Читать книгу Jo geidžia visos - Miranda Lee - Страница 2

Laura žinojo, kaip kvaila jausti malonumą dėl to, kad jis susirūpinęs, o dar didesnė kvailystė – eiti su juo į Operos barą išgerti.

Operos baras buvo kaip tik ta Sidnėjaus vieta, kur einama išgerti po darbo – patogiai įrengtas prie krantinės, su pačiu geriausiu miesto vaizdu: dešinėje Operos teatras, kairėje Apskrita krantinė, o priešais – uosto tiltas, jau nekalbant apie patį uostą. Pusė Harvio, Maiklo ir kolegų darbuotojų čia susirinkdavo kiekvieną penktadienio vakarą. Net nelinkusi bendrauti Laura retkarčiais susidurdavo su jais. Ji žino, kad kils sujudimas, jeigu ją kas nors išvys geriančią Rajano Armstrongo draugijoje.

Tai kodėl ji sutiko?

Šitas klausimas ją kamavo visą, nors ir trumpą, kelią iki krantinės.

Kai jie atėjo prie baro – ganėtinai anksti, todėl, dėkui Dievui, nebus pastebėti jos kolegų, – Laura vis dar nebuvo suradusi jokio logiško paaiškinimo.

Elisona pasakytų, kad ji slapčia susižavėjo juo. Bet mieloji Elisona yra beviltiška romantikė, priklausoma nuo filmų, kuriuose pagrindinė veikėja iš pirmo žvilgsnio ima neapkęsti pagrindinio veikėjo, bet kažkaip beprotiškai jį įsimyli ir pabaigoje ima juo pasitikėti.

Laura niekada negalėtų pati patikėti tokia pasaka. Jeigu jau nemėgsta ko nors, vadinasi, nemėgsta, ir taškas. Rajanas Armstrongas jai niekada nepatiko ir, žinoma, niekada nebuvo net paslapčia juo susižavėjusi.

Gerai, na, jis yra gražus, protingas ir, taip, nepaprastai turtingas. Gal prieš dešimtį metų jis jai būtų atrodęs patrauklus. Tačiau dabar ji atspari žaviems gražuoliukams, kurie moteris išnaudoja, kad patenkintų savo seksualinius poreikius, kartais – ir dėl kitų šlykščių priežasčių, ir niekuo už tai neatsidėkoja, nebent pamalonina įtartina savo draugija. Jų niekas nesieja – nei jausmai, nei pinigai. Jie yra godūs, savanaudžiai vyrai, kurie nori gauti pyragaitį ir jį suryti. Laura du kartus gyvenime buvo susidėjusi su tokiais vyrais ir išsiugdė šeštą jausmą, kuris padėjo pažinti tokius vyrus vos juos išvydus.

Rajanas Armstrongas siuntė pavojaus signalus jau patį pirmąjį kartą, kai susitiko, todėl kiekvieną penktadienį ji įdėdavo daugybę pastangų, kad atrodytų kuo paprasčiau – labiau nei buvo įpratusi per paskutinius kelerius metus.

Jai nereikėjo nerimauti dėl to, kad jis gali pradėti su ja žaisti. Iš pat pradžių buvo aišku, kad jis nemėgsta jos taip pat kaip ir ji jo. Todėl šiandieną ją nustebino, kad jis staiga ėmė elgtis su ja maloniai. Jis kelis kartus įveikė jos budrumą ir štai kur ji dabar – ruošiasi su juo išgerti.

Kaip neįtikėtina.

– Prisėskime lauke, – pasiūlė Rajanas ir nulydėjo ją į terasą, kur tebešvietė saulė, šiluma susiliejo su uosto vėjelio gaiva.

– Ko norėtum išgerti? – paklausė Rajanas, traukdamas jai kėdę nuo tuščio stalelio, stovinčio visai prie vandens.

– Degtinės su kola, – atsakė ji, o jis net kilstelėjo antakius.

Bet Rajanas nekomentavo, jis nusisuko ir sugrįžo prie baro viduje, kad užsakytų gėrimų.

Palikta viena Laura turėjo dar daugiau laiko pagalvoti ir ėmė nerimauti. Ne dėl savo dorybių – jos jokiais būdais nesuvilios vyrukas, panašus į Rajaną Armstrongą – bet dėl išpažinties, kurią Rajanas pasiryžęs išklausyti.

Ji negali patikėti, kad buvo tokia kvaila ir tai padarė. Dabar tai atsigręžė prieš ją pačią, pasisekė. Ji negalėjo nutuokti, kad gydytojai galėtų suklysti ir kad senelė atsigaus iš komos ir prisimins kiekvieną žodį, kurį jai ištarė anūkė, sėdėdama prie lovos. Lauros ketinimai visą laiką buvo kuo geriausi, bet argi dabar svarbu?

Jos lūpos išleido atodūsį, kupiną nuovargio. Kaip ten sakoma toje senoje patarlėje? Kelias į pragarą – gerais norais grįstas.

Išvydusi Rajaną, žingsniuojantį link stalelio su gėrimais rankose, prisiminė, kodėl pasirinko jį melui dėl senelės. Jis išties yra įsikūnijimas to, ką senelė laikė tinkamu partneriu savo mylimiausiai anūkei. Pirmiausia jo išvaizda. Senelė visada sakė, kad jai patinka, kai vyras atrodo kaip vyras, ir patarė Laurai skuosti tolyn nuo gražių berniukų, kurie, kaip ji sakė, neturi stuburo, o ką jau kalbėti apie raumenis.

– Tokie anksti nuplinka, – sąžiningai dėstė senelė.

Laurai niekada didelio įspūdžio nedarė senelės įprotis spręsti apie priešingą lytį pagal išvaizdą. Tačiau jai tikriausiai vertėjo paklausyti, nes du vyrai, kurie sudaužė jai širdį, buvo gražuoliukai.

Rajanas tikrai ne gražuoliukas. Jo veido bruožai – stambūs ir vyriški. Plati kakta, ereliška nosis ir tvirti, kvadratiniai žandikauliai, kurių nė kiek nešvelnino duobutė smakro viduryje. Jo plaukai – tamsiai rudi ir būtų stori, jeigu paaugintų juos ilgesnius nei kariškas kirpimas. Jam, neabejotinai, negrėsė pavojus per anksti nuplikti – jokių plaukų retėjimo požymių.

Senelė taip pat mėgo vyrus mėlynomis akimis – kažkodėl.

Rajano akys yra mėlynos, nors labai giliai įdubusios po tamsiais, vešliais antakiais, tad iš tolo kartais atrodo it juodos. Tačiau iš arti jų mėlynumas primena ryškų vasaros dangų, bet ne tokį šiltą. Jo akys spindėjo griežtumu, kuris, be abejo, puikiai pasitarnavo, kai reikėjo aptarti sandorį.

Kūnas taip pat susilauktų senelės pritarimo: aukštas, plačiapetis, raumeningas visose reikiamose vietose. Reikia pripažinti, kad Laura nėra mačiusi jo kitais drabužiais, tik dėvintį verslininko kostiumą – tokį patį dėvi ir šiandien – bet ji matė jį be švarko, atraitotomis rankovėmis, kai nenuslėpsi fakto, kad vyras yra puikios formos – plokščiu pilvuku, nesuglebęs.

Nieko nuostabaus, kad ji vaizduotėje pasirinko jį kaip savo Poną Vienintelį: tai suvokė, kai jis artinosi prie staliuko. Jis puikiai tiko. Ne tik iš išvaizdos atrodė kaip tikras vyras, bet ir finansiškai yra tvirtas, žavus, kai pats nori toks būti, ir, taip, vyresnis, todėl turi pakankamai patirties.

Senelė visada tvirtino, kad mergina neturi tekėti už bendraamžio.

– Berniukai subręsta daug vėliau nei mergaitės, Laura, – kalė savo anūkei ne kartą. – Jiems reikia pasisemti patirties, kad galėtų kurti šeimą.

Žinoma, Laura vijo sarkastiškas mintis, kai romantiškai kliedėjo apie Rajaną prie senelės lovos ligoninėje, nepaminėjo, koks jis patyręs. Jai neatrodė, kad senamadiškai senelei patiks vyriškis, turėjęs daugiau moterų nei apatinių. Jis ir keitė jas ne rečiau.

Laura nuoširdžiai stebėjosi, kodėl moterys veliasi į santykius su Rajanu Armstrongu. Jeigu jo bendravimą su jomis galima pavadinti santykiais. Jie yra tik laivai, prasilenkiantys naktį, kiek jai teko girdėti. O per paskutinius dvejus metus ji daug prisiklausė.

Statydamas gėrimus ant staliuko Rajanas nusišypsojo nepadoria, seksualia šypsena, ir jai šmėstelėjo mintis, kad jis gali būti pavojingai patrauklus. Jeigu tik jam pasiduosi.

– Nusprendžiau išgerti to paties, ko ir tu, – pasakė jis, atsisėdo ir pakėlė savo degtinę su kola. – Į sveikatą!

Ji kilstelėjo savąją, susidaužė su juo ir išmaukė didelį gurkšnį. Jų akys susitiko virš stiklinių kraštelių. Jis spinduliavo keistu linksmumu, kol ji tebežvelgė į jį abejingai kaip visada. Bet Laura pajuto, kaip po juodu švarkeliu jos širdis pradėjo smarkiau daužytis, ir išsigando.

Galbūt ji ne tokia atspari vyro žavesiui, kaip įsivaizdavo. Bet dar nėra ko jaudintis.

Nepaisydama to, ji nusuko akis į uostą. Tikrai fantastiškas miesto fonas, ypač šiltą pavasario popietę. Daugybė jachtų ant žvilgančio vandens sukūrė tikrą puotą turistų akims – jie būriavosi prie krantinės, fotografavosi prie tilto ir Operos teatro.

– Sidnėjus išties gražus miestas, tiesa? – pasakė Laura, jos balse skambėjo pasididžiavimas.

– Tikrai, – pritarė Rajanas. – Reikia tik pagyventi kituose miestuose, kitose šalyse, kad suprastume, kaip mums pasisekė.

Ji atsigręžė į jį.

– Kalbi lyg būtum gyvenęs kitur.

Rajanas truktelėjo pečius.

– Keliose vietose. Bet dabar užteks išsisukinėti, – dėdamas stiklinę ant stalo pasakė jis. – Papasakok, kas vyksta tavo gyvenime, kad tu šiandieną tokia sutrikusi.

– Aš nesutrikusi, – ji gynėsi.

– Laura, tu sėdi čia ir geri su manimi. Tai yra geras įrodymas, kad tave kažkas pribloškė. Todėl liaukis neigti. Turint omenyje, kad tu ne iš tų merginų, kurios klysta darbe, turi asmeninių problemų. Ir aš esu keistai į tai įpainiotas. Tiesą sakau?

– Taip, – ji nematė reikalo meluoti. Buvo aišku, kad Rajanas jos nepaleis, kol neišgirs visų slogių smulkmenų, todėl Laura įkvėpė ir ryžosi iškloti savo sielvarto istoriją. – Istorija labai ilga, todėl, prašau, būk kantrus.

Ji žinojo, kad kantrybė nėra stiprioji Rajano savybė. Bet jis neištarė nė žodžio, jo veide atsispindėjo nuoširdus susidomėjimas. Tikriausiai pasijus kitaip, sužinojęs, kokį vaidmenį atlieka jos nesėkmių istorijoje, nors ir nenutuokia apie tai.

– Prieš dvi savaites mano senelė nesėkmingai nukrito nuo laiptų ir ištikta komos atsidūrė ligoninėje. Ne Sidnėjuje, Džono Hanterio ligoninėje Niukasle. Senelė gyvena Hanterio slėnyje. Šiaip ar taip, šeimynykščiams buvo pranešta, kad ji neišsikapstys. Tiesą pasakius, gydytojai nesitikėjo, kad ji ištemps bent naktį. Todėl sėdėjau prie jos visą naktį, nenorėjau miegoti, troškau būti su ja, kai ji išeis, kalbėjausi su ja. Kadangi žinojau, jog viskas nesvarbu, pasakojau jai tai, ką ji būtų norėjusi išgirsti, kad pagaliau radau Poną Vienintelį, kad esu labai, labai laiminga. Žinoma, neilgai užtrukau, kol pranešiau paprastą dalyką, todėl buvau priversta viską pagražinti, kad prabėgtų daugiau laiko. Deja, niekada nepasižymėjau lakia vaizduote, kūrybiškumas man nebūdingas. Prisiminiau visus vyrus, kuriuos pažinojau ir su kuriais dirbau, ir išrinkau tą Poną Vienintelį, kuris patiktų mano senelei. Trumpai tariant, štai toks reikalas, – pridėjo ji ir sielvartingai pažvelgė į Rajaną.

– Gerasis Dieve, – pasakė jis ir išsitiesė. – Juk tu kalbi apie mane?

– Deja, taip, – abejingai atsakė ji.

Jis nusikvatojo, paskui – dar kartą.

– Prakeikimas, Laura, juk tai juokinga. Ironiška, – pridėjo jis. – Nemanau, kad juokinga tai, kas nutiko tavo senelei. Aš turiu silpnybę senelėms.

Jo žvilgsnis iš tikrųjų suminkštėjo, kai jis kalbėjo.

– Bet aš tikriausiai kažko nesupratau, – pasakė ir suraukė kaktą. – Kuo gali pakenkti tavo išgalvotas, netikras Ponas Vienintelis, apie kurį pasakojai senelei, gulinčiai mirties patale? Nuoširdžiai manau, kad pasielgei mielai.

Laura atsiduso.

– Mielai, bet kvailai. Turėjau žinoti, kad senelė atsigaus. Ji visada buvo kovotoja. Ji ne tik atsigavo, bet neįtikėtinai prisiminė kiekvieną mano ištartą žodį, kurį pasakiau, kai ji turėjo būti be sąmonės. Na, gal kiek perdedu. Bet ji prisiminė, kad sakiau, jog pagaliau radau tą Vienintelį, vardu Rajanas Armstrongas. Dabar ji išleista iš ligoninės ir nori, kad parsivesčiau tave namo jau šį savaitgalį.

– Suprantama, – jis ir vėl nusikvatojo.

– Nesijuok, visai nejuokinga, nes ji nesijaučia gerai. Gydytojai nustatė, kad ji patyrė nedidelį priepuolį, tikriausiai todėl ir parkrito. Šeimą įspėjo, kad bet kurią akimirką priepuolis gali pasikartoti. Ar net ištikti širdies smūgis. Kol ji buvo ligoninėje, jie atliko daugybę tyrimų, rezultatai nėra geri: arterijos nešvarios, yra keli rimti kamščiai. Bet ji atsisako šuntavimo ir bet kokios kitos invazijos. Sako, kad nugyveno puikų gyvenimą ir laiminga numirs.

– O, varge, – Rajano balse virpėjo nuoširdi užuojauta. – Tu tikrai išsikasei sau duobę.

– Taip. Bet tai ne tavo bėda. Pasakoju tau tik dėl to, kad primygtinai reikalauji.

– Ir ką ketini daryti?

– Manau, kad atidėsiu reikalus kiek įmanoma ilgesniam laikui. Sugalvosiu dingstį, kodėl tu negalėjai atvykti aplankyti jos šį savaitgalį, na, dėl verslo kelionės ar ligos. Bet vargu ar galėsiu nuolat kartoti tą patį. Galų gale reikės jai papasakoti tiesą, kad ir kaip nenorėčiau prisipažinti, jog melavau apie mudviejų santykius. Ji labai manimi nusivils. Turėsiu pasakyti, kad mudviejų santykiai nenusisekė.

– Gali sakyti, kad aš nenoriu tavęs vesti. Šiaip ar taip, juk tai tiesa, – pridėjo jis ir nusišypsojo.

– Labai juokinga.

– Truputį juokinga, jeigu liausies apie tai galvojusi. Neįsivaizduoju kitų dviejų dar nepanašesnių žmonių.

– Bet senelė juk nežino, – atkirto Laura, įsižeidusi dėl tokios jo pastabos.

– Taip, nežino. Žinoma, yra vienas tavo problemos sprendimas.

– Neįsivaizduoju koks.

– Suprantama, kad neįsivaizduoji. Juk neturi vaizduotės.

Laura pabalino akis.

– Tai apšviesk mane, talentingasai.

– Galėčiau kartu su tavimi važiuoti pas tavo senelę šį savaitgalį ir apsimesti tavo Vieninteliu.

Laura kone paspringo savo gėrimu, bet greitai atgavo pusiausvyrą ir kuo linksmiau žvilgtelėjo į Rajaną.

– Ir, būk geras, pasakyk, kodėl atliktum tokį mielą, bet kantrybės reikalaujantį, kvailą žygdarbį?