Читать книгу Kanelių šeimos skandalas - Michelle Reid - Страница 1

Entonas Palis pakilo nuo kėdės ir žingsniuodamas į kitą kabineto pusę perliejo nekantriu žvilgsniu daugybę zvimbiančių telefonų, gulinčių ant stalo.

Jis sustojo prie siekiančios lubas stiklinės sienos, pro kurią atsivėrė Londono panorama. Dėl smarkiai surauktų antakių jo lygi auksinė kakta atrodė tamsesnė. Kai šįryt žiniose buvo paskelbtos sukrečiančios naujienos apie Teo Kanelio seniai prarasto sūnaus mirtį, akcijų birža pradėjo smukti, o nesiliaujantys skambučiai rodė, kad padėtis tik blogėja.

– Aš suprantu užuominas, Spirai, – įgėlė jis kalbėdamas telefonu, kurį vienintelį malonėjo pastebėti. – Tačiau tai nereiškia, kad imsiu panikuoti.

– Nė neįtariau, jog Teo turėjo sūnų, – apstulbintas, kad nežinojo tokio svarbaus ir pavojingo fakto, pareiškė Spiras Laskaris. – Kaip ir daugelis, maniau, jog tu esi jo įpėdinis.

– Aš nesu Teo įpėdinis ir niekada juo nebuvau, – paneigė Entonas. Jis pyko, kad nenutildė šių paskalų, vos tik jos ėmė sklisti. – Mes nesame net tolimi giminės.

– Bet pastaruosius dvidešimt trejus metus tu buvai jam lyg sūnus!

Graikams būdingu mostu, reiškiančiu neigimą, Entonas loštelėjo galvą atgal – jis nemėgo kalbėti apie savo santykius su Teo Kaneliu – ir pareiškė:

– Teo tik rūpinosi mano auklėjimu ir išsilavinimu, nieko daugiau.

– Taip pat jis saugojo tavo asmeninį turtą ir užtikrino, kad Palis Group būtų pačioje investicijų medžio viršūnėje, kol tu sulaukei tinkamo amžiaus, kad galėtum vadovauti pats, – priminė Spiras. – Netikiu, jog jis taip elgėsi vien iš geros širdies.

Nes buvo beširdis, – nesusilaikęs pridūrė Spiras mintyse. Teo Kanelis buvo geriau žinomas kaip negailestingai griaunantis kitų imperijas, o ne puoselėjantis jas.

– Pripažink, Entonai, Teo rengė tave jau nuo dešimties metų, kad užimtum jo vietą, visi tai žino.

Dėl nepagarbaus Spiro tono Entonui užvirė pyktis.

– Mes kalbame ne apie tai, – šaltai atkirto jis. – Tavo darbas nutildyti visus grėsmę keliančius gandus apie mano ir Teo santykius, o ne ieškoti daugiau paskalų.

Vos tik baigęs kalbėti Entonas pajuto, jog atmosfera pasikeitė. Jis ką tik pasinaudojo aukštesne padėtimi prieš vieną iš patikimiausių savo darbuotojų.

– Žinoma, – teisininko Spiro Laskario tonas tapo šaltas ir formalus. – Tuoj pat to imsiuosi.

Pokalbis baigėsi nemaloniai. Susierzinęs dėl susiklosčiusios padėties Entonas pasuko atgal prie darbo stalo, kad galėtų numesti telefoną prie kitų. Beveik iškart jis pradėjo skambėti vėl, tačiau tai jo nenustebino. Visi, kurie buvo susiję su pasaulio finansais, dabar žūtbūt stengėsi sužinoti, kaip Leandro Kanelio, Teo prarasto sūnaus, mirtis įtakos Eltono padėtį Kanelis Intrakom kompanijoje.

Entono ir Teo santykiams iškilo rimta grėsmė – dabartiniams, ne praeities. Jis apsiėmė tvarkyti daugumą Teo reikalų, kai senis prieš dvejus metus susirgo ir apsigyveno nuosavoje saloje, nors informacija apie ligos rimtumą dar neiškilo į viešumą.

Tai tik mažas šviesos taškelis, mirksintis šėlstančios audros viduryje, niūriai mąstė Entonas. Kanelių šeimos akcijos neatlaikytų dar vieno stipraus smūgio, jei išaiškėtų, kad Teo yra pernelyg silpnas pats rūpintis savo verslo imperija, todėl Entonas leido visiems manyti, jog Teo rengė jį tapti savo įpėdiniu.

Tyliai keikdamasis jis pagriebė vieną iš telefonų ir paskambino Spirui norėdamas įsitikinti, jog informacija, kurią ką tik šiam patikėjo, išliks konfidenciali. Spiras jautėsi įžeistas, kad Entonas nusprendė jam priminti etikos taisykles, bet prižadėjo, jog niekada niekam neatskleis slaptos informacijos.

Dėdamas telefoną Entonas pasisuko, klubu atsirėmė į stalo kraštą ir mąsliai susiraukė nukreipdamas žvilgsnį į savo batus. Jis jautėsi kaip žonglierius ir jo veidą sekundei iškreipė grimasa: vienas kamuoliukas reikalavo, kad jis paliktų Teo verslo reikalus smagiai suktis ore drauge su jo paties pasauline kompanijų grupe, o kitas – kad gintų savo principus ir išdidumą. Tačiau dabar į vidurį buvo išmestas trečias kamuoliukas, neprognozuojamas ir priklausantis Leandrui Kaneliui, žmogui, kurį Entonas vargiai prisiminė, kuris pabėgo iš savo suplanuotų vestuvių būdamas aštuoniolikos, ir nuo to laiko niekas apie jį nebegirdėjo.

Tiksliau sakant, iki dabar, kai išaiškėjo, jog vargšelis mirė. Entonas atsiduso. Tačiau Teo anksčiau pamiršto sūnaus mirtis nebuvo tos šėlstančios audros priežastis. Priežastis buvo atradimas, kad Leandras turi šeimą.

Teisėti Kanelių šeimos įpėdiniai.

Ištiesęs ilgapirštę ranką Entonas paėmė bulvarinį laikraštį, kuris išspausdino tą istoriją, ir pažvelgė į kažkokio jauno reporterio iš kažin kur iškastą nuotrauką. Joje buvo Leandras Kanelis, leidžiantis laiką su savo šeima. Nuotraukoje buvo matyti ežeras, medžiai ir tviskanti saulė fone. Ant seno modelio sportinės mašinos gaubto buvo padėtas pintas senamadiškas iškylų krepšys. Aukštas, tamsus ir labai išvaizdus Leandras Kanelis stovėjo priešais mašiną ir atrodė stebėtinai panašus į Teo prieš kelis ilgus dešimtmečius.

Žiūrėdamas į objektyvą Leandras šypsojosi. Entonas matė, kad jis buvo laimingas. Leandras didžiavosi dviem moterimis, kurias laikė apkabinęs po tvirtais savo pečiais. Abi moterys buvo šviesios odos ir šviesių plaukų. Vyresnioji, Leandro žmona, buvo tokia neįtikinėtai graži, kad nekėlė nuostabos, jog jų santuoka išliko tvirta visus tuos gana skurdžius dvidešimt trejus metus, palyginti su tuo, ką jie galėjo turėti jei Teo nebūtų…

Entonas nutraukė mintį, kol ši dar galutinai nesusiformavo, jausdamas, kad įtampa, kuri staigiai sutraukė jo pilvo raumenis, buvo anksčiau dar nepatirtas jausmas – kaltė. Nuo aštuonerių jis gavo viską, kas geriausia iš to, ką galėjo duoti Teo turtai, tuo tarpu šie žmonės turėjo kovoti, kad…

Nebūdamas pasirengęs sužinoti, ką tai reiškė jam, Entonas vėl nutraukė mintį.

Laimingas – jis stengėsi išsiaiškinti šį reiškinį, nes jam tai buvo svarbu. Jei ir buvo koks nors dalykas, kuriuo Teo sūnus galėjo mėgautis, o Entonas patyrė visai nedaug, tai laimė, švytinti žmonių, esančių nuotraukoje, veiduose.

Jo žvilgsnis nukrypo į kitą moterį, prigludusią prie Leandro šono. Nors nuotrauka buvo sena – atrodė, jog merginai dar tik šešiolika, – buvo matyti, kad Zoja Kanelis taps tokia pat gražuole kaip ir jos motina, su tokia pat liekna figūra ir auksiniais plaukais, tokiomis pačiomis mėlynomis akimis ir plačia geidulinga šypsena.

Laimingas. Šįkart tas žodis pervėrė Entoną lyg šaltas vėjo gūsis. Šalia šios nuotraukos buvo išspausdinta kita, vaizduojanti dabar jau dvidešimt dvejų metų sulaukusios Leandro dukters, išeinančios iš ligoninės su globėjiškai rankose laikomu nauju jos šeimos nariu. Patirtas šokas ir sielvartas ištrynė laimę. Ji atrodė išbalusi, liesa ir suvargusi.

Zoja Kanelis, išeinanti iš ligoninės su naujagimiu broliu, – skelbė užrašas po nuotrauka. – Dvidešimt dvejų mergina buvo išvykusi studijuoti į Mančesterio universitetą, kai tėvai pateko į tragišką automobilio avariją praeitą savaitę. Leandras Kanelis nuo sužeidimų mirė vietoje. Jo žmona Laura mirė netrukus po to, kai gimė jųdviejų sūnus. Tragedija įvyko…

Nedrąsus beldimas į duris privertė Entoną pakelti akis ir Rubė, jo asmeninė asistentė, įžengė į kabinetą.

– Kas dabar? – paklausė jis atžariai.

– Atleiskite, kad trukdau, Entonai, – atsiprašė Rubė žvilgsniu permesdama vis dar skambančius telefonus. – Teo Kanelis skambina pagrindine linija ir reikalauja su jumis pasikalbėti.

Nurijęs rinktinį keiksmą Entonas padėjo laikraštį ir pakilo nuo darbo stalo. Sekundę jis stovėjo rimtai svarstydamas, ar nereikėtų pasielgti kaip bailiui ir atsisakyti priimti skambutį.

Bet Entonas negalėjo taip padaryti, Rubė tai žinojo, todėl jį ir sutrukdė.

– Gerai, sujunk. – Entonas apėjo stalą ir atsisėdęs atgal į savo krėslą pakėlė telefono ragelį laukdamas, kol Rubė nukreips skambutį.

Entonas žinojo, kas jo laukia. Po galais, jis tai žinojo.

– Labas rytas, Teo, – pasisveikino jis maloniai.

– Aš noriu berniuko, Entonai, – jo ausyje suskambo šiurkštus ir ūmus Teo Kanelio balsas. – Atgabenk man mano anūką!

– Nežinojau, kad tavo pavardė Kanelis, – ištarė Siuzė su nuostaba žiūrėdama į gerai žinomą verslo ženklą, priklausantį Kanelis Intrakom, ant voko, kurį Zoja ką tik paniekinamai numetė ant virtuvės stalo.

– Tėtis nubraukė Kan, kai atvyko gyventi į Angliją. – Nes bijojo būti sugautas savo priekabaus tėvo ir grąžintas į Graikiją, kur būtų privalėjęs įvykdyti savo pareigą, – piktai pamanė Zoja, nors Siuzei pasakė kitą priežastį. – Jis galvojo, kad Anglijoje bus paprasčiau ja naudotis.

Siuzės akys vis dar buvo išplėstos.

– Bet tu visuomet žinojai, jog esi Kanelis?

Zoja linktelėjo.

– Ji yra įrašyta mano gimimo liudijime.

Dabar ji įrašyta ir Tobio gimimo liudijime, – mintyse pridūrė Zoja; jos akys sublizgo prisiminus, kur dar ji buvo priversta pastaruoju metu pasinaudoti Kanelio pavarde.

– Aš nekenčiu jos, – dusdama ištarė Zoja mėgindama sulaikyti ašaras, kai atsiminė save, sėdinčią ir žiūrinčią į tą pavardę dviejuose mirties liudijimuose tą pačią dieną, kai buvo užregistruotas Tobio gimimas.

– Pamiršk pavardę, – Siuzė suspaudė jos ranką. – Nereikėjo man jos minėti.

Kodėl ne? Šiuo metu ji šmėžavo visoje žiniasklaidoje, nes kažkokiam jaunam vietinio laikraštpalaikio reporteriui pasisekė pastebėti Kanelio pavardę rašant istoriją apie jos tėvų žūtį. Jis buvo ganėtinai smalsus, kad iškapstytų informaciją lyg seklys. Zoja svarstė, ar tas pats reporteris netrukus dirbs vienam iš svarbiausių bulvarinių laikraščių. Jis tikrai nusipelnė paaukštinimo už tai, kad išaiškino tokią sensaciją.

– Jaučiuosi keistai, – pasakė Siuzė sėdėdama ir dairydamasi jaukioje virtuvėje, kuri buvo ir svetainė.

– Kodėl? – paklausė Zoja sumirksėdama, kad nepradėtų riedėti ašaros.

– Nes esi nepadoriai turtingo graikų magnato anūkė, tačiau gyveni mano kaimynystėje, paprastame namelyje viduryje Islingtono.

– Tik nemanyk, jog tai pasaka, virtusi tikrove, – Zoja atsistojo ir nunešė jų puodelius į kriauklę. – Aš nesu Pelenė ir nenoriu ja būti. Teo Kanelis… – ji nenorėjo kreiptis į jį ar bent galvoti jį esant jos seneliu, – man yra niekas.

– Šis laiškas sako ką kita, Zoja, – priminė Siuzė. – Čia rašoma, kad Teo Kanelis nori su tavimi susipažinti.

– Ne su manimi – su Tobiu.

Nusisukdama Zoja sukryžiavo rankas ant skausmo iškankinto savo kūno, nepastebėdama, kad tai pabrėžė, kiek svorio ji prarado per šias kelias siaubingas savaites. Jos paprastai šviesūs ir auksu blizgantys plaukai dabar buvo praradę žvilgesį ir atrodė sunkūs, surišti į arklio uodegą, kuri tik pabrėžė įtampą veide. Zojos mėlynas akis rėmino tamsūs šešėliai, o jos visuomet besišypsančių lūpų kampučiai sviro žemyn ir pakildavo tik tada, kai laikydavo rankose savo broliuką Tobį.

– Tas siaubingas žmogus išsižadėjo savo paties sūnaus! Jis nė karto nemėgino susipažinti nei su mano mama, kol ši buvo gyva, nei su manimi. Susidomėti mumis Teo privertė neigiamas žiniasklaidos požiūris į jį – tai vienintelė priežastis. Dar turbūt noras padaryti iš Tobio geresnį savo kloną, nei jam pavyko su mano tėvu. – Zoja giliai įkvėpė, tačiau tai buvo užslopinta rauda. – Jis šaltas ir beširdis žmogus, apgailėtinas senas despotas ir Tobio nė pirštu nepalies!

– Oho, – iškvėpė Siuzė po sekundės bežadės tylos. – Ganėtinai sunkų akmenį laikai užantyje.

Nė neįsivaizduoji, kokį sunkų, – karčiai pagalvojo Zoja. Su trupučiu atsidavimo ir paramos iš nedėkingo senio, jos tėvui tikriausiai nebūtų reikėję paskutinių dvidešimt trejų metų praleisti remontuojant bei kantriai ir su meile blizginant senovines sportines mašinas, kurias atsivežė į Angliją bėgdamas nuo šeiminių ryšių su velniu. Tik tada, kai Zoja pabudo vidury nakties kūkčiodama ir prisimindama vaizdus iš kraupios avarijos, jai šovė į galvą mintis, kad jos tėvas taip brangino tą kvailą seną mašiną, nes tai buvo vienintelis daiktas, siejantis jį su namais. Galbūt, tik galbūt, jei Teo būtų buvęs rūpestingesnis, jos tėvas būtų vežęs motiną į ligoninę naujesniu ir labiau patikimu automobiliu. Tada galbūt, tik galbūt, mašina būtų juos apsaugojusi nuo stiprios smūgio jėgos, nužudžiusios juos abu.

Zoja vis dar studijuotų Mančesteryje, o Tobis, miegantis antrame aukšte, savo mažame kambarėlyje, vis dar turėtų jį mylinčius tėvus.

Oho, – pagalvojo ji atkartodama Siuzę ir sulaikydama ašaras.

– Čia rašoma, kad šįryt pusę dvyliktos pas tave atvyks jo atstovas, – Siuzė grįžo prie laiško.

Teo Kanelis siunčia savo atstovą, kuris susitartų su ja, ir nė nesivargina padaryti to pats.

– Tai reiškia, jog jis bus čia bet kurią minutę.

Tik dar vienas asmuo iš ilgos virtinės žmonių, kurie ateidavo ir išeidavo iš Zojos gyvenimo per pastarąsias tris siaubingas savaites: gydytojai, akušerės, socialiniai darbuotojai iš šimtų skirtingų departamentų, norintys patikrinti, ar ji sugeba pasirūpinti savo mažuoju broliuku ir ar gali gauti kokią nors pašalpą. Kiekvienas jų atvykdavo su nuobodžiai ilgu klausimynu apie jos asmeninį gyvenimą, kurį ji privalėjo užpildyti, jei norėjo rūpintis Tobiu. Taip, ji metė studijas universitete, kad galėtų pasirūpinti broliu. Taip, žinoma, ji pasiruošusi įsidarbinti, jei vaikų rūpyba pasiūlytų darbą. Ne, ji neturi vaikino, kuris galėtų atsikraustyti pas ją. Ne, ji nebuvo pasileidusi ar neatsakinga. Žinoma, ji nepaliktų Tobio vieno namuose, pati išėjusi pašėlti su draugėmis. Tardymai vis tęsėsi ir kiekviename iš jų buvo pilna tokių nemaloniai įkyrių klausimų, kad Zojai vis dar pašiurpdavo oda iš nuoskaudos.

Tada ji prisiminė žmones iš laidojimo namų, tylius, ramius ir labai profesionaliai padėjusius apsispręsti dėl organizavimo paties baisiausio įvykio, kokį tik galėjo patirti gedinti duktė. Tai įvyko prieš tris dienas, tačiau jos senelis neatsiuntė jokio atstovo pasižiūrėti, kaip laidojami jo sūnus ir marti. Kažin ar dėl triukšmingos spaudos reklamos, ar dėl visiško abejingumo?

Zoja nežinojo ir šiuo metu jai tai nerūpėjo. Jis nepasirodė. Liko pasislėpęs savo dramblio kaulo bokšte, kai žiniasklaidos atstovai lyg skėriai užplūdo laidotuves.

Tai atvedė ją prie galutinio sąrašo žmonių, su kuriais ji buvo priversta susitikti per šias tris nepakeliamas savaites: tarakonai, išlindę iš pakampių tą pačią dieną, kai pasirodė sensacinga istorija. Tie, kurie atėjo daužydami duris ir siūlydami didelius pinigus už išskirtines teises į jos istoriją, ir tie, kurie vis dar buvo apsistoję už jos namų tik ir laukdami, kol ji išeis laukan, kad galėtų pulti. Ar jie ten, nes jiems rūpi jos ir Tobio tragiška netektis? Ne. Jie ten, nes Teo Kanelis – atsiskyrėlis, pasislėpęs savo nuosavoje saloje kažkur viduryje Egėjo jūros ir taip puikiai saugantis savo privatumą, kad ši istorija tapo sultingu sunokusiu abrikosu, kurio žiniasklaidos atstovai negalėjo atsispirti nesuriję, net jei jo sultys bjauraus skonio, o viduryje tūno bjaurus kirminas – Eltonas Palis.

Tamsus, aukštas ir žavus sekso simbolis ir labai protingas svarbios Palis Group kompanijos vadovas. Palis nesistengė, kad jo vardas būtų minimas laikraščiuose, versle ar pramogose, bet Zojai teko girdėti apie dirbtinai susikurtą įvaizdį. Tačiau kol ši istorija neiškilo į viešumą, ji nežinojo kad Entonas buvo žmogus, skynęs vaisius po jos tėvo ištrėmimo.

Zojos viduje virte virė pyktis, deginantis lyg gyvos energijos kamuolys, kurstomas vien tik vardo – Entonas Palis. Dažnai, ypač tada, kai ilgai galvodavo apie tą vardą, pyktis užliedavo ją visą ir užgoždavo poreikį likti pasinėrusiai į sielvartą. Ar tai jos graikiškas kraujas, kuris, jai nežinant, sukeldavo troškimą neapkęsti?

Staiga pasigirdo šaižus durų skambutis. Abi moterys įsitempė ir susižvalgė.

Siuzė atsistojo.

– Galbūt tai tik žurnalistas, vėl bandantis laimę, – pasvarstė ji.

Tačiau Zoja nujautė, jog tai – Teo Kanelio atstovas. Laiške buvo rašoma, kad jis atvyks pusę dvyliktos, o ant sienos priešais kabantis senas laikrodis rodė vienuolika valandų ir trisdešimt minučių. Turtingieji, turintys daug galios, tikisi, jog jų nurodymai bus vykdomi sekundės tikslumu, – niūriai pagalvojo Zoja išsitiesdama visu ūgiu, nuleisdama siaurus pečius atgal ir įkvėpdama oro.

Taigi atėjo akimirka, kai ji išsiaiškins, ko iš tiesų nori Teo Kanelis. Zoja neabejojo, kad jis pasiūlys neįtikėtinai nepadorią sumą už Tobį.

– Ar nori, kad pasilikčiau?

Paskutines savaites besilaukiančios antrojo vaikelio, Siuzės pasiūlymas buvo nuoširdus, bet Zoja jos veide matė abejonę. Pastarosiomis savaitėmis Siuzė buvo nuostabi kaimynė ir draugė: ji įsėlindavo pro užpakalines duris, kad niekas jos nepastebėtų, atsisakydavo kalbėtis su žiniasklaidos atstovais, kai išeidavo iš namų apsipirkti ar pasiimti dukrelės iš žaidimų grupės, – Zoja žinojo, kad Siuzė mieliau nedalyvautų šiame pokalbyje.

– Tau jau laikas eiti pasiimti Liusės, – priminė Zoja draugei suvokdama, kad ji viena turi tai ištverti.

– Ar esi tuo tikra? Aš išeisiu pro užpakalines duris.

Vėl pasigirdo durų skambutis, priversdamas moteris pajudėti. Siuzė nuėjo galinių durų link, o Zoja tuo metu pasuko kita kryptimi. Kai ji priėjo prie masyvių medinių paradinių durų, išgirdo užsidarant galines duris. Zojai išdžiūvo burna ir ji nurijo seiles. Širdis ėmė plakti smarkiau. Nervingai šluostydamasi delnus į džinsų šonus ji užtruko dar minutėlę, kol nutaisė šaltos ir nenusiteikusios bendrauti miną, ir tik tada siektelėjo durų užrakto.

Mintyse ji tikėjosi išvysti neaukštą, kresną, vidutinio amžiaus graiką, kurio išvaizda rėkte rėktų – kietas teisininkas. Tačiau atidariusi duris ir pamačiusi už jų stovintį vyrą, Zoja sustingo iš nuostabos.

Aukštas, tamsus, nepriekaištingai apsirengęs, jis atrodė lyg egzotiškas tamsusis princas, vilkintis itališku kostiumu. Žodis gražus pernelyg menkai apibūdino jo lygius, auksinius prakaulius bruožus ir gilias, vidurnakčio spalvos akis, kurios ją traukė lyg magnetai. Zoja dar niekada nebuvo mačiusi tokių akių. Jos vertė ją jaustis nesmagiai, lyg mėgindamos hipnotizuoti. Net kai kilo šurmulys tarp žurnalistų, Zoja vis dar negalėjo atitraukti nuo jo žvilgsnio. Jis buvo toks aukštas, kad beveik nebuvo matyti, kas vyksta jam už nugaros: žurnalistai rėkdami bėrė jiems klausimus, operatoriai ir fotografai grūmėsi dėl vietos, norėdami pagauti geriausią kadrą.

O jis stovėjo, tarsi nieko nevyktų, apsuptas ratu už nugaros stovinčių stambių vyrų, dėvinčių nepriekaištingus juodus kostiumus.

Kai pagaliau sugebėjo žvilgsnį nukreipti kiek žemiau, Zoja įsistebeilijo į geidulingą jo nesišypsančių lūpų liniją. Širdyje maišėsi įvairiausios emocijos, kurių ji negalėjo atpažinti. Zoja netgi buvo apkerėta jo gyvos, žadą atimančios pozos ir idealiai tvarkingų manierų: atpalaiduoti platūs pečiai po tamsiu švarku, neslepiančiu jo lieso, kieto kaip uola kūno kontūrų po šiugždančiais baltais marškiniais ir dalykišku tamsiu kaklaraiščiu. Nuo jo dvelkianti elegancija Zojai bylojo apie nepalenkiamą pasitikėjimą savimi, nuo kurio jai pašiurpo oda. Pirmą kartą per tris savaites ji prisiminė savo apgailėtiną išvaizdą: seni, nunešioti džinsai, kuriuos užsitempė šįryt, ir dilgčiojantis žinojimas, kad plaukai jau senokai nematė vandens. Vienoje rankoje ji gniaužė seno megztinio kraštus, kuris priklausė jos motinai ir Zoja dėvėjo jį visą savaitę. Jis buvo didelis, pūkuotas ir ji nejučiomis spausdavo drabužį prie savęs norėdama paguodos, nes jis vis dar kvepėjo mama.

Vyriškis pravėrė gražios formos lūpas ir pradėjo pokalbį.

– Labas rytas, panele Kanelis, – pasisveikino pačiu ramiausiu ir gražiausiu balsu. – Manau, jūs laukėte manęs.

Zojai ėmė suktis galva, tačiau ne dėl jo, o dėl visai kitos priežasties: švelnus, labai kultūringas vyriškio tonas su graikišku akcentu buvo toks panašus į jos tėvo balsą, kad ji patyrė kone fizinį skausmą.

Entonas stebėjo kaip Zoja užsimerkė ir susvirduliavo priešais jį. Ji atrodė taip, lyg tuoj nualps. Jei prieš tris savaites darytoje nuotraukoje ant ligoninės laiptų jam ji pasirodė palaužta, tai dabar Entonas Zoją matė trapią, išblyškusią ir tokią silpną, tarsi menkiausias vėjo gūsis galėtų ją nupūsti.

Entonas susilaikė nenusikeikęs ir instinktyviai ištiesė ranką norėdamas ją sugauti, tačiau Zoja atsimerkė ir pamačiusi jo ranką atsitraukė nuo jos lyg nuo puolančios gyvatės.

Ištiktas šoko akimirksnį jis negalėjo pajudėti. Pajuto kažką panašaus į įsižeidimą nuvilnijant krūtine; jam prireikė didelės ištvermės ir užsispyrimo, kad jausmai neatsispindėtų veide. Žinodamas, jog už nugaros vis dar spiečiasi žurnalistai, Entonas stengėsi greitai ką nors sugalvoti. Zojai tikrai nereikia liudininkų, stebinčių kiekvieną jos judesį ir išraišką. Entonas nenorėjo, kad jie perprastų jos išraišką. Jam reikėjo, kad jie abu atsidurtų už uždarų durų prieš tai, kai ji nustos taip į jį žiūrėjusi ir ims įžeidinėti, ar, dar blogiau, užtrenks jam prieš nosį duris.

Kai Entonas ketino patraukti Zojos ranką nuo durų, kad galėtų jas uždaryti, ji staigiai atitraukė ją vengdama jo prisilietimo. Nauja užgaulumo liepsna nutvilkė jo išdidumą, bet jis užtrenkė už savęs duris tikėdamasis, kad jo išraiška nieko neatskleidė.

Kai tik durys užsivėrė, juos apsupo tyla. Zoja buvo per metrą nuo jo ir virpėjo, svyruodama lyg sugautas paukštis, vis dar gąsdinančiai išblyškusi ir žiūrinti į jį.

Entonas pastebėjo ją turint stulbinančias žalsvai melsvas akis ir braškių raudonumo lūpas. Kažkas suvirpėjo pilvo apačioje, bet jis nekreipė į tai dėmesio, suirzęs, kad tokiu metu jaučia tokį didelį seksualinį potraukį.

– Aš atsiprašau, – rimtai pradėjo jis, – kad be jūsų sutikimo įsibroviau į jūsų namus. Pamaniau, jog bus geriau aptarti mūsų reikalus be pašalinių.

Zoja nieko neatsakė. Tik mirksėjo ilgomis, lėtai judančiomis aukso rudumo blakstienomis. Entonui atrodė, kad ji jo nė nemato. Zoja glaudė prie krūtinės patį keisčiausią raudoną drabužį, lyg tik jis ją laikytų ant kojų.

– Leiskite pamėginti dar kartą, – jis buvo atkaklus ir nesusivokė, kad jie stovi labai siaurame prieškambaryje su aukštyn vedančiais laiptais jam iš kairės. – Aš vardu…

– Aš žinau, kas jūs, – iškvėpė Zoja drebančiu balsu.

Jis – tas vyras, kurio pavardė buvo minima taip pat dažnai kaip ir jos. Jis – tas vyras, į kurį Teo Kanelis iškeitė jos tėvą.

– Jūs esate Entonas Palis. Teo Kanelio įsūnis ir įpėdinis.