Читать книгу Devino Makeido meilė - Нора Робертс - Страница 4

Antietamo miestelis vėlyvą pavasarį atrodė gražiai. Šerifas Devinas Makeidas mėgdavo pasivaikščioti nelygiais šaligatviais, uosti ką tik nupjautos žolės, gėlių kvapus, klausytis šunų amsėjimo ir vaikų šūkalojimo.

Jam patiko gilintis į miestelio tvarką, jo kasdienybę ir nedidelius pokyčius. Darželyje palei banką žiedus skleidė rožinės begonijos. Prie langelio, pro kurį buvo aptarnaujami važiuotieji klientai, stovėjo trys automobiliai, sudarydami spūstį.

Kiek tolėliau priešais paštą vyrai stūmė laiką ir kvėpavo grynu oru. Pro kirpyklos langą Devinas pamatė mažylį, kuriam pirmą kartą buvo kerpami plaukai, o jo mama kramtė nagus ir mirkčiojo ašarų pilnomis akimis.

Vėjyje plaikstėsi plakatai, kviečiantys į paradą ir iškylą, skirtą JAV žuvusiųjų karuose atminimo dienai. Ruošdamiesi šiam renginiui kai kurie gyventojai rūpestingai šveitė arba iš naujo dažė savo namų priebučius.

Devinas šį renginį mėgo, nors jam vykstant visada pakakdavo automobilių spūsčių ir kitokių nepatogumų. Jam patiko tradicijų tęstinumas ir nuspėjama įvykių tėkmė. Tai, kaip miestelio gyventojai dar gerokai prieš prasidedant paradui susistatys ant šaligatvio sulankstomas kėdutes, pasidės šaltkrepšius, norėdami užsitikrinti, kad gerai matys gatve žygiuojančius orkestrus ir dirigentus, mojuojančius lazdele.

O labiausiai jam patiko, kaip energingai miestiečiai įsitraukdavo į visą savaitgalį vykstančią šventę, kaip ji jiems rūpėjo, kokie jautėsi išdidūs.

Tėvas pasakojo, kad jo vaikystėje per vieną iš pirmųjų Atminimo dienos paradų labai senas žmogus, vilkintis pilka Konfederatų armijos uniforma, klibikščiavo drauge su kitais Pagrindine gatve. Jis buvo gyvas pilietinio karo liudininkas.

„Dabar ir jis miręs, mirę jie visi“, – mąstė Devinas žvelgdamas į paminklą miestelio aikštėje. Mirę, bet nepamiršti. Bent jau tokiuose mažuose miesteliuose kaip šis, kuriuose kadaise grumėjo patrankos, plieskė šautuvų ugnis, aidėjo klaikios sužeistųjų dejonės.

Apsisukęs Devinas nužvelgė gatvę ir atsiduso. Pastebėjo ponios Mec biuiką, pastatytą – kaip visada – draudžiamoje vietoje. Galėtų išrašyti jai baudą, Devinas žinojo, ji susimokėtų. O tada įkrypuotų į šerifo būstinę nešina baudos kvitu ir atskaitytų jam pamokslą. Dar kartą sunkiai atsidusęs Devinas įsispoksojo į bibliotekos duris. Be abejo, ji viduje liežuvauja su Sara Džeine Pofenberger.

Sukaupęs visą drąsą ir jėgas jis užkopė akmeniniais laiptais.

Ponia Mec buvo kaip tik ten, kur jis ir tikėjosi rasti – palinkusi į priekį, putlia alkūne įsirėmusi į nemažą šūsnį romanų minkštais viršeliais ji su bibliotekininke aptarinėjo naujausias miestelio blogybes. Devinas niekaip nesuprato, kodėl itin apkūnios moterys taip mėgsta nežmoniškais raštais išmargintas sukneles.

– Laba diena, ponia Mec, – ramiu balsu kreipėsi šerifas. Ankstyvos jaunystės laikais panelė Sara Džeinė ne kartą jį buvo išgrūdusi iš bibliotekos.

– O, sveikas, Devinai. – Ponia Mec pasisuko į jį plačiai šypsodamasi. Ji alkūne vos nenugriovė šūsnies knygų, bet panelė Sara Džeinė, nors atrodė panaši į gausiai skudurais apkarstytą kaliausę, buvo vikresnė. – Kaip jautiesi tokią puikią popietę?

– Puikiai. Laba diena, panele Sara Džeine.

– Labas, Devinai. – Sara Džeinė karališkai linktelėjo, pilki jos plaukai buvo glotniai nušukuoti nuo blyškaus it popierius veido, iškrakmolyta apykaklė užsegta pasmakrėje. – Gal atnešei grąžinti „Raudoną narsumo ženklą“2?

– Ne, panele. – Jis vos neišraudo. Prieš dvidešimt metų Devinas pametė tą prakeiktą knygą, jau seniai už ją sumokėjo, o kad būtų rūpestingesnis už bausmę visą mėnesį šlavė biblioteką. O dabar, nors buvo jau vyras – negana to, nešiojo šerifo žvaigždę ir buvo laikomas patikimu žmogumi, Saros Džeinės Pofenberger plieninio žvilgsnio galia vėl virto berniuku.

– Knyga yra lobis, – kaip paprastai paaiškino ji.

– Taip, panele. Beje, ponia Mec… – kreipėsi į ją Devinas, ne tiek rūpindamasis eismo taisyklių pažeidimu, kiek norėdamas nukreipti nuo savęs dėmesį. – Jūs pastatėte automobilį neleistinoje vietoje. Ir vėl.

– Aš? – susijaudino ponia Mec, žvelgdama nekaltomis akimis. – Vaje, net neįsivaizduoju, kaip tai nutiko, Devinai. Galėčiau prisiekti, kad pastačiau leistinoje vietoje. Užbėgau tik minutėlei pasiimti kelių knygų. Ruošiausi eiti pėsčia, bet prireikė į miestelį, grįždama sumaniau stabtelėti. Skaitymas yra tikra Dievo dovana, ar ne, Sara Džeine?

– Teisybė. – Nors lūpos nesišypsojo, tamsiose Saros Džeinės akyse raukšlėtame veide žybčiojo linksmos kibirkštėlės. Devinui teko susiimti, kad nepradėtų nekantriai trypčioti.

– Jūsų automobilis draudžiamoje vietoje, ponia Mec.

– Ak, brangusis. Juk neišrašysi man baudos, ar ne?

– Dar ne dabar, – sumurmėjo Devinas.

– Ponas Mecas labai susijaudina, kai aš gaunu baudą. Be to, esu čia tik minutę ar dvi, tiesa, Sara Džeine?

– Tik minutę ar dvi, – patvirtino Sara Džeinė ir pamerkė Devinui.

– Jeigu pavažiuotumėte savo automobiliu…

– Būtinai. Tikrai pavažiuosiu. Tuojau pat, tik pasiimsiu knygas. Neįsivaizduoju, ką veikčiau, jeigu neturėčiau knygų, nes ponas Mecas visą laiką žiūri televizorių. Išrašyk jas man, Sara Džeine, kol Devinas papasakos, kaip sekasi jo šeimai.

Devinas iškart pajusdavo, kad jį siekiama nuginkluoti. Šiaip ar taip, jis buvo policininkas.

– Ačiū, mums viskas gerai.

– Ak, kokie puikūs kūdikėliai. Tik pagalvok, du tavo broliai susilaukė vaikučių vos per kelis mėnesius vienas nuo kito. Turėčiau juos aplankyti.

– Kūdikiams irgi viskas gerai. – Pagalvojęs apie tuos mažučius padarėlius Devinas kiek sušvelnėjo. – Auga.

– Žinoma, ir turi augti, tiesa, Sara Džeine? Auga kaip piktžolės, kurių neįmanoma sustabdyti. Tai dabar jau turi sūnėną ir dukterėčią.

– Du sūnėnus ir dukterėčią, – pataisė jis, turėdamas galvoje Džerado žmonos Savanos sūnų Brajaną.

– Taip, žinoma. Gal ir tu jau galvoji apie savo šeimą?

Ponios Mec akys žibėjo nuo minties, kad tuoj išgirs apie Devino ateities planus. Bet jis buvo nepalenkiamas.

– Man pakanka būti dėde. – Be jokio sąžinės graužimo Devinas nusprendė atiduoti suėsti šiai vilkei brolienę. – Regana šiandien pasiėmė Natą į parduotuvę. Buvau užsukęs ten prieš porą valandų.

– Nejaugi?

– Minėjo, kad Savana su Leila žada užsukti.

– Vaje! Ką gi… – Užklupti abi brolių Makeidų žmonas su kūdikiais būtų didelė sėkmė, pagalvojusi apie tai ponia Mec net sudrebėjo. – Tu geriau paskubėk, Sara Džeine. Turiu atlikti dar keletą pavedimų.

– Palauk truputį, tuoj galėsi jas neštis.

Pagaliau Sara Džeinė sukrovė knygas į ponios Mec drobinį krepšį ir šis išsipūtė nuo krovinio. Kai ponia Mec išpūškavo pro duris, Sara Džeinė nusišypsojo.

– Tu sumanus vaikinas, Devinai. Visada toks buvai.

– Jeigu Regana sužinos, kad aš užsiundžiau ponią Mec, nudirs man kailį. – Jis nusišypsojo. – Bet darbas yra darbas. Buvo malonu pasimatyti, panele Sara Džeine.

– Paieškok to „Raudono narsumo ženklo“, Devinai Makeidai? Knygos juk ne tam, kad jas mėtytume.

Jau atidaręs duris Devinas suraukė antakius.

– Taip, panele.

Nors ir stambaus sudėjimo, ponia Mec judėjo sparčiai. Ji jau sėdėjo automobilyje ir suko iš stovėti draudžiamos vietos į gatve judantį skystą automobilių srautą. Pasveikinęs save, kad gerai atliko darbą, Devinas nusprendė galintis trumpam užsukti į Makeidų viešbutuką.

Eidamas link šerifo automobilio jis mintyse pasiteisino norįs tik žvilgtelėti, ar ten ramu. Galų gale, tas viešbutis – Reifo. Argi ne brolio pareiga kartkartėmis ten pasisukioti?

Viešbutuką, kuriame galėjai gauti nakvynę ir pusryčius, tvarkė Kesė Dolin, ji su dviem vaikais gyveno to pastato trečiame aukšte, bet tai su jo lankymusi ten neturėjo nieko bendra.

Jis tik dirbo savo darbą.

Įsitaisęs prie šerifo automobilio vairo Devinas pagalvojo, kad tai grynas melas.

Vis dėlto jis darė tai, ką ir turėjo daryti. O turėjo pamatyti Kesę. Bent kartą per dieną paprasčiausiai su ja susitikti. Privalėjo, ir visai nesvarbu, kad tai būdavo nežmoniškai skaudu ar kad turėdavo elgtis itin atsargiai. Daug atsargiau dabar, kai ji išsiskyrė su tuo gyvuliu, kuris daugybę metų mušė ją ir koneveikė.

„Džo Dolinas sėdi kalėjime, – su niūriu pasitenkinimu galvojo Devinas išvažiuodamas iš miestelio. – Ir dar kurį laiką sėdės.“

Kaip šerifas, kaip draugas ir kaip vyras, kuris didesnę savo gyvenimo dalį ją mylėjo, Devinas jautė pareigą pasirūpinti, kad Kesė ir jos vaikai gyventų saugiai ir jaustųsi laimingi.

Gal šiandien jis privers ją nusišypsoti ne tik lūpomis, bet ir didžiulėmis pilkomis akimis.

Senasis Barlou namas – toks jis visada išliks istorinėje miestelio atmintyje – stovėjo ant kalvos pačiame Antietamo pakraštyje. Kadaise jis priklausė turtingam žmogui, kuriam patiko jo didumas, brangūs baldai ir pavydėtinos apylinkės. Šis namas stovėjo čia ir tomis kruvinomis dienomis, kai aplinkui siautėjo pilietinio karo mūšiai. Jis čia stovėjo ir tada, kai ant jo žvilgančių didingų laiptų buvo nužudytas sužeistas jaunas kareivis. Ir buvo liudininkas, kaip jo šeimininkė mirė apimta nepaguodžiamo sielvarto. Bent jau taip byloja legenda.

Namas stovėjo čia virsdamas griuvėsiais, negyvenamas, nebereikalingas. Verandos supuvo, langus išdaužė padykę vaikigaliai, bet sienų akmenys nė nekrustelėjo. Jis ištisus dešimtmečius stovėjo tuščias, gyvenamas tik vaiduoklių.

Kol grįžo Reifas Makeidas ir jį įsigijo.

Važiuodamas įkalnėn Devinas pagalvojo, kad šis namas suvedė Reifą su Regana. Bendromis pastangomis slegiantį seną namą juodu pavertė dailiu mielu viešbutuku.

Ten, kur vešėjo piktžolės ir dygliuoti gervuogynai, dabar terasomis driekėsi sodri veja, kurią pagyvino gėlės ir dekoratyviniai krūmai. Jis pats padėjo juos sodinti. Makeidai visada susivienija, kai reikia įgyvendinti svajones… arba sunaikinti priešus.

Langai ryškiai mėlynais rėmais dabar žvilgėjo, prie jų pritaisytuose loveliuose gausiai žydėjo linksmos našlaitės. Tvirti dvigubi balkonai buvo išdažyti ta pačia mėlyna spalva, jie viliojo svečius pasėdėti ir pasigrožėti miestelio panorama.

O, Devinas žinojo, įsitaisę kitoje namo pusėje svečiai galėtų gėrėtis vaiduoklių lankomu mišku, kuris ribojosi su viešbučio teritorija, Makeidų ūkiu ir sodyba, kurioje gyveno brolis Džeradas su žmona Savana ir vaikais.

Devinas nepasibeldęs įėjo į vidų. Prie namo automobilių daugiau nebuvo, tik Kesės, todėl jis suprato, kad pernakvoję svečiai išsiskirstė, o naujų dar neatvyko.

Kurį laiką Devinas stovėjo didžiajame vestibiulyje poliruotomis grindimis, gražiais kilimais ir laiptais, kuriuos mėgo vaiduokliai. Čia niekada netrūkdavo gėlių. Kesė tuo pasirūpindavo. Puikios vazos būdavo pilnos kvepiančių žiedų, puodeliai ir dubenėliai – aromatinių sausų lapelių ir žiedlapių mišinių, juos ji pati darydavo.

Todėl Devinui šie namai kvepėjo Kese.

Nenumanė, kur ją suras – virtuvėje, kieme ar jos bute trečiame aukšte. Jis ėjo per namą žinodamas, kad jei neras virtuvėje ir kieme, užlips laiptais ir pasibels į buto duris.

Sunku patikėti, kad prieš dvejus metus šis namas buvo pilnas dulkių ir voratinklių, sienų tinkas sutrūkinėjęs, sienų lipdiniai nudaužyti. Dabar grindys ir sienos blizgėjo, langai švietė, visur žvilgėjo lakuotas medis. Senoviški stalai buvo apkrauti daiktais, kurie, Devino nuomone, tik dulkes rinko, bet bendras vaizdas buvo žavus.

Reifas su Regana kai ką čia atnaujino, kai ką perstatė. Tą patį padarė ir dabartiniame savo name, kurį nusipirko už miesto.

Jis pavydėjo broliui ne tik meilės, bet ir tarpusavio supratimo, namų ir šeimos, kurią jis su savo moterimi sukūrė.

Šeinui atiteko ūkis. Iš tikrųjų tai jis priklausė visiems broliams, bet Šeinas į jį įdėjo visą širdį. Reifas turėjo Reganą, jie abu – kūdikį, puikų viešbutuką ir nuostabų seną namą iš akmenų ir kedro medienos, kurį pavertė savo namais. Džeradas turėjo Savaną, porą vaikų ir namelį.

O jis? Devinas susimąstė. Gerai, galima sakyti, kad jam priklauso visas miestelis. Ir lova šerifo būstinės kambarėlyje iš kiemo pusės.

Virtuvė buvo tuščia. Nors atrodė kaip paro dos ekspozicija, joje netrūko jaukumo ir šilumos, be kurių virtuvė nebūtų virtuvė. Pilkai melsvos plytelės ir kreminiai buitiniai prietaisai buvo puikus fonas kitiems daiktams – keraminiam dubeniui, pilnam šviežių vaisių, besišypsančios katės formos indui, kuriame puikavosi švieži namie kepti sausainiai, aukštiems kūgio formos indeliams su aromatizuotu actu, kurio taip pat pasidarydavo pati Kesė, ant palangės virš kriauklės puikavosi visa eilė vazonėlių su sanpaulijomis.

Ir tada pro langą Devinas pamatė ją, Kesė rinko nuo virvės lengvo vėjelio plaikstomas išdžiūvusias paklodes.

Širdis apsivertė krūtinėje. Bet jis mokėjo susivaldyti, buvo išmokęs per daugybę metų, kuriuos jau liovėsi skaičiavęs. Kesė atrodė laiminga, o Devinui tai buvo svarbiausia. Jos lūpose žaidė lengva šypsenėlė, pilkos akys žvelgė svajingai. Vėjas, kuris plaikstė paklodes, kedeno ir jos plaukus, versdamas medaus spalvos garbanas šokčioti aplink veidą ir kaklą.

Kaip ir virtuvė – ji buvo daili, tvarkinga, atrodė dalykiška, bet jokiu būdu ne šalta. Balta medvilninė palaidinė sukišta į laisvas tamsiai mėlynas kelnes. Visai neseniai Kesė pradėjo nešioti kuklius papuošalus. Bet žiedo nebemūvėjo. Praėjo jau metai, kai įsiteisėjo skyrybos; Devinas įsiminė, kurią dieną ji nusimovė vestuvinį žiedą.

Užtai ausyse dabar segėjo nedidelius aukso žiedus, lūpos buvo truputį paryškintos. Tuoj po vedybų Kesė nustojo dažytis ir nešioti papuošalus. Devinas ir tai įsidėmėjo.

Puikiai prisiminė, kaip kaimynams pasiskundus jis pirmą kartą nuvyko į Kesės ir Džo nuomojamą namą. Prisiminė baimę, kuri švietė jos akyse, kai atidarė duris, mėlynes veide, trūkčiojantį ir virpantį balsą – aiškino, kad nieko nenutiko, tikrai nesą kuo rūpintis. Ji paprasčiausiai paslydusi ir pargriuvusi.

Taip, jis tai prisiminė. Ir dar savo nusivylimą, šlykštų bejėgiškumą, kuris apėmė tą pirmą kartą – ir apimdavo visus kitus kartus, kai turėdavo stoti priešais ją, klausinėti ir ramiai siūlyti išeitis iš tokios padėties, o ji visada jas taip pat ramiai atmesdavo.

Kaip šerifas jis nieko negalėjo padaryti, kad sustabdytų smurtą už tų namų durų, kol vieną dieną ji atėjo pas jį į būstinę – nusėta mėlynėmis, primušta, įbauginta – ir parašė pareiškimą.

Dabar Devinas nedaug ką galėjo jai pasiūlyti kaip šerifas, tik draugystę.

Nutaisęs nerūpestingą šypseną jis išėjo pro užpakalines namo duris.

– Sveika, Kese.

Jos mielos, pilkos akys patamsėjo iš išgąsčio. Devinui tai buvo nenauja, nors be galo skaudino, kad pirmiausia ji žiūri į jį kaip į šerifą – valdžios atstovą, žadantį vien rūpesčius, o tik paskui – kaip į seną draugą. Bet šypsena į Kesės veidą sugrįžo daug greičiau nei anksčiau, nuvydama nuo jos švelnių bruožų įtampą.

– Sveikas, Devinai. – Ramiai, nes stengėsi išmokti būti rami, ji užsegė skalbinių spaustuką ant virvės ir ėmė lankstyti paklodę.

– Gal padėti?

Nelaukdamas, kol ji atsisakys, jis pradėjo rinkti spaustukus. Kesė nebuvo pratusi, kad vyrai dirbtų tokį darbą. Ypač toks vyras. Jis buvo… didžiulis. Platūs pečiai, stambios rankos, ilgos kojos. Aišku, ir žavus. Kaip visi Makeidai.

Devinas turėjo kažką tokio, kas darė jį itin vyrišką, nors Kesė nebūtų galėjusi paaiškinti ką. Net tada, kai įgudusiais judesiais traukė skalbinius nuo virvės ir sulankstęs dėjo į krepšį, jis atrodė labai vyriškas. Skirtingai nei jo pavaduotojai, Devinas vilkėjo ne rusvai žalsvą uniformą, o nešiojo džinsus ir išblukusius mėlynus marškinius, kurių rankoves buvo užsiraitojęs iki alkūnių. Raumeningas, to nepaslėpsi. Kesė turėjo priežasčių nepatikliai žiūrėti į vyrišką jėgą. Tačiau netgi tokiomis didelėmis rankomis, tokiais plačiais pečiais Devinas buvo švelnumo įsikūnijimas. Kesė stengėsi apie tai galvoti, kai siekdamas kito spaustuko jis prisilietė prie jos.

Vis dėlto ji žengtelėjo atgal norėdama išlaikyti atstumą. Devinas nusišypsojo, o ji galvojo, ką pasakyti. Būtų lengviau, jeigu jis neatrodytų toks… patikimas. Toks ryškus. Tamsūs it vidurnaktis plaukai garbanojosi ir krito ant išblukusių marškinių apykaklės. Akys žalios tarsi samanos. Veido bruožai lyg išskaptuoti, negalėjai neatkreipti dėmesio į tobulai suformuotas kalveles ir lomas. Lūpos ryžtingos, o duobutė viename skruoste nuolat traukė žvilgsnį.

Net ir kvepėjo jis vyriškai. Paprastu muilu ir prakaitu. Devinas visada buvo jai malonus, atrodė, jis jau seniai jos gyvenimo dalis. Bet vos tik likdavo dviese, Kesė įsitempdavo tarsi katė susidūrusi su buldogu.

– Tokią gražią dieną neverta kišti jų į džiovintuvą.

– Ką? – Kesė sumirksėjo, paskui mintyse susikeikė. – A, taip. Aš mėgstu patalynę džiovinti lauke, kai turiu laiko. Šiąnakt nakvojo du svečiai, kiek vėliau turėtų atvažiuoti dar keli. Atminimo dienos savaitgaliui visi kambariai užsakyti.

– Būsi labai užsiėmusi.

– Taip. Nepavadinčiau to darbu, bet būsiu užsiėmusi.

Devinas pažvelgė į minkštus skalbinius krepšyje.

– Ne tas pats kas aptarnauti Edės užkandinės lankytojus?

– Ne tas pats. – Kesė šyptelėjo stengdamasi nuslopinti kaltės jausmą. – Edė man buvo gera. Su ja malonu dirbti.

– Ji vis dar priekaištauja Reifui, kad tave pasigrobė. – Kesė, regis, susikrimto ir Devinas papurtė galvą. – Aš tik juokauju, Kese. Juk žinai, kad ji džiaugėsi, kai gavai šį darbą. Kaip vaikai?

– Jiems viskas gerai. Puikiai. – Jai nespėjus paimti krepšio su skalbiniais Devinas čiupo jį, atrėmė į klubą ir Kesė nežinojo, kur dėti rankas. – Netrukus grįš iš mokyklos.

– Ar šiandien nėra beisbolo treniruotės?

– Ne. – Ji patraukė į virtuvę, bet Devinas užbėgo už akių ir atidaręs duris laukė, kad ji įeitų pirma jo. – Konoras labai džiaugiasi, kad jį priėmė į komandą.

– Jis geriausias metikas, kokį jie kada nors turėjo.

– Visi taip sako. – Kesė nuėjo tiesiai prie viryklės užkaisti kavos. – Kaip keista. Jis niekada nesidomėjo sportu, kol… na, anksčiau, – netvirtai užbaigė ji sakinį. – Brajanas labai gražiai su juo sutaria.

– Mano sūnėnas velniškai geras vaikas.

Devino balse nuskambėjo toks paprastas ir nuoširdus pasididžiavimas, kad Kesė atsisuko pasižiūrėti.

– Tu tikrai taip manai, ar ne? Noriu pasakyti – nors tarp jūsų ir nėra kraujo ryšio…

– Kai Džeradas vedė Savaną, Brajanas tapo jo sūnumi, o mano sūnėnu. Šeima – ne vien kraujo ryšiai.

– Žinoma, kad ne, kartais kraujo giminės – gyva bėda.

– Tavo motina ir vėl ginčytųsi.

Kesė tik kilstelėjo petį ir nusigręžė virti kavos.

– Ji viską aiškina savaip. – Pasisukusi ji iš spintelės su stiklinėmis durelėmis išėmė puodelį ir mažą lėkštelę. Kai Devinas apkabino per pečius, ji krūptelėjo ir vos neišmetė keraminių indų ant grindų.

Jis norėjo atsitraukti, bet persigalvojo. Negana to, atsuko ją veidu į save ir abiem rankomis suėmė už pečių.

– Ji vis dar prikaišioja tau dėl Džo?

Kesė norėjo nuryti seiles, bet gerklės raumenys neklausė. Jo rankos buvo tvirtos, tačiau neskaudino. Devino akys buvo kupinos apmaudo, bet ne paniekos. Ji liepė sau nusiraminti ir nenusukti žvilgsnio.

– Ji nepripažįsta skyrybų.

– Tai pripažįsta, kad galima mušti žmoną?

Dabar jau Kesė susigūžė ir nuleido akis. Devinas mintyse nusikeikė ir atitraukė rankas.

– Atsiprašau.

– Nieko, viskas gerai. Nesitikėjau, kad mane suprasi. Dabar jau ir aš to nebesuprantu. – Lengviau atsidususi, kai jis atsitraukė, Kesė iš dubens pridėjo į lėkštelę avižinių sausainių su šokolado gabalėliais, kurių buvo prikepusi iš ryto. – Neatrodo svarbu, kad aš laiminga ir kad laimingi mano vaikai. Nesvarbu, kad teismas pripažino, jog Džo su manimi elgėsi blogai. Nesvarbu, kad jis užpuolė Reganą. Svarbu viena – aš sulaužiau įžadus ir su juo išsiskyriau.

– O ar tu laiminga, Kese?

– Aš jau nebetikėjau, jog galėčiau ar turėčiau būti laiminga. – Ji padėjo lėkštelę ant stalo ir nuėjo pripilti Devinui kavos. – Taip, esu laiminga.

– Nejaugi žadi versti mane vieną gerti kavą?

Minutę Kesė spoksojo į Deviną. Tai vis dar buvo neįprastas dalykas – vidury dienos susėsti su draugu išgerti kavos. Perėmęs iš jos iniciatyvą jis pats išėmė dar vieną puodelį.

– Na, papasakok man… – Įpylęs kavos Devinas atitraukė jai kėdę. – Ar turistams patinka nakvoti name, kuriame vaidenasi?

– Kai kurie, nieko ypatingo nepamatę ir neišgirdę, nusivilia. – Kesė pakėlė puodelį, stengdamasi nesigraužti, kad nieko nedirba, o tik plepa. – Bet Reifas protingai pasielgė paskelbdamas, kad viešbutis įkurtas vaiduoklių name.

– Jis visada buvo protingas.

– Teisybė. Kai kurie žmonės nusileidžia pusryčiauti suirzę, bet dauguma… galima sakyti, susijaudinę. Būna girdėję, kaip kažkas tranko duris, šūkauja ar netgi rauda.

– Abigalė Barlou? Tragiško likimo namų šeimininkė, gailiaširdė Pietų gražuolė, ištekėjusi už žmogžudžio jankio?

– Taip. Jie tariasi girdintys jos balsą, užuodžiantys rožių kvapą arba kažkaip pajuntantys. Tik kartą viena pora išvažiavo vidury nakties. – Šį kartą Kesė šyptelėjo ir netgi šiek tiek šelmiškai. – Abu buvo kaip reikiant įsibaiminę.

– Bet tu nebijai. Tau nė kiek nerūpi tie klaidžiojantys vaiduokliai?

– Ne.

Devinas pakėlė galvą.

– O tu ar girdėjai ją? Abigalę?

– O taip, dažnai girdžiu. Ne tik naktimis. Kartais, kai būnu viena, kloju lovas ar šiaip tvarkausi, aš ją girdžiu. Arba jaučiu.

– Tai tavęs negąsdina?

– Ne, aš jaučiu… – Kesė norėjo pasakyti „ryšį“, bet susigriebė, kad tai gali kvailai skambėti. – Man jos gaila. Ta moteris buvo įvaryta į kampą, jautėsi labai nelaiminga, nes ištekėjo už vyro, kuris ją niekino, nors mylėjo kitą…

– Mylėjo kitą? – pertraukė ją Devinas. – Niekada apie tai negirdėjau.

Suglumusi Kesė padėjo puodelį ant lėkštutės tyliai skimbtelėdama.

– Ir aš negirdėjau. Tiesiog… – Kesė tai žinojo. – Tiesiog pridėjau nuo savęs. Taip romantiškiau. Ema ją vadina „ledi“. Mergaitė mėgsta užsukti į jaunavedžių apartamentus.

– O Konoras?

– Jam tai tikra avantiūra. Viskas, kas čia dedasi. Vaikams čia patinka. Kartą, kai pas mus nakvojo Brajanas, užklupau juos visus tris sliūkinant laiptais į svečių aukštą. Buvo išsirengę ieškoti vaiduoklių.

– Vaikystėje ir aš su broliais kartą čia nakvojau.

– Tikrai? Žinoma, kam dar klausti, – jam dar nespėjus atsakyti patvirtino Kesė. – Tuščias, apleistas vaiduoklių namas. Makeidams kaip tik to ir reikia. Ar ėjote ieškoti vaiduoklių?

– Man nereikėjo ieškoti. Aš ją mačiau. Regėjau Abigalę.

Kesės šypsena išnyko.

– Matei?

– Broliams nieko nesakiau. Jie būtų niršę ant manęs visą likusį gyvenimą. Bet aš ją mačiau, sėdėjo svetainėje prie židinio. Tas židinys tikrai degė, užuodžiau dūmus, jaučiau ugnies skleidžiamą šilumą, aplinkui tvyrojo ant stalo vazoje pamerktų rožių aromatas. Ji buvo labai graži, – tyliai pasakojo Devinas. – Šviesūs plaukai ir porcelianinė oda, akys padūmavusios. Vilkėjo žydrą suknelę. Girdėjau šilko šnarėjimą jai sujudėjus. Ji kažką siuvinėjo mažomis dailiomis rankomis. Pažvelgė tiesiai į mane ir nusišypsojo. Nusišypsojo, o akys pilnos ašarų. Tada prabilo.

– Prabilo, – pakartojo Kesė, jos nugara aukštyn ir žemyn perbėgo šiurpas, lyg kas nors būtų perbraukęs lediniais pirštais. – Ką pasakė?

– „Jeigu tik.“ – Devinas mintimis sugrįžo į praeitį ir nusipurtė. – Taip ir pasakė. „Jeigu tik.“ O tada dingo ir aš pamaniau, kad susap navau. Bet žinojau, kad ne. Paskui visą laiką tikėjausi dar kada nors ją pamatyti.

– Nepamatei?

– Ne, tačiau girdėjau ją raudant. Ta rauda draskė man širdį.

– Įsivaizduoju.

– Aš, hm, būčiau dėkingas, jeigu apie tai neprasitartum Reifui. Jis mane užjuoktų.

– Neprasitarsiu. – Ji šypsodamasi žiūrėjo, kaip jis atsikanda sausainio. – Tai tu dėl to atvažiavai, tikėjaisi vėl ją pamatyti?

– Norėjau pamatyti tave. – Vos ištaręs tuos žodžius Devinas suprato padaręs klaidą. Kesės veido išraiška tapo nepatikli, apsipalaidavimo kaip nebūta. – Ir tavo vaikus, – paskubomis pridūrė. – Ir dėl tavo sausainių.

Ji lengviau atsikvėpė.

– Įdėsiu šiek tiek į maišelį, galėsi neštis.

Bet vos tik ji pakilo vykdyti pažado, Devinas paėmė ją už rankos. Kesė sustingo, ir ne tiek iš baimės, kiek dėl netikėto sąlyčio. Be žado žiūrėjo žemyn į jo saują, kurioje buvo paskendęs jos delnas.

– Kese… – Devinas iš visų jėgų stengėsi įveikti troškimą apkabinti ją ir priglausti prie krūtinės, glostyti palaidas garbanas ir paragauti – galų gale paragauti jos mažos rimtos burnos skonio.

Ūmai Kesei užgniaužė kvapą, bet kažkodėl bijojo galvoti apie priežastį. Vis dėlto prisivertė pakelti akis tarusi sau, jog nėra tokia didelė bailė, kad nedrįstų pažvelgti jam į veidą. O kad ji žinotų, ką nori pamatyti ir ko gali tikėtis. Viena buvo aišku – jo akyse ji ieškojo ne kantrybės ar užuojautos, o visai ko kito.

– Devinai… – balsas nutrūko, Kesė staigiai atsitraukė išgirdusi linksmą krizenimą ir kojų trepsėjimą. – Vaikai grįžo, – sulaikiusi kvapą sušnibždėjo ji ir nuskubėjo prie durų. – Aš čia, apačioje! – pašaukė žinodama, kad jeigu nepasakys, vaikai elgsis taip, kaip jiems liepta – eis tiesiai į savo kambarius.

– Mamyte, aš gavau auksinę žvaigždutę už namų darbą. – Pro duris įplaukė Ema, geltonplaukė fėja, vilkinti raudoną kostiumėlį. Padėjusi priešpiečių dėžutę ant spintelės ji droviai nusišypsojo Devinui. – Labas.