Читать книгу Kai nežinojau tavo vardo - Mira Lyn Kelly - Страница 2

Dieve brangus, ar ji mato liežuvį?

Nikolė Daniels atitraukė dėmesį nuo vis stiprėjančio bučinio už penkiasdešimties pėdų ir žvilgtelėjo į Čikagos dangoraižiuose atsispindintį vakaro dangų.

Ji atvyko anksčiau, kad padėtų draugui Semui vyresniojo brolio grįžimo iš Europos proga surengti vakarėlį ant stogo. Guldė į vandens kubilus alų, vyną ir galybę kitų, jau pagamintų koktelių. Staiga pro duris įsiveržė įsimylėjėliai ir išvydę ją liovėsi kvatoję. Netrukus turėjo prasidėti vakarėlis. Likus kelioms minutėms, kol svečiai užlips į terasą, ji manė, kad visi trys tilps ant vieno stogo, bet dabar vėjas atnešė jos ausims neskirtus šnabždesius. Asmeniškus žodelius ir amžinus pažadus, apie kuriuos nesvajojo jau gerus metus. Dėl jų intymaus pokalbio Nikolė pasijuto lyg iškrypėlė vujaristė.

Sukrovusi paskutines pakuotes į šiukšliadėžę, pažvelgė į duris. Bet kurią sekundę…

Į Semo vakarėlius žmonės visada ateidavo anksčiau. Jo stogas buvo puikiausia vieta mieste stebėti saulėlydžius.

Tyli dejonė.

Keista.

Kilstelėjusi rankose laikomą butelį gurkštelėjo citrininio gėrimo ir šimtąjį kartą žvilgtelėjo į telefoną. Pastebėjo žinutę nuo mamos. Ji klausė, ar šį vakarą neturi kokių ypatingų planų. Padėjo telefoną ant stalo ir mintyse pasižymėjo, kad rytoj reikia mamai paskambinti.

Šį vakarą Nikolė neturėjo noro klausytis pamokslų apie tai, kad elgetos negali rinktis, kad laikrodis tiksi, o laikas, skirtas paversti svajones realybe, senka. Kad ir kokia motina geranoriška, jai netrūko kaltės jausmu užnuodytų padrąsinimų.

Dar vienas aiktelėjimas. Akivaizdžiai geidulingas. Nikolė surizikavo ir dirstelėjo akies krašteliu…

Oi! Klaida!

Ji nieko nematė… nei kojų… nei rankų…

Nerangiai pašokusi nuo stalo švininėmis kojomis žengė atatupsta ir nubėgo prie laiptų.

Žiūrėk į žemę. Į žemę, į žemę.

Buvo įpusėjusi siaurus laiptus, pasirengusi parašyti Meivei pirmąją ataskaitą iš vakarėlio, bet sustojo kaip įbesta ir įsistebeilijo į tuščią delną.

Paliko telefoną.

Nikolė dvejodama pažvelgė į stogą. Širdis nusirito į kulnus. Gali gyventi be saulėlydžio, bet tik ne be telefono, kuris yra jos ryšys su pasauliu. Visi kontaktai… susitikimai… pirkinių sąrašai… muzika… Meivė.

Turi grįžti. Nors ir visiškai to nenori.

Galbūt, jei palauks minutę ar dvi, porelė baigs ir ji galės be jokios gėdos pasiimti telefoną. Gal net nereikės septynis kartus per savaitę lankytis pas psichologą, kad ištrintų tą netikusį prisiminimą.

Kiek laiko praėjo? Nenutuokė. Kam reikia laikrodžio, jei rožiniame dėkliuke turi išmanųjį telefoną?

Na gerai, apgailėtina. Yra suaugusi, o telefonas būtinas jos gyvenime. Nikolė pasisuko į stogą, prikando apatinę lūpą, kilstelėjo koją…

Durys apačioje atsivėrė ir ji žvilgtelėjo žemyn, melsdamasi, kad būtų Semas. Tuomet galėtų jo paprašyti atnešti nelemtą aparatą. Tačiau tai nebuvo penkių pėdų, dešimties colių, lieknas šviesiaplaukis, atėjęs išgelbėti jos telefono. Pro duris, kurios atrodė per siauros jo platiems pečiams, įžengė truputį daugiau nei šešių pėdų nepažįstamasis nutrintais džinsais ir medvilniniais marškiniais, iki alkūnių paraitotomis rankovėmis.

Vyras nuleidęs galvą šūktelėjo kažkam bute:

– Taip, tuoj ateisiu.

Gal reikėtų jį įspėti apie veiksmą ant stogo. Tačiau jai nespėjus sudėlioti sakinio, galva su trumpomis, rudomis, netvarkingomis garbanomis atsilošė ir ją pervėrė ryškiai mėlynų akių žvilgsnis. Staiga kaip banga užliejo keistas suvokimas, kad šis vyras kažkur matytas.

Nikolė galėjo prisiekti, kad jį pažįsta.

– Matyt, abu nusprendėme pasigrožėti saulėlydžiu, – nusišypsojo ir smakru maktelėjęs stogo pusėn lengvai užbėgo laiptais iki Nikolės. – Lipi viršun?

– Privalau, – atsakė silpnu balseliu, akimis nervingai sekdama dangaus stačiakampį laiptų viršuje. – Palikau telefoną ir išbėgau…

Telefonui nieko nenutiks. Juk nepaliko jo ant traukinio bėgių.

Ar gali būti, kad jie jau baigė?

– Bėgai?

Žinoma, kad gali. Ar tai tikėtina? Kas žino.

– Ar ten kažkas nutiko?

– Taip, – atsakė drebančiu balsu ir delnais užsidengė akis. Kaip jie tai pradėjo – ji nematė ir net nenumanė…

Gėdos ir išgąsčio rūką pervėrė šiluma, sklindanti iš tos vietos, kur ant peties nusileido jo didelė ir sunki ranka.

– Eik pas Semą ir pabūk su juo.

Jie prasilenkė ant siaurų laiptų, bet Nikolė pajuto tik nuo jo raumenų sklindantį karštį. Artumas pakirto jėgas, išblaškė dar labiau nei scena ant stogo… kur dabar lipo tas vaikinas… kiekvienas jo žingsnis skambėjo kaip grasinimas.

Pala. Ar kažkas nutiko?

O… ne.

Nikolė neteko amo.

O ne.

– Ne, palauk! – Aiktelėjo, per vėlai supratusi, ko jis klausė.

Toliau lipdamas aukštyn vaikinas atsisuko per petį ir juokdamasis tarė:

– Lipk žemyn, pasirūpinsiu tuo vaikinu.

Pasirūpinsiu? Nikolė stebėjo, kaip tolstanti jo nugara eidama užtemdė vakaro saulę.

– Ne, tikrai, – suspigo, šokdama jam iš paskos. – Tu… m… mėlynaki… palauk!

Bet jis tik mostelėjo ranka ir pasiekė atvirą išėjimą ant stogo. Mažų mažiausiai jiems abiem bus labai gėda. Ji privalo ką nors daryti ir labai greitai.

– Seksas!

Dieve, nuskambėjo nekaip, bet vaikinas sulėtino žingsnį ir atsigręžė. Mėlynos akys atrodė sutrikusios.

– Atsiprašau?

Nikolė paknopstomis užbėgo laiptais. Širdis daužėsi krūtinėje visai ne dėl fizinio pervargimo. Po galais, jei sporto klube rodydavo Sostų žaidimą, ji su Meive ant bėgimo takelio nubėgdavo pusę maratono. Širdis plakė dukart greičiau – iš gėdos ir nevilties, kaip sustabdyti globėjišką vaikiną, kad nenumestų ko nors nuo stogo.

Nikolė sunkiai nurijo gumulą gerklėje ir sumosavo, laukdama išganymo, bet jo nebuvo. Galiausiai atsiprašinėdama išlemeno:

– Jie ten mylėjosi. Štai kas nutiko. Atsiprašau… ir… turbūt… ačiū.

Jai neteko matyti, kad žvilgsnis taip greitai persimainytų, tačiau šis vaikinas galėjo būti gyvas pavyzdys, kad akys – sielos veidrodis. Jos pasakė viską. Nuostaba, palengvėjimas, juokas ir galiausiai pamažu didėjantis susidomėjimas, kuris palietė seniai pamirštą kertelę širdyje.

Bet Nikolė tuoj pat susiėmė ir nekreipė į tai dėmesio.

Staiga orą sudrebino kulminacinė dejonė ir jos skruostai tapo raudoni kaip dangus.

– Prakeikimas, – tarstelėjo jis ir, nors akimirka buvo be galo keista ir nemaloni, jo ištįsęs veidas buvo kažkuo juokingas.

– Taip, – atsiduso Nikolė, užsidengdama ausis. – Žinau. Turbūt reikėtų suteikti jiems privatumo… bet man labai reikia telefono. Jei atneši, iškepsiu tau pyragą.

Meivė iškeps pyragą. Jei ji būtų čia, nieko panašaus nebūtų atsitikę.

– Pyragą?

– Prašau…

– Dėl pyragų esu labai išrankus. Seserys mane išlepino. Geriau padarome taip – bėk pasiimti telefono, o aš pasirūpinsiu saldžiąja porele.

Šis mėlynakis nežino, ką praranda, bet jei nenori Meivės kepinių… Tegul. Taip ji gaus ir saulėlydį, ir telefoną, ir pyragą. Juk, geriau pagalvojus, grįžusi Meivė būtinai ką nors iškeps.

– Sutarta.

Po dar kelių nejaukių akimirkų, daugybės atsiprašymų ir muistymosi jos padorumo gynėjas atsistojo šalia prie turėklų, alkūnėmis pasirėmė į nutrintą medį ir prisimerkė nuo gęstančios saulės šviesos.

– Prisipažinsiu, jau norėjau išsitraukti pieštuką ir užsirašinėti pastabas.

Nikolė krestelėjo galvą, bet negalėjo sulaikyti šypsenos.

– Ką? Būčiau padaręs tau kopiją. Nors gal mūsų santykiuose tam dar per anksti.

Nikolė nusikvatojo ir atsilošė, kad nepasiduotų pagundai pasislinkti arčiau.

– Turbūt esi teisus.

– Sprendžiant iš paraudusių skruostų, tikrai teisus. Kas yra, raudonoji? Saulė leidžiasi greitai.

– Raudonoji? – paklausė kiek nusivylusi dėl pravardės, kuri persekiojo pusę gyvenimo. Kažkodėl ji manė – tikėjosi? – ne, to negali būti – kad šis vaikinas kitoks.

– Mėlynakis, – metė atgal ir pirštu pabaksnojęs sau į skruostą parodė į ją. – Raudonoji.

Dėl raudonų skruostų, o ne plaukų.

Skirtumas mažas, bet Nikolė nusišypsojo ir nusekė jo žvilgsnį, įsmeigtą į gintarinį spindesį tolumoje. Gražu. Ir iš apačios sklindančio eismo triukšmo fone švelniai grojant Džekui Džonsonui ramu.

Abu ilgai žiūrėjo tylėdami, kol už horizonto dingo paskutinis auksinis spindulys.

Jis buvo palinkęs virš turėklų, marškinėliai aptempė raumeningą nugarą. Tuomet artimas nepažįstamasis giliai, mąsliai atsiduso.

– Tai bent, likai sujaudintas? – paklausė, erzindama ir norėdama kuo greičiau išsklaidyti akimirkos intymumą.

Vaikinas dirstelėjo šnairomis, pamąstė, atsitiesė, susikišo rankas į džinsų kišenes ir pažvelgė tiesiai į akis.

– Taip.

– Nedažnai turi laiko saulėlydžiams?

Mėlynakis šyptelėjo ir truputį susikūprino.

– Na, esu jų matęs, bet visąlaik galvoje sukasi mintys, kur turėsiu nueiti ir ką padaryti, ką prarasiu, – jis palingavo galvą ir susiraukė. – Seniai nebuvau sulėtinęs greičio, kad tiesiog… pasimėgaučiau paprastais dalykais. Per ilgai.

Paprasti žodžiai. Jokios gilios minties, bet jis ištarė juos taip, tarsi nenoromis prisipažintų ir suteikė jiems galios perverti Nikolės širdį.

– Suprantu. Jei nekreipi dėmesio, maži dalykai greitai prabėga pro šalį. O kai galiausiai pastebi, atrodo, kad praleidai visai nemažai.

– Būtent, – kimiai, lengvai nusijuokė, bet nepaleido jos žvilgsnio, tarsi kažko klaustų. – Kas prabėgo pro tave?

Gal tik šitai.

Nikolei reikėjo nusigręžti. Pasijuokti iš jųdviejų, stebinčių saulėlydį. Numesti lengvą juokelį ar kaip nors išsisukti ir suardyti akimirksnio rimtumą. Tačiau pirmą kartą per trejus metus bereikšmių juokelių laidyti nesinorėjo. Troško pasimėgauti paprasta akimirka – pratęsti ją dėl abiejų.

Kokia nesąmonė. Nepažįsta jo. Iš miglotų užuominų težino, kad šio vyro gyvenimas įtemptas, ir jis baiminasi praleisti smulkmenas. Tačiau jis buvo kitoks – keistai artimas, tarsi juos sietų ryšys – ir Nikolei atrodė, kad jie seniai pažįstami. Galbūt ji taip pat galvojo apie savo gyvenimą ir mažmožius, kurių vengė, bijodama pasekmių.

– Tiek daug? – nutraukė jos mintis, primindamas, kad taip ir neatsakė į klausimą. Nuo juoko apie jo akis susimetė raukšlelės ir jis palenkė galvą į šoną. – Turbūt mums būtų ne pro šalį dažniau pasimėgauti saulėlydžiais.

– Taip, – sutiko Nikolė, jausdamasi dėkinga už trumpą pertraukėlę.

***

Po šimts. Ir vėl. Moterį geriausiai išduoda į skruostus plūstantis karštas raudonis. Jis niekaip negalėjo atsižiūrėti. Reikėjo tvardytis, kad nepriverstų jos raudonuoti iki plaukų pašaknių.

Bet į Džesio sugrįžtuvių vakarėlį atėjo ne tam, kad kažką suviliotų. Apskritai mažiausiai tikėjosi sutikti moterį.

Tenorėjo kur nors išeiti. Susitikti su draugais. Pamatyti saulėlydį.

Po šešerių metų monotonijos reikėjo kažką keisti – juk grįždavo namo suvalgęs pusę išsinešti paimtos vakarienės ir tuoj pat pasukdavo į darbo kambarį, kur vieną darbą keisdavo kitas. Dabar diplomas jau rankose, tad norėjo tiesiog žinoti, kad diena baigėsi, o vakaras pagaliau priklauso jam vienam, kad gali veikti, ką užsigeidęs.

Bet pasirodė ji. Pasimetusi. Sunkiai apibūdinama. Pats gyveno su keturiomis paauglėmis seserimis, tad nesupratęs, kas vyksta, įprato tikėtis blogiausio. Ačiū Dievui, klydo. Ši moteris patraukė dėmesį, kai pats suvokė, kodėl ji tokia pažeidžiama – tos glamonės net jam atėmė žadą. Patraukė ne tik dėl savo išvaizdos.

Ji stovėjo ant stogo apšviesta besileidžiančios saulės spindulių, su nuostaba pažvelgė jam į akis ir pasakė, kad jį supranta. Galbūt ji teisi.

– Nagi, nagi, pažiūrėkite, kas atėjo? – mintis pertraukė iš už nugaros pasigirdę triukšmingi šūksniai ir ant stogo užlipo seni draugai.

– Semas sakė, kad esi čia, bet nepatikėjau.

– Bičiuli! Negali būti.

Į jį pažvelgė linksmos rudos akys.

– Visa tai dėl tavęs?

– Greičiausiai taip, – atsakė ir nusišypsojo, matydamas tiek senų, ilgai nematytų veidų. – Ilgokai nesimatėme.

– Per ilgai? – žaismingai nusišypsojo.

– Tikrai taip.

Staiga suskambo Nikolės telefonas. Ji pamojo ranka ir pasitraukė į šalį.

– Leisiu jums pabendrauti vieniems.

Sutiktas vaikinas siektelėjo jos alkūnės, nusekė žvilgsnį, kuris jau buvo nuklydęs į šalį, ir palaukė, kol ji pažvelgs į akis.

– Ačiū už saulėlydį, raudonoji.

– Ir tau, mėlynaki, – ištarė tyliai ir, kai jis paleido ranką, atsitraukė ir laiptais nusileido į Semo butą.

Pliaukštelėjimas per petį, juokas ir sveikinimai priminė, kad jis vaikinų draugijoje.

– Velniai rautų, Garetai, kas tu toks? Atsiradai čia tik prieš penkiolika minučių ir jau turi naują auką. Lenkiuosi tau, drauguži.

Garetas Karteris nužvelgė vaikinus, su kuriais baigė vidurinę, ir papurtė galvą.

O ne. Tik ne tai.