Читать книгу 10 laimingų mamų įpročių - Meg Meeker - Страница 13

Vienas iš nuostabiausių draugystės teikiamų džiaugsmų − ji juntama ir dideliuose, ir mažuose dalykuose. Jūs paruošiate troškinį sergančiai draugei, o vėliau ji atsidėkoja jums tuo pačiu. Tačiau kartais iš draugystės gaunate kur kas daugiau nei tikitės. Būtent taip ir atsitiko man susipažinus su Patricija. Pirmą kartą ją pamačiau per oficialius pusryčius, kuriuos kasmet vietos bažnyčia rengia savo parapijiečiams. Renginyje apsilanko verslininkai, pastoriai, moksleiviai ir benamiai. Tąsyk beveik būčiau praėjusi pro šalį jos nepastebėjusi. Ji buvo iš tų žmonių, į kuriuos sunku atkreipti dėmesį, nors, man atrodo, jai ir patiko tokiai būti. Ji ėjo iš bažnyčios virtuvės už būrelio kitų moterų ir laikėsi atskirai. Atkreipiau dėmesį, kokia miela jos išvaizda: gelsvai rudi banguoti plaukai, smėlinis vilnonis paltas ir jos eisena. Visa jos povyza, regis, buvo ramybės ir švelnumo įsikūnijimas. Žinoma, ji neatrodė nei apleista, nei benamė. Viena iš mano draugių man šnibžtelėjo, kad ji neturi namų, nes vyras, iššvaistęs jų pinigus, paliko ją dėl kitos moters. Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau.

Priėjau prie jos norėdama užkalbinti – jaučiausi nesmagiai, beveik drovėjausi. Mažiausiai, ko norėjau, tai priversti šią mielą vyresnio amžiaus moterį jaustis nesmagiai ar pati patekti į keblią padėtį.

– Patricija? – užkalbinau ją iš nugaros.

Ji atsisuko, ir mano nerimas išsisklaidė pamačius šiltą jos šypseną.

– Taip? – atsakė ji, atvirai žvelgdama man į akis.

– Mano vardas Megė. Tikriausiai manęs nepažįstate.

– Kaipgi, pažįstu, – atsakė ji, toliau artėdama prie durų. – Žinau, kas esate, nes gyvenu čia jau pakankamai seniai. Mano gydytoja atliko pas jus praktiką.

Nežinojau, kaip reaguoti į jos atvirumą, tačiau mačiau, kad ji žino daug daugiau negu parodo. Mes šnekučiavomės beveik dvidešimt minučių, man stengiantis pokalbį pratęsti kuo ilgiau, kad galėčiau pradėti kalbėti ne tokia malonia tema, dėl kurios ir nusprendžiau ją užkalbinti. Pagaliau ryžausi. Sukaupusi visą drąsą pakviečiau šią nepažįstamą moterį pagyventi savo namuose tiek, kiek jai atrodys būtina. Vos tik apie tai užsiminiau, buvau pasiruošusi išvysti išgąsdintą ir atsiprašinėjantį jos žvilgsnį, tačiau nutiko visai priešingai.

– Būtų puiku, – paprastai atsakė ji. – Siūlote rimtai? Juk turite mažų vaikų ir visai nenorėčiau jūsų apsunkinti.

Iš kur ji žinojo, kad turiu mažų vaikų? Pasijutau nejaukiai.

Mes susitarėme, kad atvažiuosiu jos pasiimti iš moterų pagalbos centro, kur ji tuo metu buvo apsistojusi. Po dviejų dienų į mašiną sudėjusi jos mažą asmeninių daiktų lagaminėlį ir krepšį, prikrautą jos vardu pažymėtų maisto prekių, parsivežiau ją į savo šešių kambarių būstą. Iš pradžių ketinusi pas mus praleisti tris savaites, ji prabuvo pusantrų metų. Jai išvykstant verkiau kaip vaikas.

Patricijai buvo šešiasdešimt penkeri, ji buvo keturių suaugusių vaikų mama, dirbo slaugytoja ir buvo viena iš šviesiausių ir švelniausių kada nors mano sutiktų moterų. Pas mus ji persikraustė todėl, kad neturėjo kur gyventi, tačiau ko jau ko, o gailesčio ji tikrai nekėlė. Ji buvo ištekėjusi daugiau kaip trisdešimt metų, kai jos vyras pradangino visas jų santaupas ir namus. Jis smarkiai gėrė, geresnį gyvenimą atrado jaunesnės ir turtingesnės moters glėby, todėl ir paliko Patriciją. Savo name ji gyveno tol, kol bankas jį areštavo, ir jai beliko stebėti, kaip visiškai svetimas asmuo iš varžytinių pardavinėja jos arbatos puodelių servizą, vaikų žaislus, kuriuos ji saugojo savo anūkams, naktinį stalelį ir visus kitus jos asmeninius namo kieme buvusius daiktus. Nenorėdama apsunkinti savo vaikų, ji autobusu nuvyko į moterų pagalbos centrą ir laikinai rado prieglobstį ten. Per visus mūsų kartu su ja praleistus metus teko daug girdėti apie jos nevykėlio vyro darbelius, tačiau pati Patricija apie tai niekada nekalbėjo. Tiesą sakant, apskritai niekada negirdėjau jos skundžiantis savo vyru, vaikais ar nepritekliumi.

Jai atvykus gyventi pas mus, mano vaikams buvo dveji, šešeri, aštuoneri ir dešimt. Laikėme du šunis, jūrų kiaulytę, du triušius, papūgą ir iš Madagaskaro pargabentą chameleoną, kuris gyveno mano dukters kambaryje. Tačiau jai atvykus mane apėmė neįprastas jausmas. Labai uoliai, kone perdėtai stengiausi rūpintis savo vaikais. Ji viską matė, girdėjo mūsų tarpusavio pokalbius, stebėjo, kaip skiriu vaikus įvykus peštynėms. Nieko nesakė, tačiau visuomet buvo greta – laikėsi atokiai ir tyliai viską stebėjo. Kalbėjo labai mažai ir nuolat buvo užimta visokiais namų ruošos darbais. Niekada jos neprašiau padėti išimti ar sulankstyti skalbinius, bet man ir nereikėjo to daryti. Juk ji buvo mama ir pati žinojo, ką reikia daryti, ir tą darė.

Vos po kelių savaičių visa mane kausčiusi įtampa atslūgo. Supratau, kad ir ji yra skyrusi savo susipešusius vaikus, kartais, jiems tapus nevaldomiems, net ir pliaukštelėdavo, netekusi kantrybės. Tačiau mano nejauki savijauta dingo daugiausia dėl to, kad Patricija buvo toks žmogus – ji leido man suprasti, kad nesiruošia manęs nei teisti, nei kritikuoti. Ji tiesiog buvo dėkinga draugė.

Kartais mūsų pusryčiai tęsdavosi be galo ilgai, o mes tiesiog sėdėdavome prie stalo ir kalbėdavomės. Gerdavau stiprią kavą, bet nieko nevalgydavau, o ji gerdama arbatą kasdien užkandžiaudavo avižų dribsniais, sumaišytais su žaliais smulkintais brokoliais. Vieną rytą išsiaiškinau, kodėl ji valgė šį keistą patiekalą. Jos abi akys buvo pažeistos geltonosios dėmės degeneracijos. Iš savo gydytojo ji sužinojo, kad brokoliuose esantis vitaminas E stabdo ligos progresavimą.

Per visus mūsų kartu praleistus mėnesius ji įtikino mane kasdien valgyti vaisius ir pakirpti plaukus dažniau negu dukart per metus. Aš aiškinau jai apie savivertę, mokiau nekreipti dėmesio į buvusio sutuoktinio priekaištus ir mokiau kovoti už save. Ji niekada man neprieštaraudavo, tik linktelėjusi galvą nusišypsodavo.

Kai mano vaikai pradėdavo kelti pykčio scenas, atsikalbinėti arba bandydavo išsisukti nuo darbų, Patricija nieko nesakydavo, tik šypsodavosi. Jos motiniška išmintis glūdėjo jos santūriam elgesy. Jie niekada nebruko savo patarimų, jei jos neprašydavau. Net jei ir patarinėdavo man, tai tik konkrečiai, mintis reikšdavo meiliais ir maloniais žodžiais. Ji niekada nesistengė manęs įžeisti.

Vežiodavau ją į gydytojų konsultacijas ir į autobuso stoteles. Ji skaitydavo mano vaikams knygeles ir juos maudydavo. Jiems ėmus verkti vidury nakties, dažnai nuskubėjusi į jų kambarius Patriciją jau rasdavau sėdinčią prie jų lovų ir niūniuojančią. Švęsdavome viena kitos gimtadienius, veždavau ją į Siersą pirkti naujų drabužių arba į grožio saloną pas kirpėją. Vieną rytą per savo gimtadienį nubudusi ant tualetinio staliuko radau mažytę kartoninę dėžutę, pilną sulankstytų popieriaus skiautelių. Kiek-viename lapelyje Patricija ranka buvo ką nors parašiusi, pavyzdžiui, „Niekada nepamiršk, kaip stipriai esi mylima“ arba „Esi nuostabi mama“.

Galų gale Patricija susirado butą pagyvenusių žmonių apgyvendinimo komplekse ir pradėjo ruoštis išvykti į savo naujus namus. Man plyšo širdis, tačiau žinojau, kad jai reikia savo erdvės. Pagalvojau: kadangi ši vieta yra vos už puskilometrio nuo mano namų, galbūt ir toliau galėsime kartu pusryčiauti. Žinoma, gyvenimas tokius planus pakoreguoja savaip, ir mums retai, gal vos keliskart, pavyko naują dieną pradėti kartu. Išvykus jos gyvenimas pradėjo tekėti atskira vaga, nors mes susitikdavome kiekvieną savaitę.

Per mūsų dvylikos metų draugystę ji patyrė širdies smūgį ir du kartus sirgo plaučių uždegimu, be to, jai teko implantuoti defibriliatorių, kad normalizuotųsi širdies ritmas. Kartą, netrukus po defibriliatoriaus įdėjimo, sėdėjau prie jos lovos kalbėdama su ja, kai aparatas staiga užsikirto. Ji pajuto tokį didžiulį elektros smūgį, kad vos neiškrito iš lovos. Smūgis pasikartojo, nusviesdamas jos smulkutį gležną kūną nuo čiužinio. Ji suriko. Negalėjau ištverti matydama, kaip ji kankinasi, ir kai pagaliau atvyko gydytojas, griežtai, kaip gydytoja, ėmiau bartis. Norėjosi jam smogti už tai, kad ji turėjo ištverti tokius dalykus.

Po kiekvieno gydymosi ligoninėje, elektros šoko ar antibio-tikų kurso Patricija vis labiau seko. Jos gražūs banguoti plaukai išretėjo, priekiniai dantys sumažėjo – nežinau, ar sunyko dėl naktinio griežimo, ar nuo kasdienio streso.

Kartais nesusitikdavome ištisomis savaitėmis, tačiau kasdien pravažiuodavau pro jos namus, kad įsitikinčiau, ar viduje dega šviesos, ar palaistyti jos augalai – tai buvo ženklai, kad ji vis dar ten, kad ji gyva. Kai mano tėčiui buvo nustatyta Alzhaimerio liga, paguodos nuvažiavau tiesiai į jos aptriušusį būstą. Ji mane išklausė, apkabino ir laikė už rankos. Jos anūkei perdozavus narkotikų, verkėme abi. Visuomet, kai man tekdavo išvykti skaityti paskaitų ar dalyvauti žiniasklaidos renginiuose, Patricija žadėdavo melstis už mane. Kartą grįžusi radau ją ligoninėje, sergančią ūmiu plaučių uždegimu. Prisiekiau sau, kad niekada daugiau jos nepaliksiu, kol jos sveikata pasitaisys.

– Nesąmonė, – tarė ji. – Pažadėk man, kad visuomet darysi tą, dėl ko gyveni šiame pasaulyje.

Tąsyk, kaip ir daugybę kartų anksčiau, jos žodžiai mane suglumino.

Dirbau medike, nes man tai patiko. Šį darbą dariau neverčiama jokių išorinių jėgų. Studijuoti mediciną pasirinkau todėl, kad nuo šešiolikos metų, kai pamačiau geriausio savo tėčio draugo atliekamą klubo persodinimo operaciją, norėjau tapti gydytoja. Buvau tvirtai apsisprendusi, susižavėjusi medicina ir užsispyrusi. Ką ji turėjo omeny sakydama, dėl ko gyvenu šiame pasaulyje? Aš pati norėjau tapti gydytoja, niekas kitas manęs nevertė to daryti.

– Sėskis, – tarė Patricija per tą patį mano apsilankymą. – Noriu tau kai ką pasakyti. – Jos balsas skambėjo aiškiai, tačiau ji buvo susijaudinusi. Žvilgtelėjusi į savo slaugę, ji luktelėjo, kol ši išėjo, prieš kalbėdama toliau.

– Praeitą naktį sapnavau neįtikėtiną sapną, – džiugiai šypsodamasi tarė ji. – Ne, tai nebuvo sapnas, tai buvo kažkas antgamtiško, tarsi kažkokia vizija.

Jaučiau ir mane apimantį smalsumą, ir nepatiklumą.

– Turi patikėti manimi, pažadėk, kad patikėsi manimi, Mege, – paprašė ji.

Linktelėjau galva. Nekantravau sužinoti, ką ji man ruošiasi pasakyti. Ji stebėjo mano žvilgsnį ir, ko gero, supratusi, kad raginu ją kalbėti toliau, tęsė savo pasakojimą:

– Kankinausi kone negalėdama kvėpuoti. Maniau, kad uždusiu, o po to užmigau. Iš tikrųjų visai neprisimenu, kaip užsnūdau, bet man tai pavyko. O paskui pamačiau save pasirengusią mirti, bet visai nebuvo baisu. Buvau bemirštanti, kai staiga išvydau vandenyną. Jis buvo nuostabiai žalios spalvos. Pažvelgusi į horizontą pamačiau mažą valtelę ir tuomet supratau, kad ta valtis – tai aš. – Nutilusi Patricija stebėjo mano veidą. Žinojau, kad ji bando įžvelgti mano nepatiklumą, todėl pasistengiau jo neparodyti. Nenorėjau jos įskaudinti, be to, norėjosi išgirsti visą pasakojimą. Pasiruošiau klausyti toliau.

– Milžiniškos bangos mėtė valtelę aukštyn ir žemyn, ir ji ėmė svirti į šoną. Atrodė, kad jai lemta nuskęsti. – Ji trumpam nutilo stebėdama mano reakciją. Stengiausi atrodyti susidomėjusi ir neišsiduoti, kad jos pasakojimas manęs neįtikino.

– Aš buvau ta valtis, – sušuko ji. – Bangos nurimo ir ji plaukė link nuostabaus uosto. Stebėdama, kaip ji artėja prie kranto, pamačiau neįtikėtinai gražią uosto pakrantę. Ji buvo tokia saugi ir švari. Atrodė, kad kranto linija tarsi apglėbė mažąją valtelę, tuomet – dabar jau artėju prie įdomiausios dalies. − Jos akys ėmė švytėti taip, kaip dar niekada nebuvau mačiusi ir ji tęsė toliau. − Išgirdau man sakomus Dievo žodžius.

– Nori pasakyti, girdėjai balsą? – paklausiau, o pati sau pamaniau, kokius vaistus ji vartoja. Išeidama nusprendžiau patikrinti jos temperatūros kreivę.

– Taip, kažką panašaus į tai, tarsi balsą. Bet tai buvo aiškiau už balsą. Nesvarbu. Dievas šnekėjo man, kad aš esu tarsi maža graži vieniša valtis ir kad jis visuomet rūpinsis manimi. Štai kodėl jis atplukdė mane į uostą. Kad mane apsaugotų. Pabudusi pajutau tokią ramybę, kokios niekada gyvenime nebuvau jutusi. Ją jaučiu dar ir dabar. Galvoju, kad jau niekada nesijausiu kaip anksčiau.

Nežinojau, ką jai atsakyti. Ką sakome žmogui, ką tik pareiškusiam, kad kalbėjosi su Dievu? „Puiku, labai džiaugiuosi, tikriausiai buvo įdomu?“

Net negaliu prisiminti, ką sakiau. Juk iš tikrųjų tai buvo visai nesvarbu. Patricija tikėjo tuo, ką jai teko patirti ir jos tikėjimo niekas nebūtų galėjęs sugriauti. Tai buvo viena iš tų retų akimirkų gyvenime, kai sužinoti dalykai arba suvokta tiesa yra pernelyg dideli, kad juos būtų galima išsakyti žodžiais. Žinojau, kad ji kaip tik išgyveno vieną iš tokių akimirkų. Esu jai be galo dėkinga, kad šia akimirka ji pasidalijo su manimi. Būtent taip ir elgiasi draugai.

Po kelerių metų, per kuriuos persirgo dar keliomis ligomis, Patricija šią istoriją pasakojo taip pat užtikrintai kaip ir ligoninėje, kitą rytą po tos nakties. Ji niekada ja nesuabejojo, o su manimi pradėjo kur kas dažniau kalbėti apie savąjį Dievą. Būdavo, kad mums besėdint jos svetainėje ir šnekučiuojantis, jį minėdavome taip, tarsi jis būtų sėdėjęs kėdėje šalia mūsų. Kartą net žvilgtelėjau į šalia savęs stovintį supamąjį krėslą, kad įsitikinčiau, ar ten nieko nėra. Pagalvojau, kad gal taip ir elgiasi seni vieniši žmonės, bet tik ne Patricija. Ji nebuvo vieniša ir visai ne pamišėlė. Didžiausią įspūdį man darė tai, kaip Patricija kalbėjo apie Dievą. Jos balsas pritildavo ir tapdavo švelnesnis. Jį vadindavo „švelniu“, „maloniu“ ir „rūpestingu“.

Vieną tamsų spalio rytą atsiliepusi telefonu išgirdau tuo metu darbe buvusio vyro balsą.

– Skambinu dėl Patricijos, − tarė jis. – Esu šalia jos reanimacijos palatoje. Šį rytą jai nukritus į smegenis išsiliejo kraujas, tačiau ji vis dar sąmoninga.

Jam dar nebaigus kalbėti mečiau telefoną, šokau į mašiną ir nulėkiau į reanimacijos palatą. Iš baimės jaučiau tokį šleikštulį, kad du kartus buvau besustojanti šalikelėje. Kol atvykau į reanimacijos palatą, Patricija jau buvo ištikta komos ir niekada iš jos taip ir nepabudo. Ją paguldė į intensyvios terapijos palatą, kurioje ji gulėjo nerodydama jokių gyvybės ženklų. Man sėdint prie jos lovos palatoje vienas po kito pasirodė jos vaikai ir anūkai, norėdami išreikšti savo pagarbą, paverkti ar pasidalyti prisiminimais apie šią nuostabią moterį.

Pavargome laukdami ir stebėdami, ar neišvysime kokių nors jos gyvybės ženklų. Jaučiau apmaudą ir pykau ant jos Dievo, kuris, jos teigimu, buvo toks geras. Dėl vaistų, kuriuos ji vartojo iki nelaimės, ji visa buvo nusėta mėlynėmis. Jos kūnas, ir ypač veidas, atrodė lyg būtų sudaužyti beisbolo lazda. Veidą norėjosi uždengti – jis turėjo atrodyti mielas, o ne sumuštas. Jos gyvenimas buvo toks siaubingai sunkus, o matydama tas baisias dėmes, prisiminiau, kad ji tiesiogine prasme kartais būdavo talžoma – fiziškai, emociškai ir, be abejo, buvo skriaudžiama paties gyvenimo.

Šeštąjį vakarą paprašiau draugės palydėti mane į ligoninę, kad galėčiau pabūti su Patricija. Tiesiog norėjau prisiliesti prie jos, perbraukti ranka jai per plaukus, įsitikinti, kad ji vis dar kvėpuoja. Įslinkome į jos palatą jau seniai pasibaigus lankymo valandoms ir išgirdome tylų jos respiratoriaus švokštimą. Pažvelgusi į ją supratau, kad kažkas ne taip. Atsisukusi į draugę paklausiau, ar, jos nuomone, Patricija pasikeitusi. Ji vos pastebimai linktelėjo galvą, abejodama, ar tikėti tuo, ką mato.

– Jos čia nebėra, – nustebusi sušnibždėjo mano draugė.

– Žinau, – pritariau. Buvo baisu dar ką nors apie tai sakyti. Buvo įvykęs kažkoks keistas dvasinis virsmas, bet nė viena iš mūsų negalėjome suprasti, kas tiksliai. Pajutome, jei šis žodis tinkamas tokioje situacijoje, kad Patricija jau išėjo, nors jos kūnas vis dar gyveno.

Kitą rytą gydytojas patarė jos vaikams, kad jie leistų ištraukti kvėpavimo vamzdelį, nes Patricijai nebuvo jokios vilties pasveikti. Geriau būtų ištraukti kištuką ir leisti jai išeiti. Mačiau, kaip jie visi keturi tarėsi tarpusavyje, o jų veiduose atsispindėjo išgąstis. Po kelių minučių pasikvietę mane jie paklausė, ką aš manau apie galimybę atjungti gyvybę palaikančius aparatus. Net nepagalvojusi, kad turiu būti atsargi, pasakiau jiems:

– Nebijokite, – iš pradžių tariau. – Jūsų mama nenori, kad bijotumėte. Mirtis jos negąsdino. Tą žinau, nes ji man pasakė pati. Manau, kad turite leisti jai išeiti, ji to norėtų, – kalbėjau taip užtikrintai, kaip anksčiau gal iš viso nėra tekę kalbėti. Pati buvau nustebinta savo pasitikėjimo.

Visi keturi sutiko, kad gydytojas atjungtų kvėpavimo vamzdelį, o tada vėl kreipėsi į mane.

– Nenorime, kad mama mirtų būdama viena. Ar galėtumėte pabūti šalia jos? – pro ašaras jie vos galėjo ištarti žodį.

Žinoma, kad sutikau. Nes taip turi elgtis draugai. Laikydama jos kaulėtas rankas savame delne, pabučiavau jas, o gydytojas trūktelėjęs plastikinį vamzdelį nuplėšė pleistrą jai nuo veido. Girdėjau, kaip koridoriuje laukdami šnibždasi jos vaikai. Nekenčiau šios akimirkos, tačiau nenorėjau, kad ji baigtųsi. Tada pažvelgiau į jos trapų kūną, ir tuo metu nutiko keistas dalykas. Pajutau, kaip mane apima ramybė. Jos širdis plakė vis rečiau, kvėpavimas lėtėjo ir greitai sustos visai. Tačiau viskas buvo gerai, viskas gerai. Kažkas iš kažkur sakė man, kad jai gera ir saugu, kad nereikia jaudintis. Jos jau nebebuvo ir prireikė tik šių priemonių, kad apie tai sužinotų visi kiti. Ar tuo momentu pati Patricija man bandė kažką pasakyti? Tikriausiai ne. Galvoju, kad tai buvo Dievas – jos Dievas – kuris jau prieš daugelį metų buvo jai pasakęs, kad yra vien jos laukiantis uostas, kur bus gražu, gera ir saugu. Galbūt tą akimirką galutinai patikėjau prieš daugelį metų jos papasakotu sapnu, kurį ji laikė realybe. Šiam momentui ji mane paruošė pasidalijusi savo asmeniškiausiais ir giliausiais išgyvenimais, ir nors apie juos kalbėti buvo sunku ir rizikinga, ji taip leido man pajusti šią neprilygstamą ramybę. Ji nepabūgo pasidalyti su manimi savo dvasiniais potyriais, nes taip ir turi daryti draugai.

Per visus mūsų draugystės metus Patricija mane išmokė, tiksliau, parodė, kaip būti geresne mama – kaip niūniuoti naktimis savo vaikams, kaip neprarasti su jais kantrybės. Ji išmokė mane atleisti pačiai sau, kai jusdavau pasišlykštėjimą savimi, kad praradau kantrybę ar kai apimdavo kaltės jausmas pernelyg ilgai dirbant. Ji išmokė mane ir daugelio kitų dalykų. Savo gyvenimu ji mane įtikino, kad Dievas yra geras, ji atvėrė man savo širdį ir pasidalijo savo paslaptimis – senos moters paslaptimis, kuri pragyveno pakankamai ilgai, kad suprastų, jog gyvenimas mus vėto ir mėto, tačiau mes galime atsilaikyti, turėdami draugų, kuriems galime patikėti paslaptis. O savo mirtimi ji parodė, koks geras gali būti Dievas.

Mamos pasmerktos stipriems išgyvenimams. Nuo tos akimirkos, kai gimsta mūsų vaikai, mumyse įsišaknija baimė. Jaudinamės, nervinamės, o kartais iš paskutiniųjų stengiamės visaip apsaugoti savo vaikus, nes be galo bijome. Tiesą sakant, prarandame sveiką nuovoką. Pamišusios mamos – manipuliuojančios įvykiais, savo vaikams įvedančios komendanto valandas, per pertraukas stebinčios žaidimų aikšteles – kad tik įsitikintų, kad jų vaikai vis dar sveiki ir gyvi. Jei tik galėtume, pirktume automobilius su stoge įtaisytomis oro pagalvėmis. Mūsų pojūčiai išlavėja, tampame atsargios, nes su motinyste ateina ir supratimas, kad ne mes valdome pasaulį ir kad bet kurią mūsų gyvenimo akimirką galime pralaimėti. Galime prarasti sutuoktinį, vaiką, gal ir savo pačių gyvybę, o pastaruoju atveju nebegalėtume toliau saugoti savo vaikų, jiems augant be mūsų. Atsiradus vaikams nustojame apsimetinėti, kad gyvenimas lengvas ir patogus. Akis į akį susiduriame su skaudžia tiesa – gyvenimas gali būti gana žiaurus.

Tai tikriausiai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl mums – mamoms – siekiant ne tik išgyventi, bet ir pasiekti daugiau, – reikia bičiuliautis su kitomis mamomis, suprantančiomis, koks didžiulis baimės jausmas gali tūnoti mūsų viduje. Draugės padeda mums išlaikyti pusiausvyrą aplink tvyrant emocinei suirutei ir šalčiui. Kai į mūsų gyvenimą įslenka mirtis, prislėgdama mus, privalome turėti draugių, kurios bus greta mūsų, mokys mus ir rodys, kad galime saugiai žengti pirmyn – tą labai gražiai man parodė Patricija. Iš tikrųjų gyventi toliau – gal net pernelyg saugu.