Читать книгу Kuris pirmas? - Nancy Warren - Страница 2

Ankstyvą rytmetį Serena žengė į tamsą, tvirčiau susisupo į juodą vilnonį megztinį ir pagalvojo, kad būtų šaunu turėti automobilyje šiltą striukę. Bet, deja, neturi.

Neturi ir slidžių, ir sniegbačių, ir rogių, ir pačiūžų.

Jei priklausytų nuo jos valios, žiemų nebūtų. Ir tikrai nesikeltų be ketvirčio penkios iš ryto vien tam, kad pusę šešių sėdėtų stingdančiame šaltyje ir stebėtų, kaip grupelė suaugusių vyrų gainioja po aikštę ritulį. Ir dar tranko vienas kitą, kai jo nesugauna.

Ji kaukšėjo savo juodais aulinukais, ieškodama šeštosios aikštės. Labai keista, bet visos sporto komplekso aikštės buvo pilnos žmonių. Apsnūdę tėvai su kavos gertuvėmis rankose stebėjo, kaip įvairaus amžiaus jų atžalos čiuožinėja. Ją apstulbino, kad, kol ji dar miega, čia verda gyvenimas.

Ji susirado Makso nurodytą treniruočių aikštę, kurioje nesimatė neišsimiegojusių prie organinio stiklo atitvarų susėdusių tėvų. Tiesą sakant, joje matė vien žaidėjus, arba ledo aikštėje, arba ant suolelio. Kelios žiūrovams skirtos eilės buvo tuščios.

Ji visai nebuvo ledo ritulio aistruolė, tik mokykloje teko žaisti žolės riedulį, todėl suprato, kad šių žaidimų taisyklės, ko gero, panašios. Maksas sakė, kad žaidžia dešiniajame krašte, o štai ir jis, vienas žemesnio ūgio žaidėjų aikštėje. O tas didysis viduryje turėtų būti Adamas Šoniganas.

Ėmė jį stebėti. Jie tikriausiai mokosi kažkokio perdavimo. Jautė, kokie yra susitelkę. Nebuvo žiūrovų, tad garsai aidėjo smarkiau – pačiūžų brūžavimas, lazdos tėkštelėjimas į ritulį, nešvankūs šūksniai kuriam jo nesugavus.

***

Kai komanda nulipo nuo ledo, Serena pasiliko kur buvusi ir ėmė stebėti žaidėjų tarpusavio santykius. Iškart tapo aišku, kad Adamas jų lyderis. Praeidami pro jį kiti žaidėjai ištaikydavo laiko pareikšti nuomonę ar pajuokauti. O jis kitiems vyrams rasdavo tinkamą žodį, pašmaikštaudavo ar plekštelėdavo per nugarą. Jis, Maksas ir dar vienas vyras, kuris, jos manymu, buvo Dilanas, kairiojo krašto puolėjas, pasiliko stovėti, o kiti komandos nariai pamažu išsiskirstė.

Ji pakilo ir ėmė leistis laipteliais jų link, o jie atsisuko ir stebėjo, kaip ji artinasi.

Bet jai patiko tik vienas jų. Tas aukščiausias, stovintis viduryje.

Maksas jai daug ką papasakojo apie Adamą Šoniganą. Kaip apie ledo ritulio žaidėją ir darbuotoją, nušvietė įspūdingiausias jo išaiškintas bylas, net išklojo jų vaikystės žygdarbius.

Tik Maksas pamiršo jai pasakyti, kad Adamas Šoniganas lyg koks mitinis personažas. Lyg Toras, pamanė ji, prisiminusi filmą, į kurį ją buvo prikalbinusios nueiti dukterėčios. Žavus, tvirtas, didingas. Net suprakaitavęs ir nesiskutęs, sunkiai alsuojantis nuo žaidimo, šis vyras tryško žavesiu. Kai jo žvilgsnis nukrypo į ją, pasijuto, lyg jis skaitytų visas jos paslaptis. Tai domino, bet darėsi truputėlį nejauku. Paprastai saugodavo savo paslaptis, kol pati panorėdavo jas atskleisti.

Jo akys buvo ryškiai mėlynos, ne spindinčios iš pasitenkinimo, o įsidėmėtinai mėlynos, iš kurių buvo matyti, kad jis patyręs ir turi tokių prisiminimų, apie kuriuos jai verčiau nežinoti. Net jei nežinotų, kad jis policininkas, būtų spėjusi, kad dirba įstatymo priežiūros ar karybos srityse. Jo žvilgsnis akylas, įdėmus, bet neįskaitomas. Veidas griežtų bruožų ir neskustas. Smakre duobutė tokia gili, kad puikiai tilptų pieštukas.

Vis dėlto labiausiai stebino jo lūpos. Pilnos, minkštos ir jausmingos. Jis laikė jas tvirtai suspaudęs, bet tai menkai tepadėjo. Jos putnesnės nei supermodelio. Jei nesiliaus į jas spoksojusi, apsikvailins.

Tad ji pažvelgė į Maksą, mielą gerąjį Maksą, kuris iškart juos supažindino.

– Adamai Šoniganai, pristatau tau Sereną Long. Serena sutiko keletą kartų tave pakonsultuoti.

Adamas pravėrė burną, lyg norėtų paprieštarauti, bet žvilgtelėjo į Maksą, ir ji suprato, kad visa jie buvo aptarę anksčiau. Jis patylėjo, trinktelėjo vieną pirštinę į kitą ir tarė:

– Taip. Girdėjau.

Ir tai šis vyrukas trokšta su ja pasidarbuoti?

Ji žvilgtelėjo į savo bičiulį, o tas tik gūžtelėjo pečiais.

– Kada norėtum pradėti? – paklausė Maksas.

– Gal po dviejų savaičių, – atsakė Adamas. – Maždaug apie…

Serena tuojau pat jį pertraukė. Jei jis karaliauja aikštėje, nebūtinai turi jai nurodinėti.

– Kad čia atvažiuočiau, kėliausi be penkiolikos penkios. Siūlau pradėti dabar, – tarė ji. Jau paskyrė jam laiką. Nesileis, kad jai diktuotų sąlygas, kai dirba labdarai.

Labdaros gavėjas suburbėjo:

– Aš dirbu. Šiandien turiu būti darbe…

– Sugaišinsiu jus tik pusę valandos, – ji pasisuko ir ėmė rinktis daiktus.

Sau už nugaros išgirdo tyliai kalbant Maksą, bet pakankamai garsiai, kad ji girdėtų – pažįstant Maksą buvo galima suprasti, kad jis taip daro tyčia.

– Jei viską sumausi, sukeisime žaidėjus linijose.

– Kas taip sako?

– Visa komanda. Jau aptarėme.

– Ir tu, Dilanai?

Ji įsivaizdavo, kaip tos didžiulės lūpos iš nuostabos išsižioja.

Dilanas tarė:

– Viskas dėl komandos. Šiais metais norime laimėti. Bent jau leisk jai pamėginti.

Tyla buvo tokia iškalbinga, kad, rodėsi, tuojau pratrūks.

– Gerai, – atšovė Adamas. – Pusvalandį.

Jam einant pro šalį, Dilanas stuktelėjo į žastą.

– Atrodo, išsipildė tavo noras, bičiuli.

Adamas suniurnėjo.

***

– Gerai, – pasakė Adamas Serenai Long, šios itin savimi pasitikinčios moters akivaizdoje pasijutęs nešvarus ir apsileidęs. Jam pasidarė nejauku, kad ji priminė kadaise jo suimtą moterį. Pagarsėjusią dominantę, žinomą Madam D. vardu. Tuo labiau kad ji dėvi juodus drabužius, batai irgi juodi. Be abejo, toks jos stilius, bet jo neapleido nemaloni mintis, kad portfelyje, beje, irgi juodame, ji slepia odos ir metalo įnagių rinkinį.

– Gerai?

– Pusvalandį. Aš pasiruošęs.

– Svarsčiau…

– Kavinė už kampo, – tarė jis. – Duokite man dešimt minučių persirengti.

Serena ramiai į jį pažvelgė ir linktelėjo.

Jis nuėjo į persirengimo kambarį, palindo po dušu, perbraukė veidą skustuvu ir grįžo daug ramesnis nei prieš penkiolika minučių.

Serena Long tebesėdėjo ten, kur buvo ją palikęs. Ant kelių laikė nešiojamąjį kompiuterį ir buvo su mobiliojo telefono ausine. Jį pamačiusi pasakė į mikrofoną:

– Dabar man susitikimas su klientu. Turiu eiti, – pažvelgusi į Adamą pridūrė: – nenoriu versti jo laukti.

Oi.

Ji pasidėjo viską į šalį ir atsistojo. Adamas sekė jai įkandin link durų. Net jos eisena jam priminė Madam D. Ilgi lengvi žingsniai, vos pastebimas klubų siūbavimas. Nors ir Madam D. gatvės stiliaus drabužiais neatrodė neįprastai. Tiesiog buvo graži, labai patraukli moteris. Pribloškė tai, kas slypėjo po jos išvaizda.

Adamas nenorėjo, kad jam taip nutiktų ir su šia moterimi. Kai tik vyras leidžiasi sužavimas tokios moters, toji kaipmat niekais paverčia visą jo ryžtą.

Jis primygtinai siūlėsi nupirkti jiedviem kavos, o tai suteikė jam progos apsižvalgyti kavinėje, ką jis darė ir kitose viešose vietose. Įgijo šį refleksą daugelį metų dirbdamas policijoje. Jis nepastebėjo nieko įtartino. Dauguma lankytojų buvo verslininkai, pakeliui į darbą užsukę išgerti kavos. Prieš jį stovintys du bėgikai užsisakė žaliosios arbatos. Keletas pavienių asmenų sėdėjo prie staliukų pasidėję priešais kompiuterius ar laikraščius.

Kai jie atsisėdo prie staliuko, kuris, kaip ir daugelio kitų kavinių staliukai ir kėdės, jam buvo per mažas, ji paklausė:

– Ar vis dar varžysimės, kuris iš mūsų viršesnis?

Tik dėl daugelį metų ugdomos savitvardos jis neužspringo kava. Kaip jai pavyko perskaityti jo mintis? Moteris žvelgė į jį šaltu, vertinančiu žvilgsniu. Jis jautė tokią stiprią trauką, kad vos galėjo susikaupti.

Adamas lėtai gurkšnojo karštą kartų gėrimą. Užuot atsakęs į klausimą, jis tarė:

– Nemanau, kad man reikia konsultuojamojo ugdymo.

– Pažįstu Maksą jau beveik dešimt metų. Jis turbūt sumaniausias iš visų mano pažįstamų. Juk judu draugai nuo smėlio dėžės. O jis mano, kad reikia.

– Tai ir yra Makso bėda, kad jis iš visų sumaniausias. Jis išpuiko.

Ji padvejojo, o tada paklausė:

– O jūsų draugas Dilanas?

Šnekėtis jam darėsi vis nejaukiau. Ėmė muistytis kėdėje, mėgino atsipalaiduoti. Ji turbūt supranta jo kūno kalbą geriau nei jis pats. Jis atsirėmė alkūnėmis į stalą. Pasilenkė. O ji šiek tiek atsilošė. Taigi. Ilgus jos plaukus apšvietė saulė ir jis pastebėjo, kad jie šiaip jau nėra juodi, kaip manė, o juodi, pereinantys į rudumą.

– Pernai per atkrintamąsias rungtynes nebuvau pačios geriausios formos. Taip jau būna. Kaip ir Nacionalinėje ledo ritulio lygoje. Šauniausia komanda patenka į atkrintamąsias rungtynes ir pralaimi pirmajame ture. Nes nepasiseka jų brangiausiai apmokamam žaidėjui. Kaip jau sakiau, pasitaiko ir taip.

– Bet jūsų draugams neatrodo, kad jums būtų tiesiog nepasisekę per dviejų sezonų atkrintamąsias rungtynes. Jie mano, kad jus ėmė pykinti.

Jis vis labiau tūžo. Svarstė, kaip galėjo bene tris dešimtmečius pakęsti savo draugų įkyrumą.

– Juk turėtumėte žinoti, kad jei žaidėjui nuolat kalate į galvą, kad jį pykina ir kad jam auditorijos baimė, pati sukeliate jam nerimą.

– Mane sudomino jūsų pavartotas terminas. Auditorijos baimė. Gal kenčiate nuo jos?

– Ne. Įdėjote žodžius į mano lūpas. Aš…

– Tai jūsų žodžiai, Adamai.

– Paklausykite, čia mėgėjų turnyras. Renkame pinigus labdarai. Čia juk ne Stenlio taurės čempionatas.

– Tada dėl ko taip jaudinatės? Gali būti, kad galėsiu jums padėti. O gal ir ne. Geriausiu atveju padėsiu patobulinti jūsų žaidimą per atkrintamąsias rungtynes. Blogiausiu viskas bus kaip buvę. Šiaip ar taip, už paslaugą nereikės mokėti, tik jums teks skirti šiek tiek savo laiko.

– O jums? Kokia nauda iš to jums?

Jos rankų pirštų nagai šiek tiek ilgesni, nei būtina. Akimirką jis įsivaizdavo, kaip apimta aistros įkarščio ji braukia jais jam per nugarą. Turėjo sumirkčioti, kad beprotiškas vaizdas dingtų iš akių.

– Maksas mano geras draugas, jis man daug pagelbėjo įkuriant verslą. Visada padėsiu jam, kai tik jis paprašys paslaugos. Daug neklausinėdama.

Keista, bet jis pajuto kylantį pavydą. Maksas sumanus ir jam puikiai sekasi su moterimis. Ne jo reikalas, jei Maksą ir šią dominantę ugdymo vadovę praeityje kažkas siejo. Bet jį, matyt, velnias patraukė už liežuvio, nes paklausė:

– O kaip Maksas? Ar ir jis panašiai pasielgtų?

Ji atrėmė jo žvilgsnį.

– Būčiau linkusi taip manyti.

Jis gurkštelėjo kavos.

– Ką aš žinau.

– Jums spręsti. Jei nenorite su manimi dirbti ir atlikti užduotis, kurias jums skirsiu, tada mudu tik gaištame laiką.

– O jei noriu? Jei pažadėsiu atlikti užduotis ir tai, ką dar paprašysite? Ar galite užtikrinti, kad mūsų komanda laimės čempionatą „Pareigūnai ant ledo“?

Besijuokiantis jos veidas nušvito. Lygūs ir balti dantys, o šypsantis virš nosies susimetė raukšlelė.

– Jei turėčiau tokių galių, manau, kad dabar derėtumėmės dėl jūsų sielos. Mažiausiai, – ji pastatė kavos puodelį, – galiu pažadėti štai ką. Jei dirbsite su manimi, suprasite, kad, tai dienai atėjus, turėsite dėti visas jėgas ir veikti taip, kaip privalote. O ne savaip, kaip paranku jums.

Šie žodžiai atskleidė nemalonią tiesą. Kaip paranku jums. Ar tikrai taip?

– Pateikite tų užduočių pavyzdį.

– Tuojau pateiksiu. Ir noriu, kad ją atliktumėte iki kito mūsų susitikimo, – iš rankinės išsiėmė aptrintą odiniais viršeliais užrašų knygutę. Įdomu, kad, turėdama modernių prietaisų, ji vis dar naudojasi popieriumi. – Turėtume dėl to susitarti. Kaip jums rytoj per pietus? Vietą pasirinkite.

– Taip. Tinka. Kokia ta užduotis?

– Noriu, kad apmąstytumėte visas pernai jums nepavykusias atkrintamojo sezono rungtynes. Įsivaizduotumėte tas atkarpas, kaip buvo ir kaip jos turėjo atrodyti, jei būtų lydėjusi sėkmė.

– Po praeitų metų sužaidžiau daugybę rungtynių. Vargu ar atsiminsiu tas čempionato rungtynes.

Serena persmeigė jį aštriu žvilgsniu.

– Prisimenate kiekvieną tų rungtynių akimirką. Juk nuolat kankinatės prisimindamas savo klaidas.

– Aš…

– Nereikia. Juk abu žinome, kaip yra iš tikrųjų.

Po galais, ji teisi, o stojusi nesmagi tyla tik patvirtino jos žodžius. Daugybę bemiegių naktų galvojo apie kiekvieną rungtynių akimirką, kiekvieną atkarpą, kai turėjo vadovauti žaidimui, o jautė vien didžiulį sunkumą krūtinėje ir nenusakomą baimę. Nebenorėjo viso to dar kartą prisiminti ir vėl pajausti baimę, net ir pats vienas savo namuose. Troško iš to išsivaduoti, įrodyti, kad turi gebėjimų ir ryžto vesti komandą į priekį, kaip kad darė visus metus. Norėjo laimėti.

– Pabandysiu, – tarė jis.

Ji papurtė galvą.

– Pasirinkime kitą žodį. Ne jūsų paminėtą.

– Gerai. Atliksiu tą užduotį!

– Puiku, – ji padėjo į šalį užrašų knygutę ir pažvelgė į dailų ant riešo segimą laikrodėlį, brangų, matyt, mylimojo dovanotą. Spėjo, kad Makso, kuris panorėjęs galėjo sau leisti nupirkti ne tik bet kurį šveicarišką laikrodį, bet kartu ir laikrodininką su visa laikrodžių gamykla. – Ką gi, baigėsi mūsų laikas. Iki rytojaus.

Jis pašoko ant kojų, bet tik dėl to, kad mama būtų trenkusi jam per pakaušį, jei būtų pastebėjusi drybsant, kai moteris ruošiasi išeiti.

Ji ištiesė ranką, jis ją paspaudė ir pagalvojo, kad ilgi pirštai raudonai nulakuotais nagais gerai atrodytų spausdami rimbo rankeną. Plūstelėjo nemalonus karštis.

Vis dar laikydama jo ranką Serena paklausė:

– Tarp kitko, koks tas jūsų noras? Dilanas apie jį minėjo.

Jis pažvelgė į ją nustebęs ir svarstė, kol nusprendė, kas bus tas. Ji juk paklausė. Jis pasilenkė arčiau, lyg būtų vakarėlyje ir norėtų artimiau susipažinti su moterimi.

– Pasakiau Maksui, kad jei jau teks dirbti su ugdymo vadove, verčiau lai ji būna karšta.

Ji nesumišo, neparaudo ir neapsimetė drovuole. Ir tepasakė:

– Ką gi, malonu žinoti, kad tavo draugas mano, jog esu karšta.

– O, ne jis vienas taip mano.