Читать книгу Reifo Makeido sugrįžimas - Нора Робертс - Страница 4

Blogas berniukas sugrįžo. Antietame visi tik ir kalbėjo apie tai, perduodami vieni kitiems žinias, gandus ir užuominas panašiai, kaip pensiono svečiai siunčia dubenėlius su garuojančiu troškiniu. Troškinys buvo riebus, pagardintas skandalais, seksu ir paslaptimis. Reifas Makeidas sugrįžo po dešimties metų.

Kai kas sakė, kad bus nemalonumų. Turi būti. Nemalonumai, kaip buliui varpelis, kabojo Reifui Makeidui po kaklu. Ar tik ne Reifas Makeidas vieną pavasario rytą pargriovė mokyklos direktorių ant žemės ir buvo išmestas iš mokyklos? Ar tik ne Reifas Makeidas sudaužė velionio tėvo fordą pikapą, dar neturėdamas vairuotojo pažymėjimo? Ir neabejotinai Reifas Makeidas kartu su tuo kvailiu Meniu Džonsonu vieną karštą vasaros vakarą išmetė stalą pro veidrodinį Dafo užeigos langą.

Dabar jis grįžo į miestą prašmatniu sportiniu automobiliu, – kaip jums tai patinka? – ir sustojo tiesiai priešais šerifo būstinės langus. Žinoma, jo brolis Devinas dabar šerifas – eina šias pareigas jau penkerius metus. Tačiau buvo metas, – ir dauguma tai prisimena, – kai Reifas Makeidas praleido ne vieną ir ne dvi naktis vienoje iš dviejų nuovados kamerų.

O, jis toks pat išvaizdus kaip ir anksčiau – taip kalbėjo moterys. Tokiu pragarišku grožiu buvo apdovanoti – ar nubausti – visi Makeidai. Jei tik moteris dar turi gyvasties, ji būtinai žvilgtelės du kartus, o gal net ir atsidus pamačiusi aukštą, liekną, tvirtą figūrą ir laisvą eiseną, kuria, regis, Makeidas meta iššūkį kiekvienam, pasitaikiusiam jo kelyje.

O dar tie tankūs juodi plaukai, akys, žalios ir atšiaurios kaip tos mažos kiniškos statulėlės antikvariato „Praėję laikai“ vitrinoje. Jos nė kiek nesušvelnino griežto veido su tvirtu, ryškiu smakru ir nedideliu randu prie kairės akies. Vienas Dievas težino, kur jį įsitaisė. Tačiau kai nusišypsodavo, kai pakildavo gražių lūpų kampučiai ir skruoste pasirodydavo duobutė, moters širdis imdavo plazdėti. Toks jausmas apėmė ir Šarliną Feniman, išvydus jo šypseną ir paėmus dvidešimt dolerių už degalus „Prisipilk ir važiuok“ degalinėje čia pat už miesto.

Nespėjus Reifui vėl užvesti variklio, Šarlina jau kaitino telefono laidus pranešdama apie jo sugrįžimą.

– Taigi Šarlina paskambino savo mamai, o ponia Mec suskubo pranešti universalinėje parduotuvėje dirbančiai poniai Hobeiker, kad Reifas tikriausiai ruošiasi čia pasilikti.

Kalbėdama Kasandra Dolin ruošė kavą Reganai. Šią sausio popietę sniegas be perstojo krito iš dangaus ir storai nuklojo gatves bei šaligatvius, todėl Edės užkandinėje žmonių buvo nedaug. Kesė lėtai atsitiesė stengdamasi nepaisyti klubo skausmo, atsiradusio nuo tada, kai Džo parmušė ją ant žemės.

– O kodėl gi ne? – Šypsodamasi Regana Bišop sėdėjo prie tirštos aštrios sriubos dubenėlio ir kavos. – Jis juk čia gimė, tiesa?

Pragyvenusi Antietame trejus metus, antikvariato savininkė Regana vis dar nesuprato, kodėl čionykščiai taip žavisi išvykstančiais ir atvykstančiais miestelio svečiais. Jai tai buvo įdomu ir juokinga, bet nesuprantama.

– Na taip, bet jis labai ilgai čia negyveno. Buvo grįžęs dienai ar dviem keletą kartų per pastaruosius dešimt metų. – Kesė pažvelgė pro langą, kur be paliovos krito mažytės snaigės. Svarstė, kur jis buvo, ką matė ir ką darė. Ak, kaip įdomu, kas ten – išoriniame pasaulyje.

– Atrodai pavargusi, Kese, – sumurmėjo Regana.

– Hm? Ne, tiesiog užsisvajojau. Jei taip ir toliau snigs, atšauks pamokas. Liepiau vaikams eiti iš karto čionai, jei taip nutiktų, bet…

– Jie ir ateis. Tavo vaikai puikūs.

– Taip. – Ji nusišypsojo ir iš akių trumpam pradingo nuovargis.

– Gal pasiimk puodelį. Išgerk su manimi kavos. – Regana peržvelgė kavinę: prie stalelio snūduriavo vienas lankytojas su puodeliu kavos, dar keli sėdėjo prie bufeto ir šnekučiavosi srėbdami aštrią sriubą. – Darbo šiuo metu ne per daugiausiai. – Matydama, kad Kesė abejoja, ji išmetė kozirį. – Galėtum man papasakoti apie tą Reifą.

– Ką gi. – Kesė krimstelėjo lūpą. – Ede, pasidarysiu pertraukėlę, gerai?!

Pašaukus iš virtuvės išlindo kaulėta moteris su smulkiai garbanotų rudų plaukų kupeta. Ant liesos krūtinės, virš viršutinės prijuostės dalies, kabėjo akiniai žėrinčiais rėmeliais.

– Gerai, mieloji. – Kimus balsas džeržgė nuo per dieną surūkomų dviejų pakelių cigarečių. Rūpestingai padažytas veidas – raudonos lūpos, rusvi antakiai – buvo paraudęs nuo įkaitusios viryklės. – Sveika, Regana. Tau jau prieš penkiolika minučių baigėsi pietų pertraukėlė.

– Vidurdienį uždariau parduotuvę, – atsakė jai Regana, gerai žinodama, kad jos kaip laikrodis tikslus darbo grafikas kelia juoką Edvinai Kramp. – Tokiu oru žmonės neieško antikvarinių daiktų.

– Sunki žiema. – Kesė atsinešė puodelį prie stalo ir įsipylė kavos. – Dar nesibaigė sausis, o vaikams jau nusibodo važinėtis rogutėmis ir lipdyti sniego senius. – Ji atsiduso ir atsargiai atsisėdo stengdamasi nesiraukyti suskaudus klubui. Ji buvo dvidešimt septynerių, metais jaunesnė už Reganą. O jautėsi senutė.

Po trejų metų draugystės Regana atpažino ženklus.

– Vėl blogai, Kese? – uždėjusi ranką Kesei ant plaštakos tyliai paklausė. – Jis vėl tave mušė?

– Viskas gerai. – Tačiau Kesė sėdėjo nudelbusi akis į puodelį kavos. Kaltė, pažeminimas, baimė kėlė tokį pat skausmą kaip ir smūgis atgalia ranka. – Nenoriu kalbėti apie Džo.

– Ar perskaitei lankstinukus, kuriuos tau atnešiau, apie smurtą šeimoje ir moterų prieglobstį Heigerstaune?

– Skaičiau. Regana, aš turiu du vaikus. Pirmiausia turiu galvoti apie juos.

– Bet…

– Prašau. – Kesė pakėlė akis. – Nenoriu apie tai kalbėti.

– Gerai. – Stengdamasi užgniaužti nekantrumą Regana spustelėjo jai ranką. – Papasakok apie blogąjį berniuką Makeidą.

– Reifą. – Kesės veidas pragiedrėjo. – Man jis visada patiko. Jie visi. Mieste nebuvo merginos, kuri nors kelias naktis nebūtų svajojusi apie brolius Makeidus.

– Man patinka Devinas. – Regana gurkštelėjo kavos. – Jis atrodo rimtas, kartais paslaptingas, bet patikimas.

– Taip, Devinu galima pasikliauti, – sutiko Kesė. – Niekas netikėjo, kad iš jų išeis kas nors gera, bet Devinas – puikus šerifas. Jis teisingas. Džeradas didmiestyje dirba teisininku. O Šeinas, na, jis kartais elgiasi šiurkštokai, bet triūsia savo ūkyje sunkiau už du mulus. Kai jie buvo jaunesni ir atidumdavo į miestą, motinos užrakindavo dukras, o vyrai vaikščiodavo pasieniais.

– Tikri garbingi piliečiai, tiesa?

– Jie buvo jauni ir visą laiką lyg ant ko nors širstantys. Pikčiausias atrodė Reifas. Tą naktį, prieš išvykdamas iš miesto, jis susikivirčijo su Džo. Reifas sulaužė jam nosį ir išmušė kelis dantis.

– Tikrai? – Regana pamanė, kad jai tikriausiai jis patiks.

– Reifas nuolat ieškodavo dingsties susimušti. Jų tėvas mirė, kai jie dar buvo vaikai. Man tikriausiai buvo dešimt, – susimąstė ji. – O vėliau mirė ir mama, netrukus Reifas išvyko. Ji sirgo beveik metus. Tada ir prasidėjo sunkumai ūkyje. Dauguma manė, kad Makeidai turės jį parduoti, tačiau jie sugebėjo išsilaikyti.

– Bent jau trys iš jų.

– Mmm… – Kesė pasigardžiavo kava. Ji taip retai galėdavo tiesiog pasėdėti ir pailsėti. – Jie buvo vos išaugę iš berniūkščių. Džeradui tada buvo apie dvidešimt trejus, o Reifas – vos dešimčia mėnesių jaunesnis. Devinas maždaug ketveriais metais vyresnis už mane, o Šeinas metais jaunesnis už jį.

– Atrodo, poniai Makeid teko labai daug dirbti.

– Ji buvo nuostabi. Stipri. Viską laikė savo rankose, nors ir sunku kartais būdavo. Visada ja žavėjausi.

– Kartais reikia būti stipriai, kad ko nors atsisakytum, – sumurmėjo Regana. Tada papurtė galvą. Buvo pasižadėjusi jos nespausti. – Kaip manai, kodėl jis sugrįžo?

– Nežinau. Sako, dabar jis turtingas. Užsidirbo krūvą pinigų pirkdamas ir parduodamas žemes, namus. Atrodo, turi savo įmonę. „Makeidas“. Taip ją pavadinęs. Tiesiog „Makeidas“. Mano mama visada sakydavo, kad jis atsidurs už grotų arba žus, bet…

Kesė žvilgtelėjo pro langą ir jos balsas nutrūko.

– Oho, – sumurmėjo ji. – Šarlina buvo teisi.

– Hm?

– Jis atrodo dar geriau nei anksčiau.

Smalsaudama Regana pasisuko kaip tik tuo metu, kai sužvangėjusios atsivėrė durys. Šeimos gėdai įžengus vidun, ji buvo priversta pripažinti, kad tai vienas nuostabiausių jos matytų patrakėlių.

Jis nusipurtė sniegą nuo tankių, juodų kaip naktis plaukų ir nusivilko trumpą juodą odinę striukę, kuri visiškai netiko Rytų pakrantės žiemoms. Reganai jis pasirodė panašus į karį – nedidelis randas, neskustas smakras ir kreivoka nosis, kuri jo gražiam veidui teikė atšiaurumo. Kūnas atrodė tvirtas kaip granitas, o ryškiai žalios akys nė kiek ne švelnesnės. Su padėvėtais flaneliniais marškiniais, suplėšytais džinsais ir nutrintais batais nebuvo panašus į labai turtingą, klestintį verslininką. Tačiau neabejotinai atrodė pavojingas.

Reifas su malonumu pastebėjo, kad Edės užeiga beveik nepasikeitusi. Prie bufeto stovėjo tikriausiai tos pačios kėdės, kurių sėdynes jis, dar vaikas, šildydavo laukdamas ledų su sirupu ar gazuoto gėrimo. Sklandė tokie pat kvapai – riebalų, kepinamų svogūnų, nuolat Edės rūkomų cigarečių dūmo ir vos juntamo pušų kvapo valiklio.

Neabejojo, kad Edė darbuojasi virtuvėje – keptuvėje varto suvožtinius arba maišo puodus. Ir jau tikrai prie galinio staliuko knarkia senasis Tidas, net nepastebėjęs, kad kava atšalo. Kaip visada.

Jis ramiai, vertinamai peržvelgė akinamai baltą bufetą su permatomomis plastiko indaujomis, kuriose buvo sudėti tortai ir pyragai, sienas, ant kurių kabėjo nespalvotos pilietinio karo mūšių nuotraukos, ir sustojo žvilgsniu prie staliuko už aukštos pertvaros. Prie jo sėdėjo dvi moterys su kavos puodeliais rankose. Vienos jų nepažinojo. Atrodė įspūdingai. Medaus atspalvio rudi plaukai, lygiai nukirpti iki smakro, gražiai įrėminantys švelnių bruožų kreminės odos veidą. Ilgos blakstienos virš tamsiai mėlynų smalsių akių. Ir įžūlus mažytis apgamas prie pat putlių nesišypsančių lūpų kampučio. „Idealus paveikslėlis“, – pamanė jis. Tarsi iškirptas iš žvilgančio moteriško žurnalo.

Jie tyrinėjo vienas kitą, vertino taip, kaip moteris ar vyras vertintų įdomų papuošalą parduotuvės vitrinoje. Tada Reifas nukreipė žvilgsnį į droviai besišypsančią trapią neaukštą blondinę baikščiomis akimis.

– Po perkūnais. – Žybtelėjusi jo šypsena penkiais laipsnis pakėlė kavinės temperatūrą. – Mažoji Kesė Konor.

– Reifai. Girdėjau, kad sugrįžai. – Išgirdusi, kaip Reifo pakelta nuo kėdės Kesė sukikeno, Regana išrietė antakį. Retai galėdavai išgirsti taip laisvai besijuokiančią Kesę.

– Graži kaip visada, – pasakė jis ir pabučiavo ją tiesiai į lūpas. – Pasakyk, kad pagaliau išspyrei lauk tą idiotą ir atlaisvinai man kelią.

Ji šiek tiek atsitraukė nuo jo bijodama liežuvautojų.

– Dabar turiu du vaikus.

– Berniuką ir mergytę. Girdėjau. – Jis timptelėjo jos prijuostės dirželį ir šiek tiek susirūpinęs pagalvojo, kad ji netekusi daug svorio. – Vis dar čia dirbi?

– Taip. Edė virtuvėje.

– Tuoj nueisiu su ja pasisveikinti. – Draugiškai uždėjęs ranką Kesei ant peties jis atsigręžė į Reganą. – Kas tavo draugė?

– Oi, atsiprašau. Čia Regana Bišop. Jai priklauso „Praėję laikai“ – antikvariatas ir apdailos parduotuvė už kelių durų nuo čia. Regana, čia Reifas Makeidas.

– Vienas iš brolių Makeidų. – Ji ištiesė ranką. – Žinia jau pasklido.

– Neabejoju. – Jis suėmė jos ranką ir palaikė žiūrėdamas į akis. – Antikvariniai daiktai? Koks sutapimas. Aš taip pat tuo domiuosi.

– Tikrai? – Nenorėdama prarasti orumo ji ištraukė ranką iš jo delno. Iš suspindusių akių pamatė, kad jis ją suprato. – Kuriuo nors konkrečiu laikotarpiu?

– Devyniolikto amžiaus antrąja puse – viskuo nuo pradžios iki pabaigos. Turiu trijų aukštų namą, maždaug tūkstančio dviejų šimtų kvadratinių pėdų, kurias reikia apstatyti baldais. Kaip manai, ar įstengtum?

Prireikė daug valios, kad Regana susitvardytų neišsižiojusi iš nuostabos. Jos parduotuvė buvo mėgstama turistų ir miestelėnų, tačiau toks užsakymas tris kartus padidintų įprastas pajamas.

– Žinoma, įstengčiau.

– Nusipirkai namą? – pertraukė juos Kesė. – Maniau, kad apsigyvensi ūkyje.

– Kol kas ten apsistojau. Name negyvensiu. Truputį perstatęs ir sutvarkęs atidarysiu nedidelį viešbutį. Įsigijau senąjį Barlou namą.

Iš nuostabos Kesė apvertė kavinuką.

– Barlou namą? Bet jame…

– Vaidenasi? – Jo akyse suspindo nutrūktgalviškos liepsnelės. – Po galais, tu teisi. Ar galėčiau gauti gabalėlį to pyrago su kava, Kese? Staiga pakilo apetitas.

Regana išėjo, o Reifas dar pabuvo apie valandą gėrėdamasis iš apsnigtos gatvės atbėgusiais Kesės vaikais. Jis stebėjo, kaip ji tupinėjo aplink juos, kaip išbarė berniuką, kad šis pamiršo užsimauti pirštines, klausėsi didžiaakės mergytės iškilmingo pasakojimo apie šios dienos nuotykius.

Jam pasidarė šiek tiek liūdna, tačiau kažkaip ir ramu, žiūrint į seną pažįstamą, sodinančią vaikus prie stalo su knygomis ir spalvotomis kreidelėmis.

Daug kas liko nepakitę per pastarąjį dešimtmetį. Bet daug kas buvo ir kitaip. Jis puikiai žinojo, naujiena apie jo atvykimą tebesklinda telefono linijomis. Tai glostė savimeilę. Norėjo, kad miestas žinotų, jog jis sugrįžo nepabrukęs uodegos, kaip daugelis pranašavo.

Dabar turėjo pinigų ir ateities planų.

Barlou namas – jo planų šerdis. Jis netikėjo vaiduokliais, dažniausiai, bet tas namas nedavė ramybės. Dabar jis priklausė jam, kiekvienas senas akmuo, kiekvienas gervuogių krūmas – ir visa kita, kas jame buvo. Jis atgaivins, prikels jį taip, kaip prisikėlė pats. Vieną dieną stovės viršutiniame aukšte prie lango ir žiūrės žemyn į miestą. Įrodys visiems, netgi pats sau, kad yra šio to vertas.

Reifas paliko po puodeliu dosnių arbatpinigių, bet ne per daug, nenorėdamas trikdyti Kesės. „Ji per laiba, – pamanė jis. – Ir akys budrios.“ Tačiau sėdėdama su Regana atrodė atsipalaidavusi, ne tokia nuvargusi ir trapi.

„O toji moteris, – mąstė Reifas, – žino savo vertę.“ Ramios akys, ryžtingai atkištas smakras, švelnios rankos. Ji nė nemirktelėjo, kai jis pasiūlė parūpinti baldų viešbutukui. O taip, širdis tikriausiai net pašoko, bet moteris nė nemirktelėjo. Jis gerai pažinojo verslo pasaulį ir negalėjo ja nesižavėti. Laikas parodys, ar ji atlaikys mestą iššūkį.

O pats geriausias laikas – dabartis.

– Tas antikvariatas – už dviejų namų?

– Taip. – Virdama kavą Kesė viena akimi stebėjo vaikus. – Kairėje. Nors nemanau, kad ji jau atidarė.

Reifas užsimetė striukę ir šyptelėjo.

– Galiu lažintis, kad atidarė!

Jis išėjo laukan be kepurės, prasegta striuke. Žingsnius slopino minkštas sniegas. Kaip ir tikėjosi, „Praėjusiuose laikuose“ jau degė šviesos. Užuot iš karto užėjęs, jis apžiūrėjo vitriną, kuri jam pasirodė tinkamai sutvarkyta.

Įvairiame aukštyje patiestas mėlynas brokatas žėravo kaip tekantis vanduo. Ant vaikiško supamojo krėslo sėdėjo porcelianinė lėlė ryškiomis akimis, prie jos kojų gulėjo dailiai išdėlioti senoviniai žaislai. Paniuręs žalsvas drakonas tupėjo susirangęs ant pjedestalo. Žvilgančios raudonmedžio papuošalų dėžutės stalčiukai buvo ištraukti, iš jų virto spindintys mažmožiai – atrodė, tarsi po juos ką tik būtų naršiusi moters ranka. Ant emaliuotos lentynos stovėjo gražiai išrikiuoti spalvingi kvepalų buteliukai. „Padėk priekyje blizgučių ir jie pritrauks klientus“, – linktelėjęs pagalvojo jis.

Žengiant vidun suskambo prie durų kabantys varpeliai. Ore tvyrojo cinamono, gvazdikėlių ir obuolių kvapas. Giliai įkvėpęs Reifas suprato, kad kvepia ir pačia Regana Bišop. Jis užuodė lengvą subtilių ir kartu aistringų kvepalų aromatą, kurį pajuto dar užkandinėje.

Reifas lėtai apsižvalgė. Baldai sustatyti taip, kad viską būtų galima apeiti. Minkštasuolis čia, staliukas ten. Lempos, vazos, dubenys turėjo dvigubą paskirtį – buvo išstatyti parodai ir puošė parduotuvėlę. Ant valgomojo stalo puikavosi porceliano indai ir stiklo dirbiniai, žvakės ir gėlės, tarsi bet kurią akimirką pro duris turėtų įžengti svečiai. Senas „Victrola“ gramofonas stovėjo šalia spintelės, kurioje buvo sudėtos 78 apsisukimų per minutę plokštelės.

Iš viso parduotuvėje buvo trys kambariai, visi išpuošti ir puikiai sutvarkyti. Niekur nė dulkelės. Reifas sustojo prie virtuvės spintelės su baltais moliniais indais ir melsvai išdažytais uogienių stiklainiais.

– Graži spintelė, – tarė Regana jam už nugaros.

– Panašią turime ir mes virtuvėje. – Reifas neatsisuko. Žinojo, kur ji stovi. – Motina joje laikydavo kasdienius indus. Baltus kaip ir šitie. Ir stiklines. Storo stiklo, kad nesudužtų. Vieną tokią kartą metė į mane, kai pasakiau jai kažką šiurkštaus.

– Pataikė?

– Ne. Būtų pataikiusi, jei būtų norėjusi. – Jis atsigręžė ir apdovanojo ją žavia šypsena. – Buvo velniškai taikli. Ką tu veiki šioje dykynėje, Regana Bišop?

– Pardavinėju prekes, Reifai Makeidai.

– Tavo prekės visai neprastos. Kiek norėtum už drakoną vitrinoje?

– Tavo puikus skonis. Penkių penkiasdešimt.

– Šiek tiek per daug, Regana. – Ištiesęs ranką jis atsegė vienintelę auksinę jos švarkelio sagą.

Gestas jai pasirodė pernelyg intymus, bet ji nutylėjo.

– Kiek moki, už tiek ir gauni.

– Jei būsi sumani, gausi dar daugiau. – Jis susikišo nykščius į priekines džinsų kišenes ir vėl pradėjo vaikštinėti. – Kaip seniai čia gyveni?

– Praėjusią vasarą suėjo treji metai.

– Iš kur? – Nesulaukęs atsakymo Reifas atsigręžė ir kilstelėjo juodą patrauklų antakį. – Tiesiog palaikau pokalbį, brangioji. Noriu geriau pažinti žmones, su kuriais mezgu verslo santykius.

– Kol kas jokio verslo dar nepradėjome. – Ji užsikišo plaukų sruogą už ausies ir nusišypsojo. – Brangusis.

Reifas pratrūko skambiai, žaviai juoktis. Nedidelės jaudulio bangelės nusirito jos kūnu. Regana jautė, kad šis vyras iš tų, kurių saugotis savo dukroms liepia motinos. Nors jis ir traukė akį, verslas buvo svarbesnis. Darbui ji visada teikė pirmenybę.

– Manau, tu man patiksi, Regana. – Jis pakreipė galvą. – Atrodai pritrenkiamai.

– Ir vėl palaikai pokalbį?

– Tik atkreipiau dėmesį. – Vis dar šypsodamasis jis apžiūrėjo jos rankas. Regana nešiojo gražius žiedus su spindinčiais akmenėliais ir aukso aptaisais. – Ar nors vienas iš jų reiškia, kad kas nors stovi man skersai kelio?

Jos krūtinėje suplazdėjo drugeliai. Nugara pašiurpo.

– Sakyčiau, nelygu, kur link suki.

– Ne, – paskelbė jis. – Tu netekėjusi. Ką tik pati pasakei. Taigi. – Patenkintas jis atsisėdo ant raudonos aksominės kušetės ir atmetė ranką ant išlenkto atlošo. – Gal norėtum prisėsti?

– Ne, ačiū. Atėjai aptarti darbo reikalų ar įsivilioti mane į lovą?

– Aš niekada neįkalbinėju moterų eiti su manimi į lovą. – Reifas jai nusišypsojo.