Читать книгу Olivija ir turtingasis australas - Margaret Way - Страница 2

Darvinas, Šiaurinės teritorijos sostinė, vartai į Australiją

Olivija nebuvo gera keliautoja – prabanga užtikrino jai keliones tik privačiais lėktuvais, tad dabar nusprendė, kad ši kelionė tikrų tikriausia epopėja. Pirmiausia skrydis iš Londono į Singapūrą. Pasibaisėtina! Daugiau nei keturiolika klaustrofobijos valandų. Vėl susikaupti, nors ir veltui, pasistengė pernakvojusi „Raffles“ viešbutyje. Neblogas viešbutis, unikaliai žavingas. Nusprendė vėliau dar sykį jame apsilankyti, bet dabar laikas keliauti į Darviną, tropinę Australijos Šiaurinės teritorijos sostinę – laukia dar keturios ar daugiau valandų kelionės.

Negalėjo skaityti. Negalėjo miegoti. Tesugebėjo be paliovos galvoti, kaip bjauriai smuko. Ir nebeliko nieko kito, kaip tik kautis. Ir per ilgai netrukti. Ji, kaip ir seserys, į Londoną turėtų grįžti po penkių mėnesių, kad spalio antrąją atšvęstų tėvo gimtadienį. Tad belieka susiimti! Susigrąžinti savo aristokratiškumą.

Australijoje tai gali būti nelengva.

Silpnai žvilgtelėjusi pro lėktuvo langą matė žvilgančią Timoro jūrą. Ji buvo gryno turkio spalvos. Taip susidomėjo, kad atsisėdo tiesiai ir įsižiūrėjo. Lėktuvas toliau leidosi, pasirodė Darvino miesto stogai.

Stogai! Dėl Dievo meilės!

Ji ištiesė kaklą kuo arčiau lango. Po aplankytų Londono, Niujorko ir didžiųjų Europos miestų šis jai priminė kažką iš senovinių romanų, kažin kokį atogrąžų kaimelį. Buvo tikra, kad išlipusi iš lėktuvo nuleips iš karščio. Puikiai pažinojo Karibų karštį, jos tėvui ten priklausė graži privati sala, bet dabar spėjo, kad Darvino karštis bus visai kitoks. O juk Oliviją taip dažnai vadino tikrąja Anglijos rože! Kiekvienas, bent kiek nutuokiantis apie sodininkystę, pasakytų, kad rožės nepakenčia karščio.

Bet štai tėvas atsiuntė ją čia ir ji pakluso. Kita vertus, juk paklusni jam buvo visuomet. Visada stengdavosi elgtis taip, kaip jis norėtų, kol Bela mėgavosi jai po kojomis sukritusių vyrų dėmesiu.

– Čia tik romanai, brangioji! Kad praskaidrintų beviltiškai nuobodų gyvenimą!

Ji padėkojo Belai, kad tuo su ja pasidalijo. Ji taip nepriminė tikrosios Anglijos rožės, kad ėmė save laikyti tikrąja sena tarnaite, kuri ne mėgavosi meilės žaidimais su meilužiais, o degino litrus žibalo ir skaitė dažnai miglotą literatūrą. Net rengdavosi kaip dešimčia metų vyresnė. Bent taip sakė Bela. Iš kur visa tai atsirado? Tėvo kaltė – nuo pat mažumės per daug iš jos tikėjosi. Pamirškime Belos erzinimą – Olivija buvo tikra, kad yra nepriekaištingai išauklėta, juk tokia jos pareiga, bet dabar ėmė suprasti, kad jos rengimosi stilius ir tobuli kuodeliai dvidešimt aštuonerių metų moteriai ne visada tinka.

Dvidešimt aštuonerių! Dievaži, kada ji pradės dauginimosi procesą? Laikas bėga. Bela buvo užmezgusi tuzinus romanų, jai begalę kartų piršosi. Olivijai lygiai dusyk. Abu kartai buvo katastrofiški. Pirma Džiofris, paskui Džastinas. Abu jos norėjo tik dėl to, kas yra jos tėvas. Belos vyrai norėjo tiesiog Belos. Argi tai ne opus klausimas. Bet argi ji galėtų juos kaltinti? Bela buvo visiška jos priešingybė: seksuali, jaudinanti, drąsi, mėgstanti nuotykius, nebijanti viešumoje pasipuošti gilia, kremine iškirpte, o Olivija tikra kuklioji vienuolė. Dabar suprato, kad yra neapsakomai nuobodi. Ir tai žeidė savigarbą. Ar kas iš jos buvo likę.

Kaip ji turėtų suprasti Australiją? Jau ėmė suvokti, kad Šiaurinė teritorija yra kažkokia išsikerojusi laukinė erdvė. Olivija Australijos nenorėjo. Čia per karšta ir pernelyg primityvu. Bet atvykti vis viena sutiko. Ji juk Balfor, britė iki kaulų smegenų.

Darvino miestas. Miestas? Matė gyvenvietę, pastatytą ant stačios pusiasalio uolos, iš trijų pusių supamą smaragdinio vandens. Po ja driekėsi kažkas panašaus į labai didelį uostą. Tokia jau buvo – pasiskaitė apie šią vietą, tad žinojo, kad miestas buvo dusyk sugriautas ir atstatytas. Kartą per didžiulį Japonijos oro antskrydį 1942-ųjų vasarį Antrojo pasaulinio karo metu, kai nepasiruošusį Darviną užmėtė daugiau bombų nei Perl Harborą. O paskui dar kartą 1974 metais miestą sugriovė gamtos stichija – ciklonas Treisė. Olivija pamanė, kad po šitokių kataklizmų būtų susikrovusi daiktus ir iškeliavusi į Snieguotuosius kalnus, bet panašu, kad šiauriečiai stipresni žmonės už ją.

Puikiai prisiminė, koks galingas jai pasirodė Makalpainas: šiurkštus, agresyvus, vyriškas, bet, regis, moterų dievinamas. Keista, kad visas jo kūnas nešvietė nuo tos gyvos energijos. Nors, galima sakyti, buvo savotiškai kultūringas. Greičiau dvejopas. Šiurkštus, rūstus ir kandus galvijų augintojas ir itin gerbiamas „McAlpine Pastoral Company“ vadovas. Kitaip milijardierius tėvas nebūtų nusipirkęs tos įmonės akcijų.

Mylėjo ir gerbė tėvą, bet juto, kad jaučia jam dvilypius jausmus. Jis nebuvo toks, kokio reikėjo jai ir Belai – beprotiškai jas mylintis ir dėmesingas tėtis. Tėvas nuolat siekė vis daugiau galios ir pinigų (o ir moterų), tad dažniausiai dukterims neskirdavo daug laiko. Iš dalies dėl to ji ir Bela jautėsi dar labiau našlaitės, miške palikti kūdikiai. Makalpainas jai atrodė toks pat protingas ir nepalenkiamas.

Buvo girdėjusi apie Makalpaino vedybas su Australijos paveldėtoja neįprastu vardu. Jos baigėsi bjauriomis skyrybomis. Olivija nesistebėjo. Jis tiesiog toks vyras. Matyt, siaubingai elgėsi su buvusia žmona, turėjo romanų. Prisiminė, kad juodu turi ir mažą dukrelę, kurią jis greičiausiai netruko išsiųsti pas motiną. Juk negali tikėtis, kad magnatas rūpinsis mergaitės bėdomis. Jai su Bela neteko patirti daug tėvo dėmesio.

Ji pasistengė nusipurtyti būseną, kurią Bela vadindavo „tavo kankinės nuotaika, brangioji! Štai ir vėl!“. Pati jos neatpažindavo. Visai ji ne kankinė, nors tikrai buvo beveik šventoji, ant pečių tempianti viso pasaulio naštą.

Olivija pastebėjo, kad galvijų baronas labai rūpinosi savo seksualumu. Moterys dėl to seilėjosi. Jis buvo velniškai išvaizdus. Jai atrodė, net pernelyg akivaizdžiai išvaizdus. Bet teko pripažinti, kad jis išties seksualus. Buvo pasirengusi su tuo sutikti, nors jam atsispirti jai atrodė išties paprasta. Tokie vyrai buvo tiesiog šviečiantis įspėjimas tokioms įžvalgioms moterims kaip ji. Jai prie širdies buvo subtilesnė angliška išvaizda ir stilius – kaip Džastino, nors jis ir pasirodė besąs apgailėtinas mulkis. Bela jį vadino meilės žiurke. Makalpainas Olivijai žiurkės nepriminė. Bet iš kur žinoti? Jai, nepajėgusiai užmegzti ilgalaikių santykių su jokiu vyru.

Bet viena ji žinojo – Makalpainu nepasitikėjo ir jo nemėgo. Ir neabejojo savo sugebėjimu pastatyti jį į vietą. Juk yra Balfor. Protinga, stabili mergina, kurios niekada nereikėjo prižiūrėti. Gal ir susigadino reputaciją, bet buvo pakankamai maloninga ir pripažino savo klaidas. Dabar jos užduotis – atgauti savigarbą ir po šio iššūkio atgimti nauja, rūpestingesne, kupina užuojautos ir platesnio akiračio moterimi, sugebančia priimti patarimus.

Bet tik ne iš Makalpaino.

Darvino oro uoste ji žvalgėsi negalėdama patikėti. Ar Darvinas – paplūdimio kurortas? Čia buvo alsiai karšta net ir gegužę, o juk jau tikrai turėjo būti atvėsę. Karštą drėgną orą priešokiais blaškė iš uosto atklydęs vėjelis. Virš galvos plytėjo išdegęs mėlynas dangus. Šiauriniame pusrutulyje dangus ne toks ryškus. Aplink kur užmatysi į dausas kilo palmės ir spalvingi medžiai. Susimąstė, ar dažnai paklydęs kokosų riešutas praskelia kam nors galvą. Tikriausiai tuomet belieka teismas.

Atogrąžų augalija buvo vešli, akis rėžė ryškios spalvos, ore tvyrojo keisti kvapai. Saulė nuliejo viską auksu. O šviesa! Net saulės akinių dengiamas akis akino. Tiek, kad besistebėdama vos su kažkuo nesusitrenkė.

– Labai atsiprašau, – troško pasakyti ją užpuolusiam vyrui, kad žiūrėtų po kojomis.

– Nesijaudink, mieloji.

Nustebusi Olivija nužvelgė neįtikėtinus jo drabužius. Tamsiai mėlynus šortus ir žalius it varlė aptemptus marškinėlius.

– Ar jums reikia pagalbos, damute?

O juk yra už jį aukštesnė. Trumpam užsimerkė.

– Viskas gerai, ačiū. Mane kai kas pasitiks.

– Pasisekė velniūkščiui!

Olivijos Balfor akys sublizgo. Kodėl iškart būtinai vyras? Galėjo pasitikti mylimiausia teta. Ji pamažu brovėsi pro šurmuliuojančią minią, žavėdamasi aplinkiniais vaizdais.

Iki šiol dar nematė tiek skystų drabužėlių, tiek nuogos odos. Net ir Karibų salose. Nei tiek neįtikėtinai žavingų vaikų, mergaičių ir egzotiškų merginų pribloškiamomis juodomis akimis ir medaus, kavos su pienu, jaunų danielių ar šokolado spalvos oda. Jos visos buvo smulkios, dailiomis laibomis rankomis ir kojomis. Olivija nebe pirmą kartą pasijuto žirafa, blyškesnė nei paprastai. Net ir Belai būtų sunku čia pritapti. Ji nežinojo, ar šie žmonės pusiau aborigenai, gal indoneziečiai, gal turėjo Naujosios Gvinėjos ar kinų kraujo.

Šios pasaulio dalies ji visai nepažinojo. Bet panašu, kad jie visi australai. Visi šnekėjo tuo pačiu ryškiu Australijos akcentu ir – neabejotinai – daug garsiau nei ji pati. Niekas nieko nekomentavo patylomis. Prisiminė, kad jos balsą dažnai vadindavo „daužančiu langus“. Kita vertus, visi Balforai taip kalbėjo.

Dievaži, nejaugi gali būti, kad ji iš tiesų snobė? Akimirką svarstė, ar tik savęs nepričiupo. Apsižvalgiusi pamatė, kaip akivaizdu, kad Azija netoliese. Čia tikras kultūrų katilas. Šimto tūkstančių žmonių populiaciją sudarė penkiasdešimt tautybių ir visi tie žmonės, regis, laukė skrydžių ar pasitiko gimines ir draugus. Dabar Olivija prisiminė, kad Darvinas yra pradžios taškas turistams, norintiems aplankyti į paveldo sąrašą įtrauktą Kakadu nacionalinį parką ir Arnhemo laukinę gamtą. Buvo pasirengusi tikėti, kad visos tos vietos išties didingos, bet negalėjo suvokti, kaip galima norėti kažkur keliauti per tokį karštį!

Nė nepamanė nusivilkti savo „Armani“ švarko ilgomis rankovėmis. Nieku gyvu neis į viešumą vilkėdama gėlėtą liemenėlę, už kaklo surišamus marškinėlius ir trumpučius šortus, kaip moterys aplink. Nors jos kojos tikrai atrodo gerai. Ir rankos. Ir visas kūnas. Buvo užsivilkusi švarką ant kreminio šilko palaidinės ir siauro sijono. Dabar panoro būti be švarko. Pasijuto tirpstanti ir nusibraukė nuo antakio prakaitą. Drėgnas karštis buvo stipresnis, nei ji galėjo pakelti. Susiprato, kad Darvino standartais yra juokingai daug prisirengusi. Daugiau niekas neatrodė kaip ji. Net brangūs batai drėko ir lipo prie pėdų.

Juto visus į ją nukreiptus smalsius žvilgsnius. Jai dar reikėjo ir susirinkti keletą lagaminų – visi būtini, visi padabinti žymiuoju „Louis Vuitton“ ženklu. Dabar suvokė, kad verčiau būtų pasiėmusi paprastus lagaminus. Tiesiog nepritampa. Dar blogiau, matyt, atrodo bejėgė.

– Ar gerai jautiesi, brangioji?

Priblokšta Olivija atsisuko. Tikriausiai žodis „bejėgė“ buvo ištatuiruotas jai ant kaktos, nes iš šurmuliuojančios minios išniro daili tamsiaodė maždaug trisdešimties metų moteris minkštu pilvuku, laisva, gėlėta suknele su rankomis išpieštais hibiskais, avinti kažkokiomis odinėmis šlepetėmis. Bet vis tiek Olivija matė, kad moteris čia savotiškai svarbi. Atpažino jos užtikrintumą, pasitikėjimą savimi bedugnėse juodose akyse. Be to, moteris atrodė maloniai susirūpinusi. Olivija vertino rūpestį ir gerumą, tad moteris jai iškart patiko. O nepažįstamiesiems prielankumą ji pajunta retai.

– Ačiū, kad domitės, bet jaučiuosi gerai.

– O neatrodo, mieloji! – moteris nusišypsojo vis dar atidžiai nužiūrinėdama Oliviją.

Ar visi šie žmonės garsiai reiškia mintis? Olivija buvo labai perkaitusi, atrodė, kad saulė išdegino skylę jos kaukolėje.

– Esi išbalusi, o dailutis porcelianinis tavo veidelis užkaitęs ir nusėtas prakaito. Gal akimirką prisėskime, mieloji, – ji stabtelėjo ir apsidairė. – Ilgas skrydis? Tu, žinoma, anglė. Nesupainiojamas akcentas. – Moteris švelniai nusijuokė. – Neįsižeisk, mieloji. Mano prosenelis buvo anglas. Jį išsiuntė už jūrų marių prižiūrėti anglų perlų pramonės. Tai buvo dar anuomet. Jo šeima manęs niekada nepripažino, bet niekis. Aš nepripažinau jų. Na, eikš. – Ji motiniškai paėmė vangią Olivijos ranką. – Štai čia. Juk nenorėtume, kad apalptum.

Olivija nervingai nusijuokė.

– Niekada nebuvau nualpusi, – bet vis dėlto leidosi nuvedama į šalį.

– Visada būna pirmas kartas, mieloji. Turbūt penki iš dešimties žmonių nors kartą nualpsta. Pati sykį nualpau perverta strėlės. Netyčia, žinoma, bet vos nemiriau. Mudu su Raniu žvejojome barus – baramundžius, jei nežinai. Skaniausios žuvys pasaulyje.

– Esu girdėjusi, – tarė Olivija, nenorėdama pasirodyti nemandagi. – Čia nepakeliamai karšta, ar ne? – Ji vangiai klestelėjo ant vieno iš eilėmis sustatytų suolų.

– Mums čia vėsu, mieloji. Panašu, kad nenorėtum čia atsidurti lietinguoju sezonu. Jis ką tik baigėsi. – Moteris prisėdo šalia. – Ką čia veiki? Turistės man neprimeni. Atrodo, lyg vėjas būtų tave atnešęs. Kraupoka!

– Kraupoka? – Olivija juto, kaip jos pasitikėjimas savimi menksta.

– Kažkas su tavimi, mieloji, – moteris lyg kažko ieškodama pažvelgė į mėlynas Olivijos akis. – Tavo dvasia sužeista. Ar nutiko kažkas netikėto? Nesijaudink, čia pasveiksi, viskas liko toli už nugaros. Čia galėsi atsiskleisti.

Olivija, tikinti, kad turi šiokią tokią dovaną, tučtuojau atpažino pranašystę.

– Ak, tikiuosi! – Keistoji moteris ir toliau žvelgė jai į akis. Visai kaip hipnotizuodama. Gal tai ir darė. O gal buvo kerėtoja. O gal ši moteris iš viso netikra.

– Tu kaip paukštelis narvelyje bandei ištrūkti, – tęsė moteris it niūniuotų lopšinę. – Plakei sparneliais ir trankeisi į sieną. Privalai turėti valios ištrūkti.

– Gal man tiesiog buvo baisu skristi vienai? – Olivija netikėtai leptelėjo.

– Išėjimas ranka pasiekiamas.

Oro uoste sutikti aiškiaregės ji tikrai nesitikėjo.

– Laukiu mane pasitiksiančio Klinto Makalpaino, – staiga pajuto užplūstantį draugiškumą. – Dirbsiu jam.

Dabar nustebo moteris.

– Klintas tave pasamdė?

– Vadinate jį Klintu? – Olivija pasijuto priblokšta. Nes jos tėvo niekas be giminės ir artimų draugų Oskaru nevadino.

– Na, na, brangioji, kokia tu vis dėlto anglė, – moteris švelniai paplekšnojo jos ranką. – Mes visi vadiname jį Klintu. Čia jis mylimas. Šauniausias vyrukas pasaulyje. Puiki pamaina savo tėvui, kuris ilsisi ten, Paukščių Take, drauge su mūsų protėviais. Tarp kitko, aš Besė Malgil. Reikėjo prisistatyti. Mane čia visi žino. Aš tapau.

– Paveikslus? – Olivijos susidomėjimas augo.

– Ne tokius, kaip tu manai, mieloji. Kalbu apie čionykštį meną. O tu? Kuo esi vardu? Spėju, kad kokia nors ledi!

– Olivija Balfor, – Olivija ištiesė gerajai samarietei delną. – Be titulo.

– Jo ir nereikia. Ir taip matyti. Malonu susipažinti, Live, – Besė švelniai spustelėjo elegantišką ilgapirštę Olivijos ranką.

Livė! Visą gyvenimą laukė, kada bus pavadinta Live!

– Dievaži, mergužėl, priėmei tikrą iššūkį atvykdama į šį pasaulio kraštą. Atrodo, kad tavo vieta vienuose iš puikiųjų rūmų.

– Ne, Bese, ne! – Olivija papurtė galvą, bet nuo to tik dar labiau apsvaigo. – Aš tik paprastas žmogus, bet iššūkiai man patinka.

– Tik ne šiandien! – griežtai tarė ji. – Klausyk, mieloji, ištraukime tave iš to švarko. Jis, aišku, puošnus, bet nuo kažko pradėti juk reikia. Antraip tikrai perkaisi. Sakai, Klintas atvyks?

– Ak, labai tikiuosi, – Olivija svirduliuodama atsistojo, Besė padėjo jai nusimesti lininį švarką ir tvarkingai sulanksčiusi padėjo jį ant suolo.

– Jei sakė, kad atvyks, vadinasi, atvyks, – užtikrintai pasakė Besė. – Teprasmengu kiaurai, jei ne jis štai ateina. – Jos akys nušvito. – Atrodo, kad vykdė apžiūrą. – Ji sukikeno. – Praėjusią savaitę pardavė dvi Kvinslando stotis. Žmonės ieško pigesnės jautienos. Pasaulinė krizė ir panašiai. Čia, Šiaurinėje teritorijoje, mums sekasi geriau. Nurimk, Live. Štai jis.

Olivija vėl atsistojo ir pirmą sykį gyvenime pasijautė nejaukiai. Ateina Makalpainas. Iš kur? Dairydamasi po pilną žmonių oro uosto terminalą pajuto, kaip minia nuvilnija džiugesys, atpažinimas ir susijaudinimas. Išgirdo net plojimus. Taip visada elgiamasi su kilmingaisiais.

Besė mostelėjo ranka.

– Štai jis, mieloji. Pačiu laiku.

Olivija beviltiškai pasekė jos žvilgsniu. Makalpainai?

Tematė tik jų link einantį aukštą, laukinį vyrą. Kaip iš filmo apie laukinius vakarus arba Arabijos dykumą, o gal Amazonės džiungles – tokių veikėjų ji paprastai vengdavo. Apsirengęs buvo, kaip jai atrodė, tikra maskuote. Rusvai žaliais marškinėliais ir kelnėmis, turėjo stebėtinai prabangią sidabrinę sagtį ant liekną liemenį juosiančio sidabrinio diržo. Nublizginti aukšti kaubojaus batai darė jį dar aukštesnį. Plačiabrylė kreminė skrybėlė ant galvos buvo uždėta kreivai. Tamsius kaštoninius plaukus beveik galėtum surišti į uodegėlę, dėl Dievo meilės! Kada jis paskutinį kartą lankėsi pas kirpėją? Didžiumą įdegusio veido dengė vešlūs šeriai, palikti ramybėje dar kelias dienas jie virs tikra barzda.

Vien pamačiusi šį vyrą pasijuto neįtikėtinai gležna. Tiesą sakant, buvo tokia priblokšta, kad negalėjo pajudinti nė raumenėlio.

Bet akys – šias akis ji prisiminė. Šviečiančias ir žvilgančias kaip tikro liūto. Su niekuo nepalyginamas. Jis atrodė visai kitaip nei Londone ar Škotijoje. Tada jis puikiai įsiliejo į jos pasaulį. Bet dabar toli gražu. Čia, savo šalyje, jis atrodė neprijaukintas.

Kol pati su siaubu spoksojo, jis pakėlė ranką ir nusitraukė skrybėlę ekstravagantišku mostu, kuris jai pasirodė pašaipus. Jis tikrai neįtikėtinas. Visiškai kitoks. Juto, kaip rausta veidas ir kaklas. Šis vyras pavojingas. Tokių ji saugosi. Ir tik pamanykite! Atsidavė jo malonei.

Olivija padarė vienintelį dalyką, kurį tegalėjo.

Nualpo.

Per trisdešimt aštuonerius metus buvo nutikę daug ko, bet dar niekada moteris jo glėbyje nebuvo nualpusi. Be to, tikra gražuolė – aukšta, elegantiška, klasikinių, aristokratiškų bruožų. Mintyse staiga atgimė erzinamai gyvi prisiminimai. Olivija Balfor, ledo princesė, vos atvykusi pakliuvo į bėdą.

– Vargšiukė! – vaitojo Besė, kai jis lengvai pakėlė aukštą, pernelyg liekną anglės kūną ir paguldė ant tuščio suolo.

– Basa ji būtų beveik šešių pėdų ūgio, – jo balse buvo girdėti abejingumas.

– Taip, bet vis vien atrodo trakoka, ar ne?

– Trapoka, Bese, – pataisė Makalpainas sutikdamas.

– Nesvarbu! – truktelėjo pečiais Besė. – Visada sakau trakoka. Kodėl anksčiau nesakei?

– Niekada anksčiau negirdėjau, bet esi teisi.

– Žinoma. Na, žinojau, kad taip bus. Per daug drabužių. Iškart pastebėjau, – ji palinko ir nuavė žemakulnius, labai brangios odos Olivijos batus.

– O kas nebūtų pastebėjęs? – sausai tarstelėjo Makalpainas. Regis, prisiminė, kad sakė panelei Olivijai Balfor nužengti nuo savojo pjedestalo ar ant ko ten ji užsilipusi. Ši moteris erzino ir jis nė nesivargino to slėpti. Artėja skyrybos. Toks jo pasiteisinimas. Merigolė liejosi ant jo kaip tik įmanydama.

– Nepratusi prie mūsiško karščio, – kalbėjo Besė. – Kaip ji išgyvens, bose, neįsivaizduoju.

– Laikui bėgant suprasi, Bese, kaip visada. Mudu abu žinome, kad lelijos veši, – jis žvelgė į ramų, lelijų spalvos panelės Balfor veidą. Jos labai ilgos blakstienos ėmė plazdėti. Geras ženklas. Pakėlęs ranką jis atsegė kelias šilkinės jos palaidinės sagas. Nepaisydama dusinančio karščio, šiandien įkopusio į keturiasdešimt laipsnių padalą, ji buvo užsisagsčiusi iki pat kaklo. Ar ji visai proto neturi? Paskui dar atsegė siauro, pieštuko formos sijono sagą.

– Šalto vandens, Bese, nagi, nagi.