Читать книгу Laimėjau tavo širdį - Мишель Смарт - Страница 3

Betė Hardingston žengė į Vienos tarptautinio oro uosto atvykimo salę, viena ranka stumdama Domo vežimėlį, kita laikydama lagaminą, pilną kūdikio ir jos pačios daiktų. Ji apsižvalgė, akimis ieškodama vairuotojo, kuris, kaip buvo žadėta, lauks jos oro uoste. Betė vylėsi, kad jau gana greitai galės sau į gerklę supilti puodelį labai stiprios kavos. Jai tučtuojau reikėjo didelės kofeino dozės.

Pastaruoju metu Domas kentė dantų dygimo skausmus, todėl šią naktį neleido Betei sudėti nė bluosto. Galiausiai ji užmigo, likus mažiau nei valandai iki tos akimirkos, kai teko keltis ir ruoštis ankstyvam skrydžiui į Vieną. Lėktuve numigti taip pat nepavyko. Domui visiškai nepatiko pirmasis skrydis lėktuvu, todėl jis labai stengėsi, kad apie tai sužinotų kuo daugiau keleivių.

Dabar vaikelis jau miegojo – patenkintas gulėjo ant nugaros savo vežimėlyje, čiulpė pirštą ir atrodė lyg visiškai nekaltas mažylis.

Aplinkiniai visuomet sakydavo, kad pirmieji kūdikio gyvenimo metai yra patys sunkiausi, tačiau kol pats nepatiri to savo kailiu, negali suprasti, ką reiškia nuolatinės pastangos ir visą laiką persekiojantis nuovargis. Žinoma, negalima paneigti, kad kūdikio auginimas suteikia labai daug džiaugsmo – visos tos bedantės šypsenėlės, vaikiškas juokas, netikėti meilės proveržiai paėmus verkiantį mažylį ant rankų ir sugebėjimas akimirksniu jį nuraminti.

Betės žvilgsnį patraukė aukštas į sieną atsirėmęs vyriškis.

Nepažįstamasis pakėlė akis nuo mobiliojo telefono. Jųdviejų žvilgsniams susitikus, moters širdis suspurdėjo krūtinėje.

Prieš šešias savaites Betei buvo pasiūlytas geriausias darbas, kokio tik gali sulaukti renginių vadybininkė – suorganizuoti Vienos kaukių balių. Graikų milijonierius, įsigijęs rūmus Vienoje ir investavęs krūvą pinigų, kad paverstų seną pastatą ištaigingu viešbučiu, skirtu turtuoliams, atsiuntė savo atstovą susitarti su Betės kompanija. Šis žmogus ir buvo tas atstovas – Valentė Kortada.

Per šešerius darbo metus Betė matė daugybę išvaizdžių modelių, kurie vaidindavo labai svarbius asmenis, susidūrė su turtingais ir galingais klientais, kurių pavardės nuolat šmėžuodavo paskalų puslapiuose. Ir visgi niekada nebuvo sutikusi tokio žmogaus kaip Valentė – tokio, kuris užgniaužtų kvapą vien savo žvilgsniu.

Valentės pagrindinė užduotis buvo pasirūpinti, kad Betė sutiktų imtis organizatorės darbo. Tuo metu ji jau devintą mėnesį buvo išėjusi nemokamų atostogų, nes darbo vietoje niekaip nebūtų galėjusi rūpintis mažyliu. Valentė akimirksniu išsprendė šią problemą – pasirūpino, kad Betės viršininkė Liusinda aprūpintų savo darbuotoją technologijomis, leidžiančiomis patogiai dirbti iš namų, ir bet kuriuo metu padėti pasiryžusiais asistentais. Būtent dėl Domo Betei teko išeiti motinystės atostogų. Ji nenorėjo keliauti be mažylio, todėl Valentė sutiko, kad Betė galėtų atvykti kartu su berniuku.

Kai viskas buvo sutarta, Betei gerokai palengvėjo. Sunkiausi metai, besirūpinant Domu, praskriejo daug greičiau, nei ji tikėjosi. Betė buvo atsidūrusi tikrų tikriausioje kryžkelėje. Ji nebuvo pasiruošusi atiduoti berniuko į vaikų darželį ir grįžti į darbą. Deja, mokesčiai ir nuomos kainos gerokai pakilo. Anksčiau Betė niekada nejuto tokio didelio pinigų stygiaus.

Sunku patikėti, kad vos prieš metus jos gyvenimas buvo toks nerūpestingas. Betė uždirbo pakankamai, kad galėtų išsinuomoti nedidelį butą, bet didelio būsto jai ir nereikėjo. Ji buvo vieniša moteris, turėjusi užtektinai pinigų reguliariai pietauti kavinėse, vaikščioti į koncertus ar daryti tai, kas šauna į galvą. Betė pamažu kilo karjeros laiptais, tačiau tada atsitiko siaubinga tragedija. Dabar ji gali būti iškeldinta iš mėgstamo buto ir atsidurti viešuosiuose nakvynės namuose.

Jei taip nutiks, Betė su tuo susidoros. Dabar svarbiausia užtikrinti emocinę Domo gerovę ir saugumą. Mažyliui, kuris vos trijų mėnesių liko našlaitis, reikia besąlygiškos meilės ir rūpesčio. Betė niekada negalės atstoti Domui tikrosios motinos, tačiau vylėsi, kad užaugęs jis įvertins jos meilę ir paramą, kaip būtų vertinęs savo mamos Karolinos pastangas.

Betė ir pati buvo našlaitė, todėl puikiai žinojo, ką tai reiškia.

Ji su didele meile rūpinosi berniuku ir nenorėjo vadinti to auka. Jei kas ir pasiaukojo, tai Karolina. Ji atidavė savo gyvybę tam, kad išgyventų jos mažylis.

Jei Betės finansinė padėtis būtų geresnė, jai tektų dorotis su dar viena problema vardu Alesijus Pelvetis.

Galingas ir įtakingas biologinis Domo dėdė greitai suuodė apie berniuko gimimą. Nieko nelaukęs, parašė Betei elektroninį laišką iš dangoraižio Milane ir pareikalavo savo teisių į sūnėną. Betė nepamiršo savo pažado berniuko tėvams, kad nei Alesijui, nei kitiems Pelvečiams neleis prisiartinti prie Domo, todėl atsisakė vykdyti turtuolio įsakymą. Visgi Alesijus nė kiek nesutriko – jis pasisamdė geriausią advokatą. Maža to, nuėjo taip toli, kad mainais už berniuko globą pasiūlė Betei milijoną svarų sterlingų. Ji atsisakė šio pasiūlymo ir pagrasino, kad daugiau nesileis įbauginama ir imsis visų būtinų veiksmų savo ir berniuko gerovei apsaugoti.

Pastaruoju metu Betė nesulaukė naujų Alesijaus laiškų, bet nesitikėjo, kad ši tyla truks ilgai. Pelvetis yra pernelyg turtingas ir įtakingas, kad laikytųsi nuošalyje.

Betė labai stipriai mylėjo Domą. Ji matė, kaip berniukas išvydo šį pasaulį. Buvo šalia ir tą akimirką, kai mirė jo motina. Betė padarys viską, kad apsaugotų Domą. Net jei reikės mesti iššūkį vienai turtingiausių ir paslaptingiausių Europos šeimų.

Pinigai, kuriuos Betė gaus už kaukių baliaus organizavimą, padės tvirčiau atsistoti ant kojų.

Po pirmojo susitikimo Betė daugiau nebuvo akis į akį susitikusi su Valente. Kadangi jis buvo tarpininkas tarp Betės ir Džiano, jie kasdien bendraudavo elektroniniais laiškais bei vaizdo skambučiais. Tai, kas prasidėjo kaip paprasčiausias profesinis bendradarbiavimas, pamažu išsirutuliojo į šiltą draugystę. Valentė – ne tik seksualiausias Betės kada nors sutiktas vyras, su juo taip pat labai lengva dirbti. Jis niekada nekritikuodavo jos sprendimų, o jei tai ir darydavo, išdėstydavo logiškus argumentus, nemenkindamas Betės.

Vakarais sūpuodama Domą, Betė dažnai galvodavo apie Valentę. Dieną ji paprastai sėdėdavo prie kompiuterio, derindavo įvairiausius reikalus ir stengdavosi pralinksminti Domą. O štai naktį…

Staiga Betė išraudo, prisiminusi prieš kurį laiką susapnuotą sapną. Tai įvyko prieš porą savaičių. Pakankamas laikas, kad kai kurios detalės išsitrintų iš atminties, tačiau geismas ir karštis, tąsyk pažadinę Betę iš miego, neapleido dar ilgai. Prabėgus kelioms dienoms Betei buvo sunku pažvelgti Valentei į akis net per kompiuterio ekraną.

Vyras patraukė prie moters su vaiku. Valentė buvo žymiai aukštesnis už visus oro uoste esančius žmones. Jo liekną kūną dengė tamsios spalvos kelnės, paprasti marškinėliai atviru kaklu, prigludę prie raumeningos krūtinės. Valentė matė, kad aplinkiniai į jį spokso, todėl jo veidą papuošė nerūpestinga šypsena.

Valentei priartėjus ir ištiesus ranką, nuo staigaus judesio šiek tiek pasikėlė marškinėlių rankovė, atidengdama vešlius juodus rankos plaukus.

– Bete, kaip gera ir vėl tave matyti, – vyro balse buvo girdimas sodrus itališkas akcentas, todėl ji akimirksniu pagalvojo apie stikliuką stipraus kavos likerio.

Žvelgdama į žalias Valentės akis, Betė pajuto dilgčiojimą kažkur pilve.

Ji jau buvo pamiršusi, kaip šios akys atrodo tikrovėje – ryški smaragdų spalva, smarkiai kontrastuojanti su ryškios alyvuogių spalvos oda, juodais vešliais plaukais bei iškiliu, labai tamsiu žandikauliu. Betė žinojo, jog daugelis moterų daug ką paaukotų, kad turėtų tokias vešlias blakstienas kaip Valentės. Gundantis vyro veidas su iškilia nosimi ir tvirtai sukąsta burna atrodė tiesiog nuostabiai.

Staiga moters širdis pradėjo trankytis pašėlusiu ritmu. Tada Betė ištiesė ranką. Pajutus tvirtą Valentės spustelėjimą, kūną užliejo didžiulė karščio banga.

Staiga Betei ėmė trūkti oro.

– Neperspėjai, kad tai tu mus pasitiksi oro uoste.

Valentės akys suspindėjo.

– Mano užduotis – šį savaitgalį jumis pasirūpinti.

Ar Betei tik pasivaideno, kad jis flirtuoja ir geidulingai šaudo į ją akimis?

– Ar maisto tiekėjai jau atvyko į rūmus? – traukdama delną iš Valentės gniaužtų, pasiteiravo Betė.

Nors per visą bendravimo internetu laiką tarp jų užsimezgė draugiški santykiai, nedera pamiršti, kad tai tik darbiniai ryšiai. O Betės sapnas tebuvo tik sapnas. Jis visiškai nieko nereiškia.

– Jie atvažiavo tada, kai ruošiausi išvykti. Viskas taip, kaip turėtų būti. Tavo organizaciniai gebėjimai tikrai neeiliniai.

Betę šis komplimentas pamalonino, tačiau ji suskubo paprieštarauti:

– Juk žinai, tai buvo grupinis darbas. Be to, šešios savaitės, skirtos tokiam dideliam pokyliui organizuoti, bet ką priverstų pasitempti.

Valentės akys dar kartą keistai suspindėjo, o netrukus nukrypo į mažylį. Valentė labai ilgai spoksojo į Domą, tada vėl pakėlė akis į Betę.

– Ar tai tavo sūnelis?

Geidulingos ugnelės, visą laiką spindėjusios Valentės akyse, staiga užgeso. Nereikia būti labai protingam, kad suprastum, kodėl taip nutiko – vyras ką tik prisiminė, jog Betė yra šio vaiko motina…

O gal Betei tik pasivaideno, kad Valentė troško su ja paflirtuoti? Ko gero. Betė pati retai lankydavosi aukštuomenės pokyliuose ir visiškai nemokėjo koketuoti su nepažįstamais žmonėms. Ji niekada nesilankė jokiame vakarėlyje tik tam, kad užmegztų naudingų pažinčių, nors jos darbas ir buvo tiesiogiai su tuo susijęs.

– Tai Domas, – patvirtino Betė. Jei pridurtų, kad nėra biologinė berniuko motina, o tik oficiali globėja, ko gero, Valentė užduotų daugiau klausimų. Po Karolinos mirties prabėgo per mažai laiko, kad būtų galima apie tai kalbėti visiškai ramiai. Be to, artėjančios dvidešimt keturios valandos bus labai užimtos. Betė trūks plyš privalo susikaupti darbui, už kurį jai moka pinigus. – Supažindinčiau judu, bet Domas tik neseniai užmigo.

Valentė dar kartą dirstelėjo į saldžiai miegantį mažylį.

– Važiuokime tiesiai į rūmus. Supažindinsiu tave su aukle, kuri rūpinsis Domu tau dirbant.

Tai pasakęs, pakėlė Betės lagaminą taip lengvai, lyg jame nebūtų nė vieno daikto, ir pradėjo nešti išėjimo link.

Neatsilikdama nuo Valentės nė per žingsnį, Betė tyliai svarstė: kaip tokia laukine galia spinduliuojantis vyras gali tarnauti kitam žmogui? Vien tai, kaip Valentė rašydavo elektroninius laiškus, rodė, jog šis vyras galėtų kitiems dalyti įsakymus, o ne tik uždarbiauti pragyvenimui.

Išėjęs iš oro uosto, Alesijus pamatė, kad Vienos danguje jau šviečia ryški ryto saulė. Važiuojant čia, tai visiškai praslydo pro akis.

Vežimėlyje miegojo neseniai našlaičiu likęs Alesijaus sūnėnas.

– Ar esi anksčiau buvusi Vienoje? – paklausė jis Betės. Vyrui reikėjo palaikyti pokalbį.

Vos prieš kelias minutes Alesijus susipažino su berniuku, kurį anksčiau matė tik nuotraukose. Tai buvo Domenikas, nors Betė vadino jį Domu.

Kol kas Alesijaus planas klojosi kaip iš pypkės. Betė atvyko į Vieną ir kartu atsivežė jo sūnėną.

Maža to, ji nežinojo, kas šis vyras yra iš tikrųjų.

Labai maža tikimybė, kad Betė jį atpažins. Alesijus, kaip ir visi kiti Pelvečių šeimos nariai, skrupulingai slėpė savo asmeninį gyvenimą, todėl viešojoje erdvėje jo nuotraukų pasitaikydavo labai retai. Be to, Alesijus nebuvo panašus ir į savo velionį brolį. Skyrėsi ne tik jų išvaizda, bet ir charakterio savybės.

Alesijus nepaprastai kentėjo sužinojęs, kad brolis žuvo girto vairuotojo sukeltoje avarijoje, taip ir nespėjęs susitaikyti su kitais šeimos nariais. Kamavosi sužinojęs, kad brolis slapčia vedė ir nuo jo mirties jau prabėgo tiek daug laiko. Domenikas buvo palaidotas nedidelėse Londono kapinaitėse, o ne bendrame šeimos kape Milane. Visgi Alesijus niekaip negalėjo suprasti, kodėl Domenikas ir jo žmona sūnaus globą patikėjo šiai nepažįstamajai – moteriai, kuri su berniuko motina neturėjo jokio kraujo ryšio…

Tai buvo skaudžiausias smūgis.

Neapykantą šeimai Domenikas nusinešė į kapo duobę. Atiduodamas sūnelį svetimai moteriai, Alesijaus brolis galutinai paniekino savo šeimą, kadaise pildžiusią visas jo savanaudiškas užgaidas.

Alesijus užgniaužė pyktį ir įniršį ant jau mirusio brolio ir nusprendė susigrąžinti sūnėną. Jis neleis, kad berniukas kentėtų dėl netikusio tėvo charakterio. Domenikas priklauso Pelvečių šeimai, todėl privalo augti atitinkamoje aplinkoje. Berniuko negalima palikti nepažįstamos moters globai. Juk jų nesieja jokie giminystės saitai.

Alesijus pasamdė privatų detektyvą, kad šis viską išsiaiškintų apie Domeniko globėjos gyvenimą. Paaiškėjo, jog Betė – vieniša dvidešimt ketverių metų moteris. Alesijus nė neabejojo, kad ji su mielu noru atsisakys vaiko auginimo naštos. Deja, smarkiai klydo.

Iš pradžių jis nusiuntė Betei mandagų elektroninį laišką, kuriame pasiūlė susitikti. Ji atsakė trumpai ir aiškiai: ne. Tada Alesijus pasisamdė teisininkų komandą, tačiau Betė savo pozicijos nepakeitė. Vyras pamanė, kad Betė iš jo laukia pelningo pasiūlymo. Netrukus sužinojo, jog darbe pasiėmusi nemokamų atostogų tam, kad pasirūpintų Domeniku, Betė įklimpo į didžiules skolas. Taigi Alesijus už berniuko globą pasiūlė milijoną svarų sterlingų.

Betė iškart atsisakė ir pridūrė, kad jei grasinimai tęsis, ji kreipsis į atitinkamas institucijas. Toks moters elgesys Alesijų ne pykdė, o tik dar labiau intrigavo. Bet vienas dalykas, kurį privatus detektyvas nurodė savo ataskaitoje, vyrą ypač sudomino. Prieš išeidama nemokamų atostogų, Betė sėkmingai dirbo renginių organizatore.

Karjeristė moteris, jaučianti švelnumą Alesijaus sūnėnui? Vyro galvoje iškart gimė naujas planas.

Alesijus norėjo dar porą metų pats vadovauti Pelvečių imperijai – juvelyrinių dirbinių bei parfumerijos verslui, įkurtam dar jo prosenelių. Vėliau troško išsirinkti žmoną ir pratęsti dinastiją naujais palikuonimis. Bet jei jis trokšta įsivaikinti sūnėną, gyvenimas pasisuks visai kita vaga. Jis pasamdytų Domenikui rūpestingą auklę, tačiau berniukui vis tiek reikėtų motiniškos globos. Alesijaus motina nebuvo apdovanota stipriais motinystės instinktais, tačiau jos moteriška įtaka smarkiai paveikė Alesijaus asmenybę. Jis troško, kad ir sūnėnas jaustų kokios nors moters artumą.

Ruošiantis vesti, negalima vadovautis paprasčiausiomis užgaidomis ar aklai pasikliauti kito žmogaus parašytomis ataskaitomis. Alesijus pats privalo įsitikinti, ar Betė yra ideali kandidatė į žmonas. Sprendžiant iš detektyvo ataskaitos, yra būtent taip.

Tada Alesijus paskambino senam bičiuliui ir paprašė paslaugos, kurią šis buvo skolingas dar nuo vidurinės mokyklos laikų. Už tai, kad Alesijus prieš dvidešimt metų išgelbėjo Džiano šeimą nuo bankroto, dabar jis leis surengti ištaigingą kaukių balių rūmuose Vienoje, kuriuos įsigijo vos prieš kelerius metus ir investavo milijonus eurų jiems renovuoti. Vėliau Alesijus susisiekė su įmone, kurioje dirbo Betė, ir paprašė būtent jos paslaugų šiam prabangiam vakarėliui surengti.

Buvo sutarta, kad organizuojant kaukių balių Alesijaus Pelvečio vardas minimas nebus. Ne tik tam, kad Betė Hardingston nieko nesuuostų apie jo tikruosius planus. Alesijus mėgo tylų ir atsargų gyvenimo būdą, stengėsi laikytis atokiai nuo žurnalistų, taip išsaugodamas Pelvečių šeimos paslaptį. Taip gyveno jau Alesijaus proseneliai – būtent šis paslaptingumas jų prekių ženklui sukūrė pridėtinę vertę.

Betė nė neįtarė tikrosios šio vizito priežasties, todėl linksmai atsakė į Alesijaus klausimą:

– Visada troškau apsilankyti Vienoje, bet tai pirmas toks darbo vizitas.

Netrukus jie priartėjo prie vyro automobilio – juodos spindinčios keturiais ratais varomos transporto priemonės. Spustelėjęs pultelio mygtuką, Alesijus atrakino dureles.

– Ar ši mašina priklauso tau? – neslėpdama nuostabos, paklausė Betė.

– Ji skirta darbui. – Atidarydamas automobilio dureles Alesijus sau tyliai pripažino ir vėl pamelavęs. Suprato, kad ilgainiui nuslėpti tiesą bus vis sunkiau.

Pravėrusi galines automobilio dureles, Betė išpūtė šokoladinio atspalvio akis ir nusišypsojo.

– Nepamiršai ir kūdikio sėdynės.

Alesijus linktelėjo. Dieve, besišypsanti Betė tokia graži.

Betės šypsena vyrą pakerėjo jau per pirmą susitikimą, apžavai neišblėso ir per nuolatinius vaizdo skambučius. Plačių, storų Betės lūpų kampučiai kone savaime šaudavo į viršų, tarytum šypsojimasis būtų nuolatinė šios moters būsena.

Šiandien Betė vilkėjo aptemptas kreminės spalvos kelnes, nedengiančias kulkšnių, taip pat pilkai baltą palaidinę su petnešėlėmis. Avėjo paprastus bekulnius batelius. Ko gero, su tokiu apavu daug lengviau tupinėti aplink mažą vaiką. O štai per pirmą susitikimą Betė avėjo aukštakulnius. Ilgi tamsūs plaukai šiandien buvo palaidi, lengvas vėjelis vis kilstelėdavo tai vieną, tai kitą sruogą, užmesdamas jas ant širdelės formos veido. Betė buvo visiškai nepasidažiusi, na, bent jau Alesijui taip pasirodė. Visgi su tokia aukso atspalvio oda bei didelėmis rudomis akimis jokio makiažo ir nereikia.

Betė priklaupė prie vežimėlio ir atsegė Domo saugos diržus.

Alesijus sulaikęs kvapą stebėjo, kaip moteris atsargiai pakėlė miegantį mažylį.

Nedidelis gumulėlis Betės rankose yra vienintelė priežastis, dėl kurios Alesijus pasiryžo šiai beprotybei. Šis gumulėlis yra Pelvetis, jo tikras kūnas ir kraujas.

Vyras atsikrenkštė.

– Ar tau nereikia pagalbos?

– Susidorosiu, dėkoju, – linksmai šypsodamasi atkirto Betė. Regis, ji nepastebėjo, kad Alesijus beprotiškai susijaudino, pirmą kartą gyvai išvydęs sūnėną.

Betė buvo akivaizdžiai įgudusi, todėl lengvai ir greitai pasodino mažylį į automobilio sėdynę ir prisegė saugos diržus.

Staiga Alesijaus žvilgsnis nukrypo į apvalainą Betės užpakaliuką.

Vyrui išdžiūvo burna, kraujas gyslose virte virė. Alesijus visu kūnu pajuto nenumaldomą geismą.

Tai buvo primityvi reakcija, kurios jis nebuvo patyręs nuo ankstyvos paauglystės dienų.

– Na, štai!

Alesijus atsikvėpė, įstengdamas suvaldyti pernelyg įsisiautėjusias aistras.

– Atleisk, ką sakei?

Betė pasuko galvą ir šiek tiek suraukė nosį.

– Buvo šiek tiek sunkiau, nei iš pradžių tikėjausi, bet galiausiai man pavyko. – Atsainiai šyptelėjusi, Betė dar kartą pasilenkė prie mažylio ir pakštelėjo jam į skruostą.

Sutelkęs visas jėgas, Alesijus įkėlė moters lagaminą į automobilio bagažinę, tuo metu Betė atsisėdo į priekinę keleivio sėdynę. Tada, kai jau jautėsi pakankamai tvirtai, vyras greitai įšoko į vairuotojo vietą.

Užtrenkus automobilio dureles, staiga Alesijaus nosį pradėjo kutenti neįtikėtinai malonus aromatas. Ko gero, tai Betės kvepalai.

Dio, koks nepakartojamas aromatas.

– Pasiruošusi?

– Na, žinoma, – žavingai nusijuokė Betė. – Vežk mane tiesiai į rūmus!

Alesijus taip pat nusišypsojo.

Šią akimirką vyro reakcijos buvo visiškai neadekvačios, tačiau jis pradėjo jomis mėgautis.

Po šešias savaites trukusio darbo, nors ir nuotoliniu būdu, Alesijus galutinai įsitikino, kad pirmasis įspūdis nebuvo klaidingas. Bete galima visiškai pasitikėti bet kokioje situacijoje.

Pridėjus natūralų jos grožį ir neįtikėtinai stiprias Alesijaus kūno reakcijas, galima teigti, kad Betė – tinkamiausia kandidatė į žmonas.