Читать книгу Valenčio meilė - Maxine Sullivan - Страница 1

– Tu esi tėvas.

Metas Valentis išsišiepė atsisėdęs ant viešbučio lovos.

– Net neįtariau, kad laukiuosi.

– Nešmaikštauk, Metai, – kitame laido gale suspirgėjo Sezaras Valentis. Valenčių bendrovės parfumininkų dinastijos įkūrėjas tikrai nematė priežasčių vaipytis. – Prisimeni Laną Džensen?

Meto šypsena akimirksniu išblėso.

– Prieš kurį laiką ji buvo mano vyriausioji buhalterė, todėl turėčiau ją prisiminti. – Tas tobulas kūnas… Tas gražutis veidelis… ir Šiaurės Europos gyventojams būdingos žydros akys – užuomina apie Skandinavišką paveldą – tokios aiškios kaip krištolas, bet iš tiesų labai paslaptingos, jose slypėjo tiek apgaulės.

– Ji turi tavo kūdikį.

Kūdikį?

Nesąmonė.

Vienintelis dalykas, kurį ji turėjo, buvo pats Metas.

Per įstaigos Kalėdų vakarėlį jie abu truputį įkaušo, o Lana, pasinaudojusi Meto girtumu, pabandė jį sugundyti. Pasimylėjo ant sofos jo kabinete. Nors ištisus mėnesius Lana jį tai viliodavo, tai dažniausiai tučtuojau nusukdavo akis – įtraukdavo Metą į geidulingą katės ir pelės žaidimą – tai nereiškia, kad Metas kaltas mažiau – juk buvo neatsparus moteriškam žavesiui.

Jau po laiko Metas krimtosi nesilaikęs auksinės savo taisyklės: nesivelti į jokius asmeninius ryšius su personalu. Jis – vyriausiasis šeimos verslo buhalteris, jam nereikia jokių komplikuotų ryšių darbo vietoje.

– Aš netikiu. Ji meluoja.

– Mačiau kūdikį savo akimis, Metai. Sėdėjau savo mersedese ir laukiau, kol užsidegs žalias signalas, o Lana perėjo gatvę tiesiai man priešais nosį. Ji stūmė vežimėlį su mažučiu vaikeliu. Aš patikrinau gimimo liudijimą. Ten įrašyta tavo pavardė.

Metas stipriai suspaudė ragelį.

– Tėti, tu veržiesi į privačią teritoriją.

Jo teritoriją.

Po velnių, jei tikrai tame gimimo liudijime nurodyta Meto pavardė, jam reikės išsiaiškinti.

– Sūnau, aš dariau tai, ką reikėjo padaryti. O tai reiškia, kad pasidomėjau ir Lanos kilme.

Sūnus kreivai šyptelėjo.

– Ir kodėl aš nesistebiu?

– Tokios priemonės būtinos. Juk ji – mano vaikaičio motina.

– Ir kaip? Pasirodė tinkama? – su sarkazmo gaidele paklausė Metas.

– Taip, tiesą sakant, man ji tinka. Lanos tėvai mirę, ji turi tik dėdę, kuris gyvena Prancūzijoje ir yra gerbiamas verslininkas. Ar norėtum sužinoti daugiau? Yra surinkta ir išsamesnės informacijos apie jos šeimą. Galiu atsiųsti tau ataskaitą.

– Ne, dėkoju.

Apie Laną Džensen jis žino viską, ką reikia žinoti. Pakankamai ir dar daugiau.

O dabar reikia atverti akis tėvui.

– Tėti, klausyk, gimimo liudijime moteris gali įrašyti kokią tik nori pavardę. Nemaniau, kad užkibsi ant tokio senamadiško triuko.

– Ji Valenti, figlio mio, mano sūnau. Ji atrodo visiškai taip pat, kaip tu. Man nebeliko abejonių.

Meto krūtinę suspaudė kažkoks keistas jausmas.

– Ar jis mergaitė? Hm… norėjau paklausti, ar tai mergaitė?

– Taip, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Jau pats laikas šeimoje atsirasti naujai mažai mergytei.

Metas nusiviepė. Mergaitė ar berniukas, jam nė kiek nerūpi.

– Na, o aš nesidžiaugiu.

– Apsidžiaugsi, kai tik ją pamatysi.

– O kas sakė, kad aš ketinu į ją žiūrėti?

– Ji mano vaikaitė, Metai. Jei tu nenueisi pas ją, aš ją tau atvešiu.

Metas sukando dantis.

– Juk taip tikiesi priversti mane vesti? Nors tau ir pavyko tokiomis priemonėmis pažaboti Niką su Aleksu, aš nepasiduosiu, tėti.

Prieš metus jie kaip tik rengėsi įsiveržti į Šiaurės Amerikos rinką su perkamiausiais Valenčių kvepalais Moteris, o Sezaras pagrasino išplėšiąs verslą tiesiai Aleksui iš po nosies ir parduosiąs, jei šis nesutiksiąs vesti. Vos prieš porą mėnesių tėvas pažadėjo atiduoti Valenčių šeimos namus bet kam, tik ne antrajam sūnui Nikui. Abu Meto broliai neturėjo iš ko rinktis – teliko daryti tai, ko reikalavo tėvas, kitaip būtų praradę tai, ką labiausiai vertino. Metas – jauniausiasis sūnus – nusprendė, kad tėvas jo niekaip negali priversti paklusti ir vesti.

– Metai, prisipažįstu, kad be jokio sąžinės graužimo priverčiau vyresniuosius tavo brolius susituokti, galiu rasti būdą ir tau. Bet juk dabar man jo net nereikės ieškoti, ar ne? Tu pakvietei į šį pasaulį mažutę dukrytę ir duosi jai savo pavardę. Ją visi pažinos kaip tikrą Valenti.

– Nevadovauk man, tėti. Jei tas vaikas mano, o aš tuo nesu visiškai tikras, tada duosiu jai savo pavardę. Gali tuo neabejoti.

– Tiek ir tenorėjau išgirsti. Brisbeno oro uoste tavęs jau laukia šeimos lėktuvas. Nikas su Saša jau ten, jie pakeis tave pasitarime per pietus.

Kartais tėvas būna kaip prakeiktas buldozeris. Net širdies smūgis jo nesustabdė: ir toliau kaišioja nosį į savo sūnų gyvenimus.

– Šį vakarą esu paskyręs pasimatymą.

– Buvai paskyręs. Patarčiau jį atšaukti, dar šiąnakt sugrįžti į Sidnėjų ir kiek įmanoma greičiau susitikti su savo kūdikio motina. Lana man patinka, net neabejoju, kad ji elgsis išmintingai.

Paminėjus Laną Metui susuko skrandį, bet jis jokiu būdu neleis to sužinoti tėvui. Jei tik pasitaikys proga, senasis Valentis tokiomis žiniomis iš karto pasinaudos. Metas puikiai įsivaizduoja, kokia būtų tėvo reakcija, jei sūnus papasakotų, kad Lana – vagilė ir kaip tik jis, Metas, pridengė merginą ir niekam nieko nesakė. Beje, tėvo širdies smūgis buvo ne vienintelė priežastis, dėl kurios nepranešė apie vagystę.

– Ar moterys kada nors vadovaujasi protu, tėti? – nusišaipė Metas.

Sezaras nusikvatojo ir atsisveikino, o Metas padėjo telefono ragelį, pakilo ir priėjęs atsistojo prie viešbučio apartamentų lango. Vyras žiūrėjo į plačią auksinę Kvynslando pakrantę, stebėjo, kaip Ramiojo vandenyno bangos plakasi į gelsvus Australijos turistų pamėgtus sostinės paplūdimius.

Šiam vakarui jis buvo suplanavęs romantišką vakarienę, o naktį ketino pasimylėti su savo drauge. Dabar visas jo mintis užvaldė vienintelė moteriška būtybė.

Lana Džensen.

Ji buvo vienintelė moteris, su kuria mylėdamasis nesisaugojo. Buvo nepaprastai dėl jos užkaitęs, be to, gynybos pamatus paplovė išgertas alkoholis. Tačiau jei šis kūdikis Meto – jei Lana jam melavo, kad saugojasi nuo nėštumo – tada iš Valenčių pavogti penkiasdešimt tūkstančių dolerių – tikrai ne pats didžiausias jos nusikaltimas.

Ji tik ką pavogė Meto laisvę.

***

– Dieve mano! – aiktelėjo Lana vos pravėrusi buto duris ir pamačiusi už jų stovintį vyrą.

Moteris akimirksniu pašiurpo iš baimės. Negali būti, kad tai jis. Tiesiog negali būti.

– Teisingai, jau geriau pradėk melstis, – pagrasino Metas Valentis.

Lana bandė kuo greičiau atsigauti, ji norėjo išlošti nors truputį laiko, todėl atsargiai pridarė duris.

– Metai, ką tu čia veiki?

– Tu žinai atsakymą.

– Žinau?

– Įsileisk mane, Lana.

Už jokį pasaulio auksą.

– Atleisk, bet ne. Ketinu trumpam išbėgti. – Ji pabandė paskubomis uždaryti duris. – Gal, jei nori pasikalbėti, paskambink man rytoj ir…

Metas prasibrovė pro ją į butą, ir, nors degė iš nekantrumo, moterį iš kelio patraukė švelniai.

– Tikrai nemažai turiu ką tau pasakyti ir ketinu kalbėti dabar.

Lana stengėsi numaldyti jaudulį.

– Paklausyk, negali čia taip įsiveržti ir…

– Kur ji, Lana?

Ji apmirė.

– Kas?

– Mano duktė.

Dievuli mieliausias, iki pat šios akimirkos ji tikėjosi, kad Metas čia atėjo dėl kokios nors kitos priežasties.

– Tai tu žinai? – sušnabždėjo moteris.

– Vadinasi, tai tiesa?

Lana prikando lūpą.

– Ne. Aš norėjau… hm… Žinoma, aš turiu kūdikį, bet…

– Liaukis, Lana. Ji mano duktė. Mano tėvas pamatė tave su kūdikiu gatvėje ir patikrino jos gimimo liudijimą.

Moteris išpūtė akis.

– Bet… juk jūs pažeidėte mano privatumą.

– Manai, jam rūpi?

Kaip tik tuo metu svetainėje suklegėjo kūdikis ir Metas niūriai dėbtelėjo į Laną.

Ji žengė žingsnį priešais.

– Metai, maldauju, tiesiog išeik. Nedaryk šito.

– Jokiu būdu, po velnių! – suriaumojo ir apėjęs moterį žengė keletą žingsnių prie kambario durų. Pamatęs už aptvarėlio grotelių mažutę, vos vaikščioti pradedančią mergytę, Metas sustojo kaip įkastas.

Lana stengėsi negalvoti, kaip dabar jis turėtų jaustis. Ji įkalbinėjo save jo nesigailėti. Metas Valentis – plevėsa, neketinantis apsiraminti ir auginti kūdikį. Jei ir atėjo čia, tai tik dėl to, kad privertė tėvas.

– Kuo ji vardu?

Lana nustebo.

– Tu nežinai?

Meto veide nekrustelėjo nė vienas raumenėlis.

– Kuo ji vardu? – atšiauriai pakartojo.

– Megana.

Prabėgo kelios akimirkos.

– Megana Valenti, – pagaliau ištarė jis.

Laną apėmė bloga nuojauta.

– Iš tiesų ji Megana Džensen.

– Greitai bus Valenti, – pareiškė Metas su Valenčių vyrams būdingu valdingumu.

Lana susverdėjo.

– Ką tu čia dabar kalbi?

Nekreipdamas dėmesio į klausimą jis priėjo prie Meganos, atsitūpė priešais vienuolikos mėnesių kūdikį ir pažvelgė pro užtvarėlės groteles.

Lana matė Meto atvaizdą puošniame veidrodyje ant sienos. Kiekvieną gražutės mažylės bruožą vyras tyrinėjo apimtas pagarbios nuostabos.

Lanos širdyje kilo abejonė. Ji norėtų, kad Metas pamiltų savo dukterį – kad Megana būtų laiminga. O štai jai pačiai būtų geriau, jei ponas Valentis išsigintų tėvystės, išeitų ir niekados nebesugrįžtų.

– Labas, Megana, – švelniai pakalbino mergytę Metas.

Jis kūdikio nelietė, net nekrustelėjo, nedarė nieko, bet akimirksniu prikaustė mergytės dėmesį.

Megana žiūrėjo pakerėta, rudos jos akytės tokios panašios į tėvo. Ji atrodė žavinga. Mažutė tamsiaplaukė lėlytė putliais skruostukais ir lenktomis lūpelėmis – jomis dar visai neseniai išmoko pasiųsti oro bučinuką savo mamytei.

O Dieve.

Staiga Megana akytėmis susirado motiną, veidelis akimirksniu susiraukė ir mergaitė pradėjo verkti. Atskubėjusi Lana paėmė kūdikį iš aptvarėlio.

– Jai laikas miegoti, – pasakė Lana ir priglaudusi tildė, tapšnojo dukrelę per nugarytę, kol mažoji žagtelėjo ir nutilo.

Metas atsistojo, jo veidas neišdavė jausmų.

– Paguldyk ją, tada mes pasikalbėsime.

Lana dvejojo.

– Paguldyk ją į lovytę, Lana.

– Jei jau reikalauji. – Ji kilstelėjo Meganą aukščiau ant klubo. – Grįšiu po kelių minučių.

– Ne, aš eisiu su tavimi.

Lana sunerimo: nuskambėjo grėsmingai.

– Kodėl?

– Man įdomu viskas, ką daro mano duktė.

– Mūsų duktė.

– Na, bent jau nebesiginčiji.

Stengdamasi neparodyti, kaip yra nusiminusi dėl Meto apsilankymo, Lana nuskubėjo pro jį koridoriumi į mažesnįjį miegamąjį. Ji išdažė Meganos kambarį įvairiausių gyvūnų vaizdais, virš vaikiškos lovelės pakabino muzikinę karuselę, kuri grojo švelnias lopšines, pripirko dukrelei visą kalną minkštų žaisliukų, kad šioji turėtų ką apsikabinti. Kambarys buvo labai mielas.

Lana pakeitė mergytei sauskelnes ir dabar Megana buvo visiškai pasiruošusi miegoti. Ji tylėdama stebėjo tarpduryje sustojusį Metą tarsi prieš savo valią žavėdamasi juo.

Neleisk jam prie tavęs prisiartinti, širdele, – norėjo pasakyti Lana. – Nekreipk į jį dėmesio ir jis išeis.

Lana to tikėjosi.

Ji pabučiavo Meganą į skruostą.

– Labanakt, burbuliuk, – pakuždėjo ir paguldė mergaitę į lovytę.

Lana apsidžiaugė, kad Metas pasitraukė ir praleido ją iš pritemdyto kambario, tad moteriai neteko brautis pro jį.

– Išgersi kavos? – pasiūlė Lana sukdama į virtuvę.

Jai reikėjo ką nors daryti.

– O stipresnio nieko neturi?

Ji dirstelėjo į Metą per petį.

– Atleisk, aš paprastai negeriu.

– Taip, prisimenu.

Išgirdusi ironiją Lana atsigręžė.

– Tada viskas buvo kitaip. Buvo Kalėdos ir…

– Tu pagalvojai, kad aš būsiu puikus priegulas.

Lanai užgniaužė kvapą.

– Netiesa.

– Ne? Tada ko gero pagalvojai, kad aš – puikus spermos donoras, o ateityje galiu apipilti tave pinigais?

– Ne! Aš…

Ji taip žavėjosi Metu, dirbo jam jau dvejus metus ir buvo beveik paklaikusi nuo aistros. Nors juodu išgėrė kelias taures per daug, vis tiek tai nebuvo pigu.

Bent jau jai.

Jausmas buvo stiprus, svaiginantis ir ji nepajėgė susivaldyti, kai po vakarėlio skubėdama pasiimti nuo stalo savo rankinės tiesiogine prasme įpuolė Metui, išeinančiam iš lifto, į glėbį. Jis sugriebė Laną, kad ji nepargriūtų – tiek ir tereikėjo. Ji pakėlė lūpas prie jo ir jis sudejavęs parsistūmė merginą atgal į savo kabinetą.

– Na? – Metas primygtinai reikalavo atsakymo, o netikėtai jausmingai suspindėjusios akys išdavė, kad ir jis prisimena.

Viską.

– Tiesiog užmirškime, – burbtelėjo ji. – Mes abu tą vakarą elgėmės neįprastai.

– O man atrodo, kad tu elgeisi kaip tik taip, kaip visada. Puikiai žinojai, ką darai.

Lana staiga nusisuko, kad Metas nepamatytų, kokia ji įskaudinta. Jei bent kiek ją pažinotų, suprastų, kad Lana jokiu būdu negundytų vyro vien tik tam, kad pradėtų kūdikį. Beprasmiška versti vyrą tapti tėvu – tai neveiksminga.

Drebančiomis rankomis ji užkaitė kavinuką, tada virpėdama giliai įkvėpė ir atsigręžė į žmogų, kuris vienintelis vėl galėtų supainioti jos puikiai sustyguotą, nusistovėjusį gyvenimą. Metas paniuręs stovėjo prie kriauklės, ant raumeningos vyriškos krūtinės sukryžiavęs rankas.

– Taigi, Lana, tu man melavai? Juk po visko sakei, kad geri kontraceptikus. Užtikrinai, kad nėra dėl ko nerimauti. – Jo akys degino Laną it liepsna. – O juk jaudintis reikėjo?

Moteris kiek patylėjusi pripažino:

– Taip.

– Negi manei, kad liepsiu atsikratyti kūdikio?

Lana vėl kiek padvejojo, bet prisipažino:

– Tiesą sakant, tokia mintis buvo atėjusi į galvą.

– Nė velnio, jokiu būdu!

Išgirdus tokį kategorišką atsakymą Lanos krūtinėje sukirbėjo keistas jausmas. Tokį scenarijų ji, žinoma, buvo apgalvojusi, tačiau nusprendė, kad Metas vaikelio nenorėtų. Nors jis ir mergišius, Meto šeimos moralės normos labai tvirtos, todėl žinodamas, kad taps tėvu, jis būtų padaręs viską, kad užsikariautų vietą vaiko gyvenime.

O dabar jis viską sužinojo.

Dieve, padėk man.

– Turėjai man pasakyti vos tik sužinojusi, kad laukiesi.

Lanai išdžiūvo gerklė.

– Negalėjau, Metai.

– Kodėl?

Ji negalėjo rizikuoti – bijojo, kad jis gali atimti iš jos kūdikį. Jei tik Metas būtų pagalvojęs, kad jo sūnui ar dukteriai geriau bus su Valenčiais, nedvejodamas būtų pradėjęs teismo procesą dėl kūdikio globos.

Ir tikrai būtų laimėjęs.

Tuo ji ne kartą įsitikino lankydama internatinę mokyklą, už kurią mokėjo jos dėdė Denas. Kai kurie turtuoliai galvodavo esą nepriekaištingi. Jie manė, kad pinigai ir turimos privilegijos suteikia jiems teisę daryti viską, ko tik įsigeidžia. Paprastai jie ir gaudavo ko panorėję.

Jis vis dar gali laimėti.

Lana nurijo baimę. Negalima jam sakyti tiesos. Jei tik numanytų, kaip ji bijo… Jei tik nujaustų, jog ji padarys bet ką, kad tik išsaugotų dukrelę… tikrai pasinaudotų silpniausia jos vieta.

Meile savo kūdikiui.

– Supratau, kad tėvu tu nenorėtum būti. – Tai tiesa. – Buvai per daug užsiėmęs viengungiško gyvenimo malonumais. O šie du dalykai nesuderinami.

– Dabar aš esu tėvas, bet juk matai – nebėgu.

– Mes abu žinome kodėl. Tiesiog jautiesi įsipareigojęs.

– Nevaidink žinanti, kaip aš jaučiuosi. – Jo skruostas virptelėjo. – Jei nenorėjai, kad paaiškėtų tiesa, kodėl gimimo liudijime įrašei mano pavardę?

Tai vienintelė silpnybė, kuriai Lana pasidavė.

– Privalėjau, – prisipažino ji. – Tam atvejui, jei man kas nors atsitiktų. Norėjau, kad ji žinotų.

Meto žvilgsnis buvo aštresnis už peilį.

– Ar iš viso ketinai kada nors atskleisti man tiesą, Lana? O kaip mūsų dukrelė? Kada žadėjai jai pasakyti?

Lana linktelėjo.

– Kai būtų truputį paūgėjusi. Ir tik nuo jos sprendimo būtų priklausę, ar panorės kokio nors ryšio su tavimi.

– O per tą laiką būtum dukterį nuteikusi prieš mane. Aš taip ir nebūčiau pamatęs, kaip mergaitė auga. – Metas įrėmė į moterį pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį. – Taigi tu esi apgavikė ir melagė, ne tik vagilė?

– Ne, aš… – Ji papurtė galvą bandydama susigaudyti. – Ką tu pasakei?

Tik tada Lana suprato.

– Metai, suprantu, galbūt tu manai, kad nuslėpti Meganą beveik tas pat, kas pavogti, bet…

– Aš kalbu apie pinigus, kuriuos pavogei iš Valenčių firmos.

Lana suraukė grakščius antakius.

– Pinigus?

– Nevaidink nustebusios, gerbiamoji. Prisimeni tą menkutę penkiasdešimties tūkstančių dolerių sumelę? Tau išėjus aš peržiūrėjau dokumentus. Puikiai suslapstei galus, bet ne taip gerai, kad mane apkvailintum.

Sukrėsta Lana loštelėjo.

– Nevogiau jokių pinigų.

– Ir vėl meluoji.

Lana papurtė galvą.

– Ne, nemeluoju.

– Nežaisk su manimi, Lana. Tu išaiškinta. Jokie vagilės žodžiai nepakeis mano nuomonės.

Isterija gniaužė moteriai gerklę.

– Nevogiau jokių pinigų. Niekada nevogčiau. Aš juk buhalterė, dėl Dievo meilės. Vogdama prarasčiau darbą, o kartu ir pragyvenimo šaltinį.

– Kaip tik dėl to apie vagystę ir nepranešiau. Matyt, jaučiausi tau tai skolingas. Dievas vienas težino kodėl, – šaltakraujiškai atrėžė Metas. – Jei tėvo nebūtų ištikęs širdies smūgis, gal būčiau pasielgęs kitaip.

– Reikėjo pranešti. Tada bent jau būčiau turėjusi galimybę įrodyti, kad tu klysti.

– Tai neįmanoma.

– Klausyk, jei jau manai, kad pavogiau pinigus, gal pasakysi, ką su jais padariau?

Metas apsidairė virtuvėje, apstatytoje naujais tviskančiais daiktais.

– Ko gero įmoka už šį butą buvo didoka.

Lana nustebusi sumirksėjo: negi Metas nežino, kad butą jai nupirko dėdė Denas? Kaip jis gali nežinoti? Moteris neabejojo, kad Valenčiai ištyrinėjo visą jos kilmės istoriją ir išknaisiojo visas detales apie šeimą.

O gal tai daro kaip tik dabar?

Jei tai tiesa, Metas turės įsitikinti, kaip klysta dėl tų pavogtų pinigų.

O jei jis nieko neieško, tai Lana jam nieko ir nesakys. Dėdė Denas jai buvo labai geras, Lana jį karštai myli ir tikrai neleis, kad Valenčiai kištųsi į privatų artimo žmogaus gyvenimą.

Ji žino, kad jos dėdė biseksualus, jis vedęs Eimę, bet turi meilužį Žiuljeną. Tokios naujienos nėra labai kasdienės, ir pati Lana apie Žiuljeną sužinojo tik per jų paskutinį apsilankymą Australijoje – kaip tik tada dėdė suprato, kad ji laukiasi. Lana negalėtų – ir to nedarys – atskleisti asmeninio dėdės gyvenimo, kad pasklistų gandai. Net jei tai padėtų įrodyti Metui, kad ji nėra tokia, kokia ją laiko.

– Na? Neturi ko pasakyti? – nusišaipė jis.

Moteris pakėlė galvą.

– Tu labai dėl manęs klysti.

– Nemanau. – Metas pažvelgė dar rūsčiau. – Atėjo laikas grąžinti skolas.

– Grąžinti? – Lana sunerimo, jai ant rankų pasišiaušė visi švelnūs plaukeliai.

– Mes susituoksime. Metams. Kad mano duktė taptų tikra Valenti.

Iš nuostabos jai susisuko galva. Niekada nesitikėjo, kad Metas gali pasiūlyti tekėti. Ji nėra kilusi iš turtingųjų ir tikrai neturi didelių santaupų, tačiau santuoka su Metu Valenčiu – prasta išeitis.

Lana nebūtų veržusis su juo prie altoriaus net ir tuo atveju, jei būtų galėjusi rinktis. Moteris prisiekė niekada netekėti dėl kūdikio. Jau prieš daugelį metų pasižadėjo nepakartoti klaidos, kurią padarė jos motina. Megana neaugs tokiuose nedraugiškuose namuose, kokiuose augo ji. Nėra nieko blogiau už vyrą, kuris jaučiasi pakliuvęs į spąstus. Tai pažadina blogiausias jo savybes.

Moteris sudrebėjo. Motina laukėsi jos, Lanos, kai sutiko tekėti už tėvo. Valerė Džensen mylėjo savo vyrą, meldėsi, kad ir jis ją pamiltų, bet tėvas motinos niekada nemylėjo. Kiekvieną jų šeiminio gyvenimo dieną tik naudojosi jos meile.

Ar ir Metas taip pat elgsis?

Lanai šiaip taip pavyko sukuždėti:

– Tai absurdiška. Gali pripažinti Meganą savo dukterimi ir nevesdamas manęs.

– Ne. Noriu, kad viskas būtų teisėta. Aš jau turiu leidimą susituokti šį penktadienį trečią valandą. – Lana aiktelėjo, bet Metas nekreipdamas dėmesio kalbėjo toliau: – Patikėk manimi, jei bandysi pasprukti, aš tave surasiu ir tikrai pasistengsiu, kad nagrinėjant dukters globos klausimą teisėjas sužinotų viską apie tavo pavogtus pinigus, išgirstų, kad visada pirmiausia galvoji tik apie save, kad nenorėjai suteikti savo dukteriai paties geriausio gyvenimo ir kaip rizikavai jos gyvybe, kai pabėgai. Aš gausiu išimtinę teisę globoti savo dukterį. Čia ne grasinimas, o pažadas.

– Negausi, – atkirto Lana.

Tai tikras košmaras.

Metas tvirtai suspaudė lūpas.

– Išbandyk mane.

– Megana – mano duktė, Metai. Aš ją išnešiojau, daviau jai gyvybę, o tu basteisi po kitų moterų lovas. Turi į ją labai mažai teisių.

Jos smilkinys nervingai sutrūkčiojo.

– Aš mergaitės tėvas. Bet tu nesijaudink. Su tavimi miegoti neketinu. Turėsime atskirus miegamuosius.

– O tu galėsi tai išeiti, tai grįžti? – Lana papurtė galvą. – Neleisiu, kad tavo meilužės viena po kitos žygiuotų Meganai pro akis tarsi per paradą.

– Artimiausius metus neturėsiu meilužių. Iš pagarbos savo vaikui, ne tau.

Lanos pečius prislėgė pralaimėjimo svoris, bet moteris pasiryžo jam to neparodyti. Ji stengėsi mąstyti, bet į galvą atėjo tik viena galimybė išsigelbėti.

– Gerai, bet sutiksiu tekėti už tavęs tik tuo atveju, jei leisi sugrįžti į darbą. Noriu surasti tikrąjį vagį.

Lana įrodys savo nekaltumą neveldama į rūpesčius Deno.

– Negi tikrai to tikiesi? – nusišiepė vyras.

– Sakau kuo rimčiausiai, Metai, – ji kalbėjo ryžtingai, bet puikiai suprato, kad, jei vyras atsisakys įvykdyti prašymą, ji negalės jo priversti.

Metas gūžtelėjo pečiais.

– Kaip nori. Tik nesitikėk, kad pavyks iš mūsų pavogti dar daugiau pinigų.

Lana įsižeidė.

– Jei to būčiau norėjusi, vogčiau iš dabartinės savo darbovietės, ar ne?

Metas atrodė nustebęs.

– Tu dirbi?

Bet kuriuo kitu metu toks klausimas ją būtų prajuokinęs.