Читать книгу Tango Paryžiuje - Nancy Warren - Страница 1

Man patinka Paryžius pa-va-sa-rį, – skambėjo Kimberlės Renton galvoje, kol ji smagiai žingsniavo į pirmąjį mados savaitės renginį mėgstamiausiame savo mieste. Kiek per aukšti aukštakulniai caksėjo, it muštų jai patinkančios dainos taktą, o dizainerio kurtas juodos ir baltos spalvos sijonas linksmai plevėsavo. Prie jo priderintas juodas švarkelis net susiraukšlėjo nuo tokio energingumo. Ranka, kuri išdidžiai laikė kortelę, atveriančią duris į prabangiausius ir geriausios pasaulio mados vakarėlius, truputį virpėjo.

Kimė – vieno populiariausių moterų mados žurnalų Amerikoje Uptown redaktorė – atskrido į Paryžiuje vykstančią mados šventę, kad pirmą kartą savo akimis pamatytų madingiausius drabužius moterims. Jos laukė vieta pirmose eilėse. Sulaikiusi kvapą ji stebėjo, kaip renkasi pasaulio įžymybės. Simona, geriausia Prancūzijos dizainerė, parinko jai į akis nekrintančią vietą. Bulvarinė spauda bei televizija, žinoma, su malonumu parodytų visas žvaigždes žvaigždutes, kurios mados savaitei suteiktų patrauklumo, tačiau ji suprato, kad šiuo metu tokie kaip ji žymiajai dizainerei daug svarbesni nei populiarūs dainininkai ar garsusis jos vaikinas – filmų režisierius, kuris kaip tik šią akimirką stabtelėjo ant raudonojo kilimo ir leidosi fotografų įamžinamas, ir kitos įžymybės, lipančios iš blizgančių limuzinų.

Vis dėlto galėjai pasijusti lyg per Oskarų apdovanojimus – aplinkui bruzdėjo įvairiausio plauko pasaulio įžymybės, po minią nardė galybė fotožurnalistų, o kiekvieną atvykusįjį budriai stebėjo kamerų akys. Šimtai gerbėjų ir žioplių slampinėjo aplinkui.

Vos tik nuriedėjo juodas limuzinas, jo vietą tuojau užėmė baltas. Prasivėrus durims, minia nuvilnijo džiaugsmingi šūksniai. Iš limuzino išlipo Nikola Pietra ir trumpam stabtelėjo – jos veide tuojau nušvito firminė seksuali, bet kiek liūdnoka šypsena. Be galo liesa jauna moteris, kaskadomis besileidžiančiomis juodomis garbanomis ir tamsiomis, kiek įkypomis akimis. Italijos ekrano dievaitė. Jos veidas tobulo grožio, kūnas išpuoselėtas ir spinduliuojantis seksualumą. Vos girdimas akcentas suteikė dar daugiau žavesio. Įdėmiau įsižiūrėjęs galėjai rasti panašumų su legendine Sofija Loren ir Džina Lolobridžida.

Kimė pati buvo pusiau italė, tad su malonumu stebėjo Nikolos karjerą – pirmiausia ji vaidino italų filmuose, o vėliau galybėje amerikietiškųjų. Dabar ją be menkiausios sąžinės graužaties galėjai vadinti kino filmų žvaigžde. Aktorės papuošalai sutviskėjo kamerų šviesoje, kol ji laukė Marko Aplo – geidžiamiausio Amerikos jaunikio. Ši pora dar kelias akimirkas palūkuriavo ant laiptų, tenkindami fotografų ir ištikimų gerbėjų smalsumą. Plačiapečių asmens sargybinių saugomi nuo autografų medžiotojų, juodu susikibę už rankų lėtai pakilo laiptais.

Artėjančios vestuvės kėlė didžiulį susidomėjimą, kokio pasaulis nematė nuo tada, kai atsirado TomKat. Kaip TomaKat [Tomas Cruzas ir Katie Holmes (čia ir toliau – vert. pastabos).], Benifer [Benas Affleckas ir Jeniffer Lopez.], Brangelina [Bredas Pittas ir Angelian Jolie.], Bekai [Bekhemai.], jiems irgi tuojau prigijo pravardė – Nikola Pietra ir Markas Aplas netruko virsti Obuolių Pyragu [Apple Pie.].

Kai žiniasklaida baigs juos doroti, iš jų neliks nė trupinėlio, – pamanė sau Kimė stebėdama blyksčių mirgėjimą ir klausydamasi porai skirtų klausimų ir linkėjimų.

Tai, kad pora atvyko į Paryžių rinktis vestuvinės suknelės artėjančioms vestuvėms, buvo prasčiausiai saugoma paslaptis Holivude. Netgi čia, Paryžiuje, mieste, kuris garsėjo abejingumu įžymybėms, susirinko minia žioplių, norinčių pasveikinti laimingąją porą. Pasklido gandai, jog Markas Aplas, kurio dailioje galvoje kildavo keisčiausių minčių, užsimanė išsinuomoti Bakingamo rūmus vestuvių puotai. Kai jam pranešė, kad karališkųjų rūmų išsinuomoti neįmanoma, jis pamėgino juos nusipirkti. Turint galvoje jaunųjų užmojus, galima buvo tik spėlioti, kokia bus jaunosios vestuvinė suknelė, ir kantriai laukti, ką atskleis ši savaitė. Suknelė bus parodyta šioje mados šventėje. Tokią sąlygą iškėlė Simona prieš sutikdama siūti Nikolai išskirtinį apdarą. Simona įgeidžiais nenusileido būsimiems jaunavedžiams. Vis dėlto ji neabejotinai buvo geriausia naujojo tūkstantmečio dizainerė. Jos darbai išskirtiniai, nepamirštami, o nuotakos suknelės kainos niekas taip ir nesužinojo. Tai dar viena dizainerės sąlyga. Ji vadovavosi taisykle, kad tas, kas teiraujasi kainos, nėra jos vertas.

Galiausiai Markas, apsirengęs Armani kostiumu, ir Pietra, pasidabinusi pritrenkiamo grožio tamsiai raudono šilko Valentino suknele plunksnomis puoštu šleifu, įžengė į mados šventyklą ir tą pačią akimirką minia lauke išsisklaidė it rūkas, pašvietus kaitriai dienos saulei.

Kimės ausis pasiekė prancūzų, italų ir anglų kalbomis beriami žodžiai. Anglų kalba skambėjo pastabos apie tai, kaip atrodo pora: Jis daug žemesnis nei ekrane, ji per liesa. Prancūzų kalba aidėjo komentarai apie apdarus: Ko dar galima tikėtis, jei ne „Armani“? Ryškiai raudona visai netinka kaulėtai jos figūrai. O štai italai buvo daug atlaidesni: Koks kūnas! Ar kada matėte tokius nuostabius plaukus?

Kai garsenybės suėjo vidun, Kimė pamanė, jog bus saugu ir pačiai ten įžengti. Lipdama paskutinėmis laiptų pakopomis ji stabtelėjo dar akimirką pasimėgauti mėgstamu miestu. Žvilgsnis meiliai glostė Rivoli gatvę – medžiais apsodintas bulvaras atrodė it podiumas, toks galėjo būti tik vieninteliame pasaulio mieste. Užsižiebė gatvės žibintai ir dailiai pasipuošę praeiviai mėgavosi gaiviu vakaro oru. Jei dabar kilstelėtum galvą, pamatytum Luvrą, dailų it šventėn išsiruošusi dama. Tyliai, niekur neskubėdama sroveno Sena, o jos pakrantėmis vaikštinėjo susikibę įsimylėjėliai.

Kimė čia atvyko ne pramogauti, o dirbti, tad apsisuko ir buvo bežengianti vidun, tačiau vos nesusidūrė su, regis, vieninteliu nemadingai atrodančiu vyriškiu visoje gatvėje. Ji greitai nužvelgė aukštą, liemeningą, tamsiais susitaršiusiais plaukais vyruką, apsivilkusį tvido paltą, kuris greičiausiai priklausė dar jo tėvui (gal net seneliui), o iš po palto kyšojo džinsai, ant kurių nė vienas dizaineris nedrįstų prisiūti savo vardo.

– Atleiskite, – paskubomis atsiprašė ji atsitraukdama nuo neįtikėtinai tvirto pilvo, į kurį ką tik atsitrenkė.

– Jūs kalbate angliškai?

– Oui. Taip, – priblokšta Kimė pamiršo visus prancūziškus žodžius. Sprendžiant iš beviltiškų gaidelių nepažįstamojo balse, jis ničnieko nesuprato šia kalba. – Kuo galėčiau jums padėti?

Iš vidinės kišenės vyras išsitraukė baltą stačiakampę kortelę, nepaprastai panašią į tą, kokią turėjo pati Kimė.

– Ieškau 45 numerio.

Sutrikusi ji tik sumirksėjo.

– O kam?

Dabar jau vyro veide atsispindėjo nuostaba.

– Ten vyksta kažkoks pobūvis, į kurį turiu pakliūti. Mados vakarėlis.

– Mados vakarėlis.

Pavadinti Simonos renginį mados vakarėliu – tai lyg pavadinti Monos Lizos paveikslą piešinuku.

Jis žvelgė į ją iš viršaus. Kimė – aukšta moteris, tad jai buvo neįprasta žiūrėti aukštyn į tviskančias akis už apvalių akinių, kokius paprastai nešioja intelektualai.

Vyras, neabejotinai amerikietis, atrodė it baisiausias įžeidimas mados miestui. Tiesą sakant, amerikiečiai vyrai tuo pasižymėjo.

– Taip, skirtas kažkokiems drabužių dizaineriams. Jūs pasipuošusi, tad pamaniau – ką nors žinote.

– Taip. Pati einu į tą vakarėlį. Jis vyksta čia, – tarė ji rodydama kelią. Vyras lengviau atsiduso.

– Dėkoju. Taksi vairuotojui parodžiau kvietimą. Jis mane išleido čia ir nurūko anksčiau, nei spėjau pasitikslinti, kurio namo man reikia.

– Nenorėčiau būti nemandagi, bet ką jūs čia veikiate?

– Esu Minneapolis Daily Tribune fotografas.

– Štai kaip. – Kimė atidžiau nužvelgė vyriškį. – O kas nutiko Haroldui Vainui?

– Kam?

Kaip jis gali būti Minneapolis Daily Tribune fotografas ir nepažinoti žmogaus, kuris pastaruosius penkerius metus fotografuoja visus mados renginius.

– Paprastai Tribune siunčia jį fotografuoti.

– Ak taip, Haroldas. Nežinau. Gal susirgo ar dar kas nutiko. Man paskambino paskutinę minutę. Esu nepriklausomas fotografas.

Kad ir kiek Kimė jį apžiūrinėjo, apranga netapo nė trupučio geresnė. Jis vilkėjo, regis, flanelinius marškinius, o batai atrodė taip, lyg su jais būtų kopta į Himalajus.

– Jums anksčiau neteko to daryti?

– Žinoma, kad teko, – įsižeidęs atrėžė jis. – Esu padaręs tūkstančius nuotraukų. Kai kurias akimirkas buvo išties nepaprasta įamžinti.

– Turėjau galvoje, jums neteko nušviesti mados savaitės renginių?

– Paryžiuje – ne, – jo balse tebeskambėjo gynybos gaidelės.

– Būčiau jus prisiminusi.

Tiesą sakant, ji būtų atpažinusi jį ne tik dėl to, kad vyrukas neturi nė menkiausio mados pojūčio, bet ir iš žvilgsnio, kuriuo perliejo ją. Regis, jis priklausys čia mažumai moteris mylinčių vyrų. Juodu tylomis vienas kitą nužiūrinėjo.

– Ar jūs gyvenate Paryžiuje?

Kimė papurtė galvą.

– Deja, ne. Aš gyvenu Manhatane.

– Hm. Kalbate kaip amerikietė, bet atrodote kaip europietė.

– Drabužiai – iš Prancūzijos, o aš – pusiau italė, nors gimiau ir užaugau Niujorke.

– Pasisekė Niujorkui.

Gal jis ir rengiasi kaip daltonikas, bet yra savotiškai seksualus ir malonus, pagalvojo Kimė.

– Eime? – Jis parodė į raudonu kilimu užtiestus laiptus. – Ar jums nereikėtų iš pradžių persirengti? – pasiteiravo ji bakstelėdama į ant peties kabančią kuprinę.

– Ten mano fotoaparatas ir įranga.

– Supratau. – Kimė gūžtelėjo.

Juk jis – ne jos fotografas. Be to, vakarui suteiks šarmo. Kai juodu ėmė lipti laiptais, jos palydovas sumurmėjo:

– Nuostabu.

Jei raudonu kilimu užtiesti laiptai jam pasirodė nuostabūs, įdomu, ką jis pasakys įžengęs vidun?

Kimė parodė kvietimą ir buvo maloniai pasveikinta. Tada jos kompanionas ištiesė kvietimą ir jau ketino sekti iš paskos, kai pasigirdo:

– Un moment, monsieur. S'il vous plaît.

– Hm?

– Jis nori, kad jūs sustotumėte.

Vyriškis aiškiai suirzęs atsiduso.

– Kas čia? Mados policija?

Ji nusišypsojo.

– Tikrai taip. Ir jei nedarysite to, ką jie sako, būsite išspirtas lauk.

Ji klausėsi paskubomis beriamų žodžių prancūzų kalba, bet įstengė suprasti esmę.

– Tai dėl jūsų kuprinės. Negalima jos neštis vidun.

Jis nusitraukė kuprinę nuo pečių ir atsegė ją.

– Prašom tikrinti. Čia tik fotoaparatas. Aš – fotografas.

– Gal jie ir prancūzai, bet tikrai ne kurti, – priminė jam Kimė.

Apsaugos viršininkas papurtė galvą ir kreipėsi į Kimę.

– Pas de sacs dans le salon, – ištarė jis ir įsakmiai iškėlė ranką.

– Negalite neštis kuprinės į vidų.

Fotografas tvirčiau suspaudė savo turtą. Viduje vakarėlis jau įsisiūbavo ir jai reikėjo kuo skubiau ten pakliūti. Be to, šis incidentas ėmė darytis nuobodus.

– Tikiuosi, jūs išsiaiškinsite, – tarė ji ir pamojavusi nėrė į mados jūrą.

Elegantiški kambariai buvo perpildyti. Uniformuoti padavėjai vaikščiojo tarp svečių nešdami šampano taures ant sidabro padėklų.

Prasideda, pagalvojo Kimė ir paskubomis įtraukė pilvą. Tai viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur penkių pėdų ir aštuonių colių ūgio moteris, sverianti šimtą trisdešimt svarų, jautėsi stora. Visi čia susirinkusieji – garsenybės, modeliai, dizaineriai ir mados gerbėjai – buvo gražūs ir liekni. Arba turtingi ir galintys nekreipti į tai dėmesio.

Svečių drabužiai verti milijonų, o ką jau kalbėti apie įžymybių kaklus puošiančias brangenybes. Ji giliai įkvėpė ir pajuto ore sklandančius brangių kvepalų aromatus. Jai patiko visas šis blizgesys ir prabanga. Buvo girdėti prancūzų, italų, anglų, persų, japonų ir galybės kitų kalbų nuotrupos. Kimė nesunkiai galėjo susikalbėti prancūzų ir italų kalbomis. Ypač čia, mat visos kalbos sukosi tik apie madą. Ji pasiėmė taurę šampano, kurią jai maloniai pasiūlė padavėjas, ir žengė pirmyn.

Kimė yrėsi per minią sveikindamasi su pažįstamais žurnalistais, dizainerių asistentais ir kai kuriais modeliais. Simona, šio vakaro šeimininkė, sėdėjo ant kėdės, kuri Kimei labiau priminė sostą. Moteris atrodė pavargusi, paakiai patamsėję. Vilkėjo savo pačios kurtą suknelę. Be jokios abejonės, juodos spalvos. Ji nesirinkdavo spalvotų drabužių. Simona tarškėjo prancūziškai nuolat gestikuliuodama rankomis. Aplink susispietusi minia gaudė kiekvieną jos žodį. Nors kartą Nikola Pietra ir Markas Aplas atsidūrė ne dėmesio centre. Šiandien čia žibėjo Simona.

Kimė suprato, kad jai nepavyks prasibrauti iki dizainerės, tad apsidairė po kambarį svarstydama, su kuo galėtų paplepėti. Žvilgsnis užkliuvo už fotografo, kurį susitiko prie įėjimo. Vis dėlto jam pavyko pakliūti vidun. Tik be kuprinės. Šioje minioje jis buvo it… it kas? Kimė kurį laiką jį stebėjo. Regis, aplinkiniai irgi nenuleido nuo jo akių. Rankoje vyras laikė taurę šampano, tarsi ši padėtų jam įsilieti. Tačiau tai tik pabrėžė jo kitoniškumą. Šampanas akivaizdžiai nebuvo mėgstamiausias vaikino gėrimas. Akimis jis siurbte siurbė spalvingus, gražius, laisvai bendraujančius žmones. Ir staiga Kimei nušvito: jis atrodė it vienišas vilkas, patekęs tarp egzotiškų paukščių. Lyg pavojingas grobuonis. Dabar buvo kiek apdujęs, ramus, bet, pasikeitus nuotaikai, eitų per minią it įkaitintas peilis per sviestą. Niekas su juo nesikalbėjo. Šis žmogus jautėsi nejaukiai.

Kimė svarstė, ar jai derėtų jo pasigailėti ir pristatyti keliems žmonėms, kai pastebėjo, kad prie jo priėjo Briusteris Pykokas [Angl. peacock – povas.]. Aha. Darbe jis garsėjo kaip klastingas žmogus. Tik todėl ir išliko. Jo skiltis buvo nepaprastai populiari būtent dėl kandžių, negailestingų pastabų. Dažniausiai jis puldavo silpniausius – po reabilitacijos atsigaunantį modelį; nebemadingą dizainerį, besistengiantį sugrįžti ant scenos. Pykokas vadovavosi moto, kad plunksna yra galingesnė už kardą. Na, jo atveju – kompiuteris galingesnis už iškeltą ieškinį. Šio žmogaus skiltis sužlugdė ne vienos garsenybės reputaciją, o kelios jautresnės sielos iškeliavo anapilin.

Su Kime jis elgėsi labai maloniai ir savo skiltyje nominavo ją dailiausiai besirengiančia moterimi, bet ji nė akimirkos neprarado budrumo, tarsi laikytų ant kelių barškuolę.

Neatrodė, kad fotografą būtų nuskriaudęs likimas, tačiau akivaizdu, kad jo karjera mados versle kabo ant plauko. Jis gali būti sužlugdytas nespėjęs padaryti nė vienos nuotraukos. Kimė patraukė prie keistosios porelės. Briusteris iš tiesų buvo Borisas Puškoskis, bet jo pasirinktas pseudonimas tiko daug labiau. Jis mėgdavo balansuoti ant mados ribos ir rengdavosi lyg povas. Šiandien buvo pasipuošęs dvidešimtojo amžiaus vintažiniu ryškiai mėlynos spalvos aksomo švarku. Greičiausiai Dior namų. Jo plaukai – nubalinti ir trumpai kirpti. Ausyse tviskėjo dviejų karatų deimantai. Jis giriasi pradėjęs šią madą tarp vyrų. Gal ir taip. Jam tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties metų. Kimė įtarė, jog jis nesikeičia jau kelis dešimtmečius.

Priėjusi dar arčiau nugirdo, kaip Briusteris sako:

– O ką jūs manote apie bambą siekiančias iškirptes?

Įsivyravo nejauki tyla, o Kimė net prikando lūpą svarstydama, ar nereikėtų dumti kuo toliau nuo šių keistuolių.

– Aš nekalbu prancūziškai, – galiausiai atsakė fotografas.

Nė nesusimąsčiusi ji ėmė kvatotis lyg iš paties šmaikščiausio pokšto.

– Atleiskite, negalėjau neišgirsti. Kaip puiku, kai nors kas išdrįsta pasijuokti iš mūsų pramonės. Briusteri, – kreipėsi ji į vyresnįjį vyriškį ir palinko privalomiems pasisveikinimo bučiniams, – pasiilgau tavęs.

– Kime, ma petite. – Jis įsmeigė apgaulingai šviesiai melsvas švelnias akis į ją. – Tu kaip visada pasakiška. – Vyras sulaikė ją kiek atokiau nuo savęs ir atidžiai nužvelgė nuo galvos iki kojų. – Su kuo turėjai permiegoti, kad gautum šį sijoną?

Fotografas atrodė apstulbęs. Jo akys nuslydo jos sijonu. Kimė meiliai nusišypsojo.

– Tai mano paslaptis.

Briusterio akys vėl susmigo į fotografą.

– Mūsų bičiulis irgi neišduoda savo spintos paslapčių.

– Sakiau tau, jo humoras kandus.

Vienas juodas antakis kilstelėjo.

– Tu jį pažįsti?

Ką, po perkūnais, ji čia daro? Galima sakyti, pati teršia savo reputaciją mados pasaulyje dėl kažkokio kvailelio, kuris neatskirtų madingiausio drabužio nuo grindų skuduro. Kimė gūžtelėjo.

– Buvome susitikę.

Ji suvokė, kad elgiasi paslaptingai, o Briusterį paslaptys traukia it magnetas. Jis knaisiodavosi tol, kol iškapstydavo, ką norima paslėpti, ir pranešdavo visam pasauliui. Karštligiškai trokšdama kuo greičiau nukreipti pokalbį nuo nevalyvojo fotografo, ji tarė:

– Simona gerai laikosi.

Briusteris metė žvilgsnį sau per petį į Simoną, kuri vis dar aistringai tebegestikuliavo, o lūpos judėjo pašėlusiu greičiu. Tarsi kalbėtų rožinį.

– Beria išminties perlus ištikimiems tarnams. Galima pagalvoti, kad iš jos lūpų kada nors išsprūsta nors kas nors vertinga. Mieloji, ar matei jos naująjį vaikiną? Kažkoks apšiuręs čekas, kadaise žaidęs ledo ritulį. – Jis pasivėdino išpuoselėta ranka. – Ledo ritulį.

– Nežinojau, kad ji turi naują vaikiną. O kas nutiko vyrui?

– Na, jis kažkur išdūmė paskui dar vieną anoreksikės sijoną.

– Matau, Obuolių Pyragas irgi čia. Ar bent nutuoki, kaip atrodys suknelė? – paklausė ji.

– Aš, žinoma, suknelės nemačiau, tačiau kai ką girdėjau. – Briusteris atrodė nepaprastai savimi patenkintas.

Kad ir koks šlykštus, Kimei Briusteris šiek tiek patiko. Ypač kai žinodavo naujausius gandus.

– Ką girdėjai?

Jis greitomis apsidairė ir pritildęs balsą tarė:

– Girdėjau, kad bus dvi suknelės.

– Dvi suknelės? – sukuždėjo ir ji.

Regis, išties puiku. Tai bylojo žaižaruojančios jo akys. Jis atrodė lyg tuojau uždainuosiantis Eltonas Džonas.

– Viena – nuotakai, o kita – mažytė priderinta suknelė būsimos nuotakos vaikui.

Pietra ir Aplas turėjo dvejų metų dukrelę, ir tai jau seniai nebebuvo paslaptis. Tačiau žinia, kad mažylė vilkės prie jaunosios priderintą suknelę, išties verta dėmesio.

– Turbūt juokauji.

Jam pavyko ją priblokšti, to jis neabejotinai ir siekė. Tad patenkintas išsišiepė.

– Palauk ir pamatysi. O dabar – ate, brangieji. Turiu persimesti keliais žodžiais su Valentinu, – pareiškė Briusteris ir pasišalino.

Kimė susimąsčiusi stebėjo vyrą, kurį susitiko prieš gerą pusvalandį ir kuris atrodė taip, lyg norėtų nusibraukti prakaitą nuo kaktos.

– Ačiū, kad mane išgelbėjote, – padėkojo jis.

Kimė sugavo jo žvilgsnį ir nenuleido akių.

– Kas tu toks?

– Juk sakiau. Fotografas iš Minneapolis Daily Tribune.

– Baik pliaukšti nesąmones. Tu neatskirtum dizainerio kurto drabužio, net jei ant jo būtų palikta etiketė. Niekas tavęs nesamdytų kaip mados fotografo.