Читать книгу Nakties šokis - Нора Робертс - Страница 3

– Ką, po velnių, tu čia darai?

Megė darbavosi klūpomis ir nė nepakėlė akių.

– Tu ir vėl giedi tą pačią giesmę, Sidžėjau, – tarė ji.

Sidžėjus timptelėjo už krašto savo kašmyro megztinį. Rūpinimąsi kitais jis buvo pavertęs savo amatu, o dėl Megės buvo ko nerimauti. Pagaliau juk kažkas turi ja pasirūpinti. Nusiminęs jis žvelgė į rudus kaip sabalo kailis jos plaukus, ant pakaušio netvarkingai susuktus į kuodą, liauną blyškų kaklą. Dirbo ji sulenkusi nugarą, viena ranka atsirėmusi į žemę. Smulkaus kūno sudėjimo, savotiškai trapi, Sidžėjui ji buvo panaši į devyniolikto amžiaus anglų aristokrates. Bet tikriausiai tos gležnos damos porcelianine oda turėjo neišsenkamas jėgos ir ištvermės atsargas – kaip ir Megė.

Vilkėjo Megė nublukusiais marškinėliais ir džinsais, drabužiai jau buvo sudrėkę nuo prakaito. Sidžėjus pažvelgė į žemėtas rankas, gražias, elegantiškas jos rankas, – ir jį nukrėtė šiurpas. Jis žinojo, kokius stebuklus šios rankos gali kurti.

Tai tik toks tarpsnis, – pagalvojo jis. – Tereikia kiek palaukti, ir vėl viskas bus gerai. Po dviejų santuokų ir kelių meilės romanų Sidžėjus suprato, kad moterys periodiškai išgyvena keistą nuotaikų kaitą. Jis brūkštelėjo pirštu per tvarkingus smėlio spalvos ūsus. Dabar tik nuo jo priklauso, ar ji sugrįš į tikrąjį gyvenimą, ar sunku jai bus tai padaryti.

Sidžėjus apsižvalgė. Kiek tik akys užmato, vien medžiai ir kalvos. Pasijuto visiškai atskirtas nuo realaus pasaulio. Šmėstelėjo mintis, kad tuose miškuose gali būti lokių. Normaliame pasaulyje šie padarai laikomi zoologijos sode. Jis dar kartą pažvelgė į mišką, nervingai tikėdamasis pamatyti ką nors judant.

– Mege, ar ilgai dar taip gyvensi?

– Apie ką tu kalbi, Sidžėjau? – Megės balsas buvo silpnas, kimus – ką tik pažadintos moters balsas. Daugybė vyrų kažin ką atiduotų už galimybę tokią moterį pažadinti.

Megė atrodė supykusi. Sidžėjus persibraukė ranka per rūpestingai sušukuotus plaukus. Ką ji veikia čia, už trijų tūkstančių mylių nuo Los Andželo? Kodėl alina save šiuo purvinu darbu? Velniai griebtų, juk ji prisiėmė įsipareigojimus – jis taip pat. Sidžėjus senu įpročiu sunkiai atsiduso – visada taip darydavo susidūręs su pasipriešinimu. Šiaip ar taip, toks jo verslas – teks derėtis. Jis turi atvesti ją į protą. Stengdamasis neišsipurvinti nublizgintų batų jis žengtelėjo žingsnelį.

– Mažyte, aš myliu tave, juk žinai. Grįžk namo.

Dabar Megė pasuko galvą ir šypsodamasi pažvelgė į Sidžėjų. Šypsena nušvietė visą jos veidą – burną, kuri staiga susiaurėjo, nusmailėjusį smakrą, skruostikaulių linkį – veidas buvo panašus į spindintį deimantą. O akys, didelės, apvalios, tamsesnės už plaukus, teikė veidui gyvumo ir kažkokio dvasingumo. Nepasakytum, kad jis stulbinamai gražus. Pabandęs išsiaiškinti, kas tave taip žavi, turėtum tai pripažinti. Tačiau net ir dabar, be makiažo, su purvo dryžiu ant skruosto, šis veidas traukė. Megė Ficdžerald žavi, nes yra visiškai natūrali – tikra. Įdomi.

Megė atsisėdo ant kulnų ir pamėgino nupūsti ant akių užkritusią plaukų sruogą. Pažvelgė į vyriškį, kuris piktai šnairavo į ją. Užplūdo švelnumo ir malonaus pasitenkinimo banga. Šie jausmai dažnai ją aplankydavo.

– Sidžėjau, ir aš tave myliu. Tik nustok elgtis kaip kokia senutė.

– Tavo vieta ne čia, – pradėjo jis, labiau susierzinęs nei užgautas. – Neturėtum parpuolusi ant kelių rausti žemės…

– Man tai patinka, – paprastai atsakė ji.

Iš Megės balso Sidžėjus suprato, kad reikalai prastoki. Jei būtų šaukusi ir puolusi ginčytis, lengviau priverstų ją persigalvoti. Bet kai tokia rami, pakeisti jos nuomonę – kaip įkopti į Everestą. Tada jau reikia milžiniškų pastangų, o tai nežmoniškai vargina. Sidžėjus buvo protingas vyras ir pakeitė taktiką.

– Mege, aš puikiai suprantu tavo norą trumpam pabėgti nuo visų, šiek tiek pailsėti. Niekas to nenusipelnė labiau nei tu, – jai turėtų patikti, pamanė jis, nes tai tiesa. – Kodėl tau nepraleidus kelių savaičių Kankune arba nepasivaikščiojus po Paryžiaus parduotuves?

– Hmm, – Megė šiek tiek pasikėlė ir papureno ką tik pasodintų darželinių našlaičių vainiklapius – jai jie atrodė ne visai sveiki. – Gal galėtum paduoti laistytuvą?

– Tu manęs nesiklausai.

– Klausausi, – ji atsitiesė ir pati pasiėmė laistytuvą. – Buvau nuvykusi į Kankuną ir dabar turiu tiek drabužių, kad jie vos telpa spintose Los Andžele.

Nekeisdamas atakos tempo ir nuotaikos Sidžėjus išbandė kitą ėjimą.

– Ne aš vienas, – vėl pradėjo jis, stebėdamas, kaip ji laisto gėles, – bet ir visi kiti, kurie tave pažįsta ir viską žino, mano, kad tu…

– Išsikrausčiau iš proto? – užbaigė Megė. Perlaisčiau, nusprendė, kai ryškūs žiedai nusviro. Dar daug ko teks išmokti gyvenant kaime. – Sidžėjau, užuot kabinėjęsis ir bandęs priversti mane daryti tai, ko visiškai nenoriu, geriau prieitum ir paduotum man ranką.

– Ranką? – Sidžėjaus balse nuskambėjo pasišlykštėjimo gaidelė, tarsi jam būtų pasiūlyta geriausią škotišką viskį atskiesti vandeniu iš čiaupo.

Megė sukikeno.

– Paduok man tas petunijas, – grumdamasi su akmenuota dirva ji įsmeigė į žemę mažą kastuvėlį. – Sodi ninkystė yra geras užsiėmimas, ji grąžina žmogų prie gamtos.

– Neturiu jokio noro liesti gamtos.

Šįkart ji nusijuokė ir pažvelgė į dangų. Kurgi ne! Ko gero, pats artimiausias Sidžėjaus sąlytis su gamta – saulėje įkaitęs chloruotas baseinas. Dar prieš kelis mėnesius ji buvo nutolusi nuo gamtos ne ką mažiau už Sidžėjų. Ir niekada iki šiol nė nebandė prie jos priartėti. Bet dabar šį tą atrado – tai, ko net neieškojo. Jei nebūtų atvykusi į Rytų pakrantę kurti muzikos naujajam miuziklui, jei nebūtų pasidavusi momentinei užgaidai po ilgo varginančio darbo patraukti pietų kryptimi, niekad nebūtų atsidūrusi mažame ramiame miestelyje, pasislėpusiame kažkur Žydrųjų kalnų glūdumoje.

Ar mes apskritai galime žinoti, kur mūsų vieta, – galvojo Megė, – jei Fortūna atsitiktinai ten nenuveda? Ji nežinojo, kur važiuoja, – kitaip sakant, važiavo į niekur, – bet sėkmė palydėjo į tikruosius namus.

Gal pats likimas atvedė ją į Morganvilį – 142 gyventojų miestelį su prieškalnėje išsidėsčiusiais namukais. Tolstant nuo centro kelias šakojosi į daugybę mažų keliukų, kurie vedė link atskirų fermų ir pavienių kalnų trobelių. Jei likimas ją atlydėjo į Morganvilį, tai tikriausiai jis ir sudėliojo viską taip, kad jai atvykus čia kaip tik buvo parduodamas namas su dvylika akrų žemės. Nė akimirkos ji nedvejojo ir nesiderėjo dėl kainos. Megei tiko visos sąlygos, ir po mėnesio ji jau laikė rankose nuosavybę patvirtinantį dokumentą.

Žvelgdama į triaukštį medinį karkasinį namą su lenktomis langinėmis ji įsivaizdavo savo draugus ir kolegas, sukinėjančius pirštą prie smilkinio. Savo itališko marmuro koridorių ir įvairiais raštais išmargintą baseiną ji iškeitė į surūdijusius vyrius ir akmenų sienas. Bet padarė tai nė nemirktelėjusi. Megė papureno žemę aplink petunijas ir atsilošė. Jos atrodė gyvesnės už našlaites. Ji tarėsi supratusi kodėl.

– Ką manai?

– Manau, kad turėtum grįžti į Los Andželą ir užbaigti miuziklą.

– Turėjau omenyje gėles, – keldamasi nuo žemės Megė brūkštelėjo ranka per džinsus. – Tikėsi ar ne, kaip tik čia aš jį bandau užbaigti.

– Mege, kaip tu gali čia dirbti? – pratrūko Sidžėjus ir manieringai sumosikavo rankomis – jo nenatūrali vaidyba Megę visada žavėjo. – Kaip gali čia gyventi? Ši vieta visai necivilizuota.

– Kodėl? Ar dėl to, kad čia nėra sveikatingumo klubų ir madingų parduotuvėlių ant kiekvieno kampo? – norėdama sušvelninti rūsčiai nuskambėjusį klausimą ji atsargiai palietė Sidžėjaus ranką. – Giliai kvėpuok, nesibaimink. Gaivus oras tau nepakenks.

– Man visai nesvarbu, kokiu oru kvėpuoju, švariu ar užterštu, – sumurmėjo jis ir kilstelėjo nuo žemės koją. Sidžėjus buvo Megės agentas, bet nuo to laiko, kai mirė Džeris, laikė save geriausiu jos draugu. Prisiminęs tai jis ėmė kalbėti švelniau: – Klausyk, Mege, aš suprantu – tau buvo nelengva. Gal Los Andželas šiuo metu tau kelia per daug nemalonių prisiminimų, bet juk negali gyva pasilaidoti.

– Aš ir nesilaidoju, – tarsi patvirtindama savo žodžius ji uždėjo delnus jam ant dilbių. – Jau beveik dveji metai praėjo, kai palaidojau Džerį. Tai ankstesnis mano gyvenimas, niekuo nesusijęs su tuo, kas čia vyksta. Mano namai dabar čia, Sidžėjau. Nežinau, kaip tau paaiškinti, kad suprastum, – užsimiršusi ji purvinomis rankomis suėmė jo delnus. – Dabar čia mano kaimas, ir čia aš laimingesnė nei kada nors anksčiau Los Andžele ar kur kitur.

Sidžėjus suprato, kad bando galva pramušti sieną, bet nusprendė pabandyti dar kartą.

– Mege, – jis uždėjo ranką jai ant peties ir Megė pasijuto kaip maža mergytė, kurią jis nusprendė pamokyti. – Pažvelk štai ten, – jis parodė į namuką ant šlaito ir kurį laiką abu tylomis žvelgė į jį. Sidžėjus pastebėjo, kad prieangiui trūksta kelių lentų, o dažai vietomis nusilupinėję. Megės žvilgsnis nukrypo į langą, kuriame saulės šviesa tiško visomis vaivorykštės spalvomis. – Tu juk nesirengi jame gyventi?

– Reikia tik trupučio dažų ir kelių vinių, – Megė numojo ranka. Jau seniai ji suprato, kad išorė mažiausiai svarbi. Problema, kurią reikia išspręsti, slypi viduje. – Kiek daug galimybių atsiveria, Sidžėjau.

– Labiausiai tikėtina, kad namas vieną dieną užgrius tau ant galvos.

– Praėjusią savaitę pasisamdžiau darbininką, jis sutvarkė stogą.

– Mege, aš nesu įsitikinęs, kad dešimties mylių spinduliu čia gyvena bent vienas žmogus. Ši vieta neatrodo tinkama gyventi niekam, išskyrus elfus ar gnomus.

– Na, gal tai buvo gnomas, – Megė pagyvėjusi pasirąžė. – Jis buvo maždaug pusantro metro ūgio, tvirtas kaip jautis ir svėrė gerus šešiasdešimt du kilogramus. Jo vardas Bogas.

– Mege…

– Bogas labai paslaugus – tęsė ji. – Žadėjo sugrįžti su pagalbininku ir sutvarkyti prieangį, dar kai ką suremontuoti.

– Gerai, tarkim, tu turi gnomą, kuris sugeba pasišvaistyti plaktuku ir pjūklu. Bet ką darysi su visu tuo? – jis mostelėjo ranka į žemę aplink namą – ji buvo akmenuota, nelygi, apaugusi piktžolėmis ir krūmais. Net didžiausias optimistas čia nebūtų aptikęs dailios pievelės. Didžiulis medis pavojingai sviro namo pusėn, viską aplink buvo apsiviję dygliuoti vijokliai. Ore tvyrojo žemės ir žalumos kvapas.

– Tarsi Miegančiosios gražuolės pilis, – sušnabždėjo Megė. – Bus gaila nukirsti tą medį, bet jau susitariau su ponu Bogu, jis ir tuo pasirūpins.

– Ar jis tvarkys ir žemę?

Megė pakreipė galvą ir suraukė antakius. Toks žvilgsnis visus, įkopusius į penktą dešimtį, verčia prisiminti motiną.

– Ponas Bogas rekomendavo kraštovaizdžio specialistą ir užtikrino, kad Klifas Delanis – geriausias visoje apylinkėje. Šįvakar jis atvažiuos čia visko apžiūrėti.

– Jeigu jis turi bent šiek tiek sveiko proto, tai pamatęs šį vandens nutekėjimo griovį, kurį tu vadini keliu, nė nestabtelėjęs apsisuks ir grįš atgal.

– Bet juk tu savo išsinuomotu mersedesu užvažiavai iki pat viršaus, – Megė apkabino jį už kaklo ir pabučiavo. – Nemanyk, kad aš to nevertinu. Arba to, kad atskridai čia iš pačios Pakrantės, kad aš tau rūpiu, kad taip dėl manęs graužiesi. Labai visa tai vertinu. Tu man nepaprastai brangus. – Ji pataršė jam plaukus – taip, kaip tik ji mokėjo. – Pasitikėk manimi, Sidžėjau, aš tikrai žinau, ką darau. O dėl darbo… Čia dirbti man sekasi daug geriau.

– Tai dar neaišku, – sumurmėjo jis ir pakėlęs ranką paglostė jos skruostą. Ir pagalvojo, kad Megė dar gana jauna, jos galva prikimšta vaikiškai kvailų svajonių. Dar nenusvilo nagų ir tiki jomis. – Tu juk žinai, kad aš jaudinuosi ne dėl tavo darbo.

– Žinau, – jos balsas sušvelnėjo, kartu ir akys, šypsena. Ji nebuvo iš tų moterų, kurios valdo savo emocijas, greičiau jau emocijos valdė ją. – Bet man reikia šių vietų ramybės. Pirmą kartą gyvenime ištrūkau iš miesto sumaišties ir dabar mėgaujuosi tvirta žeme po kojomis, Sidžėjau.

Jis gerai pažinojo Megę ir suprato, kad šiuo metu niekas negalėtų pakeisti jos nusistatymo. Žinojo ir tai, kad nuo pat gimimo jos gyvenimas buvo perpintas fantazijų draiskalais, netrūko ir tikrų košmarų. Gal dabar ji bando tai kompensuoti?

– Turiu suspėti į lėktuvą, – suniurnėjo jis. – Noriu, kad man kasdien skambintum. Visą laiką, kol čia būsi.

Megė dar kartą jį pabučiavo.

– Kartą per savaitę, – pareiškė ji. – Po dešimties dienų gausi užbaigtą „Kaitros šokio" partitūrą.

Apsikabinusi per liemenį ji palydėjo Sidžėjų iki nelygaus apžėlusio takelio galo, kur stovėjo visiškai nederantis prie aplinkos mersedesas.

– Aš tiesiog įsimylėjusi tą filmą, Sidžėjau. Jis netgi geresnis, nei maniau pirmąkart perskaičiusi scenarijų. Muzika pati rašosi.

Sidžėjus kažką sumurmėjo ir dar kartą žvilgtelėjo į namą.

– Jeigu pasijusi vieniša…

– Nepasijusiu, – Megė nusijuokė ir stumtelėjo jį link automobilio. – Padariau nuostabų atradimą, kad galiu būti labai savarankiška. Dabar važiuok ir liaukis dėl manęs nerimavęs.

Beviltiška, – pamanė Sidžėjus ir nesąmoningai patikrino, ar rūgštingumą reguliuojantys vaistai tebėra portfelyje.

– Atsiųsk man partitūrą, ir jei ji bus tokia puiki, kokios tikiuosi, gal nustosiu nerimavęs… šiek tiek.

– Ji jau dabar puiki, – Megė atsitraukė nuo automobilio, kad jis galėtų apsisukti. – Ir aš puiki! – šaukė ji mersedesui pajudėjus. – Perduok visiems Pakrantėje, kad nusprendžiau nusipirkti keletą ožkų ir viščiukų.

Mersedesas sustojo.

– Mege…

Juokdamasi ji pamojavo jam ir pasuko takeliu atgal.

– Dar ne dabar… gal rudenį, – Megė nusprendė, kad tai turėtų nuraminti, antraip jis galėjo išlipti ir vėl viskas prasidėtų iš pradžių. – Beje, atsiųsk man „Godiva" šokoladinių saldainių.

Tai jau šis tas, – pamanė Sidžėjus ir vėl užvedė automobilį. Po šešių savaičių ji sugrįš į Los Andželą. Lėtai važiuodamas jis žvelgė į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Matė ją, nedidukę ir liekną, tebesijuokiančią prižėlusio kiemo, žaliuojančių medžių ir apšiurusio namo fone. Jį nukrėtė šiurpas, bet šįkart ne iš perdėto jautrumo. Akimirką galvoje sukirbėjo mintis, kad Megei čia nesaugu.

Automobilis šokinėjo per duobes ir akmenis – kratė taip, kad net galvą buvo sunku nulaikyti. Sidžėjus įsikišo ranką į kišenę ir susirado rūgštingumą mažinančių vaistų. Viskas rodė, kad jis per daug nerimauja.

Megė vieniša stebėjo keliu – vargu ar jį taip galima pavadinti – nutolstantį mersedesą ir mąstė. Ne, iš tikrųjų ji nėra vieniša. Buvo įsitikinusi, kad čia niekada nesijaus vieniša. Netikėtai apėmė bloga nuojauta ir ji nusipurtė, tarsi norėdama jos atsikratyti.

Sunėrusi ant krūtinės rankas ji du kartus lėtai apsisuko. Uolėtas šlaitas buvo apaugęs medžiais. Ant šakų dar tik brinko pumpurai, bet po kelių savaičių išsprogs ir užklos mišką sodriai žalios spalvos apklotu. Megei patiko įsivaizduoti mišką. Sielos akimis ji matė jį žiemą – baltas sniegas ir juodi medžiai, nuo šakų kabo varvekliai, žėri uolos. O rudenį už kiekvieno lango puikuojasi auksuotas gobelenas. Kaip galėtų jaustis vieniša?

Pirmą kartą gyvenime ji gali kur nors palikti savą žymę. Tai nebūtų kopija viso to, ką iki šiol yra turėjusi. Viskas būtų jos, tik jos – visos klaidos, kurias ji čia padarys, ir visos čia patirtos pergalės.

Joks žurnalistas negalėtų deramai palyginti šio atokaus rojaus kampelio vakariniame Merilende su jos motinos rūmais Beverli Hilse ar tėvo vila pietų Prancūzijoje. Ji būtų laiminga, tikrai labai laiminga, jei apskritai nebūtų jokių žurnalistų. Galėtų kurti savo muziką ir gyventi ramioje vienumoje.

Kai stovi labai ramiai ir tyliai, užmerktomis akimis, girdi muziką aplink save. Ne paukščių čiulbėjimą, bet vėjo vilnijimą pro šakas ir mažyčius lapelius. Susikaupusi išgirsta kitoje kelelio pusėje lėtai sruvenantį siaurą upeliuką. Tyla tiesiog skambanti, ji smelkiasi gilyn į ją tarsi simfonija.

Kažkur toli yra vieta, pilna blizgesio ir žavesio, bet jai jos nebereikia. Tiesa ta, kad jau seniai Megei jos nereikėjo, tik ji nežinojo, kaip iš ten ištrūkti. Kai tavo gimimą iškilmingai pažymi tarptautinė spauda, tavo pirmas žingsnis, pirmi žodžiai viešai aptarinėjami, nežinai, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas.

Jos motina buvo viena žymiausių bliuzo ir baladžių atlikėjų Amerikoje, o tėvas, dar vaikystėje dirbęs aktoriumi, vėliau tapo filmų režisieriumi. Jų meilės romaną, o vėliau ir santuoką, skrupulingai stebėjo viso pasaulio gerbėjai. Jų dukters gimimas buvo toks svarbus pasaulio įvykis, tarsi būtų gimusi princesė. Megė ir gyveno išpaikintos princesės gyvenimą. Auksinės karuselės ir balto kailio apsiaustai. Jai pasisekė, kad tėvai nepaprastai mylėjo ją ir vienas kitą. Tai buvo tarsi atlygis už apsimestinį, dažnai skaudinantį pramogų verslo pasaulį – nepastovų ir suvaržytą savų taisyklių. Jos pasaulį saugojo turtai ir meilė, bet nuolat šukavo žiniasklaida.

Paparacai persekiojo ją net paauglystėje – pamalonindami, bet dažnai išgąsdindami jos vaikinus. Megė susitaikė su tuo, kad jos gyvenimas tapo visų nuosavybe. Niekada nebuvo kitaip.

Kai tėvų lėktuvas nukrito Šveicarijos Alpėse, žiniasklaida perkėlė jos širdgėlą ant laikraštinio popieriaus ir ten įtvirtino. Nusprendusi, kad visas pasaulis gedi drauge su ja, Megė nebandė to sustabdyti. Buvo tik aštuoniolikos, kai pasaulio pagrindas išsprūdo jai iš po kojų.

Tada atsirado Džeris. Iš pradžių tik draugas, vėliau mylimasis, galiausiai jos vyras. Su juo jos gyvenimas paskendo daugybėje nuostabių svajų, kol galiausiai virto tragedija.

Privalau apie tai nebegalvoti, – pasakė sau Megė ir paėmusi kastuvą vėl ėmė kovoti su kieta dirva. Visa, kas liko iš to sunkaus gyvenimo laikotarpio – tai jos muzika. Jos ji niekada nebūtų galėjusi atsisakyti. Negalėtų to padaryti net ir labai norėdama. Ji buvo jos dalis – kaip akys ar ausys. Megė kūrė žodžius ir muziką, pynė juos į vieną pynę – ne be pastangų, kaip kartais galėjo atrodyti iš sklandaus galutinio rezultato. Kūrė aistringai, su nuostaba, be pertraukos. Skirtingai nei motina, ji neatlikdavo savo kūrinių – paliko juos kitiems atlikėjams kaip nuostabią dovaną.

Dvidešimt aštuonerių ji jau buvo gavusi du „Oskarus", penkis „Grammy" apdovanojimus ir vieną „Tonį". Galėdavo prisėsti prie fortepijono ir atmintinai pagroti bet kurį iš savo kūrinių. Į dėžes supakuoti apdovanojimai vis dar gulėjo dėžėse, kurias ji parsisiuntė iš Los Andželo.

Mažą gėlių darželį Megė pasodino tokioje vietoje, kur jo tikriausiai niekas nė nepastebės. Bet dirbo su meile, nors sėkmė ir nebuvo užtikrinta. Užteko to, kad šiame spalvingame kampelyje, žemėje, kurią laikė sava, ji su didžiausiu malonumu gali palikti savo pėdsaką. Darbuodamasi Megė uždainavo. Ji visiškai užmiršo blogą nuojautą.

Klifas Delanis pats nebeatlikdavo skaičiavimų ir nesudarinėdavo pirminio darbų plano. Jau nebe. Per pastaruosius šešerius metus jau buvo užsitikrinęs tokią padėtį, kad pradinėje darbų stadijoje galėdavo pasiųsti į objektą vieną ar du geriausius savo darbininkus, o pats tik prižiūrėdavo darbus. Jei užsakymas būdavo įdomus, darbams įsibėgėjus jis apsilankydavo tame sklype, kartais net numatydavo vietas augalams ir juos susodindavo. Šįkart taip pat darė išimtį.

Klifas žinojo, kur yra senoji Morganų sodyba. Pastatyta Morgano, ji taip ir buvo vadinama, nors visai netoli, vos už kelių mylių, viena mažytė bendruomenė jau turėjo šį vardą. Pastaruosius dešimt metų, po Viljamo Morgano žūties autoavarijoje, namas stovėjo apleistas. Jis visada atrodė niūrus, o su žeme aplink sunku susitvarkyti. Bet Klifas neabejojo, kad tinkamai, su deramu įžvalgumu paliesta ji gali neatpažįstamai pasikeisti. Tik kažin ar ta mergina iš Los Andželo bus pakankamai įžvalgi.

Jis buvo apie ją girdėjęs. Kiekvienas, jei tik paskutinių dvidešimt aštuonerių metų nepraleido urve, buvo girdėjęs apie Megę Ficdžerald. Šiuo metu tai buvo svarbiausia naujiena Morganvilyje. Ji nustelbė net paskalas apie Loido Mesnerio žmoną, pabėgusią su banko vadybininku.

Tai buvo vienas iš tų paprastų miestelių, kurių gyvenimas lėtai teka sava vaga, o įvykių maža. Kiekvienas gyventojas laikė garbės reikalu dalyvauti iškilmėse naujo ugniagesių automobilio įsigijimo proga ir metiniame Įkūrėjo dienos parade. Štai kodėl Klifas nusprendė gyventi čia, nors galėjo apsigyventi kur panorėjęs. Čia jis užaugo ir suprato tuos žmones, jautė jų vienybę. Perprato ir jų silpnybes. Bet geriau – tikriausiai daug geriau nei juos, jis pažino ir suprato žemę. Todėl rimtai abejojo, ar žavioji dainų kūrėja iš Kalifornijos ją taip pat supras.

Sidžėjus spėjo, jog Megė čia ištvers šešias savaites. Klifas, jos dar nė nematęs, galvojo apie perpus trumpesnį laiką. Bet turėjo vilties, kad kol jai pabos kaimiškas gyvenimas, jis toje žemėje paliks ir savo pėdsaką.

Iš grįsto kelio Klifas įsuko į ketvirčio mylios ilgio keliuką, vedantį pro Morganų kiemą. Jau daug metų jis važinėja šiuo keliuku, kuris dabar atrodė prasčiau nei bet kada. Lietus ir nepriežiūra atliko juodą darbą. Iš abiejų keliuko pusių grėsmingai styrojo šakos ir kėsinosi į automobilį. Pirmiausia reikės sutvarkyti keliuką, – pamanė Klifas, jo mažam pikapui bumbsint per provėžas. Reikės jį suformuoti, užpilti duobes, išlyginti, įrengti sausinimo sistemą ir paskleisti žvyro.

Klifas važiavo lėtai, bet ne norėdamas pasaugoti automobilį – apžiūrinėjo žemę kitoje keliuko pusėje. Ji buvo laukinė, neliesta – amžina. Klifui knietėjo čia padirbėti, pajusti savo talento ir nuostabių gamtos galių dermę. Jeigu Megė Ficdžerald nori asfalto dangos ir augalų iš šiltnamio, ji ne ten pataikė. Jis pirmas jai tą išrėš.

Nusprendė, kad nekeis nuostatų net ir nesulaukęs pritarimo savo idėjoms. Pašaliečiai čia dažnai atvyksta iš turtingų sostinės priemiesčių ir geidauja nuobodžių kiemų be krūmų ir kreivų medžių. Jiems patinka tvarkingomis eilėmis susodintos smulkios mielos gėlytės. Žemės jie nori lygios, kad kassavaitinis vejos pjovimas nereikalautų per daug pastangų. Jie tik nori nemeluodami sau pasakyti, kad gyvena kaime, nors viskas tam prieštarauja – miestietiška elgsena, miestietiški pomėgiai, – pašaipiai galvojo Klifas. Kai pravažiavo paskutinį posūkį, jis jau nuoširdžiai nemėgo Megės.

Megė išgirdo automobilį jo nė nepamačiusi. Dar vienas dalykas, kurį ji mėgo savo naujuose namuose, buvo tyla – tokia tyla, kad automobilio ūžimas, kuris mieste paprasčiausiai liktų nepastebėtas, čia patraukia dėmesį. Greitai nusibraukusi rankas į kelnes ji atsistojo ir delnu prisidengė akis nuo saulės.

Kol ji taip stovėjo, automobilis išsuko iš posūkio ir sustojo toje vietoje, kur vos prieš valandą stovėjo mersedesas. Nors šiek tiek apdulkėjęs, nuobodžiai pilkas, pikapas atrodė daug patogesnis ir jaukesnis už bet kokį prabangų automobilį. Megė negalėjo įžiūrėti vairuotojo pro akinamą priekinio stiklo spindėjimą, bet nusišypsojo ir sveikindama pamojavo ranka.

Pirmiausia Klifas pagalvojo, kad ji žemesnė, nei jis tikėjosi, ir truputį dailesnio sudėjimo. Ficdžeraldai visada atrodė augesni už kitus. Tikriausiai pageidaus orchidėjų – jos tiktų prie jos stiliaus. Jis išlipo iš automobilio jau būdamas įsitikinęs, kad ji tuoj pat jį suerzins.

Klifui išsiropštus Megę užplūdo netikėta nuostaba – gal dėl to, kad laukė ir tikėjosi dar vieno pono Bogo. O gal todėl, kad jis puikiai atitiko tobulo vyro įvaizdį, – mąstė Megė su jai būdingu polinkiu į nuoširdumą. Nusprendė, kad jis šešių su trupučiu pėdų ūgio. Pečiai įspūdingo pločio. Juodi, vėjo sušiaušti plaukai krito ant kaktos ir ausų palaidomis garbanomis. Jis nesišypsojo, burna buvo ryškių kontūrų, jausminga. Megė šiek tiek nusivylė, kad pro akinius nuo saulės negali matyti jo akių – iš jų sprendė apie žmones.

Šįkart Megė įvertino jį iš eisenos – lengvos ir užtikrintos. Atletiškas, – pripažino stebėdama jį einantį nelygia žeme. Ir savimi pasitikintis – be jokios abejonės. Klifas buvo jau visai prie jos, kai Megė suprato: nusiteikęs jis ne itin draugiškai.

– Panelė Ficdžerald?

– Taip, – ji nusišypsojo ramia šypsena ir padavė jam ranką. – Jūs iš Delanių?

– Teisingai.

Jų rankos trumpam susitiko, jos švelni, jo – kieta, kaip priderėjo. Nesivargindamas prisistatyti Klifas apsižvalgė aplink.

– Norėjote, kad įvertinčiau sklypo tvarkymo darbus.

– Taip, man kai ko reikia. Ar jūsų kompanija daro stebuklus?

– Dirbame, – jis žvilgtelėjo į spalvingą kampelį už Megės – nuvytusias našlaites ir permirkusias petunijas. Jos pastangos užkliudė jo sieloje kažkokią stygą, kažką, kas buvo prislopinta. Vis dėlto Klifas tebebuvo įsitikinęs, kad jai viskas nusibos tada, kai reikės išrauti pirmąsias piktžoles. – Gal galėtumėte pasakyti man, ko pageidautumėte?

– Šiuo metu – tik šaltos arbatos su ledukais. Apžiūrėkite viską, kol paruošiu, tada ir pasikalbėsime.

Visą gyvenimą Megė buvo įpratusi nurodinėti. Ir dabar ji konstatavo faktą, apsisuko ir užkopė išklerusiais laiptais į prieangį. Klifo akys už tamsių akinių prisimerkė. Individualaus dizaino džinsai, – pašaipiai pamanė, stebėdamas grakštų klubų siūbavimą, kol durys užsidarė. Ir karato deimantas ant plonos grandinėlės, juosiančios kaklą. Kokį žaidimą ši mažoji Mis Holivudas žadžia? Nueidama ji paliko savo kvapą, švelnų, subtilų, apeliuojantį į vyro jausmus. Gūžtelėjęs pečiais jis atsuko namui nugarą ir apžvelgė žemę.

Galima suformuoti pernelyg neprijaukinant. Žemė neturi prarasti pirmapradžio netvarkos įspūdžio, jai negalima atlikti manikiūro. Ilgi metai, kai stovėjo apleista, suteikė šiurkščiai gamtai daugiau pranašumo. Vis dėlto jis nepatartų jai šią žemę išlyginti. Klifas yra atmetęs nemažai užsakymų, kai klientas ketindavo pakeisti unikalią žemės asmenybę. Bet menininku jis savęs nevadino – buvo verslininkas.

Klifas paėjėjo tolėliau nuo namo, link miškelio, kur kerojo vijoklių apraizgyti krūmynai ir vešėjo usnys. Jau įsivaizdavo, kaip visa tai atrodys iškirtus menkavertį pomiškį, papylus dirvožemio, kuriame galėtų augti narcizai. Ši kiemo dalis turi įasmeninti ramybę – taip jam sakė vaizduotė. Sukišęs nykščius į užpakalines kelnių kišenes Klifas pamanė, kad sprendžiant iš to, ką apie Megę Ficdžerald rašė laikraščiai, ji mažai ką nutuokia apie ramybę. Turtas, blizgesys, prabanga. Kurių galų ji atsikraustė čionai?

Pirmiausia jis užuodė jos kvapą, tik paskui išgirdo žingsnius. Kai atsisuko, ji stovėjo vos už kelių žingsnių ir laikė rankoje dvi stiklines. Žvelgė ramiai, neslėpdama smalsumo. Stovėjo ir žiūrėjo jam į veidą. Už jos švietė saulė – ir Klifas suprato kai ką daugiau. Tai buvo pati žavingiausia moteris iš visų jo sutiktų, tik jis nežinojo kodėl.

Megė prisiartino prie jo ir pasiūlė stiklinę šaltos arbatos.

– Norite išgirsti mano sumanymą?

Jos balsas skamba kažkaip ypatingai, – nusprendė Klifas. Nekaltas klausimas, ištartas tuo aistringu balsu, sukėlė vaizduotėje daugybę malonių asociacijų. Jis gurkštelėjo arbatos.

– Dėl to čia ir esu, – tarė šiurkščiau nei kuriam kitam klientui.

Megė kilstelėjo antakius – tai buvo vienintelis atsakas į jo balso toną. Na, jis neilgai turės darbo, – pamanė. Nepanašu, kad gali turėti daug užsakymų.

– Jūs esate ponas?..

– Delanis.

– Ak, pats ponas Delanis, – ji nusprendė, kad tai turėtų padaryti įspūdį. – Ką gi, pone Delani, girdėjau, kad esate čia geriausias specialistas. Esu įsitikinusi, kad geras specialistas gali man padėti, taigi… – susimąsčiusi ji vedžiojo pirštu per stiklinę, nubraukdama nuo jos mažyčius lašelius. – Aš pasakysiu jums, ko noriu, o jūs pasakykite, ar galite tai įvykdyti.

– Sutarta.

Paprasti jos žodžiai nebuvo kliūtis jam žvilgsniu tyrinėti švelnią odą ir nepaprastai įdomias dideles aksomines akis. Staiga suprato, kad Megė jį vis labiau traukia. Akys kaip stirnos, – pamanė.

Klifas nebuvo medžiotojas – paprasčiausiai ją ste- bėjo.

– Iš anksto noriu perspėti, kad mano kompanija yra nusistačiusi prieš natūralaus kraštovaizdžio naikinimą, kai žemė paverčiama tuo, kuo iš tikrųjų nėra. Ši vietovė nelygi. Tokia ji ir turi likti. Jeigu norite poros akrų nudailintos pievos, nusipirkote netinkamą žemę ir pasikvietėte netinkamą specialistą.

Megę išvesti iš pusiausvyros nebuvo lengva. Ji sunkiai dirbo ir labai stengėsi valdyti ūmų savo būdą, kad niekas negalėtų klijuoti aikštingų menininkų aikštingos dukters etiketės.

– Viskas priklauso tik nuo jūsų, – ištarė ji ir keliskart tyliai atsiduso.

– Aš nežinau, kokiu tikslu jūs nusipirkote šią žemę, – pradėjo Klifas.

– Neprisimenu, kad būčiau siūliusi jums tokią informaciją.

– Žinoma, tai ne mano reikalas, – sutiko Klifas ir pritariamai linktelėjo galvą. – Bet visa tai, – jis mostelėjo ranka į žemę aplinkui, – jau mano reikalas.

– Ar nemanote, kad per anksti smerkiate mane, pone Delani? – Megė nurijo gurkšnį šaltos arbatos ir pajuto silpną citrinos skonį. – Juk dar nepaprašiau jūsų atsivežti buldozerių ir benzininių pjūklų.

Megė pasakė tai, kad Klifas truputėlį aprimtų. Staiga ji suprato, kodėl vis dėlto juo pasitiki. Taip kuždėjo nuojauta. Tai ji atvedė ją į Morganvilį – į žemę, ant kurios ji dabar stovi. Ta pati nuojauta dabar jai sako, kad šis vyras – pats geriausias specialistas. Niekas kitas negalės padėti jos žemei labiau nei jis. Norėdama sulėtinti pokalbio tempą Megė nurijo dar gurkšnį arbatos.

– Miškelis ana ten, – pradėjo ji gyvai. – Norėčiau jį išvalyti, iškirsti pomiškį. Anoks čia malonumas brautis pro tankius krūmynus ir dyglius, – ji žvilgtelėjo į Klifą. – Ar neužsirašysite?

Jis žiūrėjo į ją ir svarstė.

– Ne, tęskite.

– Gerai. Šis plotelis priešais prieangį, regis, kadaise buvo veja, – Megė pasisuko ir pažvelgė į žoles sulig keliais. – Norėčiau, kad čia ir vėl žaliuotų veja, bet praverstų ir kelios pušys – taip veja natūraliai pereitų į miškelį.

Pamiršusi susierzinimą Megė perėjo gana lygios žemės plotelį ir sustojo prie šlaito, kuris staigiai leidosi žemyn. Žolės, vietomis aukštesnės už ją pačią, vešėjo visur, kur tik akmenys neužstojo žemės.

– Be abejo, šlaitas pernelyg status, kad veja gerai atrodytų, – ištarė ji tarsi pati sau. – Bet juk aš negaliu leisti šioms žolėms čia augti. Man patinka jų spalvos, bet nemėgstu tokio vienodumo.

– Tikriausiai norėtumėte kelių visžalių augalų, – tarė Klifas jai už nugaros. – Dar kelių besiplečiančių kadagių apatiniame šlaito pakraštyje ir lipančių į viršų ana ten, pramaišiui su keliomis forzitijomis. Čia, kur ne taip statu, žemę būtų galima išlyginti.

Jis jau matė tarp uolų išsibarsčiusius flioksus.

– Šitą reikėtų nukirsti, – tęsė jis, susiraukęs žvelgdamas į pavojingai ant namo pasvirusį medį. – Ant kalvelės už namo yra dar du, gal trys, kuriuos geriau nukirsti dabar, kol jie patys nenuvirto.

Dabar jau Megė susiraukė, bet ji visada laikėsi nuomonės, kad geriau pasitikėti specialistu.

– Gerai, bet norėčiau, kad nekirstumėte medžių, jei nebūtina.

Klifas atsisuko ir Megė pamatė savo atspindį jo akiniuose.

– Aš niekada to ir nedaryčiau.

Nusisukęs jis nuėjo palei namą.

– Štai dar viena bėda, – Klifas kalbėjo visai nekreipdamas dėmesio, ar ji eina paskui jį. – Ta žemės nuošliauža nuo anos uolos slenka žemyn. Vieną dieną, kai mažiausiai to tikėsitės, į jūsų virtuvę gali įvirsti koks medis ar akmuo.

– Na… – Megė įdėmiai žvelgė į šlaitą už namo. – Čia jūs specialistas.

– Žemę reikia sukasti iš naujo, susiaurinti į galą. Dar pastatyčiau atraminę sienelę – trijų, gal keturių pėdų aukščio. Palei visą šlaitą pasėtume vikių, kurie sulaiko žemes. Jie atsparūs ir greitai auga.

– Gerai.

Klifo kalba Megei patiko. Ji nusprendė, kad savo verslo temomis jis turi ką pasakyti. Žemės žmogus, – susimąsčiusi tarė ji sau ir dar kartą pagalvojo, kad norėtų pamatyti už tamsintų stiklų paslėptas jo akis.

– Už namo irgi reikia sutvarkyti, – kalbėdama ji skynėsi kelią per aukštas žoles ir erškėčių krūmus. – Jei nuo šios vietos iki keliuko vestų takelis, tai alpinariumą būtų galima įrengti… čia, – neaiškiu rankos mostu ji nurodė vietą. – Kokia daugybė akmenų, – sumurmėjo beveik užkliuvusi už vieno iš jų. – Tada čia žemyn…

Klifas sugriebė Megę už rankos jai dar nepradėjus leistis šlaitu. Prisilietimas sutrikdė juos abu. Labiau nustebusi nei sunerimusi Megė pasuko galvą.

– Jumis dėtas to nedaryčiau, – švelniai tarė Klifas ir ji pajuto per nugarą nuvilnijančią lengvą bangelę, keistą susijaudinimą.

– Ko nedarytumėte? – ji nevalingai kilstelėjo smakrą, akys sužibo.

– Nelipčiau žemyn, – Klifas jautė, kokia švelni jos oda. Savo rankoje jis laikė jos ranką, jo pirštai lietė jos nykštį. Maža ir švelni, – ištarė jis sau, mėgaudamasis sąlyčiu. Per maža ir per švelni žemei, kuri smogs jai ne vieną smūgį.

Megė pažvelgė į jo ranką. Pastebėjo, kokia ji įdegusi, didelė ir tvirta. Pajutusi, kad jos pulsas padažnėjo, ji pakėlė žvilgsnį aukštyn.

– Pone Delani…

– Gyvatės, – paprastai paaiškino Klifas ir patenkintas žiūrėjo, kaip ji atatupsta atsitraukia porą žingsnių. – Čia jums tikrai įkirstų gyvatė. Tiesą sakant, tokiame apžėlusiame kieme kaip jūsiškis jų turėtų knibždėte knibždėti.

– Ką gi, tada… – Megė nurijo seiles ir kaip įmanydama stengėsi nedrebėti. – Gal galėtumėte pradėti darbus kuo greičiau?

Klifas pirmąkart nusišypsojo – atsargiai, nežymiai. Abu užsimiršo – jis vis dar laikė jos ranką, tik jie dabar stovėjo daug arčiau vienas kito. Jos reakcija tikrai nebuvo tokia, kokios jis tikėjosi. Nebūtų nustebęs, jeigu vos išgirdusi apie gyvates ji būtų ėmusi klykti, pultų į namą ir užtrenkusi duris užsirakintų. Jos oda švelni, – pamanė Klifas ir nesąmoningai glostė ranką nykščiu. – Bet ji pati tokia nėra.

– Gal jau kitą savaitę galėsiu atsiųsti darbininkų būrį. Pirmiausia reikia sutvarkyti keliuką.

Megė tik gūžtelėjo pečiais.

– Darykite, kaip išmanote, bet nedenkite asfaltu. Keliuko reikia tik atvažiuoti ir iš čia išvažiuoti. Man labiau rūpi namas ir žemė aplink jį.

– Keliukas jums gali kainuoti tūkstantį du šimtus, o gal ir tūkstantį penkis šimtus, – pradėjo Klifas, bet ji vėl jį pertraukė.

– Darykite viską, kas reikalinga, – tarė nesąmoningai arogantiškai, kaip žmogus, kuris niekada nesuka galvos dėl pinigų. – Ši vieta… – ji mostelėjo į statų skardį priešais, tik šįkart jau nebandė lipti žemyn. Apačioje dauba buvo gal dvidešimties pėdų pločio, kokių trisdešimties ilgio, pilna susiraizgiusių dygių vijoklių ir aukštų žolių, kurių stiebai – jos nykščio storio. – Aš noriu kūdros.

Klifas atsisuko į ją.

– Kūdros?

Megė žvelgė ramiu atkakliu žvilgsniu.

– Leiskite man vieną mažą keistenybę, pone Delani. Tik vieną, – tęsė neleisdama jam įsiterpti. – Čia tikrai vietos per akis, o ši kiemo dalis turbūt pati prasčiausia: didelė dauba pačioje nepatogiausioje vietoje. Ar jūs mėgstate vandenį?

Užuot atsakęs, Klifas žvilgsniu tyrinėjo tą žemės plotelį ir svarstė visas galimybes. Tikra tiesa, geresnės vietos kūdrai nė nerasi – ir pagal padėtį namo atžvilgiu, ir pagal žemės pobūdį. Pamanė, kad tai būtų galima padaryti. Nelengva, bet įmanoma. Rezultatas turėtų būti išties puikus.