Читать книгу Nelaukta staigmena - Michelle Smart - Страница 2

Kara nežinojo, kokios reakcijos tikėtis, bet kai galiausiai Pepė atsisuko, jis vis dar plačiai šypsojosi.

– Ar tai pokštas?

– Ne. Esu šešioliktą savaitę nėščia. Sveikinu. Tapsi tėčiu.

Jis įsmeigė akis į ją, bet šypsena vis dar neišblėso. Aplink juos būriavosi Pepės giminaičiai. Kara juto smalsius jų žvilgsnius, įsmeigtus į juos. Tiksliau, į ją.

Buvo per vėlu trokšti, kad galėtų pasislėpti už Greisės nugaros, kaip darydavo paauglystėje. Vos atsidūrusi naujoje socialinėje aplinkoje, ji leisdavo Greisei laikyti frontą, kol ji pati nusiramindavo ir pasijusdavo pajėgi kalbėti nespringdama iš nervų. Greisė viską suprato ir apgindavo ją.

Bet paskui geriausia jos draugė ištekėjo ir persikraustė į kitą šalį. Jos nebūdavo didžiąją metų dalį, tad Kara buvo priversta pati tvarkytis savo gyvenimą, nebegalėjo slėptis už draugės nugaros.

Pamažu jai pavyko. Ji persikėlė atgal į Airiją, susirado mėgstamą darbą ir, nors dirbo žemiausiose pareigose, tai buvo tik pradžia. Ji netgi susirado naujų draugų. Kara pagaliau patikėjo tuo, kad susikūrė patenkinamą gyvenimą. Pepė ne tik jį sugriovė, bet ir atėmė viltį kada nors vėl viską pataisyti.

Jis paliko ją vieną, išsigandusią ir besilaukiančią, su miglota ateities vizija.

Galiausiai jis palenkė galvą ir mostelėjo į duris.

– Eime.

Pajutusi palengvėjimą dėl to, kad pabėgs nuo smalsių žvilgsnių, ir gavusi progą sukaupti mintis, Kara nusekė paskui Pepę į platų koridorių, kur jis atsirėmė į akmeninę sieną ir ranka perbraukė juodus savo plaukus.

Pro juos praėjo padavėja su sumuštinukų padėklu ir pasuko į milžinišką svetainę.

Vos jai pradingus, pro tas pačias duris išėjo pora besijuokiančių pagyvenusių vyriškių. Pamatę Pepę, jie čiupo jį ir ėmė stipriai glėbesčiuoti, paskui apibėrė klausimais, į kuriuos šis maloniai atsakinėjo juokdamasis, tarsi neturėtų gyvenime jokių rūpesčių.

Bet, vos senukams nuėjus, Pepės šypsena išblėso.

– Dinkime iš čia, kol nepasirodė kiti giminaičiai. – Jis nužingsniavo restauruoto vienuolyno, kuriame Kara niekada anksčiau nebuvo buvusi, koridoriumi.

– Kur einame?

– Į man priklausantį priestatą.

Pepei visiškai nerūpėjo, kad Karos kojos daug trumpesnės nei jo ir ji vos spėjo paskui.

– Kodėl?

Jis atsisukęs pervėrė ją tamsiu žvilgsniu, bet vis dar nesulėtino žingsnio.

– Ar norėtum kalbėtis šia tema prieš penkias dešimtis Mastrandželų ir Lombardžių?

– Žinoma, kad ne. Bet nenoriu to daryti ir asmeninėje tavo erdvėje. Ar negalime nueiti į kokią nors neutralią vietą?

– Ne. – Pepė sustojo prie durų, atrakino jas ir, atidaręs, pamojo jai įeiti. – Lygiai po dviejų valandų išskrendu į Paryžių. Tai vienintelė galimybė įtikinti mane, kad būtent aš esu kūdikio tėvas.

Kara apstulbusi žiūrėjo į jį, bet jo veidas buvo neįskaitomas. Jis netgi atrodė nuobodžiaujantis.

– Manai, kad meluoju?

– Nebūtum pirmoji moteris pasaulyje, meluojanti apie nėštumą.

Niekinamai nužvelgusi Pepę, Kara įėjo į jo šventovę. Dėkui Dievui, Kara neturėjo jokių svajonių apie bendrą jų ateitį. Jis buvo niekingiausias vyriškos giminės atstovų pavyzdys.

Pepei priklausantis priestatas, nors retai naudojamas, – mat jis turėjo dar bent tris vietas pasaulyje, kurias vadino namais, – buvo toks, kokio Kara ir tikėjosi. Priešingai nei likusi restauruoto vienuolyno dalis, išlaikiusi originalią architektūrą, čia buvo tikras viengungio urvas. Įėję jie pateko tiesiai į didžiulę gyvenamąją erdvę su milžinišku plačiaekraniu televizoriumi, kuris Karai priminė kino teatrą. Aplinkui buvo tiek technikos ir įvairių išmaniųjų prietaisų, kiek ji net neįtarė egzistuojant. Abejojo, ar suprastų, kaip naudotis bent ketvirtadaliu jų.

Kara stovėjo tose aukštųjų technologijų džiunglėse ir pirmą kartą pajuto abejonę dėl savo poelgio teisingumo.

– Ar norėtum išgerti?

– Ne. Noriu kuo greičiau viską baigti. – Žinoma, kad elgiasi teisingai, tikino ji save. Jos kūdikis vertas geriausio.

– Ką gi, o aš noriu. – Nuo stiklinio staliuko kambario centre Pepė pakėlė nuotolinio valdymo pultelį ir paspaudė mygtuką. Išplėtusi akis Kara stebėjo, kaip ąžuolinė sienos danga už jo nugaros prasiskyrė ir atvėrė gėrimų pilną barą.

Nuėjęs prie jo, Pepė susimaišė kokteilį.

– Ar tikrai nieko nenori?

– Ne.

Jis išgėrė gėrimą vienu mauku ir vėl į ją įsmeigė žydras akis.

– Nagi, įtikink mane.

Kara suspaudė lūpas ir sutrikusi papurtė galvą.

– Aš nėščia.

– Jau sakei.

– Nes taip ir yra.

– Kiek?

– Ko kiek?

– Pinigų. Kiek pinigų ketini iš manęs išpešti?

Ji žiūrėjo į jį.

– Neketinu nieko iš tavęs pešti.

– Nenori mano pinigų? – perklausė Pepė ironišku balsu.

– Žinoma, kad noriu. – Buvo nenusakomai malonu stebėti, kaip tamsūs jo antakiai pakyla. – Esi beprotiškai turtingas, o aš neturiu nieko. Esu visiška vargšė ir elgeta. Neturiu nė skatiko kišenėje. Bet nešioju kūdikį, kurio tėvas gali nupirkti jam lovytę, drabužių ir pasirūpinti padoria jo arba jos gyvenamąja vieta.

Pepė įkvėpė pro sukąstus dantis.

– Vis dėlto mėgini išpešti iš manęs pinigų.

– Ne! – Suspaudusi lūpas Kara atidarė rankinę ir ištraukė rudą voką, iš kurio išėmė sulankstytą popieriuką ir padavė Pepei. – Štai, – šiurkščiai tarė ji. – Čia įrodymas. Nieko nemėginu iš tavęs išpešti. Esu šešiolika savaičių nėščia. Tu iš tiesų tapsi tėvu.

Staiga Pepė išsigando, kad jį supykins. Skrandis sukosi taip, tarsi jis suptųsi karuselėse. Oda tapo šalta ir drėgna, širdies ritmas pagreitėjo trigubai.

Nieko nuostabaus.

Jei tai ir buvo klastotė, Kara puikiai pasidarbavo.

Popieriaus skiautelėje aiškiai matėsi pupelės dydžio vaisius. Jis šiek tiek priminė ateivius, kuriuos Pepė taip susidomėjęs tyrinėdavo vaikystėje. Tai buvo embrionas ankstyvoje vystymosi stadijoje. Pepė įdėmiai jį apžiūrėjo. Lapelyje buvo išspausdintas Dublino ligoninės pavadinimas, pilnas motinos vardas – Kara Merė Delani, gimimo data ir spėjamas embriono amžius. Pepė mintyse suskaičiavo. Tiesa. Ji buvo šešiolika savaičių nėščia.

Būtent prieš šešiolika savaičių jis buvo Dubline.

– Neatrodai, lyg būtum nėščia. – Kara atrodė lieknesnė nei anksčiau. Nors niekada ir nebuvo stora, tik patraukliai putli. Dabar to putlumo nebeliko.

– Patyriau daug streso. – Ji įtemptai nusišypsojo. – Netikėtas nėštumas gali taip paveikti moterį. Bet kūdikis visiškai sveikas ir neabejoju, kad netrukus ims matytis.

Pepė vėl pažiūrėjo į nuotrauką. Kara išmintinga moteris, bet jis abejojo, kad galėtų suklastoti tokį dalyką. Šios nuotraukos ryškumas buvo geresnis nei tos, į kurią jis valandų valandas žiūrėjo prieš dešimtmetį, bet visa kita buvo vienoda.