Читать книгу Geisti draudžiama - Maisey Yates - Страница 1

PIRMAS SKYRIUS

Оглавление

Alesė Batalija pasitaisė nuometą ir plonytė medžiaga nuslydo jautria kaklo oda. Kaip meilužio bučinys. Švelnus. Mielas.

Užsimerkė ir pajuto.

Šiltas įkaitusias lūpas ant savo odos. Tvirtą vyrišką ranką ant juosmens.

Vėl atsimerkė ir pasilenkusi pataisė gležnas baltų satininių aukštakulnių sagtis.

Ant čiurnos – meilužio rankos, nuaunančios jos batelius. Ir ji lieka nuoga – pirmąkart vyro akivaizdoje. Bet tada nebuvo laiko nervintis. Nebuvo nieko daugiau, išskyrus tarp jų tvyrančią kaitrą. Metų metus puoselėtos fantazijos, metų metus tvyrojęs troškimas.

Alesė nurijo seiles ir nuo kėdės pakėlė raudonų kaip kraujas rožių puokštę. Ji pažvelgė į žiedus – kai kurie jų buvo apsilamdę.

Pirštų galais braukiant susitrynusius velvetinius žiedlapius užliejo nauja prisiminimų banga. Pojūčių banga.

Meilužio lūpos ant jos krūties, jos pirštai, panirę tankiuose tamsiuose plaukuose.

– Alese?

Staigiai pakėlusi galvą tarpduryje išvydo vestuvių planuotoją, viena ranka uždengusią mikrofoną.

– Taip?

– Jau metas.

Alesė linktelėjo ir, garsiai kaukšėdama bateliais marmurinėmis bazilikos grindimis, patraukė durų link. Išėjo iš kambario, skirto jai pasiruošti, ir pateko į erdvų fojė. Čia jau buvo tuščia – visi svečiai susirinkę bažnyčioje laukė ceremonijos.

Ji giliai atsiduso ir garsas nuaidėjo tuščioje patalpoje aukštomis lubomis. Tada pro auksu ir akmenimis dekoruotas kolonas pajudėjo bažnyčios link. Akimirką stabtelėjo vildamasi ant sienų ištapytose biblinėse scenose rasti paguodą, ramybę.

Jos akys nukrypo į sodo freską. Ieva, tiesianti Adomui obuolį.

– Prašau. Tik vieną naktį.

– Tik vieną, cara mia?

– Tik tiek galiu suteikti.

Tvilkantis bučinys – tokio jai dar neteko patirti. Jis pranoko bet kokią fantaziją.

Alesei užgniaužė kvapą ir nusigręžusi nuo freskos ji žengė toliau, iki nedidelio bažnyčios prienavio.

Ten stovėjo jos tėvas šiugždančiu, išlygintu kostiumu. Antonionis Batalija iki paskutinio colio panašėjo į gerbiamą pilietį, bet visi žinojo, kad jis toks nėra. O vestuvės, nepaprastai formalios ir tradicinės, tapo dar vienu jo galios įrodymu. Galios, kurią padedamas Korečių turto ir padėties jis troško sustiprinti.

Dėl to troškimo ji ir atsidūrė čia.

– Tu labai panaši į mamą.

Alesė susimąstė, ar žodžiuose buvo bent lašelis tiesos, ar tiesiog taip reikėjo pasakyti. Jos tėvas, regis, niekada nebuvo meilus.

– Ačiū, – ištarė ji žvelgdama į puokštę.

– Taip pasielgti būtina vardan šeimos.

Ji tai žinojo. Žinojo taip užtikrinsianti, kad būtų pasirūpinta jos broliais ir seserimis. Juk ji tą ir darė nuo tada, kai gimdydama mirė mama. Pietras, Džiana, Markas ir Eva – ryškiausios švieselės jos gyvenime ir ji padarys – jau darė – viską, kad tik užtikrintų jiems geriausią ateitį.

Nepaisant to, apmaudas tarsi apsiaustas apgobė ją, o dabartį užliejo prisiminimai. Prisiminimai apie meilužį. Apie jo rankas, kūną, aistrą.

O, kad jos meilužis ir vyras, už bažnyčios durų nekantraujantis susituokti su ja, būtų tas pats žmogus!

– Žinau, – ištarė ji, tramdydama viduje tvyrančią neviltį. Tuštumą.

Dvivėrės durys atsilapojo ir pasirodė neįtikėtinai ilgas takas. Pasikeitė muzika, visi sužiuro į ją – visi tūkstantis du šimtai svečių, atėjusių pažiūrėti sąjungos tarp Batalijų ir jų nekenčiamų konkurentų Korečių.

Stengdamasi įkvėpti Alesė aukštai pakėlė galvą. Suknelės korsetas kėsinosi ją uždusinti. Aukštos apykaklės ir ties plaštakomis smailėjančių rankovių nėriniai buvo sunkūs, rėžė odą.Ją slėgė metrai audeklo, nuo karščio svaigo galva.

Suknelė graži, bet jai pernelyg prašmatni. Per sunki. Suknelė skirta ne jai. Ir vestuvės skirtos ne jai.

Tėvas įkandin jos įėjo į bažnyčią, bet už rankos nepaėmė. Ją jis padavė tada, kai su velioniu Salvatore Korečiu pasirašė sutartį. Dabar nebūtina to kartoti. Jis net neatsisėdo, tik nužirgliojo pro galinius klauptus ir eidamas lygiagrečiai su ja pasuko bažnyčios pasieniu. Štai koks tas Antonionis Batalija. Prižiūrintis tai, kas vyksta, užtikrinantis, kad viskas klostytųsi gerai. Stebintis ją. Besirūpinantis, kad ji darytų taip, kaip liepta.

Nugara nusirito prakaito lašelis ir Alesė pajuto smarkų dar vieno prisiminimo blyksnį.

Slidi nuo prakaito oda po jos pirštais. Jos nagai, smingantys į jo pečius. Jos šlaunys, apsivijusios jo lieknus raumeningus klubus…

Ji sumirksėjo ir pakėlė akis į Aleksandrą. Savo jaunikį. Vyrą, kuriam netrukus tars priesaiką.

Dieve, atleisk man.

Jei nebūtų laikiusi rožių, tikriausiai būtų persižegnojusi.

Tada Alesė pajuto jį. Lyg tas vyras būtų ištiesęs rankas ir ją palietęs.

Ji pažvelgė į Korečių pusę ir akimirką jos širdis sustojo. Matėjus.

Jos meilužis. Jaunikio priešas.

Matėjus kaip visada patrauklus, užgniaužiantis kvapą. Aukštas, plačiapetis, sudėjimą tobulai pabrėžiančiu pagal užsakymą pasiūtu kostiumu. Rusva oda, kampuotas žandikaulis. Lūpos, teikiančios nuostabų kankinantį malonumą.

Bet vyras, stovintis tarp klauptų, – ne tas pats, su kuriuo tą naktį prieš mėnesį dalinosi lova. Jis kitoks. Akyse ir tvirtai suspaustose lūpose degė įsiūtis, tamsus ir bedugnis. Alesė manė, beveik vylėsi, kad jam nerūpės, jog ji susižadėjo su Aleksandru. Kad aistros naktis su ja bus tokia pat kaip su bet kuria kita moterimi.

Taip, toji mintis skaudino, bet taip būtų buvę kur kas geriau, nei dabar. Geriau, nei matyti jį, žvelgiantį į ją, tarytum jos neapkęstų.

Ji prisiminė, kaip tos tamsios akys žiūrėjo į ją su kitokia ugnimi. Su aistra. Troškimu. Niūria neviltimi, kuri ataidėjo ir joje. Dar prisiminė skausmingą išraišką, kai jį lietė ir ragavo.

Alesė nukreipė akis į Aleksandrą, bet tebejautė Matėjaus žvilgsnį. Ir negalėjo į jį nepažvelgti. Nuolat žiūrėdavo į Matėjų Koretį. Kiek tik prisiminė, jis ją traukė.

Ir vieną naktį turėjo jį.

Dabar… dabar jau niekada negalės jo turėti.

Ji susvyravo, ir aukštas kulniukas kryptelėjo į šoną. Alesė kluptelėjo, atgavo pusiausvyrą, jos ir Matėjaus žvilgsniai vėl susitiko.

Dio, kaip karšta. Suknelė jau dusino ją. Nuometas svėrė galvą, o nėriniai ant kaklo smaugė Alesė sustingo, nes vidinė kova kėsinosi sudraskyti ją į gabalėlius.

***

Matėjus Koretis manė užspringsiąs pykčiu. Jis stebėjo ją, einančią Aleksandro link – jo pusbrolio, verslo konkurento, o nuo šiol ir priešo.

Stebėjo, kaip Alesė Batalija eina pas Aleksandrą, kad su juo susisaistytų.

Ji priklauso Matėjui. Tai jo meilužė. Jo moteris. Gražiausia moteris, kokią tik jam teko matyti. Ne vien dėl tobulai lygios auksinės odos, ne vien dėl nuostabių skruostikaulių ir putlių rausvų lūpų. Dėl to, kas po oda, dėl to gyvybingumo ir aistros, pakaitomis jį žavėjusių ir trikdžiusių.

Alesės juoke, kiekvienoje šypsenoje, net menkiausiame krustelėjime slypėjo daugiau gyvybės ir džiaugsmo, nei įsimintiniausiose jo gyvenimo akimirkose. Štai kodėl jis buvo pakerėtas nuo tada, kai vaikystėje pirmąsyk vogčiomis į ją žvilgtelėjo.

Jo akyse ji buvo angelas, nė kiek nepanaši į pabaisas, kokiais jam apibūdino visus Batalijas.

Tačiau jis niekada jos nelietė. Niekada nesulaužė nebylaus įsako, duoto tėvui ir seneliui. Nes ji buvo Batalija, o jis – Koretis – abi šeimos nesutarė jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Jam buvo draudžiama net kalbėtis su ja ir vaikystėje tam nurodymui jis nepakluso tik vieną kartą.

O dabar, kai Salvatorė sumąstė galintis gauti iš to naudos, Alesė parduodama Aleksandrui kaip koks gyvulys. Matėjus sugniaužė kumščius, o viduje susisuko pyktis, kurio nejuto daugiau nei trylika metų. Jame riaumojo įsiūtis, kurį įprastai laikydavo tarsi įšaldęs lede. Matėjus baiminosi, kad jis gali ištrūkti, nes žinojo, kas tuomet nutiktų.

Jo negalės kaltinti dėl to, ką padarys, jei teks stebėti, kaip Aleksandras paliečia Alesę. Pabučiuoja ją.

Staiga Alesė sustingo, o didelės tamsios akys ėmė bėgioti tarp Aleksandro ir jo. Jos akys. Tas akis nuolat regėdavo sapnuose.

Alesės ranka nusviro prie šono ir ji paleido rožių puokštę, bažnyčioje staiga stojus tylai, ši garsiai šlumštelėjo ant akmeninių grindų.

Paskui ji apsisuko, suėmė sunkios nėrinių suknelės priekį ir nubėgo taku atgalios. Bėgant balta medžiaga vilnijo aplink jos kojas. Ji atsigręžė tik vieną kartą. Pažvelgė į Matėjų išplėstomis išsigandusiomis akimis.

– Alese! – nesusilaikė jis. Jos vardas ištrūko iš lūpų, o kūnas pašoko iš klauptų. Jis taip pat pasileido bėgti. – Alese!

Matėjaus žodžiai paskendo susirinkusiųjų murmesyje. Bet jis vis tiek bėgo. Žmonės ėmė stotis ir plūsti į taką užtverdami kelią. Minios veidai susiliejo, jis nesuprato, ką palietė, ką stumtelėjo šalin vydamasis nuotaką.

Kai pagaliau išlėkė pro laukujes bazilikos duris, Alesė jau sėdo ant galinės limuzino, turėjusio po ceremonijos išvežti ją ir jaunikį, sėdynės, stengdamasi sugrūsti į automobilį didžiulį sijoną ir šleifą. Išvydus jį jos veidas pasikeitė. Akyse nušvito viltis, kuri įsigavo giliai į jo krūtinę ir suspaudė širdį. Stipriai.

– Matėjau.

– Ką darai, Alese?

– Turiu išvažiuoti, – pasakė su baime žvelgdama kažkur už jo. Matėjus suprato, kad ji bijo savo tėvo. Ūmai jį apėmė noras jos baimes sunaikinti. Padaryti taip, kad jai niekada daugiau nereikėtų bijoti.

– Kur? – kimiai paklausė jis.

– Į oro uostą. Susitikim ten.

– Alese…

– Prašau, Matėjau. Lauksiu, – ji užtrenkė limuzino dureles ir automobilis išsuko iš stovėjimo aikštelės tą akimirką, kai iš bažnyčios išėjo jos tėvas.

– Tu! – užsipuolė jį Antonionis. – Ką padarei?

Už jo pasirodė Aleksandras iš įsiūčio liepsnojančiomis akimis.

– Taip, pusbroli, ką gi tu padarei?

***

Alesės rankos, atsiskaitant su drabužių pardavėja, virpėjo. Jai niekada neleisdavo lankytis panašiose parduotuvėse. Tėvo manymu, tokia vieta, prekiaujanti masinės gamybos drabužiais, yra prasčiokiška. Netinkanti Batalijai. Tačiau džinsai, marškinėliai ir sportiniai bateliai, tiko būtent todėl, kad buvo prasčiokiški. Tokius dėvėtų bet kokia moteris. Batalija tokių nevilkėtų. Tarsi Batalijos turėtų pinigų gyventi taip, kaip dėjosi gyveną. Jos tėvas viską, ką jie turėjo, buvo pasiskolinęs, kad išlaikytų įvaizdį, esą jų galia neišmatuojama. Jo, kaip Prekybos ir nekilnojamojo turto ministerijos vadovo, pareigos gal ir užtikrino tam tikrą galią, kuria jis lengvai ir su džiaugsmu manipuliavo, bet jos nepakako garantuoti tokiam pačiam pinigų srautui, koks plūsdavo iš senelio įmonės, pasižymėjusios nekokia reputacija.

Pardavėja smalsiai žiūrėjo į ją ir Alesė ją suprato. Iš tiesų keista mažoje turistinėje parduotuvėje matyti drebančią be jaunikio nuotaką, tebedėvinčią suknelę ir nuometą.

– Ar galiu pasinaudoti matavimosi kabina? – sumokėjusi už prekes paklausė ji.

Naudodamasi tėvo pinigais, kad galėtų ištrūkti, jautėsi prastai.Dar bjauriau buvo dėl to, kaip juos gavo. Ji tikriausiai atrodė įspūdingai, kai tebevilkėdama vestuvinę suknelę banke reikalavo grynųjų, nuskaitytų iš kortelės su tėvo vardu.

– Aš – Batalija, – kalbėjo susireikšminusi, kaip išmoko iš Antonionio. – Man galima naudotis šeimos pinigais.

Alesė būtinai turėjo gauti grynųjų, nes žinojo, kad negalima palikti pėdsakų. Bent jau tuo pravertė šeima, kaip visiems žinoma, veikusi kitoje įstatymo pusėje. Kaip ir per gyvenimą sukaupta patirtis, kad visiškai pasitikint savimi galima gauti dalykų, kurių neturėtum gauti. Puikiausias to pavyzdys – pinigai jos rankinėje.

– Žinoma, – atsakė kasininkė.

Alesė nuėjo į matavimosi kabiną ir ėmė lįsti iš dusinančios pasibaisėtinos suknelės. Suknelės, kurią jai išrinko senamadiškas tėvas. Skaisti nuotaka balta suknele.

Jei tik jis žinotų.

Ji siektelėjo ranka už nugaros, timptelėjo užtrauktuko pakabuką, stumtelėjo krinoliną žemyn ir išlipo iš medžiagos krūvos. Užsitempė džinsus ir per galvą įlindo į tamprią juodą palaidinę.

Po akimirkos išėjusi iš kabinos nusipirktomis gumytėmis surišo ilgus tankius plaukus. Paskui gailėdamasi, kad nenusipirko kojinių, apsiavė sportinius batelius ir atsitiesė.

Galiausiai atsikvėpė. Pasijuto savimi. Alese.

– Ačiū, – padėkojo kasininkei. – Suknelę pasilikit. Jei norit, parduokit.

Į šurmuliuojančią gatvę iš parduotuvės išlėkė pagaliau galėdama kvėpuoti. Pagaliau.

Limuziną Alesė paliko prie banko, įteikusi vairuotojui dosnių arbatpinigių už pagalbą bėgant. Susistabdyti taksi prireikė vos akimirkos.

Atsisėdo gale prie krūtinės spausdama rankinę.

– Į Katanijos oro uostą, per favore1.

– Naturalmente2.

***

Matėjus prie bazilikos neužsibuvo. Jis išvengė piktų pusbrolio klausimų, sėdo į sportinį automobilį ir išriaumojęs iš stovėjimo aikštelės patraukė oro uosto kryptimi.

Širdis smarkiai daužėsi, kūne pulsavo adrenalinas.

Šiandien jautėsi kaip nesavas. Visiškai nesitvardė, nors niekada sau to neleisdavo.

Tiksliau, retai sau tai leisdavo. Liūdnai pagarsėjusiai jo savitvardai teko kelis kartus pailsėti – ir visi kartai buvo susiję su Alese. Tai leido išvysti, kuo Matėjus galėtų tapti, jei jame gyvenantis pasibaisėtinas šaltis susitiktų su aistringa liepsna.

Alesė – jo silpnybė. Silpnybė, kuriai neturėjo pasiduoti ir kuriai tikrai daugiau nebepasiduos.

Jo žvilgsnis veidrodyje, kabančiame už baro, susidūrė su tamsiomis akimis. Akimis, kurias bet kur atpažintų.

Staigiai atsisuko, išvydo ją ir neteko kvapo.

Padėjo gėrimą ant baro ir perėjo pilnutėlę patalpą nutoldamas nuo bendradarbių.

– Alese, – pirmąkart per trylika metų kreipėsi tiesiogiai į ją.

– Matėjau, – jo vardas jos lūpose nuskambėjo taip saldžiai.

Praėjo mėnuo nuo kartu Niujorke praleistos nakties, nuo, kaip jis manė, atsitiktinio susitikimo. Dabar ėmė abejoti.

Praėjo visas mėnuo, o jis vis dar juto jos skonį ant liežuvio, vis dar juto švelnius krūtų kauburėlius delnuose. Vis dar girdėjo, kaip ji trūksmingai dūsauja iš geismo, juodviem keliant vienas kitą į malonumo aukštumas.

Ir nuo tada Matėjus negeidė jokios kitos moters.

Jie vos spėjo įeiti į viešbučio kambarį, nes per stipriai vienas kito troško. Jis užtrenkė ir virpančiais pirštais užrakino duris, spausdamas jos kūną prie sienos. Alesės suknelė buvo ilga, su nuostabiu skeltuku šone, atidengiančiu tvirtas įdegusias kojas.

Matėjus suėmė pirštais jos šlaunį ir kilstelėjęs uždėjo koją sau ant klubo įremdamas kietą erekciją į minkštą jos lytį.

To nepakako. Niekada nepakaktų.

Matėjus sustojo prie raudono šviesoforo signalo draskomas nekantrumo. Troškimas – toks, kokį jam teko patirti tik kartą, – tarsi žvėris ėdė ir riaumojo viduje.

Pagaliau ji buvo nuoga, išlaisvintos krūtys spaudėsi prie jo krūtinės. Turėjo ją paimti. Kūnas tirtėjo iš geismo.

– Ar pasiruošusi man, cara mia?

– Tau aš visada pasiruošusi.

Matėjus įsiskverbė į jos kūną, kuris buvo labai ankštas, daug ankštesnis, nei jis tikėjosi, nei kada nors patyrė. Alesė tyliai šūktelėjo ir šįkart ne iš malonumo susmeigė nagus jam į odą.

Nekalta.

Jo. Vien tik jo.

Tačiau ji nebuvo jo. Tai buvo melas. Kitą rytą Alesė dingo. O kai jis grįžo į Siciliją, ją taip pat ten išvydo.

Jį pakvietė į šeimos vakarėlį, bet Matėjus nežinojo, kad ten bus visų Korečių šeimos kartų atstovai. Nežinojo, kad tai sužadėtuvių vakarėlis, skirtas Aleksandrui ir Alesei. Vakarėlis, skirtas atšvęsti kivirčo baigtį, partnerystės tarp Batalijų ir Korečių pradžią, galimybę atnaujinti prieplauką Palerme ir sustiprinti šeimos įmonę.

– Ar judu su Alese seniai susižadėję? – paklausė jis ir net teiraudamasis Aleksandro žiūrėjo tik į ją.

– Kurį laiką. Bet prieš paskelbdami norėjome palaukti, kol bus sutarta dėl visų smulkmenų.

– Aišku, – tarė jis. – O kada palaimingasis įvykis?

– Po mėnesio. Nėra prasmės laukti.

Pliūpsnis seno įsiūčio pradegino jame įsitaisiusią aistrą. Kai jis pasiguldė ją į lovą, ji buvo susižadėjusi su Aleksandru. Tą naktį, kai jam atsidavė, ji jau ketino ištekėti už kito.

O pastarąjį mėnesį Matėjus buvo priverstas stebėti Alesę įsikibusią į pusbrolio parankę. Matant, kaip didžiausias priešininkas turi tai, ko jis norėjo labiau nei oro, jam virė kraujas. Tai buvo vienintelis dalykas, kurio visada norėjo, bet niekada neleido sau pasiimti.

Stebėdamas juodu kartu Matėjus troško smurtauti. Norėjo patraukti Aleksandro rankas nuo jos ir parodyti, kas būna, kai vyras paliečia tai, kas priklauso jam.

Net dabar nuo tos minties jį užliejo šleikštulio banga.

Ką gi jam darė Alesė? Šita savininkiškumo banga, šita paskandinti besikėsinanti aistros srovė jam nėra būdingos. Jis – vyras, pasikliaujantis protu, vyras, kuriam svarbiausia logika ir faktai, pareiga ir garbė.

Kai Matėjus elgdavosi priešingai, kai pasiduodavo jausmams, kildavo pernelyg didelis pavojus. Jis Koretis, drėbtas iš tokio paties molio kaip tėvas ir senelis, nulipdytas iš godulio, smurto ir aistros pinigams bei nežabotai galiai.

Net remdamasis logika ir protu galėjo pateisinti veiksmus, kurie daugumai keltų pasibaisėjimą, – ir pateisino. Jis negalėjo nė pagalvoti, kas nutiktų, jei gyventų nesitvardydamas.

Todėl visose gyvenimo srityse vengdavo aistros.

Išskyrus vieną.

Matėjus pasuko automobilį į kelkraštį, nuspaudė stabdžius ir išjungė variklį – krumpliai net degė stipriai gniaužiant vairą, kvėpavo greitai ir paviršutiniškai.

Jis kaip nesavas. Būdamas su Alese nebepažindavo savęs.

Iš to nebus nieko gero. Visą gyvenimą stengėsi pakeisti vyrą, kuriuo jam, regis, buvo lemta būti. Stengėsi išlaikyti kontrolę, pasukti gyvenimą kita kryptimi, nei jį būtų pastūmėjęs tėvas.

Alesė tai sukompromitavo. Išbandė jo ryžtą.

Matėjus perbraukė pirštais plaukus stengdamasis atsikvėpti.

Paskui pasuko raktelį, ir variklis suriaumojęs vėl atgijo. Tada apsuko automobilį ir nuvažiavo tolyn nuo oro uosto, tolyn nuo miesto.

Spustelėjęs mygtuką prietaisų skydelyje susisiekė su asmenine padėjėja.

– Liucija?

– ?

– Kol nepranešiu, neperjunk man skambučių.

***

Praėjo trys valandos. Alesės tėvas su savo žmonėmis neįsiveržė į oro uostą tik todėl, kad nė neįsivaizdavo, jog ji pasielgs taip įžūliai ir pabėgs iš miesto.

Alesė pasimuistė ant plastikinės kėdės ir vėl nusišluostė skruostą, nors ašaros jau spėjo išdžiūti. Jos išseko. Nuo tada, kai atvažiavo, nieko daugiau nedarė, tik verkė.

O kai tapo aišku, kad Matėjus neatvyks, dar verkė.

Paskui, kai staiga prireikė nueiti į tualetą ir kabinoje išsivemti, ji ir vėl pravirko.

Tada liovėsi, kol nuėjo į vieną oro uosto parduotuvių ir įsigijo daiktą, kurio pastarąją savaitę vengė.

Paskui vėl pravirko, kai nėštumo testas parodė dvi rausvas teigiamas taip-tu-laukiesi-kūdikio juosteles.

Dabar Alesė buvo išsekusi. Jautėsi prastai. Ir buvo visiškai viena.

Na, ne visiškai viena. Bent jau ne iš tiesų. Juk laukiasi kūdikio.

Tačiau mintis jos nepaguodė, tik sustiprino vienišumo pojūtį.

Dėl vieno dalyko buvo tikra. Pas Aleksandrą grįžti negali. Kaip ir į savo šeimą. Ji laukiasi ne nuo to vyro. Nuo vyro, kuris jos tikrai nenori.

Bet kartą norėjo.

Nuo tos minties apėmė įsiūtis, išdidumas. Taip, norėjo. Ir ne kartą – tikriausiai taip ji ir pastojo. Nes mylėdamiesi lovoje jie naudojosi apsaugos priemonėmis, bet ankstyvą rytą kartu maudėsi duše, o tada… tada nė vienas jų nesusimąstė ir nenorėjo gaišti laiko.

Per garsiakalbį pasigirdo balsas – paskutinis kvietimas skristi į Niujorką.

Alesė atsistojo, pasiėmė rankinę – vienintelį daiktą, kurį turėjo, vienintelį, kuris priklausė jai, – ir parodė darbuotojui bilietą.

– Skrendate į Niujorką? – pasitikslino jis.

Ji giliai įkvėpė.

– Taip.

1

Prašau (it.) (čia ir toliau vert. pastabos).

2

* Žinoma (it.)

Geisti draudžiama

Подняться наверх