Читать книгу Paskutinė avantiūra - Maureen Child - Страница 2

Šelmiškas tamsiai rudų akių žvilgsnis pranyko tą pačią sekundę. Merė įkvėpė, kad nusiramintų, tačiau planui sugriuvus tai padaryti buvo nelengva. Nesitikėjo, kad Koretis grįš anksčiau ir užtiks ją šniukštinėjančią. Nesitikėjo ir to, kad ištrauks ją iš po lovos ir numetęs ant čiužinio atsisės raitomis. Deja, nors ir nederėjo, ji šiek tiek mėgavosi raumeningo kūno svoriu.

Koretis buvo aukštesnis, nei ji įsivaizdavo, ir kvepėjo dieviškai – subtiliai aitrų vyrišką aromatą norėjosi įkvėpti giliai į plaučius ir neišleisti. Tik Merė čia atėjo ne tam, kad leistųsi sugundoma ir pasiduotų viduje liepsną kurstantiems hormonams.

Kartą šitaip jau suklydo – leidosi, kad vagis išblaškytų dėmesį, bet daugiau tai nepasikartos.

Prakeikimas. Kaip viskas išslydo iš rankų?

Merė ketino priremti Koretį prie sienos vėliau ir tokioje vietoje, kurioje ji turės pranašumą. Dabar ji priklausė nuo šio vyro ir iš nuožmiai spindinčių Korečio akių suprato, kad malonės nesitikėtų.

Taigi Merė darė tą patį kaip visada, kai likdavo nugalėta, – ėmėsi gynybos.

– Pasikalbėsime, kai nuo manęs nulipsi.

– Kalbėk ir nulipsiu, – atrėmė jis.

Regis, nieko nebus. Pro langus plūstanti mėnesiena apšvietė Korečio veidą kaip sidabrinis įspėjimo švyturys. Mėnesiena turėjo būti švelni ir romantiška, bet dabar baugino, slėpė akis ir kietai sučiauptas lūpas šešėlyje.

Merė sunkiai įkvėpė ir nusiteikė susirėmimui – to laukė kelis mėnesius. Kruopščiai sudėlioti planai griuvo kaip kortų namelis vien todėl, kad Koretis pirmą kartą gyvenime anksčiau grįžo namo. Geriau pagalvojus, dėl visko kaltas jis.

Merė vėl pasimuistė ir metė piktą žvilgsnį.

– Negaliu kvėpuoti, kai ant manęs sėdi.

Koretis nė nekrustelėjo.

– Tai greičiau dėstyk. Kokių įrodymų turi prieš mano tėvą?

Aišku, kad šį mūšį ji pralaimėjo.

– Nuotrauką.

Jis prunkštelėjo.

– Nuotrauką? Prašyčiau, panele Kad-ir-kas-tu-tokia, teks labiau pasistengti. Visi žino, kad šiais laikais nuotraukas galima retušuoti, kaip tik nori.

– Bet ši neretušuota, – užtikrino Merė. – Gal kiek tamsi, bet tavo tėvas matyti aiškiai.

Merė negalėjo tuo patikėti, bet jo veidas tapo dar nuožmesnis ir atšiauresnis, ir, nors tai neįmanoma, Koretis atrodė dar patrauklesnis.

– Ir turėčiau patikėti tavo žodžiu. Nė nežinau, kuo tu vardu.

– Merė. Merė O’Hara.

Džanis šiek tiek atleido jos diafragmą leisdamas lengviau įkvėpti ir Merė dėkinga atsiduso.

– Tai jau pradžia, – griežtai suurzgė vyras. – Klok toliau. Iš kur sužinojai apie mane ir mano šeimą?

– Turbūt juokauji? – Merė nustebo, kad jis dar klausia.

Kalbos apie Korečius netilo kelis dešimtmečius. Kiekvienas policininkas svajojo pričiupti nors vieną iš jų sprunkant su pavogtomis brangenybėmis. Juokinga, kad jis pats to nesuprato.

– Juk jūs, Korečiai, garsiausia brangenybių vagių šeima pasaulyje.

Vyro žandikauliai įsitempė lyg sukandus dantis. Tai gerai ar blogai? Nesvarbu.

– Tariami brangenybių vagys, – pataisė neatitraukdamas nuo jos akių. – Niekada nebuvome apkaltinti jokiu nusikaltimu.

– Nes niekada nebuvo įrodymų. Iki dabar.

Raumenėlis ant Korečio žandikaulio sutvinksėjo.

– Blefuoji.

Merė sutiko žvilgsnį.

– Ne.

Džanis varstė ją akimis taip ilgai, kad būtų galėjęs apibūdinti kiekvieną veido centimetrą, galiausiai papurtė galvą ir paklausė:

– Kodėl turėčiau tikėti moterimi, kuri įsilaužė į mano namus?

– Aš neįsilaužiau, – paneigė Merė. – Tik užėjau.

Vyro akys virto siaurais plyšeliais, raumuo ant žandikaulio tvinkčiojo kaip pašėlęs.

Antrą klausimą sukėlė viduje kunkuliuojantis pyktis.

– Kaip užėjai? Kaip čia patekai?

Regėdama rimtą jo veidą Merė tik prunkštelėjo.

– Rimtai? Užteko trumpo sijono ir aukštakulnių, kad tavo durininkas nusilenkęs palydėtų prie lifto.

Merė prisiminė, kaip gašliai ją nužvelgė tas vyriškis. To pakako, kad suprastų, jog ji ne pirma Džanio Korečio moteris, kuriai suteikiama tokia privilegija.

– Nė nepaprašė asmens dokumento ir užtikrino, kad man nereikės jokio rakto, pats atrakino liftą, kuris kyla tik į tavo butą. Jis nė nenustebo, kad atėjau, kai tavęs nėra namie. Pasirodo, čia nuolat vieši daugybė moterų.

Džanis susiraukė. Merė liko patenkinta – pagaliau taškas jos naudai. Jai to reikėjo. Niekaip neįvykdys užduoties be Džanio Korečio pagalbos. Kad ir kaip nepatiko, jog turės dirbti išvien su vagimi, viena nepadarys to, dėl ko atsibeldė į Europą.

– Regis, turėsiu šnektelėti su durininku.