Читать книгу Ieškočiau tavęs amžinai - Michelle Smart - Страница 1

Pasiekusi laiptų apačią Greisė basa koja išjungė pavojaus signalą ant sienos. Automatiškai suspaudžiusi kodą išjungė apatiniame aukšte įmontuotus jutiklius. Tai padaryti užmiršo tik kartą. Tada buvo dar neišsibudinusi, jautėsi beveik kaip zombis. Kol nupėdino į virtuvę, name kilo daugiau triukšmo, nei sukeltų būrys merginų, svetainėje aptarinėjančių kokteilio Jaeger Bombs privalumus.

Greisė įjungė virdulį ir garsiai nusižiovavo.

Kava. To ir reikia – geros dozės kofeino ir saujos cukraus.

Laukdama, kol užvirs virdulys, atitraukė kiemo durų žaliuzes ir pasidairė pro stiklą. Skaisti ryto saulė vos neapakino. Ji kreivai dirstelėjo į storai apšerkšnijusį sodą. Vien pažiūrėjus oda pašiurpo nuo šalčio. Bemat nuleido žaliuzes.

Tebedrebėdama pasisuko į virtuvės stalą ir įjungė nešiojamąjį kompiuterį. Palikusi jį krautis pasidarė kavos, gausiai įsipylė pieno, kad greičiau atvėstų. Pakėlė puodelį prie lūpų ir jau ketino gurkštelėti, bet suskambo durų skambutis. Iki pat kaulų nusmelkė šiurpas, tik šerkšnas už lango čia jau buvo niekuo dėtas. Pasišiaušė visi iki vieno plaukeliai.

Širdis taip stipriai daužėsi į šonkaulius, kad Greisė susverdėjo ir karšta kava apsilaistė pirštus.

Ji krūptelėjo ir nusikeikė, bet nusiplikyti buvo į naudą. Susikaupė. Padėjo puodelį ant spintelės – nulaistė dar kavos, nusišluostė sopančią ranką ir nužingsniavo prie aukštos spintelės kampe. Pasirausė po rankšluostukais pintoje kraitelėje ir išsitraukė pistoletą.

Durų skambutis nuaidėjo antrą kartą.

Kompiuteris jau buvo įsijungęs, ji paspaudė namo aplinką rodančių kamerų piktogramą. Ekranas pasidalijo į kvadratus. Tik viršutiniame dešiniame vaizde matyti kažkas neįprasto. Greisė neatpažino smulkios figūrėlės, įsitūlojusios į storą striukę su gobtuvu, užsimaukšlinusios vilnonę kepurę ir apsivyniojusios derantį šaliką. Nepažįstamos moters keliai kiek virpėjo, prie krūtinės ji glaudė didžiulį krepšį, aiškiai stengdamasi jį sušildyti tokiame šaltyje.

Greisei, žvelgiančiai programinės įrangos akimis, pagailo šąlančios moters, todėl ji atsargiai nutykino siauru koridoriumi ir pakėlė nepermatomą užuolaidą, dengiančią laukujes duris. Per stiklą neryškiai švietė tamsus siluetas. Tvirtai dešine spausdama ginklą už nugaros Greisė atšovė tris velkes ir atrakino įleistinę spyną, patikrino saugos grandinėlę. Tik tada pasuko raktą ir pastūmė duris kelis colius, tiek, kiek leido grandinėlė.

– Atleiskite, kad trukdau. – Moteris kaleno dantimis. Ji parodė telefoną. – Automobilis sugedo. Ar galėčiau pasinaudoti telefonu, kad paskambinčiau savo vyrui? Maldauju, maniškis be jokio signalo.

„Nieko stebėtino, – pamanė Greisė. – Šiame mažučiame Kornvalio miestelyje stringa daugelio operatorių ryšys. Laimė, kad veikia laidinis telefonas.“

Ji kiek ilgiau, nei reikalauja mandagumas, nužiūrinėjo nepažįstamąją. Moteris gerais keturiais coliais žemesnė už Greisę, liesutė, tik su storais drabužiais. Veidas įraudęs nuo šalčio.

Protingai galvojant nepažįstama moteris negali kelti grėsmės. Bet vis tiek…

Mintys kūrė priežastis, kodėl nereikėtų leisti jai pasinaudoti savo telefonu ir svetingai siūlyti sušilti prie ketaus krosnelės virtuvėje.

Nors puikiai suprato, kad derėjo užtrenkti duris tiesiai nepažįstamajai prieš akis ir nusiųsti ją į kitą ūkį kalvos viršuje, tokia nemandagi būti neprisivertė. Juk iki ten vargšelė pėdintų dar bent dešimtį minučių.

– Lukterėkite sekundėlę. – Greisė uždarė duris.

Sugrūdo pistoletą į gilią chalato kišenę, nors šaunamąjį ginklą slėpti ten kvailiausia. Bet nebuvo iš ko rinktis.

„Kvaila paranoja. Per ilgai slapstaisi. Nė durų nepraveri neįtarusi pasalos.“

Atkabinusi grandinėlę atidarė duris.

– Labai ačiū, – padėkojo moteris ir įžengusi į vidų patrypė ant kilimėlio nusikratydama ankstyvo ryto šarmą. – Jau nebesitikėjau rasti civilizacijos. Keliuose kaip išmirę.

Greisė išspaudė mandagią šypseną ir uždarė paskui moterį duris. Į saugius namus jau ir taip įsiveržė šaltis. Apėmė vėsa ir nemaloni nuojauta, bet Greisė nekreipė dėmesio.

– Telefonas čia, – parodė aparatą ant stalelio netoli lauko durų. – Prašom.

Moteris pakėlė ragelį ir surinko numerį, prispaudusi pirštą prie ausies pusbalsiu šnektelėjo.

Pokalbis truko keletą minučių. Baigusi nepažįstamoji padėjo ragelį ir nusišypsojo Greisei. Bet akys linksmos nebuvo.

– Dėkoju. Nebeįkyrėsiu.

– Palaukite vyro čia. – Greisė negalėjo ir pagalvoti, kad tokiu oru kas nors stypsos lauke.

– Ne. Reikia eiti. Jis neužtruks.

– Tikrai? Lauke baisiai šalta.

Moteris sugrįžo prie lauko durų, įsikibo į rankeną.

– Tikrai. Dėkoju.

Ji atidarė duris ir nė neatsisveikinusi nuskubėjo įvažiuojamuoju keliuku.

Greisė suglumusi kurį laiką spoksojo į sparčiai tolstančią figūrą, tada uždarė ir užrakino duris.

Sudrebėjo.

Ant rankų vėl pasišiaušė plaukeliai.

Kelis kartus suplakė širdis ir Greisė atpažino kaulus nusmelkiantį šaltį – ir tai ne vien tuščia fizinė reakcija.

Kažkas ne…

Sustingusi iš baimės įtempė ausis. Vienintelis išgirstas garsas – ūžiantis jos pačios kraujas.

Kvaila paranojikė.

Bet kažkodėl nepažįstamosios elgesys nedavė ramybės. Tipendama atgal į virtuvę Greisė galvojo tik apie tai, kaip viešnia išskubėjo…

Nerimo, kurį sukėlė nuaidėjęs durų skambutis, nebuvo ko ir lyginti su nauju siaubu – virtuvėje ji rado tamsiaplaukį gražuolį, lydimą dviejų gorilos tipo bukų galvažudžių.

– Palaukite automobilyje, – tarė jiems vyras neatplėšdamas akių nuo Greisės.

Gorilos dingo pro kiemo duris, tas pačias, kurios vos prieš dvidešimtį minučių buvo saugiai užrakintos…

– Labas rytas, bella.

Bella. Žodis nuslydo nuo liežuvio lyg glamonė – tai Greisę paralyžiavo. Širdis smarkiai plakė, vos išgirdus jo balsą atgijo atmintis. Nuostabus aksominis balsas su sicilietišku akcentu angliškai tarsi dainavo. Širdis jau šniokštė kaip pompa. Paralyžių pakeitusi šnypščianti energija praskaidrino padūmavusią galvą. Neatitraukdama akių Greisė įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė ginklą.

– Duodu lygiai penkias sekundes išsinešdinti iš mano namų.

Į jam į krūtinę atkištą ginklą Lukas reagavo vešlaus juodo antakio virptelėjimu. Kreivai šyptelėjęs vyras suplojo ore:

– Arba kas? Nušausi?

– Nejudėk, – išplėtusi akis riktelėjo Greisė, kai nuleidęs rankas Lukas žengė prie jos. – Traukis!

Situacija beveik komiška: Lukas beginklis, bet ramutėlis, o ji laikė rankose pistoletą, tačiau širdis nusiritusi į kulnus.

Kažin ar jis kada nors gyvenime jautė tikrą baimę?

Negalima pasiduoti panikai. Juk žinojo, kad ši diena ateis. Mintyse ir fiziškai pasiruošė.

– Juk pasakiau – traukis.

Greisė tvirčiau suspaudė ginklą, bet rankos drebėjo taip smarkiai, kad vos išlaikė jas tiesiai.

– Ar visus svečius šitaip pasitinki, bella?

Jis palenkė galvą į šoną ir žengė dar žingsnį, tada dar vieną, gilios vyro akys tebestebeilijo jai į veidą. Greisė buvo užmiršusi, kokios jos kerinčios, kaip vešlios juodos blakstienos taip įrėmina akis, kad moteris kitados tikėjo jas esant juodutėles. Tik geriau įsižiūrėjęs supranti, kad iš tiesų akys tamsiai mėlynos lyg vasaros naktis. O kartą pamatęs tą spalvą tikrai nepamirši.

Pirmą kartą išvydusi tas akis iš arti Greisė sureagavo audringai. Atgijo kiekviena kūno ląstelė. Tą akimirką ji beviltiškai įsimylėjo.

Tik tai buvo seniai. Meilė, kurią jautė, užgeso prieš dešimtį mėnesių, kai suvokė, koks iš tiesų šis vyras.

– Tik nekviestus. – Ji tyčia demonstratyviai tvirčiau sugriebė slystantį ginklą. – Kartoju paskutinį kartą – dink iš mano namų.

Jis buvo taip arti, kad Greisė matė tvinkčiojant smilkinį. Reikia jį tuojau pat išguiti.

– Padėk revolverį, Greise. Nė žalio supratimo neturi, kaip elgtis su tokiu pavojingu ginklu.

Lukas nesitikėjo, kad bus sutiktas į krūtinę nukreiptu ginklu. Vyro širdis daužėsi krūtinėje, ir nors jis nemanė, kad Greisė šautų, nenorėjo jos taip išgąsdinti, kad iškrėstų kokią kvailystę.

Nebe taip džiaugėsi, kad ją surado. Pagaliau.

Kai tik atpažino ją nuotraukoje, iš karto užsisakė lėktuvą, nuolat budintį, jei kartais prireiktų, ir atskrido tiesiai į Angliją.

Greisės veidas neatskleidė jausmų.

– Nė iš tolo nenumanai, ką sugebu. Kaip mane radai?

Lukas šiaip taip užgniaužė abejingų žodžių sukeltą pyktį. Greisė tokia bejausmė, tarsi kalbėtųsi su nepažįstamu žmogumi.

– Labai sunkiai. O dabar padėk ginklą. Noriu tik šnektelėti. Nieko daugiau.

Moteris neslėpė nepasitikėjimo.

– Tokį kelią įveikei ir tiek vargai vien tam, kad pasikalbėtum? Tai kodėl nepasibeldei į duris, kaip daro normalūs žmonės, kam samdei tą marionetę, kad nukreiptų dėmesį, kol brausiesi pro kiemo duris?

– Nes, išmintingoji gudrioji melage Greise, privertei visą Europą aplakstyti. Pasistengei, kad išnyktum. Pasislėpei neįtikėtinai toli.

Moteriai taip sekėsi lenkti jį žingsniu, kad Lukas jau tikėjo ją turint magiškus vartus, pro kuriuos ji dingdavo vos jam priartėjus. Net neįsitikinęs, kad nuotraukoje tikrai Greisė, įsakė vyrams nenuleisti nuo namo akių ir ją sekti, kad ir kur eitų. Dėl viso pikto. Nebeketino vėl leisti jai išslysti iš pirštų.

– Nieko aš neverčiau. Jei būčiau norėjusi, kad mane rastum, būčiau palikusi nuorodas. – Dešine ranka tebelaikydama revolverį, Greisė kairę nusišluostė į chalato šoną, drabužis prasiskleidė.

Aiškiai abejinga. Tik abejingumas paviršutinis.

Vyro kraujas sutirštėjo. Ilgos pižaminės kelnės ir derantys marškinėliai atskleidė liaunos, beveik berniukiškos figūros grožį. Vis dėlto jos kūnas apvalesnis, nei jis prisiminė, švelnumas netiko prie abejingų šviesiai rudų akių.

Lukui išdžiūvo burna. Liežuviu sudrėkinęs lūpas, jis toliau smalsiai nužiūrinėjo.

Greisė smarkiai pasikeitė. Susidūręs gatvėje gal nebūtų ir pažinęs. To, be abejo, ji ir siekė.

Ir nuotraukos jis vos nepražiopsojo. Prireikė tik keleto minučių jo vyrams atvažiuoti ir pasislėpti strateginiuose taškuose, kuriuose neužgriebia kameros. Ji, įsisupusi į storą beformį apsiaustą, išspūdino iš namų vos kelioms minutėms paimti laiškų iš dėžutės įvažos gale. Prieš jai dingstant vyrai pagavo keletą kadrų, bet tik vienoje nuotraukoje matyti moters veidas.

Luko dėmesį patraukė savitai palenkta galva. Įsižiūrėjus pilve kažinkas tarsi apsivertė. Greisė. Ji taip pakreipdavo galvą, kai susimąstydavo, taip sustingdavo priešais didžiulę drobę su teptuku dantyse. Žinoma, tuomet plaukai buvo ilgi. Šviesūs. Ne tokie trumpi ir raudoni lyg laumės kaip dabar. Toks stilius Lukui bjaurus, bet Greisei visai tiko. Atrodė viliojanti.

Gundanti.

– Ir iš kur žinoti, kad nenori būti surasta? – ramiai paklausė Lukas. – Išvažiavai nieko nepasakiusi nei man, nei kam kitam. Nė raštelio nesiteikei parašyti.

– Maniau, kad ir tyla gana iškalbinga.

Tyla tikrai daug bylojo. Bet kaip galėjo jos neieškoti? Amžinai būtų ieškojęs.

Juk šita moteris prisiekė jį mylėti ir gerbti, kol išskirs mirtis, o ne… Tai ir didžiausia bėda. Jis nė nenumanė, kodėl Greisė pradingo iš jo gyvenimo. Ir dabar vos galėjo patikėti, kad stovi vos už dešimties pėdų nuo jos.

– Drabužių nepasiėmei.

Ji nieko nepasiėmė. Išėjo pasivaikščioti po dvarą, perlipo per tvorą ir dingo.

– Tavo stuobriai būtų sunerimę, jei būčiau vaikštinėjusi po vynuogyną su dideliu rausvu lagaminu.

Ji tikrai kalba sarkastiškai? Greisė?

– Žinojau, kad bandysi surasti. Štai kam man ginklas – kad sulaikyčiau tave arba tavo vyrus ir nepriverstumėte sugrįžti. Klausyk, ką pasakysiu: į Siciliją nė kojos nebekelsiu. Jei nenori sužinoti, kaip gerai šaudau, siūlau dingti. Ir rankas laikyk taip, kad matyčiau.

Lukas tik nepatikliai stebeilijo.

– Kas, po velnių, atsitiko?

Tai jau ne ta nerūpestinga dailininkė, kurią jis pažino ir mylėjo, nebe ta moteris, kuri į jį žiūrėjo laiminga. Lukas pratęs, kad moterys į jį žvelgtų aistringai… netgi atsidavusios. Niekas Greisės nebūtų apkaltinęs atsidavimu, tačiau ji vienintelė paskatino tikėti, jog jos pasaulis – geresnė ir laimingesnė vieta, į kurią jis turi pakliūti. Ji vienintelė, su kuria jo paties pasaulis tapo laimingas.

O dabar toks kontrastas – šios moters akys spinduliuoja šaltą panieką. Tarsi svetimos.

Žmona, kurią Lukas pažinojo, nebeegzistavo. Bent ne jam.

Gal su draugais ji ir tebebuvo ta pati senoji Greisė. Galbūt ir dabar šaltas kambarys sušyla nuo jos šypsenos.

Bet ne jam.

Pro akis staiga aptemdžiusį rūką prasiveržė ledinis moters balsas:

– Juk sakoma: paskubomis vedęs ilgai gailėsiesi. Na, tave palikusi nieko kito ir nedariau, tik gailėjausi.

Atmintyje išplaukė kitados pasakyti žodžiai: „Myliu tave labiau už viską. Priklausau tau, Lukai. Mes priklausome vienas kitam.“

Vyro širdis apsunko. Jis smarkiai įtraukė oro ir giliai kvėpavo, kad numalšintų šleikštulį galugerklyje.

Tai ne jo žmona.

Reikia apsisukti ir išeiti, bet jis nusipelnė sužinoti atsakymus.

Ir sužinos. Net jei reikėtų ją pririšti prie kėdės visam mėnesiui, tiesą vis tiek išpeš.

– Klausiu dar kartą – kaip mane suradai? – pro sukąstus dantis iškošė Greisė.

– Padėjo draugės skambutis.

Pagaliau šaltakraujiškumas susvyravo, moteris net išsižiojo.

– Kara?

– Taip.

– Netikiu. Kara neišduotų.

– Ji ir neišdavė. Telefonas pakuždėjo. Skambinai jai netrukus mane palikusi.

Greisė perbalo.

– Ji nebūtų davusi numerio.

– Nebūtų, – patenkintas, kad prasiveržė pro abejingą paviršių, pritarė Lukas.

Jo žmonės neturėjo už ko užsikabinti – telefonas nebenaudojamas, greičiausiai išmestas arba sudaužytas. Dar vienas akligatvis. Bent taip atrodė, kol prieš savaitę jis netikėtai atgijo. Laimė, Lukas sumokėjo kai kam iš mobiliųjų tinklų, kad dėl visa ko stebėtų numerį – jei įvyktų stebuklas. Pasirodo, stebuklų būna.

– Ar Kara žino, ką padarei?

– Nenutuokiu.

Kas jam rūpi. Lukui svarbu tik Greisės drebančios rankos. Rankų drebėjimas ir ginklas – prastas derinys.

– Duok ginklą arba padėk.

– Ne. – Ji aukščiau pakėlė revolverį, akys išsiplėtė. – Nepadėsiu, kol neišeisi. Dink iš mano namų.

– Niekur aš neisiu, todėl gali drąsiai padėti.

Jis kalbėjo ramiai, žengė žingsnį arčiau.

– Palik mane ramybėje, – jau garsiau paliepė Greisė. – Ir nesiartink.

– Juk abu žinome, kad į mane nešausi. – Lukas nuleido vieną ranką, tada ištiesė, pirštų galais beveik siekė vamzdį.

– Juk sakiau – palik mane ramybėje! – klyktelėjo Greisė, o jo kišenėje tą akimirką suskambo telefonas.

Tarsi suveikus kokiai spyruoklei Greisė šoktelėjo.

Mažučiame namelyje nuaidėjęs šūvis apkurtino, bet Lukas nepajuto nė dūrio į dešinį petį.

Jis sustingo, Greisės krūtinė sudrebėjo ir ji išmetė ginklą ant akmeninių grindų. Revolveris nubarškėjo – tas garsas vienintelis aidėjo jai ausyse.

Vos pamatęs perbalusį žmonos veidą Lukas pajuto šilumą petyje ir pažvelgė į jį. Tempdamas švarką susiraukė nuo deginančio skausmo. Negalėjo patikėti: per baltus marškinius tekėjo lipni raudona srovė, tačiau skausmo nepalyginsi su šoku galų gale supratus, kad girdi ne šūvio aidą, o kūdikio verksmą.

Ji šovė į Luką.

Gerasis Dieve, ji šovė.

Apkurtusiomis ausimis moteris girdėjo Lilės verksmą, garsas atrodė tolimas lyg mėnulis.

Ji šovė.

Užsidengusi burną ranka Greisė tik žiūrėjo, kaip Lukui iš dešinio peties bėga kraujas.

Jis vėl įsmeigė į ją akis – buvo sukrėstas.

Lyg ne savo kojomis Greisė pripuolė prie vyro. Stingo kraujas. Iš arčiau žaizda atrodė dar pavojingesnė. Ji ištiesė ranką ir sudvejojusi palietė.

– Atleisk, – suvapėjo, galvoje tarsi būgnas aidėjo. – Atnešiu ką nors kraujui sustabdyti.

Apimta siaubo Greisė nuskubėjo prie spintelės, išsitraukė tą patį krepšį, kuriame laikė tą baisųjį ginklą, ir pagriebė keletą rankšluostėlių.

Lilės verksmas garsėjo, veržėsi pro storas namo sienas, brovėsi Greisei į širdį.

Gerasis Dieve, ką ji daro?

Ar ir Lukas girdi verksmą? O gal pašautas apkurto, kaip kurį laiką ir ji?

Jis atsisėdo prie stalo. Įdegusi oda pastebimai pabalo, Greisė aiškiai matė apšepusį smakrą.

Pirmą kartą matė jį tokį pažeidžiamą.

Pasilenkusi moteris prispaudė rankšluostį prie žaizdos. Sveika ranka Lukas sugriebė ją už riešo.

– Ką čia darai?

– Bandau sustabdyti kraują.

Lukas sukando dantis ir pasilenkė į priekį – veidus teskyrė koks colis.

– Ir pats sugebu pasirūpinti savo žaizdomis. Palik mane ir eik pas kūdikį, kurį slepi antrame aukšte.