Читать книгу Šokoladinės vilionės - Maureen Child - Страница 3

– Tai jau aptarėme, – Etanas Hartas atsilošė krėsle ir pažvelgė į kitoje stalo pusėje sėdintį jaunesnįjį brolį. Alkūnėmis pasirėmęs į krėslo ranktūrius suglaudė pirštus ir prisimerkė. Viduje kirbėjo pyktis. Ar dažnai teks kalbėtis vis apie tą patį? Jau ne pirmą kartą Etanas susimąstė, ar neklydo priimdamas jaunesnįjį brolį į valdybą.

Geibrielis Hartas pakilo iš lankytojo kėdės ir susikišo rankas į kišenes.

– Ne, Etanai. Mes nieko neaptarėme. Tu tiesiog nurodei.

Vienas antakis trūktelėjo, Etanas pakėlė akis į Geibą.

– Jei jau taip gerai prisimeni mūsų pastarąjį pokalbį, nesuprantu, kodėl vėl grįžti prie šios temos.

– Todėl, kad vis dar neprarandu vilties įtikinti net ir tokį kietakaktį kaip tu, Etanai.

– Aš kietakaktis? – Etanas nusikvatojo ir papurtė galvą. – Juokinga, kai tu taip sakai.

– Po velnių, bandau padaryti ką nors svarbaus, – nenusileido Geibas. – Ne dėl savęs vieno, o dėl visos kompanijos.

Etanas neabejojo, kad brolis tuo tiki. Geibrielis visuomet buvo linkęs išbandyti naujoves, peržengti ribas. Jis ir pats to nebijojo.

Bet ar tai naudinga kompanijai? Vien dėl galimybės išbandyti naujoves neverta rizikuoti reputacija, kurią kūrė ištisos kartos.

Tai senas ginčas ir jau pradėjęs nusibosti. Nuo tada, kai Geibas užėmė vietą „Hartų šokolado“ kompanijoje, broliai nuolat kivirčijosi. Etanui būdavo apmaudu, nes jaunesnysis brolis dažnai būdavo arčiau tiesos. Tačiau galutinį sprendimą tekdavo priimti Etanui – atsakingas buvo jis, nuo jo priklausė tolesnė kompanijos plėtros kryptis. Ir Geibrieliui teks su tuo susitaikyti.

Jis atsistojo ir pažvelgė broliui į akis.

– Tiesa ta, Geibai, kad praėjusiais metais mes pardavėme trisdešimt vieną milijoną svarų šokolado. Kompanija laikosi puikiai. Rizikuoti nebūtina.

– Po velnių, Etanai, tik rizikuodamas mūsų prosenelis įkūrė šią kompaniją.

– Tiesa. Džošas Hartas pradėjo verslą, – glaustai atsakė Etanas. – O kitos kartos rūpinosi išlaikyti nepriekaištingą reputaciją. Mes esame viena iš penkių didžiausių šokolado gamybos kompanijų pasaulyje. Kodėl, po galais, turėčiau dabar rizikuoti?

– Kad taptume pirmaujančia kompanija, – atkirto Geibrielis. Aiškiai nusivylęs jis persibraukė ranka juodus plaukus. – Laikai keičiasi, Etanai. Keičiasi skonis. Mes galime toliau gaminti tą patį nuostabų šokoladą ir kartu papildyti savo asortimentą naujo skonio ir struktūros gaminiais. Pritraukti įvairesnių pirkėjų, jaunesnių pirkėjų, kurie liks mums ištikimi kelis dešimtmečius.

Etanas, draskomas ir švelnumo, ir pykčio, pažvelgė į brolį. Visada taip buvo. Jis beveik visą gyvenimą rūpinosi jaunesniuoju broliuku.

Geibrielis buvo pašėlęs. Visuomet norėjo išbandyti ką nors nauja, pamatyti naujų vietų. Jis dažnai rizikuodavo ir Etanui per tuos metus ne kartą teko gelbėti brolio kailį. Etanas dėl to nesikrimto, kol visa tai nesisiejo su verslu. Jis neketino griauti tradicijų, kurios šeimos kompaniją iškėlė į pasaulinio masto gigantus.

– Jei tu nori įkurti savo įmonę, – ramiai tarė Etanas, – ir prekiauti šokoladu su raudonėliais ar kuo kitu, maloniai prašom. „Hartų šokoladas“ išsilaikys viršūnėje tiekdamas klientams kaip tik tai, ko jie iš jo tikisi.

– Visiškai saugu, – burbtelėjo Geibrielis purtydamas galvą. – Ir nuobodu.

Etanas suprunkštė.

– Sėkmė tau nuobodi? Mes dirbame savo darbą, Geibai. Kaip visada.

Jaunesnysis brolis atsirėmė abiem delnais į Etano stalą ir palinko į priekį.

– Aš šios kompanijos dalis, Etanai. Mes broliai. Tai mūsų šeimos verslas. Tėtis jį paliko mums abiem. Aš irgi noriu turėti teisę pasakyti, kaip jį valdyti.

– Turi tokią teisę, – vis labiau širsdamas atsakė Etanas, iš pykčio jam net skrandį suskaudo.

– Bet paskutinis žodis bus tavo.

– Po velnių, žinoma. Kompanija buvo palikta mums abiem, bet atsakingas esu aš.

Etanas atlaikė brolio žvilgsnį bandydamas apmaldyti apėmusį įtūžį. Jis suprato, kas neduoda ramybės Geibrieliui. Jaunesnysis brolis norėjo palikti savo pėdsaką šeimos kompanijoje. Bet tai dar nereiškia, kad dėl dar vieno rizikingo Geibrielio sumanymo reikia statyti ant kortos viską, ko jie pasiekė. Taip. Jie gali pateikti rinkai naujų skonių, naujo tipo šokoladų su keistais įdarais ir aromatais, bet atitinkančių tradicijas. Tačiau dabartinių klientų jais nesudomintų – jie puikiai žino, ko nori, ir tikisi, kad „Hartų šokoladas“ atitiks lūkesčius.

– Neleisi man to pamiršti, tiesa? – Geibrielis atsitraukė nuo stalo ir susikišo rankas į kišenes.

– Klausyk, Geibai, aš tave suprantu, bet privalau saugoti reputaciją, kurią kūrė kelios kartos.

– O tu manai, kad aš noriu ją sugriauti? – Geibrielis pažvelgė su nuostaba.

– Ne. Tu tiesiog neapsvarstei visų pasiūlymo aspektų, – Etano kantrybė visiškai išseko, jam atrodė, kad laikosi įsitvėręs plonutės šakelės ir šiai nulūžus nukris nuo stataus skardžio. Todėl pabandė griebtis kitokios taktikos. – Norint pristatyti naujų skonių šokoladus, tikintis pritraukti naujų klientų, teks skirti daug pinigų reklamai – gerokai daugiau, nei išleidžiame dabar.

– Pemė sako, kad reklamos kampaniją galima surengti nedidinant išlaidų.

Etano antakis pakilo.

– Pemė? Hmmm. Kas ji tokia?

Geibrielis sunkiai atsiduso, lyg gailėtųsi, kad šis vardas išsprūdo.

– Pemė Kasini, – atsakė jis. – Gudri kaip lapė. Ji įkūrė viešųjų ryšių agentūrą ir turi puikių pasiūlymų.

– O tu su ja miegi, – paslaugiai pridūrė Etanas.

Juk nesitikėjo, kad Geibrielis pasikeis? Tai visko pagrindas – naujoji jo mergužėlė?

– Kaip tai susiję?

Etanas atsakyti nespėjo – išgirdo energingą beldimą į duris ir atsisukęs pamatė galvą įkišusią savo sekretorę Seidę Metjus.

Didelės mėlynos akys nukrypo nuo jo į Geibą ir atgal, tada ji paklausė:

– Kova baigta?

– Nė iš tolo, – atsiliepė Geibrielis.

Etanas piktai į jį dėbtelėjo.

– Ko norėjai, Seide?

– Nuo riksmų grindys siūbuoja, – atsakė ji ir įėjusi uždarė paskui save duris.

Akimirką Etanas pervėrė ją įdėmiu žvilgsniu.

Seidė jau penkerius metus buvo jo administratorė. Aukšta trumpaplaukė blondinė tamsiai mėlynomis akimis, jos lūpose, rodos, nuolat žaidė šypsena. Ji buvo dalykiška, graži, išmintinga, gundanti ir visiškai nepasiekiama.

Per tuos metus jam, tiesą sakant, teko išmokti nereaguoti į Seidę taip, kaip reaguotų, jei ši mergina jam nedirbtų. Buvo nelengva. Po galais, pamatęs jos figūrą bet kuris kraujo turintis vyras parpultų ant kelių.

Seidės lūpos – tikra pagunda, o kartkartėmis akyse blykstelinčios maištingos kibirkštėlės visuomet žadino jo susidomėjimą. Iš pradžių net ketino atleisti Seidę, kad galėtų nusivesti ją į pasimatymą. Tačiau ji velniškai gerai dirbo savo darbą.

Priėjusi prie stalo Seidė atsakė:

– Tiesą sakant, nugirdau, kaip keletas žmonių kirto lažybų, kuris iš jūsų laimės šį mūšį.

– Kas tokie? – rūsčiai paklausė Etanas ir vėl piktai dėbtelėjo į brolį.

Seidę klausimas nustebino ir ji tik papurtė galvą.

– Tikrai nesakysiu.

– Po velnių, Seide…

Nebekreipdama dėmesio į Etaną ji pasisuko į Geibrielį:

– Kabinete laukia naujas pardavėjas, kuriam paskyrėte susitikimą. Jei norite, galiu jam pasakyti, kad dalyvaujate žūtbūtiniame mūšyje su broliu…

Geibrielis sugriežė dantimis, bet linktelėjo.

– Gerai. Einu. – Pažvelgė į brolį. – Bet pokalbis nebaigtas, Etanai.

– Nė nesitikėjau, – atsiduso šis. Kai Geibrielis dingo, Etanas paklausė: – Ar statei už mane?

Seidė šyptelėjo.

– Iš kur žinai, kad stačiau?

– Tu per daug protinga, kad statytum ne už mane.

– Oho, sugebi pasakyti komplimentą man ir kartu pasitapšnoti per nugarą sau. Įspūdinga.

– Ar Geibo kabinete tikrai laukia pardavėjas, ar tik norėjai nutraukti kovą?

– O, jis ten tikrai laukia, – tarė ji ir nužingsniavo prie lango. – Bet ir ginčą nutraukti norėjau, todėl jei būtų prireikę, galėjau ir išsigalvoti ką nors.

– Jis varo mane iš proto, – Etanas pasisuko ir atsistojo greta jos prie lango, atsiveriančio į Ramųjį vandenyną. Sausis Pietų Kalifornijoje gali būti šaltas ir pilkas, bet jūra žiemą turi savotiško žavesio. Vanduo tamsus kaip ir padangė, į krantą viena po kitos ritasi bangos. Banglentininkai lūkuriuoja ant savo lentų tikėdamiesi patogios bangos, vandens paviršiumi skrieja keletas laivelių ryškiaspalvėmis burėmis. Vaizdas turėjo padėti jam nusiraminti – paprastai padėdavo. Bet Geibrielio keliamas klausimas kaskart vis labiau erzino.

– Jis vis dar nori gaminti naujų skonių šokoladus, tiesa?

Etanas dirstelėjo į Seidę.

– Dabar dar ir bendražygę susirado.

– Pasiūlymas nėra toks jau beprotiškas, – gūžtelėjo ji.

Etanas išpūtė akis.

– Tik tu nepradėk.

Seidė vėl gūžtelėjo.

– Pokyčiai ne visada blogai, Etanai.

– Mano patirtis rodo, kad blogai, – ginčijosi jis. Suėmė Seidę už peties ir, nepaisydamas plūstelėjusio karščio, pasuko į save. Kai mergina atsistojo veidu į jį, paleido ją ir kiek atsitraukęs pasakė: – Žmonės nuolat kalba, kad pakeis gyvenimą. Naujas automobilis, nauja plaukų spalva, po velnių, naujos pažiūros. Galima daug kalbėti apie sąstingį. Apie tai, kad verta rasti, kas veikia, ir nieko nebekeisti.

– Taip, bet kartais tenka keistis, nes tai vienintelė likusi išeitis.

– Tik ne šį kartą, – burbtelėjo Etanas. Nusisukęs nuo jos ir jūros nuėjo prie stalo, atsisėdo ir pasiėmė naujausias pardavimo ataskaitas. Žvilgterėjo į ją. – Seide, jei šiuo klausimu ketini palaikyti Geibrielį, aš apie tai nė girdėti nenoriu. Nesu nusiteikęs dar vienam ginčui.

– Suprantu. Na, mums visiems tenka daryti tai, ko nenorime.

– Ką?

Jis pakėlė akis.

Seidė giliai atsiduso ir ištiesė jam popieriaus lapą.

– Išeinu iš darbo.

– Negali išeiti. Po dvidešimties minučių susirinkimas…

– Tačiau…

Etanas spoksojo į ją abejodamas, ar gerai išgirdo. Žinia buvo tokia netikėta, kad atrodė nelogiška.

– Ne, neišeini.

Ji pamojavo popieriaus lapu.

– Perskaityk, Etanai.

Jis sugriebė popieriaus lapą ir perbėgo akimis dailiai išspausdintas eilutes.

– Juokinga, – ištiesė jai prašymą atgal. – Nepriimsiu.

Seidė susinėrė rankas už nugaros, kad nepasiduotų pagundai atsiimti prašymą ir apsimesti, lyg nieko nebūtų nutikę. Ak, reikėjo numatyti, kad išeiti bus sunku. Reikėjo suprasti, jog Etanas nenusileis, o ji jau nerimavo, kad sugebės įkalbėti ją pasilikti. Iš tiesų visai nenorėjo atsisveikinti su „Hartų šokoladu“.

Bet pati sau priminė, kad nenorėtų kitų penkerių gyvenimo metų praleisti taip, kaip praleido pastaruosius penkerius: beviltiškai įsimylėjusi viršininką, žvelgiantį į ją tik kaip į patogų baldą.

– Negali išeiti, – neketino nusileisti Etanas. Seidė neatsiėmė prašymo išleisti iš darbo. Todėl jis nutėškė popieriaus lapą ant stalo tekstu žemyn, tarsi negalėdamas daugiau į jį žiūrėti. – Mūsų laukia pavasario kampanija, gamyklos rekonstrukcija…

– Visa tai puikiai bus padaryta ir be manęs, – atsakė Seidė, vildamasi, kad jis neišgirdo balse viltingos gaidelės.

– Kodėl? – griežtai paklausė Etanas ir suraukė kaktą. – Dėl didesnio atlyginimo? Puiku. Jau pakėliau.

– Ne dėl pinigų, Etanai, – glaustai atsakė ji.

Ji ir taip čia uždirbo daugiau, nei galėtų tikėtis uždirbti kitoje įmonėje. Etanas labai dosnus savo darbuotojams. Bėda ne čia.

Jis atsistojo.

– Dvi papildomos savaitės atostogų per metus, plius didesnis atlyginimas.

Seidė nusijuokė ir akimirką susvyravo. Jis toks puikus viršininkas, bet kartais būna visiškas neišmanėlis.

– Etanai, aš juk nepanaudoju ir turimų atostogų. Kokia man nauda iš dviejų papildomų savaičių?

– Kalbi neracionaliai.

– Aš pragmatikė.

– Nesutinku.

– Man labai gaila, – tarė ji.

Seidė tikrai apgailestavo. Išeiti visai nenorėjo. Netroško jo niekada nebepamatyti. Tiesą sakant, vien nuo tokios minties suspausdavo širdį. O tai reiškia, kad kitos išeities nėra.

– Tai kas čia dedasi?

– Noriu gyventi, – atsakė Seidė ir pati pasipiktino, kaip beviltiškai nuskambėjo tie du žodžiai.

„Hartų šokolade“ ji dirbo pastaruosius aštuonerius metus, penkerius iš jų buvo Etano padėjėja. Darbo valandos trukdavo nežmoniškai ilgai, ji beveik nematydavo šeimos, o iš augalų, kuriuos įkurdino prieš metus nusipirktame kooperatiniame bute, liko vien stagarėliai, nes ji ten būdavo labai retai ir nepalaistydavo.

Seidė troško romantikos. Sekso. Galbūt savo šeimos, kol dar nepaseno.

– Tu gyveni, – tarė jis pajutęs kaltinimą, kad ją kaip nors apgaudinėjo. – Esi neatskiriama šio verslo dalis. Tu būtina man.

Ak, jei taip ir būtų…

Bėda ta, kad ji jau daug metų įsimylėjusi Etaną. Jausmas vienpusis, neteikiantis vilčių ir Seidė galų gale virs pikčiurna senute. Ne, ji turi išeiti dėl savęs.

Papurčiusi galvą Seidė atsakė:

– Tai darbas, Etanai, o gyvenime svarbu ne tik tai.

– Aš nepastebėjau, – pasiskundė jis.

– Tai ir yra problema, – nenusileido Seidė. – Negi nesupranti? Mes dirbame nežmoniškai ilgai, net savaitgaliais, praėjusiais metais tu mane iškvietei net iš sesers vestuvių, kad padėčiau sutvarkyti painiavą su Motinos dienos užsakymais.

– Tai buvo svarbu, – priminė Etanas.

– Kaip ir Megės vestuvės, – atkirto ji purtydama galvą. – Ne, aš privalau išeiti. Laikas pokyčiams.

– Ir vėl pokyčiai, – burbėdamas Etanas pakilo, apėjo aplink stalą ir atsistojo priešais ją. – Nuo to žodžio mane tikrai pradės pykinti.

– Pokyčiai ne visada būna blogi.

– Ne visada ir geri, – nenusileido jis. – Kai viskas puikiai veikia, kam gadinti?

– Žinau, kad tau nepatiks, gal ir laiką pasirinkau netinkamą, nes atėjau pasikalbėti iškart po ginčo su Geibu, bet man iš tikrųjų reikia pokyčių.

Ji žiūrėjo į žolės žalumo akis ir gailėjosi, kad tenka išeiti. Juodi Etano plaukai buvo susišiaušę – turbūt dėl to, kad ginčydamasis su Geibu juos vis braukė pirštais. Kaklaraištis atsilaisvinęs… jis atrodė toks velniškai gundantis, kad Seidei užgniaužė gerklę.

Kodėl tas vyras ją taip smarkiai veikia visomis prasmėmis? Juk ne vien dėl grožio vos į jį pažiūrėjusi ima ilgėtis? Jis stiprus, išmintingas, tvirtas – toks derinys ją tikrai vilioja. Todėl vienintelis galimas sprendimas – išeiti iš darbo.

Kaip galėtų šitaip geisdama toliau čia likti, kai nėra jokios vilties su juo suartėti?

– Po velnių, Seide, apie ką būtent tu kalbi?

– Apie savo gyvenimą, – atsakė ji, žiūrėdama tiesiai į akis ir vildamasi, kad Etanas pamatys ją, o ne vien patyrusią padėjėją.

Bet to nebus. Seidė čia lyg koks faksas ar naujas kompiuteris. Jos čia reikia tik darbui atlikti.

– Žinai, mano brolis Mikas su savo žmona Džina tik ką susilaukė trečio vaikelio?

Jis žvelgė visai sutrikęs.

– Na ir kas? Kaip tai susiję su tavimi?

– Miko žmona už mane jaunesnė dvejais metais, – Seidė nusivylusi nuleido rankas. – Ji turi tris vaikus. O aš keturis nudžiūvusius augalus.

– Ką, po galais, tai reiškia?

Seidė atsiduso. Žinojo, kad išeiti bus nelengva. Kad Etanas bandys ją sulaikyti siūlydamas didesnį atlyginimą, paaukštinimą, atostogas. Bet tik dabar suvokė, kaip sunku bus jam pasakyti tai, kas iš tiesų jai kelia nerimą. Kas verčia išeiti. Po šimts pypkių, ji ir pati visai neseniai susivokė.

– Noriu šeimos, Etanai, noriu vyro, kuris mane mylėtų… – Tavęs, – kuždėjo vidinis balsas, bet ji tuojau jį užgniaužė. – Noriu vaikų. Man beveik trisdešimt.

– Rimtai? – jis praskleidė švarko skvernus ir susikišo rankas į kelnių kišenes. – Tai štai kur problema. Biologinis laikrodis sutiksėjo?

– Ne dabar, – atsakė Seidė. – Galvojau apie tai jau senokai. Etanai, kasdien dirbame po penkiolika valandų, o kartais dar ilgiau. Aš visą amžinybę nebuvau pasimatyme ir nesimylėjau trejus metus.

Etanas sumirksėjo.

Seidė krūptelėjo, na gerai, šito sakyti nereikėjo. Blogai jau tai, kad apgailėtiną tiesą žino ji pati. Dar blogiau, kad dabar sužinojo ir Etanas.

– Nenoriu tapti žila vieniša (neskaitant kačių, nors man jos nė nepatinka) senute, kuri prisimindama praeitį galėtų pasakyti tik tiek: O, vaikeli, aš buvau tikrai gera padėjėja. Tik mano dėka ta įmonė taip sklandžiai veikė.

– Neatrodo labai blogai.

Susierzinusi Seidė bakstelėjo pirštu į jį.

– Tik dėl to, kad ir pats neturi gyvenimo. – Taip, ji jau labai seniai su niekuo nebuvo suartėjusi. Bet ir jis ne geresnis. – Tu pasinėręs į darbą. Kalbiesi tik su manimi ar Geibu. Turi kone rūmus Deina Pointe, bet niekada ten nebūni. Prie stalo užkandi išsinešti paruošto maisto, o viską, ką turi geriausio, išlieji lentelėse ir sąskaitose, o tai tikrai nesveika.

Vienas juodas antakis pakilo.

– Labai ačiū.

Seidė žengė atbula, nes stovint taip arti jo buvo įsitempę visi nervai. Jis taip gardžiai kvepėjo. Žandikauliai tvirtai suspausti, akys liepsnojo – Etanas atrodė… per daug patrauklus. Jau ne pirmą kartą Seidė susimąstė, kas būtų, jei pultų ir prisiglaustų jam prie krūtinės, rankomis apsivytų kaklą. Kaip jis reaguotų? Išbučiuotų iki pamišimo?

Ar pasipiktinęs nustumtų į šoną?

Ji vis tiek išeina iš darbo, todėl atsakymą galėtų sužinoti nerizikuodama. Bet abejojo, ar nori sužinoti tiesą. Kartais nuostabi svajonė daug geriau už realybę.

– Kalbame ne apie mane ir mano gyvenimą, – pareiškė Etanas.

– Tam tikra prasme apie tai. Gal jei pasisamdysi kitą padėjėją, kuri išsireikalaus normalios dienotvarkės nuo devynių iki penkių, tu ir pats bent kartkartėmis išlįsi iš biuro.

– Gerai, – jis griebėsi jos pasiūlymo. – Jei nori dirbti nuo devynių iki penkių, tebūnie. Aš susidorosiu.

– Ne, nieko nebus. Prisimeni Megės vestuves? – Pusseserė labai įsižeidė, nes Seidė ištykino iš bažnyčios ir pražiopsojo svarbiausią akimirką. Ir pačiai Seidei buvo nesmagu. – Man tikrai labai gaila, Etanai, bet turiu išeiti. Padirbėsiu dar dvi savaites, pamokysiu mane pakeisiantį žmogų.

– Ką? – jis susikryžiavo ant krūtinės rankas ir lyg mesdamas iššūkį laukė, kol ji pasakys, kas ją galėtų pakeisti.

– Vikę iš rinkodaros skyriaus.

– Turbūt juokauji.

– Ko jai trūksta?

– Ji niūniuoja. Nuolat.

Na, Etanas teisus. Vike skundžiasi ne jis vienas. Dar blogiau, kad mergina tikrai neturi muzikinės klausos.

– Gerai, tada Betę iš buhalterijos.

– Ne, – jis papurtė galvą. – Jos kvepalai – tikra pojūčių kankynė.

Aišku, – pagalvojo ji. – Etanas ras dėl ko prikibti prie bet kurios kandidatės.

Nors jis jaunas, gražus, gundantis vyras, bet pokyčių nekenčia kaip koks devyniasdešimtmetis.

Kaip gerai, kad ji tam pasiruošė.

– O kaip Rikas? Jis jau dvejus metus čia dirba. Daug žino apie verslą.

Etanas dar tvirčiau sukando dantis.

– Rikas sutaria su Geibrieliu. O aš neketinu ištisas dienas ginčytis su savo padėjėju.

Tiesa. Teks griebtis kitokios taktikos. Tegul jis pats pasiūlo pamainą Seidei.

– Tai ką siūlai?

– Tave.

Jis susiraukė, bet dėl to atrodė tik dar labiau gundantis.

Kas jai negerai?

– Mes komanda, Seide. Gera komanda. Kam viską griauti?

Jai patiko, kad Etanas nenori išleisti, bet išeiti reikėjo dėl savo šventos ramybės. Kaip dairysis meilės kur nors kitur, kai jaučiasi taip supančiota Etano Harto? Dieve, kaip apgailėtina.

– Rasiu ką nors, – tvirtai pažadėjo Seidė.

Etanas visai neapsidžiaugė, bet linktelėjo.

– Ir pažadėsi neišeiti, kol tas žmogus nebus tinkamai parengtas dirbti.

Seidė prisimerkė pajutusi spąstus. Jei jis nepritars jokiai kandidatūrai, Seidė negalės nieko mokyti, todėl ir išeiti nepavyks.

– O tu sutiksi pritarti siūlomai kandidatūrai.

Jis gūžtelėjo.

– Žinoma, jei tik tas bevardis asmuo sugebės atlikti tavo darbą.

– Kalbi protingai, – Seidė pakreipė galvą ir įdėmiai jį nužvelgė. – Kodėl aš tavimi netikiu?

– Esi linkusi įtarinėti?

Jo akys žybtelėjo ir Seidės širdis atsakydama šoktelėjo.

Jei rimtai, ji buvo pusiau įsimylėjusi Etaną nuo pat tos akimirkos, kai ėmėsi šio darbo. Per tuos metus galutinai pametė galvą. Pati nežinojo kodėl. Etanas nė iš toli nepriminė idealaus vyro. Seidė ilgai galvojo ir nusprendė, ko iš tiesų nori. Taip, Etanas nuostabus. Net per daug gražus. Moterys verčiasi per galvą, kad tik galėtų prie jo priartėti. Taip, jis sėkmės lydimas verslininkas, bet taip apsėstas darbo, kad daugiau niekam gyvenime neliko vietos. Seidė nė nežinojo, ar jam patinka vaikai, nes niekada nė vieno šalia nepasitaikė. Ji nenumanė, ar jis puikus meilužis, nors ją lankydavo fantazijos, kuriose Etanas būdavo tikras sekso dievas. Jo puikus humoro jausmas, bet juokaudavo retai. Be to, buvo labai sugadintas. Pripratęs gauti, ko panorėjęs.

Ne, Etanas Hartas ne jai skirtas, o jei ji tikisi rasti išskirtinį mylimąjį, reikia atsisveikinti su šiuo darbu.

– Turiu priežasčių būti įtari, – atsakė ji.

– Kam man meluoti? – Etanas apsimetė nustebęs.

– Kad gautum, ko nori.

– Tu mane labai gerai pažįsti, Seide, – tarė jis purtydamas galvą. – Štai dėl to ir esame puiki komanda.

Tikrai puiki. Po velnių. Seidė tikrai nenorėjo išeiti, bet ir likti negalima.

– Etanai, kalbu rimtai, – tarė ji ir pakėlusi smakrą pažvelgė tiesiai jam į akis. – Aš išeinu.

Jis ilgai tylėjo.

– Gerai.

Akimirksniu Etanas atsitvėrė siena, akys tapo neperprantamos.

– Oho, tau puikiai sekasi.

– Kas?

– Per akimirką iš karšto pavirsti šaltu.

– Nesuprantu, apie ką kalbi.

– Aišku, kad supranti, – atsakė Seidė, žiūrėdama į nuostabias akis. – Tai tau būdinga. Kai tik pokalbis ar derybos pasuka tau nepalankia linkme, tuojau pastatai užtvaras. O dabar, kai oficialiai įteikiau prašymą išeiti iš darbo, galiu pasakyti, kad man tai nepatinka.

Etanas susiraukė.

– Tai tiesa?

– Taip, – Seidė įsirėmė rankomis į klubus. – Žinai, visai smagu sakyti tai, ką iš tiesų galvoji.

– Nė nežinojau, kad to nesakai, – nustebo jis.

– O, – nusijuokė Seidė, – nė nenumanai, kaip teko tvardytis per tuos metus. Iki pat šiandien.

Žalios akys prisimerkė.

– Dabar visiškai pasitiki savimi, tiesa?

– Savimi aš visada pasitikėjau, tik retai kada tau pasakydavau, ką galvoju. Reikia pripažinti, – pridūrė, – pasijutau laisva.

Žinoma, darbo jai trūks. Dar labiau trūks Etano. Tačiau taip bus geriausia, o jei jau vis tiek tenka išeiti, leis sau pasimėgauti likusiomis dviem savaitėmis su viršininku. Bus visiškai atvira ir nieko neslėps. Na, neprisipažins, kad jį myli, bet visa kita…

– Ir tavo kava man nepatinka.

Dabar jis atrodė įsižeidęs.

– Tai geriausių pasaulyje kavos pupelių mišinys iš Sumatros. Kas du mėnesiai gaunu naują siuntą.

– Taip ir ta kava baisi. Skonis kaip puikiausio Sumatros purvo.

– Abejoju, ar man ši nauja atvirumo politika patinka.

Seidė kreivai šyptelėjo. Nustebino jį, o tai pavyksta retai, nes Etanas Hartas viską numato du tris žingsnius į priekį.

– Na, o man patinka.

– Galėčiau tave tiesiog atleisti ir viskas būtų baigta, – perspėjo jis.

– Ak, juk abu žinome, kad to nepadarysi. Juk nemėgsti pokyčių, prisimeni? – Seidė papurtė galvą ir nė neabejodama pasakė: – To nebus.

Pasigirdus beldimui į duris jie abu atsisuko ir Etanas pakvietė:

– Įeikite.

Jai trūks to įsakmaus tono.

– Ponas Hartas? Etanas Hartas?

Į kabinetą įėjo moteris, nešina maždaug šešių mėnesių kūdikiu.