Читать книгу Nelauktas sugrįžimas - Melanie Milburne - Страница 1

Brontė darė kojų tempimo pratimus prie turėklo, kai išgirdo, kaip atsidaro studijos durys. Ji žvelgė į didžiulį veidrodį, o jos širdis kone sustojo, pamačius iš nugaros prieinančią aukštą tamsią figūrą. Iš nuostabos jos akys išsiplėtė, o delnai taip sudrėko, kad prilipo prie turėklo. Širdis vėl ėmė plakti, tik šįsyk staccato ritmu, lyg aidu atkartodama chaotiškai šokčiojančias mintis.

Negali būti.

Jai tikriausiai vaidenasi.

Žinoma, kad vaidenasi!

Tai negalėjo būti Luka.

Jos sąmonė tyčiojasi iš jos. Visada taip nutikdavo, kai Brontė būdavo pavargusi ar nervinga. O dabar kaip tik tokia ir buvo.

Ji pirštais suėmė turėklą, kelis kartus sumirksėjo, kad atsitokėtų. Tada vėl atsimerkė, o jos širdis vėl nesuvaldomai šoktelėjo.

Tai tiesiog negali būti Luka Sabatinis. Juk yra šimtai, ne, gal net tūkstančiai stulbinamai gražių tamsiaplaukių vyrų, kurie atsitiktinai galėtų užsukti į jos studiją ir…

– Sveika, Bronte.

O gerasis Dieve, tai jis.

Brontė lėtai ir giliai įkvėpė ir, ištiesusi pečius, atsisuko į jį.

– Luka, – pasakė ji mandagiai, bet šaltai. – Tikiuosi, neatėjai užsirašyti į pirmąją popietės pamoką. Vietų nebėra.

Jo tamsios akys lėtai rijo jos aptemptą šokių triko palaidinę, pačią beprotiškiausią akimirką žvilgsnis sustojo prie jos lūpų, tada susiliejo su jos žvilgsniu.

– Atrodai gražiai ir elegantiškai kaip visada, – tarė jis, lyg ji nebūtų nieko pasakiusi.

Vos išgirdusi jo sodrų, žemą ir gilų balsą su ryškiu ir žavingu itališku akcentu, Brontė pajuto užliejančią jausmų bangą. Luka atrodė lygiai taip pat, kaip ir tada, kai matė jį paskutinį kartą, gal dabar tik kiek liesesnis. Daugiau nei metro aštuoniasdešimties, žvilgančiais juodais plaukais, kurie buvo nei ilgi, nei trumpi, nei tiesūs, nei garbanoti, ir tamsiausiomis jos kada matytomis rudomis akimis, palyginti su ja, Luka atrodė lyg bokštas, verčiantis ją jaustis tokia maža ir žavia, kaip vaikiškos muzikinės dėžutės balerina.

– Įžūliai pasielgei, ateidamas čia, – tarė Brontė blykstelėdama akimis. – Maniau, kad pasakei viską, ką turėjai pasakyti, prieš dvejus metus Londone.

Pasirodė, kad jo akyse blykstelėjo mažytė liepsnelė. Tai truko vos mirksnį, ir Brontė būtų visai jos nepastebėjusi, jei nebūtų taip atidžiai į jį spoksojusi.

– Aš čia darbo reikalais, – tarė Luka gergždžiančiu balsu. – Maniau, bus puiki proga vėl susitikti.

– Susitikti ir ką? – paklausė Brontė kilstelėdama smakrą. – Pasikalbėti apie senus laikus? Pamiršk tai, Luka. Laikas ir atstumas padarė savo. Aš pagaliau pamiršau tave.

Ji apsisuko ir nuėjo prie turėklo.

– Už penkių minučių prasideda pamoka, – kreipėsi ji į jo atvaizdą veidrodyje. – Jei nenori būti apsuptas dvidešimties mažų mergaičių su puantais ir triko, siūlau išeiti.

– Kodėl mokai, užuot pati šokusi? – paklausė jis, nepaleisdamas jos žvilgsnio veidrodyje.

Užvertusi akis Brontė atsisuko į jį. Ji uždėjo vieną ranką ant klubo, ir kilstelėjo viršutinę lūpą, lyg klausdama: Koks tavo sumautas reikalas?

– Paskutinę minutę nespėjau į perklausą.

Jai prie antakio susimetė smulki raukšlelė.

– Susižeidei?

Brontė sulaikė karčią šypseną. Sudaužyta širdimi ir nėščia, gal tai ir galima pavadinti sužeista…

– Galima sakyti ir taip, – atsakė mesdama jam aštrų žvilgsnį. – Mokymas – antrasis pasirinkimas. Namie, Melburne, tam buvo tinkamiausia vieta.

Luka dairėsi po buvusį seną sandėlį, kurį Brontė ir jos verslo partnerė Reičelė Braugem pavertė šokių studija.

– Kiek kainuoja tokios vietos nuoma? – paklausė jis.

Brontės nugara nubėgo šiurpuliukai.

– Kodėl klausi?

Jis nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.

– Tai gera vieta investuoti. Aš visada ieškau gero komercinio nekilnojamojo turto.

Susiraukusi Brontė atidžiai žvelgė į neįskaitomą jo veidą.

– Maniau, tu dirbi savo šeimai viešbučių administravimo srityje?

Luka vos pastebimai šyptelėjo.

– Aš daug ką pakeičiau nuo tada, kai matėmės paskutinį sykį. Dabar turiu keletą kitokių reikalų. Komercinė nuosavybė yra užtikrintas reikalas; dažniausiai jos grąža būna didesnė nei gyvenamo nekilnojamojo turto.

Brontė suspaudė lūpas, stengdamasi susivaldyti. Toks nelauktas ir netikėtas apsilankymas visiškai išmušė ją iš vėžių. Taip sunku atrodyti šaltai ir nejautriai, kai jautėsi toli gražu ne taip.

– Esu tikra, jei susisieksi su nuomotojais, jie tau pasakys, kad ši vieta neparduodama, – atsakė ji kiek patylėjusi.

– Jau susisiekiau su jais.

Akimis tučtuojau ieškodama jo akių ji juto, kaip nutirpsta nugara.

– Ir… ką?

Ironiškai šypsodamas jis atrodė tikras dabita. Tai buvo vienas dalykų, kurie įplieskė jos širdį, kai jie pirmąkart susitiko Londono knygyne. Brontės širdis panašiai reagavo ir dabar, – tai tiek iš tų šnekų, kad jį pamiršo.

– Pateikiau jiems pasiūlymą, – kalbėjo Luka. – Tai – viena priežasčių, kodėl aš čia, Australijoje. Sabatinių viešbučių įmonė vis plečiasi. Planuojame statyti prabangų viešbutį Melburne ir Sidnėjuje, dar vieną – Kvynslande, Aukso Krante. Tikriausiai skaitei apie tai laikraščiuose.

Brontė stebėjosi, kaip galėjo tai praleisti. Nors pyko ant Lukos, kartkartėmis, negalėdama susivaldyti, laikraščiuose ir paskalų žurnaluose ji vis ieškodavo jo ar jo šeimos pavardės. Vos prieš kelis mėnesius ji sužinojo apie jo vyresniojo brolio Džordžijo ir jo žmonos Majos skyrybas. Kažką girdėjo ir apie jaunesnįjį brolį Nikolą, apie tai, kad jis laimėjo milžinišką sumą, žaisdamas pokerį Las Vegaso kazino. Bet nieko negirdėjo apie Luką. Atrodė, kad pastaruosius dvejus metus jis buvo visiškai dingęs iš žiniasklaidos radaro.

– Ne, turiu įdomesnės veiklos, – atkirto ji.

Tamsios jo akys vis nepaleido jos žvilgsnio. Tai buvo mūšis, kurį ji privalėjo laimėti. Brontė stengėsi atrodyti rami, bet jo artumas vis tiek ją labai stipriai veikė. Mergina jautė, kaip pašiurpsta oda, kaip daužosi širdis, o pilve, rodos, apsigyveno pulkas drugelių aštriais skustuvėliais vietoj sparniukų. Ji niekada neleido sau galvoti apie tai, kad galbūt jie dar pasimatys. Šaltą, liūdną ir pilką lapkričio dieną prieš dvejus metus jis šiurkščiai ir netikėtai nutraukė jų pusmetį trukusį romaną. Brontės meilė per tą laiką nurimo, virto kietu ledo gabalu, įstrigusiu krūtinėje. Kokia ji buvo naivi kvailutė, kad įsimylėjo tokį beširdį vyrą! Jis nė karto neatsakė į jos skambučius ar elektroninius laiškus. Jai net atrodė, kad jis pasikeitė adresus ir numerius, kad ištrintų ją iš savo gyvenimo.

O dabar jis grįžo, lyg nieko nebūtų nutikę.

– Kodėl tu čia? – paklausė ji spoksodama į jį. – Kodėl tu iš tiesų čia?

Luka vis dar žiūrėjo į ją iš savo bokšto, bet jo veidas sušvelnėjo. Tamsios akys priminė ištirpusį šokoladą, o lūpos – pagundą, kuriai neįmanoma atsispirti. Brontė beveik juto jo tobulas lūpas, bučiuojančias ją. Jos lūpos suvirpėjo, o prisiminusi jo svaigų glėbį, pasijuto taip, lyg iš jos širdies kažkas trauktų ką tik suvarytas strėles.

Brontė pajuto, kaip pamažu tirpsta jos ledo šarvai, ir užsisklendė, sustingusi stovėjo priešais jį sukryžiavusi rankas, ryžtingai sučiaupusi lūpas.

– Norėjau tave dar sykį pamatyti, Bronte, – tarė Luka. – Norėjau įsitikinti, kad tau viskas gerai.

Ji su pasibjaurėjimu atsiduso.

– Viskas gerai? Kodėl man turėtų nebūti viskas gerai? Tavo ego turėtų būti daug didesnis, nei įsivaizdavau, jei manai, kad vis dar verksiu tavęs po visų tų metų. Praėjo beveik dveji metai, Luka. Dvidešimt du mėnesiai ir keturiolika dienų. Mano gyvenimas iš tikrųjų tęsiasi.

– Ar su kuo nors susitikinėji? – paklausė jis, vis dar žiūrėdamas į ją tuo savo stingdančiu vanagišku žvilgsniu.

Brontė kilstelėjo smakrą.

– Taip, jeigu atvirai, tai taip.

Luka neparodė jokio ženklo, kad išgirstas atsakymas būtų nors kiek jį paveikęs, bet ji jautė vidinę įtampą, kurios anksčiau nebuvo.

– Ar tavo vaikinas prieštarautų, jei pavogčiau tave šįvakar vakarienei?

– Niekur su tavimi neisiu, Luka, – atkirto Brontė. – Nei šįvakar, nei rytoj vakare, niekada.

Jis žengė arčiau, uždėjo savo delną jai ant rankos, kad ji nesitrauktų. Brontė pažvelgė į jo ilgus, tamsius, įdegusius pirštus ant savo it pienas baltos odos ir sudrebėjo. Atrodė, kad nuo to vienintelio prisilietimo jos kraujas tuoj užvirs. Jautė, kaip daužosi širdis ir susitraukia pilvas, jam švelniai sugniaužus ranką.

– Argi vienas vakaras yra tiek daug?

Ji pastūmė Lukos ranką, bet jis uždėjo kitą ir tvirtai laikė. Jis buvo per arti. Ji jautė jo šiltą mėtinį kvapą sau ant veido. Užuodė citrininį losjoną po skutimosi. Jautė, kaip jos kūnas atsako jam.

– Nedaryk to, Luka, – sušnibždėjo ji trūksmingai.

– Ko nedaryti? – paklausė jis, vis dar į ją žiūrėdamas ir nykščiu lėtai, užburiamai perbraukdamas jai per ranką.

Ji nurijo kančios gumulą.

– Manau, tu žinai, – tarė ji. – Tau tai – žaidimas. Tu čia, Australijoje, ir tau reikia žaidimų draugės. Ir kas gi tinka labiau nei ta, kurią jau pažįsti ir kuri, nekeldama problemų, išeis, kai viskas baigsis?

Luka liūdnai šyptelėjo.

– Tavo nuomonė apie mane daug blogesnė, nei tikėjausi. Ar aš nepakankamai atlyginau už tai, kad nutraukiau mūsų romaną?

Daugiau, nei nutuoki, – pagalvojo Brontė.

– Pakabuką su opalu nusiunčiau atgal, – atsakė ji, abejingai žvelgdama į Luką. – Jie neša nelaimes. Pamaniau, kad man jų pakanka, ypač po pažinties su tavimi.

Jam prie lūpų iš pykčio atsirado duobutė.

– Labai negražiai pasielgei, grąžindama jį tokios būklės, – tarė jis. – Tai – brangus papuošalas. Kaip tu jį sudaužei? Pervažiavai buldozeriu?

Ji dar aukščiau kilstelėjo smakrą.

– Panaudojau kūjį. Buvo nenusakomai malonu.

– Tai – nederamas reto juodojo opalo išniekinimas. Jei būčiau žinojęs, kad būsi tokia irzli, būčiau padovanojęs deimantų. Jie bent jau nesudaužomi.

– Esu tikra, būčiau radusi būdą, kaip tai padaryti.

Jis nusišypsojo, parodė tobulus baltus dantis, o apie akis susimetė smulkios raukšlelės.

– Taip, neabejoju, kad būtum, cara.

Brontė vėl pajuto tą patį drebuliuką pilve ir beviltiškai stengėsi jį suvaldyti. Kodėl šis vyras verčia ją jaustis tokia silpna ir prieraišia? Vien tik jo artumas atmintin grąžino kiekvieną akimirką, kurią jie praleido kartu. Atrodė, kad jos kūnas pabudo iš ilgo miego ir kabinosi į aistringą gyvenimą. Visi jos pojūčiai persijungė į ypač jautrų registrą, kiekviena ląstelė tvinkčiojo laukdama, kada jis vėl ją palies.

Luka buvo nuostabiausias meilužis. Vienintelis jos meilužis. Brontė romantiškai ir galbūt kvailai tausojosi tam vieninteliam. Nenorėjo kartoti savo motinos klaidų, kurių ji padarė įsimylėdama netikėlį ir paskui pasilikusi viena su kūdikiu. Užuot taip padariusi, Brontė įsimylėjo milijardierių, kuris apie kūdikį, su kuriuo ji liko viena, taip nieko ir nesužinojo.

Ir atsimindama, kaip pasibaisėtinai jis su ja pasielgė, neketino nieko keisti.

– Turiu paprašyti tavęs išeiti, Luka, – tarė ji. – Man po kelių minučių pamoka ir aš…

– Noriu tave pamatyti šįvakar, Bronte, – pareiškė jis. – Ir netoleruosiu neigiamo atsakymo.

Ji įtūžo ir rado jėgų išsivaduoti iš jo glėbio.

– Nepriversi manęs nieko daryti, Luka Sabatini, – tarė ji. – Neprivalau su tavim susitikti, vakarieniauti ar net žiūrėti į tave. Jeigu tuojau pat neišeisi, iškviesiu policiją.

Tamsios vyro akys virto juodais angliukais.

– Kiek, sakei, moki už šios vietos nuomą? – paklausė jis.

Brontė pajuto, lyg jai krūtinę suspaudė plieninės replės, ir atrodė, kad ji nebegali kvėpuoti.

– Nesakiau ir nesiruošiu sakyti.

Jo šypsena tapo nuožmi. Luka kyštelėjo ranką į vidinę švarko kišenę ir padavė jai sidabru dekoruotą vizitinę kortelę.

– Mano duomenys. Lauksiu tavęs šįvakar aštuntą savo viešbutyje. Pavadinimą ir adresą parašiau kitoje pusėje. Gyvenu liukso apartamentuose.

– Neatvyksiu, – įspėjo Brontė, Lukai besisukant išeiti.

Jis sustojo prie studijos durų ir atsisuko.

– Gal geriau pasikalbėk su savo buvusiais nuomotojais, prieš padarydama sprendimą.

– Buvusiais? – Brontės akys užsiliepsnojo, ji staiga viską suprato. – Nori pasakyti, kad nusipirkai šį pastatą? – Jos širdis sudrebėjo. – Tu… tu – mano naujasis nuomotojas?

Jis nusišypsojo pasitenkinimo kupina šypsena.

– Vakarienė aštuntą, Bronte, kitaip tau gali sunkiai sektis susitvarkyti su pakilusia nuomos kaina.

Brontė pajuto, kaip kyla pyktis, lyg lava vulkane. Ji drebėjo visu kūnu. Kumščius suspaudė taip stipriai, kad maudė pirštus, o kraujas pulsavo taip stipriai, kad, rodėsi, net girdi jo šniokštimą.

– Tu mane šantažuoji? – paklausė ji kone springdama.

Luka šaltakraujiškai atrėmė jos įniršio kupiną žvilgsnį.

– Aš kviečiu tave į pasimatymą, tesore mio, – tarė. – Juk žinai, kad nori sutikti. Ožiuojies tik dėl to, kad vis dar pyksti ant manęs.

– Tu velniškai teisus, pykstu, – atrėžė ji.

– Rodos, sakei, kad pamiršai mane. – Jis lėtai nusišypsojo.

Brontė norėjo antausiu nubraukti tą šypseną jam nuo veido, ir tik likęs menkas savitvardos ir sveiko proto krislelis ją sustabdė.

– Viena mano dalis visada nekęs tavęs, Luka. Pažaidei su manimi ir numetei kaip nusibodusį žaislą. Tau net neužteko drąsos susitikti ir akis į akį išsiaiškinti, kas buvo blogai.

Jis vėl įsitempė, bet Brontė nekreipė dėmesio ir tęsė:

– Koks vyras pasiunčia vieną iš savo suknistų liokajų, kad sutvarkytų nemalonius reikalus už jį?

Jis atrėmė jos žvilgsnį aptemusiomis akimis.

– Maniau, taip bus paprasčiau. Nemėgstu sąmoningai liūdinti žmonių. Patikėk, Bronte, susitikti akis į akį būtų buvę sunkiau mums abiem.

Brontė užvertė akis.

– Labai arogantiška. Lyg akimirkai tau būtų prabudę jausmai. Tu – beširdis, žiaurus šunsnukis, Luka Sabatini, ir gailiuosi, kad apskritai teko su tavimi susipažinti.

Studijos durys vėl atsidarė.

– Atleisk, kad pavėlavau. Nepatikėsi, kokios spūst… Oi, atsiprašau, – tarė Reičelė Braugem. – Nepastebėjau, kad tu ne viena.

Brontė nutirpusiomis kojomis priėjo prie registratūros staliuko.

– Ponas Sabatinis jau ruošėsi išeiti, – tarė ji, nuožmiai žvelgdama į jį.

Reičelės žvilgsnis šokinėjo nuo vieno prie kito kaip teniso kamuoliukas.

– Jūs – ne vienas iš tėvų, ar ne? – paklausė ji Lukos.

– Ne, – atsakė jis kreivai šypsodamas. – Dar nepatyriau malonumo tapti tėvu.

Brontė negalėjo į jį nė pažvelgti. Jos veidas liepsnojo, ir ji tylomis meldė, kad Reičelė nepaminėtų Elos.

– Tai… – Reičelė plačiai nusišypsojo, jos pilkos akys suspindėjo iš smalsumo. – Pažįsti Brontę, ką?

– Taip, – atsakė Luka. – Susipažinome prieš kelerius metus Londone. Aš Luka Sabatinis. – Jis ištiesė ranką Reičelei.

Prašau, Viešpatie, neleisk jai suprasti, – tylomis maldavo Brontė.

– Reičelė Braugem, – prisistatė Reičelė, paimdama jo ranką ir entuziastingai ją purtydama. – Ė, man rodos, skaičiau apie tave laikraštyje prieš porą dienų. Tu viešbučių verslininkas, ar ne?

– Teisingai, – tarė Luka. – Turiu čia reikalų ir pamaniau, kad bus puiki proga vėl susitikti su Bronte. Planuojame šiandien drauge pavakarieniauti.

– Tiesą sakant, būsiu užsiė… – pradėjo Brontė.

– Ji mielai su tavimi nueitų, – greitai išbėrė Reičelė, pažvelgdama į Brontę taip, lyg ji būtų paskutinė kvailė. – Ji labai retai kur išeina. Kaip tik neseniai jai sakiau, kad reikia prasiblaškyti.

Brontė pažvelgė į draugę žvilgsniu, kuris būtų sustabdęs net ir įsisiautėjusį bulių. Ši tik geranoriškai nusišypsojo ir vėl atsisuko į Luką.

– Tai ar ilgai būsi Melburne? – paklausė, alkūnėmis atsiremdama į registratūros staliuką ir patogiai įsitaisydama, o jos žvilgsnis tiesiog liepsnojo iš smalsumo.

– Pradžiai mėnesį, – atsakė Luka. – Čia turiu kelis tolimus giminaičius. Praleisiu šiek tiek laiko ir Sidnėjuje bei Aukso Krante.

Brontė nenumanė, kad Luka čia turi giminių. Melburne buvo didžiulė italų bendruomenė, taigi nebuvo visai netikėta, kad jis gali čia turėti pusseserių ar pusbrolių, gal net dėdžių ar tetų. Kai buvo kartu, jie neaptarinėjo vienas kito praeities. Brontei visuomet vienas labiausiai intriguojamų dalykų buvo jo uždarumas dėl šeimos reikalų. Atrodė, lyg nori pamiršti, kad yra kilęs iš turtingos ir privilegijuotos šeimos. Luka retai kalbėdavo apie darbą ir, nors jie susitikinėjo pusmetį, niekada nesišvaistė pinigais, kaip dažnai mėgsta elgtis turtuoliai. Žinoma, jie valgydavo prabangiuose restoranuose, bet, be siaubingai brangios išsiskyrimo dovanos, pristatytos vieno iš jo pavaldinių, ji daugiau nieko iš jo negaudavo, išskyrus kartais gėlių. Bet vis dėlto argi jis, pats to nežinodamas, neįteikė jai pačios brangiausios dovanos?

– Na, esu tikra, kad, būdamas čia, Australijoje, puikiai praleisi laiką, – Reičelė nė kiek nesidrovėdama kalbėjo toliau. – Tu nuostabiai kalbi angliškai. Ar esi čia buvęs anksčiau?

– Ačiū. Mokiausi Anglijoje, būdamas paauglys, o kelerius praėjusius metus praleidau keliaudamas tarp mano namų Milane ir Londone. Iki šiol man nebuvo tekę būti Australijoje, bet abu mano broliai čia jau pabuvojo. Vyresniojo brolio žmona – australė, nors jie susipažino užsienyje.

Pradėjo rinkis pirmieji popietinės pamokos dalyviai. Brontė stebėjo, kaip Luka pasisuko į mažų vaikų, atėjusių su savo motinomis arba auklėmis, grupelę. Jis švelniai jiems nusišypsojo ir kelios motinos užsispoksojo; netgi mergaitės spoksojo į jį, lyg jis būtų koks dievas ar įžymybė.

– Atsiprašysiu, – šiurkščiai tarė jam Brontė, pasitraukdama nuo registratūros stalo. – Man reikia dirbti.

– Pasimatysime šįvakar, – tarė Luka, sutikdamas jos žvilgsnį. – Išsinuomojau automobilį, todėl galiu tavęs užsukti, jei duosi savo adresą.

Brontė prisiminė kuklų mažą močiutės butą, kuriame gyvena su Ela, savo motinos namo gale. Prisiminė ir visus vaiko reikmenis, dėl kurių reikėtų pasiaiškinti, jei Luka panorėtų užeiti. Ji nesiruošė jam nieko pasakoti. Jis turėjo progą sužinoti apie kūdikį ir šaltakraujiškai ją praleido.

– Ačiū, ne, – atsakė ji. – Atvyksiu pati.

Jis akinamai nusišypsojo.

– Tai vis dėlto nusprendei sutikti?

Atsakydama ji irzliai į jį pažvelgė.

– Neturiu kito pasirinkimo. Tu grasini man lupikiškai didele nuomos kaina, jei nepaklusiu tavo norams.

Luka ištiesė ranką ir piršto galiuku perbraukė jai per skruostą.

– Tu net neįsivaizduoji, kokie yra mano norai, cara, – švelniai tarė jis ir, nespėjus jai atsakyti, pasisuko išeiti.