Читать книгу Las Vegaso nuodėmės - Maureen Child - Страница 3

– Tai ne kvaila muilo opera. Tai tikras gyvenimas, – Kuperis Heisas susikišo rankas į kelnių kišenes ir pažvelgė į priešais stovintį vyrą. – Kaip, po velnių, tai nutiko? Slapti paveldėtojai neišnyra iš niekur skaitant velionio testamentą.

– Išniro tik jos vardas, – priminė Deivas Keris.

Tiesa, bet tai nė kiek neguodžia. Kuperis dar kelias akimirkas spoksojo į vyriškį. Deivas nuo koledžo laikų yra geriausias jo draugas ir patikėtinis. Visomis aplinkybėmis jis elgiasi protingai ir šaltakraujiškai, kartais Kuperį toks elgesys net erzindavo. Kaip ir dabar.

– Bet to juk pakanka? Ji gyva. Ji turi vardą. Regis, – piktai pridūrė Kuperis, – kad ir pusę mano įmonės. O svarbiausia – nieko apie ją nežinome.

Dabar, būdamas savo biure, viešbutyje StarFire, Kuperis galėjo nesivaržydamas išlieti nusivylimą. Bet dar visai neseniai, sėdėdamas priešais tarybos narius ir įmonės teisininkus, kai buvo skaitomas Džeikobo Evanso testamentas, privalėjo nuslėpti nuostabą ir pyktį.

Paprastai kambaryje su dideliais langais, minkštais kilimais ir prabangiai apstatytais baldais Kuperis nusiramindavo. Aplinka primindavo, kaip toli jis pažengė nuo įmonės įkūrimo. To užmiršti neleido ir ant sienų kabantys garsiųjų Heisų viešbučių nuotraukos. Džeikobas su jo tėvu įsteigė įmonę, tačiau tik Kuperio dėka ji išsiplėtė iki dabartinės imperijos.

Bet ši akimirka neleido mėgautis verslu… viso gyvenimo pagrindą ką tik sukrėtė žemės drebėjimas.

Kuperiui vis dar buvo sunku suvokti, kas vyksta. Velnias, jo gyvenimas buvo sustyguotas. Jis paveldėjo Hayes Corporation. Metų metus buvo mokomas perimti įmonės vadeles ir jam beveik vienam pavyko viešbučius paversti pačiais prabangiausiais.

Nors viešbučių tinklas išplėtotas po visą pasaulį, tačiau pagrindinis, StarFire, kuriame įsikūręs ir įmonės biuras, buvo Las Vegase. Bėgant metams viešbutis ne kartą renovuotas, tačiau vis dar stovėjo pagrindiniame miesto bulvare, o naktimis šviesdavo lyg žvaigždės danguje, kurių vardu ir buvo pavadintas.

Tėvui, Trevorui, mirus, Kuperis užėmė jo vietą ir dirbo kartu su Džeikobu. Šis neturėjo šeimos, tad, savaime suprantama, po jo mirties visos įmonės akcijos turėjo atitekti Kuperiui, daugybę metų besiruošusiam tapti imperijos karaliumi.

Tik taip nenutiko.

Kuperis ir vėl pažvelgė į Deivą. Jiedu kartu vasaromis dirbdavo įmonėje, tik skirtinguose skyriuose, kad kuo daugiau išmoktų, o Kuperiui perėmus tėvo pareigas, Deivas tapo jo vyriausiuoju patarėju. Kuperis iš tikrųjų negalėjo įsivaizduoti, kaip dirbtų be geriausio bičiulio. Žmogus, kuriuo gali visiškai pasitikėti, yra neįkainojama vertybė.

Deivas atsisėdo į vieną ruda oda aptrauktų kėdžių, skirtų svečiams, priešais didelį Kuperio raudonmedžio darbo stalą. Vilkėjo juodą kostiumą ir ryšėjo raudoną kaklaraištį. Rudus plaukus kirpo trumpai, o dabar sėdėjo suraukęs tamsius antakius.

– Kol kas daug nežinome. Bet sužinosime jau po kelių valandų. Tam paskyriau patikimiausius mūsų vyrus.

– Puiku, – piktai sumurmėjo Kuperis, o viduje negalėjo nustygti vietoje. – Džeikobas turi dukrą. Dukrą, apie kurią niekas nenutuokė. Vis dar skamba kaip prastas mažo biudžeto filmo scenarijus. – Neįtikėtina. Vadinasi, visgi Džeikobas turėjo šeimą. Dukrą, kurios ir pats nematė. Kurią prieš trisdešimt metų kartu su mergaitės motina nusprendė atiduoti įvaikinti. Ir laukė, kol numirs, kad visiems apie tai paskelbtų.

– Kaži ar Džeikobas būtų man apie ją papasakojęs, – Kuperis persibraukė juodus plaukus ir papurtė galvą.

– Galbūt jis ketino tai padaryti, – spėjo Deivas, bet pamatęs draugo žvilgsnį iš karto užsičiaupė.

– Pažinojau jį visą gyvenimą, – priminė Kuperis draugui. – Džeikobas nesugebėjo per paskutinius trisdešimt penkerius metus rasti penkių laisvų minučių ir tiesiog pasakyti: O, ar minėjau, kad turiu dukrą?

– Jei tikiesi, kad viską paaiškinsiu, – Deivas kilstelėjo abi rankas, – tau teks ilgai laukti. Nenutuokiu, kodėl Džeikobas tai nutylėjo. Bet tikrai žinau, kad nesitikėjo mirti per nelemtą golfo automobilių avariją.

Tiesa. Jei automobilis nebūtų nuriedėjęs, Džeikobas nebūtų susilaužęs sprando ir… tai nieko nebūtų pakeitę. Džeikobui buvo aštuoniasdešimt. Galiausiai vis tiek būtų kada nors miręs.

– Jis atidavė dukrą įvaikinti, metų metus nepaisė, kad ji yra, ir vis tiek paliko jai pusę įmonės? – Kuperis giliai įkvėpė, tikėdamasis nusiraminti, bet nepavyko. – Kas taip elgiasi?

Deivas tylėjo, nes nežinojo, ką atsakyti. Kilo tik daugybė klausimų. Kas ši moteris? Ką ji pasakys sužinojusi, kad yra paveldėtoja? Ar ji tikisi, kad galės nurodinėti Kuperiui, kaip vystyti verslą? Tą pačią akimirką Kuperio susitvardymas išgaravo. Nieku gyvu neleis jai kištis į įmonės reikalus ir jam nė motais, kas, po velnių, ji tokia.

– Gerai, – tarė sau, sutelkdamas ramiai galvoje mintis. – Noriu žinoti viską, kas įmanoma… – trumpam nutilo ir pažvelgė į ant stalo gulinčią Džeikobo testamento kopiją, – apie Terę Fergison iki dienos pabaigos. Kokią mokyklą ji lankė, ką veikia ir ką žino. Po galais, noriu žinoti, ką ji valgo pusryčiams. Jei man reikės turėti su ja reikalų, noriu būti kuo geriau pasiruošęs pradėdamas kovą.

– Supratau, – Deivas atsistojo ir pasisuko į duris. – Galbūt mums pasiseks. Gal ji apie visa tai nieko nenorės girdėti.

– Žinoma, taip ir nutiks, – Kuperis būtų nusijuokęs, bet jautėsi per daug įsiutęs. – Žmonės kiekvieną dieną atsisako milijardų dolerių.

– Tiesa, – palinksėjo Deivas.

– Ne, ji neatsisakys, – Kuperis tai pasakė labiau sau nei draugui. – Bet neišdygs iš niekur ir netaps įmonės akcininke. Man nesvarbu, kas ji tokia. Gal mums tereikės rasti būdą, kaip įtikinti ją paimti pinigus ir dingti.

– Verta pamėginti, – tarė Deivas. – Paspausiu vyrus, kad informacijos ieškotų sparčiau.

– Gerai.

Bičiuliui išėjus, Kuperis pasisuko į už nugaros plytinčią langų sieną. Žvelgė į apačioje nusidriekusį Las Vegaso bulvarą, geriau žinomą kaip Vegaso juosta, ir leido mintims laisvai klajoti. Užaugo šiame viešbutyje ir vis dar gyveno vienuose iš savininkų apartamentų dvidešimt penktame pastato aukšte. Pažinojo kiekvieną šio miesto kampelį ir plyšelį, mėgo kiekvieną jo centimetrą.

Gatvėmis vaikščiojo turistai, širdyse besinešiojantys viltį, o piniginėse grynuosius. Žaidė lošimo automatais, prie kazino stalų ir bingo salonuose. Kiekvienas jų svajojo namo grįžti praturtėjęs.

Kodėl seniai prarasta Džeikobo dukra turėtų elgtis kitaip?

Nužvelgė kitus aplink stūksančius viešbučius ir jau ne pirmą kartą pastebėjo, kad dienos šviesoje Las Vegasas nebuvo toks magiškas kaip naktį. Dieną miestas miegodavo, bet sutemus gyvenimas čia atgydavo.

Kuperis vėl atsisukęs į stalą priminė sau, kad jo šeima Las Vegase gyveno ne vieną dešimtmetį. Jis perėmė tėvo palikimą ir pavertė jį pasaulinio lygio viešbučių tinklu. Sunkiai dirbdamas, būdamas nepaprastai atsidavęs, kruopštus ir turėdamas tikslią ateities viziją, paliko šiame mieste savo žymę. Ir tikrai neleis kažkokiai įsibrovėlei visko sugadinti.

§§§

– Atleiskite, – Terė Fergison papurtė galvą ir kone įsignybo, norėdama įsitikinti, kad nesapnuoja. Bet apsižvalgiusi po darbuotojų poilsio kambarį banke, kuriame dirbo, suprato, kad viskas netgi per daug realu. Vos prieš penkiolika minučių buvo apačioje prie kitų kasininkių ir padėjo poniai Francis priimti indėlį. O dabar sėdi čia, priešais itin neramų teisininką, ir klausosi pasakos. Regis, pagrindinė veikėja – ji.

– Ar neprieštarausite, jei paprašysiu darkart viską pakartoti?

– Panele Fergison, viską paaiškinau jau dukart, – advokatas Maksvelas Sitonas atsiduso. – Kiek reikės dar?

Terė vyresnio vyro elgesyje įžvelgė išpuikimą ir galbūt net negalėjo jo kaltinti. Betgi, nereikia. Argi ne kiekvienas ja dėtas jaustųsi išmuštas iš vėžių? Viskas, ką vyras papasakojo, skambėjo labai neįtikėtinai.

Ogdene, Jutoje, šiandien įprasta diena. Ji išėjo į darbą, juokavo su draugais ir dirbo su kitomis kasininkėmis Vasačio banke, miesto centre. Pažįstami klientai ateidavo ir išeidavo iš banko, bet staiga vidun įžengė šis vyras ir apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis.

Senyvas advokatas nusiėmė akinius, vėl atsiduso, iš švarko kišenės išsitraukė nosinaitę ir tik iš įpročio ėmė valyti stiklus.

– Kaip jau minėjau, panele Fergison, atstovauju jūsų biologiniam tėvui.

– Mano tėvui, – sukuždėjo moteris, pats žodis skambėjo kiek svetimai. Terė užaugo žinodama, kad yra įvaikinta. Tėvai neslėpė nuo jos tiesos, kad jiedu pasirinko ją, nes vos tik išvydę įsimylėjo. Sulaukus aštuoniolikos, įtėviai drąsino ją ieškoti tikrųjų tėvų, bet Terės tai nedomino. Kodėl turėtų? Visai nebuvo svarbu, kokia jos kilmė, svarbu tik tai, kas ji yra dabar.

Be to, nenorėjo įskaudinti mamos ar tėčio. Bet tėvas mirė, mama išvyko gyventi į Jutos pietus kartu su seserimi, o Terei per daug rūpėjo koledžas ir gyvenimas, kad jaudintųsi dėl biologinių ryšių su žmonėmis, kurių nepažinojo.

Dabar tie ryšiai patys ją susirado ir kaip reikiant krimstelėjo į užpakalį.

– Taip, jūsų tėvą, Džeikobą Evansą, – advokatas vėl užsidėjo akinius. – Jis neseniai mirė ir, remdamasis jo testamentu, esu čia tam, kad praneščiau, jog esate vienintelė jo turto paveldėtoja.

Skambėjo neįtikėtinai keistai. Kodėl tas vyras norėtų jai iš viso ką nors palikti? Juodu nepalaikė jokių saitų. Ir jei Džeikobas Evansas žinojo apie ją, kodėl nemėgino susisiekti? Ką gi, į šiuos klausimus ji vis tiek nesužinos atsakymo.

– Teisingai. Gerai. Aš paveldėjau viešbutį? – moteris įkvėpė ir iškėlė ranką prieš toliau kalbėdama. – Tikrai atsiprašau. Paprastai naujienas priimu geriau. Nuoširdžiai. Bet tai… taip keista.

– Suprantu, kaip jums viskas netikėta, – pirmą kartą, nuo tos akimirkos, kai vyras įžengė į banką ir paprašė su Tere pasikalbėti asmeniškai, jis jai nusišypsojo.

– Netikėta – geras žodis, – sutiko Terė ir pasiėmė vandens buteliuką. Atsigėrė. – Bet geriau skamba keista.

– Turbūt, – nusišypsojo advokatas. – Panele Fergison, jūsų tėvas buvo lygiateisis Hayes Corporation bendrasavininkis.

– Gerai… – jai tai visiškai nieko nesakė.

– Hayes Corporation priklauso daugiau nei du tūkstančiai viešbučių visame pasaulyje.

– Du tūkstančiai? – Terė suspiegė ir pati krūptelėjo nuo garso. Rimtai? Du tūkstančiai viešbučių? Tai negali būti tiesa. Skrandis susitraukė ir apsivertė, o Terė, kad nusiramintų, giliai įkvėpė.

Pridegintos kavos aromatas pasklido po kambarį, tolumoje girdėjosi tylus banko kavos aparato burzgimas. Apačioje dirbo žmonės, kalbėjosi, juokėsi, virė įprastas gyvenimas. O čia, viršuje? Terė stengėsi galvoti. Atsiminti, kas ji tokia ir kur yra. Tačiau, regis, smegenys nusprendė, kad vienai dienai informacijos gavo užtektinai, ir nustojo veikusios.

Laikydamas vieną ranką ant dokumentų, gulinčių ant stalo, šūsnies, ponas Sitonas ramiai žiūrėjo į Terę. Akyse dabar kantrybės buvo daugiau. Galbūt jis pagaliau suprato, kaip stipriai sukrėtė merginą.

– Vos tik pasirašysite šiuos dokumentus, viskas taps oficialu, – tarė vyras. – Jums priklausys tėvo akcijos nepaprastai sėkmingoje įmonėje.

– Kaip sėkmingai? – pasiteiravo Terė, palenkdama galvą į vieną pusę.

– Labai, – vienas jo burnos kamputis vos truktelėjo. – Penele Fergison, dabar jūs esate stulbinamai turtinga.

Turtinga. Pasiturinti. Taip pat keista. Bet gerai. Nes jai ką tik padidino kabelinės televizijos mokestį, o automobiliui reikia naujų stabdžių. Artinasi žiema, tad taip pat norėtų geros langų izoliacijos ir…

Terė instinktyviai ištiesė ranką dokumentų link, bet iš karto atitraukė.

– Norėčiau, kad mano advokatas prieš pasirašant juos peržiūrėtų, – tiksliau jos tėčio advokatas, bet juk tai visai nesvarbu?

– Pagirtina, – advokatas trumpai linktelėjo sutikdamas. Atsistodamas užsegė savo juodą odinį lagaminėlį ir pažvelgė į merginą. – Jūsų naujasis partneris Kuperis Heisas šiuo metu yra įmonės pagrindiniame biure Las Vegase. Jis pageidauja su jumis ten susitikti kaip įmanoma greičiau.

– Kuperis Heisas, – tikriausiai reikėtų užsirašyti.

– Taip. Jo kontaktinė informacija yra prisegta prie dokumentų, – vyras dar kartą nusišypsojo. – Hayes Corporation biuras įsikūręs StarFire viešbutyje ir kazino.

StarFire. Ji, žinoma, girdėjo apie viešbutį. Matė jo fotografijų žurnaluose, o geriau pagalvojus, prisiminė mačiusi ir Kuperio Heiso nuotraukų. Mintyse iškilo viena jų, kurioje vyras pozuoja su kažkokia įžymybe, atrodė aukštas ir nuostabus, tokiomis mėlynomis akimis, kad tai tikrai turėjo būti kontaktiniai lęšiai.

Jis jos partneris. Mintis, kad teks vykti į StarFire ir susitikti su Kuperiu Heisu jo namuose, kiek baugino, bet Terė nematė kitos išeities. Iš jaudulio norėjosi prapliupti juoku, tačiau užgniaužė šį jausmą. Dar vakar nebūtų išgalėjusi leisti sau apsistoti StarFire. Dabar jai priklauso pusė viešbučio.

Keista tapo dar keisčiau.

– Gerai, ačiū, – mergina pažvelgė į dokumentus, bet nepalietė jų.

– Panele Fergison, – tyliai prabilo vyras ir palaukė, kol Terė pakels į jį akis. – Suprantu, kad jums tai nauja ir jaučiatės šiek tiek apstulbusi…

– Šiek tiek? – Terė nusijuokė, bet juokas skambėjo isteriškai, ir ji liovėsi. Kaipmat.

– Bet, – ramiai tęsė advokatas, – tikiu, kad, nuslūgus jauduliui, jums puikiai seksis.

– Tikrai taip manote?

– Taip, – vyras suėmė durų rankeną. – Savo vizitinę kortelę taip pat pridėjau prie dokumentų. Jei kiltų kokių klausimų, prašau, nedvejodama susisiekite su manimi.

– Dėkoju.

Ponas Sitonas atidarė duris ir į kambarį beveik įkrito Žana Beling. Moteris skubiai išsitiesė, stengdamasi išsilaikyti ant abiejų kojų, ir plačiai nusišypsojo advokatui.

– Sveiki, atsiprašau.

– Nieko tokio, – tarė vyras, slėpdamas šypseną. Dar kartą linktelėjo Terei ir dingo.

Žana įėjo į kambarį, užvėrė duris ir nuskubėjo atsisėsti priešais Terę. Trumpi juodi plaukai paryškino žalias akis, moteris atrodė lyg elfė.

– Ką gi, – tarė Žana. – Kaip nesmagu.

– Negaliu patikėti, kad klauseisi už durų.

– O aš negaliu patikėti, kad stebiesi. Be to, girdėjau nedaug. Durys per storos. Kvaili istoriniai pastatai medinėmis durimis, – Žana įkvėpė. – Tai kas nutiko? Kas jis toks ir ko iš tavęs norėjo?

Terė nusijuokė, kai pastarąsias penkiolika minučių vyravusi įtampa išsisklaidė. Žana jos geriausia draugė ir vienintelė, galinti padėti jai sudėlioti visus taškus ant i.

– Žinia, kurią sunku suvokti…

– Klok.

Terė nusipurtė, vis dar galvodama, kaip viskas keista.

– Papasakočiau, bet privalau grįžti prie darbo.

– Nesijaudink, – Žana papurtė galvą. – Viršininkas sakė, kad gali užtrukti tiek, kiek reikės. Be to, klientų beveik nėra, todėl pradėk.

Terė pasakojo, vartydama rankose vandens buteliuką. Išklojo draugei istoriją ir pačiai viskas stojo į vietas. Daugiau nei keista. Beprotiška. Netgi neįmanoma. Na gerai, gal ji ir nenusiramino taip, kaip galvojo.

– Lyg kokia pasaka, – pagaliau pakomentavo Žana, Terei nutilus.

– Ir pati kitaip nepavadinčiau, – prisipažino Terė. – Ar, kai laikrodis išmuš dvylika, aš ir vėl virsiu moliūgu?

– Pelenė nebuvo moliūgas. Moliūgu virto jos karieta, – Žana nusijuokė. – Ir visa tai realybė, kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų. Tai nuostabu, Tere. Tu turtinga. Tiksliau, neįtikėtinai turtinga.

– Ak, Dieve, – Terė pridėjo delną prie skrandžio, kad nuramintų kylančią audrą. Ji niekada neturėjo daug pinigų. Jos tėvai buvo mokytojai, gyveno gražiai, bet taip pat važinėjo dešimties metų senumo automobiliais ir taupydavo atostogoms.

Žinoma, Terė kartais važiuodavo į Aidahą nusipirkti loterijos bilieto, nes kas nesvajoja tapti turtuoliu? Tačiau kai tai tampa tikrove, ne juokais išsigąsti.

– Kodėl nesidžiaugi? – Žana ištiesė ranką ir suėmė Terės delną. – Ak. Palauk. Atleisk. Dieve, kokia aš kvailė. Tu liūdi išgirdusi, kad tavo biologinis tėvas mirė?

– Kvaila sielvartauti dėl kažko, ko net nebuvai sutikusi, bet taip, šiek tiek liūdžiu, – šalia užgriuvusių smagių naujienų buvo ir ši, liūdnoka. Terė tyliai svarstė, koks buvo jos tėvas? Ar žinojo, kas ji tokia ir kur gyvena? Ir kodėl su ja nesusisiekė? Kodėl jai viską paliko? Turbūt visada savęs to klausinės.

– Tikrai nežinojai, kas yra tavo biologinis tėvas? – Žana paėmė iš Terės vandenį, gurkštelėjo ir atidavė.

– Nenutuokiau, – švelniai atsakė draugė. – O dabar man kyla tiek daug klausimų ir aš niekada negausiu į juos atsakymo… Nežinau. Viskas taip tolima, sunku patikėti, kad tai vyksta iš tikrųjų.

– Taip, suprantu. Bent žinai, kad jis apie tave galvojo. Prisiminė. Ir norėjo tau atiduoti viską, ką turėjo.

– Teisingai, – Terės lūpų kampučiai pakilo į viršų. – Gerai. Nereikia savęs gailėtis. Bet juk galima būti šiek tiek išsigandusiai?

– Žinoma. Tai sakai StarFire? – draugė nusišypsojo. – Turėtų būti nuostabus viešbutis.

– Žinau, – Terė giliai įkvėpė, bet kankino nuojauta, kad taip lengvai vidinio drebulio nenumalšins. Ką tik viskas pasikeitė.

Terės galvoje viena galimybė keitė kitą. Ji turi gerą darbą, gal net puikų, bet štai gavo progą turėti dar daugiau. Privalės nemažai išmokti, bet žengti į naują gyvenimą gali būti nepaprastai jaudinanti patirtis.

– Ir jis priklauso tau!

– Regis, pusė jo, – staiga Terė atsistojo. – Kaip iš kasininkės aš tapsiu viešbučio valdytoja?

– Ar tu rimtai? – Žana pažvelgė į draugę. – Jei ir toliau savimi abejosi, supyksiu. Taip, žinoma, tau reikia su daug kuo susitaikyti. Bet tu protinga ir tau sekasi bendrauti su žmonėmis, gali daryti, ką tik panorėjusi.

– Ačiū, – nusišypsojo Terė.

– Nėra už ką.

– Net nežinau, nuo ko pradėti, Žana.

– Nuo advokato, – draugė taip pat atsistojo, veide atsispindėjo užuojauta ir susierzinimas. – Tere, tai tavo didžioji proga. Galimybė išeiti iš banko ir pradėti daryti tai, kas tikrai įdomu. Imk ir bėk.

Tiesa. Terė dirbo banke, nes reikėjo kažkur dirbti. Bet ne tokios karjeros ji troško. Iš tikrųjų net nežinojo, ko nori. Kuo ilgiau čia dirbo, tuo buvo patogiau, ir vis mažiau tikėtina, kad ieškosis kito, geresnio darbo.

Visada darė tai, ko iš jos buvo tikimasi. Mokykla. Darbas. Gal visata taip jai suteikia galimybę praplėsti akiratį ir išsiaiškinti, ką dar sugeba?

Žana teisi. Ji privalo pasinaudoti proga. Privalo pamėginti gauti… daugiau.

– Naujasis partneris tikisi tave pamatyti Las Vegase ir turi viską išsiaiškinti dar prieš susitikdama su juo.

Terė išpūtė orą. Ji ne bailė. Net nepanaši. Žinoma, tokioje situacijoje atsidurti neteko, bet jai pavyks.

Pavyks?

Visada buvo gera mergaitė. Gera dukra. Atsakingoji. Svajojo apie kitas šalis, bet susitaikė, kad, norėdama keliauti ir kažką pamatyti, turės ne vienus metus taupyti. Ir staiga jai atsivėrė visas pasaulis. Būtų tikra kvailė, jei atsisakytų.

– Tu teisi, – linksėdama tarė Terė. – Pasikalbėsiu su Maiku, pasakysiu, kad man reikia kelių išeiginių.

– Gali banko vadybininkui užsiminti, kad yra galimybė, jog nebegrįši, – purtydama galvą Žana nusišypsojo.

– Taip, viskas keičiasi, – nusijuokė Terė. – Bet aš dar nepasiruošusi atsisakyti senojo gyvenimo.

– Manau, – merginos išėjo iš poilsio kambario, – kažkas jau padarė tai už tave.

– Nepakenčiu, kai būni teisi.

– Tere, varai save iš proto, bet neprivalai taip elgtis, – Žana palietė draugės ranką. – Kuperiui Heisui nereikia, kad vadovautum įmonei. Bet, nori jis ar ne, esi jo partnerė ir bent jau galėsi išreikšti savo nuomonę.

Terės mintys vėl ėmė vyti viena kitą. Tai kartą gyvenime pasitaikanti galimybė ir ji būtų visiška kvaiša, jei ja nepasinaudotų tik dėl to, kad bijo. Žinoma, nenutuokia, kaip valdyti viešbutį. Bet ne kartą juose gyveno ir žino, kas klientams patinka ar nepatinka. Tai turėtų kažką reikšti. Jos tėčiui ne vieną dešimtmetį priklausė lankytojų mėgtas restoranas. Būdama paauglė ir pati ten dirbo. Išmoko, kad raktas į sėkmę aptarnavimo srityje – padaryti žmones laimingus. Gal skamba paprastai, bet daugelis to nesupranta.

– Tiesiog keliauk, Tere. Čiupk jautį už ragų. Ir jei tau prireiks kavalerijos, aš atskrisiu kitu lėktuvu.

– Las Vegasai, aš atvykstu, – nusišypsojo Terė.

§§§

Po keturių dienų Terė stovėjo dideliame prabangiame viešbučio StarFire vestibiulyje Las Vegase. Grindys dengtos plačiomis, tamsiai mėlynomis plytelėmis, spindinčiomis taip, tarsi jose būtų įkalintos žvaigždės. Aukštos lubos imitavo nakties dangų, nusagstytą žvaigždėmis ir nušviestą krentančių šviesulių auksiniais ruoželiais. Įspūdis buvo toks tikroviškas, kad jei dabar nebūtų vidurdienis, Terė tikrai pagalvotų stovinti lauke ir žvelgianti į dangų.

Sienos nukabinėtos paveikslais auksiniais rėmais, o svečiams, laukiantiems priimamajame, padavėjai mandagiai siūlė atsigaivinti šampanu. Gretimame vestibiulyje veikė kazino ir aplink sklido didžiulis triukšmas. Lošimo automatai pypsėjo, dzingsėjo ir padrąsinamai skambėjo miniai, vaikštinėjančiai kazino teritorijoje.

Terė lėtai apsisuko ratu, matė dovanų parduotuvėles, restoranų ir barų iškabas ir dar daugiau žmonių. Iš to, kiek aprėpė akys, viešbutis atrodė milžiniškas. Pastato eksterjeras įspūdingas, tačiau įėjusi vidun pasijuto lyg visiškai kitame pasaulyje.

Savo naujajame pasaulyje.

Nuo minties norėjosi ir šypsotis, ir įsikąsti į lūpą. Su naujuoju partneriu nesusisiekė, tačiau rezervavo kambarį ir dabar pareigingai, kaip ir kiti svečiai, stovėjo eilėje ir priėmė iš padavėjo taurę šampano.

Nepranešė Kuperiui Heisui, kad atvyksta. Norėjo suteikti sau šiek tiek laiko ir apžiūrėti savo turtą. Pajusti, koks nuo šiol gali būti jos gyvenimas. Arba bent jau ištyrinėti galimybes.

Bent tiek skolinga sau ir įtėviams. Jie ją išaugino stipria ir savimi pasitikinčia moterimi. Išsiuntė į koledžą, drąsino gyventi aistringai. Argi gali dabar pasitraukti net nepamėginusi?

Iš dalies buvo skolinga ir savo biologiniam tėvui. Nepažinojo jo, bet jis tikrai ja domėjosi. Paliko jai viską, ką turėjo, taigi ji yra tikrasis jo palikimas.

Eilė sparčiai mažėjo, jau po minutės Terė stovėjo prie stalo ir padavė administratoriui savo asmens tapatybės kortelę. Priešais šypsojosi mandagus vyras su įsegtu atlape ženkliuku, ant kurio puikavosi vardas Brentas.

– Ar StarFire lankotės pirmą kartą? – paklausė administratorius.

– Iš kur žinote? – nusišypsojo Terė.

– Vis žvilgčiojate į lubas, – vyras pamerkė akį.

– Kalta, – Terė gurkštelėjo šampano. – Jos gražios.

– Tikrai, – jis užmetė akį į merginos vairuotojo pažymėjimą, paspaudė kelis klavišus kompiuterio klaviatūroje ir apmirė, pakėlė galvą ir pažvelgė dar kartą, lyg Terė turėtų tris galvas. – Terė Fergison?

– Teisingai, – ji susiraukė ir stengėsi įsižiūrėti į kompiuterio ekraną. – Juk man rezervuotas kambarys?

– Taip, ponia, – jau kiek iškilmingiau atsakė administratorius. Lengva šypsena dingo. Brentas staiga labai surimtėjo. – Mes jūsų laukėme, ponia.

– Laukėte? – Kada ji spėjo tapti ponia? Tikėjosi atskristi čia niekieno nepastebėta, bet, regis, neišdegs.

– Jūsų apartamentai paruošti ir laukia jūsų, panele Fergison.

– Neužsisakiau apartamentų.

Vyras nusišypsojo, atspausdino dvi korteles vietoj raktų ir įkišo jas į nedidelį aplanką su išpieštu StarFire logotipu. Atidavė Terei asmens tapatybės kortelę, raktus, tada pakėlė akis ir pamojo prieiti kažkam, stovinčiam už jos.

– Kaip ir sakiau, ponas Heisas ir mes laukėme jūsų.

– Ir jis? – Žinoma ir jis, Tere. Ar advokatas visko nepaaiškino?

– Jūsų vardas pažymėtas sistemoje, todėl iš karto žinojome, kai tik atvykote į miestą, – Brentas ir vėl nusišypsojo. – Jūsų apartamentai paruošti jau prieš kelias dienas. Bilas nuneš jūsų krepšius…

Staiga iš niekur greta Terės išdygo dvidešimtmetis pasiuntinukas.

– O, bet aš turiu tik vieną lagaminą ir jis su ratukais. Galiu…

– Toks mano darbas, panele Fergison, – kreipėsi į merginą Bilas. – Palydėsiu jus iki jūsų apartamentų.

Žinoma, jie rezervavo apartamentus. Terei dar neteko apsistoti tokiame viešbutyje, ypač apartamentuose. Kol kas tai visai ne jos kasdienė žaidimų aikštelė. Bet dabar ji šio nuostabaus viešbučio bendrasavininkė, todėl greičiau priprastų prie pokyčių. Ir ji visai nesijaučia keistai.

– Gerai, – nurijo paskutinį gurkšnį šampano ir pastūmė taurę Brentui. – Gal galite ją paimti?

– Su malonumu, panele Fergison. Sveika atvykusi į StarFire.

Sveika atvykusi. Terė nusekė Bilą išblizgintomis grindimis liftų link. Nesijautė laukiama. Jautėsi… pasiekusi ribą. Tuoj susipažins su naujuoju savo partneriu. Pradės viską iš naujo, neturėdama nė lašelio patirties. Vietoje, kurios nepažįsta, pilnoje svetimų žmonių. Žinoma. Puiku. Nervinasi? Ne, kas galėtų nervintis?

Viskas pasikeitė taip netikėtai, kad Terė net neturėjo laiko gerai įkvėpti, ir štai ji jau Las Vegase, žengia pirmuosius žingsnius į pasaulį, kuriam nepriklauso.

Pagrindinis klausimas, ar sugebės jame įsitvirtinti? Ar Kuperis Heisas bandys jai sutrukdyti? Jei taip, ar ji nori kautis dėl naujojo gyvenimo? Terė mąstė apie pokyčius, kuriuos padėtų įgyvendinti tėvo palikimas. Galėtų nusipirkti namą, išsiųsti mamą ir tetą į kelionę aplink pasaulį, jei tik jos norėtų.

Galimybės beribės. Jai tik reikia įrodyti, kad ji gali čia pritapti. Būti šių viešbučių dalimi. Šio verslo.

Prisiminė draugės Žanos žodžius: Nesustok, Tere. Mėgaukis. Gyvenimas ką tik tapo daug įdomesnis.

Be to, Terė save įspėjo, kad jau per vėlu trauktis.

Išvydus jį paskutinė mintis dingo taip pat staiga, kaip ir atsirado.

Žmonių minia aplink tarsi išsilydė. Garsai virto tik menku zvimbimu ausyse. Širdis daužėsi, burna išdžiūvo, o akys sustojo ties turbūt gražiausiu jos kada matytu vyru.