Читать книгу Širdies paslaptys - Marguerite Kaye - Страница 2

– Kodėl pasisiūliau savanoriu?

Džekas nesitikėjo, kad toks bus pirmas intriguojančios panelės Marmion klausimas, o juk reikėjo tikėtis. Akivaizdu, kad jos intelektas aštrus ir akis pastabi. Jis nežinojo, ar taip yra dėl to, kad ji dailininkė, kaip pats pasakė norėdamas padėti pasiaiškinti, kaip pamatė jo ranką.

Keisčiausia tai, kad vos per kelias minutes po pažinties ji jau sugebėjo paveikti jo elgesį. Džekas negalėjo nepastebėti, kaip permainingas jo temperamentas veikia Čarlį ir Eleonorą, tačiau ypatingai atsargus brolio bendravimas padėjo jiems visiems nekreipti dėmesio.

Iki dabar. Džekas nejaukiai gūžtelėjo:

– Dėl sužeidimų buvau kiek be nuotaikos. Tai mažiausia, ką galiu padaryti.

Tokio paaiškinimo užteks. Turės užtekti, nes nieko geresnio nesugalvoja, dėl savo elgesio Džekas sutrikęs ne mažiau už kitus. To jis nenorėjo pripažinti, nes tai reikštų, kad yra ir slaptų priežasčių – o jų nėra. Bent jau tokių, apie kurias norėtų prisipažinti Čarliui. Ar bet kam kitam.

Toks paaiškinimas taip pat leido ignoruoti faktą, kad jo impulsyvaus elgesio priežastis galėjo būti ir pati madmuazelė Marmion. Jei čia būtų mažutis plinkantis prancūzas ožiška barzdele, ar ir jam Džekas taip noriai būtų pasiūlęs paslaugas? Aišku, kad ne, bet tai jau antras dalykas, kurio jis nenorėtų pripažinti. Džekas jai piktai šyptelėjo.

– Jei jums labiau patiktų ledi Eleonoros palyda…

– Ne, – kiek paskubėjo Selestė – visai kaip jis ir tikėjosi, – tikrai ne. Ledi Eleonora negali apsispręsti, į mane dera žiūrėti kaip į aukštesnės kokybės tarnaitę ar kaip į žemesnio luomo viešnią.

– Išduosiu nedidelę paslaptį apie Eleonorą, – tarė Džekas. – Ji – jauniausia iš keturių vikaro, gyvenančio už kelių parapijų, dukterų, ir nors tai niekam nerūpi išskyrus ją pačią, Eleonora dabar šiek tiek persistengia vaidindama dvaro ledi. Nebūk jai per griežta. Mano brolis su ja laimingas, ir man to pakanka. Bent jau turėtų pakakti.

– Būkite atsargus, mesjė, kitaip galiu pamanyti, kad po grubia išore slepiate jautrią sielą. – Panelė Marmion susiraukė. – Todėl grįšiu prie savo klausimo. Kitaip nei ledi Eleonora, jūs per pusryčius savo jausmus man išsakėte labai aiškiai. Prisipažinsiu, esu sutrikusi – nesuprantu, kodėl dabar pasisiūlėte leisti laiką mano draugijoje.

Kitaip nei Čarlis ir Eleonora, madmuazelė nelinkusi, taip sakant, slapstytis krūmuose.

– Jūs kalbate apie tai, kad įsižeidžiau, kai jūs šį rytą mane šnipinėjote.

Mergina krūptelėjo, bet jo žvilgsnį atlaikė.

– Nešnipinėjau. Suprantu, kad mano įsiveržimas nebuvo mielas, bet taip nutiko netyčia. Kad ir kaip būtų, aš labai atsiprašau. Jūsų vietoje, aš irgi būčiau…

Ji nutilo išraudusi, bet jau per vėlu. Džekas jau įsivaizdavo ją nuogą skrodžiančią ežero vandenis, o madmuazelė Marmion, be abejo, tai suprato.

– Nebegalvokite apie tai, – tarė Džekas beviltiškai stengdamasis taip ir daryti. – Jūsų atsiprašymas priimtas, su sąlyga, kad daugiau taip nebenusižengsite.

– Dėkoju. Pažadu, kad ateityje vengsiu vaikščioti apie ežerą rytais.

Selestė jam nusišypsojo ir vyrui atėmė žadą. Ji tikrai labai miela su tais šviesiais plaukais, tomis brendžio spalvos akimis. Merginos oda daili, nepriekaištinga, bet ne grietinėlės baltumo kaip Anglijos rožės, ji šviesiai rusva, nubučiuota saulės ir šilta. Ir dar jos lūpos. Saldžiai rožinės. Kiek per plačios, kad būtų laikomos idealiomis, bet labai tinkamos bučiuoti. Ją bučiuoti – kaip atsikąsti saldaus prisirpusio persiko minkštimo. Tokio, kurie užauga tik Ispanijos karštyje, o ne kieto kartoko mažo vaisiaus, kurie kabo ant šakų palei Čarlio sodo sieną. Ją bučiuoti reikštų pasinerti į sausą tikrųjų pietų karštį. Ją bučiuoti tarsi paragauti kitokio pasaulio.

Vis dėlto Džekas net nenumanė, kodėl galvoja apie jos bučiavimą. Nejautė noro nė vienos pabučiuoti nuo… na, jau senokai.

– Manau, mums derėtų eiti į sodą, kol šviesa tinkama, madmuazele Marmion, – stačiokiškai rėžė Džekas. – Palauksiu čia, kol pasiimsite skrybėlaitę.

– Užaugau Prancūzijos pietuose. Man nereikia slėptis po skrybėle nuo blyškios Anglijos saulės, mesjė Tresteinai.

– Ačiū Dievui, tada ir man nereikės jos dėtis. O kadangi jau atsikratėme formalumų, prašyčiau vadinti mane Džeku.

– Tada jūs vadinkite mane Seleste.

– Selestė. – Džekas šyptelėjo. – Koks tinkamas vardas. Iš dangaus pasiųstas angelas mano nuoboduliui palengvinti.

– Iš Prancūzijos atsiųsta dailininkė jūsų brolio dvarui nutapyti, – atkirto Selestė.

– Taškas jūsų naudai. Tokiu atveju imkimės reikalų.

Selestė nusekė paskui Džeką siauru takeliu pro spalvingą, bet neprižiūrimą rožių sodą. Odinės kelnės glotniai aptempė tvirtą vyro užpakalį, einant iš paskos vaizdas buvo labai malonus. Rašalo juodumo plaukai, dabar jau sausi, susiraitę ant marškinių apykaklės. Selestė vis prisiminė, kaip plaukiant judėjo jo raumenys, dabar padoriai pridengti baltu perkeliu.

Ji tyliai nusikeikė ir stengėsi galvoti tik apie takelį. Ir laukiančią užduotį. O ne intriguojantį vyrą priešais, ne apie tvirtą kareivio kūną. Nuo aistros virptelėjo pilve. Jau antrą kartą šiandien ji patiria tokį netikėtą troškimą, pirmą kartą nuo… nuo… Jai to netrūko. Net nepajuto, kad nėra, iki pat dabar. Galbūt, vylėsi Selestė, čia požymis, kad ji pradeda susitaikyti su motinos praradimu. Nepasakysi, kad labai kentėjo, bet ir pačia savimi nebuvo – tą dabar jau gali pripažinti.

– Prancūziškas sodas, – Džekas Tresteinas plačiu mostu atvėrė vartus.

Selestė šį rytą jį praėjo, bet gerai neapžiūrėjo. Dabar dairėsi su malonumu.

– Nuostabu. Jau esu tapiusi keletą tokių vietų. Manau, labai neįprasta turėti tokį prancūziško stiliaus sodą šalia tipiško angliško dvaro, tiesa?

– Jis pradėtas kurti maždaug prieš du šimtus metų, – atsakė Džekas Tresteinas. – Kai gerai pagalvoji, turbūt pradžioje jį projektavo vienas jūsų tautietis. Norėdama įvertinti simetriją ir dydį apžiūrėkite jį iš viršutinio namo aukšto, ypač jei ketinate piešti jo panoramą.

– Žinoma, – atsakė Selestė, – dar galvoju apie vaizdą nuo ežero pusės, pro sodą, o dvaras antrame plane.

– Kai mano motina buvo gyva, šiuo metų laiku linijos buvo lyg spalvų pliūpsnis. Ir gėlynas toks pat. Štai čia ėjo levandų eilė. Kartą keliavau po Provansą, kai buvo imamas levandų derlius. Kvapas mane nukėlė tiesiai į vaikystę, kai čia pradingdavome su Čarliu, žaisdavome slėpynių šiame sode. Dabar sodas jau nebeatrodo taip gerai kaip kadaise.

– Ar ilgai tarnavote armijoje, mesjė Džekai?

– Trylika metų. Tėvas nupirko man vietą, kai buvau šešiolikos. Kodėl klausiate?

Selestė gūžtelėjo apsimesdama abejinga, nors taip nė iš tolo nesijautė.

– Ar buvote priverstas palikti armiją dėl sužeidimo? Ar dėl to, kad nebeliko priešų, su kuriais galėtumėte kovoti?

– Nebuvau priverstas išeiti. Atsistatydinau iš tarnybos.

Jis atsakė trumpai – akivaizdu, kad prie šio klausimo nebegrįš. Tokiu pat tonu kalbėjo su ledi Eleonora per pusryčius. Trylika metų, apie kuriuos negalima kalbėti, ilgas laiko tarpas bet kurio žmogaus gyvenime. Tačiau ledi Eleonora ir pati nekalba net apie trumpesnį laikotarpį. Selestė linksmai nusišypsojo.

– Tada pakalbėkime apie mano kuklią tarnybą, kuri dar tik prasideda.

Džekui gana gerai pavyko užmaskuoti palengvėjimą, bet ji vis tiek pastebėjo. Einant kitu taku Selestė čiauškėjo apie kitus sodus, kuriuos tapė, kitus prancūziškus sodus, kuriuos piešė, bet jautė, kad Džekas ją stebi taip pat paslapčia, kaip ji stebėjo jį. Sutrikusi ir išsiblaškiusi dėl savo pačios susidomėjimo, pati nežinodama, ar jaustis pamalonintai, ar susirūpinti dėl jo dėmesio, mergina nusprendė, kad verčiau šiuo metu susikaups darbui, todėl išsiėmė eskizų albumą.

Prancūzišką sodą į dvi dalis skyrė ilgas žvirgždu nupiltas takas ežero link. Iš abiejų pusių įvairiausiomis linijomis vingiavo kukmedžių gyvatvorės. Nors jos buvo neapkarpytos, vis tiek galėjai įžiūrėti povus, liūtą, karūną ir tarsi kelias šachmatų figūras, kartu ir tradicinius kūgius, kvadratus ir cilindrus. Bugieniai juosė pieveles ir peraugusias lysves, nusidriekusias kukmedžių pavėsyje. Jau nebeapsimesdama susidomėjusi, Selestė nupiešė keletą eskizų.

Po kiek laiko Selestė pažvelgė ir nusišypsojo ją stebinčiam nepaprastai susidomėjusiam Džekui, ir pakėlė paskutinį eskizą, kad jis galėtų geriau apžiūrėti.

– Prancūzijoje, – tarė, – šitokį sodą vertintų ir atkurtų, o ne iškirstų, kad būtų vietos… Kaip ten jį vadina ledi Eleonora?

– Trupučiui natūralumo, – padėjo Džekas, – kad ir ką tai reikštų. Eleonora juo bjaurisi, bet turiu prisipažinti, kad sodas gerokai niūresnis, nei prisimenu.

– Šiek tiek padirbėjus, jis būtų nuostabus.

– Jūsų eskize toks ir atrodo. Galbūt derėtų tomis mintimis pasidalyti su Eleonora?

– Ak, ne, būtų įžūlu. Čia jos sodas, ne mano.

Džekas nusivedė ją į jaukų pavėsį, kur po apkarpytu arkos formos kukmedžiu buvo pastatytas akmeninis suolas. Jis atėjo čia be švarko, atsiraitojo rankoves. Kontrastas tarp blyškios dešinės ir įdegusios kairės rankos buvo ryškus. Skyrėsi ne tik spalva, bet ir raumenys.

– Lūžis turėjo būti labai sunkus, jei teko laikyti įtvare taip ilgai.

Pati nejausdama Selestė ištiesė ranką jo paliesti. Tuojau susizgribusi atsitraukė.

– Kodėl likote paežerėje šį rytą? – paklausė Džekas. – Sutikite, kad derėjo pasitraukti, kai mane pamatėte. Kas privertė pasilikti?

Suolelis buvo mažas. Odinėmis kelnėmis aptempta šlaunis prisiglaudė prie jos, taip pat ir jo kelis, nes vyras pasisuko pažiūrėti į Selestę.

– Aš dailininkė, – keistu balsu atsakė Selestė. – O jūs – įdomus objektas.

– Nupiešėte mane?

Jis uždėjo delną jai ant rankų, sunertų skraite. Merginos širdis ėmė smarkiai plakti.

– Nebuvo laiko.

– Vis dėlto tvirtinate, kad stebėjote mane grynai dailininkės akimis?