Читать книгу Širdies paslaptys - Marguerite Kaye - Страница 1

Anglija. 1815-ųjų rugpjūtis

Nedidelis būrelis moterų su murzinais vaikais, įsikibusiais joms į sijonus, visi kaip vienas žiūrėjo į jį – plačiomis akimis, nemirksėdami, be žado ir sustingę iš siaubo. Didžiulę baimę išdavė tik vaikų pečius impulsyviai sugniaužę motinų pirštai. Jis buvo pratęs prie mirčių būryje, bet čia kaimas, o ne mūšio laukas. Jis buvo pratęs susidurti su priešais, bet čia juk civiliai – moterys ir maži vaikai…

Džekas Tresteinas kvėpavo tankiai ir netolygiai, blaškėsi ir vartėsi kamuojamas eilinio košmaro. Spardė prakaitu permirkusias paklodes. Žinojo, kad sapnuoja, bet niekaip negalėjo pabusti. Žinojo ir kas bus toliau, tačiau negalėjo išvengti laukiančio siaubo.

Tai neįmanoma. Neįmanoma. Neįmanoma. Žodžiai be perstojo aidėjo galvoje. Jis girdėjo savo bendražygių balsus, šaukiamus įsakymus, bet staiga pasijuto visiškai vienas.

Tebedegė laužai maistui virti. Iš didžiulio aprūkusio katilo tykiame, nenatūraliai ramiame ore kilo gardus žolelėmis pagardintos žuvies kvapas. Jis nuo vakar nieko nevalgė. Buvo alkanas kaip vilkas.

Pilvas suurzgė. Vyras pajuto dar vieną visa apimantį kvapą. Geležies. Su niekuo nesupainiojamą džiūstančio kraujo kvapą. Ir dar vieną. Šleikščiai saldų apanglėjusių kūnų kvapą.

Supykino, Džekas nevalingai sužiaukčiojo ir išsivėmė į artimiausią griovį kaip koks rekrūtas. Spazmai tampė vienas po kito ir galiausiai vyras įsirėmė į artimiausią medį. Drebėdamas ir sukrėstas net nenumanė, ar ilgai mergina buvo už jo…

Prabudo nuo smūgio. Gulėjo iškritęs ant miegamojo grindų ir gniaužė pagalvę. Į naktinį staliuką susitrenkė galvą. Ant viršaus užvirto ir sudužo didelis ąsotis. Kambarinė palaikys jį pačiu nerangiausiu kada nors matytu svečiu. Vyro naktiniai marškiniai buvo permirkę ne tik nuo ąsotyje buvusio vandens, bet ir nuo šalto prakaito.

Galva tvinkčiojo, gėlė žandikaulį ir riešus – taip stipriai gniaužė kumščius. Išvargęs Džekas atsistojo, pratraukė užuolaidas, pažiūrėjo į kišeninį laikrodį. Vos po penkių. Pavyko išmiegoti tik dvi valandas.

Lauke ryto rūkas gobė tvarkingas vejas abipus įvažiavimo. Plačiai atvėręs langą vyras pasilenkęs godžiai rijo gaivų orą. Drėgną, saldų žolės, o nebe tą dulkėtą tolimų kelių kvapą, kuris įsigeria į plaučius ir gerklę, nesisklaidydamas kamuoja ištisas dienas, ir dar labai ilgai nešiojiesi jį ant drabužių.

Džekas sunkiai nurijo, stipriai užmerkė akis stengdamasis neprisileisti slogių prisiminimų. Kvėpuok lėčiau. Vienas. Du. Trys. Keturi. Atsimerk. Drėgnas oras kvepia tik rasa ir daugiau niekuo. Dar keli įkvėpimai. Ir dar.

Po velnių! Dveji metai. Viskas jau turėtų būti pasibaigę. Jei ir nepamiršta, tai bent valdoma. Būdamas armijoje, jis tvarkėsi gana gerai. Valdėsi – daugiau ar mažiau. Buvo veiksnus – pilnu pajėgumu. Neišskydo. Sugebėjo valdyti savo nuotaikas. Net miegoti sugebėjo, nors dažniausiai tik dėl visiško išsekimo, nes budėjimo grafikas buvo nepaprastai varginantis.

Tik dabar, kai išsilaisvino nuo tokio gyvenimo, lėmusio nesibaigiančią kaltę, slegiančią jį kiekvieną akimirką miegant ar būdraujant.

Gerasis Dieve, nevalia praskysti, kai viskas jau praeityje. Privalo išsikrapštyti iš namo. Išvėdinti iš galvos tą kvapą. Mankšta – štai ko jam reikia. Anksčiau padėdavo. Padės ir vėl. Jis pasistengs, kad padėtų.

Tik vakar jo dilbį išėmė iš kelias savaites nešioto gremėzdiško įtvaro. Džekas palankstė pirštus ir apsidžiaugė pajutęs skausmą, surietė kojų pirštus ant kilimo. Jis nusipelnė skausmo. Velniškai kvaila taip nukristi nuo žirgo – kas, kad tą patį petį kiaurai perplėšė prancūzo muškietos šovinys. Ne tik sužeidimas, bet ir įžeidimas – tiesiogine prasme.

Neskubėk, – vakar patarė gydytojas, priminė, kad Džekas gali taip iki galo ir neatgauti turėtos jėgos. Tarsi reikėtų priminti. Tarsi tai dabar būtų svarbu.

– Tarsi iš viso kas nors dabar svarbu, – pats sau burbtelėjo Džekas ir nusivilkęs naktinius užsimetė keletą drabužių, tada ištykino iš namo.

Saulė jau buvo pradėjusi sklaidyti rūką, spindėjo rasa, Džekas sparčiu žingsniu pasileido pro prancūziškus vyresniojo brolio dvaro sodus. Kai tėvas mirė, Džekas tarnavo Egipte, viską paveldėjo Čarlis. Per tą laiką, kurį Džekas beveik visą praleido užsienyje tai viename, tai kitame karo žygyje, prie jų vaikystės namų Čarlis prilipdė du priestatus, o jo žmona Eleonora dekoravo beveik visus kambarius. O žemė iki dabar stovėjo nepaliesta. Po kelių savaičių pradės vykdyti naują kraštovaizdžio projektą ir dvaras pasikeis. Džekas per apžėlusį prancūzišką sodą, kuris netrukus bus išrautas su šaknimis, brovėsi prie ežero, kurį planuojama nusausinti, pagilinti, šiek tiek pakeisti formą, kad atrodytų natūralus.

Sustojęs ant nendrėto kranto vyras uodė vaikystę primenančius kvapus: šviežią žolės ir šleikštų sausmedžio aromatą, salsvą ežero purve pūvančios augmenijos dvoką. Tokiu paros metu aplink nieko nebuvo. Tik Džekas ir antys, ir dar kažkokios žuvys, išgyvenusios sūrokame ežero vandenyje.

Nusimetęs drabužius vyras ištiesė virš galvos rankas, giliai įkvėpė ir stačia galva nėrė į vandenį. Nors vandens paviršius gana šiltas, giliau buvo toks šaltas, kad Džekas net aiktelėjo. Prasimerkęs matė nedaug, tik plaukiojančias nendres, vyteles, nukritusių lapų mišinį ir savo paties šuolio išjudintą dumblą. Iškilęs į paviršių sunkiai įkvėpė ir nuplaukė į vidurį, dešinioji ranka buvo nusilpusi, todėl yrėsi kreivai, jėgą teko kompensuoti kairiąja, vyras sviro į šoną lyg vienastiebis laivas, patrankos pamuštas žemiau vandens linijos.

Nekreipdamas dėmesio į veriantį tik ką sugijusio lūžio skausmą ir tokį pat maudimą sužeistame petyje Džekas sukando dantis ir ėmė skaičiuoti atstumą. Sustos tik tada, kai bus visiškai išsekęs ir ne anksčiau.

Selestė Marmion irgi negalėjo miegoti. Susižavėjusi švelniu Anglijos rytu, visai nepanašiu į ryškius rytus Prancūzijos Rivjeroje, kur ji augo, mergina paskubomis apsirengė ir pagriebusi bloknotą bei anglinį pieštuką nusprendė pasižvalgyti po Tresteinų dvaro apylinkes ir tik paskui sėsti pusryčių su šeimininkais. Atvažiavo vakar labai vėlai, bet pirmas įspūdis apie naujuosius globėjus serą Čarlzą ir ledi Eleonorą buvo maždaug toks, kokio ir tikėjosi. Seras Čarlzas buvo tikras džentelmenas, šiurkštokas, bet geraširdis, gražus, šypsojosi maloniai, nors ir buvo linkęs į pompastiką. Jo žmona, liekna ir labai aukšta moteris ilga nosimi ir protingomis akimis, priminė Selestei lengvai susijaudinantį kurtą. Ledi Eleonora nebuvo tokia svetinga kaip jos vyras, Selestei susidarė įspūdis, kad ji stato šeimininkus į keblią padėtį, ir nors seras Čarlzas priėmė savo peizažų dailininkę kaip brangiausią viešnią, ledi Eleonora buvo linkusi ją laikyti labiau amatininke.

– O tai man puikiausiai tinka. Aš čia dėl savų priežasčių, atvažiavau ne baudžiauninkės vaidinti, kad visuomenės snobams patikčiau. Ledi Eleonora didžiajam sumanymui visai nesvarbi, – burbėjo pati sau Selestė braudamasi pro nuostabius, bet siaubingai neprižiūrėtus prancūziškus sodus.

Mergina negalėjo patikėti, kad pagaliau pasiekė Angliją. Tai buvo jos tikslas nuo sausio, kai gavo tą lemtingą laišką. Baisus sukrėtimas sužinoti, kad jau daugiau niekada nebepamatys savo motinos, nors jos metų metais ir buvo atskirtos viena nuo kitos. Mergina manė, kad yra visiškai pripratusi prie motinos šaltumo, bet sužinojusi apie jos mirtį kelias dienas sverdėjo draskoma jausmų sūkurio, užpuolusio ją su visa beveik fiziškai jaučiama jėga.

Vis dėlto pusiausvyrą atgavo gana greitai. Juk motinos, kiek tik Selestė prisiminė, dažniausiai nebūdavo šalia dar iki tol, kol ją, sulaukusią vos dešimties, suruošė ir išsiuntė į pensioną užsienyje.

Koks skirtumas, kad namai Kasyje uždaryti, nes ji ten niekada nevažiuoja. Koks skirtumas, jei nebėra jokių vilčių susitaikyti. Mergina niekada nesuprato motinos požiūrio į ją, laipsniško, o paskui galutinio jų nutolimo, bet jau seniai nusprendė neleisti mamai jos skaudinti. Iki tos dienos, kai gavo tą prakeiktą laišką, kuriame perskaitė užuominą, kokia galėtų būti paslaptinga visiško motinos abejingumo priežastis.

Gavusi laišką, Selestė kelias savaites stengėsi toliau gyventi visiškai laimingą, visiškai ramų, tvarkingą ir vis sėkmingesnį gyvenimą, bet reikėjo atsakyti į motinos iškeltą klausimą. Kol nesužinos visos istorijos, kol nesuvoks, kokia tiesa slypi už tų užuominų ir prisipažinimų, – mamos gyvenimas bus lyg nebaigta knyga.

Selestei reikia rasti pabaigą ir tada galės visam laikui knygą užversti. Toks įvaizdis merginai teikė pasitenkinimą, nes padėjo paaiškinti jausmus, neleidžiančius užmigti naktimis vis galvojant apie motiną. Tai kaltė? Vargu. Visą gyvenimą mergaitė buvo auka – ji augo be meilės. Ir tikrai jau ne gedulas. Kad gedėtum, reikia žmogų mylėti. O ji nemylėjo. O gal tiksliau būtų sakyti, kad išmoko nemylėti. Kartais jausdavo pyktį, bet kodėl turėtų pykti? Pati nežinojo, bet pyktis nederėjo prie savarankiškos nepriklausomos asmenybės, kokia Selestė per vargus tapo. Taigi ji atvažiavo į Angliją gauti keleto atsakymų ir užversti nelaimingo gyvenimo skyriaus.

Napoleono pabėgimas iš Elbės tų pačių metų pradžioje sugadino Selestės pradinį kelionės čia planą. Kadangi Prancūzija ir Didžioji Britanija atnaujino karo veiksmus, ji nekantraudama laukė neišvengiamos atomazgos karo lauke ir jautė kaltę, kad elgiasi ne tik nepatriotiškai, bet ir neįtikėtinai savanaudiškai. Apie karą Selestė žinojo mažai, tik troško, kad jis baigtųsi. Merginai buvo nesvarbu, kas laimės, kad tik įsivyrautų taika. Iki Vaterlo ji, kaip ir daugelis pažįstamų, buvo akla mūšių tikrovei. Po Vaterlo karo baisumo nematyti nebegalėjo.

Taika galų gale buvo paskelbta, o tai, nepaisant Prancūzijos pralaimėjimo, jau buvo priežastis švęsti. Daugiau jokio karo. Jokio kraujo praliejimo. Jokių mirčių. Tai reiškia, kad Selestė pagaliau gali laisvai keliauti. Sero Čarlzo Tresteino užsakymas nupiešti sodus prieš juos visiškai pakeičiant – puiki proga. Pažįstamas dailininkas, kurį pirmiausia buvo pasirinkęs baronetas, pasiūlymo priimti negalėjo, nes jau turėjo įsipareigojimų, todėl rekomendavo Selestę. Ji pamanė, kad čia likimas.

Ir štai ji čia – tik dabar ėmė suvokti, kad svetimoje šalyje. Kalbos supratimas buvo vienintelis paveldas, kurį anglė motina jai paliko, nors angliškai jos kalbėdavo tik likusios vienos. Visuomenėje madam Marmion buvo tokia pat prancūzė kaip jos vyras.

Selestė stabtelėjusi nuėmė ilgą lipnią voratinklio giją, įsipainiojusią į suknelės raukinius. Žolė po kojomis buvo vešli ir žalia, oras gaiviai kvepėjo – nė kiek nepanašu į karštį namuose, tiksliau vietoje, kur ji užaugo, nes namai tai juk vieta, kur esi mylimas ir reikalingas, o to Kasyje labai trūko.

Na ir kas, kad ji dabar turi savo namus ir nedidelę studiją Paryžiuje. Oras šiuo metų laiku didmiestyje slegiantis. Selestė pilna krūtine įtraukė Anglijos oro. Ji tikrai čia. Jau greitai, gal net vasarai nesibaigus, sužinos kelis atsakymus. Nors dabar nė iš tolo nenumanė, kaip juos rasti.

Pro galinius sodo vartus atsivėrė ežero vaizdas. Rusvai žalias vanduo atrodė vėsus ir viliojantis. Suraukusi kaktą, giliai susimąsčiusi Selestė priėjo prie pat vandens ir tik tada pastebėjo vienišą plaukiką. Vyras yrėsi vandeniu labai keistai, priminė apgirtusią žuvį. Vežikas, jėgeris, sodininkas ar paprasčiausiai kuris vietinis ūkininkas pasinaudojo rytą tuščia nuošalia vieta? Selestė jį puikiai suprato. Vienatvė – per mažai vertinamas privalumas. Kad ir kas jis būtų, Selestei derėtų palikti žmogų, be leidimo plaukiojantį sero Čarlzo ežere. Plaukiko vietoje, mergina sutrukdyta labai įsižeistų. Ir vis dėlto, užuot nusisukusi ir grįžusi tuo pačiu keliu, ji pasislėpė už krūmų ir toliau susižavėjusi stebėjo.

Vyras buvo visiškai nuogas. Raumeningas torsas labai gražus. Kojos ilgos, puikios formos, tokios pat raumeningos. Būtų puiku nupiešti iš natūros, tačiau meluotų sakydama, kad stebėjo jį grynai dailininkės akimis, spoksojo pro vešlias nelygias gudobeles. Netobulas buvo ne tik plaukimas, bet ir vyro veidas. Nosis tvirta, kakta per aukšta, akys per ryškios ir giliai įsodintos. Ne gražus, o įnirtingas. Ne, ne įnirtingas, bet veido bruožai griežti, todėl atrodė pratęs prie pavojų.

Vyras plaukė vis sunkiau. Sulėtėjo, sustojo vos už kelių jardų nuo tos vietos, kur stovėjo apstulbusi Selestė, ir pasiekė kojomis dugną. Vanduo pliaukšėjo jam į juosmenį. Krūtinė sunkiai kilnojosi, jis ėjo į krantą, kur netoliese ant šakos buvo pamesti drabužiai. Bėgti jau per vėlu. Liko tik užgniaužti kvapą ir kaip įmanoma tyliau tūnoti tikintis, kad jos nepastebės.

Liemuo įdegęs. Dešiniajame petyje oda susiraukšlėjusi, atrodė, kad mėsa buvo tarsi išskobta. Visa dešinioji ranka gerokai blyškesnė, tarsi jis visą vasarą būtų vaikščiojęs su marškiniais viena rankove. Tuojau virš šonkaulių lanko buvo atvirkščio mėnulio pjautuvo formos randas. Jis mėgsta grumtis ar linkęs į nelaimes? Vyras šnopavo, krūtinė kilnojosi, sulig kiekvienu įkvėpimu įdubdavo pilvas. Dar vienas žingsnis ir pasimatė likusi pilvo dalis. Dar vienas – ji pamatė strėnas ir neryškią liniją, kur baigėsi įdegis.

Tada jis sustojo. Pažvelgė į dangų, ir Selestei užgniaužė kvapą: vyro veidas susiraukė pilnas nevilties ir širdgėlos, jai širdis apvirto krūtinėje, o vyras suėmė rankomis veidą ir ėmė raudoti. Pečiai nusviro. Tapusi tokios intymios scenos liudininke, Selestė išsigando ir sustingo, tada apsisuko bėgti. Suknelė užkibo už gudobelės spyglio ir mergina nesusilaikė – iš nevilties šūktelėjo.

Vyras pažvelgė aukštyn. Jų akys susitiko vieną akimirksnį, kuris, regis, truko visą amžinybę. Jis atrodė ir širdį veriamai sužeistas, ir kartu piktas kaip vulkanas. Selestė atsiplėšė nuo spyglio ir nubėgo.

Net grįžusi į kambarį Tresteinų dvare ji nepajėgė išmesti iš galvos kančios pilno vyro veido. Kaip ir gėdos, kad į jį spoksojo. Ji labiau nei bet kuris kitas žmogus turėtų gerbti teisę į privatumą – juk pati taip sunkiai kovojo, kad ją įgytų. Prireikė penkiolikos minučių, kad skruostai atgautų spalvą, ir dar tiek pat, jog nurimtų ir pajėgtų papusryčiauti su savo naujaisiais užsakovais.

Melsdamasi, kad tik vyras nebūtų vienas iš sero Čarlzo liokajų, mergina nulipo laiptais į valgomąjį, kurį parodė asketiškas tarnas, – ten rytais buvo pusryčiaujama. Viliojantis kavos aromatas maišėsi su dar stipresniais kiaušinienės ir mėsos kvapais. Tikėdamasi, kad neteks visko ragauti, Selestė pravėrė duris ir apmirusi sustojo ant slenksčio.

Kambarys buvo tamsus, langai uždengti storomis užuolaidomis ir, nepaisant baltai nudažytų lubų, paliko niūrų įspūdį. Didžiąją jo dalį užėmė įmantriai išraižytas ir puikiai nupoliruotas riešutmedžio stalas su dvylika sostus primenančių kėdžių. Trys buvo užimtos. Gale sėdėjo seras Čarlzas. Ledi Eleonora jam iš dešinės. O kairėje – kitas vyras. Vyras drėgnais plaukais, susigarbanojusiais ant apykaklės. Su švarku, įsitempusiu ant plačių pečių. Merginai sutraukė skrandį.

– O, madmuazele Marmion, tikiuosi, gerai išmiegojote. Junkitės prie mūsų.

Seras Čarlzas atsitraukė kėdę ir atsistojo. Selestė sustingusia mandagia šypsena nepajėgė atplėšti akių nuo antro svečio. Jam po kaklu buvo parišta skepetaitė, o ne tvarkinga kaklaskarė. Vyras buvo nusiskutęs, bet kažkodėl atrodė apžėlęs.

– Džekai, čia madmuazelė Marmion, dailininkė, apie kurią tau pasakojau. Ji atkeliavo iš paties Paryžiaus nutapyti mūsų sodų būsimoms kartoms, kol Eleonoros kraštovaizdžio specialistas dar jų nepalietė. Panele, leiskite pristatyti jums savo brolį Džeką, šiuo metu gyvenantį pas mus.

Vyras atsistojo, pirma Selestei šovusi mintis – sprukti. Džekas šypsojosi šykščia, šalta šypsena, taip žmonės šypsosi visiškai svetimiems, tačiau Selestės neapgausi. Ji įsikibo į nupoliruotą varinę durų rankeną, nes keliai linko – vyras iš ežero atėjo per kambarį jos pasitikti. Nuogas vyras iš ežero, kuris, kaip paaiškėjo, yra sero Čarlzo brolis. Mon Dieu, ji ir anksčiau buvo mačiusi nuogą vyrą, bet skruostai raudonai degė dėl to, kad tapo jo kančios liudininke. Pamatė jį nuogą, visiškai atsidengusį visai kitokia prasme. Pasijuto tarsi peržengusi uždraustą ribą. Prisivertusi paleido durų rankeną ir pasitiko ramų vertinantį tamsiai rudų akių žvilgsnį. Kas ją apsėdo, kad spoksojo į jį? Kodėl, po galais, nedingo vos pastebėjusi?

Vyras ištiesė jai ranką. Ar pastebėjo, kokie lediniai jos pirštai?

– Madmuazele Marmion. Enchanté. Malonu susipažinti. Dar kartą, – pridūrė pusbalsiu ir merginai abejonių neliko – jis ją atpažino.

– Pone Tresteinai, – jos balsas užlūžo. Mergina atsikrenkštė. – Labai malonu.

– Tikrai? – Džekas palydėjo ją prie stalo, atitraukė kėdę. – Beje, madmuazele, rytais mėgstu maudytis vienas.

Jis kalbėjo abejingu tonu, tačiau Selestė išgirdo grėsmingą vos tramdomo pykčio natą. Drebančiomis rankomis paėmė sidabrinį kavinuką. Nors taip trokštamos kavos įsipilti sugebėjo neišlaistydama, visą laiką jautė, kad Džekas Tresteinas ją stebi kaip tik šito tikėdamasis. Ji padarė klaidą, tačiau nesileis bauginama.

– Pasinaudojau proga prieš pusryčius šiek tiek pasidairyti po nuostabias apylinkes, – tarė pasisukusi į serą Čarlzą.

– Nuostabu, pritariu jūsų sumanymui. – Seras Čarlzas pasitrynė rankas. – Ar radote kokį įkvėpimo šaltinį, madmuazele?

– Taip, pasakykite mums, ar dairydamasi matėte ką nors įdomaus? – šiurkščiai įsiterpė Džekas Tresteinas.

Selestė jam nusišypsojo.

– Ežeras įdomiai atrodė.

– Neabejoju, kad susižavėjote, – nemirksėdamas pažvelgė į ją Džekas, – bet gal verčiau gėrėkitės juo šviečiant popiečio saulei?

Tonas, be abejo, grėsmingas. Selestė sukaupusi jėgas užgniaužė kylantį pyktį. Ji tikrai labai nusižengė, bet šitas vyras begėdiškai mėgaujasi jos sutrikimu. Mergina linktelėjo ir gurkštelėjo kavos, kad šiurkščiai neatsikirstų.

– Na, – tarė seras Čarlzas ir dirstelėjo į brolį akivaizdžiai suglumęs dėl tokio šio priešiškumo. – Na, gal Džekas ir teisus, popietės saulė atvers visai kitokį vaizdą. Ką tu manai, mano meile?

Tarsi nevilties pilnas sero Čarlzo žvilgsnis į žmoną Selestę sudomino. Ledi Eleonora iškart perėmė pokalbio vadžias, leidosi į ilgą ir detalų pasakojimą apie laukiančius pokyčius, kuriuos suplanavo kraštovaizdžio specialistas, apie eskizus, kuriuos galėtų nupiešti Selestė – akivaizdu, kad turi patirties keisti pokalbio temą. Džekas Tresteinas sėdėjo atsilošęs krėsle ir nekreipė dėmesio į kumpio bei kiaušinių pridėtą lėkštę, pašaipiai sekė pakeistą temą ir kartu suprato, kad jo į pokalbį neįtraukė dėl ankstesnių įžeidimų.

Ledi Eleonora akimirksnį atsikvėpė nuo vienos temos ir griebė kitą.

– Matau, gėritės mūsų valgomuoju, – pasakė Selestei, kuri iš tiesų spoksojo į savo lėkštę. – Be abejo, manote, kad jis – tikras kontrastas visam namui. Tikra tiesa, bet mes, seras Čarlzas ir aš, atnaujindami namus jautėme pareigą išlaikyti bent vieną kambarį originalų. Žinote, sienos iškaltos ispaniška Kordobos oda. Manau, kad ji siekia šešioliktojo amžiaus pabaigą. Kai mes su seru Čarlzu nusprendėme…

– Jūs nepanaši į menininkę.

Ledi Eleonora pasišiaušė:

– Na jau, Džekai, aš kaip tik pradėjau…

– …istorijos pamoką, – baigė Džekas. – Galėtumėte palaukti bent jau, kol pavalgysime.

Jos malonybė įdėmiai nužiūrėjo pilną svainio lėkštę.

– Tai ar jūs, gerbiamasis, išvis planuojate tuos pusryčius valgyti?

– Eleonora, mano meile, nėra reikalo… jei Džekas nealkanas, nebūtina…

– Ak, dėl Dievo meilės, broli, nereikia apie mane ant pirštų galiukų vaikščioti.

Paskui stojo ilga nejauki tyla, kurią galiausiai nutraukė pats Džekas Tresteinas.

– Prašau atleisti, Eleonora, – sausai atsiprašė. – Šį rytą ne ta koja iš lovos išlipau.

– Visiems pasitaiko. Nereikia atsiprašinėti, broli, tai yra… neabejoju, kad Eleonora…

– Atsiprašymas priimtas, Džekai, – tuojau atsakė Eleonora ir spustelėjo vyro ranką.

Selestė gurkštelėjo dar kavos. Džekas Tresteinas pasmeigė šakute mažutį gabalėlį kumpio, bet neketino valgyti.

– Prisipažinsiu, kad ir madmuazelės Marmion nesitikėjau, – raminamai šypsodamasis tarė seras Čarlzas. – Suprantate, vertinu jūsų profesionalumą, bet tikėjausi vyresnio, labiau patyrusio žmogaus.

– Man dvidešimt penkeri, sere Čarlzai.

– Ak, atleiskite, nenorėjau… Moters amžiaus neklausiama.

– Nesivaržau savo amžiaus, mesjė. Pirmą užsakymą gavau prieš septynerius metus iš grafo de Sent Verano. Didžiuojuosi galėdama pasakyti, kad nuo tada išgyvenu iš piešimo.

– Ar ir kiti jūsų užsakymai panašūs į mūsų? – pasidomėjo ledi Eleonora.

Selestė linktelėjo.

– Net labai. Prancūzijoje daugelis didelių namų per Didžiąją revoliuciją buvo užgrobti ir nuniokoti. Šeimos, kurioms pavyko atgauti nuosavybę, samdė mane nutapyti atkurtus sodus, atgavusius pirmykštį grožį.

– O štai mudu, mano brangioji, priešingai, įgaliosime madmuazelę Marmion nutapyti mūsų dvarą prieš jį pakeisdami, – nušvito seras Čarlzas akivaizdžiai patenkintas netipišku poelgiu.

– O jūs, mesjė Tresteinai, – paklausė Selestė, pasisukusi į jo brolį, – liksite čia ir stebėsite pokyčius?

– Net nenumanau, madmuazele. Bet nesuprantu, kodėl tai turėtų jus jaudinti.

– Iki pat dabar mūsų Džekas tarnavo armijoje, profesionalus kariškis, – paskubomis įsiterpė seras Čarlzas.

Selestės žandikaulis nepadoriai nukaro.

– Jūs kareivis!

– Papulkininkis, – išdidžiai patvirtino seras Čarlzas ir atsargiai dirstelėjo į tylintį brolį.

– Tikrai, – prisijungė ledi Eleonora nutaisiusi rimtą veidą. – Džekas buvo vienas geriausių grafo Velingtono karininkų. Kelis kartus paminėtas depešose.

– Dar daugiau nei kelis kartus paminėta, kad Džekas jau nebe kariškis, – rūsčiai žiūrėdamas pareiškė Džekas Tresteinas. – Bet kokiu atveju, manau, kad madmuazelė Marmion labiau žavisi Napoleonu nei Velingtonu, Eleonora.

Randai. Turėjo suprasti, kad tai karo žaizdos. Dabar aiškus ir jo priešiškumas. Kiek metų kariauja Britanija ir Prancūzija? Selestė atsistūmė kėdę pasirengusi keltis.

– Atleiskite. Nė nepamaniau, kad… Aš taip džiaugiausi patekusi čia, į Angliją, buvau tokia laiminga, kad baigėsi mūsų šalių priešiškumas, kad net nesusimąsčiau, jog esu – bent neseniai buvau – o jūsų akyse, mesjė, be abejo, tebesu priešas.

– Madmuazele, prašau nesijaudinti, – apimtas nevilties prabilo seras Čarlzas. – Mano brolis nenorėjo pasakyti… Jūs klaidingai supratote, juk taip, Džekai?

– Visiškai klaidingai. Man visai nekliudo, kad jūs prancūzė, – tarė jis tokiu tonu, kad nebeliko abejonių, jog jam vis dar trukdo Selestės šnipinėjimas. – Kartoju, aš jau nebe kariškis, madmuazele.

– Bet neseniai buvote? – persigandusi, prisiminusi siaubingus pranešimus, kuriuos buvo skaičiusi, Selestė visai užmiršo Džeko Tresteino nemandagumą. – Jūs buvote Vaterlo? Mon Dieu, aišku, buvote. Jūsų ranka, – sušuko ji nesuvokdama, kaip galėjo būti tokia kvaila, kad nesuprato.

– Iš kur jūs žinote apie Džeko ranką?

Seras Čarlzas piktai dėbtelėjo. Selestė aiktelėjo. Nesugalvojo nieko, kaip galėtų pasiteisinti.

– Madmuazelė tikrai pastebėjo, kad labiau naudojuosi kaire ranka, – netikėtai pridengė jos neapdairumą Džekas Tresteinas. – Ji menininkė, todėl pastabesnė už kitus.

Selestę nustebino jo šypsnys. Atrodo, kad vyro nuotaika keičiasi kaip vėjas. Kai šypsosi, jis visai kitoks. Nepanašu, kad šypsotųsi dažnai. Jis – mūšių užgrūdintas karys. Ir tie siaubingi randai. Suvokusi, kad visų trijų akys įsmeigtos į ją, Selestė atsakė:

– Taip, – energingai linktelėjo. – Mesjė Tresteinas pataikė kaip pirštu į akį.

Jis kiek palenkė galvą pritardamas ir vėl jai šyptelėjo, šį kartą nušvito ir tamsiai rudos akys, o Selestė pajuto kvailą dėkingumą.

– Na, – tarė seras Čarlzas, gavęs žmonos pritarimą, – diena prasideda. Po pietų mieste turiu susitikti su savo advokatu, madmuazele Marmion, bet pamaniau, kad galėčiau greitai parodyti mūsų naujojo sodo planus, kad žinotumėte, kurios vietos keisis labiausiai. Jas ir prašytume įamžinti drobėse, taip sakant. Kaip manote?

– Jei nelabai turi laiko, Čarli, leisk man pasirūpinti madmuazele Marmion.

Dabar jau seras Čarlzas aiktelėjo.

– Tu, Džekai?

Ledi Eleonora papūtė lūpas.

– Nemanau, kad sumanymas labai jau geras.

Tačiau jos vyras tuojau atsigavo.

– Ką tu, mieloji, juk mes amžinai drąsiname Džeką užsiimti kokia nors naudinga veikla, kad greičiau sveiktų.

Žmona neatrodė įtikinta.

– Džekui prireiks nemažai laiko, o negalite neigti, su visa derama pagarba, kad jis šiuo metu nėra pats kantriausias vyras. Kaskart, kai mūsų mažasis Robertas paprašo…

– Mes perspėjome sūnų neįkyrėti dėdei. Kai Džekas jausis gerai ir bus pasirengęs, pats papasakos sūnėnui apie Vaterlo, – atsakė seras Čarlzas trindamas rankas ir susinervinęs kreivai dėbtelėjo į brolį. – Džekas vis dar sveiksta po sunkių sužalojimų, meile mano, – švelniai subarė. – Jam dabar dar šiek tiek trūksta… kantrybės.

– Kaip tik tai ir sakau, – atsiliepė Eleonora. – Madmuazelei Marmion, be abejo, kils dar daugiau klausimų nei Robertui, nors ir apie pakeitimus, dvarą…

– Į kuriuos aš atsakysiu geriau nei kas kitas, – įsiterpė Džekas Tresteinas, – juk čia augau.

Seras Čarlzas plačiai nusišypsojo.

– Puikiai pasakyta. O vedžiodamas madmuazelę pats turėsi progos geriau apžiūrėti apylinkes, nes norėčiau, kad madmuazelė nutapytų keletą platesnių dvaro panoramų. Galbūt tau patiks gyvenimas kaime, pažiūrėk, gal kur netoliese rasi, kas tave sužavėtų. Labai siūlyčiau.

Paskutiniai sakiniai buvo ištarti entuziastingai, viltingai, o sutikti su pašaipa. Akivaizdu, šiuo klausimu jie nesutars.

– Galbūt, Čarli, – atsakė Džekas Tresteinas. – Nutinka keistų dalykų.

– Nuostabu! Tada sutarta, jei tik madmuazelė neprieštarauja?

Selestė visai nesuprato Džeko Tresteino. Vieną akimirką jis niršta ant jos, o kitą pridengia, o dar po minutėlės siūlosi su ja pasivaikščioti, pabūti jos draugijoje. Jis įnoringas, švelniai sakant, bet vis tiek jo šypsena žavi, o kūnas jaukia Selestės mintis – jau labai ilgai jokio vyro kūnas jos taip neblaškė. Nuo tada… Tačiau apie tai ji negalvos.

Suvokusi, kad jie laukia atsakymo, Selestė papurtė galvą:

– Ne, aš visiškai neprieštarauju.