Читать книгу Nelauktas sugrįžimas - Melanie Milburne - Страница 2

– Žinoma, pabūsiu su Ela, – vėliau tą vakarą pasakė Brontei Tina Benet. – Šiaip ar taip, ji tuo metu vis tiek jau bus lovoje. Vėl susitinki su Reičelės pusbroliu Deividu? Žinau, kad jis ne tavo skonio, bet, regis, visai neblogas vyrukas.

Brontė apkabinusi ant kelių laikė savo keturiolikos mėnesių dukrelę, uosdama ką tik išmaudyto kūdikio aromatą.

– Ne, – atsakė ji ir pažvelgė į mamą. – Su kai kuo, ką sutikau Londone. Jis Melburne tik kelioms savaitėms ir nusprendė mane susirasti.

Tina suraukė savo plonyčius antakius.

– Bronte, brangioji, ar tai jis? Elos tėvas?

Brontė susiraukusi linktelėjo.

– Kvailai tikėjausi, kad ši diena niekada neišauš. Jam nutraukus mūsų santykius, gavau žinutę, kad jis niekada nebenori manęs matyti. Švari pabaiga, – parašė. O dabar staiga pakeitė taisykles.

– Tau nebūtina su juo susitikti, jei nenori, brangioji, – tarė Tina. – Jis juk net nežino apie Elą. Šiaip ar taip, po to, kaip jis su tavimi pasielgė, nemanau, kad privalai jam pasakyti.

Brontė atsiduso ir pašiaušė tamsiai rudus, švelnius it plunksnelės dukrytės plaukus.

– Mama, aš jaudinuosi tik dėl laiko. Jis viską nutraukė dar nežinodamas, kad aš nėščia. Jei būčiau sužinojusi prieš savaitę, gal viskas būtų kitaip. Galbūt, jei jis būtų žinojęs, nebūtų buvęs toks… toks tikras, kad nebenori manęs matyti.

– Brangioji, ką būtų pakeitusi savaitė šen ar ten? – paklausė jos motina. – Aišku, kad jis jau buvo apsisprendęs. Jis nesutiko su tavimi pasikalbėti net telefonu, ką jau kalbėti apie susitikimą. Ką turėjai daryti? Pasakyti jam per tarpininkus?

Žiūrėdama į motiną, Brontė prikando lūpą.

– Gal kaip tik taip ir reikėjo pasielgti. Gal tada jis būtų sutikęs dar kartą pasimatyti. Mes bent jau būtume aptarę įvairius variantus.

Tina Benet apdovanojo dukterį išmintingu žvilgsniu.

– Ir kokie gi tie variantai? Spėju, jis tave tiesiu taikymu būtų nusiuntęs nutraukti nėštumo. Toks vyras tikrai nenorėtų išlaikyti meilės vaisiaus. Netiktų prie gyvenimo būdo.

– Niekada nebūčiau sutikusi, – tarė Brontė, stipriau prispausdama Elą. – Niekas manęs neįtikintų atsikratyti kūdikio.

– Brangioji, buvai jauna ir iki ausų įsimylėjusi. Žinau pakankamai moterų, kurios padarė tai, dėl ko paskui gailėjosi, tik todėl, kad to reikalavo mylimas vyras.

Brontė pažvelgė į mažylę, prisiglaudusią jai prie krūtinės, kovojančią su miegu ir besistengiančią neužmerkti tamsiai mėlynų akių. Brontę sujaudino mamos žodžiai. Ji buvo jauna ir beprotiškai įsimylėjusi. Ji būtų padariusi beveik viską, kad išlaikytų Luką šalia. Bet ji pasirodė visiška kvaiša, sekiodama paskui jį kaip įsimylėjusi paauglė, palikdama begalę žinučių jo telefone ir atsakiklyje, ką jau kalbėti apie maldaujamus elektroninius laiškus, kuriuos prisiminusi dabar tik susiraukdavo.

– Nesakysi jam apie Elą? – paklausė motina.

Brontė švelniai nubraukė plaukus nuo miegančio kūdikio veidelio.

– Kai jis taip, nepranešęs, šiandien įsiveržė į studiją, teįstengiau galvoti, kaip jo nekenčiu. – Ji pakėlė akis į mamą. – Bet vieną dieną Ela paaugs tiek, kad supras, jog neturi tėvo. Ji norės žinoti, kas jis toks ir kodėl nėra jos gyvenimo dalis. Ką man reikės sakyti? Kaip jai paaiškinsiu?

– Paaiškinsi taip, kaip aš tau, – tarė motina. – Kad vyras, kuris, kaip tu tikėjaisi, bus su tavimi, tave paliko. Prisimink, Bronte: tėvas yra tėvas tiek, kiek jis tai parodo. Kiek aš matau, Luka Sabatinis yra ne daugiau nei spermos donoras. Vieną dieną sutiksi puikų vyrą, kuris mylės tave ir Elą. Jis bus jai kur kas geresnis tėvas, nei vyras, kuris išbraukė tave iš savo gyvenimo nė neatsisukdamas. Kas užtikrins, kad jis anksčiau ar vėliau taip nepasielgs dar kartą? Tik tada jis įskaudins ne tik tave, bet ir Elą.

– Tikriausiai tu teisi, – tarė Brontė atsidusdama ir pakildama, atsargiai supdama Elą glėbyje. – Bet kažkuri mano dalis jaučia, kad jis nusipelnė žinoti, kad turi kūdikį.

– Tokie vyrai kaip jis net nemėgsta vaikų, – pareiškė Tina. – Jiems tai pernelyg didelė atsakomybė. Patikėk, aš pažįstu juos kaip nuluptus.

Brontė kilstelėjo antakį.

– Šią popietę atvykus mano jaunėlių grupei, jis pasižiūrėjo į juos… Nežinau… Beveik ilgesingai, lyg pats norėtų vieną dieną tapti tėvu.

– Bronte, – mamos balsas skambėjo griežtai. – Gerai apie tai pagalvok, prieš padarydama ką nors, dėl ko vėliau gailėsies. Jis labai turtingas vyras. Labai turtingas ir galingas. Jis gali nuspręsti tau atkeršyti už tai, kad nesakei jam apie vaiką. Jis gali paduoti tave į teismą. Tu neturi jokios vilties prieš jį laimėti, o jei ir turėtum, tau reikėtų mokėti už visas teisines paslaugas. Ir, nepamiršk: atsižvelgiant į jo veislę, jis turės geriausius advokatus. Šeimos teismas šiais laikais daug nuolankesnis, kai kalbama apie tėvus, tuo labiau apie tokius. Net jei jis gautų dalinę globą, Ela turėtų skraidyti pirmyn atgal į Italiją, ar kur jis šiuo metu gyvena. Gali būti, kad nematysi jos ištisus mėnesius, o vieną dieną, kai paaugs, gali nuspręsti ir iš viso pas tave nebegrįžti.

Brontė pajuto, kaip jos širdis susitraukė iš baimės, vien apie tai pagalvojus. Luka kilęs iš tokios galingos dinastijos. Sabatinių klanas būtų pats baisiausias priešas, kurį gali įgyti. Jų galia ir įtaka justi visame pasaulyje. Ji neturėjo jokios vilties, stodama į kovą dėl globos prieš Luką, ką jau kalbėti apie jo šeimą.