Читать книгу Nuobodu nebus - Nancy Warren - Страница 2

Maksas mėgo skraidyti taip pat kaip mylėtis. Šios dvi veiklos sritys jam buvo šiek tiek panašios. Dėl laisvės pojūčio ir didžiulio pasitenkinimo. Skrydis kartais pasitaikydavo audringas, kartais ramus ir įprastas, bet vis vien jaudindavo.

Šiandien buvo kitaip. Jis skrido virš didingų visžalio miško masyvų, kurie arčiau kranto kaitaliojosi su kirtimų plynėmis. Virš tanklaivių, kruizinių laivų ir būrio medžiojančių orkų. Savo Cessna lėktuvą nutupdė Balteglių Įlankos Arkties dvelksmo oro uoste ir riedėjo tvirtu pakilimo taku, kol lėktuvas sustojo.

Maksas išjungė variklį ir nusiėmė ausines. Su apšiurusiu portfeliu rankoje išlipo iš lėktuvo. Pasirūpino jo saugumu ir žengė į žemą pastatą, kuriame buvo įsikūrusi Arkties dvelksmo administracija.

Vos įėjęs atsidūrė labai įdomioje situacijoje.

Pirma, ką jis pamatė, buvo pats dailiausias užpakaliukas. Tie apvalūs klubai priklausė tamsiaplaukei moteriai, su ant nugaros nukarusiais surištais plaukais, kuri ką tik pateikė labai aštrių klausimų apkūniam vidutinio amžiaus vyriškiui, vilkinčiam Arkties dvelksmo uniforminę striukę.

Jiedu buvo taip įnikę į pokalbį, kad nė vienas neišgirdo, kaip jis įėjo. Maksas jau ketino sukosėti ar kitaip pranešti apie save, bet išgirdo moterį sakant:

– Porą valandų kompiuteryje nagrinėjau finansines ataskaitas. Pasirodo, mūsų įmonės finansinė padėtis prastesnė, nei maniau. – Maksas susilaikė nekostelėjęs ir ėmė klausytis. Ko gero, ne veltui bus atskridęs.

Prie rašomojo stalo sėdinčio vyriškio veide atsirado nemaloni grimasa.

– Kokią teisę turi nagrinėti buhalterinius dokumentus?

– Senelė manęs paprašė.

– Gal dar ir buhaltere tapai?

– Viską matau ir suprantu, Frenkai. Man nepatinka tai, ką išsiaiškinau.

Atstumiantį vyro veidą išmargino raudonos dėmės.

– Ir ką tuo nori pasakyti?

– Ogi tai, – ramiai kalbėjo ji plieniniu balsu, – kad skaičiai nesutampa.

– Judvi su senele pražūsite be manęs. Verčiau galvok, ką kalbi, panele.

– Kur dingo pinigai, Frenkai?

– Neketinu to klausytis, Klere. Jei nesiliausi, pasikviesiu advokatą.

Stojo įtempta tyla.

– Puiki mintis. Būtinai turėtum kviestis advokatą. Tu atleistas, – tarė ji.

Maksui nepatiko storulio žvilgsnis. Nepatiko, kad tas vyras pakilo nuo kėdės ir ėmė grėsmingai artintis prie moters.

– Negali manęs atleisti.

– Galiu. Ką tik atleidau. Manau, kad bus geriau, jei išeisi.

– Ak tu, bjaurybe. – Vyras žengė dar arčiau, bet moteris nė nepajudėjo. – Negali priversti…

Maksas nusprendė, kad metas atkreipti į save dėmesį.

– Manau, kad jūsų buvo paprašyta išeiti, – maloniai tarė jis lėtai žengdamas rašomojo stalo link.

Abu priešininkai atsisuko į jį. Ir jis pamatė puikaus užpakaliuko savininkę iš priekio. Kaip ir tikėjosi, iš priekio ji buvo dar žavesnė.

Nors ūgio tebuvo jam ligi smakro, bet jos dailių linkių figūrėlė spinduliavo valdingumu. Jam patiko jos kūno formas pabrėžiantys džinsai ir piloto striukė su Arkties dvelksmo emblema.

Ji buvo prakišusi plaukus pro beisbolo kepuraitę ir avėjo aulinukais su tvirtais padais.

Nemūvi jokių žiedų, – lyg tarp kitko pastebėjo jis. Tiesą sakant, vienintelis jos papuošalas buvo auksiniai žiedeliai ausyse. Šviesiai rudos akys buvo apvalios ir didžiulės, o priėjęs arčiau pastebėjo jose žalias ir aukso spalvos dėmeles, kurios jį pakerėjo.

Jai nelabai patiko, kad ją sutrukdė, tad Maksas nukreipė žvilgsnį į apkūnųjį vyriškį, kuris taip pat nedžiūgavo.

– Leiskite man parodyti jums duris.

Maksas nebuvo stambaus sudėjimo, bet sportiškas ir tvirtas. Jis nužvelgė atleistąjį iš darbo vyrą ir nusprendė, kad nebus grubus ir nesivels į muštynes. Žmogus tik kėlė triukšmą ir buvo įpykęs. Tačiau Maksas vis tiek laikė įtempęs raumenis ir rėmėsi daugiau priekine pėdų dalimi, tam atvejui, jei bus dėl jo suklydęs.

Vyriškis pašaipiai pažvelgė į Maksą. Ir į moterį.

– Tuo viskas nesibaigs. Į tave kreipsis mano advokatas.

– Gerai, – sutiko ji.

Eidamas pro šalį jis stumtelėjo Maksą petimi , o netrukus užtrenkė po savęs duris.

Tas garsas dar tebeaidėjo ausyse, kai Maksas atsisuko į gražiąją moterį. Ji nepadėkojo už pagalbą. Užuot taip pasielgusi, ji tarė:

– Puikiai susitvarkau pati. Be kitų pagalbos.

– Kuo geriausiai jus suprantu, – įtikinamai pasakė Maksas. – Bet pažvelkime į tai iš mano pusės. O ką man reikėjo daryti, kai įėjau ir išgirdau, kaip jis jums grasina? Išsliūkinti lauk? Būtumėte pamaniusi, kad aš bailys.

Jis pastebėjo, kaip ji, norėdama sulaikyti šypseną, patempė lūpas.

– Aš Klerė Landstrom, – prisistatė ji. – Kuo galėčiau padėti?

– Maksas Varas, – tarė jis ir ištiesė ranką. – Esu lėktuvo pilotas. Girdėjau, kad siūlote darbą.

– Ar buvote pokalbio?

– Taip, bet vyras, su kuriuo kalbėjausi, ką tik buvo atleistas.

Klerei patiko Makso Varo išvaizda. Gražus vyras, – pastebėjo ji. Tvarkingai pakirptais tamsiais plaukais, pietietiško gymio, taisyklingų veido bruožų. Nei džinsai, nei tamsiai mėlynas flisinis džemperis negalėjo paslėpti raumeningo jo stoto. Palyginti su ja, nebuvo labai aukštas, bet atrodė puikiai. Patrauklus. Turėjo dideles rudas akis, apsuptas tankių riestų blakstienų, už kurias moterys kažin ką atiduotų. Bet tai nesuteikia jam moteriškumo. Tik daro dar didesnį įspūdį.

Klerė nežinojo, kiek iš Arkties dvelksme dirbančių lėktuvų pilotų yra Frenko pusėje, bet pamanė, kad bus naudinga turėti ką tik į darbą priimtą pilotą.

Nors anaiptol nebuvo dėkinga, kad jis įsiterpė į pokalbį ir gynė ją tarsi koks riteris, suprato, jog taip elgdamasis parodė esąs drąsus ir teisingas.

– Eikite į galinį kabinetą ir prisėskite, – nurodė ji ir nusivedė jį į mažą patalpėlę už pagrindinio darbo stalo.

Maksas įsitaisė ant vinilinės lankytojų kėdės ir išsiėmė gyvenimo aprašymą.

Klerė greitai permetė jį akimis.

– Turite visus reikalingus pažymėjimus. Bet penkerius metus neatlikote jokių komercinių skrydžių.

– Tas tiesa. Vadovavau nuosavam verslui, bet skraidau kiekvieną savaitgalį. Per pastaruosius metus turiu sukaupęs penkis šimtus skraidymo valandų. Jei atvirai, man reikia pokyčių.

Klerė gerai žinojo, kad tie, kurie savo noru atvyksta gyventi į tokią vietą kaip Balteglių Įlanka, nėra paprasti žmonės. Jie nuotykių ieškotojai, svajotojai, kurie viską meta dėl įvairiausių priežasčių. Jie kitokie.

Maksas iš pažiūros, atrodo, nesiskyrė nuo kitų. Tačiau ji pastebėjo nuotykių troškimo kibirkštėlę jo akyse. Adrenalino mėgėjas, – pagalvojo ji.

– Norėčiau pamatyti, kaip jūs skraidote. Patikrinti rekomendacijas. Tada jūsų lauks dar vienas pokalbis.

– Dar vienas pokalbis? – Maksas apsižvalgė aplinkui, gal kur nors slepiasi kiti įstaigos darbuotojai.

– Su mano senele. Šis verslas priklauso jai. Jos žodis lemiamas.

Linetei Maksas labai patiko. Klerė dėl to per daug nenustebo. Išgirdusi, kad jis pasirodė tuo metu, kai Klerė atleido Frenką Karmondį, senelė tik nusijuokė. Gera buvo girdėti ją juokiantis po vakarykštės nevilties, bet ir šiaip Linetė beveik niekada nebūdavo rūškana.

– Menkas juokas, senele. Esu beveik tikra, kad Frenkas pasisavino tavo pinigus.

– Privalės grąžinti, ką nugvelbė. Galbūt net sės į kalėjimą. – Linetė sėdėjo ant ąžuolinės kėdės prie didžiulio apvalaus virtuvės stalo. Čia buvo sprendžiami svarbiausi šeimos verslo reikalai. – Bet niekas taip neužgaus jo savimeilės, kaip tai, kad jį atleido tokia maža akiplėša.

Kadangi Maksas buvo kartu su jomis, Klerė paprieštaravo:

– Nesu maža akiplėša. Esu suaugusi moteris.

– Kai Frenkas čia įsidarbino, tau buvo kiek, aštuoniolika? Jam bus sunku susitaikyti su tuo, kad jį atleido jauna moteris, jį pasamdžiusio darbdavio anūkė. – Ji ir vėl sukikeno, o jos mėlynos akys suspindo. – Dievulėliau, kad būčiau mačiusi jo veidą. – Ji liovėsi juoktis ir pažvelgė į Maksą supratingu žvilgsniu. – Ką tik atsikratėme vieno problemas keliančio vyro, o jau turime kitą, tiesa?

– Aš laukiu jūsų sprendimo, ponia Landstrom, – pasakė Maksas. – Jei nesutiksite manęs priimti, neturėsiu darbo ir aš.

Ji ir vėl sukikeno.

– Na, reikia pripažinti, jis malonus, – pasakė ji Klerei. – Ir gražios išvaizdos. Panašus į tą ispaną, kuris man patinka. Kuo jis vardu?

– Chavjeras Bardemas?

– Ne, kitas.

– Antonijus Banderasas?

– Šitas. Ar tu ispanas, Maksai?

– Argentinietis. Na, mano tėvai argentiniečiai. O aš gimiau Jungtinėse Valstijose.

– Ar kalbi ispaniškai?

– Taip. Dar portugališkai ir prancūziškai.

– Pravers su keleiviais iš užsienio. Jei tokių kada nors bus.

Ji pabeldė pirštais į kėdės ranktūrį. Vienintelis jos papuošalas buvo auksinis vestuvių žiedas.

– Kaip jam pavyko bandomasis skrydis? – paklausė ji Klerės.

– Gerai dirba rankomis ir kojomis. Apie lėktuvą žino viską. – Jei Maksui ir buvo nepatogu girdėti apie jį kalbant, jis to neparodė.

– Kur gyvensi?

– Ketinau pasiieškoti vietos mieste.

Linetė papurtė galvą.

– Sunku rasti vietą apsigyventi. Nuomojami butai bjaurūs ir neatitinka kainos. Geriau apsigyvenkite mums priklausančiame buvusio ūkvedžio būste.

– Senele, – pasakė Klerė. – Gal mums reikėtų apie tai pasikalbėti?

– Man atrodo, kad kuo anksčiau Frenkas Karmondis sužinos, jog pas mus gyvena vyras, tuo geriau. Jis juk nevaldomo būdo. Tegu žino, kad turime, kas mus apgins.

Klerė svarstė, ką čia jos senelė bus sumaniusi. Ji turi didžiulį mažosios aviacijos lėktuvų pilotės stažą. Jai teko susidurti su pilkaisiais lokiais, skristi per pūgą, skraidinti girtus aukso ieškotojus ir patvirkusius keleivius, ir jai niekada neprireikė vyro pagalbos. Iš penkiasdešimties pėdų Linetė galėjo peršauti kokakolos skardinę. Viso to ji išmokė Klerę. Tad jos nereikėjo ginti nuo siautėjančio triukšmadario ar buvusio bendradarbio.

Tačiau Klerė neketino to aptarinėti Maksui sėdint šalia, todėl tarė:

– Kad tame būste būtų galima gyventi, reikia jį išvalyti, o tai užtruks porą dienų. Tas kelias dienas galėsite pagyventi miesto centre esančiame viešbutyje.

Maksas pažvelgė į ją skaisčiomis rudomis akimis. Klerė įtarė, kad jam nebuvo sunku suprasti šio pokalbio potekstę. Jis linktelėjo.

– Puiku. Aš atskridau lėktuvu. Ar čia yra taksi?

Klerei nespėjus atsakyti, Linetė tarė:

– Klerė nuveš tave į miestą. Mums būdingas šiaurietiškas svetingumas.

Klerė šyptelėjo pro sukąstus dantis ir nusprendė netrukus rimtai pasikalbėti su savo mylima senele. Ji suprato, kad yra atvirai peršama. Jau daug kartų buvo jai sakiusi, kad jei Linetė ištekėjo už mažosios aviacijos lėktuvo piloto, Klerė nebūtinai turi sekti jos pavyzdžiu.

Ji net stengėsi susitikinėti su vyrais, kurie didžiąją laiko dalį abiem kojomis tvirtai stovi ant žemės. Ėjo į pasimatymus su vieninteliu miesto odontologu, valklaivio kapitonu ir kasybos inžinieriumi. Visi tie vyrai buvo malonūs ir įdomūs. Ir kas iš to. Linetė atidžiai nužiūrėdavo kiekvieną naujai priimtą mažosios aviacijos lėktuvo pilotą, lyg ketintų jam pamatuoti vestuvinį kostiumą.

– Eime, – pasakė Klerė Maksui. – Nuvešiu jus į miestą.

– Kaip man sekėsi? – paklausė jiems einant seno automobilio link. Tas SUV visureigis buvo nusėtas rūdžių dėmėmis ir aplipęs dulkėmis, bet buvo toks pat patvarus kaip ir prieš dešimtį metų, kai ji išmoko vairuoti.

– O kaip jums atrodo? Ji ne tik pasamdė jus. Bet panašu, kad įsisūnijo. Niekada nieko nekvietė apsistoti mūsų valdose.

Ji sėdo į vairuotojo vietą, o Maksas numetė savo mantą ant galinės sėdynės ir atsisėdo šalia jos.

– Ar jums tai sudaro sunkumų?

Klerė susimąsčiusi pažvelgė į Maksą. Išskyrus nesėkmę su Karmondžiu, ji teisingai įvertindavo žmogaus būdą, bet senelė buvo dar nuovokesnė. Jos nuojauta sakė, kad Maksu Varu galima pasitikėti.

– Ne. Visai ne.

Jie važiavo pro lėktuvą Cessna, ir Klerė suprato, kad tai jo lėktuvas.

– Turite nuosavą lėktuvą?

– Taip, – jis gūžtelėjo pečiais. – Kaip tas kaubojus, visada ant savo arklio.

Klerė nusišypsojo. Jam, matyt, teko taupyti metų metus, kad nusipirktų lėktuvą. Jautė, kad ir jis yra aistringas pilotas. O senelė juo susižavėjusi.

Jiems besikratant keliu, ji pastebėjo, kad jis žiūri pro purvu aptaškytą langą į kilimo ir tūpimo taką, į vandenyną.

– Čia gražu, – pasakė jis.

– Įdomu, ką pasakysite sausio mėnesį, kai termometro stulpelis nukris žemiau nulio. Tada ir suprasite, ar galėsite gyventi Balteglių Įlankoje, ar ne.