose šis vyras komentuodavo seksualinio priekabiavimo ir išnaudojimo atvejus, spjaudydamasis ugnimi ir siera ant vyrų, išdrįsusių nuskriausti moteris. Ant mizoginistų1 ir jų galios žaidimų.

Bet Ostinas žinojo, kad Džeisonas tėra vilkas, smerkiantis lapes už plėšrumą.

Viešumoje jis pasirodydavo apsigaubęs genialaus ir tviskančio melo skraiste. O aplinkiniai pataikaudavo, žavėdamiesi jo pasiekimais ir gerumu.

Šie metai nesiskyrė nuo kitų. Į pobūvį, didžiausią iš trijų suplanuotų, tėvas buvo sukvietęs buvusius ir dabartinius klientus, žymiausius Niujorko grietinėlės atstovus.

Aplinka tviskėjo prabanga ir turtu, viliodama susirinkusias šarkas, nė nesusimąstančias, kad po apgaulinga išore viskas niūru ir purvina.

Taip buvo ir prieš dešimt metų.

Ostinas puikiai prisiminė paskutinį pobūvį. Jis pasibaigė artimos bičiulės mirtimi. Ir dėl to kaltas buvo jo tėvas.

Ostinas neketino su tuo susitaikyti. Jo tikslas buvo atkeršyti. Bet tam turėjo vėl suartėti su tėvu. Ne veltui sakoma – būk artimas su savo priešais.

Ostinas svarstė, kaip Džeisonas sureaguos į sūnaus palaidūno sugrįžimą. Tikriausiai iškels puotą, o to Ostinas labiausiai bijojo. Bet dabar jam reikėjo alkoholio, todėl nuėjo prie baro ir atsirėmė į jį.

– Neskiesto viskio. – Butelis būtų ne pro šalį.

Barmenas įpylė gėrimo, kurį Ostinas vienu mauku išgėrė ir pastatė stiklą atgal.

– Dar.

Išgėręs dar vieną, mėgavosi gerklę deginančiu pojūčiu. Niekada anksčiau jam neteko drąsinti savęs alkoholiu. Bet dabar jam reikėjo ne drąsos, o prigesinti prisiminimus. Tos dienos prisiminimus, kai skambant kalėdinėms giesmėms staiga pasigirdo klyksmai. Žmonės puolė bėgti – kas į balkoną, kas į gatvę. Ostinas priėjo prie lango ir suakmenėjęs pažvelgė į sumaitotą žmogaus kūną apačioje.

Jis žinojo. Niekam nieko nepasakius, giliai širdyje žinojo, kas tai. Bet savyje nerado drąsos nusileisti žemyn ir pamatyti ją tokią. Be gyvybės ženklų. Šalta oda. Sumaitotu kūnu. Ten nebuvo likę nieko, kas primintų Sarą, tik kiautas.

Ostinas neturėjo drąsos to pripažinti. O dabar vos bepastovėjo ant kojų, todėl nebeprisiminė, ką tada matė. Tokia ir buvo palaimintojo alkoholio paskirtis – nustelbti siaubą.

Kai atvyko į vakarėlį, vykusį prieš dešimt metų, Ostino gyvenimas buvo puikus.

Dvi savaites iki Kalėdų jis dalyvavo mokslų baigimo šventėje, kupinoje tostų ir tapšnojimų per petį. Paskui atvyko į Trefenų pobūvį, kur stovėjo šalia savo tėvo, išdidaus Trefeno, mėgaudamasis pažadu tapti prestižinės įmonės partneriu ir priėmimu į elitinę teisės mokyklą, kur pateko savo pavardės dėka. Ši pavardė visą gyvenimą atverdavo jam visas duris. Jos dėka mokėsi garsiausiose privačiose mokyklose, užmezgė daugybę naudingų ryšių.

Pavardė, kuri netrukus bus sunaikinta.

Jo tėvo pavardė, o kartu ir jo paties. Nes jos buvo neatsiejamai susijusios.

Taip turėjo būti, nes taip veikė spauda ir visuomenė.

Aukso marškinėliai, Ostino vilkėti visą gyvenimą, pamažu ėmė smaugti. Bet tokia buvo tiesos kaina. Situacija tapo nebevaldoma. Pirmą kartą gyvenime viskas ėmė slysti jam iš rankų. O tai skatino išgerti dar.

Jis pabarbeno į savo taurę ir barmenas vėl ją pripildė. Ostinas pakėlė ją ir, pažvelgęs pro briaunotą stiklą ir gelsvą skystį, pamatė Sarą. Tai tebuvo impresionistinė vizija, iškraipyta stiklo ir teliūskuojančios auksinės linijos. Bet netgi taip jis galėjo matyti, kokia ji graži.

Nuleido taurę ir žmonių minioje pamatė moterį. Tamsūs plaukai buvo susukti į tvarkingą kuodą, oda blyški ir nepriekaištinga, o lūpos – sodriai raudonos. Ostiną užbūrė jos plaukai. Įdomu, kokio jie ilgio ir koks būtų jausmas juos paleidus apvynioti aplink ranką ir prisitraukti ją artyn.

Velnias. Tai alkoholio poveikis. Reikėjo susivaldyti ir neleisti mintims nuklysti tamsiais labirintais. Gana dažnai savo kambaryje jis atsiduodavo nepadorioms ir draudžiamoms fantazijoms. Bet niekada to nebuvo patyręs tikrovėje su moterimi.

Ostinas nebuvo iš tų vyrų, kurie taip elgiasi su moterimis. Nedrįso išleisti pabaisą iš narvo. Žinojo, kad jame glūdi pabaisa – užvaldžiusi kraują, apsivijusi genus. Juk jis buvo Trefenas, nors didžiajai pasaulio daliai tai siejosi su gėriu.

O jis žinojo, kad ši pavardė turėtų būti siejama vien su blogiu. Ir kai tik jis, Aleksas ir Hanteris atliks, ką numatę, taip ir bus.

Jis nuskęs kartu su laivu. Tai neišvengiama. Nes, kad ir kaip būtų, jis yra Trefenas. Tiek vardu, tiek visomis kitomis prasmėmis.

Bet dabar jis tebuvo vyras, susižavėjęs moterimi.

Ostinas pastatė taurę ant baro ir pajudėjo per salę nė nesusimąstęs, ką darys toliau. Tiesiog norėjo su ja susipažinti. Ji buvo kažkas naujo ir gaivaus tarp varginančių prisiminimų. Tą vakarą prieš dešimt metų jos čia nebuvo. Ji buvo nepažįstamoji, išsiskirianti iš niūrios tamsos, gaubiančios šį pastatą ir visą jo šeimą.

Moteris pakėlė galvą ir jų žvilgsniai susitiko. Jos akys buvo žalsvai mėlynos – šokiruojantis kontrastas tamsiems plaukams. Tai sukėlė įtarimą, kad akių arba plaukų spalva nebuvo natūrali, bet atrodė neįprastai ir gundančiai.

Ji nusisuko ir tikslingu žingsniu nuėjo į kitą salės pusę. Ir tada Ostinas pamatė, pas ką. Pas jo tėvą Džeisoną Trefeną.

Priėjusi moteris nusišypsojo, praverdama tamsiai raudonas lūpas ir parodydama dailius baltus dantis. Ji pažvelgė žemyn, paskui vėl pakėlė galvą, kukliai, bet flirtuodama. Ostino kraujas užvirė vien įsivaizdavus to niekšo rankas ant jos odos.

Jis pajudėjo jų link, paskui sustojo. Susitaikymas. Toks buvo šiandieninio žaidimo pavadinimas. Ostinas turėjo susitaikyti su tuo siaubūnu, o ne tėkšti jo veidą į marmurines grindis. Jam nepatiko, kaip tėvas nusišypsojo moteriai ir kaip ji vėl nuleido galvą, tarsi vaikas, tikėdamasis paglostymo.

Gal ji jau buvo tapusi viena iš jo būtybių.

Užlietas įniršio jis giliai įkvėpė. Nebegalėjo ilgiau tverti. To buvo per daug tokiam vakarui kaip šis. Pobūviui, kurio metu nusižudė Sara.

Kodėl paliko savo gėrimą ant stalo? Jam reikėjo daugiau alkoholio.

Moteris nusisuko nuo Džeisono ir jos veide Ostinas išvydo pyktį, liūdesį ir skausmą. Tie patys jausmai gyveno ir jo viduje. Jie nuolat jį lydėjo. O dabar, išaiškėjus tėvo veidmainystei, tik dar sustiprėjo.

Buvo daugybė moterų, kurioms buvo sumokėta už neapibrėžtas paslaugas – interjero dizainą, maisto tiekimą, renginių planavimą. Ostinas bandė atspėti potekstes ir nė viena jo netenkino. Tai, kad jo tėvas naudojosi dviejų jaunų interjero dizainerių paslaugomis daugiau nei šešis kartus per kalendorinius metus, kėlė įtarimą. Bet jis abejojo, kad viskas slypi būtent po tuo.

Viskuo pasirūpinta. Jie gavo kompensaciją.

Jo atmintyje iškilo paskutinis pokalbis su tėvu.

Ostinas užsimerkė ir pamėgino susikaupti. Jam trūko oro, kaklaraištis smaugė. Atrodė, kad lediniai pirštai spaudžia kaklą. Galbūt Saros. Jis to nusipelnė. Dievas žino, tikrai nusipelnė.

Tada vėl prisiminė tamsiaplaukę gražuolę, bet, peržvelgęs minią, jos niekur nepamatė. Kur ji dingo? Ar kažkur laukė jo tėvo? Ar jos vardas irgi atsidurs ant vienos iš Džeisono Trefeno sąskaitų-faktūrų? Užmokestis už suteiktas paslaugas.

Ne. Jis turi tam sutrukdyti. Kartą jau leido tam nutikti ir tebūna prakeiktas, jei leis dar kartą.

Ostinas sugrįžo prie baro ir, suspaudęs taurę viskio, išmaukė jį.

Velnias, jis bus prakeiktas bet kokiu atveju. Bet tegul nebūna bent ji.

Keitė Maikls tyliai pasimeldė ir tikėjosi, kad šį kartą ją kas nors išgirs. Kad tik jos nepagautų. Ji norėjo įsitikinti, ar sąskaitos tikrai yra. Kabineto raktą gavo iš Džeisono Trefeno sekretorės Stefanės – sumanios jaunos merginos rudomis akimis, po kuriomis nuolat tvyrojo šešėliai.

Vien pažiūrėjus į ją Keitės kūnas nueidavo pagaugais. Nes tos akys priminė Saros akis – persekiojamas, pavargusias ir tuščias, tarsi iš jų buvo išpjauta visa viltis ir palikta tik juoda bedugnė.

Keitė įėjo į biurą ir pažvelgė į tamsaus medžio spinteles, pilnas bylų. Šiknius. Jis laikėsi pasenusios katalogavimo sistemos – įspūdingos, bet nepatogios. Tai buvo tarsi atkištas vidurinysis pirštas – tiek jai, tiek kitoms jo įskaudintoms moterims. Nes jis nė nesivargino paslėpti informacijos ir viską dokumentavo. Nes begėdiškai vesdavo visų mokėjimų ataskaitas, net jei mokėjo už seksą.

Jam pasisekė, kad Keitė nusprendė viską daryti teisėtai, o ne surengti slaptą egzekuciją.

– Aš esu naktis, – sumurmėjo ji ir, nuėjusi prie trečios spintelės iš kairės, kaip buvo instruktuota, įkišo raktą į spyną. Pasukusi išgirdo tylų trekštelėjimą. Tada atidarė stalčių ir surado bylą, pavadinimu Specialios paslaugos, išėmė ją ir pervertė. Tai buvo vienerių metų byla. Tik vieneri metai ir daugybė vardų.

Saros vardas tikriausiai buvo byloje prieš dešimt metų. Kaip ir daugybės kitų moterų.

– Pilni segtuvai moterų, – sušnibždėjo ji ir nusišypsojo iš nevykusio juokelio. Tada išsitraukė telefoną ir nufotografavo pirmąją sąskaitą. Tik pasitelkdama humorą Keitė galėjo išsikapstyti iš šio mėšlo. Kitų atramų nebeliko.

Jos tėvai buvo įklimpę į narkotikus. Sesuo mirusi. Ji augino jaunesnįjį brolį Trėjų, kuris niršo ant viso pasaulio. O kur dar jos pačios demonai, kurių tikrai buvo nemažai. Tad Keitei beliko arba juoktis, arba nusivylus žmogiškumu vėl sugrįžti į tamsius požemius, kuriuose anksčiau slėpdavosi, ir malšinti skausmą kitokiais būdais.

Ne, ten daugiau nebegrįš.

Ji fotografavo sąskaitą po sąskaitos, kurių kiekviena slėpė moterį, išnaudotą Džeisono Trefeno. Paskui sudėjo jas atgal į segtuvą ir į stalčių, kurį užrakino. Įsikišusi telefoną atgal į rankinę, išėjo iš Džeisono kabineto ir pakišo raktą po gėlės vazonu ant Stefanės stalo, kaip buvo sutarusios.

Keitė giliai atsiduso ir tuščiu koridoriumi grįžo atgal į pobūvį. Atgal pas Džeisoną Trefeną.

Kalbėdama su tuo niekšu vos neprarado savitvardos. Neapsakomai troško pagriebti iš jo rankos taurę ir apversti jam virš galvos, o paskui sudaužyti jam į veidą. Šis vyras buvo jos sesers žudikas, tad jos jausmai jam buvo toli gražu ne švelnūs.

Pokylių salės durys atsivėrė ir Keitė stabtelėjo, mėgindama įsijausti į aš tiesiog grįžtu iš tualeto vaidmenį. Kad ir kas tai būtų.

Ak. Jos kvėpavimas padažnėjo ir kūną perliejo susijaudinimo banga. Tai buvo jis.

Vyras, kuris gėrė viskį ir kurio akys buvo tarsi juodos bedugnės, siurbiančios ją į save su tokia jėga, kuriai negalėjo atsispirti.

Vyras, kuris žvelgė į ją.

Keitei ne itin rūpėjo vyrai, žiūrintys į ją, nes tokių sutikdavo kasdien. Bet kai žvelgė šis vyras, pasijuto tarsi įaugusi į žemę. Atrodė, kad jis mato ją kiaurai.

Ji irgi matė jį. Įžvelgė jo sielvartą ir pyktį. Tarsi žiūrėtų į veidrodį.

Bet tai truko tik sekundę, nes ji nuėjo ieškoti Džeisono. Buvo pažadėjusi sau tai padaryti – pažiūrėti į negyvas jo akis žinodama, kad netrukus jį sunaikins, o jis nė nenutuokė apie tai. Todėl taip ir padarė. Bet tai buvo didelė auka, nes Keitė turėjo nusisukti nuo to patrauklaus vyro. Ta akimirka apibendrino visą jos gyvenimą – neigti, slopinti, tramdyti. Prisiversti gyventi toliau ir neleisti skausmui arba malonumui jos paveikti.

– Tai tu, – tarė jis sodriu ir švelniu tarsi geras šokoladas balsu.

– Taip, aš… Buvau tualete. – Puiku, Keite. Tikrai šaunus paaiškinimas.

Vyras pakėlė antakį.

– Žavu.

– Nelabai.

– Apsimesiu neišgirdęs, nes tikėjausi tave sutikti.

– Tikrai?

– Taip, – tarė jis ir priėjo arčiau įsmeigęs į ją deginantį žvilgsnį.

Keitė dar nebuvo mačiusi nieko panašaus. Jo akys buvo tokios gilios, kad ji nepajėgė nusisukti.

Pagal užsakymą pasiūtas kostiumas puikiai išryškino vyro figūrą. Platūs pečiai, tvirtas liemuo ir liekni klubai. Itin brangūs batai. O veidas buvo užburiantis. Tamsūs antakiai, dailūs žandikauliai, romėniška nosis. Lūpos – tobulos. Niekada anksčiau jos nebuvo sužavėjusios vyriškos lūpos. Net tos, su kuriomis patirdavo tiesioginį fizinį kontaktą.

Jo lūpų forma buvo nepriekaištinga. Keitę tiesiog apsėdo mintis liežuviu perbraukti viršutinę lūpą, paskui nedidelę V formos įdubą iškart po nosimi.

Jėzau… Jai reikėjo pagalbos. Gero nakties miego. Kažko. Tai nebuvo normalu.

– Kodėl norėjai mane sutikti? – paklausė ji.

– Nes esi gražiausia šio pobūvio moteris. Kaip galėčiau nenorėti?

– Nujaučiu melą, – tarė ji. – Čia yra daug modelių.

– Na, ir kas? Mano dėmesį patraukei tu.

– Esi viliotojas.

– Tikrai ne. Tad jei man sekasi prastai, tai dėl to, kad trūksta praktikos, – Ostinas susikišo rankas į kišenes, o gundančias lūpas iškreipė šelmiška šypsenėlė.

– Vėl panašu į melą.

– Tu ir vėl klysti.

– Tu girtas.

– Šiek tiek.

– Bent jau esi nuoširdus, – tarė ji. – Bet turiu grįžti.

Keitė buvo beeinanti pro jį, bet vyras sugriebė ją už rankos ir sulaikė. Apstulbusi iškvėpė, nes rankos suspaudimas buvo neįtikėtinai stiprus. Tada pakėlė galvą ir sutiko niūrias jo akis.

– Pas ką? – paklausė Ostinas švelniu balsu, visiškai priešingu rankos spaudimui.

Keitės širdis daužėsi. Bet ne iš baimės. Tas rankos suspaudimas, toks stiprus ir ryžtingas, pažadino joje…

Ji atsipeikėjo. Negali leisti, kad šis keistas vyras apsuktų jai galvą per pobūvį, kurį ji koordinavo. Bet jo elgesyje buvo kažkas dominuojančio ir griežto, kas pažadino uždraustas fantazijas, gyvenančias tamsiuose jos sielos užkaboriuose. Jose Keitė nesvajojo apie saldžius nuostabaus princo bučinius. Ji troško tokių dalykų, kurių nė pati nesuprato. Todėl, vertindama kiekvieną sutiktą vyrą, visada atrasdavo trūkumų.

Tik ne šį kartą. Vyrui priešais ją nieko netrūko. Keitę nupurtė drebulys ir vidinis balsas sušnibždėjo: Jis tikrai žinotų, ko tau reikia.

– Ne tavo reikalas, – sumurmėjo ji.

– Pas Džeisoną Trefeną? – karčiai paklausė Ostinas.

– Kodėl?

– Mačiau, kaip su juo kalbėjai.

– Kalta, – tarė ji. – Ar dabar paleisi mane?

– Pasilik nors trumpam.

– O jei nesutiksiu?

Jis nužvelgė ją.

– Abejoju.

Viena Keitės dalis norėjo jį paerzinti ir atsisakyti. Patirti, ar jis dar stipriau ją suspaus, rodydamas valdžią. Bet to nepadarė.

– Gerai, trumpam pasiliksiu.

Jis paleido ją.

– Pasistengsiu būti įdomesnis nei tai, kas šiuo metu vyksta pobūvyje.

– O… – Jis apgailestaudamas nusišypsojo. – Jie turi kokteilinių krevečių.

– Nejaugi pralaimiu vėžiagyviams?

– Tai tik pradžia. Girdėjau, kad visos jūrų gėrybės buvo atvežtos iš Meino.

– Nesu iš Meino, tad nemanau, kad galiu su jomis varžytis.

– O iš kur esi? – paklausė Keitė.

– Iš valstijos šiaurės.

– Hmm, miglota.

Ostinas gūžtelėjo pečiais.

– O tu iš kur?

– Pagal kilmę? Kažkur iš rytinės pakrantės.

– Irgi gana neapibrėžta, – tarė jis.

– Neapibrėžtumas nėra blogai. Mes juk tik plepame koridoriuje.

– Tikrai? – paklausė jis ir vėl suėmė jos ranką, pirštai degino jai odą.

Keitė nebuvo flirto mėgėja. Paskutinį kartą pasimatyme buvo taip seniai, kad nė neprisiminė. O seksualinis gyvenimas? Jo nebuvo. Dėl jaunesnio brolio ir tėvų, kurie dažniausiai būdavo apsvaigę. Be to, susitikinėti su kažkuo reiškė, kad reikės tam žmogui atsiverti ir įsileisti jį į pragarą, kurį ji vadino gyvenimu.

Kad ir kaip ten būtų, Keitė nepažinojo nė vieno pakankamai patrauklaus vyro tame veltėdžių mieste, iš kurio buvo kilusi. Tenorėjo iš ten išvykti. O išvykusi nepailsdama dirbo, kad pasiektų tai, ką dabar turi. Kad patektų į šį visuomenės sluoksnį ir galėtų pažiūrėti Džeisonui Trefenui į akis. Ir dar – kad surinktų prieš jį įrodymus.

Staiga Keitė pasijuto išsekusi. Prisiminė kiekvieną prarastą galimybę, kiekvieną negailestingai užgniaužtą jausmą, kiekvieną dėl keršto paaukotą akimirką – taip pat ir akių kontaktą su šiuo vyru pobūvių salėje. Viskas vardan to, kad pamatytų, kaip laimi teisingumas.

Nebenorėjo grįžti į salę, norėjo likti koridoriuje su juo. Su vyru, kurio sieloje tūnojo tokia pat tamsa, kaip ir joje. Kuris ieškojo to paties, ko ir ji.

Keitė pajuto, kad jis yra tas vienintelis. Tas, kuris atskleis jos fantazijas, slepiamas giliausiose sielos kertelėse. Nes jis buvo pirmasis, kurio iš tiesų geidė.

– O gal tai kažkas daugiau, – galiausiai tarė ji. – Jei jau kalbame atvirai, aš irgi nesu itin patyrusi flirto žaidimuose.

– Sunku patikėti.

– Kodėl?

– O kodėl tu nepatikėjai, kai sakiau tą patį?

– Nes tau puikiai sekasi.

Ostinas pasislinko dar arčiau jos.

– Nesuprask manęs klaidingai. Gal ir nesu viliotojas, bet jei kažko užsigeidžiu, gaunu tai. Jei geidžiu moters, – tai tardamas jis pakėlė ranką ir perbraukė jai per skruostą, – sugundau ją.

Tai turėjo suerzinti Keitę ir ji privalėjo atstumti jį, pasiųsti po velnių su visu tuo vyrišku mėšlu. Bet nepadarė to, nes tai jos nesuerzino. Tai nepriminė žaidimų, kurių ji buvo mokoma saugotis, arba spąstų, į kuriuos pakliuvo Sara. Čia neslypėjo jokia gudrybė. Šio vyro žodžiai buvo stebinančiai nuoširdūs.

Apie tai ji ir fantazuodavo. Būtent dėl to joks kitas vyras niekada jos taip netraukė ir nepažengė toliau bučinio.

– Geidi manęs? – paklausė ji.

– Taip, – atsakė Ostinas.

– Velnias. Tu iš tiesų girtas.

– Taip, – sutiko jis. – Bet ne tiek, kad nežinočiau, ko noriu.

– Mes nepažįstame vienas kito.

– Žinau. Bet gal taip net geriau?

Keitė patraukė pečiais.

– Nežinau. Dar niekada… – ji buvo beišsižiojanti, kad niekada nesimylėjo su jokiu vyru, net ir su pažįstamu, bet nebaigė minties. Dvidešimt šešerių skaistuolė nuskambėtų gana juokingai ir ji nebuvo nusiteikusi to prisipažinti.

Be to, tai galėjo jį išgąsdinti. O Keitė dar nenusprendė, nori to, ar ne.

Vieną dalyką ji tikrai žinojo: vien todėl, kad niekada nesimylėjo su vyru, jai nereikėjo švelnaus ir atsargaus gundymo. Norėjo pajusti stiprias ir užvaldančias jo rankas.

– Aš irgi, – pritarė Ostinas.

– Tu ką irgi? – paklausė ji. Nes jis tikrai nebuvo skaistus.

– Paprastai taip nesielgiu. Negundau moterų, sutiktų koridoriuose. Aš užmezgu santykius. Prieš žengdamas miegamojo link bent tris kartus pakviečiu moterį vakarienės.

– Kaip žavinga.

– Pritariu.

– O kaip jautiesi dabar?

– Jaučiu, kad nenoriu tris kartus vestis tavęs vakarieniauti. Noriu pasimylėti su tavimi prie sienos. Tuoj pat.

Šie žodžiai užkabino tamsiausias Keitės sielos kerteles ir pažadino poreikius, kurių ji paprastai nepaisydavo. Ji jautė, kad šis vyras gali suteikti tai, ko trokšta. Kad jis perpras visus jos norus, kurių iki šiol ji nedrįsdavo nė įvardinti. Apie kuriuos bijodavo net pagalvoti.

– Tai būtų… – nuostabu. Ji nežinojo, kaip gali būti tuo įsitikinusi. Tiesiog jautė. – Tai nelabai gera mintis, nes gali užeiti žmonės.

– Tavęs nejaudina pavojai? – paklausė jis pasilenkęs, o lūpos beveik lietė ją.

Tam tikri pavojai galėjo jaudinti, bet tik ne būti pagautai besimylint koridoriuje. Ta mintis ne itin žavėjo.

Melas.

– Pavojai – galbūt, – atsakė Keitė atsargiai rinkdama žodžius. – Bet ne vojerizmas.

– Turiu pripažinti, kad ir man tai ne prie širdies. Bet… Dar nė nepabučiavau tavęs, o nebežinau, ar iškentėsiu, kol pasieksime viešbučio kambarį.

– Labai savimi pasitiki.

– Ne savimi, o šia situacija. Juk ir tu turi tai jausti.

Keitė jautė, todėl lėtai linktelėjo galvą.

– Manau, bet kas, prisiartinęs prie mūsų, tai pajustų.

Tarsi pakėlus sunkų šulinio dangtį, Keitė pagaliau išlaisvino visus tuos jausmus, kuriuos slėpė sielos tamsybėse. Jausmus, kurių bijojo pati. Šis nepažįstamasis sudrebino jos pasaulį.

Dėl sąskaitų kopijų telefone jos gyvenimas ėmė atrodyti dar nešvaresnis ir bjauresnis. Skaudžios tikrovės svoris užgulė pečius. Jos pasaulis tapo begaline sustingusia jūra. Galbūt dėl to šis vyras staiga ėmė atrodyti svarbiausias pasaulyje, nes jis neleido jai atitrūkti nuo žemės.

O gal tai tebuvo aistra. Pirmapradė, laukinė aistra. Aistra, kurios nepavyko patenkinti dvidešimt šešerius metus. Keista aistra, kurią galėjo patenkinti tik jis.

– Tikriausiai, – tarė Ostinas.

– Kodėl manęs nepabučiuoji? – paklausė Keitė norėdama pradėti nuo to, ką jau buvo išmėginusi. – Kad įsitikintume, jog neklystame. Galime pasibučiuoti ir tada nuspręsti, ar verta eiti toliau.

Jis nykščiu palietė Keitės lūpą ir ji sudrebėjo.

– Jei dabar tave pabučiuosiu, gali neabejoti, kad po sekundės būsi atremta į bet kokį tvirtą paviršių arba palenkta virš kokio nors baldo aukščiau klubų pakelta suknele ir iki kulkšnių nusmauktomis kelnaitėmis. Ar to nori?

Taip. Dieve padėk jai, taip.

Pirmajam kartui? Ar tikrai?

Kodėl gi ne? Jis žinojo, ką daro. Jei pasakys jai, ką daryti, ji nė neabejojo, kad bus gera.

Geidė jo.

– Ar teisi mane, jei pasakysiu taip? – paklausė Keitė.

– Ne, bet galiu išdulkinti.

Jos burna staiga perdžiūvo ir ji nurijo seiles.

– Ar tai pažadas?

– Ar vis dar nori grįžti į vidų ir paragauti kokteilinių krevečių?

Ji prisiminė Džeisoną Trefeną ir vakarėlį, kurį turėtų koordinuoti. Bet jau buvo vėlu ir viskas vyko sklandžiai, ji viską buvo suderinusi iš anksto. Todėl ten buvo nebereikalinga.

Pirmą kartą gyvenime Keitė norėjo kažko sau. Ne Trėjui ir ne Sarai.

– Dar niekada gyvenime nesijaučiau taip nenorinti krevečių.

– Džiaugiuosi, kad sudominau tave.

– Sudominai.

– Ar vis dar nori bučinio?

Keitės širdies ritmas pagreitėjo.

– Manau, kad mums reikėtų pasitraukti kur nors, kur nėra žmonių.

– Jei prižadėsiu gražiai elgtis?

– Ar moki tesėti pažadus?

– Tik vienas bučinys, – tarė Ostinas. – Tai viskas, ką gausi. Ne daugiau.

– O jei norėsiu dviejų?

Jis suėmė jos smakrą ir įsmeigė į ją akis.

– Vienas, – pakartojo. – Arba išeisiu. Turi paklusti, arba viskas baigsis.

Keitė lėtai linktelėjo.

– Vienas bučinys.

– Gera mergaitė. – Ostinas pasilenkė, karštas kvėpavimas padvelkė į jos lūpas. Bet jis nebučiavo, o laukė. Laukė, kol jai pasirodė, kad numirs iš nekantrumo ir geismo.

Galiausiai prispaudė prie jos lūpas. Bučinys buvo karštas ir ryžtingas. Nuo jo dvelkė alkoholiu ir prieskoniais, tai buvo visiškai naujas potyris. Keitė norėjo daugiau. Norėjo ištyrinėti jo burną, apsvaigti nuo jo skonio. Bet nė nespėjus susivokti, jis atsitraukė ir atsitiesė vertindamas ją patamsėjusiomis akimis.

– Ką manai? – paklausė jis.

– Nežinau… O tu?

– Manau, kad mums reikalingas viešbučio kambarys. Tuoj pat.