Читать книгу Buvusiojo sindromas - Nancy Warren - Страница 2

– Kada jūs su ponu Kreinu ketinate tuoktis? – profesionaliai paklausė ji.

Karena atsisėdo prie stalo ir mostelėjo laimingajai porelei užimti du dailius kartūnu apmuštus krėslus priešais.

Jai atsakė puikiai išauklėtos merginos juokas. Idealiai nutaisytas ir negarsus.

– Aš teku ne už Deksterio. Jis – vyriausiasis pabrolys. Tiesiog mano sužadėtinis turėjo išvykti ir paprašė Dekso eiti kartu, kad per daug neįsijausčiau.

Karenos akys sutiko Deksterio žvilgsnį. Taip, jis tikrai tyliai šaiposi. Niekšas. Jis tuo mėgaujasi.

– Suprantu. – Sau po nosimi Karena pridūrė: – Pasisekė išsisukti.

– Atsiprašau?

– Sakau, jums pasisekė, kad dar tik pati vestuvių sezono pradžia. Paskui būnu labai užimta. Taigi, kokių turite minčių, panele Vanderhuven?

Visos jaunosios moters mintys buvo ištrauktos iš naujausių nuotakų žurnalų. Buvo matyti, kad ji perskaitė visus visutėliausius.

– Ir dar pagalvojau, kad galbūt man reikėtų rinktis nealergizuojančią puokštę, suprantate, tam atvejui, jeigu kuris nors iš svečių būtų alergiškas. – Stojo trumputė pauzė. Galvodama, ko paklausti, kad išsiaiškintų, ko išties trokšta nuotaka, ir kad jos norai nesikeistų su kas mėnesį pasirodančiais naujais žurnalų numeriais, Karena pradėjo žymėtis užrašuose. Tada Sofija pridūrė: – Bet aš mielai išklausysiu jūsų pasiūlymus.

– Vestuvės ne mano, – įsiterpė Deksteris, – bet visada galvodavau, kad būtų smagu tuoktis ne taip oficialiai, pavyzdžiui, surengti ceremoniją sode.

Karenos rašiklis slystelėjo ir perbraukė vingiuotą liniją per žodį nuotaka. Ji suvokė, kad sudrėko delnai, todėl rašiklis ir paslydo.

Juodu su Deksu tuokėsi rožių, vilkdalgių – jos mėgstamiausių gėlių – ir lelijų kupiname sode. Visi aromatai persipynė… Jam tebekalbant, Karena pasijuto persikėlusi į tą magišką dieną, kai ji galvojo pradėsianti laimingą gyvenimą.

Kvailė.

– Esu tikra, kad panelė Vanderhuven geriausiai žino, kokių vestuvių nori.

– Tiesą sakant, nelabai, – atsakė nuotaka. – Mielai išklausysiu pasiūlymus. Be to, Endrius visada klauso Deksterio, tad pagalvojome, jog bus beveik tas pats, jeigu jis ateis vietoje Endriaus.

– Koks neįprastas vardas – Deksteris. – Karena suraukė kaktą. – Primena kažkokį serijinį žudiką iš televizijos.

Deksteris metė jai reikšmingą žvilgsnį ir, tarsi ji nežinotų, paaiškino, kad Dekster buvo jo motinos mergautinė pavardė. Paskui jis pakilo.

– Stovėdamas geriau galvoju. Suprantate, panele Peteršem… O gal galiu vadinti jus Karena? Juk jūs Karena, ar ne? – nelaukdamas atsakymo, jis varė toliau: – Suprantate, Karena, dauguma žmonių jaučia, kad santuoka sudaroma amžiams, todėl nori tokios ceremonijos, kuri ir po penkiasdešimties metų šį tą reikštų. Trokšta tokių vestuvių, kurias mielai prisimintų.

Karena pasijuto beraustanti ir susirėmė su juo žvilgsniais.

– Ką jūs sakote?

Likusią dienos dalį Karenos galvą plėšė skausmas. Moteris žinojo, kad kaltas susitikimas su Deksu, be to, ji nepietavo. Žinoma, suprato, jog negavusi kelių kalorijų staiga stebuklingai nesulieknės arba nepaūgės tiek, kad galėtų pažvelgti tiesiai į akis Sofijai Vanderhuven arba spjauti į veidą Deksteriui. Tačiau vis tiek atsisakė pietų, nors žinojo, kad tai nesveika ir nenaudinga, – taip rašo visose knygose apie dietas, – bet kartais ji tiesiog atsisakydavo patikėti jų logika.

Dėl to dabar ir kamavo galvos skausmas bei nelaimingas urzgiantis skrandis.

Kadangi tądien daugiau susitikimų nebuvo numatyta, Karena sėdo tvarkyti mėnesio sąskaitų. Mažai naudos, nes negalėjo susikaupti. Tegalėjo tik nuolat išgyventi tą akimirką, kai Deksteris vėl įžengė į jos gyvenimą. Dar blogiau, nes pasirodė, kad Sofija ir pasiplovęs jaunikis nusprendė paskirti jį jaunikio su vestuvių planuotoja padėjėju. Karena išsitraukė nemažą buteliuką vaistų nuo skausmo iš atsargų stalčiaus ir prarijo dvi tabletes, užgerdama jas vandeniu.

Likus kelioms minutėms iki penkių, galvą įkišo Di.

– Ar jau galiu išeiti? – Mergina nusišypsojo. – Turiu parlėkti namo ir persirengti prieš pasimatymą.

Žinoma, juk Di liekna, graži, jauna ir dar kalba tuo britišku akcentu, bet vis tiek atrodė, kad ji kviečiama į per daug pasimatymų.

– Kur surandi tiek vaikinų?

– Internete, – iš susijaudinimo blyksinčiomis mėlynomis akimis atsakė mergina. – Beprotiškai smagu, turėtum pabandyti.

– Pažintys internete? Skamba beviltiškai.

– Visai ne. Aš visą laiką taip darau. – Di nesivargino paneigti, kad yra beviltiška. Užteko vien į ją pažiūrėti. – Mūsų bėda yra ta, kad dirbame tokioje srityje, kurios pagrindinės klientės yra moterys, o tie vyrai, kurie čia pasirodo, būna jau užimti. Tikrai turėtum bent pabandyti.

– Nežinau.

– Žinai, ką tau pasakysiu? Rytoj sukursime tavo profilį ir parodysiu, kaip tvarkytis toliau. Tikrai paprasta ir, prieš gaišdama laiką pasimatymui, gali pamatyti vyruką ekrane.

– Turbūt reikėtų pabandyti, – sutiko Karena. Šiaip jau būtų tik nusišaipiusi, bet pamačiusi Deksterį pasijuto dar vienišesnė. Ir keistai beviltiška.

– Pažadu, kad patiks.

Iš už Di pasirodė liekna moteris įvairiaspalviais plaukais, kurie priminė Edvardo Žirkliarankio darytą šukuoseną. Ji sumirksėjo didžiulėmis akimis ir apsidairė, tarsi stebėtųsi, kur ji ir ko čia atėjo.

– Sveika, Lorele, – pasisveikino Di.

– Labas.

– Ką manai apie Filadelfijos vyrukus?

– Interneto pažinčių svetainę?

– Taip.

Lorelė išsitraukė eskizų bloknotą iš taikos ženklu pažymėtos rankinės.

– Nieko negalvoju. O ką?

– Rimtai, Lorele, kaip tu išgyveni tikrame pasaulyje? Neklausiu apie tai, ar mąstai apie svetainę, kai medituoji apie taiką pasaulyje ar ką tu ten darai, kai sėdi sukryžiavusi kojas ir giedi ommmmm. Turiu minty, kaip tau sumanymas, jei Karena pamėgintų užmegzti pažintį internetu?

– O! – Plačios konditerės akys nukrypo į Kareną. – Nori susipažinti su vaikinu internetu?

– Žinoma, kad nori, jai nebėra ką daryti, – pareiškė Di. – O tau irgi reikėtų pabandyti. – Mergina blykstelėjo abiem pašnekovėms megavato galingumo šypsena. – Žodžiu, pasimatysime rytoj.

– Gerai. Smagaus vakaro.

Di išėjus, Karena pasisuko į Lorelę.

– Tikrai nesiruošiu to daryti, aš tik pasvarsčiau.

– Man regis, turi elgtis taip, kad būtum laiminga.

Nuostabiausia buvo tai, kad kalbėdama keisčiausius dalykus Lorelė tikrai nuoširdžiai jais tikėdavo.

– Žinau. Taigi, ką man parodysi?

Lorelė buvo įpratusi atnešti vestuvių planuotojai patvirtinti tortų puošybą. Tai nebuvo būtina, visi jos kūriniai būdavo neįtikėtinai gražūs, bet Karena numanė, kad jai patinka išgirsti pritariamą balsą.

Ji troško vieno – kad Lorelė nesineštų taip tikroviškai nupieštų gardumynų eskizų, nes, vien žiūrint į popierių, pradėdavo rinktis seilės. Ypač dienos pabaigoje, kai jos valios likučiai svyruodavo ant bedugnės kraštelio.

Patvirtinusi pustuzinį tortų eskizų ir aptarusi su Lorele tortų pristatymo laiką šį savaitgalį, Karena išleido konditerę ir vėl sėdo prie sąskaitų.

Pasidavusi alkiui ir pasistiprinusi greitai paruošiamu Lean Cuisine užkandžiu, ji dar porą valandų grūmėsi su popieriais. Prislopintas skambučio garsas, pranešęs apie po darbo valandų pasirodžiusį lankytoją, Karenos nenustebino. Ji to ir tikėjosi.

Nekreipti dėmesio ar atidaryti?

Nebuvo iš ko rinktis. Atsidususi moteris pakilo, įsispyrė į aukštakulnius ir neskubėdama patraukė prie laukųjų durų.

Blausioje šviesoje jis atrodė beveik neatpažįstamas, toks aukštas ir elegantiškas. Ir, griežtai priminė sau Karena, jau nebe jos.

– Gerai atrodai, Kiki.

Nesusivaldžiusi ji šyptelėjo.

– Nežinau, kiek metų manęs taip niekas nevadino.

– Tai puiku.

Lauke buvo šalta, ir ją nukrėtė drebulys.

– Ar galiu užeiti?

Tik dabar Karena suvokė, kad juodu stovi tarpdury. Moteris pasitraukė ir įleido Deksterį.

– Žinoma.

Antrą kartą tą dieną jis nusekė paskui ją į kabinetą. Apsidairė, lyg pirma būtų nieko nepastebėjęs.

– Čia gražu. Gerai susitvarkei.

Palyginti su juo – ne itin. Jiems išsiskyrus, Deksteris tapo vienu garsiausių Niujorko architektų, tuo žmogumi, į kurį kreipdavosi prireikus iš griuvėsių prikelti išblėsusią prabangą. Jis buvo tikras fanatikas, restauruojantis ir modernizuojantis paveldo objektus, projektuojantis naujus statinius arba priestatus taip, kad šie pritaptų prie senojo įvaizdžio. Karena juto, kad jam patinka jos atliktas senojo pastato atnaujinimas, įdiegus pačius moderniausius patogumus.

– Ar pastatas priklauso tau?

– Ne tavo reikalas, bet taip.

Deksteris linktelėjo.

– Protinga mergaitė.

– Pernelyg protinga, kad pasiduočiau tavo žavesiui. – Karena atsiduso. – Ko tau reikia, Deksteri?

– Nežinau. – Jis pasikasė galvą, ir jos žvilgsnis nukrypo prie vešlių juodų plaukų, kuriuos puikiai prisiminė. – Žinojau, kad čia tavo firma, bet pamaniau, kad bus smagu tave nustebinti.

– Tikrai nustebinai. – Tik Karenai neatrodė, kad įvaryti širdies priepuolį yra smagu.

Pilkos visa matančios akys sustojo ties jos veidu.

– Nepasakei Sofijai apie mūsų pažintį.

– Verslui nebūtų itin naudinga, jei planuojančiai vestuves merginai imčiau pasakoti apie savo skyrybas. O tu ar pasakei?

– Ne. – Deksteris nuo stalo paėmė jos auksinį Montblanc rašiklį, perbraukė nykščio nagu per monogramą. – Nusprendžiau palikti tai tau. – Rašiklį jis dovanojo laimingesniais laikais, ir dabar Karena užpyko ant savęs už sentimentalumą.

– Žodžiu, laimingajai porelei nesakysime, kad jų vestuvių planuotoja ir vyriausiasis pabrolys kadaise buvo susituokę?

– Ne, spėju, kad ne.

– Ir kad nekenčia vienas kito?

Deksteris padėjo rašiklį, išsitiesė visu metro aštuoniasdešimt trijų centimetrų ūgiu ir pažvelgė į ją.

– Niekada nejaučiau tau neapykantos. Čia tavo sritis.

Praėjo akimirka, Karena suspaudė lūpas, kad tik neišsitartų, kaip jo ilgėjosi. Tad tik paklausė:

– Kodėl tu čia, Deksai? Turiu minty, mieste. Juk dabar dirbi Niujorke.

– Taip, bet dalyvauju konkurse dėl projekto Filadelfijoje. Didingas senas pastatas, kuriame yra buvę gyvenamieji namai, sandėlis ir pensionas. – Jo akyse žybtelėjo entuziazmas. – Namas suvargęs kaip senutė, bet puikiai išsilaikęs. Visa, kas geriausia iš originalios architektūros, išliko, ir klientas nori tai išsaugoti, be to, jį atnaujinti. Ten bus įrengtas viešbutis su prabangiomis krautuvėlėmis.

– Skamba nuostabiai, kaip tik tavo stichija.

– Taip ir yra. Tikrai noriu šio užsakymo. Ir, jei man pasiseks, teks dažnai matytis.

Karena klausiamai kilstelėjo antakį.

– Reikės padėti Sofijai ir Endriui planuoti vestuves.

Jis atrodė toks nuoširdus, toks geras ir patrauklus, kad akimirką ji pamiršo priežastį, dėl kurios jie išsiskyrė. Metro septyniasdešimties šviesiaplaukė deivė, kurią ji užklupo pusnuogę, apsivijusią jos vyrą. Liūdniausia buvo tai, kad Deksteris ir buvusi manekenė kartu atrodė taip natūraliai, – du aukšti žavūs superžmonės.

– Tau gerai sekasi planuoti vestuves, bet išlikti ištikimam, kai susituoki, ne itin. – Nuo jos pagiežos, regis, praretėjo oras.

– Kaip ir sakiau, neapykanta visada buvo tavo sritis.

– Aš iš jos jau išaugau. – Po ilgų ašaringų pasisėdėjimų su draugėmis ir ganėtinai brangių su terapeutu. – Susitaikiau su tuo, kad mūsų santuoka buvo klaida.

– Tikrai dėl jos nekovojai.

Viduje pradėjo rusenti senas pažįstamas pyktis, bet Karena prikando liežuvį ir suskaičiavo iki dešimties. Paskui iki vienuolikos. Net iki dvylikos. Tik tada pasijuto nusiraminusi tiek, kad galėtų kalbėti.

– Kodėl turėčiau kovoti dėl neištikimo vyro?

Deksteris papurtė galvą.

– Nežinau, kodėl tai darau, bet dar sykį kartoju, kad aš su ta moterimi niekada nesimylėjau. Ji buvo girta ir pamišusi.

– Neatrodė, kad būtum itin stengęsis nuo jos atsiplėšti.

– Patikėk, stengiausi, ir tą vakarą man būtų pravertusi tavo pagalba, jei nebūtum sprukusi pabrukta uodega ir manęs nepalikusi.

Ak, kaip ji troško juo patikėti, kad būtų galėjusi patikėti prieš šešerius metus, kai viskas įvyko. Bet ji netikėjo ir neįsivaizdavo galėsianti gyventi su vyru, kuris taip menkai ją vertina, kad gali net išduoti.

– Tikriausiai klydome vienas dėl kito.

– Tikriausiai.

Deksteris susikišo rankas į kišenes, atsirėmė į jos rašomąjį stalą. Atrodė juokingai moteriškame interjere.

– Tu vis dar tebesi patraukliausia mano pažįstama moteris.

– Ak, nereikia! – Karena prunkštelėjo.

– Galbūt dėl to, kad buvome kartu… Ilgiuosi daugelio dalykų, bet labiausiai – tavęs savo lovoje. – Deksteris pažvelgė į ją taip įdėmiai, kad Karenai užvirė kraujas. Žinoma, ji nepamiršo. Kai nekeikė šio vyro už neištikimybę, labiausia keikė už tai, kad dovanojo tokį seksą, kokio nebuvo patyrusi nei iki jo, nei vėliau. Sielą nutvilkantį, kartais švelnų, kartais gašlų, bet visuomet intymų. Slapta džiūgavo, kad jis irgi nerado nieko geriau. Bent jau taip sakė. Kita vertus, galbūt tai tik gražūs mergišiaus žodžiai. Iš kur jai žinoti?

Karena prisivertė jo žvilgsnį sutikti šaltai. Giliai įkvėpė ir ištarė didžiausią melą savo gyvenime.

– O aš tavęs nepasiilgau.

Derėjo prisiminti, kad niekas taip nepakurstydavo Deksterio konkurencinio instinkto kaip iššūkis. Jo akyse plykstelėjo įkarštis, pyktis, geismas ir daugybė kitų neatpažįstamų emocijų.

Akimirką jis stovėjo priešais, kitą jau traukė Kareną artyn ir įsisiurbė lūpomis jai į lūpas taip greitai, kad ji nebūtų spėjusi pasitraukti, netgi jei būtų panorėjusi.

Karena protestuodama sumykė, pasimuistė, o tada neišvengiamai užplūdo karščio banga, ir ji sutirpo pernelyg gerai pažįstamame glėbyje.

Bučinys sušvelnėjo, Deksteris ėmė su ja žaisti, kurstydamas aistrą tol, kol Karenai aptemo protas nuo užgniaužto geismo ir tokio stipraus alkio, kad nebuvo galima jo numaldyti. Jai pakirto kojas, ir prisispaudusi prie Deksterio Karena atsidavė nieko negalvodama.

Kiekvieną kūno ląstelę sopėjo, jos degė ir tvinkčiojo. Jeigu jis dabar kilstelėtų ją ant Heplvaito stalo ar pasiguldytų ant restauruotų kietmedžio grindų, ji leistųsi paimama, ir abu tai žinojo.

Tada, taip staigiai, kaip pačiupo, Deksteris ją paleido ir atsitraukė. Alsavo tankiau nei paprastai, burna tebebuvo drėgna. Bet jo balsas vis tiek nuskambėjo šaltai:

– Man regis, aš tavimi netikiu.

Paskui apsisuko ir nuėjo prie durų.

– Nepersidirbk.