Читать книгу Aš čia dėl tavęs - Maureen Child - Страница 1

– Lora, žinau, kad tu ten!

Ronanas Konolis dar keletą kartų trankiai pabeldė į ryškiai mėlyna spalva nudažytas pagrindines duris ir pasiklausė. Neišgirdo nė garso, nors gerai žinojo, kad Lora namie. Po velnių, bemaž jautė, kad ji stovi už tų nelemtų durų.

Tikra beširdė. Kaip šis jos būdo bruožas galėjo būti patrauklus? Dabar jam tikrai atsirūgo tas patrauklus beširdiškumas.

Sekundės bėgo, o viduje vis tiek nė garso, ir tai dar smarkiau erzino. Ronanas žvilgtelėjo į prie namo pastatytą Loros automobilį – geltoną kaip saulė folksvageną, tada rūsčiai dėbtelėjo į vis dar uždarytas pagrindines duris.

– Netikiu, kad tavęs nėra namie. Juk gatvėje stovi tavo automobilis, Lora.

Atsklido jos balsas – prislopintas, bet aiškus.

– Amerikoje sakoma „įvažiavimo kelias“, Ronanai. Tu juk ne Airijoje, nejaugi pamiršai?

– Ir labai gaila. – Jis delnu perbraukė veidą ir nusivylęs pakėlė akis. Jei dabar būtų Airijoje, dauguma Danlio kaimo gyventojų būtų jo pusėje, ir Ronanas bematant priverstų šią moterį atidaryti prakeiktas duris.

– Girdėjau, – tarė ji. – Gali šokti į vieną iš savo lėktuvų ir bet kada grįžti į Konolių šalį!

Jei tik galėčiau, – šmėkštelėjo Ronanui. Atsibeldė į Kaliforniją atidaryti Amerikos verslo skyriaus, kol Cosain reikalai įsibėgės, niekur trauktis neketina.

Jis pavargęs, suirzęs ir nenusiteikęs bendrauti su moterimis. Ypač su tokiomis kietakaktėmis kaip Lora.

Pastarąsias šešias savaites keliavo po Europą – kaip asmens sargybinis lydėjo šešiolikametę popmuzikos žvaigždę, kurios elgesys erzino ne mažiau nei jos dainavimas. Dėl mergaitės ir godžios jos motinos Ronanas troško kuo greičiau baigti šį darbą ir grįžti į įprastą gyvenimą. Tikėjosi ramybės. Tvarkos. Ir še tau…

Sukandęs dantis palūkėjo ir suskaičiavo ligi dešimties. Tada dar kartą.

– Nors ir ką, po paraliais, sakytum, Lora, jei tavo automobilis čia, tai ir tu namie.

– Gal aš kur išėjusi, – sušuko ji. – Ar apie tai pagalvojai? Kaip žinai, turiu draugų.

Karštas Konolių būdas ėmė viršų, ir Ronanas turėjo tvardytis.

– Bet juk neišėjusi, tiesa? – paklausė, kaip pats pripažino, visiškai ramiai. – Tu namie, varai mane iš proto ir verti šūkauti prie uždarų durų, lyg būčiau koks kaimo kvailys, pirmą kartą pats vienas kažkur ištrūkęs.

– O tu nešauk, puikiai girdžiu, – atsiliepė Lora, balsas sklandžiai sklido pro duris.

Lora Peidž gyveno Kalifornijoje, tvarkingoje Hantington Bičo gatvelėje, kur namai panašūs į Menkių kyšulio gyvenvietės pastatus. Pirmą kartą pamatęs jos namus, Ronanas pamanė, kad jie žavūs. Dabar žiūrėjo į pastatą taip, lyg tai dėl jo pateko į tokią padėtį.

Vėsus vandenyno vėjelis nuūžė siaura gatvele ir supurtė Loros priekiniame kiemelyje augančios jau beveik belapės guobos šakas. Tamsiai pilki debesys virš galvos pranašavo audrą, Ronanas tikėjosi, kad jai užėjus nebestypsos šiame nelemtame prieangyje.

– Net tavo kaimynai girdi, – jis linktelėjo į tą pusę, kur vyriškis taip energingai karpė gyvatvorę, jog kilo pavojus, kad sudroš ją lyg pieštuką. – Atidaryk duris ir išsiaiškinsime. Mudu abu. Be pašalinių.

– Neturiu ką pasakyti.

Ronanas nusijuokė. Tai jau tikrai, tarė sau. Dar nesutiko labiau užsispyrusios moters. Pradžioje šis jos bruožas patiko. Per dažnai jį supo besišypsančios tuščios moterys, kurios sutikdavo su viskuo, ką jis sakė, ir juokdavosi iš nevykusių pokštų vien tam, kad įgytų palankumą.

Tik ne Lora.

Ne, iš pat pradžių ji buvo užsispyrusi, mėgo ginčytis, šiai moteriai nedarė įspūdžio nei turtai, nei šlovė. Ronanui patiko apsižodžiuoti. Jį kerėjo guvus protas ir kandus liežuvis. Dar labiau susižavėjo pasiguldęs ją į lovą.

Ronanas dėbtelėjo į tuziną raudonų rožių, kurias gniaužė dešinėje rankoje, – kvailys, tikėjosi šią moterį paveikti gražiomis gėlėmis ir meiliais žodžiais. Po velnių, ji nė nematė šių gėlių. Ir nepamatys taip susiklosčius aplinkybėms.

Šnopuodamas iš nekantrumo Ronanas šiek tiek nuleido balsą.

– Žinai, dėl ko aš čia. Baikime visa tai ir pamirškime.

Kokią akimirką buvo tylu, lyg Lora būtų svarsčiusi jo žodžius. Tada vėl prabilo.

– Tu jo negausi.

– Ką?

– Ką girdėjai, – atsiliepė Lora, ir Ronanas prisimerkęs nirtulingai pažvelgė į duris, lyg matytų ją pro durų plokštę.

– Taip, gerai išgirdau. Nors negaliu patikėti. Atėjau to, kas man priklauso, ir nepasitrauksiu, kol neatgausiu.

– Tau priklauso? Tavęs du mėnesius nebuvo, Ronanai. Kaip gali galvoti, kad tau dar kas nors priklauso?

Metęs rožes žemėn, Ronanas įsirėmė rankomis į duris.

– Lora, dešimt valandų skrisdamas lėktuvu klausiausi, kaip paauglė vardijo, kodėl ja reikėtų žavėtis. O jos motina bambėjo dėl visko: tai ne toks vanduo buteliuose, tai neminkštos pagalvės. Aš susierzinęs, brangute. Pastarąsias savaites tegalvojau, kaip grįšiu į namus ant uolos skardžio ir pamatysiu savo šunį. Be jo neišeisiu.

Netikėtai durys atsidarė – ir štai ji. Penkių pėdų ir devynių colių grakšti blondinė vaiskiomis ir mielomis kaip vasaros dangus mėlynomis akimis. Nors apsivilkusi nutrintais džinsais ir susagstomais baltais marškiniais, jam užėmė kvapą, ir tai jį papiktino iki kaulų smegenų.

Viena ranka Lora laikė duris, kita rėmėsi į durų staktą, lyg pajėgtų sulaikyti Ronaną, jei šis užsimanytų patekti vidun.

Ronanas pažvelgė žemyn ir pamatė savo šunį, besiglaudžiantį prie Loros su vergišku nuolankumu. Jis rūsčiai dėbtelėjo į augintinį, kurį vadino Pabaisa, o tas nekreipė dėmesio.

– Praėjo tik kelios savaitės, o tu mane pamiršai? – paklausė nieko gero nežadančiu tonu. – Kur dingo geriausio žmogaus draugo ištikimybė?

Šuo suinkštė ir dar labau prisispaudė Lorai prie šono, ji net susvyravo nuo svorio.

– Geriausias draugas nebūtų jo palikęs, – priekaištavo Lora.

– Šuns nepaleido į džiungles, kur tektų pačiam susimedžioti ėdalo, – atrėmė Ronanas. – Pusbrolis Šonas…

– Prieš iškeliaudamas į Airiją paliko šunį pas mane. Matai, kad Pabaisa gerai jaučiasi. Jam čia patinka. Pas mane.

– Galbūt. – Ronanas vėl griežtai dėbtelėjo į šunį. – Bet jis ne tavo, tiesa?

– Jis mano namuose. Dėl to jis mano.

– Šuo tavo namuose tik todėl, kad Šonas paprašė prižiūrėti, kol grįšiu.

Už tai Ronanas skolingas pusbroliui kumščiu į kaktą. Netikėtai iškviestas į Airiją, Šonas paprašė Loros pagloboti Pabaisą, kad jam netektų mėnesį praleisti šunidėje. Apie tai Ronanas sužinojo, kai buvo per vėlu ką nors pakeisti. Taip, tai teisingas sprendimas dėl šuns. O dėl Ronano?

Loros jis nematė du mėnesius – nuo tada, kai nutraukė jųdviejų santykius. Nors negalėtų tvirtinti, kad išmetė ją iš galvos. Po paraliais, pats ėmėsi saugoti paauglę dainininkę, užuot pavedęs darbą savo darbuotojui, kad tik būtų tolėliau nuo tuo laiku taip gundomai arti esančios moters. Atstumas nepagelbėjo. Ronanas apie ją tebegalvojo. Sapnavo ir beveik kasryt pabusdavo susijaudinęs, pasiruošęs ją paimti.

Ir dabar nuo Loros sklido sodrus gėlių aromatas, lyg žadindamas jausmingus prisiminimus, kaip lietė, ragavo šią moterį, buvo į ją įsiskverbęs…

– Ronanai, – Lora pertraukė apmąstymus, – abu suprantame, kad Pabaisai geriau pas mane. Tu nelabai koks šuns globėjas…

– Aš ne globėjas, o savininkas, – atrėmė Ronanas.

Lora nekreipė dėmesio.

– Netrukus grįši į Airiją ir…

– Pasiimsiu Pabaisą kartu, – užbaigė Ronanas.

Tiesą sakant, Ronanas dar nesvarstė, ką darys su Pabaisa, kai baigsis jo laikas Amerikoje. Bet dabar apsispręsti atrodė visai paprasta. Po ginčo su Lora Peidž net kova su karantino įstatymų sergėtojais tikras poilsis.

Atkišęs smakrą įdėmiai pažvelgė į mėlynas akis – negi iš tiesų jis nedaro Lorai įspūdžio, o gal tik taip atrodo? Gal Lora taip greitai jį pamiršo? Ir su Ronanu viskas baigta? Taip galvodamas vyras jaučiasi pažemintas.

Metęs iš galvos tai, kas kadaise tarp jų buvo, Ronanas tarė:

– Pabaisa yra mano, ketinau parsivežti jį į Airiją. Niekas nepasikeitė.

– Aišku, kad pasikeitė. – Lora žengė prie Ronano, stumtelėjo šunį, ir tas vos neparvirto. – Juk namie turi šunį, tiesa?

– Taip. Diedrę.

– Kiek laiko jos nematei?

– Tai niekaip nesusiję.

– Kaip tik susiję, – paprieštaravo Lora ir sukryžiavo rankas po krūtine. – Šuniui reikia daugiau nei aplankyti kartą per mėnesį. Šuniui reikia meilės. Bendrauti. Kad galėtų pasitikėti. Kad kas nors būtų šalia.

Ronanas suraukė antakius ir rūsčiai dėbtelėjo. Būtent dėl to jis nutraukė santykius. Šiai moteriai tiesiog parašyta ant kaktos: namų židinys ir amžinai. Ji norėjo būti mylima ir buvo to verta. O jis negalėjo to duoti. Taigi viską baigė, kol dar labiau nesusipainiojo.

– Kalbi apie Pabaisą, Lora, ar apie save?

Ji nustebo.

– Tavo savimeilė neturi ribų, tiesa? Negi iš tiesų manei, kad sėdėjau čia ir ašarojau? Tavęs ilgėdamasi?

Iš tikrųjų taip. Ronanas to tikėjosi. Ir kuo smarkiau Lora pyko, tuo aiškiau darėsi, kad jai labiau viskas baigta nei jam.

– Kalbame ne apie mus, Ronanai. Kalbame apie Pabaisą, ir šuns negausi. Tu nevertas.

Nespėjus jam paprieštarauti, Lora užtrenkė prieš nosį duris, Ronanas išgirdo trakštelint užrakinamą spyną. Priblokštas ilgai stebeilijo į uždarytas duris. Negalėjo patikėti. Dar taip nebuvo, kad Ronanui Konoliui kas nors užtrenktų prieš pat nosį duris.

Viduje ji meiliai kalbino Pabaisą, įtikinėjo, kad persekiotojų nebėra, ir Ronanas vos vėl nepabeldė į duris. Bet apsigalvojo. Tegu ši moteris tiki laimėjusi mūšį. Tai Lorą nuramins, ir vėliau bus lengva ją pergudrauti.

Vis dar įtūžęs jis staiga pasisuko, užmynė numestas rožes ir nužingsniavo.

Bet jis sugrįš. Konoliams nebūdinga pasitraukti.

***

– Viskas gerai, meiluti, – Lora aiškino Pabaisai, šiaušdama viršugalvį ir kasydama paausius. – Blogas žmogus išėjo.

Lora sudrebėjo, kai išgirdo Ronaną užvedant sportinį automobilį ir nuskriejant. Ak, ne dėl ginčo. Jau kelias savaites žinojo, kad susidūrimas neišvengiamas. Tik susitikti buvo sunkiau, nei manė.

Pažvelgusi į tamsiai mėlynas akis pamatė, kad jos blykčioja iš pykčio, ir jautėsi sumišusi nežinodama, ar jos temo iš aistros, ar spindėjo šaltai ir dalykiškai.

Aukštas, plačiapetis, kaštoniniais plaukais, kurie saulės šviesoje įgaudavo rausvą atspalvį, jis vienodai nerūpestingai dėvėjo ir darbo kostiumą, ir džinsus, ir tai vertė nerimauti, jam buvo neįmanoma atsispirti. Matyt, du mėnesius praleidus atskirai jos potraukis neatvėso.

Kai Ronanas prieš keletą mėnesių kreipėsi į jos nekilnojamojo turto biurą, Lora suprato, kad neišvengs rūpesčių. Ak, jiedvi su seserimi pardavinėjo namus neapsakomiems turtuoliams, bet jai niekada nekilo nė mažiausios pagundos patekti tarp jų. Iš pat pradžių su Ronanu viskas klostėsi kitaip.

Lora troško jo kiekviena kūno kertele, nors protas tvirtino ką kita. Du mėnesius jis buvo pasitraukęs iš jos gyvenimo, ir lyg taip ir turėjo būti. Galų gale, užmezgusi tuos protą temdančius santykius, žinojo, kad tai ilgai nesitęs. Ronanas turtingas, o ji ne. Šis vyras iš tų, kurie važinėja ferariais, o ji teturėjo folksvageną. Ronano namai Airijoje. O ji įsikūrusi Kalifornijoje.

Lora atsiduso ir pažvelgė į šunį, kurio abiem reikėjo. Pabaisa – didelis šuo, mažiausiai šimto svarų, tankiais gaurais – kuokštai krito ant akių. Niekas nepasakytų, kokių veislių tas mišrūnas, bet Lora dažnai pati sau pagalvodavo, kad į jo genealogijos liniją kažkaip įsimaišęs ir ponis.

Pabaisa spoksojo lyg užjausdamas dėl susidariusios padėties, ir Lora nusišypsojo.

– Žinoma, – sušnabždėjo glostydama Pabaisai galvą, – iš pat pradžių žinojau, kad Ronanas pridarys rūpesčių. Bet kad jis bus toks žavus, turės pasisekimą ir kalbės su airišku akcentu, nuo kurio visa tirpstu? Kaip tam atsispyriau?

Šuo stipriai lyžtelėjo, ir ji nusijuokė. Pabaisa savaip žavus, kaip ir jo šeimininkas, – dar viena priežastis, dėl ko Lora šuns nė už ką neatiduos. Ji atsistojo ir nuėjo į virtuvę, už nugaros Pabaisos nagai barkšėjo į grindų lentas.

– Ką gi, – tarė jos sesuo Džordžė sėdėdama virtuvėje už stalo. – Įspūdinga.

Lora įsipylė į puodelį kavos, nusinešė jį per kambarį ir atsisėdo priešais seserį.

– Nesistengiau, kad būtų įspūdinga.

– Tikra laimė.

Ji jau žinojo Džordžės nuomonę apie šį reikalą su Ronanu – Niekada nepainiok darbo su malonumais – ir nebenorėjo pradėti nuo pradžių. Lora vengė labai jau nuovokaus sesers žvilgsnio ir lėtai vedžiojo akimis po ištaigingai įrengtą virtuvę.

Švelniai geltonos spalvos sienos kontrastavo su dienos pilkuma. Balti virtuvės reikmenys švytėjo, o juodo granito stalviršis spindėjo lyg vulkaninis stiklas. Stalas iš chromo ir stiklo stovėjo priešais švieslangį, pro kurį buvo matyti užpakalinis kiemas su rudenį baigiančiais barstyti lapus medžiais.

Džordžė bilsnojo pirštu į stalo stiklą, kol Lora pagaliau į ją pažvelgė.

– Džordže, nė neketinu apie tai kalbėtis.

– Puiku, – nukirto sesuo, pasidėjo planšetinį kompiuterį ir užvožė ekrano dangtį. – Kalbėsiu aš. Tu klausysiesi. Ar tikrai manei, kad Ronanas neatlėks atsiimti šuns?

– Aišku, kad ne. – Pabaisa šlumštelėjo po stalu ir visu svoriu išsitiesė Lorai ant pėdų. Vangus kūnas ir sklindanti šiluma buvo tikra paguoda. – Žinojau, kad jis ateis.

Galbūt laukė, kad pasirodys. Nors suprato, jog nieko iš to neišeis. Kad ateityje juodu nebus kartu. Kad jis nutraukė stulbinamai karštą meilės romaną prieš jiems pernelyg susisaistant. Rodos, niekas nebeturi reikšmės. Šis vyras pavergė jos mintis tą akimirką, kai juodu susipažino.

– O tu sprendi šį reikalą paėmusi šunį įkaitu?

– Tai jau ne jo šuo. Šonas jį atvedė, prisimeni?

– Taip. Kad paglobotum, kol grįš Ronanas. – Džordžė paėmė kavos puodelį ir atsirėmė į kėdės atlošą.

Šviesūs Džordžės plaukai buvo švelnesnio atspalvio nei Loros ir pakirpti iki žandikaulio linijos. Jos akys tamsiau mėlynos, kūno linkiai išraiškingesni, o širdis labiau užgrūdinta. Bet ji visada ištikima geriausia Loros draugė ir sesuo.

– Ką tai reiškia, Lora? Gal mėgini grįžti pas Ronaną? – Džordžė laikė delnuose kavos puodelį. – Nori jį pamokyti? Įskaudinti kaip jis, kai tave paliko?

– Taip nepasielgčiau, – gynėsi Lora, buvo skaudu, kad Džordžė taip mano. – Be to, Ronanas manęs neįskaudino, žinojau, kad santykiai ilgai netvers.

– Taip, bet geriau, kad būtum palikėja, o ne paliktukė.

Kad ir kaip ten būtų, Lora nusijuokė.

– Tokių žodžių nėra.

– Turėtų būti, – Džordžė šyptelėjo. – Noriu pasakyti, kad visa ne vien dėl Pabaisos, ir tai žinai. Galėtum bent tai pripažinti.

Kodėl? Suraukusi antakius Lora atvėrė nešiojamąjį kompiuterį ir paspaudė mygtuką. Sudūzgė aušintuvas, blykstelėjo šviesos, kompiuteris įsijungė ir suūžė. Laukdama ji galvojo apie Džordžės žodžius. Gal ne taip skaudu suprasti, kad Ronanas gali lengvai nutraukti santykius ir pasitraukti nė nežvilgtelėjęs atgal. Gal skaudžiau pajusti, kad šio vyro jausmai ne tokie kaip jos. Gal tebeskaudu dėl to, ką prarado per pastaruosius porą mėnesių.

Bet Lora turėjo namus. Seserį. O dabar ir šunį. Iš tiesų, ko gi dar norėti? Kad vidinis balsas sušnabždėtų: O kaipgi meilė? Ji to nepaisė. Lora bandė pamilti, bet nieko neišėjo. Tada pamėgino su Ronanu užmegzti aistringą erotinį romaną be įsipareigojimų, tik ir tai nepavyko.

– Gal laikas pagalvoti apie vienuolyną? – balsu mąstė ji.

– Kurgi ne, – Džordžė nusijuokė. – Juk taip gerai sutari su vyresnybe.

Nors nepritarė seseriai, Lora pripažino, kad Džordžė mano teisingai. Jeigu jai sektųsi vykdyti nurodymus, tebedirbtų Menio Toledo nekilnojamojo turto biure, o ne su Džordže kurtų nuosavą verslo įmonę.

Iš po stalo atsklido Pabaisos knarkimas, Lora nusišypsojo, nors pajuto kirbant kaltės jausmą, tačiau pamažu jį nuslopino. Juk Ronanas nenori pripažinti, kad ji teisi, kad Pabaisai bus geriau, jei liks čia.

– Tai vien jo kaltė, – sumurmėjo Lora. – Taip, Pabaisa jam priklauso. Tik to nepakanka. Šuo juk turi ką nors mylėti. Kuo nors pasikliauti. Juk negali Ronanas skraidyti po pasaulį ir grįžęs tikėtis, kad viskas liks, kaip buvę.

– Aha. Ir abi žinome, kad kalbi ne vien apie šunį.

Lora nepritarė seseriai. Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo tvirčiau manė, kad elgiasi tinkamai. Pabaisai reikėjo daugiau, nei Ronanas galėjo duoti, be to, šuo įėjo į jos gyvenimą. Lora jį pamilo ir neketino atsisakyti.

Ji ir taip daug ko atsisakė.

Jai suskaudo širdį, sudilgčiojo akis. Bet Lora sulaikė ašaras ir pakėlė smakrą. Taip jau yra, kai kurioms svajonėms turbūt nelemta išsipildyti. Be to, ji turi namus, kuriuos myli, kartu gyvenančią seserį ir verslą, kurį drauge su Džordže iš visų jėgų plečia.

Kalbant apie…

– Gal galėtume kalbėtis tik apie darbą? – Lora stengėsi nežiūrėti į Džordžę ir įsmeigusi akis į nešiojamojo kompiuterio ekraną stebėjo, kaip jis įsijungia.

– Ką gi, taikysime vengimo terapiją.

– Ačiū, – Lora buvo dėkinga už tą pertraukėlę.

– Taigi, – tarė Džordžė. – Po šešių mėnesių mūsų mylimas namo savininkas smarkiai pakels nuomos mokestį…

– Ką?

– Bet jis pasiūlė sumažinti kainą, jei dar norime pirkti namą.

– Padidins nuomos mokestį ir sumažins pirkimo kainą? Kurgi logika?

– Jokios logikos, – sutiko Džordžė. – Bet jis – savininkas, tad gali daryti ką užsigeidęs. O ir mūsų nuomos sutartis baigiasi po šešių mėnesių, taigi…

Kaip gera nors keletą minučių nebegalvoti apie Ronaną. Lorai ir Džordžei priklausė nekilnojamojo turto agentūra Neatverstas puslapis, abi nuomojosi nedidelį namą Niuport Biče prie Ramiojo vandenyno pakrantės greitkelio. Nuomos mokestis stulbino, tačiau šis Orindžo apygardos rajonas garsėjo aukštomis nuomos kainomis. Kad galėtų verstis tam tikrų namų prekyba, Lora ir Džordžė turėjo būti viso to centre.

– Kodėl jis sumažins namo kainą?

– Nė nenumanau, – prisipažino Džordžė ir gūžtelėjo pečiais. – Akcijos pinga, ir jis tai žino. Be to, jo žmona nori persikelti į Montanos valstiją, kad gyventų arčiau anūkų.

Jųdviejų tėvai prieš penkerius metus susiruošė ir persikraustė į Oregono tyrus, su ilgesiu prisiminė Lora, pavydėdama drąsos taip susipakuoti daiktus ir išvykti. Išvysti naujas vietas, patirti naujų dalykų. O ji pati įleido šaknis Kalifornijoje ir neįsivaizdavo, kad gyventų kur nors kitur.

– Tai mums tereikia milžiniško pirmo įnašo.

– Taip, – pašaipiai sutiko Džordžė. – Tik tiek.

– Ką gi, bus nelengva, bet jei kelis mėnesius gerai padirbėsime, turėtų pasisekti. Galėčiau padidinti paskolos sumą už įkeistą šį namą ir…

– Ne, – nedvejodama atsakė Džordžė. – Tai beprotybė, Lora. Juk nerizikuosi netekti savo namų.

– Mūsų namų, – pataisė Lora.

– Ačiū už tai, bet vis tiek sakau „ne“. Surasime kitą būdą.

Laimė, net sustingusioje gyvenamųjų namų rinkoje atsiras saujelė žmonių, norinčių prabangaus būsto. Pakaks ir tų komisinių, kad jos viską sutvarkytų.

– Na, ką gi, rasime būdą tai išspręsti.

– Dabar paklausyk. – Džordžė žiūrėjo seseriai į akis. – Kodėl dėl galimybės gauti pinigų, kad nusipirktume namą, nė neabejoji, o dėl Ronano – priešingai?

– O ar mums nepavyks? – Lora įsmeigė žvilgsnį į nešiojamąjį kompiuterį, tikėdamasi, kad tas nelemtas prietaisas jau įsijungė. Kodėl taip ilgai kraunasi? Ji galėtų spausdinti, įvesti duomenis, susitelkti į darbą ir taip būtų parankiau užkirsti kelią Džordžės klausimams.

– Tai aš turėčiau būti kandi, – pareiškė sesuo. – Tai aš turiu nevykėlį buvusį vyrą. Aš persikėliau pas tave, kai išsiskyrėme, nes tas nenaudėlis pakeliui iš miesto su Strikse Didžiakrūte iššlavė mudviejų banko sąskaitas.

Lora nusijuokė iš tokio apibūdinimo. Kaip pirštu į akį. Buvęs Džordžės vyras dirbo futbolo treneriu nedideliame koledže Ohajo valstijoje. Prieš dvejus metus, pasibaigus sezonui, numylėtasis treneris su pagrindine šokėja – ir atsitik taip, kad ji buvo seserų Peidž tolima pusseserė – pabėgo į Havajus ištuštinęs bendrą banko sąskaitą ir pakirtęs Džordžės pasitikėjimą savimi.

Praėjo nemažai laiko, kol sesuo pamiršo išdavystę ir pažeminimą, kad buvo pamesta. Galų gale Peidžų šeimos būdas paėmė viršų, ir Džordžei sukilo pyktis. Taip daug lengviau gyventi nei liūdint – tą Lora gerai žinojo.

– Tad, – tęsė Džordžė, – žinau, kodėl nė kiek nepasitikiu vyrais. Tik įdomu, ar erzini Ronaną dėl to, kad Tomas taip su tavimi pasielgė?

Tomas Benksas. Buvęs sužadėtinis. Prieš penkerius metus žlugusi Loros svajonė, bet tai buvo taip seniai, kad ji vargiai beprisiminė, kodėl išvis pamilo tą vyrą.

– Ne. Tada buvo kitaip. Maniau, kad su Tomu liksiu amžinai – na, bent kol jis išsiskyrė su manimi ir susižadėjo su Dana…

– Tegu ją apakina to didžiulio neskoningo žiedo spindesys, – įsiterpė Džordžė.

– Vaizdingai pasakei, ačiū! – Lora giliai įkvėpė. – Šiaip ar taip, prarasti Tomą nebuvo skaudu, Džordže. Kažin ar jį mylėjau, jis buvo vertas daugiau.

– Kaip ir tu, – pridūrė Džordžė.

Lora šypsodamasi tarė:

– Neturėčiau leisti, kad ir Ronanas mane įskaudintų. Iš pat pradžių žinojau, kad tai ilgai netruks. Jam patinka pavojai. Man – patogumai. Aš – namisėda, o jis – nuotykių mėgėjas. Kad ir kaip būtų, mudu skiriamės kaip dangus ir žemė.

– Tačiau tu prižiūri jo šunį.

Vėl smilktelėjo kaltė. Ypač prisiminus apstulbusį Ronano veidą, kai ji atsisakė atiduoti šunį.

– Na, ne Pabaisos kaltė, kad turėjo tokį šeimininką.

– Turėjo?

Pabaisa suinkštė per miegus, Lora ištiesė ranką ir jį patapšnojo.

– Pabaisa dabar mano ir pasiliks čia.

– Ką gi, sėkmės.

Sėkmės prireiks. Taip, Ronanas išėjo, bet dar sugrįš. Lora neabejojo. Ronanas Konolis nepripažįsta pralaimėjęs. Niekada. Ronanas iškėlė savo bendrovę į didžiausias saugos verslo aukštumas pasaulyje. Skraidė asmeniniu laineriu. Pažinojo geros ir blogos reputacijos žmonių ir skynėsi kelią per gyvenimą lyg savimi pasitikintis gladiatorius.

Tai ir žavėjo, ir erzino. Neįmanoma ginčytis su tuo, kuris mano, kad niekada neklysta.

– Kad ir kaip ten būtų, tai ne vien dėl šuns, – tyliai pakartojo Džordžė, – ir abi tai žinome.

Žvilgtelėjusi į seserį Lora pasiryžo. Nebenori apie tai kalbėtis.

Tik Džordžė buvo pernelyg atkakli, kad taip paliktų.

– Negali Ronanui priekaištauti už tai, ko jis nė nežinojo.

– Nepriekaištauju, – paprieštaravo Lora, nors, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, nebuvo dėl to tikra. – Tikrai ne. Ronanas – jau praeitis, štai ir viskas. Mūsų romanui buvo nustatytas galiojimo laikas. Žinojau, kad pabaiga ateis.

– Bet jis neturėjo pasibaigti, – pareiškė sesuo.

– Juk žinai, kad ne aš pabaigiau?

Džordžė žiojosi prieštarauti, bet Lora paskubėjo pridurti:

– Ronano čia greitai nebeliks, Džordže. Jis išskris į Airiją, abi tai žinome. Na, o aš gyvenu čia. Ir iš viso, mums reikia skirtingų dalykų. Gyvename skirtinguose pasauliuose. Tai… pabaiga.

– Ir neketini jam atskleisti, kas už to slypi? Ar nemanai, kad Ronanas turi teisę žinoti?

– Gal ir taip. – Lora stebėjo, kaip už lango paskutiniai pageltę medžių lapai plaikstosi vėjyje, atsiplėšia nuo šakų ir sūkuriuodami skrenda tolyn. Iš dangaus pliūptelėjo lietus, lašai beldė į stiklą lyg į stalą nekantrūs pirštai.

Keista, mama nemėgo nei rudens, nei žiemos. Rudenį ji vadino žlugusių vilčių laiku, nes vasara dar taip toli. Įdomu, kodėl ji pasirinko gyventi tokioje lietingoje vietovėje. Daug metų Lora apie tai nė nepagalvojo. O dabar, rodos, šios mintys kaip tik.

Mat šiuo žlugusių vilčių laiku ji pagaliau pripažino, kad tam, kas buvo su Ronanu, atėjo galas. Baigta. Viltis absurdiška, kai nėra pagrindo.

Vėl pažvelgusi į seserį Lora tarė:

– Kokia prasmė prisipažinti, kad praradau jo kūdikį?

– Pati pasakei, – švelniai paaiškino sesuo. – Tai buvo jo kūdikis. Gal to ir pakanka.

Nuo to niekas nepasikeis, galvojo Lora. Kas, jei ji pasakys, o Ronanui tai bus nė motais? Jai pačiai neatrodė, kad rūpi, ką Ronanas būtų daręs, jei būtų sužinojęs, kad vos netapo tėvu.