Читать книгу Tango Paryžiuje - Nancy Warren - Страница 2

Vienas antakis išraiškingai kilstelėjo, o žvilgsnis už akinių stiklų tapo dar skvarbesnis. Vyras išsitraukė vizitinę kortelę. Ji paėmė ją – išties Tribune vizitinė kortelė. Kimė garsiai perskaitė:

– Houldenas Makgregoras, fotografas.

– Aš – Houldenas Makgregoras, – patvirtino jis bijodamas, kad ji pamanys, jog vizitinė kortelė ne jo. Kimė nudžiugo, kad jam užteko proto nepulti purtyti jai rankos, mat ką tik davė suprasti Briusteriui, jog juodu pažįstami.

– Kimberlė Renton, Uptown žurnalo mados skyriaus redaktorė, – ji dar sykį pažvelgė į kortelę rankoje, lyg viltųsi joje rasti daugiau informacijos nei pirmąjį kartą. – Kas jūsų redaktorius?

Ji pažinojo daugumą savo srities žmonių, įskaitant ir Tribune mados redaktorių. Toji moteris sukramtytų jį ir išspjautų, jei tik pamatytų, kaip apsirengęs pasirodė mados renginyje.

– Marša Sampson. Turėčiau čia su ja susitikti.

– Nesi matęs savo redaktorės?

Jis papurtė galvą.

– Jei susitiksi su ja taip apsivilkęs, tavo pirmoji darbo diena bus ir paskutinė, – pažadėjo jam Kimė. Kažkas čia ne taip.

– Juk esu fotografas, ne modelis, – irzliai subambėjo jis. – Koks skirtumas, kaip aš apsirengęs.

– Matai, tai tik dar sykį patvirtina, jog nesi mados fotografas.

Jo akys buvo riešutų spalvos, labai patrauklios.

– Tai mano bandomasis darbas.

– Kas tave nusamdė?

Šį kartą jau jis atidžiai nužvelgė ją, tarsi mėgindamas atsakyti į tyliai sau užduotą klausimą. Kurį laiką klausimas tebetvyro ore, o jis mąsliai ją stebėjo.

– Mane pasamdė Retas Markamas.

– Laikraščio savininkas? Bet…

Jis skubiai apsidairė aplink.

– Ką pasakytum, jei pasiūlyčiau nešdintis iš čia ir kur nors išgerti?

Tiesą sakant, šįvakar ji pabendravo su visais, su kuo reikėjo. Ketino čia pasisukioti dar kurį laiką, tačiau nieko neprarastų, jei ir išeitų. Į žurnalistiką ją atvedė pirmiausia smalsumas, kuris dabar tiesiog nedavė ramybės.

– O kam?

– Man reikia šiokios tokios pagalbos ir manau, kad tu tas žmogus, kurio ieškau.

Jiedviem susižvalgius, kažkas sukibirkščiavo. To Kimė jau senokai nebuvo jautusi.

– Originalus kvietimas. Sutinku.

Jo šypsnys buvo vangus ir tuo pat metu seksualus. Akivaizdu, kad ir jis pajuto tą kibirkščiavimą.

– Man reikia mados žinovės pagalbos. Išties negaliu apie tai kalbėti čia.

Ji buvo šiuolaikinė moteris, nepraradusi įgimto atsargumo, būtino, kad išgyventų Manhatane. Be to, turėjo mobilųjį telefoną, o dar paauglystėje motina užrašė ją į kovos menų būrelį, tad Kimė jautėsi saugi su šiuo vyruku. Beje, jos nuojauta dėl žmonių retai apgaudavo.

– Gerai. Siūlau eiti iš čia tuojau pat. – Ji paėmė jį už rankos ir nuskubėjo link išėjimo. – Toji grėsmingos išvaizdos moteris šviesiai rusvais plaukais ir yra tavo naujoji redaktorė.

Jis metė žvilgsnį į Maršą Sampson ir panarino galvą.

– Supratau.

Kaip galėdami greičiau, bet stengdamiesi nepatraukti dėmesio, juodu skynėsi kelią prie durų. Ten jis atgavo kuprinę ir jie išėjo į naktį. Palyginti su triukšminga vakarėlio atmosfera, lauke buvo tylu ir vėsu. Ampyro stiliaus pastatai su kaliojo metalo balkonėliais rikiavosi abipus gatvės. Viskas tiesiog kvepėjo Paryžiumi – žaliuojančiais medžiais ir gardžia duona.

– Ar tu pažįsti šį rajoną? – pasiteiravo jis.

– Taip. Jei liksime netoliese, mus būtinai kas nors pastebės iš mados pasaulio. – Kimė susimąstė. – Už kelių kvartalų nuo čia yra keletas barų, kur turėtume būti saugūs.

– Man tinka. – Jis ėmė greitai žingsniuoti, bet netrukus sulėtino tempą ir prisiderino prie jos žudančio aukščio kulniukų caksėjimo. – Kaip jūs vaikštote su tokiais bateliais?

– Jie sukurti grožiui, o ne kelionėms pėstute, – atšovė ji.

– Galiu kirsti lažybų, kad tu nevaikštai pėsčiomis.

Kimė nesivargino atsakyti, bet vyrukas būtų pralaimėjęs lažybas. Viešpatie šventas. Tereikia prisiminti tas varganas mergaičių vasaros stovyklas, į kurias ją siųsdavo paauglystėje. Tose stovyklose paauglės buvo mokomos geriau vertinti save ir pasitikėti savo jėgomis. O ji tetroško ramiai leisti laiką su draugėmis lakstydama po parduotuves. Vargšė mamytė iš paskutiniųjų stengėsi užauginti į save panašią, šlepetes avinčią dukterį, o išaugo dėl mados galvą pametusi mergužėlė. Na ir porelė jiedvi buvo. Visiškos priešingybės. Kimė įtarė, kad potraukį prie mados paveldėjo iš tėvo. Jis buvo tikras italas plevėsa. Pati beprotiškiausia motinos klaida. Kimė nebuvo panaši į tėvą, tačiau greičiausiai turėjo padėkoti jam už dabartinę savo karjerą.

Motina pastojo būdama Jeilio universiteto paskutinio kurso studentė. Be jokios abejonės, ji atsisakė už jo tekėti, nors jis, būdamas katalikas ir vertinantis šeiminį gyvenimą, to norėjo. Vis dėlto Evelina Renton išsireikalavo, kad jis finansiškai remtų vaiką, tad galiausiai jai buvo skirtos lėšos, o tėvo ji taip ir nematė. Kimė suprato, kad sukeltų keblumų aukšto lygio verslininkui, turinčiam žmoną ir keturis vaikus. Vaikiškos svajonės apie tai, kaip vieną dieną įsilies į triukšmingą, laimingą italų šeimą, buvo skausmingai palaidotos, kai suprato, jog tėvas nė neketina pristatyti jos savo žmonai ir kitiems artimiesiems. Kimė mėgino filosofiškai vertinti jo pasirinkimą. Paslapčia vildamasi, kad tėvas kada nors persigalvos, ji jau mokykloje mokėsi prancūzų ir italų kalbų, o tai galiausiai pasirodė nepaprastai naudinga profesijai. Ji stebėjo jo gyvenimo vingius naršydama internete ir vis dar tikėjosi, kad jis lygiai taip pat seka jos karjerą.

– Kaip tau ši vietelė? – Houldeno balsas pažadino ją iš prisiminimų. Jie ėjo pro mažą barą tyliame užkampyje.

– Puikiai, – pritarė ji ir jie patraukė vidun. Paprastai ji įsitaisydavo lauke ir stebėdavo pro šalį slenkančius žmones, bet pajuto, jog šįkart labiau tiktų vidus, kur mažesnė tikimybė būti pastebėtiems. Juodu įsitaisė prie staliuko. Kimė užsisakė taurę vyno, o Houldenas – alaus. Kai jų gėrimus atnešė, jis atsiprašė ir po kelių minučių grįžo nešinas mobiliuoju telefonu. Atrodė taip, lyg pokalbis dar nebūtų baigtas.

– Tai Retas Markamas. Jis nori pasikalbėti su tavimi.

Kimė manė, kad Houldenas nuėjo į tualetą. O jis skambino laikraščio savininkui? Kodėl norima su ja kalbėtis? Ji paėmė ištiestą telefoną.

– Klausau?

– Kime? Čia Retas Markamas.

– Kaip gyvuojate, pone Markamai?

– Dėkoju, gerai.

– Kaip laikosi jūsų žmona?

– Gerai. Luizai irgi viskas gerai. Žinoma, ji pasiilgsta žinių tarnybos, bet nekantriai laukia jau kitą mėnesį gimsiančio vaikelio. Pasakysiu, kad domėjaisi. Paklausyk, kažkas čia vyksta, o tu – tinkamiausias žmogus, galintis padėti. Leidau Makgregorui tau viską papasakoti. Turbūt nereikia sakyti, kad mes tikime tavo diskretiškumu, supranti?

Kimė pasijuto lyg kokio veiksmo filmo herojė.

– Taip. Jūs tikitės, kad neišplepėsiu. – Ko neišplepės? – Taigi, kas vyksta?

Ji pažino Reto Markamo balsą. Klausdama apie žmoną, mėgino tik pasitikslinti, ar čia tikrai jis. Žodžiu, elgėsi it kokia slaptoji agentė. Niekuo nepasitikėjo.

– Pasamdžiau Makgregorą rimtai užduočiai. Būsiu dėkingas už tavo pagalbą jam.

Kimė neturėjo jokio supratimo, apie ką jis kalba. Ji jam nedirbo, tad negalėjo tikėtis nei premijų nei papildomų laisvų dienų. Ką gi, ji išklausys, ką papasakos Makgregoras, o tuomet jau pati spręs, kas čia vyksta ir ar verta į tai painiotis.

Baigusi pokalbį atidavė telefoną ir išraiškingai kilstelėjo antakį.

– Ar skambinai jam pasiklausti dėl manęs?

– Taip.

– Žinai, gana slapukauti. Jaučiuosi lyg vaidinčiau filme apie Džeimsą Bondą. Kas čia darosi?

– Viskas, ką pasakysiu, turi likti tik tarp mūsų.

Kimė nekantriai užvertė akis.

– Jau supratau.

– Esu privatus seklys. Markamas mane oficialiai pasamdė, bet yra ir ne tokia oficiali bei vieša šio reikalo dalis – vyksta tarptautinis tyrimas dėl nusikaltimo mados pasaulyje. Darome viską, kad tai liktų paslaptyje.

– Kas liktų paslaptyje? – Kimė jautėsi nepaprastai suintriguota.

– Tai prasidėjo prieš kelerius metus per pavasario kolekcijos pristatymą, kuris vyksta rudenį, ar ne?

– Taip. Mados pristatymai vyksta dviem sezonais anksčiau.

– Tada dingo pagrindinis Senos namų darbas.

Kimė linktelėjo.

– Prisimenu. Apie tą suknelę pranešė, bet ji taip ir nepasirodė ant podiumo. Renginio vedėjas tiesiog pasakė, kad ji nebus rodoma. Taip kartais nutinka dėl įvairiausių priežasčių. Dažniausiai drabužis sugadinamas stengiantis ką nors skubiai pataisyti.

– Suknelę pavogė.

Jos akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Apsauga buvo nepaprastai budri. Tu tuo tikras?

– Taip. Jos taip ir nerado. Paaiškėjo, jog bene kiekvieni modelių namai yra praradę vieną kitą suknelę per pastaruosius penkerius metus. Tai, be jokios abejonės, erzino, bet rimtos žalos nepadarė. Visi tiesiog pamanė, kad tai atsitiktinumas arba aplaidumas. Tačiau kažkas su kažkuo pasikalbėjo ir išaiškėjo, jog tai joks atsitiktinumas. Paskui buvo suorganizuoti keli slapti susitikimai ir keli modelių namai nutarė imtis slapto tyrimo.

– Tave nusamdė išsiaiškinti, kas tariamai pavogė kelias sukneles per penkerius metus?

– Ne. Turime rimtą pagrindą manyti, jog bus dar viena vagystė. Šį sezoną. Privalau užkirsti kelią vagystei ir surinkti įkalčius, kad būtų galima sugauti nusikaltėlį.

– Šaunu.

Kimei visuomet patiko detektyvai. Reikia pripažinti, kad prieš ją sėdintis vyrukas su vos nugertu bokalu alaus atrodė kaip ką tik iš ekrano nužengęs detektyvas. Tvirtas, žavus, paslaptingas vyrukas. Neskoningai apsirengęs.