Читать книгу Netikra sužadėtinė - Nancy Warren - Страница 1
Pirmas skyrius
ОглавлениеLifto durys prasivėrė ir priminė išskėstas rankas. Deividas Vulfas skubėjo į jį marmurinėmis Filadelfijos verslo centro grindimis. Kai pirmadienio rytais netekdavo stumdytis eilėje prie lifto, jam būdavo geras ženklas. Jei taip seksis ir toliau, diena bus puiki.
Pakilęs į dvidešimt pirmą aukštą, kur buvo įsikūręs Keplerio ir van Horno draudimo bendrovės biuras, Deividas nekantraudamas išlipo.
Gyvenimas gražus. Šešeri metai atkaklaus dirbo prestižiniame šeimos versle nenuėjo veltui – jis išgirdo subtilių užuominų apie Demjenui Makabiui išėjus į pensiją atsilaisvinsiančią viceprezidento vietą. Deividas jautėsi pasirengęs tapti jauniausiu tokio rango vadovu įmonės istorijoje.
Įėjęs į biurą, pasisveikino su savo sekretore.
– Labas rytelis, Džeine.
– Labas, Deividai.
Džeinė buvo vidutinio amžiaus, Deividas ją nepaprastai brangino. Juodu gerbė vienas kitą ir dirbo kaip komanda. Jis žinojo, kad tą dieną, kai taps Keplerio ir van Horno bendrovės prezidentu, ji bus dešinioji jo ranka. Tokia partnerystė, kokia buvo užsimezgusi tarp jųdviejų, pasitaiko nedažnai.
– Truputį pakeičiau tavo dienotvarkę. Belvederio grupė prašė perkelti susitikimą ketvirtą valandą, todėl šį bei tą pataisiau.
– Puiku, ačiū.
Deividas pasikasė nosies galiuką. Niežėjo, nes visą savaitgalį jachtoje su sesele iš Bostono žaidė gydytojus. Su šia mergina pamiršo net kremą nuo saulės.
– Ak, tiesa, tau triskart skambino moteris, vardu Gretchen.
– O gal Gretchen paminėjo ir pavardę?
Džeinė vos susitvardė nenusišypsojusi.
– Nemanau, kad ją domina draudimas.
– A, toji Gretchen! – skrydžių palydovė, su kuria smagiai praleido laiką, matyt, tikėjosi daugiau, nei jis buvo pasirengęs duoti. – Sakiau, kad neskambintų man į darbą. – Deividas nesakydavo darbo telefono numerio pakabintoms merginoms, bet nebuvo sunku jį sužinoti. Užteko pasirausti Google. – Jei dar sykį skambins, pasakyk…
– Jei ji dar kartą paskambins, sujungsiu su tavimi. Galbūt derėtų pasakyti tai pačiam.
– Gerai. Tu teisi.
– Spėju, deginaisi ne su Gretchen?
– Ne. Plaukiojau su Klere, – Deividas pasirausė po atmintį. – Labai linksma mergina…
Džeinė žvelgė jam per petį ir staiga pertraukė kalbą.
– Nieko nuostabaus, kad ketini ją vesti. Judu idealiai tinkate vienas kitam.
Jei Džeinė prakalbo apie jo sužadėtinę, tai galėjo reikšti tik viena, tą patvirtino ir pasigirdęs vyresnio vyriškio balsas.
– O, Deividai! Turi minutėlę?
Atsisukęs jis pasisveikino su bendrovės prezidentu ir vykdomuoju direktoriumi Pirsu van Hornu.
– Žinoma, Pirsai. Užeik.
– Tu įdegęs, – pastebėjo vyras. – Kur su sužadėtine buvote šį savaitgalį?
Deividas jautė nugarą deginantį priekaištingą Džeinės žvilgsnį. Meluoti šefui negražu, net jeigu tai šventas melas, bet Deividas buvo tikras, kad šįkart elgiasi teisingai.
– Plaukiojome prie Menkių kyšulio. Pasitaikė nuostabus oras.
Jis nusivedė viršininką į savo kabinetą, juodu susėdo prie nedidelio pasitarimų stalo. Deividas stengėsi palaikyti tvarką. Vieninteliai asmeniniai daiktai buvo įrėmintas magistro diplomas, įvertinimai draudimo srityje ir nuotrauka ant stalo, kurioje jis apkabinęs tamsiaplaukę merginą. Matėsi tik jos pakaušis, bet Deividas šypsojosi, tad akivaizdu, kad jie smagiai leido laiką.
Pirsas mostelėjo į fotografiją.
– Kaip laikosi ta tavo gražuolė?
Deividas pradėjo kalbėti apie sužadėtinę prieš kelis mėnesius, kai tik nugirdo gandus apie Makabio pensiją. Žinojo nerašytą Keplerio ir van Horno bendrovės taisyklę: į viceprezidento postą skiriami tik vedę vyrai. Viceprezidentui reikėjo priimti svečius, todėl bendrovei vadovaujantys Pirsas su broliu pirmenybę teikė porą turinčiam kandidatui, nesvarbu vyrui ar moteriai. Deividas tylomis jau buvo sulaužęs kelias taisykles; tą patį ketino daryti ir su šia. Taigi pradėjo laidyti užuominas apie sužadėtinę. Pirmadienį ateidavo į darbą ir pasakodavo, kaip savaitgalį su ja skrido į Niujorką arba netikėtai išvyko į Karibų pakrantę.
– Ji nuostabi, – atsakė. – Mano gyvenimas įgijo kitokią prasmę. O kaip Helena ir vaikai?
Kurį laiką juodu kalbėjosi apie koledžus ir lyginamuosius dantų lankus, tada Pirsas pasiūlė:
– Gal atšvęskime tavo sužadėtuves. Čia bendras verslas, tad žvelkime tiesai į akis, mes visi artimai bendraujame šeimomis. Netrukus numatyta valdybos narių vakarienė. Norėčiau, kad dalyvautum ir atsivestum sužadėtinę.
Vakarieniauti su valdybos nariais Deividui buvo didžiulė garbė. Vadinasi, valdyba svarstys, ar jis tinkamas tapti viceprezidentu.
Taip! Svajonė pildosi! Jis bus jauniausias viceprezidentas Keplerio ir van Horno bendrovės istorijoje.
Bet tada Deividas suprato, kur šuo pakastas.
Ne jis bus apžiūrimas pro didinamąjį stiklą. Pirsas ir visa valdyba nori įsitikinti, kad išsirinko tinkamą merginą tapti Keplerio ir van Horno bendrovės viceprezidento žmona.
Deividas manė esąs optimistas, kuriam stiklinė atrodo puspilnė, o ne pustuštė, bet dabar jautė, tarsi ta stiklinė būtų nukritusi nuo stalo ir pažirusi į mažytes šukes, kartu sudužusi ir svajonė būti paaukštintam.
– Sužadėtuvių vakarienė? – jo balsas skambėjo ploniau nei paprastai, o galvoje pasiutusiai sukosi mintys, nes reikėjo rasti išeitį. – Net nežinau, ji tokia užimta. Aš…
Pirsas pakilo ir paplojo jam per petį.
– Nesijaudink. Kadangi būsite garbės svečiai, mes prisiderinsime, kada jums patogu. Turime su tavimi susijusių planų, sūnau. Didelių planų.
– Ačiū, Pirsai.
Šefui išėjus, Deividas turėjo pasinerti į dienos darbus, bet, užuot jų ėmęsis, nuslopino paniką ir susimąstė.
Žvelgė pro kabineto langą į apačioje lyg skruzdėlės Arkos gatve skubančius pėsčiuosius. Miesto centre gyvenimas, kaip visada, virte virė. Žmonės lėkė saulės nutviekstais šaligatviais, paskui nerdavo į kondicionierių vėsinamus daugiaaukščius.
Įėjo Džeinė.
– Čia… – pamačiusi, kad jis stovi prispaudęs kaktą prie stiklo, nutilo. Ar tik šefas nesudejavo? – Kas tau darosi?
Deividas atsisuko.
– Pirsas ir valdybos nariai nori pakviesti mane su sužadėtine vakarienės. Datą galime paskirti mes, todėl neišeina apsimesti, kad ji užimta.
Džeinė numetė ant stalo krūvą dokumentų.
– Jei tikiesi užuojautos, kreipiesi ne tuo adresu. Argi aš tavęs neįspėjau?! – ji palingavo galva. – Ką dabar darysi? Apsimesi, kad išsiskyrei su savo gyvenimo meile prieš pat vakarienę?
Deividas praleido sarkastišką klausimą po ausis, tada papurtė galvą.
Sekretorė sukryžiavo ant krūtinės rankas ir įsmeigė į jį žvilgsnį.
– Kiek turi laiko?
– Daugiausia porą savaičių.
– Tai kokia bėda? Neabejoju, kad per dvi savaites susirasi mielą, rimtą merginą, ir ji sutiks už tavęs tekėti. Paprasta kaip dukart du. Pavyzdžiui, Gretchen arba, koks jos vardas?.. Klerė?
– Paklausyk, nei Pirsas, nei valdyba nepritartų mano pasirinkimui pamatę merginas, su kuriomis leidžiu laisvalaikį. Abu tą žinome, – Deividas pakėlė pirmą pasitaikiusią bylą nuo stalo ir vėl numetė. – Aš ne iš tų, kurie skuba vesti.
Džeinė suprunkštė, nes nieko nežinojo apie jo praeitį, o Deividas ir neketino pasakoti apie labiausiai žeminančius savo potyrius. Jei Džeinė palaikys jį plevėsa, tebūnie.
Sprendimas buvo priimtas akimirksniu.
– Iš dalies tu teisi. Susirasiu merginą, ji porą mėnesių pavaidins mano sužadėtinę. Man reikia malonios, padorios moters. Ji pasirodys valdybai, aš gausiu pareigas, tada mudu išsiskirsime nė nespėję ištarti: nesutapo charakteriai. Jei būsiu su ja atviras iš pat pradžių, niekas nenukentės.
– Norėčiau paprieštarauti, Deividai. Sumanymas nevykęs.
– Bet tik porai mėnesių! Man tereikia rasti gerą moterį.
– Pažįsti bent vieną gerą moterį?!
Jis vėl pasikasė panižusią nosį.
– Taip, daugybę. Bet nė viena netinka į viceprezidento žmonas, – dirstelėjo į damą, kuriai jo paaukštinimas buvo bemaž toks svarbus, kaip ir jam. – O tu kartais nieko nepažįsti?
– Visos mano pažįstamos pernelyg subrendusios, palyginti su tavimi. Įskaitant ir dvidešimtmetes dukterėčias.
Deividas mokėjo žavėti moteris ir darė tą tiek metų, kad pats vargiai galėjo suskaičiuoti. Įsitikinęs, kad jam vis dėlto pavyks, prisėdo ant stalo krašto.
– Gal kertame lažybų?
– Ką draudimo bendrovėje veikia vyrukas, taip mėgstantis riziką?
– Draudime viskas priklauso nuo tikimybės, Džeine, juk žinai. Klientas sumoka nedidelę įmoką norėdamas apsisaugoti nuo nelaimės, draudimo bendrovė lažinasi, kad nelaimė neįvyks, ir pasiima pinigus. Rizika, saugumas, atlygis – viskas susiję. Ar tai rizika? Manau, galiu drąsiai rizikuoti.
Džeinė jau žiojosi kalbėti, bet persigalvojusi prikando liežuvį.
– Tu velnių priėdęs, štai ką pasakysiu.
***
Bjauresnės nuotaikos ir būti negali, – galvojo Čelsė Hamond, po darbo eidama į madingą restoranėlį senamiestyje susitikti su drauguže Sara Vulf. Dažniausiai mėgdavo užsukti į istorinę miesto širdį palei upę, bet šiandien nejuto pasitenkinimo. Spėjo, kad vasarą turistai čia atvykdavo tik pamatyti Laisvės varpo ir suvalgyti kepsnio su sūriu.
Rodos, pats Viljamas Penas ant jos pyko dėl blogos nuotaikos. Didžiulė statula priekaištingai grūmojo pirštu.
Reikėjo atšaukti susitikimą su Sara ir grįžus namo sau ramiai purkštauti. Bet Sara – seniausia jos bičiulė. Vaikystėje jų namai stovėjo priešais, jiedvi to paties amžiaus. Nuostabu, kad motinų spaudžiamos užmegzti draugystę išties tapo draugės.
Artindamasi prie restoranėlio, Čelsė pamatė ten jau sėdinčią Sarą. Bičiulė vilkėjo dalykišką advokatės kostiumėlį, vienoje rankoje laikė lagaminėlį, kita prie ausies spaudė telefoną ir kažką rėkavo. Čelsė pajuto nuoširdžią užuojautą jos pašnekovui.
Merginų skirtybes puikiai atskleidė ir apranga. Čelsė buvo apsitempusi Paryžiuje pirktus nutrintus džinsus, vilkėjo mėlynos ir žalios spalvų megztuką, avėjo ilgaaulius odinius batus, parsivežtus iš savaitgalio išvykos į Barseloną. Sidabriniai papuošalai rasti blusų turguje. Maistą gaminti buvo Čelsės aistra, o mada – jos konkurentė.
Galiausiai Sara pastebėjo draugę ir griežtą veidą nušvietė išdykėliška šypsena.
– Gerai. Mes irgi nenorime grįžti į teismą. Ne. Gerai. Pasikalbėk su juo ir pranešk man, – mergina atsiduso. – Taip, susitarimas vakarieniauti galioja.
Pokalbį baigė neatsisveikinusi.
– Bukagalvis, – burbtelėjo ir įmetusi telefoną į rankinę išskėtė rankas. – Kaip tu?!
– Bukagalvis dabar labai populiarus žodis, – patvirtino Čelsė, apkabindama seną draugę.
Merginos atsisėdo prie stalelio. Sara užsisakė martinio, Čelsė Pernod anyžių degtinės.
– Tu tokia panaši į prancūzę, kad net baisu, – pabrėžė Sara. Kai atnešė gėrimus, Čelsė šliūkštelėjo į taurę šlakelį vandens, ir skystis susidrumstė.
– Gal tu ir teisi. Pripratau prie Pernod gyvendama Paryžiuje ir nebegaliu atprasti, – ji bakstelėjo į draugės taurę su alyvuogėmis dugne. – Matau, kad vyrui, su kuriuo šįvakar susitiksi, nepasiseks.
– Ką turi galvoje?
– Įprastai negeri, kai ketini pirmą kartą mylėtis su vyriškiu. Uoliai laikaisi šios taisyklės, kertu lažybų, kad jos nepakeitei.
Sara plačiai nusišypsojo, ir Čelsė pamanė, kad jai reikėtų tą daryti dažniau. Tada draugė atrodo švelni ir linksma.
– Mudvi pernelyg gerai pažįstamos. Pasiilgau tavęs. Džiaugiuosi, kad grįžai.
Jiedvi susidaužė taurėmis.
– Ir aš tavęs pasiilgau.
– Tai koks bukagalvis gadina tau gyvenimą?
– Šefas. Puikiai moka rėkauti ir įžeidinėti darbuotojus. Už tai dar būtų galima atleisti, jei būtų geras restorano šeimininkas, bet su maistu jis elgiasi taip, kaip su savo darbuotojais, – Čelsė nebežinojo, koks šefo elgesys labiausiai erzina. – Vaidina esąs Gordonas Ramzis, bet gamina kaip ką tik ugnį atradęs neandertalietis!
– Jis net ne bukagalvis. Trogloditas!
– Tiksliai. Nekenčiu savo darbo. Nekenčiu savo šefo… – Čelsė susiėmė galvą rankomis ir atsiduso. – Grįžusi gavau tik vyriausiojo virėjo padėjėjos darbą. Tris savaites buvo tikras pragaras!
– Nori paduoti šefą į teismą už priekabiavimą?
Čelsė prunkštelėjo.
– Ne! Jis ne prie manęs vienos kabinėjasi, prie visų. Net nenoriu ten dirbti! Noriu pradėti savo versliuką, bet neturiu lėšų ir virtuvės, todėl viltis teks palaidoti.
Žinodama, kokių skolų liko už mokslą Paryžiuje ir kiek uždirba dabar, turės nemažai dirbti, kol galės pradėti verslą.
– Nekalbėk. Viltis miršta paskutinė.
Čelsė nebuvo nusiteikusi išgirsti padrąsinimų.
– Užsičiaupk. Nenoriu klausytis entuziastingų tavo šnekų. Noriu pasiskųsti. Taigi apibendrinus: mano darbas š… šefas š… nuomos sutartis beveik baigiasi. Man dvidešimt aštuoneri ir visas mano turtas yra talentas, kuriuo pasinaudoti neturiu lėšų, rakandai, kurių neturiu kur laikyti, ir paryžietiškos drapanos. Esu tikra nevykėlė.
– Nesi! Tik pažiūrėk į save: tu nuostabi. Nežinia ką padaryčiau dėl tokios figūros! Vyrai neriasi dėl tavęs iš kailio, – prisimerkusi Sara įsmeigė žvilgsnį draugei į krūtinę. – Tu taip vėlai subrendai. Rodės, tik pradėjus lankyti koledžą tau atsirado papukai.
– Ir klubai.
– Taigi darbas šlykštus. Namie būni vos kelias savaites. Kam taip spaustis?
– Gal ir gerai sakai, – susimąsčiusi Čelsė gurkštelėjo saldymedžio skonio gėrimo. Ji taip svajojo atidaryti savo maitinimo įmonę. Žinojo turinti ryžto, gabumų ir gerų receptų. Trūko tik lėšų. Po šimts, tikrovė knisa! – Reikėtų visai nedaug pinigų. Pradžioje užtektų padorios virtuvės. Dar pasiskųsčiau dėl viryklės ir šaldytuvo toje skylėje, kurią nuomojuosi, tik nuoma tuojau baigsis.
– Bet tu buvai Paryžiuje! Le Cordon Bleu! Gyvenimo svajonė!
Čelsė suraukė kaktą.
– Kaip manai, gal per daug įsijaučiau į Sabriną? – Čelsė buvo nusivedusi bičiulę pažiūrėti kino klasikos, juostos, kur Odrė Hepbern, vaidinanti dailutę vairuotojo dukterį, beviltiškai įsimylėjo gražuolį savo tėvo darbdavio sūnų, aktorių Viljamą Holdeną, o šis nekreipė į ją jokio dėmesio. Tėvas išsiuntė dukrą į kulinarijos mokyklą Paryžiuje, kad ši pamirštų savo meilę. Kaip ir reikėjo tikėtis, filme Odrė susižavėjo protingesniu ir turtingesniu vyresniu broliu, kurį vaidina Hemfris Bogartas, paskui ilgai ir laimingai gyveno.
Sara nusijuokė.
– Filmas mums patiko! – pakreipusi galvą įsižiūrėjo į Čelsę. – Tu labai panaši į Odrę Hepbern, bet esi ne vairuotojo dukra!
– Aš antra po Odrės, argi ne? Gyvenau tame rajone tik todėl, kad dėdė ir teta priglaudė mudvi su mama po skyrybų, – Čelsė apsimetė susidrovėjusi. – Žavėjausi vyru, vardu Deividas, tavo broliu, bet jis nekreipė į mane dėmesio!
– Cha! Elgdavaisi su juo taip santūriai. Praverdavai burną tik paklausti, kaip ruošti namų darbus! Deividas manė, kad tu moksliukė. Nė nenutuokė, kad esi asmenybė, o ilgi plaukai slepia dailų veidelį.
– Neprimink! Aišku, jis man padėdavo, – pasakė ir staiga iškilo niūresnių prisiminimų apie tais laikais dievintą būtybę. – Bet kai pasirodydavo kokia tuščiagalvė gerbėja, pamiršdavo mane, aritmetiką ir visa kita.
– Patikėtum, kad jis ir dabar susitikinėja su tokiomis pat merginomis? Taip ir nesuaugo.
Praėjo daugiau kaip dešimt metų nuo pastarojo Čelsės ir paauglystės laikų meilės susitikimo.
– Būk gera, pasakyk, kad jis įsitaisė plikę. Pilvukas nuo alaus irgi būtų neblogai.
– Labai norėčiau, bet jis vis toks pat karštas! Toks pat tuščias kaip paauglys. Tragiška!
– Hmm. Ar buvo vedęs?
Prieš atsakydama Sara pasmeigė alyvuogę.
– Prisiek, kad niekam nepasakosi. Kartą buvo susižadėjęs. – Tikrai? Kas nutiko?
– Taip ir nesužinojau. Ji buvo protinga, graži, sportiška, iki pykinimo tobula, bet staiga nusprendė grįžti pas ankstesnį draugužį. Deividas apsimetė, kad jam nerūpi, nors iš tikrųjų jautėsi sugniuždytas.
Čelsė klausėsi išpūtusi akis. Tik pamanyk, turėjo tokį vyrą kaip Deividas ir paliko!
– Tikriausiai buvo labai skaudu.
– Taip. Dabar jis vėl grįžo prie tuščių mergyčių. Susitikinėja tik su tomis, kurios pritaria jo nuomonei, kad yra pasaulio bamba. Kurios nekelia jokių rūpesčių. Dabar atsidėjęs darbui, tikisi, kad sulaukęs keturiasdešimt vadovaus bendrovei. Bukagalvis.
– Matau, judu kol kas neapsisprendėte, mylite vienas kitą ar nekenčiate.
– Tikrai jį myliu. Pati žinai. Bet mane siutina, ką jis sugalvojo per Kalėdas!
– Jūs vis krečiate vienas kitam išdaigas?!
– Jis pirmas pradėjo! – Sara patvirtino bičiulės nuomonę. – Užregistravo mane pažinčių svetainėje. Sukūrė patį kvailiausią profilį, kokį tik galima įsivaizduoti, lyg būčiau kokia antrosios puselės ieškanti nekalta senmergė! Po kiek laiko supratau, kodėl gaunu laiškų iš konservatyvių vyrukų…
Čelsė vos nepratrūko juoku. Brolis ir sesuo metų metus krečia vienas kitam šunybes.
– Kaip jam atsilyginai?
– Kol kas nieko nesugalvojau, – Sara klastingai šyptelėjo ir pasmeigė paskutinę alyvuogę. – Kol kas!
– Su kuo šiandien eini į pasimatymą? Dar vienu skyrybų advokatu?
– Pernelyg daug apie mane žinai, – Sara gūžtelėjo pečiais. – Nieko negaliu padaryti. Man patinka smagiai pasiginčyti. Bėda ta, kad vos liaujamės ginčijęsi, aistra išblėsta. Supranti?
– O taip, galiu pasakyti apie išblėsusią aistrą. Dviem kalbomis.
Sara nusijuokė.
– Klausyk, gal man geriau pamiršti tą vyruką ir pabūti su tavimi?
Čelsė papurtė galvą.
– Negaliu. Teks ieškotis kito buto ar benamių prieglaudos.
– Gali apsistoti pas mane.
– Taip ir padaryčiau, jei nebūčiau alergiška katėms, bet vis tiek ačiū.
Kartais Čelsė pati nesuprasdavo, ko grįžo į Filadelfiją. Mama ištekėjo antrą sykį ir išsikraustė į Floridą. Teta su dėde džiaugėsi pensija Palm Springse. O Čelsės namai čia. Kaip ir draugai, prisiminimai. Nors ir kaip patiko Paryžius, ji žinojo grįšianti.
Filipė meldė likti, įtikinėjo, kad kartu atidarysią geriausią Paryžiuje restoraną, o jei valdžia neduos vizos, tada ją vesiąs.
Vis dėlto Čelsė jautė namų trauką, ir štai dabar ji čia, bet, kaip ironiška, neturi namų.