Читать книгу Rafaelis turi vesti - Melanie Milburne - Страница 1

Netekusi amo Ema žvilgtelėjo į italę advokatę.

– Čia veikiausiai kokia nors klaida, – sukuždėjo netvirtu balsu, – negali būti, kad esu įtraukta į senjoro Fiorenzos testamentą. Aš buvau tik jo slaugė!

– Ne klaida, – patvirtino Frančeska Rosi, pirštu barbendama į storą dokumentų pluoštą. – Viskas surašyta juodu ant balto. Kelios savaitės iki mirties Valentinas Fiorenza pakeitė testamentą.

Ema sėdėjo ir tylėjo. Pusantrų metų ji slaugė multimilijonierių gyvendama jo namuose ir nė karto jai netoptelėjo, kad galėtų nutikti toks dalykas.

– Vis tiek nesuprantu, – po akimirkos paklausė ji, – kodėl jis turėtų palikti man pusę savo turto?

– Tai domina ir jo sūnų, – iškalbingai atsakė Frančeska Rosi. – Mums kalbantis jis tikriausiai jau vyksta čia iš Londono. Kaip vienintelis tėvo paveldėtojas jis tikriausiai tikėjosi, kad Fiorenzų vila ir didžioji dalis tėvo turto atiteks jam.

Ema prikando apatinę lūpą.

– Sakėte, kad testamento sąlygos keistokos…

– Neįprastos, – patvirtino Frančeska. – Jei norite savo dalies, privalote per mėnesį ištekėti už Rafaelio Fiorenzos ir išgyventi su juo vienerius metus.

Emos širdis nusirito į kulnus kaip gimnastė, neteisingai atlikusi manevrą ant skersinio.

– Per mėnesį ištekėti? – išspaudė ji. – Metams?!

– Taip, priešingu atveju visas palikimas automatiškai atiteks buvusiai Valentino meilužei, Sondrai Hening. Ar kada nors girdėjote ją minint?

Emos kaktoje susimetė raukšlelė.

– Ne, nepamenu… kita vertus, jis buvo labai uždaras žmogus. Apskritai mažai ką kalbėdavo, ypač į pabaigą.

Advokatė pervertė dokumentus ir vėl pakėlė akis į Emą.

– Senjoras Fiorenza nurodė, kad ištekėjusi už jo sūnaus gausite vienkartinę penkiasdešimties tūkstančių eurų išmoką, o už kiekvienus santuokoje pragyventus metus papildomai dar po dosnią sumelę.

Emos širdis vėl nupuolė žemyn.

– Apie kokią sumą mes kalbame?

Advokatė paminėjo skaičių, ir Emos antakiai šoktelėjo ant kaktos.

– Pasiūlymas per daug dosnus, kad apsisuktum ir ramiai nueitum… – sumurmėjo ji, prisiminusi neseną sesers skambutį. Penkiasdešimt tūkstančių eurų pagal dabartinį kursą Simonos finansinių problemų neišspręstų, bet gerokai jas palengvintų.

– Suma tikrai didelė, – tarė Frančeska. – Netgi jei nekreiptume dėmesio į pinigus, žinote, kad vila laikoma vienu gražiausių pastatų Komo ežero apylinkėse. Kvailai pasielgtumėte, jei nuspręstumėte atsisakyti tokio turto.

– O koks tas Rafaelis Fiorenza, turiu minty, koks jis žmogus? – paklausė Ema. – Kartkartėmis aptinku jo nuotraukų spaudoje, bet tėvas apie jį beveik neužsimindavo. Kiek žinau, ir laidotuvėse nepasirodė. Jaučiu, kad kažkas negera tarp jų buvo nutikę…

– Neteko bendrauti su juo asmeniškai, – pasakė Frančeska. – Kiek žinau, studijavo užsienyje, dabar sėkmingai verčiasi vertybinių popierių prekyba. Tačiau, kaip ir sakėte, jis dažnas paskalų žurnalų herojus. Sklinda gandas, kad yra mergišius, be to, pertekęs pinigais.

– Ir man susidarė toks įspūdis, – tarė Ema ir suraukusi kaktą pridūrė, – o jei jis nesutiks su tėvo sąlygomis? Jei jis toks turtingas, kam jam vesti visiškai nepažįstamą merginą?

– Fiorenzos palikimas neatrodytų menkas netgi labai turtingam žmogui, – paaiškino advokatė. – Be to, šioje viloje prabėgo jo vaikystė. Paskui berniukas buvo išsiųstas mokytis į internatą. Negaliu patikėti, kad jis ryžtųsi palikti tokią aukso kasyklą nė nežvilgtelėjęs į tėvo jam išrinktą nuotaką.

Ema pajuto, kaip jos oda pašiurpsta lyg išgąsdinto katino kailis.

– Aš dar nesakiau, kad sutinku tekėti, juolab už vyro, kuris nė nesiteikė aplankyti mirštančio tėvo.

– Žinant, kad pastarąjį dešimtmetį juodu nepalaikė jokių ryšių, jums gali būti sunku paaiškinti savo padėtį šiuose namuose, – tarė Frančeska. – Žinau, kad dirbote Valentino slauge, bet žiniasklaidos atstovams tai neatrodė įtikima. Įtariu, Rafaeliui Fiorenzai taip pat.

Ema išdidžiai išsitempė krėsle. Pradėjusi dirbti Valentino Fiorenzos slauge ji nesitikėjo, kad bus taip puolama žiniasklaidos. Kaskart lydėdama jį viešumoje susidurdavo su paparacais, dažnai iškreipiančiais faktus, kad tik ji pasirodytų godi avantiūristė, už pinigus galinti susidėti su triskart už save vyresniu seniu. Prisiminusi paskutinę nuotrauką mergina susigūžė. Progresuojantis kaulų vėžys sekino paskutines Valentino jėgas, bet pernelyg išdidus, kad ramstytųsi lazdele, senis vis dažniau remdavosi į Emą. Fotografas užfiksavo akimirką, kaip Ema laikė apglėbusi savo darbdavį per juosmenį, kad šis neparkristų, ir pateikė ją kaip intymumo išraišką. Net Simona paskambino iš Australijos paklausti, ar tuose ganduose yra bent krislas tiesos.

– Tegu jis sau galvoja ką nori, mano santykiai su jo tėvu buvo visiškai padorūs, – pasakė Ema. – Reikia turėti bent kiek supratimo, Valentinas juk buvo invalidas. Jis priėmė mane dirbti, kad būtų kam pasirūpinti jo kasdieniais poreikiais. Žinoma, buvo mielas žmogus, bet aš prisirišu beveik prie kiekvieno savo globotinio. Slaugyti žmogų paskutinėmis jo gyvenimo dienomis – keista: ir gera, ir skaudu. Suprantu, kad neprotinga prisirišti emociškai, bet nuo pat pirmos dienos Valentinas Fiorenza man pasirodė be galo vienišas. Turėjo apsčiai turtų, bet ne sveikatos ir laimės.

– Tikėkimės, kad Rafaelis Fiorenza supras, – tarė Frančeskas. – O šiuo metu, spėju, gyvenate viloje?

– Taip, – patvirtino Ema, – nežinojau, ką toliau daryti. Keli darbuotojai jau išsikraustė, nenorėjau palikti visko be priežiūros, kol atsilieps sūnus. Ieškausi kito būsto, bet kol kas nieko nesusiradau.

– Jūs juk suprantate, kad Rafaelis Fiorenza labai daug praras, jei nesutiksite su tėvo sąlygomis, – rimtai pasakė Frančeska. – Net jei jis ir nestokoja pinigų, būtų protinga gerai pagalvoti prieš priimant galutinį sprendimą tiek jo, tiek jūsų pačios labui.

Ema pasimuistė krėsle.

– Suprantu jo padėtį, bet… nesu tikra, kad galėsiu tam pasiryžti. Taip neatrodo teisinga.

– Daugeliui moterų atrodytų kitaip, – pareiškė advokatė. – Trumpalaikė santuoka iš išskaičiavimo mainais į tokius turtus jų neišgąsdintų.

Ema vėl prikando lūpą.

– Minėjote, kad turėtume išgyventi susituokę metus. Ar kaip nors galima pakeisti šį laikotarpį?

– Ne, bijau, kad ne, bet, kaip minėjau, už kiekvienus santuokos su Rafaeliu metus gausite po nemenką išmoką. – Frančeska atsilošė krėsle ir ištiesė jai ranką. – Tikiuosi, panele Marš, kad ir ką nuspręstumėte, viskas baigsis gerai. Akivaizdu, kad vyresnysis Fiorenza puoselėjo jums šiltus jausmus. Turbūt nebuvo lengva jį slaugyti. Fiorenzų šeima patyrė daug tragedijų. Berniukų mama mirė šiems dar esant labai mažiems. Lyg to būtų negana, jaunesnysis, Džovanis, maždaug aštuonerių tragiškai žuvo avarijoje. Bėgant metams senjoras Fiorenza darėsi vis rūstesnis ir tapo tikru atsiskyrėliu, ką jau kalbėti apie jo siaubingą užsispyrimą.

– Taip, jis buvo tikras užsispyrėlis, – pritarė Ema, – bet manau šiek tiek apsimetinėjo. Mėgdavo purkštauti ir bambėti, bet jo širdis buvo minkšta it sviestas. Jis man nuoširdžiai patiko. Ilgėsiuosi šio žmogaus.

– Kas žino, panele Marš, sūnus gali pasirodyti beesąs tobulas kandidatas į vyrus, – sausai šyptelėjusi pridūrė advokatė. – Nebūtų pirmas kartas, kai santuoka iš išskaičiavimo pražysta tauresniais jausmais.

Nervingai šypsodamasi Ema atbula išslinko iš advokatės kabineto, tačiau lipdama iki pat pirmojo aukšto jautė viduriuose keistą plazdėjimą, lyg ten būtų išgąstingai blaškęsi mėgindamos ištrūkti tūkstančiai peteliškių…

***

Kaskart atverdama įmantriai išraitytus geležinius Fiorenzų vilos vartelius Ema akimirką ar dvi stabtelėdavo netekusi amo nuo atsiveriančio grožio. Keturiais aukštais suformuoti sodai gniauždavo kvapą. Vešlioje kukmedžių gyvatvorės, guobų ir bukmedžių žalumoje įvairiausiais raudonais atspalviais plieskė azalijos, rožės ir kiti kvapūs pavasariniai žiedai. Pati vila buvo tokia pat pribloškianti savo grožiu. Keturių aukštų neoklasikinis pastatas krištolinio Komo ežero pakrantėje turėjo senojo pasaulio prabangos, kuria Emai niekada nepabosdavo grožėtis.

Dauguma kambarių viloje buvo seniai nebenaudojami. Nuo dulkių uždengti antikvariniai baldai, tvirtai užvertos langinės darė vilą panašią į vaiduoklių lankomą vietą. Nutilus aptarnaujančiojo personalo bruzdesiui, vienumos ir atskirties jausmas rodėsi dar stipresnis.

Daugiau nei metus praleidęs Milane, Valentinas Fiorenza pareiškė Emai norįs numirti viloje. Dabar gi jai atrodė, kad kiekvienas vėjelio gūsis, kiekvienas krustelėjęs lapelis gedi jo išėjimo. Jai patikdavo stumdyti jį vežimėlyje po sodus, nes į pabaigą, nors senis jau sunkiai kalbėdavo, ji jausdavo jo mėgavimąsi gamtos ramybe.

Einant pro lapinę Emos nosį užplūdo šiltas pavasariškas glicinijų ir jazminų aromatas. Pasilenkusi nuskinti nužydėjusios baltos vijoklinės rožės žiedo, išgirdo įriaumojant į kiemą sportinį automobilį.

Ji nusibraukė nuo akių išsipešusią plaukų sruogą ir stebėjo, kaip iš juodo automobilio išsirango aukšta figūra. Netgi iš toli panašumas į tėvą iškart krito į akis: lankstumas, ilgos kojos, mąsli, kiek rūstoka veido išraiška, kampuotas smakras ir arogantiškai suspaustos lūpos rodė, kad šis vyras pratęs pasiekti savo. Bet, priešingai nei tėvas, Rafaelis Fiorenza buvo daugiau kaip metro aštuoniasdešimt penkių centimetrų ūgio, o jo tvirtas kūnas nebuvo susuktas ir suėstas ligos, tankūs juodi plaukai blizgėjo ir nesimatė nė vieno žilo plauko. Iš plačiai subrauktų sruogų galėjai spręsti, kad vietoj šukų jis neseniai pasinaudojo pirštais.

Nors porą kartų teko matyti spaudoje jo nuotrauką, Ema suprato neįvertinusi šio vyro išvaizdos. Tokio patrauklaus vyro ji dar nebuvo sutikusi.

Vilkėjo paprastas kelnes ir šviesiai melsvus marškinius prasegta apykakle, iki alkūnių paraitytomis rankovėmis. Ant kairiojo riešo – prabangus sidabrinis laikrodis, akis slėpė madingi saulės akiniai.

Užtrenkęs automobilio dureles vyras ryžtingu žingsniu pasuko tiesiai į sodą. Jau po kelių sekundžių jo ilgos kojos atnešė jį ten, kur stovėjo Ema ir pati to nejausdama gniaužė nuskintos rožės žiedlapius.

– Spėju, jūs – panelė Marš? – itin nedraugišku, kapotu balsu pasiteiravo jis.

Ema nemėgdavo kalbėtis su žmonėmis, slepiančiais akis po akiniais, ypač tokiais veidrodiniais. Negalėdama matyti pašnekovo akių ji jausdavosi pažeidžiama. Mergina išdidžiai kilstelėjo smakrą ir numetė sulamdytus žiedlapius ant žemės.

– Teisingai. O jūs, spėju, Rafaelis Fiorenza.

Vyras nusiėmė akinius ir perliejo ją neapykantos kupinu rudai juodų akių žvilgsniu.

– Paskutinė mano tėvo panelė.

Ema akimirksniu sustingo.

– Kažkas jus neteisingai informavo, senjore Fiorenza, – lediniu balsu atrėžė ji. – Dirbau jūsų tėvo slauge.

Vyras ciniškai šyptelėjo, bet šypsena nepalietė tamsių bedugnių akių.

– Rūpinotės visais jo fiziniais poreikiais, panele Marš? Turiu prisipažinti, kyla įvairiausių minčių…

– Tai patarčiau ištraukti savo smegenis iš tos paplavų duobės, kurioje jos plūduriuoja, senjore Fiorenza, – išdidžiai atkirto ji.

Šypsena iš ciniškos virto velniška.

– Tai ar norėtumėte būti mano nuotaka, panele Marš?

Ema kietai suspaudė lūpas.

– Neketinu už jūsų tekėti.

Pulsuojančioje tyloje vyras iš aukšto žvelgė į ją, nepaleisdamas jos akių. Ema iš visų jėgų stengėsi nesigūžti, bet galiausiai pirmoji nuleido žvilgsnį.

– Jūs tikriausiai jį privertėte, – pasakė jis. – Silpnumo akimirką įkalbėjote užrašyti jums turtą.

– Taip kalbėti yra siaubinga, – apstulbo ji. – Neturėjau nė menkiausio supratimo, ką jūsų tėvas ruošiasi padaryti. Pirmąkart apie tai išgirdau iš advokatų kontoros.

– Nelaikykite manęs kvailiu, – tarė Rafaelis. – Pragyvenote su tėvu pusantrų metų. Po motinos mirties tiek jis nebuvo ištvėręs nė su viena. Niekam ne paslaptis, kad miegojote su juo. Ne kartą apie tai rašė laikraščiai.

Ema pajuto, kaip liepsnoja skruostai, bet atlaikė jo žvilgsnį.

– Tokių santykių tarp manęs ir jūsų tėvo nebuvo. Žiniasklaida prisigalvoja dar ne tokių dalykų, kad tik parduotų savo leidinius. Tą patį rašo apie visus garsius ir turtingus žmones.

Tamsiose akyse spindėjo panieka.

– Na jau, panele Marš, juk nemanote, kad patikėsiu, jog tėvas įtraukė jus į testamentą paskutinę minutę vien todėl, kad meiliai šypsojotės jam gulint mirties patale?

Ema nuožmiai dėbtelėjo į jį.

– Niekada nemiegojau su jūsų tėvu. Tokie tvirtinimai absurdiški.

Iš veido buvo matyti – jis netiki.

– Mano tėvas buvo pagarsėjęs mergišius, – tarė Rafaelis. – Pragyvenote su juo daugiau kaip metus, kol jis viešai pripažino sergąs. Labai lengva patikėti, kad įsirangėte į jo lovą norėdama užsitikrinti sau šviesią ateitį.

– Nieko panašaus! – karštai paneigė Ema. – Sutikau gyventi jo namuose vien todėl, kad jis nenorėjo amžinai į namus ir iš jų šmirinėjančių slaugių. Taip pat baiminosi, kad sužinoję jį mirtinai sergant vėžiu, investuotojai spruks kuo toliau kaip žiurkės iš skęstančio laivo. Iš pradžių liga progresavo lėtai, bet prieš porą mėnesių jis suvokė, kad laiko liko nedaug. Dariau viską, ką galėjau, kad palengvinčiau jo paskutines dienas.

– Kertu lažybų, kad darėte, – nusišaipė jis. – Nors, turiu pasakyti, jūs ne jo tipo mergina. Tėvui paprastai patikdavo krūtiningos, vulgarios blondinės. Turbūt visai neseniai pamėgo miniatiūrines brunetes!

Ema pajuto, kaip jo deginantis tamsus žvilgsnis perbėga kūnu nuo galvos iki kojų. Viduje ji kunkuliavo.

– Tokios užuominos mane žeidžia, – tarė ji. – Dabar suprantu, kodėl tėvas drausdavo net minėti jūsų vardą jam girdint. Jūsų manieros siaubingos.

Rafaeliui užteko įžūlumo nusikvatoti.

– Kalbate kaip kokia senamadiška senmergė mokytoja, – paerzino jis, – ta pavardė – panelė Marš – jums idealiai tinka. Spėju, tėvui patikdavo, kai jį apkamšydavote lovoje…

Ema neteko žado ir niršo pati ant savęs, kad vėl paraudo.

– Jūs!.. Neturite teisės su manimi kalbėti kaip…

– Turiu visas teises! – nemandagiai nukirto jis. – Mano tėvas nenorėjo jūsų vesti, ar ne? Mirus motinai jis prisiekė niekada nebevesiąs. Bet, matyt, jūs vis tiek sugalvojote, kaip užgrobti Fiorenzų turtą ir pasisiūlėte ištekėti už manęs.

Sukandusi dantis Ema kovojo su įsiūčiu.

– Nė už ką nesutikčiau už jūsų tekėti!

Jo akys įsmigo į ją kaip du lazeriai.

– Bandote išpešti daugiau, ar ne, panele Marš? Esu tikras, kad tiek išgalėsiu. Tiesiog pasakykite sumą, ir aš tuoj pat išrašysiu jums čekį.

Nuo tokio įžūlumo Ema pasišiaušė.

– Manote, kad užteks pamojuoti man prieš nosį pinigine?

Vyras niekinamai šyptelėjo.

– Tokios moterys kaip jūs supranta pinigų kalbą. Mano tėvas įkrito jums į delną kaip sultinga, prinokusi vyšnia. Turbūt teko gerokai paplušėti, kol įkalbėjote jį perrašyti testamentą. Įdomu, kokių gudrybių prireikė.

Ema dar niekada nejautė tokio noro trenkti antausį. Sugniaužusi kumščius išspaudė:

– Kaip jūs drįstate?!

– O, po ta apsimestinai kuklia išore slypi ugningas temperamentas! Nenuostabu, kad tėvas jus įsižiūrėjo. Kas žino? Gal vis dėlto iš mūsų išeitų pora. Man patinka karštos ir išsitaršiusios moterys. Manau, jūs visai tiktumėte man į nuotakas!

Ema nutvilkė jį tokiu žvilgsniu, nuo kurio būtų nusilaupę dažai.

– Tokio bjauraus žmogaus kaip jūs nesu gyvenime sutikusi, – iškošė ji. – Nejau manote, jog sutiksiu turėti ką nors bendra su jumis?

Rafaelis ciniškai šyptelėjo.

– Kažin ar turėčiau jums sakyti, ką manau, panele Marš, – nutęsė jis, – nes galite pasiduoti norui ir pliaukštelėti man per veidą.

Ema pyko ant savęs dėl negebėjimo slėpti emocijų. Jautė, kad jis pranašesnis už ją. Ką dar jis geba įskaityti? Ar mato, kaip ją trikdo jo akivaizdus vyriškumas? Kad jai ima dilgsėti lūpos, vien pažvelgus į jausmingą burną ir pagalvojus, ką jaustų jo bučiuojama?

Tokia reakcija į jo kūną prilygo šokui. Paprastai ji reaguodavo racionaliai ir ramiai. Niekada nelaikė savęs jausminga; kita vertus, neturėjo didelės patirties su vyrais.

O Rafaelis Fiorenza tikrai neatrodė neapsiplunksnavęs pienburnis. Aukšta figūra, klasikiniai veido bruožai ir kaip magnetas traukiančios tamsiai rudos akys neįmanomai ilgomis blakstienomis – galingas derinys, kuriam vargiai atsispirtų bet kuri moteris. Nesunku įsivaizduoti, kad jis būtų reiklus ir nuostabus meilužis. Ema tiesiog jautė nuo jo sklindančią, ore traškančią seksualinę energiją ir labiau nei kada nors jautėsi išmušta iš vėžių. Mintis apie santuoką su juo siaubingai trikdė. Advokatė paminėjo vedybas iš išskaičiavimo, o jei Rafaelis užsimanytų tikros santuokos?

Bandydama surikiuoti mintis, ji pasakė tai, kas jai šovė į galvą pirmiausia.

– Neatvažiavote į tėvo laidotuves.

– Nesu veidmainis, – atsakė jis, galiausiai nukreipdamas akis nuo jos veido ir žvelgdamas į sodus. – Tėvas vis vien nebūtų norėjęs manęs matyti. Jis manęs nekentė.

Išgirdusi kartėlį Ema suraukė kaktą.

– Negali būti. Retas kuris tėvas sugeba iš tikro nekęsti savo vaikų.

Ciniškai blizgančios akys vėl įsmigo į jos veidą.

– Galiu tik spėti, kad versdamas mane vesti jus, tėvas vylėsi kažkokiu būdu mane perauklėti. Ką manote, panele Marš? Ar jums užteks jėgų pažaboti dekadentišką pleibojų?

Emos skruostus vėl užliejo raudonis, ir ji greitai pakeitė temą.

– Kiek laiko nebuvote namuose?

Atsidusęs vyras nužvelgė vilą.

– Penkiolika metų.

– Visą tą laiką gyvenote užsienyje?

– Taip, – žvilgtelėjęs į merginą atsakė Rafaelis. – Daugiausia Londone, bet turiu nekilnojamojo turto ir Prancūzijoje bei Ispanijoje. Tačiau dabar ketinu kraustytis čionai.

Klausantis maloniai skambančio, žemo balso, Emą apėmė keistas jausmas. Angliškai jis kalbėjo kaip savo gimtąja kalba, su neryškiu Londono akcentu, teikiančiu mirtino patrauklumo. Ji nesunkiai galėjo įsivaizduoti, kaip jis keliauja po visą pasaulį ir kiekviename mieste turi jo dėmesio trokštančią meilužę… Kaip tik taip ir turėtų atrodyti moterų numylėtinis: miklaus liežuvio, patyręs ir seksualus. Netgi jo losjonas kvepėjo erotiškai, citrusiniais vaisiais ir kažkokiu egzotiniu prieskoniu, verčiančiu galvoti apie karštas ir aistringas naktis.

– Mmm… turiu atiduoti jums atsarginius raktus, – tarė ji, eidama prie paradinių durų. – Be to, yra signalizacijos nuotolinio valdymo pultas. Užrašysiu kodą ir slaptažodį.

– Pastebėjau, kad tvarkėte rožes, – pasakė Rafaelis. – Kur dingo sodininkai? Tik nesakykite, kad mano taupusis tėvas nenorėjo mokėti už jų paslaugas.

Ema piktai dėbtelėjo į Rafaelį.

– Jūsų tėvas buvo labai dosnus savo darbuotojams. Tikriausiai žinote, kad visi jie paminėti testamente. Tiesiog jie pasiėmė poros savaičių atostogas. Aš pati viską prižiūrėjau iki jums atvykstant.

– Kokia jūs gabi slaugė, pasirodo, esate, – tarstelėjo jis. – Įdomu, ką dar tokio ypatingo sugebate?

Jausdama jo pašaipų žvilgsnį, Ema ėmė negrabiai ieškoti reikalingų raktų. Širdis vos neiššoko iš krūtinės, kai jo delnas nusileido ant jos rankos ir perėmė raktų ryšulį.

– Leiskite man, – šypsodamasis pasakė.

Žingtelėjusi į šoną, Ema mėgino suvaldyti besidaužančią širdį, o jos pirštai vis dar tvinksėjo nuo trumpo jo prisilietimo.

Pravėręs sunkias duris Rafaelis ironiškai mostelėjo ranka.

– Po jūsų, panele Marš.

Ema prasmuko pro šalį nevalingai kvėpdama jo losjono aromatą. Stebėjo, kaip jis žengia vidun ir abejingai nužvelgia juodu ir baltu marmuru išklotą vestibiulį, neįkainojamas skulptūras ir paveikslus.

– Graži vila, – norėdama užpildyti tylą prabilo ji. – Tikriausiai jums patikdavo čia leisti atostogas. Tiek erdvės…

Rafaelis atsakė jai neperprantamu žvilgsniu.

– Namai kartais gali būti pernelyg dideli ir didingi, panele Marš.

Emos nuogos rankos pašiurpo, nors šalta tikrai nebuvo. Jo elgsena kažkuo pasikeitė. Iš akių tvoskė šaltis, lūpos niūriai susispaudė – Rafaelis nužiūrinėjo ant sienų kabančius paveikslus.

– Jūs primenate savo tėvą, kai šis dar buvo jaunesnis, – žvilgtelėjusi į Valentino Fiorenzos portretą pasakė ji.

Rafaelis pasisuko į ją.

– Kažin ar mano tėvas apsidžiaugtų tai išgirdęs.

– Kodėl? – suraukė kaktą Ema.

– Nejaugi jis jums nepasakojo? Aš jį smarkiai nuvyliau. Esu ta balta varna, kuri užtraukė Fiorenzų vardui gėdą.

Ema lyžtelėjo sausas lūpas.

– Ne, nepasakojo.

Perkirtęs vestibiulį Rafaelis sustojo priešais jaunos moters juodais plaukais ir juodomis kaip rašalas akimis portretą. Ema žinojo, kad tai jo motina, buvo paklaususi Liucijos, namų ekonomės. Gabrielė Fiorenza mirė nuo infekcijos sulaukusi vos dvidešimt septynerių, kai Rafaeliui tebuvo šešeri, o jo broliui – ketveri.

– Ji labai graži, – skausmingoje tyloje nuskambėjo Emos žodžiai.

– Taip, – Rafaelis vėl pasisuko į ją neperprantama veido išraiška, – ji buvo graži.

Ema patrypčiojo nuo vienos kojos ant kitos.

– Mmm… gal norėtumėte, kad išvirčiau kavos ar arbatos? Ekonomė irgi išvykusi, bet žinau, kur kas padėta.

– Kokia jūs organizuota, panele Marš, – vėl nusišaipė Rafaelis. – Regis, net personalas jūsų klauso – jums paliepus išsivažinėjo atostogų.

– Personalas irgi turi teisę į poilsį. Be to, kažkas turėjo viskuo pasirūpinti, nes senjoro Fiorenzos vienintelis sūnus nesiteikė nė akių parodyti, kol tėvas dar buvo gyvas.

Rafaelio veidas suakmenėjo.

– Matau, ką jūs čia veikėte. Manėte, kad juodindama mane tėvo akyse pirmai progai pasitaikius užsitikrinsite sau dalį palikimo. Tačiau nepavyko, ar ne? Nieko negausite, kol neištekėsite už manęs.

Emai, nors ir buvo ramaus būdo, darėsi vis sunku tramdytis.

– Jau sakiau, kad neturėjau nė menkiausio supratimo apie jūsų tėvo ketinimus. Aš lygiai taip pat priblokšta kaip ir jūs.

Rafaelis nepatikliai krenkštelėjo.

– Taip ir matau, kaip liejate širdį seniui, pasakojate, kaip negražu, kad jo sūnus atsisako su juo bendrauti. Įdomu, ar jis paaiškino jums, kodėl? Ar išleido kokį vaiduoklį iš sandariai užrakintos Fiorenzų skrynios?

Ema nurijo susitelkusias seiles.

– Man jis niekada nieko apie jus nepasakojo. Jaučiau, kad jam nesinori kalbėti apie praeitį.

– Na, visiškai logiška, – karčiai atsakė Rafaelis. – Tėvas buvo linkęs ignoruoti tai, ko nenorėjo matyti, vildamasis, kad ilgainiui viskas savaime susitvarkys.

– Tai kodėl gi jūs palikote namus?

– Panele Marš, – šįkart nuolaidžiai tarė jis, – neketinu aptarinėti tokių asmeniškų detalių su samdoma darbuotoja, nors pelnėte garbingą mano tėvo meilužės statusą.

– Aš nebuvau jūsų tėvo meilužė, – piktai paneigė Ema.

– Man labai sunku tuo patikėti, – įdėmiai ją nužvelgęs atsakė Rafaelis. – Matote, prieš važiuodamas čia, šiek tiek pasidomėjau jumis, Ema Anabele Marš.

– K-ką? – išpūtė akis Ema.

– Pasamdžiau privatų detektyvą, – tęsė jis įsmeigęs į ją sakališką žvilgsnį. – Ne pirmas kartas, kai jūsų globotinis jus pamini savo testamente, ar ne?

Ema nervingai lyžtelėjo lūpas.

– Ne pirmas, bet aš niekada nieko neprašiau. Vienas ar du klientai man atsidėkojo palikdami mažas dovanėles, bet tik norėdami parodyti dėkingumą. Kai slaugai žmogų paskutinėmis jo gyvenimo dienomis, ligoniui realybės ribos kartais tampa labai neryškios. Jis pradeda žiūrėti į tave kaip į patikimą ir artimą draugę.

– Vis tiek tokiai merginai visos tos dovanos turi atrodyti kaip iš dangaus nukritusios, – nesutrikęs tarė jis.

– Ne visi gimstame turtingi, senjore Fiorenza, – šaltai atkirto ji. – Turėjau sunkiai dirbti, kol pasiekiau tai, ką turiu.

Rafaelis toliau gręžė ją keistu žvilgsniu.

– Pasak mano šaltinių, paskutinius namus palikote ne savo noru. Pati papasakosite ar norite, kad pasakočiau aš?

Ema akimirką suspaudė lūpas.

– Buvau apkaltinta pavogusi šeimos brangenybes ir didelę sumą pinigų, – tarė ji. – Turiu pagrindo manyti, kad mane pakišo kažkas iš artimųjų. Kaltinimus tyrę policininkai priėjo tos pačios nuomonės ir kaltinimus panaikino. Žiniasklaidai, aišku, tai buvo nė motais, žurnalistai persekiojo mane po to ištisas savaites… aš nė neabejoju, kurstomi ponios Benet šeimos skleidžiamų gandų.

– Ar todėl iš Australijos išvykote į Italiją? – paklausė jis, neišsiduodamas, ar patikėjo jos pasiaiškinimu.

– Taip, – patvirtino Ema. – Šiaip ar taip norėjau padirbėti užsienyje, tačiau įtakos turėjo ir tai, kad Melburno spauda tiesiog nepaliko manęs ramybėje. Negalėjau rasti darbo ir man neliko nieko kita, kaip tik pradėti viską kitoje šalyje.

– Kaip sugalvojote verstis tokia veikla?

– Esu slaugė, bet darbas ligoninėje manęs netenkino, – stengdamasi įrodyti Rafaeliui nesanti godi avantiūristė paaiškino Ema. – Neužtekdavo laiko pacientams: pamasažuoti nugarą, išgerti kartu puodelį arbatos… Įsidarbinau privačioje slaugos namuose paslaugas teikiančioje agentūroje ir man patiko. Darbo valandos ilgos, nelieka laiko asmeniniam gyvenimui, nes globotinio būklė reikalauja visą laiką būti šalia, bet teigiami dalykai nusveria neigiamus.

– Nė neabejoju, – vėl pašaipiai tarė Rafaelis. – Paveldėti pusę prabangios vilos Italijoje ir dosnią pinigų sumą – to tikrai nepavadinsi jūsų darbo trūkumu.