Читать книгу Netikra sužadėtinė - Nancy Warren - Страница 2

Deividas sugebėdavo atlaikyti spaudimą. Iš patirties žinojo, kad dažniausiai viskas baigiasi gerai. Galbūt jam tiesiog reikia ilgiau padirbėti, pasispausti, rasti būdą apeiti kliūtį. Jis narpliodavo problemą, kol rasdavo sprendimą.

Šįkart buvo kitaip. Deividas nukėlė sužadėtuvių vakarienę, bet toji diena artėjo pasiutusiai greitai. Kur per kelias dienas rasti tinkamą sužadėtinę? Kaip tą padaryti neturint magiškos lempos ir nepardavus sielos velniui?

Pirma pasitaikiusi mergina juk netiks. Ją po didinamuoju stiklu tyrinės aukščiausi šulai, valdybos nariai ir jų sutuoktiniai. Deividas prisiminė pažįstamas merginas, perskaitė feisbuką, peržiūrėjo asmeninių duomenų sąrašus, bet nė vienos Pirsas ir jo brolis nebūtų pripažinę kaip tinkamos kandidatės į aukštas pareigas užimančio vadovo žmonas.

Veikiausiai todėl, kad jį traukė tam tikros merginos, bet jokių ilgalaikių planų nepuoselėjo.

Šį savaitgalį reikėjo susisiekti su garsiomis pažinčių agentūromis, galbūt jos rastų merginą, kuri kelis mėnesius sutiktų apsimesti jo sužadėtine. Rimtą, galbūt nemadingai apsirengusią, gebančią protingai palaikyti pokalbį. Be to, diskretišką. Gavęs viceprezidento vietą, jis su būsima žmona išsiaiškintų, kad visai nenori jos vesti. Tada pelnytų paliktajam skiriamą užuojautą ir gautų darbą.

Užuot skyręs laiko tinkamoms kandidatėms, jis vyko vėlyvų pusryčių pas tėvus, nes šie rengėsi išvykti vasaros atostogų.

Įsuko į keliuką, vedantį prie namo. Sesers automobilis jau stovėjo. Padlaižė!

Išlipęs iš mašinos, Deividas ištraukė didžiulę puokštę. Nupirko ją, nes jautėsi kaltas, kad nesimatė su tėvais kelias savaites, kartu tai bus atsisveikinimo dovana.

Eidamas pro sesers automobilį, pamatė, kad ši sėdi prie vairo ir, kaip visada, ginčijasi mobiliuoju. Linksmai pamojęs paėjo kelis metrus, bet sulėtino žingsnį ir galiausiai grįžo. Deividą ginė neviltis. Sara turi aibę pažįstamų, dauguma jų mokėsi Vasaro koledže. Kuri nors tikrai padarytų įspūdį van Hornui. Sara buvo ketveriais metais jaunesnė, tad bičiulės irgi panašaus – tinkamo – amžiaus. Žinoma, jos pernelyg rimtos, laikosi feministinių pažiūrų, vyro tarpkojis joms ne erogeninė zona, o geriausia vieta įspirti. Smarkiai!

Bet jis neturėjo kitos išeities.

Sara baigė pokalbį ir patenkinta atsiduso. Sesuo retai nusileisdavo arba atsitraukdavo ginčydamasi. Deividas tą žinojo iš skaudžios patirties. Ji buvo puiki skyrybų advokatė.

– Tai kas tas vargšelis, kurį išdūrei šį kartą?

– Nori pasikalbėti apie išdūrinėjimą? Tas vyrukas užsienyje slėpė milijonus dolerių, o dabar bylinėjasi su žmona, vidurinės mokyklos mokytoja, dėl alimentų. Mes jį pričiupsime.

– Ar tu kada nors atstovauji vyrams?

Sara metė pagiežingą žvilgsnį.

– Norėtum! – tada įdėmiai pažiūrėjo į brolį. – Koks tu šiandien pavyzdingas sūnelis! – sumurkė nužvelgdama puokštę. Išlipusi iš automobilio, uždėjo jam ranką ant peties. – Kaip laikosi mano brolelis?

Laimėjusi ginčą ji visada suminkštėdavo, todėl Deividas ir ryžosi prašyti pagalbos. Jeigu Sara nusijuoks jam į akis, blogiau nebus. Vis dėlto yra menkutė tikimybė, kad ji pažįsta tinkamą merginą.

– Tiesą sakant, turiu bėdą. Man reikia tavo pagalbos.

Sesers žvilgsnis sušvelnėjo, ji atrodė susirūpinusi.

– Deividai, kas nutiko? Tik nesakyk, kad bėdos su teisėsauga!

– Ne, nieko panašaus. Su moterimis.

Nuo jos juoko vos nenuvyto rožių puokštė.

– Pasakysiu, kokių turi bėdų, vyre. Susitikinėji ne su moterimis, o su emociškai nuskurdusiomis madingomis lėlytėmis.

– Būtent, – šyptelėjo jis, išvydęs, kokia sesuo priblokšta. – Man reikia susipažinti su tikra moterimi. Tokia kaip tu. Žinoma, ne giminaite! – tada dirstelėjo į seserį. – Ir aršia vyrų prieše.

– Nejaučiu neapykantos vyrams.

– Gerai, – jis suprato, kad įžeisdamas Sarą nieko nepeš. – Aš rimtai, Sara. Man tikrai reikia tavo pagalbos.

– Gali kloti viską savo advokatei.

Taip jis ir padarė. Sulig kiekvienu sakiniu sesers akys plėtėsi.

– Pamelavai turįs sužadėtinę vien tam, kad tave paaukštintų?

– Atrodo, lyg būtų kas nors labai baisaus.

Sara papurtė galvą.

– Apie ką galvojai taip elgdamasis?

– Matyt, visai negalvojau. Bent jau nesitikėjau, kad teks supažindinti su ta mergina.

Sara klubu mikliai užtrenkė automobilio dureles.

– Neįtikėtina, kad šiame tūkstantmetyje įmonių vadovai nepaaukština darbuotojo dėl šeiminės padėties, – mergina palingavo galvą. – Pasenęs ir netinkamas požiūris.

Ji ėmė gilintis kaip teisininkė.

– Toks elgesys neteisėtas. Norėtum kreiptis į teismą? – jos akyse suspindo viltis. Deividas susijuokė.

– Ne. Nenoriu duoti savo darbdavio į teismą. Noriu tapti viceprezidentu.

– Kokios tau reikia pagalbos?

– Tikėjausi, kad tarp tavo pažįstamų atsiras miela, vieniša, išmintinga ir madinga moteris, galinti būti gera viceprezidento žmona. Gal ji sutiks pasirodyti keliuose verslo renginiuose kaip mano sužadėtinė. Kai gausiu darbą, tyliai išsiskirsime.

Sara susiraukė, lyg būtų suvalgiusi ką neskanaus.

– Jei tokią ir pažinočiau…

Deividas kilstelėjo laisvą ranką ir nutraukė jos kalbą.

– Nesvarbu. Tiesiog tokia mintis buvo atėjusi man į galvą. Ačiū, paskaitos tikrai nereikia. Pamirškime šį pokalbį ir maloniai papietaukime su tėvais.

Jis pasisuko eiti, bet sesuo sulaikė.

– Palauk.

Deividas atsigręžė.

– Nepatikėsi, bet pažįstu merginą, kuri pateko į tokią sudėtingą padėtį, kad galbūt ir sutiks, jei tik mainais padėsi jai.

– Tikrai?

Sara linktelėjo.

– Tu ją irgi pažįsti. Bent jau pažinojai.

– Kas ji? – jei būtų pažinojęs, tikrai būtų prisiminęs ieškodamas kandidatės.

– Čelsė Hamond.

– Čelsė Hamond? – vardas lyg ir pažįstamas, bet Deividas tokios merginos neprisiminė.

Sara piktai dėbtelėjo į brolį.

– Čelsė, geriausia mano draugė. Mokydamasi vidurinėje gyveno Denisų namuose, – Sara mostelėjo į baltą dviaukštį, kurį su tėvų namais juosė viena tvora. – Dažnai būdavo pas mus. Kepdavo labai skanius sausainius, pyragus ir kitokius gardėsius.

Atminties rūkas pagaliau išsisklaidė.

– Ak, tu kalbi apie Hermioną!

– Niekas kitas jos taip nevadino, tik tu, – patikslino sesuo.

Deividas puikiai prisiminė. Tokia rimta mergaitė.

Nuolat įkišusi nosį į knygą, dažnai – kulinarinę, ilgais vešliais plaukais ir didžiulėmis akimis. Kai perskaitė pirmą knygą apie Harį Poterį, Deividas iškart prisiminė rimtąją Saros draugę ir pakrikštijo Hermiona, kokia buvo protingoji geriausia Hario draugė Hermiona Įkyruolė.

Jis nespėjo nieko paklausti, nes prasivėrė laukujės durys.

– Taip ir maniau, kad girdžiu jūsų balsus, – šypsodamasis išlindo tėtis ir užbaubė: – Mege, vaikai atvažiavo!

Motina išskėstomis rankomis atlėkė iš virtuvės.

Megė ir Lorensas Vulfai atrodė kaip anksti į pensiją išėjusi pora iš reklamos. Juodu ir buvo tokie – daug pasiekę, sveiki ir vis dar, kaip matyti, laimingi drauge. Tėvai keliaudavo, žiemą skrisdavo į šiltuosius kraštus, žaisdavo golfą, kviesdavosi draugus vakarienės ir reguliariai lankydavosi bažnyčioje. Mama dirbo savanore labdaros virtuvėje, o tėtis, didelei Deivido nuostabai ir amžinai Saros gėdai, nesenai pradėjo vaidinti mėgėjų dramos būrelyje.

Deividas jautė, kad tėvus liūdina viena – jog abu jųdviejų vaikai dar nesusituokę.

Pasilabinusi Sara iškart patraukė prie riešutmedžio spintos, stovinčios greta dujinio židinio, išsitraukė iš lentynos albumą ir ėmė vartyti. Tada atnešė parodyti Deividui.

– Štai mes trise – Čelsė, tu ir aš.

Jis įsmeigė akis į sesers pakištą nuotrauką. Joje įamžintas Saros gimtadienis, trys paaugliai stovėjo kartu. Deividas buvo apkabinęs abi mergaites. Jie pozavo šalia torto, ant kurio švietė užrašas: Su 15-uoju gimtadieniui, Sara! Veikiausiai jam buvo kokia devyniolika, visa galva aukštesnis už jas. Tamsūs plaukai lieknutei Hermionai tarsi užuolaida krito ant veido. Deividas prisiminė, kaip jie blizgėjo. Jam pasirodžius sesers draugė nurausdavo, todėl vaikinas įtarė, kad buvo truputį jį įsimylėjusi. Šiaip ji atrodė gera. Regis, kelis kartus padėjo jai ruošti namų darbus.

– Kuo ji dabar užsiima?

– Čelsė mokėsi Le Cordon Bleu Paryžiuje. Prieš kelias savaites parskrido namo ir ieškosi virtuvės. Žada atidaryti savo maitinimo įmonę.

Priėjusi motina dirstelėjo sūnui per petį.

– Miela mergytė. Džiaugiuosi, kad grįžo. Reikėtų pakviesti ją paviešėti, kai parvyksime po atostogų, – pasakė ir uždavė klausimą, kuris nedavė ramybės pačiam Deividui. – Ar ji vis dar netekėjusi?

– Taip.

Megė atsiduso.

– Nesuprantu, kas tam jaunimui pasidarė. Nejau niekas nebenori tuoktis?

– Aišku, norim, mama. Tiesiog mudu su Deividu išrankūs.

Spoksodamas į nuotrauką jis įsivaizdavo Hermioną suaugusią. Tyrinėjo, kokia buvo penkiolikos. Gražūs plaukai, didelės akys, skaisti oda. Puikiai įsivaizdavo ją vyresnę. Bibliotekininkę primenanti mergina į kuodą susuktais plaukais. Galbūt netgi su akiniais, juk tiek knygų perskaitė. Paveikslas Deividui patiko, tik smelkėsi baimė.

– Sakai, maitinimo įmonę? Daug svorio priaugo?

Ir motina, ir sesuo įsmeigė į jį tvilkančius žvilgsnius.

– Kas?! Aš tik paklausiau.

– Ketvirtadienį buvome susitikusios išgerti po taurelę. Ji nebe tokia liesa kaip penkiolikos, truputį putlesnė. Atrodo taip pat, tik dvylika metų vyresnė. Galbūt dabar netgi dar gražesnė, – patikino sesuo. – O visa kita nepasikeitė. Iškart ją pažintum.

Deividas pasijuto taip, lyg blankus nespalvotas filmas apie jo gyvenimą būtų virtęs ryškiaspalviu, linksmu ir įspūdingu. Čelsė Hamond protinga, darbšti, drovoka, bet tai nėra blogai. Lankėsi Paryžiuje, todėl matė pasaulio. Ir dar moka gaminti? Senukai prileis į kelnes iš laimės.

Čelsė Hamond to dar nežino, bet ką tik tapo idealia kandidate vaidinti jo sužadėtinę.