Читать книгу Ieškočiau tavęs amžinai - Michelle Smart - Страница 2

Išgirdus tokius grėsmingus žodžius Greisės širdis nusirito į kulnus.

Jos akys sužaibavo, tada užuodė nuo vyro sklindantį šiltą mėtinį kvapą, ir kūnu perbėgo šiurpuliukai.

– Tau gresia pavojus? – sugebėjo išlementi ir trūktelėjo riešą.

– Ne.

Jis sugniaužė dar tvirčiau.

– Tada paleisk.

Nakties mėlynumo akys žybtelėjo, jis atleido pirštus tarsi robotas paspaudus pultelį. Ji užlėkė prietemos gaubiamais laiptais į miegamąjį, kuriame gyveno su dvylikos savaičių dukrele.

Lilė gulėjo lovelėje ant nugarytės. Rankytes buvo atmetusi lyg žvaigždutė, spardėsi kojelėmis, surauktas mielas veidukas buvo smarkiai išraudęs. Greisė neabejojo: jei Lilės ašarų latakėliai jau būtų išsivystę, skruostukai būtų šlaputėliai.

Moteris paėmė ją iš lovelės ir priglaudė prie krūtinės, įtraukė saldaus nekalto kūdikėlio kvapo.

– Ak, Lile, atleisk, – sukuždėjo, švelniai ramino sūpuodama, – mamytė pasielgė baisiai, labai baisiai.

Suvokus, ką padarė, tarsi cunamis užgriuvo. Ji patapšnojo mergytei užpakaliuką kuždėdama švelnius žodžius, bet mintys leidosi šuoliais.

Ji pašovė Luką. Šovė į žmogų, gyvą žmogų. Sužeidė vyrą, kurį mylėjo, kuris dabar jau žino apie dukterį.

Uosdama Lilės kvapą kiek susiėmė, susidėliojo mintis, protą temdantis rūkas sklaidėsi.

Tokiomis aplinkybėmis ji juk negali veikti negalvodama. Reikia susikaupti, kol dar nevėlu.

Vėlu?

Ką ji stengiasi apkvailinti? Aišku, kad per vėlu.

Ko ji tikisi? Kad Lukas susitaikys su kulka, pamirš apie vaiką ir žvaliai išeis?

Tiek nedaug trūko, kad viskas pavyktų.

Ginklą įsigijo vos prieš porą mėnesių, kai nebegalėjo užmigti iš baimės, kad Lukas jas suras ir atims Lilę. Ji jau matė, ką sugeba jos vyras – įrodymai badė akis ir brovėsi į nakties košmarus.

Įsigijo nelegalų ginklą net žinodama, kad už tai gresia kalėjimas. Nusipirko iš ūkininko sūnaus, kuris nuomojo jai kotedžą, – iš jauno vyro, turinčio bjaurių pažįstamų. Nesirūpino, kur šis gavo revolverį, su ginklu jautėsi saugesnė. Lilė ir buvo saugesnė. Tai žinant pavykdavo užmigti. Retkarčiais.

Luko vyrai visada ginkluoti. Pavojingi. Kalėjimas priimtiniau, nei pakliūti į jų nagus.

Jie visi buki. Pergudravo juos, kai spruko. Ir vėl apmulkintų.

Tik Lukas atvažiavo pats, o to ji nesitikėjo. Manė, kad jis tarsi karalius pilyje lauks, kol kareiviai parves nusidėjėlę karalienę namo, kad užrakintų ją bokšte iki gyvenimo galo.

Lukas nekvailas. Lukas – gudriausias jos pažįstamas žmogus, daug pavojingesnis už savo liokajus ir daug sunkiau apgaunamas.

Jau kelias savaites ją kamavo nuojauta, kad laikas kraustytis. Kodėl, ak, kodėl ji nepabėgo?

Dabar priešakyje grėsmingai stūksojo kalėjimas. Ne įprastas narvas su metalinėmis grotomis ir mažyčiu langeliu, o didžiulis iš rausvo smiltainio pastatytas košmaras.

Pagaliau Lilė liovėsi kūkčiojusi. Nusiraminusi prisiglaudė ir įbedė mėlynas kaip naktis akis į mamytę.

„Mama“, – nusmelkė Greisę. Dabar ji atsakinga ne tik už save, bet ir už nekaltą nuo jos priklausomą vaikelį. Pirmą kartą likusi su mergaite viena, be pribuvėjų, akušerių, Greisė prisiekė dukrelei. Pasižadėjo, kad jai niekas negrės.

Prisiekė, kad Lilė niekuomet nepateks į rankas pavojingam gangsteriui – savo tėvui.

Neįtikėtina, kaip lėtai ji prausėsi, vilkosi išblukusius džinsus ir violetinį džemperį. Kol pakeitė Lilės vystyklėlius ir ją suruošė, praėjo beveik valanda. Būtų tempusi dar ilgiau, jei mergytė nebūtų ėmusi zyzti – aiškiai išalko.

Susigriebusi Greisė išsitiesė ir nusinešė dukrelę į pirmą aukštą, į virtuvę.

– Neskubėjai, – tarė prie stalo tebesėdintis Lukas.

Jis buvo nusivilkęs marškinius. Nedidukas apkūnus vyrukas praplikusia galva susikaupęs tvarkė petį. Greisė atpažino Džonkarlą Breskiją, Mastrandželų šeimos daktarą. Nėra ko stebėtis. Lukas retai keliauja be jo. Žmonės, kurie nešiojasi kardą, ir taip toliau…

– Stebiuosi, kad savo pakaliko nepasiuntei patikrinti, – atkirto Greisė nusigręždama.

Ji pati nežinojo, kas labiausiai erzina: nuogas liemuo ar kraujo dėmės ant glotnios odos. Ištepė ir juodais plaukeliais apaugusią krūtinę. Moteris blankiai prisiminė ilgas laimingas valandas, kai gulėdavo jo glėbyje, uosdavo muskusinį kvapą ir žaisdavo šilkiniais plaukeliais. Seniai, labai seniai tik laužtuvu ją būtų nuo Luko atplėšę.

– Patikėk, niekur neisi, – išspaudė jis lediniu balsu.

– Tai tu taip manai.

Jis nusijuokė. Liūdnesnio juoko ji kaip gyva nebuvo girdėjusi.

– Negi tikrai tikiesi, kad leisiu tau vėl pradingti dabar, kai sužinojau, kad augini mano vaiką?

– O kas sakė, kad tavo?

Jis gyvuliškai suurzgė, dailus veidas persikreipė, tačiau Lukas nepajudėjo: adatai smingant į odą kiekvienas judesys rizikingas.

– Negi manai, kad savo kraujo nepažinčiau?

Ji abejingai gūžtelėjo ir tvirtai laikydama Lilę praslinko pro vyrą prie šaldytuvo. Pastebėjo ant stalo besimėtančią kruviną kulką ir krūptelėjo. Susigūžė pamačiusi, kaip gydytojas meistriškai siuva rusvą odą.

Lukas sekė jos žvilgsnį. Jo šnervės išsiplėtė.

– Pataikė į kaulą. Turėčiau pasveikti.

– Tai gerai, – ji bandė išmesti iš galvos sužeistos rankos vaizdą.

Dėkui Dievui, dar nepusryčiavo. Maistas tikrai išliptų atgal. Tik reikia laikyti galvą pakeltą. Susivaldyti. Negali leisti, kad kaltė sugraužtų, o užuojauta… O kiek užuojautos Lukas parodė savo aukoms?

Atsukusi nugarą išsitraukė iš šaldytuvo buteliuką pieno mišinio ir įkišo į mikrobangų krosnelę. Giliai įkvėpusi nustatė laiką. Krosnelė atgijo.

– Apgailestauju, bet teks nuvilti. Ji ne tavo.

Tyla buvo beveik apčiuopiama, melas tarsi ištraukė orą iš kambario, ir dabar Greisei gniaužė krūtinę, nes trūko deguonies. Liepsnojančios akys vėrė jos pakaušį, oda dilgčiojo nuo įtampos. Išblaškė mikrobangų krosnelė. Ar ji visada taip garsiai burzgia?

Greisė ištraukė buteliuką ir pakratė.

Užuodusi pieno kvapą Lilė vėl sukūkčiojo.

– Ššš, – ramino Greisė. – Tuojau. Pirmiausia mamytė atsisės.

Nebepakeldama įtampos galų gale dirstelėjo per petį. Lukas įdėmiai žiūrėjo įsmeigęs į ją akis, veide – neįtikėtinas ugnies ir ledo derinys.

Baigęs siūti žaizdą gydytojas šluostė kraują jam nuo peties. Užgniaužusi šleikštulį Greisė giliai įkvėpė ir pasistengė nuraminti įsiaudrinusį skrandį.

– Sąžinė nerimauja? – Lukas pašiepiamai kilstelėjo antakį.

– Ne. – Ji nusisuko, bet nuo melo nukaito skruostai.

– Ne? O turėtų.

– Jei ką nors ir turi graužti sąžinė, tai tik tave. – Ji pakratė buteliuką. – Svetainėje pamaitinsiu dukrelę. Išvažiuodamas uždaryk duris.

Nesiteikusi pažvelgti, kaip jis reagavo, išėjo iš virtuvės. Mažutėje svetainėje įsijungė televizorių ir atsisėdo ant pakiužusios sofos.

Nuo tada, kai gimė Lilė, Greisė įprato televizorių žiūrėti dieną. Ir vakare. Ir naktimis. Ir kuo prastesnė programa, tuo geriau. Tiesiog nepajėgdavo susikaupti kam nors rimtesniam.

Ji maigė kanalus, kol rado vieną tų nuostabių pokalbių laidų, kurioje byranti šeima džiausto savo skalbinius priešais auditoriją ir tėvišką vedėją, ir vos nenusikvatojo.

Puikiai įsivaizdavo šioje scenoje save, bandančią pateisinti šūvį į sutuoktinį. Mėginančią daug ką pateisinti. Pavyzdžiui, kad nepaisė ženklų, jog mylimas vyras ne kas kitas, o gangsteris. Tačiau meilė apakino. O gal tai buvo aistra? O gal abiejų mišinys, kurio sukelta įtampa turėjo ją atbaidyti, bet Greisė griebė jį išskėstomis rankomis. Nė nesusimąsčiusi tiek atvėrė širdį, kad Lukas į ją įsibrovė ir apsigyveno pačioje sieloje.

Baigusi dailės mokyklą smalsiai žiūrėjo į viską, ką tik siūlė gyvenimas. Kartu su geriausia drauge Kara keliaudamos po Europą apžiūrėjo daug architektūros šedevrų visame žemyne.

Sicilija pakerėjo. Greisė pamilo salą ir nuostabius jos gyventojus. O nuodėminga salos istorija jau susikurtam idealui tik pridėjo romantikos.